|
MEDITACIJOS IR METAMORFOZĖ |
 |
 |
 |
|
Parašė Vitalija Bogutaitė
|
Jeigu būčiau paženklinta
INRI,
ši kančia
būtų prasminga.
Tačiau esu
be jokio ženklo.
Nukelkite,
kad nejuokinčiau
žmonių.
*
Pontijus Pilotas
nusiplovė rankas
ir atidavė minios teismui.
Mėtykite akmenimis
adoraciniam lietui
krentant.
*
Išlėksiu paukščiu
iš savęs,
savo kalėjimo,
ir vysiuosi Ikarą.
Bet sėdžiu
topolio viršūnėje
ir giedu
ne savo balsu,
Esu kirminas.
Šliaužioju.
Renku trupinius
ir šluoju žemę.
Auga mano kojos —
didėja.
Auga akys,
platėja —
ir burna praryja mane.
*
Išsikasiau duobę.
Atsiguliau
ir laukiu.
O medyje
varna garsiai
kranksi,
ir man pasidarė gėda.
*
Esu Notre Dame
varpininkė.
Velku kuprą
ir skambinu Angelus.
Šiandien žemė drebėjo
ir suskilo mano
varpai.
*
Ateini kaip
vagis
naktį
į mano sodą.
Skini obuolius ir numeti.
Tau jų nereikia.
Turi savo sodą ir
savo obuolius.
Mano obuoliai
noksta žemėje.
*
Sukabinau kaukes
ir likau su savim —
atgręžtu veidu į naktį.
Išsitiesiu ūgiu
ant žemės
ir slepiu šešėlį.
Kalbuos su žeme.
Užsivertu langus, duris.
Kambary auga
fosforinės katino akys.
Žiba aštrūs nagai.
Sukabinau Kaukes
ir likau su savim,
didelėm, žibančiom akim
mane lydint
į naktį.
*
Iš molio lipdau save.
Lyginu veidą.
Įspaudžiu akis, raukšles ir džiaugsmą.
Nepakeliu rankų. Jos
kietos, molinės.
Nepakeliu kojų — jos
kietos, molinės, kaip
ta širdis, ritmingai
plakanti, molinė.
Lipdau save jau kelinta vasara
be liūdesio,
be džiaugsmo.
Lipdau sau
antrininkę.
Rankos įgauna
naujas formas.
Akys — naujus akiračius.
Tik širdis
ritmingai kala
tą patį ritmą,
tą patį skausmą,
man duotą
gimimo dieną.
*
Išrausiu save iš savęs,
kaip piktą šaknį iš žemės.
Ir būsiu aš, be savęs,
ir būsiu viena:
juoda ir
geltona, juoda
ir žalia būsiu.
Žydėsiu
spektro
spalvom
magnetiniam
danguje.
Ir bėgu pati nuo savęs.
Vejuosi šešėlį. Bėgu laiku.
Skrendu debesiu save
vydama.
Išsidalinau keturiems
vėjams. Nusiprausiau
septyniais vandenim, o
devintą naktį žiūriu į
apnuogintą save.
Išsidalinau ir esu
padalinta. Akys
vejasi vėjus.
Rankos laikosi
saulės. O veidrody
matau savo veidą,
tirpstantį ryto
šviesoj.
Iškėlei manyje ugnį
— dabar liepsnoju.
Įrėžei žodžius,
todėl degu erškėčio
krūmu.
Lyja raidėm. Kerta
žodžiais per veidą,
akis.
Ugnis įskelta.
Raidės liepsnoja.
Byra žodžių derlius.
O kas supils aruodan?
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
