DAIL. Z. KOLBOS KŪRYBA Spausdinti
Parašė DALIA KOLBAITĖ   
Zenonas Kolba yra vienas iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos dailininkų, kuris specializavosi architektūrinio dekoravimo srity. Tiek mozaika, tiek freska jam buvo artimos, tačiau labiausiai pasireiškė kaip vitražistas. Didesnė prieš karą sukurtų monumentalios tapybos kompozicijų dalis yra likusi Lietuvoje. Gi vitražai buvo suprojektuoti bei atlikti Amerikoje.
Architektūros dekoratoriaus priėjimas prie vitražo keičiasi pagal kiekvieno kultūrinio laikotarpio grožio sampratą. Jis keičiasi taip pat ir pagal vitražui duotą paskirtį architektūrinėj visumoj bei pagal techninių uždavinių sprendimą naujų statybinių medžiagų ir būdų stiklui dažyti dėka. Aplamai paėmus, galime rasti vitražiniuose sprendimuose dvi pagrindines kryptis, kurios išsivystė nuo priešromaninio laikotarpio iki dabartinių laikų. Seniausias vitražas, taip pat didele dalimi ir naujausias XX amžiaus, yra "mozaikinis" vitražas. Antra kryptis, renesansinės tapybos įtaigojama, vitražui suteikia šios tapybos plastinį sprendimą.

Būtent: renesansinis vitražas atmetė ankstyvąją sampratą, kurioje vitražas suprastas pirmoj eilėj kaip spalvotų stiklų dviplotmė mozaika. Šis vitražas, suprastas kaip langas ir kartu kaip ornamentas šalia kitų, pvz., statulų ar kryžiaus kelių, turi tikslą pirmoj eilėj ką nors vaizduoti. Daugiausia vaizduojamos mitologinės bei religinės scenos, kuriose įpinti architektūriniai motyvai, peizažai. Sukurti figūriniai ir pasakomieji elementai yra vaizduojami trijų plotmių erdvėj, kadangi, kaip minėta, priemonės yra artimos to laikotarpio tapybai, kuri naudojo perspektyvą. Spalvotos šviesos žaismas šio žanro vitraže yra arba tiek pat svarbus kaip kompozicija, arba turi antraeilę reikšmę.

Senasis vitražas gi yra spalvotų stiklų mozaika. Ji organiškai susisieja su architektūra, kaip, pvz., viduramžių gotikoj. Tuo būdu vitražas tampa integralia pastato dalimi, ne vien tik puošmena šalia kitų. Šiandien modernus vitražas, ypač dėka fovizmo bei kubizmo, kurie suskaldė ir suprastino formas, taip pat yra artimas mozaikinei sampratai. Plastinis sprendimas čia yra daugiau dviejų matavimų plokštumų sąrangoje. Jei yra figūrinių elementų, jie suabstraktinami. Gi dėka medžiagų, kaip betonas bei cementas, vitražas gali tapti ištisa siena. Šiais plastiniais sprendimais iškeliama spalvotos šviesos estetinė svarba, kuri vyrauja virš figūrinių elementų. Spalvota šviesa turi savitą jausminę galią, kuri pajėgi būti pagrindu religinei metaforai. Šiuo atveju religinės tiesos išraiška tampa subtilesne nei renesansinio žanro vitraže. Tačiau ir vienas, ir kitas būdas kurti vitražą turi savo "raison d'ėtre". Šie būdai yra pateisinami tuo, kad atitinkama tam tikro kultūrinio laikotarpio reikalavimus: ar tai atvaizduoti kokią tiesą, ar tai leisti ją pajust intuityviai, tiesiogiai. Nors Z. Kolbos vitražuose jaučiamas mozaikinio vitražo pažinimas, jie apskritai priskirtini prie renesansinės krypties darbų.
Vitražas, jo supratimu, turi du tikslus: pirma, puošti vidų, antra, ką nors atvaizduoti, kas prabiltų į tautinę ar religinę sąmonę. Užbaigtuose jo vitražuose matomi elementai, gana glaudžiai tarp savęs susiję, žadina vaizduotę tiek plastinėmis priemonėmis, tiek idėjine, perkelta vaizdo prasme.

Z. Kolba Malda už Tėvynę (detalė iš vitražo Kennebunkporte)

Idėjinė prasmė, arba dvasinis turinys, Z. Kolbos vitražuose yra jo pajusti ne tiek per intuicinį pergyvenimą, kiek per tam tikrų antžemiškų reiškinių idealizavimą, arba tautinių polėkių perkėlimą į simbolinę plotmę. "Šv. Kazimiero sapnas", vitražo projektas, vaizduoja šventąjį, kuriam suasmeninta Lietuva tiesia vytį. Už sosto stovįs angelas bei kitų angelų galvos perkelia tautinį siužetą, kurį reprezentuoja kareiviai, Trakų pilis, Vilniaus katedra, į antgamtinę plotmę. Šis tautinių ir religinių polėkių sutapatinimas yra būdingas romantizmui, kuriam tautybė buvo Dievo dovana. Neužbaigto vitražo projektas ("Šv. Kazimiero" dvynas lango formos dydžiu bei išdėstymu) vaizduoja raitelį besigrumiantį su pabaisa. Jei tradicinėje ikonografijoje taip vaizduojamas šv. Jurgis, tai čia tautiniai elementai — prirakinta moteris, koplytstulpiai ir kt. — leidžia spėti, jog tai galėtų būti simboliškai atvaizduota dabartinė tautos padėtis, o legendos pabaisa tampa blogio simboliu. "Malda už Tėvynę" (Šv. Jurgio vitražo variacija) aiškiai tapatina surakintą moterį su krašto likimu, kuris tačiau nėra be vilties, nes angelų rankose esą Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos herbai užtikrina laimėjimą aukštesnėj tikrovėj. Pranciškonų Kennebunkporto vienuolyne esą vitražai — "Aušros Vartai", "Šv. Kazimieras" bei vitražo projektas "Šv. Kristupas" (Vilniaus miesto simbolis) — siekia to paties tikslo.

Šios idealizacijos (t. y. moralinio žvilgio perkėlimas į estetinę plotmę, sukuriant idealesnę tikrovę nei gamtinė) nėra sudėtinga metafora. Jos paprastos, nuoširdžios, artimesnės supoetintos vaizduotės išraiškai nei metafiziniam pergyvenimui. Šis nesudėtingumas turi tas pačias šaknis, kaip ir liaudies menas, būtent įsijautimą į tam tikrą dvasinę būseną, kurioje kiekviena gyvenimo apraiška — asmeninė ar bendruomeninė — yra susijusi su antgamtine tikrove. Tautoje šimtmečiais dievai buvo ne tik kasdieninių rūpesčių, bet ir tautos dievai, ir tauta nebuvo be Dievo. Jei galime kalbėti apie tautiškumą Z. Kolbos vitražuose, tai jis pasireiškia ne tiek tautine ornamentika (nors jos yra apsčiai), kiek romantinės dvasios pasaulėvaizdžio atkūrimu.

Vitražai, turį grynai religinę tematiką, neišsiskiria kokiu nors nauju antgamtinės tikrovės vaizdavimu. Gan įprastos ikonografijos būdu sukurti vitražų projektai "Šv. Rokas", "Nekaltas Prasidėjimas", "Šv. Širdies Kristus" bei kiti darbai, atlikti, dirbant vitražinėj dirbtuvėj. Tačiau du iš šešių to paties stiliaus vitražų Kennebunkporte. būtent "Šv. Antanas" ir "Šv. Pranciškus", save stilistiniais bruožais iškyla virš aukščiau minėto siužeto traktavimo. "Nukryžiuotojo" triptiką (lango projektas — dvi variacijos) vaizdinis impaktas, dėl draminių elementų bei klasikinio figūrų su-komponavimo, nėra grynai imitacinis, bet perkeltas į plotmę, kurioje galime jausti dvasinę rimtį.

Z. Kolba Šv. Kazimiero sapnas (vitražo projekto detalė)

Žvelgiant į Z. Kolbos darbų visumą, jaučiama savotiškai išgyventa ir pajusta antgamtinė tikrovė, kuri neranda atitikmens prozaiškame šventųjų vaizdavime, įprastinėje tematikoje ar ikonografijoj. Kur jie vaizduojami įprastiniu būdu, tai daroma iš reikalo, ir tai jaučiama. Kur užsakymas ne tiek suvaržo, sėkmingesnis plastinis sprendimas eina ranka rankon su gilesniu žvilgiu į tematiką.

Kas liečia plastinį priėjimą prie vitražo, Z. Kolba, pažinęs gerąsias senojo vitražo tradicijas, kai kuriuos būdingus joms elementus perkėlė į vėlyvesnio pobūdžio vitražinį sprendimą. Viduramžių bažnyčios langas, aplamai paėmus, yra itin stiprus chromatiniu sprendimu ir palyginti smulkių plokštumų suskaldymu, kuris daro spalvotos mozaikos įspūdį. Mozaikinės plokštumos pajautimą Z. Kolba labiau linkęs perkelti į pačią kompoziciją, į stiklo gabalų išdėstymą, negu į spalvinį sprendimą. Dėl to emocinė spalvos jėga ne tiek jaučiama, kiek kompozicinių elementų sąranga, dailininko akiai esant jautresnei formai, negu spalvai.
Laikantis imitacinės tradicijos, natūralios gamtinės ar architektūrinės formos nėra radikaliai skaldomos Z. Kolbos vitražuose, tačiau yra aiškus tam tikras jų suprastinimas. Taip pat gan ryški yra stiklo gabalų ritmika tų formų rėmuose, ypač smulkesnių gabalų sąrangoje. Ji jaučiama statiškų ir dinamiškų plokštumų kontraste, kuriam išgauti vykusiai panaudojamos švininės juostelės. Jų estetinė funkcija atskiruose vitražuose truputį keičiasi. Kai kuriuose, pvz., šešiuose languose Maine, švino juostelė, būdama ištisai vienodo pločio, apibrėžia kiekviena stiklo gabalą ir figūrų kontūrus, suteikdama jiems vientisumo. Siuo keliu einant, fonas nuo figūrų neišskirtas, labiau jaučiama dekoratyvinė plokštuma. Kituose darbuose, būdamos vietomis platesnės, tos švino juostelės leidžia pajusti nuotolį tarp fono ir centrinio vaizdinio elemento. Tačiau kūrinio visuma lieka abiejais atvejais vientisa.

Plokštuminį kompozicijos pobūdį Z. Kolba vitražuose lemia daugiausia erdvės klausimo sprendimas, kuris nėra visai imitacinis, nors pirmu žvilgiu toks ir atrodo. Jei jaučiamas gylis, tai jis nėra renesansinis, bet sceninio pobūdžio. Tapyboje tai panašėtų į P. Cezanne erdvės vaizdavimą. Jis remiasi vertikaline kompozicija (t. y. vienas elementas yra užpakaly kito, bet aukščiau jo — taip pajuntamas gylis). Tai vitražui duoda tam tikro frontalumo, nes jaučiamas anfasinis ritminių masių išdėstymas.

Spalvos traktavimas — t. y. tapybinis priėjimas prie spalvos (kuriame tono perėjimai silpnina spalvos savitą emocinę galią) ir modeliavimas, kurs leidžia pajust kūno tūrį erdvėj, priartina Z. Kolbos vitražą prie imitatyvinio vitražo. Čia gal silpniausias jo darbų bruožas, nes kom-pozicinėj plotmėj vitražinis uždavinys išspręstas. Ir tai vienas iš ryškiausių jo vitražo bruožų.

Likdamas arčiau imitacinės tradicijos, Z. Kolbos vitražas turi ir kitų savitų bruožų. Piešinyje ieškoma pusiausvyros tarp natūralios formos ir jos apibendrinimo, tam tikro saikingo stilizavimo. Kai kurie motyvai iš tolo primena suprastintas liaudies meno formas. Kai kuriuose darbuose pastebime lengvesnes, universalesnes formas. Ornamentinėse detalėse atpažįstami konkretūs, nors suprastinti, daiktai — herbai, audiniai, architektūriniai elementai.

Darbų visumoje jaučiama vitražisto ranka: stiklo piaustyme — piūvis svarus bei atsiekiąs tikslą, pagal reikalą suplokštindamas ar išryškindamas formą, pabrėždamas ar nuslopindamas vaizdinį efektą. Įmontavimas, švino juostelių suliedinimas atlikti, nepažeidžiant nei medžiagos, nei kompozicijos. Z. Kolba vertino tik deginto stiklo vitražą,: pasisakydamas prieš grynai dažyto stiklo vitražą, kaip per daug imituojantį tapybą. Jam visuomet rūpėjo tobulai atbaigtas techninis apipavidalinimas, pvz., neperdegintas, švarus, be dažo ar paviršiaus defektų stiklas ir ypač medžiagos bei dažo pastovumas.

Kitų dviejų monumentalios tapybos Z. Kolbos darbų dauguma yra likusi Europoje. Paryžiaus pasaulinės parodos (1937) baltų paviljone buvo eksponuota freska, laimėjusi konkursą prieš latvius ir estus. Kaune dekoruota husarų pulko ramovė bei kiti pastatai freskomis "Laisvoji Lietuva", "Šv. Jurgis" ir kiti. Kadangi Z. Kolba itin vertino freskų meistrą Puvis de Chavannes, galima spėti, darbų iš arti nemačius, apie šio pastarojo įtaką. Mozaikos darbų, be tų, kurie yra Kaune — "Kova už laisvę", "Suvienyta Lietuva", "Į kovą", "Pergalė" — ir be Naujapily šeimos koplyčioje esančios mozaikos "Kristaus Prisikėlimas", užsienyje sukurta daugiau. Juose galima išskaityti tam tikrą raidą dėl panaudotos medžiagos įvairumo. Kiek galima matyti iš retų nuotraukų, Lietuvoje likęs "Kristaus Prisikėlimas" bei husarų ramovės frontone stilizuoti Lietuvos miestų herbai rodo, kad dailininkas, juos kurdamas, buvo susipažinęs su vėlyvesne romėnų mozaika.
Ji yra plokštuminė, formos apvalumas vos nujaučiamas. Pvz., "Kristaus Prisikėlimas": anfasinės plokštumos detalių minimumas, kontūrai tamsiais tesarais (tesserae) pabrėžia suprastintą formą. Patys tesarai — spalvoti mozaikos medžiagos gabaliukai — yra keturkampiai, vienodos formos bei dydžio. Jų sudėstymas nekomplikuotas, vietomis net geometrinis, bet pakankamai įvairus, nes vietomis sekama kūno ar draperijos formomis. Tarpai tarp tesarų skaldo šviesą ir leidžia jai žaisti. Jaučiama, kad sunkiai apvaldoma medžiaga yra nugalėta, nes plokštuminėje sąrangoje išreikštas ir energingas Kristaus žvilgsnis.

"Lietuvos Respublikoj" — Vyčio freskoj tiek žirgas, tiek raitelis yra stilizuoti, ir tuo išgaunamas aiškių kontūrų apvalumas, natūralių formų grakštumas ir judesys. Ši freska įdomi tuo, kad

Z. Kolba Šv. Jurgis (vitražo detalė)

parodo, kiek kieta medžiaga gali pasiduoti lenktų linijų ir formų ritmui.
Mozaikos, sukurtos Vokietijoje iš standrios ta-petinės medžiagos, įgauna kitokį pobūdį. Ši medžiaga, vietomis grublėta, rodo įdomių tekstūros variacijų, bet nebeatspindi šviesos taip, kaip tikra mozaikinė medžiaga — akmuo. "Pabėgėlių" mozaikoje Kristaus galva ir fone esančios pabėgėlių figūros, nors ir suprastintos, leidžia pajusti, ypač veide, glaudesnę vidinę sąrangą bei didesnį formų apvalumą. "Pabėgėlių" Kristus yra rūpintojėlio tipo; jo kančia sutapatinama su pabėgėlio dalia. Moters, vyro bei vaiko veiduose yra aiškiai išskaitomas psichologinis momentas.

Amerikoje sukurti mozaikiniai paveikslai iš piaustytų linoleumo gabalų dar labiau priartėja prie tapybinių formų dėl pačios medžiagos didesnio lankstumo. Paskiri gabalėliai išdėstyti, stengiantis išgauti natūralią veido, drabužio formą; pati linoleumo medžiaga leidžia sukurti įvairiausius spalvos niuansus. Amerikoje šių dienų mozaikoj, (plačia šio žodžio prasme) naudojamos vis naujos, gamtinės ar sintetinės medžiagos. Dėl to ši tapyba linoleume verta didesnio dėmesio dėl savo galimybių. "Veronikos skara", šio žanro pavyzdys, rodo, kiek galima išgauti skirtingų efektų. Dekoratyvinis elementas čia sumažintas: Kristaus veido

Z. Kolba — "Pabėgėlių" mozaikos detalė — Kenčiantis Kristus

natūralūs bruožai veikia žiūrovą savo ekspresyviai išreikšta kančia. Stipriausias šio žanro darbas yra "Angelas", kuriame aiškiai išlaikyta pusiausvyra tarp mozaikinės faktūros ir natūralių bruožų išgavimo bei jausminės būklės išraiškos. Sodrių tamsių linijų ritmai, statiškos plokštumos, veido bruožų suprastinimas, neatsisakant jų skulptūrišku-mo, ir visos sielos sukaupimas į žvilgsnį, duoda vis urnai ramaus ekspresyvumo įspūdį. Tai bus vienas iš geriausių Z. Kolbos darbų, kuriame jis labiausiai išsakė save.

Jei dail. Z. Kolbai neteko įsibėgėti mozaikoje ir freskoje, tai vitraže matoma dar galėjusi būti svari ranka. Likę darbai rodo norą surasti ką nors tautiškai savitesnio, nors ir kalbant tradicine vitražo kalba. Architektūrinis dekoravimas iš menininko reikalauja sugebėjimo iš paskirų mažų dalių bei įvairių elementų sukurti savarankišką visumą, turinčią savo "raison d'ėtre". Tam reikia kantrybės bei atsidėjimo daugiau, negu kuriai kitai meno šakai, ypač paruošiamuose bei vykdomuose darbuose.

Jei kūryboje menininkas, apvaldydamas medžiagą, įprasmina savo asmeninę egzistenciją, tai kūrybingas reagavimas į savo bendruomenės tam tikro laikotarpio reikalavimus bei teigiamo sprendimo ieškojimas yra tos pačios egzistencijos įprasminimas jau platesnėje visuomeninėj plotmėj. Visuomet buvo ir yra žmonių, suprantančių bendrą reikalą ir pajėgiančių gyventi kažkuo daugiau, negu vien privačiu gyvenimu. Z. Kolbai lietuvio dailininko ir lietuvio išeivio padėtis, paties išgyventa, buvo paskata, kaip ir daugeliui, ieškoti kelių joms palengvinti. Per maždaug penkiolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų Z. Kolba mažiau domėjosi kūryba. Jis labiau atsidėjo veiklai tarp lietuvių dailininkų, įkurdamas Čiurlionio galeriją. Jos tikslas — telkti Meno Kūrinių Fondui lietuvių dailininkų kūrinius, skirtus nepriklausomai Lietuvai. Vėliau buvo suorganizuota, padedant idėjos bendradarbiams, Genocido paroda Čikagoje 1970 m. Sheridan viešbuty.
Žmogaus įvykdytus darbus, nugalėjus išorines kliūtis, laikas palies. Svarbu, kiek buvo įstengta, laiko ir aplinkybių reikalavimus tenkinant, atrasti bei išreikšti savo giliausią "aš". Šiuo atveju nugalėtos kliūtys akim neapčiuopiamos, o praėjęs gyvenimas — mozaika, kurios kiekvienas gabalėlis, jei kalbėjo apie tiesą, stiprino ir vedė į galutinį tikslą. O tiesa yra viena.