Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIMANTAS BALTAKIS   
SAULĖJE ANT ŽOLĖS

Aš jums noriu dabar papasakot
Apie paprastą, primityvią laimę —
Gulėti saulėje ant žolės ir snausti.
Jokių minčių,
Jokių jausmų, —
Vien pojūtis, kad šilta,
Kad niekas negresia,
Kad galima gulėti.

Greta manęs,
Ant letenų padėjęs snukį,
Snaudžia didelis, kudlotas šuo.


REPETICIJA

Traukinys pajudėjo.
Visi, kas stovėjo tada perone,
Lyg pamišę mojavo išvykstantiems—
Ištisas ranku miškas.
Skarelių ir nosinių vėliavynas . . .
Vieni bėgo iš paskos,
Kiti stiebės ant pirštų galų,
Kad vagonų langai juos galėtų geriau matyti.
Treti — rodė rankomis paslaptingus ženklus.

Tik tu viena nemojavai,
Nebėgai iš paskos,
Nerodei jokių ženklų, —
Tu paprasčiausiai stovėjai —
Tokia vieniša žmonių sumaišty.
Ir todėl man buvo lengva
Tavęs nepamest iš akių.

Aš ilgai dar mačiau marmurinę statulą,
Ir man rodės, jog tu amžinai ten stovėsi,
Kol sugrįšiu atgal pas tave.

Paskui iš tavęs bepaliko balta dėmė,
Tuštėjančiam perone vienintelis ryškus akcentas.
Paskui —jau tik taškas,
Į kurį, lyg į taikinio centrą,
Lėkė mano troškimai ir mintys.

Gretimam vagone uždainavo kareiviai,
Ir aš supratau,
Kad, jei reiks,
Tu mokėsi mane gražiai išlydėti.




ANT GELTONO SMĖLIO

Stovi miestai. Po jais — kapinės.
Šilai — kapinės. Jūra — kapinės.
Net smėlis geltonas, kur mudu kepinamės, —
Kapinės.

O tu šypsais — tokia gyva, kad atrodo —
Niekad nebuvo ir niekad nebus mirties.
Ir amžiam paliks nuo mano lūpų drėgnų tatuiruotė
Ant tavo bronzinio, sauso peties.

Nėra mirties.

Nes miestai išauga virš kapinių,
Nes medžiai žaliuoja virš kapinių,
Nes jūros kupinos žuvų ir laivų.

Ir mudu, užmiršę, kad smėlis — kapinės, —
Kepinamės.


TIKROJI NIDA

Baigės karnavalas. Nebeliko
Tų, kas žaidė su tavim lengvai.
Padvelkė šalčiu — ir jie išvyko.
Užkalti vasarnamių langai.

Pigų džiaugsmą išneršė kaip ikrą
Ir pradingo. Tuštumos bijai?
Liko tai, kas pastovu ir tikra:
Jūra, marios, dorės ir žvejai.

Nieks tau komplimentų nebesako:
"Ach kokia graži! Kokia miela!"
Bangos tuščią paplūdimį plaka,
Vaikšto kopom vėjas ir migla.

Rūstūs vyrai dairosi nuo molo.
Vos aprims audra, išplaukt bandys.
Ir mirksės jiems švyturys iš tolo —
Gintarinis Neringos vyzdys.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai