Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS MOKYKLŲ TRAGIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JERONIMAS KAZLAUSKAS   
Šis straipsnis gautas iš Lietuvos. Tai ir reikia turėti mintyje autoriaus pozicijai deramai suprasti: jis būtent ne abstrakčiai svarsto pasaulėžiūrų skirtybės klausimą, bet piešia padėtį okupuotoje Lietuvoje. Laisvuosiuose kraštuose sąžinės laisvės principas įpareigoja gerbti kiekvieną nuoširdų įsitikinimą, nors jis ir priešingas būtų. Netikėjimo (indiferentiškumo, agnosticizmo ar pagaliau ateizmo) formos yra įvairios. Tarp jų yra ir tokių, kurios nuoširdžiai susirūpinusios dorinėmis vertybėmis. Kita padėtis sovietinėje diktatūroje, kur lygiai visiems (neišskyrus nė netikinčiųjų) paneigta sąžinės laisvė, visomis priemonėmis diegiant "mokslinį" ateizmą kaip "mokslinio" komunizmo sąlygą. Iš tiesų sovietinis ateizmas yra tik partija tikėjimo ir aklo jai nuolankumo reikalas. Todėl okupuotosios Lietuvos sąlygomis ateizmo propagavimas faktiškai yra tarnavimas okupantui, siekiančiam pakirsti tautos dvasinį atsparumą. Neatsitiktinai ir netikintieji lietuviai patriotai nesideda į ateizmo propagandą ir patys visai nesigarsina ateistais. —Red.

Paskutiniu laiku užsienio lietuvių ir Lietuvos pogrindinė spauda, ypač "Aušra", mus supažindina su naujais dokumentais ir duomenimis, iš kurių yra rimto pagrindo spręsti, kad Rusijos komunistai deda naujas pastangas Lietuvą greičiau nukrikščioninti ir surusinti. Tai rimtas ir realus pavojus. Rusiškieji imperialistai, prisidengę marksistine ateistine ideologija, siekia užgrobtuosius kraštus dvasiškai palaužti. Todėl jie pirmiausia ir Lietuvoj siekia sugriauti lietuviškąjį patriotizmą ir krikščioniškąjį tikėjimą. Sunaikinus tikėjimą daug lengviau susmukdyti tautos dorą. Palaužus tautos dorą, susilpnėja jos valia priešintis pavergėjui. Tuomet atsiranda patogios sąlygos jau tiesiog pradėti tautos rusinimą. Marksizmas aiškiai skelbia, kad jo uždavinys sunaikinti religiją kaip "liaudies opijų" ir tautiškumą kaip "buržuazinį nacionalizmą".
Pavojus juo didesnis, kad Lietuvos okupanto rankose yra visos administracinės ir kultūrinės priemonės: administracinis aparatas, kariuomenė, viešoji ir slaptoji policija, visagalis saugumas, spauda, kinas, televizija, teatras, žodinė propaganda, organizacijos ir mokykla, pradedant vaikų darželiu, baigiant universitetu ir Mokslų akademija,

Lietuvos rusinimo ėmėsi valdanti komunistų partija, priversta vykdyti Maskvos instrukcijas. Net per visuotinius kompartijos suvažiavimus jau ne-bedrįstama prabilti lietuviškai. Nemaža dalis kompartijos narių noroms nenoroms sutinka būti aklais, kartais net uoliais okupanto lietuvių tautos naikinimo planų vykdytojais. Prie to žymiai prisideda gausūs saugumo pareigūnai, kurie, įsivėlę į savosios tautos smaugimo darbą, dažnai nepajėgia rasti kelio atgal.

Didžiausias pavojus tautai šiuo mums tragišku laikotarpiu yra tas, kad okupantas mūsų tautos dvasiai palaužti ir ją surusinti pradėjo naudotis gausiu Lietuvos mokyklų tinklu, rasdamas nemažoje mokytojų dalyje uolius talkininkus. Tai didelė Lietuvos tragedija.

Mokykla šalia šeimos yra svarbiausia institucija, formuojanti žmogaus pasaulėžiūrą ir dorovę. Nuo Lietuvos mokytojų daugiausia priklausys mūsų jaunosios kartos ir visos mūsų tautos likimas. Jei mokytojai liks ištikimi savo tautai ir bus lietuviškumo ir dorovinio gyvenimo ugdytojai, sunku, tiesiog neįmanoma, bus Lietuvą nukrikščioninti ir surusinti. Bet jei Lietuvos mokytojai eis karjerizmo, dvasinio apakimo ar net savosios tautos išdavystės keliu, jie taps galingais įrankiais okupanto rankose savo tautai žlugdyti.

Vos okupavę Lietuvą 1940.VI.15 ir sudarę marionetinę vyriausybę, bolševikai tuojau pat ėmėsi Lietuvos mokyklų sovietinės reformos. Švietimo ministras A. Venclova pareiškė: "Pirmoji svetimoji kalba — rusų kalba" (Naujoji Lietuva, paruošė A. Bimba, 1940, p. 97). Švietimo ministerija išleido universitetui šiuos potvarkius:
1. Visuose fakultetuose turi būti įvestas visiems universiteto klausytojams privalomas marksizmo-leninizmo mokslo dėstymas: tas kursas turi padėti universitetinei jaunuomenei išsiugdyti tvirtą socialistinę pasaulėžiūrą, ne tik teoretiškai pažinti revoliucinio marksizmo-leninizmo ideologiją, bet sąmoningai suprasti tos ideologijos reikšmę gyvenimiškojo Stalino genijaus, kuriant socialinę darbo žmonių ateitį.
2. Humanitarinių mokslų fakultete filosofijos sistema, istorija, literatūra ir kitos tolygios mokslų disciplinos turi būti grindžiamos ne vidurinių amžių mistika, bet dialektinio materializmo pagrindais. Turi būti tinkamai pastatytas rusų laibos mokymas, taip pat SSSR istorijos ir literatūros tyrinėjimas ir dėstymas, atitinkamai sustiprinant reikiamai katedras.
3. Humanitarinių mokslų ir matematikos fakultetuose, rengiančiuose vidurinių mokyklų mokytojus, reikia pastatyti susipažinimą su Sovietų Sąjungos naujausiomis pedagoginėmis istorijomis ir didžiausiais pedagoginiais laimėjimais SSSR mokykloje ir švietime iš viso . . .

Šis potvarkis įrodo, kaip komunistinė švietimo ministerija vergiškai pataikavo okupantui, universitetą paversdama ne tiek mokslo, kiek marknio materializmo ir rusinimo įstaigomis. Šios ir panašios direktyvos visoms mokykloms vykdomos iki paskutinių laikų. Sovietinės mokyklos turi ne perduoti objektyvias mokslo žinias, bet skelbti naujojo tikėjimo tiesas.

Nepriklausomos Lietuvos mokytojai buvo sąmoningi patriotai, dauguma ir nuoširdūs tikintieji katalikai. Jie auklėjo jaunimą tautinio idealizmo dvasia ir krikščioniškosios dorovės principais. Reikėjo okupantui juos "perauklėti" į sovietinio internacionalizmo ir "leninizmo-marksizmo" skelbėjus, nuolankius okupantų tarnus. Tam reikalui 1940 rugpjūčio mėnesį Sporto halėje Kaune buvo sušaukta visos Lietuvos mokytojų suvažiavimas,
kuriame dalyvavo per 10.000 mokytojų. J. Paleckis, rusų bolševikų Lietuvai primestasis "prezidentas", savo kalboje kvietė visus Lietuvos mokytojus būti okupanto bendradarbiais, grasindamas neveikliesiems ar prieštaraujantiems. Jis sakė:
Mokytojo pareiga yra apsišarvuoti marksizmo mokslu, pažinti Lenino-Stalino didžiosios ideologijos pagrindus, eiti koja į koją su naujais reiškiniais, kad savo darbu, savo nuoširdžiu atsidavimu liaudies reikalams, jie galės . . . praeities klaidas atitaisyti. Bet jei kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau duosis liaudies priešų, liaudies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos garbingoje Tarybų Sąjungos mokytojų šeimoje ... į mus atkreipta budri Stalino politikos akis." (Naujoji Lietuva, p. 110).

Tris dienas mokytojai buvo mokomi. Kaip mokytojai sutiko tą mokymą? Pasibaigus gausioms kalboms, "vienbalsiai" priėmus rezoliucijas pasiųsti sveikinimo telegramas didžiajam Stalinui, buvo sugrotas Internacionalas. Po jo trumpa tyla Toje tyloje pasigirdo vienos mokytojos baltas, pradėjęs "Lietuva Tėvyne mūsų". Prie jos bematant prisijungė kiti balsai, ir po akimirkos iš dešimties tūkstančių mokytojų krūtinių veržėsi himno garsai, viešai liudydami apie jų ryžtą tarnauti tėvų žemei, bet ne okupantui. Toks viešas mokytojų patriotizmo pareiškimas įsiutino partijos ir saugumo pareigūnus. Po suvažiavimo buvo sustiprintas mokytojų sekimas, pradėtas nepatikimų mokytojų sąrašų sudarinėjamas. Tuo metu buvo planuojama iš Lietuvos išvežti 700.000 žmonių.
1941 m. birželio mėn. buvo išvežta į Sibirą apie 40.000 žmonių. Apie 30.000 yra likę sąrašai. Išvežtųjų tarpe buvo per 1.000 mokytojų. Beveik jie visi žuvo kaip tikėjimo ir tautos kankiniai. Tokiu būdu bolševikai žiauriai atsikeršijo Lietuvos mokytojams už jų patriotizmą.

Vokiečių okupacijos 1941-1944 m. Lietuvos mokytojai taip pat pasirodė kaip taurūs patriotai.

1944 m., antrą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, vėl prasidėjo lietuvių tautos naikinimas: masiniai areštai, išvežimai. Nukentėjusių tarpe vėl buvo nemaža mokytojų. Ginantis nuo sunaikinimo, prasidėjo lietuvių partizaninio ginkluoto pasipriešinimo kova. Į ją įsijungė ir daug Lietuvos mokytojų. Vieni stojo su ginklu ginti savo skriaudžiamų tautiečių, kiti, kaip partizaninės veiklos nariai rėmėjai, aprūpindavo partizanus maistu, rūbais, teikdavo reikiamą informaciją. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose, pvz., Alytaus, saugumo duomenimis apie 80% mokytojų palaikė ryšį su mišku. Nevienas mokytojas krito kovodamas su ginklu rankose prieš pavergėjus. Ypatingu būdu 1945 m. pragarsėjo Lietuvoje vad. Dzūkijos Kalniškės mūšis (80 partizanų sunaikino apie 400 enkavedistų) ir jo didvyrė mokytoja partizanų būrio "Lakūno" žmona. Ši mokytoja per visas kautynes drąsiai kovėsi, pavaduodama kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai ją sužeidė į abi kojas. Žuvo dalinio vadas "Lakūnas" ir narsi jo žmona, Lietuvos mokytoja, parodžiusi, kaip reikia mylėti tėvynę ne tik žodžiais, bet ir gyvenimo auka.

Reikalinga kruopšti studija, kuri išryškintų mokytojų vaidmenį 1944-1954 m. Lietuvos partizaninėje kovoje. Partizanai gynė mokytojus nuo bolševikų terorizavimo, o mokytojai, kaip įmanydami, rėmė partizanų veiklą. Teisindamiesi partizanų baime, jie atsisakydavo vykdyti Lietuvos nutautinimo darbą. Kaimo mokyklose tuo metu nuo mokyklų klasių sienų buvo nukabinti Lenino ir Stalino portretai — vietoj jų kabėjo Kudirkos ar Žemaitės atvaizdai. Partizaninis sąjūdis kelerius metus trukdė pravesti Lietuvos sovietizaciją.

Pranykus partizanų baimei, ir mokytojų tarpe pradėjo atsirasti didesnis skaičius tų, kurie nebepajėgė atsispirti terorizavimui. Vis daugiau mokytojų pradėjo pataikauti okupacinei valdžiai, kopti karjeros laiptais, sutiko būti slaptais saugumo agentais, skųsti ar net atvirai persekioti savo draugus už bažnyčios lankymą ar už patriotinį jų nusistatymą. Ypač tuo pasižymėjo mokytojai mokyklų partijų sekretoriai, rajonų švietimo skyrių viršininkai, švietimo ministerijos kai kurie vadovai. Vieni sudarinėjo Lietuvos nukrikščionini-mo ir nutautinimo planus, kiti terorizavo mokytojus, kad tie planai būtų vykdomi. Iš mokytojų buvo reikalaujama, kad visi baigusieji vidurines mokyklas būtų komjaunuoliai, kad mokyklose būtų daugiau pionierių, ateistinių būrelių narių. Pasižymėjusieji gauna Sovietų Sąjungos didvyrio titulus, apdovanojami Lenino ir kitais ordinais, pagyrimo raštais, Nusipelniusio tarybinio mokytojo titulais.

Mokytojai verčiami Lietuvos istoriją nutylėti, falsifikuoti ir niekinti, o garbinti rusų bolševikų vadus Leniną, Staliną ir kt., šlovinti komunistų partiją, klaidinti savo auklėtinius, išdavinėti vienas kitą. Nekreipdami deramo dėmesio į kituose kraštuose pažengusią psichologiją ir dorovinio gyvenimo ugdymą, jie nepajėgia Lietuvos jaunimo išauklėti pilnavertėmis, pajėgiančiomis savarankiškai mąstyti asmenybėmis. Dėl to baisiai yra sužlugdytas Lietuvos mokyklų mokslo lygis ir mokytojų autoritetas. Retas Lietuvos moksleivis, mokęsis anglų, vokiečių ar prancūzų kalbos eilę metų, sugeba suprasti ta kalba parašytą nesudėtingą laikraščio tekstą. Mokytojų dažnai neklausoma, jie užgauliojami žodžiais ir net veiksmais. Tai ne retenybė sovietinėje mokykloje. Mokytojai yra verčiami statyti patenkinamus pažymius ir perkelti į aukštesnes klases nemokšas ar protinius atsilikėlius, kad nenukentėtų planų ar nerealių įsipareigojimų vykdymas.

Šiuo metu Lietuvoje kiekviename mieste ir miestelyje atsirado du vienas kitam priešingi ideologinės kovos centrai: Bažnyčia, ypač Katalikų Bažnyčia, skelbianti krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir ugdanti savos tautos meilę, ir sovietinė mokykla, pagrindinė Lietuvos sovietizacijos įstaiga, marksistinės ideologijos šventovė.

Mokytojai tapo partijos ir sovietinės administracijos įrankiais. "Jį siunčia, kviečia, iš jo reikalauja visi: mokykla, švietimo skyrius, visuomeninės organizacijos, vykdomieji komitetai, kolūkiai. Ir atsisakyti mokytojas neturi teisės" (B. Katinienė, "Pašaukimas ir darbo šiokiadieniai", Kultūros Barai, 1867, Nr. 9, p. 16). Pedagogika prarado savo mokslinį savarankiškumą ir objektyvumą. Jos turinį ir metodus apsprendžia ne mokslinis stebėjimas ir analizė, bet politinės santvarkos reikalavimai. "Sovietinis pedagogas pirmoje eilėje yra Partijos idėjų propagandistas, komunistinis ideologas, kuris subtiliais pedagoginiais metodais į jaunimo ir kitų sielas diegia naujojo sovietinio žmogaus bruožus" (N. Radaitienė ir V. Radaitis, Tarybinis Mokytojas, 1963.XI.31).

Lietuvoje mokytojas tapo iš tiesų pastumdėlis. Kas tik sugeba, tas jam įsakinėja. Patys mokytojai skundžiasi per soviatinę spaudą:
Kartais būna tiesiog nebeaišku, kas gi vadovauja mokymo — auklėjimo darbui mokykloje, švietimo ministerija per švietimo skyrių, vykdomasis komitetas, komjaunimas ar pionierių namai? Teoretiškai šis klausimas aiškus rodos kiek vienam, o praktiškai opus ir painus. Ilgiau padirbus nm kykloje, susidaro įspūdis, kad nėra rajone ir respublikoji nė vienos įstaigos ar organizacijos, kuriai mokykla neboti pavaldi . . . Sakysim, sugalvojo kas nors pasitarimą, sėmimu ar kitą renginį, paskambino ar pasiuntė mokyklai telefono gramą — važiuok. Ir važiuoja mokytojas, pametęs pamoks ir vaikus. Dėl šių nuolatinių važinėjimų ir "laisvų pamoką" krinta mokinių drausmė, žymiai dalimi smunka žinių kokybė (Buikus, "Mokytojo rūpesčiai", Kultūros Barai, 196* 3, p. 66).

Mokytojai yra varginami visokių jų darbo tikrintojų, kurie dažnai yra nekvalifikuoti asmenys, partiečiai ar saugumiečiai. Net švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininkas pareiškė: "Reikia uždrausti kontroliuoti mokytoją nekvalifikuotiems ir specialaus pasiruošimo neturintiems asmenims (V. Liutikas, "O kas sako, kad lengva mokytojo duonelė", Pergalė, 1968, Nr. 9, p. 154 .
Susidarius tokiai padėčiai, mokytojo darbas pasidarė tiesiog nepakenčiamas. Dalis mokytojų kovojo, kiti metė mokytojo darbą, treti palūžo. Apie 2.000 mokytojų, baigusių aukštąjį pedagoginį mokslą, perėjo dirbti į kitą sritį: kolūkio pirmininkais, gamtos apsaugos inspektoriais, turistų gidais, kad tik toliau nuo mokyklos. Jie net kitiems nepataria rinktis mokytojo profesijos. Mokytojų apklausos atskleidė, kad tik 25% mokytojų geriausiems, turintiems neabejotinų pedagoginių sugebėjimų, pataria pasirinkti mokytojo profesiją; likusieji 75% atkalbinėja moksleivius muo mokytojo profesijos arba visiškai nieko nesako (O. Kregždienė, S. Kregždė, "Renkantis mokytojo kelią", Kultūros Barai, 1967, Nr. 9, p. 11).

Kadangi mokytojo profesija sovietinėje Lietuvoje yra laužanti žmogaus asmenybę ir nepaprastai sunki, patys gerieji ir gabieji mokiniai dažnai nėra linkę ją rinktis. Vilniaus universiteto Matematikos fakultete gabieji studentai stengiasi patekti į gamybinės matematikos skyrių, o silpnesnieji, priversti likti fakulteto skyriuje, mosiančiame mokytojus matematikus. Iš to matyti, kaip Lietuvos jaunimas nenori tapti savosios tautos luošintojais. Į Vilniaus, Šiaulių ir kitus pedagoginius institutus patenka dažnai ne patys gabieji ir pavyzdingieji moksleiviai. Vienas Šiaulių pedagoginio instituto vadovų, aiškindamas, ką reiškia tos įstaigos pavadinimo trys pirmosios raidės ŠPI, išaiškino: Šiukšlių Perdirbimo Įstaiga.

Kita mokytojų dalis, nuolat terorizuojami, neatlaikė ir tautiniu bei religiniu atžvilgiu palūžo Tas lūžis įvyko, sunaikinus partizaninį sąjūdį apie 1955-1957 m.

Šiandien jau nemaža dalis Lietuvos mokytojų toli nužengė išdavystės keliu. Mokytojai, skleisdami melą apie sovietinio gyvenimo laimę ir niekindami tikėjimą, netenka savo auklėtinių pagarbos. Miroslavo vidurinės mokyklos direktorė drįso savo mokiniams pasakyti, kad verčiau vogti, negu lankyti bažnyčią. Nemaža dalis mokytojų, žymiai daugiau kaip kitų profesijų atstovų, yra tapę okupanto talkininkai, padarę neapsakomai daug žalos savo tautai. Su didelia širdgėla tenka skaityti "Aušros" ir "LKB Kronikos" puslapiuose, kaip mokytojai nutraukinėja vaikams nuo kaklų medalikėlius (Druskininkai), kaip prievarta stojančius mokinius į komjaunimą verčia sutraukyti rožančius (Alytus), persekioja savo auklėtinius už bažnyčios lankymą, patarnavimą mišioms, mažindami pažymius už mokslą ir elgesį, viešai juos pajuokdami klasėse, palikdami po pamokų, atiduodami juos tardyti saugumiečiams, kartais net ir vartodami fizines bausmes, niekindami vaikų tėvus, ragindami savo auklėtinius tėvų neklausyti ir juos apgaudinėti. Jie uoliai rūpinasi rusų kalbos įdiegimu savo auklėtiniams, niekina savo tautos laisvės gynėjus, vaizduodami kaip išsigimusius banditus, o savo tautos pavergėjus aukština kaip garbingus išvaduotojus, laisvės, pažangos ir laimės nešėjus. Nenuostabu, kad kadaise lietuvių aukštinamas mokytojo kaip tautos švietėjo, žiburio, "liaudies liktarnos" vardas šiandien daugeliu atvejų yra siejamas su parsidavėlio, karjeristo, net savųjų engėjo vardu.

Gal dauguma mokytojų teisinsis, kad tai jie daro prievarta, kad nė vienos kitos profesijos atstovai nėra taip terorizuojami. Jaučiame, kaip išties jiems sunku. Ne vieną galime kiek nors pateisinti. Tačiau jokiu būdu negalime visų išteisinti už jų atliktą Lietuvos nukrikščioninimo ir demoralizavimo darbą.

Tačiau būtų neteisinga visas šias nedorybes priskirti visiems ar net daugumai Lietuvos mokytojų. Didelė dalis religijos ir tautiškumo ardymo darbą atlieka tik dėl akių, dažnai duodami klaidingus duomenis apie ateistinę veiklą, auklėtinių ir jų tėvų religingumą. Apie 1975 m. Kauno mokytojai buvo kviečiami skaityti ateistines paskaitas. Iš 2,500 Kauno mokytojų skaityti sutiko vos 100, faktiškai skaitė vos 50.

Lietuvos mokytojus būtų galima suskirstyti į keletą grupių: 1) idealūs krikščionys ir lietuviai, 2) padorūs krikščionys ir lietuviai, 3) bailūs prisitaikėliai, 4) persistengėliai, vykdant okupantų nurodymus, 5) įžūlūs religijos ir tautiškumo persekiotojai.

1. Mokytojai idealūs lietuviai ir krikščionys.
Nežiūrint 35 metus trunkančios sovietinės okupacijos, Lietuvoje yra dar giliai tikinčių, uoliai praktikuojančių, aukštos doros, pasiaukojusių mokytojų. Nepaisydami baisaus moralinio teroro, pavojaus prarasti mokytojo darbą, laisvę ar net gyvybę, jie deda visas pastangas, kad jų auklėtiniai mokyklos suole neprarastų tikėjimo, bet užaugtų geri katalikai ir lietuviai. Jie, kada ir kur tik gali, paslapčiomis lanko bažnyčią, gilina savo pasaulėžiūrines žinias, palaiko ir platina religinę ir patriotinę spaudą. Jie per pamokas sugeba savo auklėtiniams perduoti jų dvasią ugdančias mintis. Dėl rūpestingai atliekamo pedagoginio darbo dažnai yra vertinami net savosios komunistinės vadovybės, mylimi mokinių ir jų tėvų.

Viena tokių pasižymėjusių yra buvusi Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja O. Brilienė. Ji ne tik krikščioniškai išauklėjo savo vaikus, bet sugeba drąsiai ginti savo įsitikinimus, nors buvo visaip terorizuojama. Kai savo kolegų Vilkaviškio mokytojų buvo verčiama prisipažinti suklydusi, paruošdama savo dukrą pirmajai komunijai, ji nesutiko "atgailauti", bet drąsiai pasisakė pasielgusi pagal savo sąžinę. Nors sovietinė Konstitucija garantuoja visiems savo piliečiams sąžinės laisvę ir smerkia religinę diskriminaciją, švietimo ministras Rimkus mokytojams kalbėdavo: "Galiu pakęsti mokytoją apsileidėlį, girtuoklį, palaidūną, bet jei sužinosiu, kad mokytojas lanko bažnyčią, jis be jokio pasigailėjimo bus atleistas iš pareigų".

2. Žymiai daugiau yra padorių mokytojų lietuvių ir krikščionių. Jie gana gerai atlieka mokytojų pareigas, yra tikintys ir susipratę lietuviai. Savo auklėtinių neverčia stoti į pionierius ar į komjaunimą. Kiek galėdami vengia ateistinės propagandos. Tik dėl akių užpildo prisiųstas anketas apie mokinių religingumą ir nuveiktą ateistinį darbą mokykloje. Per pamokas randa progos pakalbėti temomis, keliančiomis mokinių dorovingumą ir tautinį susipratimą. Mokiniai juos supranta iš žvilgsnio ir balso tembro. Grįžusi iš mokyklos mergaitė sako savo motinai: "Mama, mūsų mokytoja tikinti! — Iš kur tu vaikeli, žinai? — Kai aš netyčia ištariau 'Vajėzau', ji man paglostė galvą. Tačiau kai kurie šios grupės atstovai per mažai deda pastangų sukliudyti mokyklos demoralizuojančią įtaką. Šie mokytojai daro teigiamos įtakos savo auklėtiniams, tačiau neišnaudoja visų galimybių savo auklėtinius išugdyti dorais žmonėmis ir gerais lietuviais.

3. Bailūs prisitaikėliai. Nors šios grupės atstovai savo širdies gelmėse didele dauguma yra tikintieji ir lietuviai patriotai, tačiau nedrįsta net netiesiogiai pareikšti savo įsitikinimų mokiniams. Jie kalba apie tikėjimą ir Lietuvos praeitį, kaip rašo sovietiniai vadovėliai. Kai prispiria bėda, praveda ateistines pamokas, vadovauja ateistiniams būreliams, nors ir nenoromis. Viena moksleivė apie tokio tipo mokytoją taip kalbėjo: "Mama, mūsų mokytoja tikinti. Ji šiandien per pamoką sakė, kad nėra Dievo, bet jos akys buvo pilnos ašarų".

4. Persistengėliai karjeristai. Ir šios grupės atstovų dar nemaža dalis yra tikintieji. Didelė jų dalis slapta savo vaikus krikštija bažnyčioje. Tačiau dalis jų savo vaikų nebeparuošia komunijai, visai nebelanko bažnyčios ar tik per didžiąsias šventes tolimose vietovėse, dešimtimis metų praleidžia Velykinę išpažintį ar visai jos neina,
nebeskaito religinės literatūros. Nesidomi Lietuvos istorija. Nors jie ir nenori, kad Lietuva būtų surusinta, tačiau juodina Lietuvos praeitį, uoliai vykdo partijos ir švietimo ministerijos instrukcijas. Jie stengiasi, kad jų vadovaujamose klasėse būtų daugiau pionierių ir komjaunuolių. Per pamokas pajuokia tikinčius mokinius, draudžia jiems lankyti bažnyčią, lankosi net vaikų tėvų namuose, ragindami, kad tėvai nelieptų vaikams eiti
į bažnyčią ir religiškai jų neauklėtų. Jie ruošia ateistinius vaidinimus, verčia juose dalyvauti savo auklėtinius, aukština bolševikinius pavergėjus, ir savo veikla sudaro visas sąlygas mokiniams tapti ateistais.

5. Mokytojai parsidavėliai išdavikai. Šiai grupei priklauso kai kurie senesnės kartos atstovai, net buvę katalikiškų ir tautinių organizacijų nariai, ir jaunesnės kartos atstovai uolūs komjaunuoliai ar partijos nariai. Jų dauguma dėl karjeros tapę tikri okupanto talkininkai. Uoliai bendradarbiaudami, jie tikisi greitai kopti karjeros
laiptais. Todėl jų didelė dalis yra tapę partijos nariais, mielai sutinka būti saugumo agentais.
Jie uoliai seka ir įskundinėja savo kolegas mokytojus, visaip terorizuoja lankančius bažnyčią auklėtinius, juos patys tardydami ar pavesdami tardyti saugumui. Jie organizuoja ateistines paskaitas, drasko kryželius nuo vaikų kaklų, dedapastangas, kad būtų iš darbo pašalinti religiškai ir tautiškai susipratę mokytojai. Jie ne tik vykdo Maskvos direktyvas, bet vykdydami net persistengia; daro daugiau negu reikalauja slaptos instrukcijos (Gražiškių vidurinės mokyklos direktorius sumušė savo mokinius, kad jie padėjo dirbti vietos klebonui). Tokie asmenys nepaiso nė pačios sovietų konstitucijos normų, nė tarptautinių nuostatų. Jie yra tikri savosios tautos išdavikai.

Žymesnis šio tipo atstovas yra J. Aničas, kompartijos CK. mokslo ir mokymo skyriaus vedėjas, dabar paskirtas Vilniaus pedagoginio instituto rektorium. Kadaise buvęs pamaldus berniukas, studijų metu palūžęs, mokėsi Kūno kultūras institute, metė sporto sritį ir persimetė į ateistinę veiklą. Ši sritis jam žadėjo gerą karjerą. Ėmė rašinėti ateistinius straipsnius, net savo moksliniams darbams pasirinko ateistines temas. Jis buvo nekartą kritikuojamas pogrindinės spaudos dėl straipsnių nemoksliškumo, suktos sofistikos. Bet tai jam nekliudė iškilti ir pasiekti vieną aukščiausių postų švietimo srityje. Iš jo straipsnių matyti, kad jam nerūpi objektyvi tiesa, bet kad jis nusiteikęs tarnauti okupantui. Nenuostabu, kad jam vadovaujant Lietuvos švietimui, su tokia energija persekiojami tikintieji mokytojai ir mokiniai, taip uoliai per Lietuvos mokyklą siekiama Lietuvą surusinti. Tokiems asmenims brangesnė sava karjera negu Lietuvos ateitis.

Kitas panašus į jį tai ilgametis švietimo ministras A. Rimkus. Savo studentams jis yra maždaug taip kalbėjęs: "Kad Tarybų Sąjunga būtų stipri valstybė, jos gyventojai turi būti vienos tautos atstovai, kalbą viena ta pačia kalba. Kokia ta kalba turėtų būti? Argi mes lietuviai galime reikalauti, kad visi rusai pradėtų kalbėti lietuviškai? Lieka viena išeitis: mums lietuviams tapti rusais. Tą uždavinį turi atlikti mokykla. Mes vienos kartos laikotarpyje galime pasiekti, kad 70 % lietuvių kalbėtų rusiškai. Su likusiais 30% mes galėsime susidoroti ir jėga". Net pats A. Sniečkus įspėjęs šį ministrą "nepersistengti". Deja. tokio tipo veikėjų Lietuvoje netrūksta. Prie jų galima priskirti daugelio rajonų partijos sekretorius, eilę švietimo ministerijos darbuotojų, rajonų švietimo skyriaus viršininkų, vidurinių mokyklų direktorių ir jų partijų sekretorių. Tiesiog reikia stebėtis, iš kur atsirado Lietuvoje tokių parsidavėlių. Užsienio lietuviai su pasibaisėjimu skaito "LKB Kronikų" aprašomus faktus apie mokytojų ateistų ir karjeristų siautėjimą Lietuvos mokyklose. Juk tai asmenys, kurie vadovauja tautos švietimui ir kultūriniam gyvenimui.

Sunku procentais nustatyti, koks skaičius Lietuvos mokytojų priklauso minėtoms grupėms. Reikia manyti, kad 1, 2 ir 5 grupių atstovai sudaro mažumą. Daugiausia gali būti 3 ir 4 grupių atstovų.

Apskritai imant, sovietinės švietimo įstaigos per bolševikinės okupacijos laikotarpį Lietuvai ir jos jaunimui padarė nepaprastai daug žalos. Jos tapo pagrindinės lietuvių dvasinio gy ir jo dorovinio atsparumo žlugdytojos.

Ką dabar padarė Lietuvos sovietiniai mokytojai iš mokyklų? Jos jų veiklos dėka tapo klaidinančios propagandos, netiesioginiu būdu tanios dorovės žlugdymo įstaigos, ruošiančios kelią tautos pražūčiai.

Dar liūdniau, kad to ardančio aktyvumo šiuo metu daugiausia parodo mokytojos moterys. Jų nedorą elgesį ne vienu atveju yra apverkusios ir net savo dukras prakeikusios senutės motinos, kurioms Dievas, Bažnyčia ir Lietuva buvo šventi dalykai. Jos mokė tas brangenybes vertinti ir savo dukras. Tačiau nemaža jų dalis šias vertybes lengvapėdiškai suniekino dėl duonos kąsnio ar karjeros. "LKB Kronika" duoda daug tiesiog sukrečiančių faktų iš įvairių Lietuvos vietovių. Reikia atsiminti, kad 70% visų Lietuvos mokytojų yra moterys, ir jų įtaka mokykloje didelė. Deja, daug jų tapo aklos, fanatiškos, įžūlios tikėjimo persekiotojos, uoliausios tautos rusinimo apašta-lės, žmonių pajuokiamos kaip "tarybinės davatkos".

Lietuvoje apie pusę milijono gyventojų lanko įvairaus tipo mokyklas. Privalomas jau pilnas vidurinis mokslas. Jaunimas mokyklos suole privalo praleisti 11 metų, neskaitant vaikų darželių ir lopšelių. Auga Lietuvos mokyklų ir moksleivių skaičiai, deja, neauga mokslo kokybė, jaunimo dora ir tikras lietuviškas sąmoningumas. Daugelis nežino, kas buvo Birutė, kada gyveno Vytautas, bet jie supažindinti su partijos suvažiavimais. Sugriovus jaunuolio tikėjimą, pakertamos dorovės šaknys. Mokytojas Tidikis giriasi, kad iš 70% į Lietuvos mokyklas atėjusių tikinčių moksleivių, kol baigia vidurinę mokyklą, tepajėgia tikėjimą išsaugoti vos 30%. Tolimesnį tikėjimo griovimo darbą atlieka aukštoji mokykla, Kai kas tvirtina, kad vos keletas nuošimčių baigusių aukštąją mokyklą išsaugoja tikėjimą. Sunku nustatyti tikslius duomenis. Tikra, kad maža dalis moksleivių ir studentų lanko sekmadienio mišias ir retai priima sakramentus. Visas Lietuvos švietimo tinklas pasiekė, kad didelė Lietuvos jaunimo dalis senąjį tikėjimą prarado, naujo neįgijo, morališkai smuko, nustojo kilnaus jaunatviško idealizmo, sąžinės jautrumo, nemaža nusmuko į girtavimo ir ištvirkavimo pelkę. Gilesnę jaunimo nusikalstamumo ir nihilizmo analizę yra davęs vienas lietuvis, dirbąs Pedagoginių mokslų akademijoje Maskvoje. Pagal jį, "kai kurie paaugliai atsisakė atgyvenusios pasaulėžiūros ir senųjų moralinių normų, o naujų nepriėmė ar neįsisąmonino. Atsirado plyšys tarp paneigtų moralinių įpročių bei įgūdžių ir naujų, nesuspėjusių įsitvirtinti ir subręsti. Tai buvo viena ir priežasčių, pastūmėjusių juos į klystkelius — nusižengimus" (Bajorūnas, "Sunkios, sunkiųjų, problemos", Tarybinis Mokytojas, 1970, Nr. 23). Tai charakteringa didelei Lietuvos jaunimo daliai. Vienas šių į nusižengimus nuklydusių jaunuolių, aiškindamas savo veiksmus ir vidinę būseną, aiškino: "Mokykloje mes nuolat girdėdavome, kad dievo nėra. Namuose mums tėvai tvirtino priešingai. Vis dėlto mes dievo atsisakėme, bet tuo pačiu pradėjome nebijoti bausmės už negerus darbus. Socialistinės visuomenės normų mes dar nepriėmėme ir nesupratome. Darėme tai, kas mums patiko" (ten pat). Jaunimo tikėjimo sulaužymas Lietuvai duoda tragiškus rezultatus.

Nenuostabu, kad auga kasmet jaunimo kriminaliniai nusikaltimai: vagystės, chuliganizmas, užpuolimai, girtavimas, seksualinis palaidumas. Patikrinus vieno miesto abiturienčių sveikatą, vos 20% buvo išlikę mergaitėmis. Kauno miesto amatų mokyklose padėtis dar liūdnesnė. Moksleivių tarpe pradeda plisti lytinės ligos, didėja abortų skaičius tarp nepilnamečių. Ši nemaloni statistika valdžios pareigūnų rūpestingai slepiama. Apie tuos faktus tegalima išgirsti tik slaptuose susirinkimuose ar atskiruose straipsniuose kai kurių laikraščių. Viename jų buvo rašoma, kad viename Lietuvos respublikos rajone pusė padarytų nusikaltimų buvo įvykdyti mokyklų auklėtinių.

Mes neturime teisės lengvapėdiškai smerkti visų Lietuvos mokytojų. Jie negali stoti į atvirą kovą su komunistine diktatūra, tiesiog ir atvirai kritikuoti dialektinio materializmo, nepaisyti jiems primestos mokslo programos, nesinaudoti išleistais vadovėliais. Tačiau laikas ir jiems atitiesti savo sukuprintas nugaras, išmokti ginti žmogaus ir mokytojo teises, remiantis Sovietų Sąjungos konstitucija, Žmogaus teisių deklaracija (1948. XII. 10), visais balsais priimtu Jungtinių Tautų posėdyje 1960 m. tarptautiniu susitarimu, liečiančias civilines ir politines teises, Sovietų Sąjungos pasirašytas 1968.11.18, ratifikuotas 1973.IX. 27; Konvencija kovai su diskriminacija auklėjime, UNESCO priimta Paryžiuje 1960.XII.14, ir ratifikuota Sovietų Sąjungos. Svarbu susipažinti su tų tarptautinių sutarčių turiniu. Kaip bebūtų, mokytojai turi aiškiai žinoti, kad jokiomis aplinkybėmis jie neturi teisės prieš tėvų valią versti savo mokinius tapti ateistais, niekinti savo tautą, jos didvyrius, jos istoriją.

Visiems mums, tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek užsienio lietuviams, laikas visomis galimomis priemonėmis rimtai atkreipti Lietuvos pedagogų dėmesį į jų nemažos dalies pasirinktus klystkelius, kuriais jau jie nužygiavę gana toli, ir padėti surasti teisingą kelią. Tai visos mūsų tautos gyvybės ar mirties klausimas. Ir mokytojai pagaliau turi susiorientuoti, kokiais laikais jie gyvena. Jie turi sužinoti, kokią gilią ideologinę krizę išgyvena dialektinis ir istorinis materializmas, kokius jis yra gavęs smūgius iš moderniojo mokslo pažangos, kaip neišsipildė Markso pranašystės apie greitą komunistinę revoliuciją Anglijoje ir Vokietijoje. Pasaulis, Sovietų Sąjunga ir Lietuva išgyvena naujo dvasinio ir tautinio atgimimo laikotarpį. Vėl iš naujo pasirodė "Aušra". Seniau buvo dainuojama "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, pavasaris eina Karpatų kalnais . . Dabar to dvasinio atgimimo bangos sklinda iš paties revoliucijos centro Leningrado, iš Sovietų Sąjungos sostinės Maskvos, pasiekia ir Karpatų kalnus, ir Kaukazo bei Azijos tautas. Ta atgimimo banga turėtų pasiekti ir apsnūdusius Lietuvos mokytojus, kurie labiausiai atsakingi už Lietuvos dvasinio gyvenimo formavimą.

Kokie turėtų būti šių dienų Lietuvos mokytojų uždaviniai?

1) Pabusti iš materialistinio letargo. Laikas susiprasti, kad užtenka būti pražūtingos, mūsų tautai jėga primestos pasaulėžiūros apaštalais, aklais savosios tautos naikinimo įrankiais. Mokytojai, savosios tautos švietėjai, pagaliau turi susiorientuoti, kam jie tarnauja. Jie neturi gyventi tik šia diena, bet sąmoningai prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį.

2) Jie privalo nutraukti Lietuvos nukrikščio-ninimo, demoralizavimo ir nutautinimo darbą ir visas jėgas panaudoti savo tautos dvasiniam atgimimui kelti. Spiriami vykdyti savo tautos naikinimo darbą, turi gintis sovietų konstitucija ir tarptautinių susitarimų nuostatais. Visiškai slaptos instrukcijos, įpareigojimai telefonu ar gyvu žodžiu dažnai neturi juridinės galios. Kiekvienas mokytojas turi platų darbo lauką, sunkiai sukontroliuojamą ir budrios saugumiečio akies. Pagaliau ir saugumiečiams jau atsiveria akys. Sovietinės įstaigos vengia juos kompromituojančių įsakymų, nes jie bematant atsiduria užsienio spaudoje. Mokytojai, gindami savo teises, bent iš dalies turėtų pavyzdį imti iš Lietuvos dvasiškijos, kurie, remdamiesi sovietiniais ir tarptautiniais įstatymais, sėkmingai gina Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Be kovos sunku nugalėti. Kova pareikalauja ir aukų. Turint gerų norų, ir esamomis sąlygomis galima išvengti daugeliu atvejų prievartos ir net pravesti jaunimo dorovinį ir patriotinį auklėjimą, sumaniai remiantis partijos ir vyriausybės reikalavimais.

3) Lietuvos mokytojai vėl iš naujo turi tapti
sąmoningais krikščionimis ir karštais patriotais.
Jie turi susiorientuoti, kad šiuo metu tikėjimas yra tautos dvasinė atspara. Kol Lietuva bus giliai tikinti, neįmanoma bus ją surusinti. Mums gali būti pavyzdys lenkai, kaip jie vykusiai pajėgia gintis nuo Maskvos priespaudos, rasdami atsparą tikėjime. Ir Lietuvos partijos pareigūnams būtų naudinga pasimokyti iš lenkų partiečių. Daugeliui jaunesnių mokytojų labai trūksta net pačių elementariausių tikėjimo tiesų supratimo, nors jie buvo priversti išeiti sovietiniuo materializmo ir "mokslinio" ateizmo kursą. Jie turėtų jau vien dėl bendro išprusimo perskaityti rimtesnių religinio ir pasaulėžiūrinio turinio veikalų, tarp kitų J. Girniaus "Žmogus be Dievo", Vatikano II Susirinkimo nutarimus, Bartkaus-Aleksos "Dievai ir žmogus", A. Maceinos veikalus "Didieji dabarties klausimai", "Didysis Inkvizitorius", "Jobo drama" ir kt., VI. Juodeikos "Didžioji iliuzija" ir kt. Kam nepavyksta gauti norimų knygų, tie reguliariai tesiklauso Vatikano radijo laidų. Vatikano, "Laisvės" ir "Amerikos Balso" radijų stotys turėtų daugiau paruošti laidų, pasinaudojant "LKB Kronikų", "Aušros", "Rūpintojėlio" ir kitų Lietuvos pogrindinės spaudos medžiaga, patiriant, kurie klausimai dabar aktualūs Lietuvoje. Vyresnieji mokytojai, turį daugiau pasaulėžiūrinių žinių, turi padėti savo jaunesniems kolegoms. Jaunieji mokytojai turi degti tiesos alkiu. Įgytas žinias jie deramu būdu gali perduoti ir savo auklėtiniams, atitaisydami tą žalą, kurią padarė savo ateistine propaganda.


Lietuvos mokytojai, ypač jaunesni, turėtų iš naujo susidomėti Lietuvos istorija. Sunku būti sąmoningam patriotui, nežinant savo krašto istorijos. Jie neturėtų atsilikti nuo kitų Lietuvos inteligentų: gydytojų, inžinierių, kurių nemaža dalis naktimis skaito Šapokos ar kitus vertingus Lietuvos istorijos veikalus. Naudinga susipažinti su vysk. Valančiaus kova su Lietuvos pravosla-vinimu ir rusinimu. Geros medžiagos galima rasti A. Aleknos veikale "Vysk. Valančius". Daug įdomios istorinės medžiagos mokytojai gali rasti Lietuvos nepriklausomybės laikais leistuose žurnaluose, ypač "Židinyje", "Tiesos Kelyje", "N. Romuvoje" ir kt. Turėtų susidomėti ir "Aušros" straipsniais, kurie skaitomi per užsienio radijo lietuviškas laidas.

Mokytojų, kaip tautos inteligentų, pareiga susipažinti su veikalais, kurie padėtų realiau ir pilniau pažinti sovietinės tikrovės ir kitą aspektą, ne tik tą, apie kurį nuolat girdi per sovietinį radiją ir spaudą. Tarp kitų paminėtini ir Nobelio laureato Solženicyno "Archipela*: ir kiti veikalai. Kadangi Lietuvoje tokia literatūra nelengvai gaunama, daug padėtų nuoseklus užsienio radijo laidų klausymas, geresnes laidas užsirašant į magnetofonus.

4) Mokytojai, kiek tai yra įmanoma, turi įvairiais būdais savo auklėtiniams perduoti objektyvias, ypač su pasaulėžiūra ir dorove ryšio turinčias žinias. Mokiniai iš mokytojo žvilgsnio, balso ir nuotaikų supras, kuo jų mokytojas alsuoja.

5) Mokiniams patriotams ir tikintiesiems, o taip pat ir jų tėvams mokytojai turi rodyti ypatingo dėmesio, nuoširdumo, o mokiniams skundikams, parsidavėliams parodyti jų elgesio pasmerkimą. Kaip jie išdavinėja savo draugus, taip jie nesidrovės išduoti ir savo mokytojus.

6) Lietuvos mokytojų uždavinys ugdyti savo auklėtinių patriotizmą, pradedant nuo pagarbos tėvams. Iš tėvų meilės turi išplaukti ir tėviškės, ir tėvynės meilė (A. Maceina, "Tautinis auklėjimas").

Lietuviai turi tiek gražių, melodingų liaudies ir naujai sukurtų dainų. Nebegirdėti jų skambant vasaros vakarais. Matyt mūsų kaime pradingo ta džiugi nuotaika, kuri išsiliedavo daina. Dabar dažniau yra progos išgirsti girtų šūkavimus. Mokytojų pareiga išmokyti savo auklėtinius pamilti lietuviškas dainas. Jos turi skambėti per ekskursijas, pobūvius, pasilinksminimus. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į patriotines dainas. Su kokia pagarba dainuojamos Maironio dainos, ypač "Lietuva brangi, mano Tėvyne", "Kur bėga Šešupė" ir kitos. Mokytojai turi palaikyti tautinius ansamblius, propaguoti tautinius šokius, raginti dėvėti tautinius rūbus, palaikyti tautines tradicijas, suruošti ekskursijas ne tik į IX fortą ar Pirčiupį, bet ir į Trakus, vysk. Valančiaus, A. Baranausko, Basanavičiaus, Kudirkos, Vaižganto gimtines, aplankyti jų kapus, papuošti gėlėmis ir priminti, ką jie yra nuveikę savo tėvynei Lietuvai. Panašiomis progomis jie gali savo auklėtiniams daug ko papasakoti, ko nėra parašyta jų sovietiniuose vadovėliuose. Jų specialiai paruošti patikimi mokiniai gali paklausti tokių klausimų, kuriuos atsakydami mokytojai gali ugdyti auklėtinių patriotizmą, žadinti pagarbą dorai, lietuviškam menui, papročiams. Mylinti savo tėvynę ir auklėtinius sumani pedagogo mintis ras daugybę būdų ugdyti tikrą, bet ne okupanto primestą sovietinį patriotizmą, iš tikrųjų rusų dvasios internacionalizmą.

Lietuvos mokytojai išeiviai turėtų parašyti gerai suredaguotą kolektyvinį kreipimąsi į visus Lietuvos mokytojus, įspėti savo kolegas Lietuvoje ir paraginti baigti kovą prieš tikėjimą, liautis smukdyti jaunimo dorą. Reikia apeliuoti į jų krikščioniškosios ir lietuviškosios sąžinės likučius, primenant jų atsakomybę už savo tautos ateitį.
Jie turi žinoti, kad pagal moralės ir tarptautinės teisės dėsnius yra kalti ne tik nedorų įstatymų leidėjai, bet ir jų vykdytojai. Už tautini bei reiliginį persekiojimą yra skiriamos bausmės pagal tarptautinius įstatymus (Nūrnbergo teismas) Reikėtų sudaryti pasižymėjusių mokytojų išdavikų sąrašus ir paskelbti juos per spaudą ir per radiją, rašyti gausiai jiems įspėjamuosius laiškus remiantis "LKB Kronikos", "Aušros" ir kitų pogrindinių Lietuvoje leidžiamų laikraščių duomenimis. Ypatingai reikia kreiptis į geros valios mokytojus, kurie myli savo tėvynę, bet per daug lengvapėdiškai, nors ir priversti, nureligina, demoralizuoja ir ruošia kelią jaunimo nutautinimui šiuo sunkiu mūsų tautai istoriniu momentu. Mes esame jiems dėkingi, kad nemažos dalies jų pasyvumo dėka nenueita taip toli, kaip Gudijos. Ukrainos ir Moldavijos respublikose. Vis dėlto Lietuvos mokytojų žymi dalis yra daug nusikaltę savo tautai. Mokytojai neturi atsilikti nuo dvasinio atgimimo sąjūdžio, kurį dabar išgyvena mūsų tauta, neturi vilktis iš paskos, bet būti jo vadovais. Kaip būtų gera, kad ateityje "LKB Kronikai" nebereiktų rašyti apie gėdą darančius mokytojų niekšingus veiksmus. Ir iš mokytojų laukiame daugiau kilnių pavyzdžių, daugiau drąsos ir didvyriškumo, kurio tiek daug yra parodę buvusios Lietuvos mokytojų kartos, kovodamos su Lietuvos nukrikščioninimu, demoralizavimu ir nutautinimu. Mūsų visų pareiga morališkai ir materiališkai remti nukentėjusius nuo sovietinio teroro mokytojus, studentus ir moksleivius, nusiųsti jiems užuojautos ir padrąsinimo laiškų.

Sovietinis ateizmas ir jo neapykantos moralė nėra Lietuvoje išaustas rūbas. Jis mums jėga siekiamas primesti, pasinaudojant sovietine mokykla. Laikas prisiminti mūsų tautinio atgimimo pranašo Maironio žodžius:
Tas ne lietuvis kurs Tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis,
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.

Atėjo laikas, kad visa Lietuva ir visa Lietuvos išeivija, ypač jos inteligentija, atkreiptų rimčiausią dėmesį į Lietuvos sovietinių mokytojų savo tautos ir jos jaunimo dvasinį luošinimą ir moralinį žlugdymą ir dėtų visas pastangas, kad Lietuvos mokytojų dauguma iš esmės pakeistų savo prisitaikėliškas pažiūras ir pagaliau, pajutę savo atsakomybę už tautos ateitį, pasisemtų jėgų iš jos praeities. Jų pareiga būti iš naujo atgimstančios Lietuvos, jos jaunimo, ne dvasios žlugdytojais, bet kėlėjais. Ką iki šiol jie yra blogo padarę savo tautai, jų pareiga, kol nevėlu, atitaisyti uoliomis pastangomis, kad nesulauktų griežto savo tautos ir istorijos teismo.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai