Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į AMERIKOS PSICHOLOGIJĄ 1960 - 1980 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Trimakas   

Kun. Kęstutis Trimakas, teologijos ir Filosofijos licenciatas, humanitarinių mokslų magistras, psi­chologijos daktaras, Loyolos univer­siteto medicinos mokyklos psichiat­rijos departamento klinikinis instruk­torius, Hines veteranų ligoninės psi­chologas, Ateities žurnalo redakto­rius ir Aidų apžvalgų mokslo sky­riaus redaktorius.



Svarbūs jauno mokslo posūkiai, kurie turės reikšmingų pasekmių daugely žmogaus gyvenimo sričių

Nors, galima sakyti, žmogus yra senas žemės gyventojas, mokslas apie jį — psichologija palyginti yra dar labai jauna. O jaunas paprastai dar savęs tebeieško, tebesigrumia su pagrindiniais savo egzistencijos klausimais. Taip yra ir su psichologija. Nežiūrint to jos trumpo gyvavimo laikotarpio ir gal kaip tik dėl tų josios jaunystės ieškojimų, psichologijos istorija yra tokia įdomi.

Čia mesime žvilgsnį į trumpą Amerikos psichologijos laikotarpį — į du ką tik pasibaigusius dešimtmečius. Nežiūrint to, kad tas žvilgsnis apima vos 20 metų, ir tame trumpame laikotarpyje pastebim stiprių ir svarbių posūkių, kurių įtaka ima paliesti ir kitas žmogaus gyvenimo sferas.

Kiekvienam žvilgsniui tenka rinktis atitinkamą, bet ir ribojančią priemonę. Šiai apžvalgai renkamės
American Psychologist, Amerikos Psichologų sąjungos oficialų mėnesinį žurnalą. Jis skiriasi nuo kitų specifinėms psichologijos šakoms skiriamų žurnalų savo bendro pobūdžio straipsniais, plačiai svarstančiais šių laikų psichologijos tikslus, orientaciją ir metodologijos klausimus.

Šioj apžvalgoj paliesime du praėjusius dešimtmečius atskirai.

PIRMOJI DALIS: 1960 - 1970
1960 - 1970 m. apžvalga skirstoma į tris dalis: (1) šių laikų pagrindiniai klausimai, (2) psichologas ir jo uždavinys ir (3) psichologijos ateitis.

1. Šių laikų pagrindiniai klausimai
Aname dešimtmetyje buvo nagrinėjami šie psichologijos pagrindus liečiantys klausimai: (a) du pamatiniai žvilgsniai į žmogų, (b) naujas priėjimas prie psichologijos ir (c) atpažinimas naujų kelių moksliniam pažinimui įgyti.

Du žvilgsniai į žmogų
Psichologijoj vyrauja du filosofiniai žvilgsniai į žmogų: behaviorizmas (behavior — elgesys) ir fenomenologija. Šie žvilgsniai buvo svarstomi svarbiame simpoziume, surengtame Amerikos Psichologų sąjungos Filosofinės psichologijos padalinio 1964 m. Tame simpoziume Hitt1 taip apibūdina tuos du filosofinius pagrindus:

''Behavioristinis modelis: Žmogus gali būti prasmingai aptartas pagal savo elgesį. Jo elgesys gali būti numatomas. Žmogus yra informacijos perdavėjas. Jis yra objektyviame pasaulyje. Jis yra racionalus. Jis turi savybes, bendras su kitais žmonėmis. Jis gali būti apibūdintas absoliučiais terminais. Jo savybes galima studijuoti nepriklausomai viena nuo kitos. Jis yra tikrovė ir jis gali būti pažintas moksliniais terminais.

"Fenomenologinis modelis: Žmogus gali būti prasmingai aptartas pagal savo sąmoningumą. Negalima numatyti, ką jis darys. Jis yra informacijos šaltinis. Jis gyvena subjektyviame pasaulyje. Jis nėra racionalus. Jis yra vienkartinis šalia kitų vienkartinių asmenų. Jis gali būti aptartas reliatyviais terminais. Jis turi būti studijuojamas savo visumoj. Jis yra galimybė. Jis yra daugiau, negu mes galim bet kada apie jį sužinoti".

Iš šių priešingų įsitikinimų apie žmogų kyla skirtingi žvilgsniai į mokslą apie žmogų.

"Behavioristas žiūri į žmogų kaip į pasyvų organizmą, valdomą išorinių akstinų. Žmogus gali būti manipuliuojamas tokių akstinų atitinkama kontrole. Be to, žmogų valdantys dėsniai iš esmės yra tie patys, kaip ir tie, kurie valdo visus gamtos fenomenus pasauly; iš to prileidžiama, kad fiziko naudojamas mokslinis metodas yra lygiai tinkamas tirti žmogų.

"Fenomenologas žvelgia į žmogų kaip į veiksmų versmę; kiekvienoj situacijoj jis yra laisvas pasirinkti. Žmogaus esmė yra jo viduj. Jis valdomas savo paties sąmoningumo. Tinkamiausias metodas jį studijuoti yra fenomenologija, kuri prasideda patirties pasauliu".2

Hitt teigia, kad vieno modelio priėmimas verčiau už kitą galėtų stipriai paveikti žmogaus elgesio mokslus ir kitas žmogiško gyvenimo sritis. Jis laiko abu modelius naudingus ir siūlo tarp jų išvystyti dialogą.

Naujas priėjimas prie psichologijos
Aukščiau minėtame simpoziume fenomenologiją gretinti šalia beha-viorizmo turėjo reikšmę. Tai būtų vargiai įmanoma XX-ojo amžiaus pirmajame pusšimtyje, kada mokslinis pozityvizmas, remias behaviorizmą, mokslams buvo daug įtakingesnis.

Iš tikro 1960 - 1970 m. American Psychologist žurnalo puslapiuose viena idėja kartojama daugiau negu atsitiktinai, būtent, kad praeity behaviorizmas paneigė, varžė ar ignoravo žmogaus aukštesniuosius aspektus, bet dabar galima studijuoti žmogaus pilną žmogiškumą (žr. pvz., Bakan,3 Bugental,4 Deese,5 Holt,6 Kessel,7 Koch,8 Maslow,9 Polanyi,10 Sanford11). Nežiūrint to kaltinimo, behavioristinės psichologijos teigiami pasiekimai yra taipogi pripažįstami (pvz., Tyler12).

Behaviorizmui dominuojant, psichologija buvo žalojama ir skurdinama: (1) aukštesnio lygio veiksmai, kaip 'Vaizduotė, dėmesys, sąmoningumas . . ., buvo pasmerkti kaip protinės išmonės ... ir išmesti šalin į tamsumą",13 ir (2) metodai, pamėg-džiojami pagal fizinius mokslus, "sunkino tyrimus grynesnių žmogiškų problemų, nes kiekybinis skaičiavimas ir bendri dėsniai yra daug sunkiau pasiekiami visam tam, kas viršija paprastomis dalimis matuojamus procesus".14

Dėl viso to psichologija buvo tapusi "fragmentuota, per daug specifikuota, metodocentriška ir nuobodi, .. . užsitarnavusi būti vadinama psichologija-be-asmens".15

Atėjo laikas naujai krypčiai, kuri į psichologiją vėl įveda humanizmą (Baken,16 Bugental17). Vėl imamos studijuoti žmogaus aukštesniosios galios: sąmoningumas (Collier18), vaizduotė (Holt19), žmogiškasis pažinimas (Deese20) ir laisvė (Immer-glueck.21

Humanizmo įtakoj žmogus imamas svarstyti tiek individualumo, tiek socialumo aspektais. Individualumo tyrimuose siekiama vertinti viso žmogaus pergyvenimą; gi socialumo studijose krypstama į autentiškus užsiangažavimus.

Individualumo aspektai: viso žmogaus pergyvenimas. Pagal Bugental, psichologijoj yra ženklų, rodančių naują erą žmogaus rūpesčio kitu žmogum. Pirma, imama atsisakyti kai kurių senų, nelanksčių perimetrų; vietoj to stengiamasi žvelgti į visą žmogaus patirtį. Užuot žvelgus į žmogų, kaip į dalių-funkcijų sudėtinę sumą, jis studijuojamas kaip procesas, kuris viršija dalių-funkcijų sumą. Eksperimentavimas, besiremiąs statistiniu dažnumu, vargiai gali pasiekti viso žmogaus autentišką pažinimą. "Pastangos atrasti pagrindinį, žemiau-žmogaus elgesio vienetą buvo bergždžios. Visas žmogus yra pagrindinis vienetas".22

Socialumas: nuo svetimo iki artimo; nuo komplekso iki užsiangažavimo. Pagal Bakan, viena didžiųjų kliūčių, trukdančių suprasti žmogaus prigimtį, yra misterijos-valdymo kompleksas, susidedąs iš dviejų priešingų tikslų siekimo: "(a) laikyti žmogaus prigimtį taip, kad ji nebūtų suprasta, saugoti ją po misterijos skraiste; ir (b) valdyti, t. y. numatyti ir kontroliuoti žmogaus elgesį".23

Šio komplekso nepasisekimas matomas iš kelių reiškinių: (1) žemesni gyviai, kaip pelės ir žiurkės, buvo studijuojami verčiau už žmones; (2) pati psichologija buvo apibūdinama kaip elgesio, ne psichės mokslas; (3) eksperimentais buvo siekiama atrasti "dėsnius"; (4 taipogi buvo siekiama įrodyti iš anksto sugalvotas hipotezes; pagaliau 5 pabrėžiamas skirtumas tarp mokslininko, kaip manipuliuotojo, ir subjekto, kaip manipuliuojamojo.
Tik tarp svetimų žmonių gali dominuoti toks misterijos-valdymo nusistatymas, kurio iš viso neturėtų būti psichologijoj, ypač ateities psichologijoj.

Anot Bakan, "yra du svarbieji užsiangažavimai, prie kurių prisiartinom keliuose paskutiniuose dešimtmečiuose. Pirma, žmonių angažavi-masis gyventi su viens kitu labai sudėtinguose ryšiuose . . . Antra, žmonijos angažavimasis tvarkyti savo pačios reikalus . . . Šie du angažavi-maisi pradeda tuos du misterijos-valdymo tikslus padaryti archaiškus. Mes turim suprasti savo, o taip pat ir kitų psiches: mums reikia nustoti būti svetimais viens kitam. Gi žmogaus kits kitam dominavimas tampa vis labiau netoleruotinas, netoleruojamas ir bergždžias".24

Bakan tvirtina, kad, kaip fizikai sudarė galimybes pagerinti pasaulyje fizinio gyvenimo sąlygas, taip socialiniai mokslininkai pagerins pasaulio socialines sąlygas palengvinti žmonėms angažuotis aukščiau minėtiems dviems tikslams.

Pripažinimas naujų mokslinio žinojimo kelių
Su nauju žvilgsniu į žmogų kartu atsiranda ir naujas žvilgsnis, kaip žmogų pažinti. American Psycholo-gist žurnale suminimi du anksčiau jame negirdėti būdai moksliškai žmogų pažinti: tylus pažinimas (Polanyi25) ir mylintis suvokimas (Maslow26).

Tylus pažinimas.
Kessel27 giliai pasinėrė į ryšį tarp mokslo ir mokslo filosofijos. Turėtų gi būti sąlytis tarp jų: arba mokslas turėtų praktikuoti, ką jos filosofija apie ją skelbia, arba mokslo filosofija turėtų skelbti, ką mokslas praktikuoja. Betgi vietoj sąlyčio tarp jų pastebimas plyšys. Kas netvarkoj?

Kessel aiškina taip. Pagal empi-ristinį mokslo žvilgsnį, mokslas savo esme yra patirtinis ir objektyvus: jis aiškina faktus, galutinius kriterijus mokslinių teorijų, kurios mokslininkų egzaminuojamos pagal faktus. Tačiau šis empirinis idealas niekada nebuvo įgyvendintas. "Subjektyvumo įsibrovimas" iškyla mokslinių pastangų pačiose geriausiose akimirkose, kaip, pvz., reliatyvumo pirmosios teorijos, kvantų mechanikos, Koperniko apskaičiavimo atradimuose, kurie buvo pasiūlyti su labai menku faktų pagrindimu ir dažnai netgi esant priešingam "faktų" liudijimui. Panašiai yra atsitikę ir šių dienų psichologijoj, pvz., "tie psichologai, kurie buvo pionieriai psicho-lingvistikoj bei pažinimo psichologijoj ir išsimušė iš ilgai išsilaikiusios behavioristinės srovės, tai darė su labai mažu faktiniu pagrindu".28
Tai paaiškinęs, Kessel įveda Polanyi tylaus pažinimo idėją. Pagal tą britų mokslininką, nėra nei griežtų įstatymų, nei kriterijų, kaip įgyti mokslinį žinojimą. Mokslas tvirtai stovi ant nedefinuotų įžvalgų, įgyjamų vaizduote ir intuicija, savotiško tylaus iš-anksto žinojimo dar neatrastų dalykų. Išmatavimai, apskaičiavimai ir algebrinės formulės, naudojamos mokslui įgyti ir plėtoti, yra būtini, bet jie yra išvystomi, suvokiami ir nuolat paremiami tyliu žinojimu. Tokiu būdu "visas žinojimas yra arba tylus, arba pagrįstas tyliu žinojimu".29

Kessel nurodė, kad empiristinis žvilgsnis ignoravo tą tylų iš-anksto žinojimą, kuris yra būtinas moksliniam žinojimui įgyti. Kaip tik dėl to ignoravimo ir yra atsiradęs tas anksčiau minėtas plyšys tarp paties mokslo ir jo filosofijos. Susiderinimas tarp jų įvyks tada, kai bus priimti visi teisėti pažinimo keliai, jų tarpe ir kūrybingas iš-anksto žinojimas.

Mylintis suvokimas. Pagal Maslow, kiekvienas organizmas turi savo "biologinę išmintį". Jis turi mokytis, kad ją galėtų apreikšti. O tai pasiekiama ne manipuliavimu, bet netrukdančiu stebėjimu. Naujas mokslas turėtų remtis taoistiniu objektyvumu, kuris yra netrukdomai veikiančio organizmo apsireiškimo išdava.

Kitas kelias į objektyvumą yra mylintis suvokimas. Meilė įgalina mylintį asmenį pažinti mylimą būdu, kuris neįmanomas nemylinčiam, nes (1) meilė pažadina susidomėjimą ir netgi susižavėjimą, o tuo tarpu indiferentiškumą lydi nesidomėjimas ir nuobodulys; (2) "meilė asmeniui leidžia atsiskleisti, atsiverti,... būti matomam, užuot slėpus";30 ir (3) meilė mažiausiai gundoma trukdyti, manipuliuoti ar kontroliuoti.

Maslow suvokė meilės būdą pažinti: ne tik jo didybę, bet ir kliūtis. Todėl, skelbdamas jos naudingumą, jis užsiminė ir apie jos pavojus, galimą aklumą bei iškreipimus. Jis netvirtino, kad meilė yra vienintelis kelias į tiesą ar kad visokeriopa tiesa per ją pasiekiama. Nežiūrint tų kliūčių, "pažinimas per meilę ir taoistinis objektyvumas tam tikrose situacijose ir tam tikriems tikslams yra ypatingai tinkami".31

2. Psichologas ir jo uždavinys
Gilindamasis į savo, kaip mokslininko uždavinius, amerikietis psichologas pradeda suvokti savo mokslą esant asmeniniu tiesos ieškojimu, o ne vien grynai objektyviu, neme-tafiziniu, empiriškai pagrįstu mokslu (Polanyi,32 Tyler33).

Rūpestis
Aukščiau minimas suvokimas nėra neutralus. Jis yra tapęs giliu rūpesčiu. Jis nėra dar universalus: dabar jis pasireiškia tik nedaugely psichologų, jautrių ne tik tam tikriems šių laikų trūkumams, bet ir galimybėms, o taip pat pakankamai balsiai skelbiančių tą rūpestį, kuris kartais yra kritiškas, kartais vertinantis ar net įkvepiantis.

Tyler žodžiais, šis suvokimas turi išsivystyti į "atsakingumą save pasverti ir pataisyti tuose reikaluose, kurie iš esmės liečia jų mokslo šaką kaip mokslą, kaip profesiją ir kaip ekspertų turimą žinių lobyną, reikšmingą visuomenės gerovei".34

Vystydami savo mokslą, psichologai turi suvokti tiek jo vidinę logiką, tiek socialines sąlygas, kuriose jis egzistuoja. Dėl to reikalas pažinti jo istoriją (Watson35).

Tas pats rūpestis verčia psichologą pažiūrėti į save ir į galias, kurios jį motyvuoja. Viena, užuojauta gali jį atitraukti nuo tyrimų padėti žmonėms. Antra vertus, abejonė gali sugriauti jo pasitikėjimą žmonėms padėti turimų metodų efektingumu ir gali pakreipti jį daryti tyrimus. Kai kuriuose gali kilti konfliktas tarp tų dviejų nusistatymų. Iš tiesų, psichologų tarpe tie dvejopi nusistatymai sukėlė plataus masto susiskaldymą tarp akademikų ir klinikinių psichologų (žr. Chein,36 Tryon37). Kai balansuotai suporinti su smalsumu, jie yra legalūs, reikalingi ir konstruktyvūs motyvai, vedantys psichologą daryti pažangą tyrinėjant ir pagelbstint žmonėms (Bordin38).

Savikritika
Nevengta ir savikritikos. Jos paberta tai čia, tai ten įvairiuose American Psychologist straipsniuose.

Savikritika kaip konstruktyvus neigiamybių iškėlimo menas, pasiekė aukštumą Dunnette straipsnyje Fads, Fashions, and Folderol in Psychology". Autorius pastebi, kad pagrindinė psichologų bendro nepasisekimo priežastis yra "reliatyvus nesaugumas būnant mokslininku, problema, kuri ypač aštri psichologijoj"39 kaip tik dėl žmogaus elgesio komplikuotumo. Be to, psichologai yra įstumti žaisti tyrimo žaidimą fc] to, kad jis vertinamas akademiniuose sluoksniuose.

Dunnette turi konstruktyvių pasiūlymų, kaip, pvz., atsižadėti siaurinančių teorijų, metodų ir aparatų, prisiimant daugeriopų hipotezių metodus, siekiant naujų vertybių ir susilaikant nuo pretendavimo akademinėj universitetų aplinkoj.

Naudingumas
Kai kurie psichologai yra labai autrūs dėl savo mokslinio darbo reikšmės ar naudos. Kitiems gi nerūpi, ar jų darbas iš viso turi kokią reikšmę, įtaką ar prasmę kitiems. Tokius kolegas Murray40 apibūdino kaip tuos, kurių energijos yra pajungtos pavergiančiam intelektualiniam žaidimam su abejotinos svarbos klausimais. Antra vertus, Deutch perdavė savo tikėjimą tiems, kurie yra > i vylę savo individualinių pastangų įtakos stoka: "Aš niekad negalvojau, kad bet kokios mano pastangos, ar kaip mokslininko . . ., ar kaip piliečio, . . . būtų kritiškai svarbios paveikti didelės reikšmės įvykius . . . Nežiūrint to, aš esu išlaikęs viltį, kad daugelio individų sudėtinės pastangos, krypstančios ton pačion Imkmėn, gali turėti reikšmingų pasekmių".41 Deutch studijų rezultatai apie kooperaciją, atrodo, paremia šį jo tikėjimą.

Rišantis su kitais mokslais
Psichologija plečia žvilgsnį ne tik savy, bet ir už savo ribų. Apie jos vienijimąsi ar bent sąlytį su kitais mokslais pabrėžia ne vienas straipsnis American Psychologist žurnale.

Bruner pasiūlė jungti psichologiją, pedagogiką ir kitus žmogaus vystymąsi negrinėjančius mokslus į "augimo mokslus".42 Koch,43 svarstydamas santykį tarp psichologijos ir kitų humanitarinių mokslų, atrado jų problemas esant labai artimas, net besikryžiuojančias. Mokslams priartėjant prie viens kito, psichologija, išsivadavusi iš bergždžio fizikos pamėgdžiojimo, dabar pasiruošus užimti savo specialią tarpininkės vietą tarp humanitarinių mokslų.

Šiuo metu reikia psichologų, kurie būtų jautrūs humanistų rūpesčiams ir galėtų su jais komunikuoti. Pagaliau Russell44 mato reikalą organizmą matyti integruotai, su jo anatominėm, biocheminėm, elektrofiziologinėm bei elgesio savybėm — visą jį su-pančioj aplinkoj. Dėl to kelia klausimą, ar iš viso psichologija turėtų būti atskiras mokslas, ar verčiau vietoj psichologijos psichologinis aspektas neturėtų nudažyti visus mokslus apie žmogų.

3. Psichologijos ateitis
Amerikiečiai psichologai yra optimistiški, ypač kiek tai liečia psichologijos ateitį.

Koch45 mato psichologiją tapsiant tarpine jėga kitų mokslų tarpe. Bugental46 psichologijoj atpažino naujus ženklus žmogaus rūpesčio žmogum. Bakan47 tiki, kad, kaip fizikai padarė fizinį pasaulį fiziškai daugiau įmanomą gyventi, taip socialiniai mokslininkai padarys jį daugiau socialinį.

Amerikos Psichologų sąjungos prezidentas Miller savo oficialioj kalboj 1968 m. teigė, kad psichologijos revoliucija jau yra prasidėjusi: psichologija, kaip "galimai viena labiausiai revoliucinių intelektualinių pastangų, kokia tik buvo žmogaus proto sugalvota", jau yra pradėjusi keisti žmogaus savo paties suvokimą. Jos tikslas nėra kontroliuoti, bet žmogaus elgesį suprasti ir numatyti. Svarbiausias dalykas yra "psichologiją atiduoti visuomenei". Miller tvirtina: "Kai psichologiją jau ims naudoti nepsichologai, tai pakeis žmonių supratimą apie save pačius ir apie tai, ką jie gali padaryti. Kai aaes jmu būsime tai įvykdę, mes būsim indėje psichologinę revoliuciją".48

Panašiu minties plėtojimu Maslow49 pabrėžė svarbą dvasines pažangos, kurios pasirodymą psichologai gali pagreitinti prisidėdami prie Gero asmens ir Geros visuomenes išugdymo.

Šalia šių bendrų pastabų pasirodė pora konkretesnių išvedžiojimų apie psichologijos ateities kryptį. Mur-phy50 padarė protinį šuolį iš 196-3 į 1975 metus ir, remdamasis tuometiniais ženklais, spėjo, jog psichologija patirs stiprią įtaką genetikos, neurofiziologijos, suvokimo teorijos, ekologijos ir informacijos - komunikacijos srityse. Moderni genetika pradėjo atskleisti paveldėjimo paslaptis, turinčias daug bendro su psichologiniu žmogaus vystymusi. Taipogi, kadangi buvo įrodyta, jog, kai kūdikiams atimami socialiniai akstinai, jų smegenis ištinka anatominiai ir biocheminiai sutrikimai, socialinė psichologija ir biologija artimoj ateity ims daug daugiau kalbėti viena kitai. Situaciniu ekologiniu keliu bus susidurta su kiekybinėm žmogaus augimo problemomis Suvokimo tyrimai greit išeis iš smegenų į juslių organus, o po to į akstinų pasaulį bei komunikaciją.

Keletą metų vėliau Murphy padarė kitą protinį šuolį į tolimesnę ateitį ir aprašė psichologiją 2000 metais. Psichologija bus toliau skatinama naujų atradimų tiek žmogaus viduj, tiek išorėj. Žmogaus viduj tikslių atradimų tikimasi genetikoj, fiziologijoj ir biochemijoj. Murphy nurodė jų įtaką psichologijai: "Pati substancija augimo, motyvacijos, mokymosi proceso ir iš tiesų didžiulės daugumos pagrindinių tikrovių, su kuriomis moderni evoliucinė psichologija turės susidurti, yra išaiškinama per DNA-RNA sistemą; per lauko fizikos elementus taip, kaip jie žinomi Spemann ir Weis embriologijoj; per struktūros ir funkcijos poligenetinio apsprendimo kompleksus ir per suvokimą, kad individualumas gyvos medžiagos sistemose, kaip aptaria Roger VVilliams, suteikia stebinančiai kitokį požiūrį individualinių skirtumų psichologijai" 5

Iš vienos pusės, psichofiziologijos ir biochemijos lygiagretės studijos, o iš kitos — žmogaus patirtis ir funkcionavimas gali vesti į atradimą visiško izomorfizmo tarp neurofiziologinių ir psichologinių procesų, į vidinį tyrimą ir vadinamąjį nesąmoningą pasaulį.

Žmogaus išorėj reali socialinė ekologija reikalaus tirti sąlytį tarp organizmų ir aplinkų, apimančių dau-giakultūrines ir daugiatautines sferas. Šalia biologijos iš vienos pusės ir ekologijos iš antros, psichologija bus praturtinta parapsichologijos, kuri šiuo metu žengia savo pirmus sistemingus mokslinius žingsnius.

Foa ir Turner52 svarstė detaliau Murphy išvedžiojimus. Jiems neatrodo, kad tiriant santykį tarp išorinio elgesio ir vidinio stovio, tos išorinės ir vidinės sistemos derintųsi viena-ant-vienos pagrindu. Yra pagrindo spręsti, kad "daugiau negu vienas smegenų veiksmas yra įsivėlęs į vieną kokį elgesį, o vienas smegenų veiksmas dalyvauja keliuose elgesiuose".53 Autoriai numato, kad (1) "pažanga bus daroma vis labiau susidomint psichologiniu struktūrų sudarymu,54 ir (2) įvyks integracija tarp visos eilės skirtingų mokslų sričių.

Susumuojant, į psichologijos ateitį žiūrima taip: kai kurie psichologai, matydami jos naudingumą ir svarbą visuomenei, į ją žiuri kaip į žmoniją vedantį ir jai padedantį mokslą; kiti, savo išvedžiojimus remdami dabartiniais laimėjimais, daro ne tiek tolimus spėliojimus apie pažangą dviejose psichologijos ribose: socialinėj srity ir sąlytyje su biologija.
(Bus daugiau)
Visos išnašos yra paimtos iš American Psychologist (AP) žurnalo.
1. Hitt, W. D. "Two models of man". AP, 1969, 24, p. 657.
2. Ibid., p. 652.
3. Bakan, D. "The mystery-mastery complex in contemporary psychology". AP, 1965, 20, p. 186-191.
4. Bugental, J. F. T. "Humanistic psy-chology: A breakthrough." AP, 1963, 18, p. 563-567.
5. Deese, J. "Behavior and fact". AP, 1969, 24, p. 515-522.
6. Holt, R. R. "Imagery: The return of the ostracized." AP, 1964, 19, p. 254-264.
7. Kessel, F. S. "The philosophy of science as proclaimed and science as practiced
Tdentity' or 'dualism'?" AP, 1969, 24, p. 999-1005.
8. Koch, S. "Psychological science versus the science-humanis anti-nomy: Intimations of a significant science of man". AP, 1961, 16, p. 629-639.
9. Maslow, A.H. "Toward a humanistic biology." AP, 1969, 24, p. 724-735.

10. Polanyi, M. "Logic and psychology". AP, 1968, 23, p. 27-43.
11. Sanford, N. "Will psychologists study human problems?" AP, 1965, 20, p. 192-202.
12. Tyler, F. B., "Shaping of the science". AP, 1970, 25, p. 219-225.
13. Holt, op. cit., p. 257.
14. Sanford, op. cit., p. 193.
15. Ibid., p. 192-193.
16. Baken, op. cit.
17. Bugental, op. cit.
18. Collier, R. M. "Selected implica-tions from a dynamic regulatory theory of consciousness. AP, 1964, 19, p. 265-169.
19. Holt, op. cit.
20. Deese, op. cit.
21. Immerglueck, L. "Determinism-freedom in contemporary psychology: An ancient problem revisited." AP, 1964,19, p. 270-281.
22. Bugental, op. cit., p. 565.
23. Bakan, op. cit., p. 186.
24. Ibid., p. 190.
25. Polanyi, op. cit.
26. Mašioto, op. cit.
27. Kessel, op. cit.
28. Ibid., p. 1000.
29. Polanyi, op. cit., p. 42.
30. Maslow, op. cit., p. 731.
31. Ibid.
32. Polanyi, op. cit.
33. Tyler, op. cit.

34. Ibid., p. 225.
35. Watson, R. I. "The history of psychology: A neglected area". AP, 1960, 15, p. 251-255.
36. Chein, I. "Some sources of divisive-ness among psychologists". AP, 1966, 21, p. 333-342.
37. Tryom R.C. "Psychology in flux: The academic-professional bipolari-ty". AP, 1963, 18, p. 134-144.
38. Bordin, E. S., "Curiosity, compassion, and doubt: The dilemma of the psychologist". AP, 1966, 21, p. 116-121.
39. Dunnette, M. D. "Fads, fashions, and folderol in psychology". AP, 1966, 21, p. 343-352.
40. Murray, H. A. "Studies of stressful interpersonal dispytations". AP, 1963, 18, p. 28-36.
41. Deutch,M."Sociallyrelevantscience: Reflections on some studies of interpersonal conflict". AP, 1966, 24, p. 1076-1092.
42. Bruner, J.S. "The growth of mind". AP, 1965, 20, p. 1076.
43. Koch, op. cit.
44. Russell, R. W. "Psychology: Noun or adjective?" AP, 1970, 25, p. 211-218.
45. Koch, op. cit.
46. Bugental, op. cit.
47. Bakan, op. cit.
48. Miller, G. A. "Psychology as a means of promoting human welfare". AP, 1969, 24, p. 1065.
49. Maslow, op. cit.
50. Murphy, G. "The psychology of 1975: An extrapolation". AP, 1963, 18, p. 689-695.
51. Murphy, G. "The psychology in the year 2000". AP, 1969, 24, p. 527.
52. Foa, U. G, and Turner, J. L. "Psychology in the year 2000: Going structural?" AP, 1970, 25, p. 244-247.
53. Ibid., p. 245.
54. Ibid., p. 246.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai