Eilėraščiai Spausdinti
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
POETAS

Palaukim, tuoj ateis
Smailių kalnų keliu
Poetas neramus Li Po
Kalbėt su mėnuliu.

Jau kiemo vartai veriasi -
Negirdi žingsnių jo giria.
Ateina neramus Li Po
Su vyno sklidina taure.

Klausykim, tuoj poetas
Mėnulį gerti kvies
Jo sopulį ir džiaugsmą
Iš sklidinos taurės.

Žiūrėkim, tuoj šešėlis
Jo tarp kalnų linguos,
Lyg naktį loto žiedas
Ant ežero bangos.

Bet mums nepasakys
Poetas neramus,
Ar jis apsvaigo sopuliu,
Ar jis — džiaugsmu.


DOVANA

Randa žemėj karolius,
Žiedus, auskarus, sagas ,
Kas gi mano dovaną Tau atkas?

Jos nėra pajūrių smėly
Nei kapeliuos ant kalvų
Nevarpykit mano sielos
Kastuvu!




LAUKIMAS
Kol tas liucipierius sėdės,
Nėra vilties
Mums perplaukti Negyvą Jūrą —
Sulaužyti irklai,
Nuplėštos burės . . .

Atėjom prie krantų
Aukščiausiojo vardu,
Palikę žagrę, vagą, lauką —
Sakei, kad nuo galvos
Nekris nė plaukas.

Atėjom su viltim
Laisvom vilnim
Priplaukti naujo gintaro pakrantę,
Bet štai vilnis sukaustė
Šėtono grandys!

O jūra negyva,
Kada gi tu laisva
Vėl mūsų nerimu alsuosi
Ir plausi hizopu
Krantus šventuosius?

Mes laukiam tos dienos,
Išganymo pilnos,
Lygumų debesim apsisiautę —
Nebausk, jei pavydėsime
Sraigelei kiauto.

UGNIS

Pavogęs Dievo šventą ugnį,
Žmogau, garbingai atgailauk,
Ir nežiūrėk, jei pro bedugnę
Paklydęs debesis nuplauks.

Prie atšiaurios uolos prikalto
Ereliai kūnų mėsinės —
Suversi Dievui visų kaltę
Dėl pavogtos ugnies,

Kuri tavy pačiam liepsnoja,
Neužgesinta, amžina —
Už ką ereliai atplasnoja
Draskyt širdies —
Už ką ji kruvina?


BUITIS

Nežvelkite į mano buitį —
Tutanchamono kapą —
Apgaubusi ją saugo Dievo paslaptis,
Lyg piramidė kūną,
Nuo jūsų žvilgsnio.

Neženkite į tamsų
Išjuokti mano lobio —
Tegul sau dūla vasaros saulėlydžių
Sulydytame aukse
Pajuodus mumija —
Žmogaus jaunystė.

Ant sienų ten ženklai,
Kurių neišskaitysiyne —
Ženklai žmogaus, žvėries ir paukščio.
Visi jį šlovina
Juodosios mumijos
Auksinį lukštą.

Pasieniuose daiktai,
Mirties nepaliesti,
Kuriais jau niekuomet nesinaudosime.
Jie liudys jums
Išsaugotos buities
Bevardę mįslę.

Ak, ta pati buitis,
Ak ta pati mirtis
Ir atomo gadynėje,
Ir aštuonioliktoj dinastijoj! —
Nežvelkite į savo brolio
Tutanchamono veidą
Su panieka . . .


KŪDIKIS

Pasodink mane minkštoj žolelėj.
Kaip menkutį kūdikį pasodini.
Ir palik — mane dangstys sparneliais
Paukščiai, į tolybę skrisdami.

Tik įduok į ranką purią pienę,
Tik nedrausk pažaisti jos pūkais —
Nusijuokt, kai vysis paukštis dieną
Rudenin žalsvėjančiais laukais.

Man patinka tas dangus geltonas.
Kūdikio menkybė, žemės klaikuma.
Lekiančių pro šalį paukščių milijonai.
Pienė, rankom nepasiekiama . . .

Aš žinau, jog Tu apginsi
Kūdikėlį, pasodintų ant žolės,
Kai juodasis paukštis užkapot kėsinsis —
Pienę vakaras sparnu palies . . .




KELIONĖ

Mes trys keliavome į Emaus miestą —
Aš, tu ir jis,
Dejuodami, kad su mumis kartu keliauja
Ir liūdesys.

Mes nešėm ant savęs Golgotos kalnų.
Išniekintus kryžius;
Išduoto savo Dievo prakeikimą,
Trisdešimt tris grašius . . .

Ir manėm, jog visi jau esam lygūs
Tamsos vaikai,
Tolėdami nuo Dievo švento miesto
Nakties takais.

0 laimė, kad pasikvietėme jį nakvynei
Į užeigos namus,
Kai tas žiaurus saulėlydis kėsinosi
Nuo jo atplėšti mus.

Ten radome jo rankomis įpiltą vynų.
Sudėstytas žuvis,
Ir, laužiant duoną, mes surikome:
Tai Jis, tai Jis!