Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZĮ ŠKIRPĄ PALYDĖJUS į AMŽINĄ POILSĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Adolfas Darnusis   
1979 rugpjūčio 18 VVashingtone, D.C., mirė 1941 metų sukilimo paskelbtos Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, gen. štabo pulkininkas, pirmasis Lietuvos kūrėjas savanoris Kazys Škirpa, išgyvenęs 84 metus ir Šešis mėnesius.

Metų skaičius nemažas ir dabartiniu mastu matuojant, bet mirtis vis būna netikėta, nelaukta, ypač kai iš gyvųjų tarpo pasitraukia nuostabaus veiklumo asmuo, Lietuvos kovų už laisvę istorijoje palikęs tvirtai įmintus pėdsakus.

Kaziui Škirpai per visą jo gyvenimą planų netrūko. Į įvykius jis greit reaguodavo ir jų sprendimui patiekdavo konkrečius drąsius siūlymus. Jis nebuvo linkęs delsti, laukti. Jo įsitikinimu, greitas, taiklus veiksmas yra daug kartų geresnis sprendimas, negu neryžtingas delsimas. Jis negalėjo ramiai praeiti pro gyvenimo keliamas problemas, ypač jei jos lietė gyvybinius Lietuvos reikalus. Visa savo energija jis į jas pasinerdavo, jas jautriai pergyvendavo, sudarydavo savo kietą planą jų sprendimui ir jį atkakliai vykdydavo. Toji problema tapdavo Škirpos problema. Ir Škirpos sprendimo planas tapdavo tos problemos sprendimo planu.

Kelios biografinės žinios

Kazys Škirpa gimė 1895 vasario 18 Aukštaitijoje, Nemajūnų kaime, Saločių valsčiuje, Biržų apskrityje. 1915 baigė Mintaujos gimnaziją ir įstojo į caro karo mokyklą. 1916 karo mokyklą baigęs, buvo pasiųstas į dvidešimtąjį Sibiro šaulių pulką Omske. Po metų tarnybos grįžo į Petrapilį ir įsitraukė į lietuvių karinių dalinių organizavimą. Karui baigiantis, grįžo į Lietuvą, aktyviai organizavo pirmuosius savanorius, vadovavo kautynėms prieš bolševikus ir lenkus, dirbo Vilniaus ir Kauno komendantūrose.

1920 spalio mėn. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą kaip valstiečių liaudininkų partijos atstovas. Politinis darbas jo nežavėjo ir 1921 išvyko karo mokslo studijoms į Šveicariją, vėliau į Belgiją, be to, jas tęsė ir Kaune. 1926 birželio 21 prezidentas Kazys Grinius paskyrė jį Vyriausio kariuomenės štabo viršininku. Juo būdamas, jis siekė perorganizuoti kariuomenę, apkarpydamas administracijos aparatą, sudarydamas mobilizacijos planą teritoriniu principu. Kai 1926 gruodžio 17 buvo įvykdytas sukilimas ir demokratinė sistema buvo pakeista autoritetine, Kazys Škirpa aktyviai tam pasipriešino. Po to tuoj norėjo pasitraukti visai iš aktyvios karinės tarnybos. Bet naujosios vyriausybės buvo išsiųstas kariniu atstovu į Vokietiją. Kariniuose sluoksniuose jo sudarytų plačių pažinčių dėka eilė lietuvių karininkų išėjo karinį stažą vokiečių generalinio štabo kursuose.

1937 liepos mėn. galutinai pasitraukė iš karinės tarnybos, perėjo į diplomatiją ir buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos. Kai 1938 kovo 19 lenkai įteikė Lietuvai ultimatumą, jis siūlė jį atmesti. Po konflikto išlyginimo jis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Lenkijai. Tų pat metų pabaigoje buvo perkeltas Lietuvos pasiuntiniu į Vokietiją, į Berlyną. Kai prasidėjo vokiečių karas su lenkais, Škirpa skatino tuoj užimti Vilnių. Lietuvos vyriausybė tam nesiryžo. Tais pačiais metais Lietuvos vyriausybė nesiryžo priešintis Sovietų Rusijos įgulų įvedimui į Lietuvą.

Vyriausybė baiminosi kraujo praliejimo. Tuo tarpu vėlesnieji rezistencinės kovos įvykiai parodė, kad visuomenėje tautinio valstybingumo sąmonė buvo giliai įsišaknijusi. Toks skirtumas tarp krašto vadovybės ir visuomenės nusistatymų susidarė metų eigoje nesant galimybių santykiauti ir politines problemas spręsti ir net svarstyti demokratinės laisvės dvasioje.

Jaunuomenės sąmonė formavosi savose jaunimo organizacijose, savojoje kultūrinėje bei socialinėje veikloje, dažnai oficialiųjų to laiko vyriausybės sluoksnių nemėgiamoje ir ne respektuojamoje. Tokiose aplinkybėse glaudaus ryšio ir susipratimo tarp vyriausybės ir visuomenės daugumos nesusidarė. Ypač jaunuomenė neįsivaizdavo gyvenimo be valstybinio savarankiškumo ir nesutiko be kovos jo atsižadėti. Vyriausybei iš krašto pasitraukus, spontaniškai jos vietoje susikūrė židiniai, kurie stengėsi užpildyti vadovavime susidariusias spragas.

Kaip tiktai tokiu laiku iškilo Kazys Škirpa su savo aiškiais sprendimais ir drąsiomis idėjomis. Sukilimo minties prieš sovietinę okupaciją iškėlimu ir rezistencinio Lietuvių Aktyvistų Fronto įsteigimu jis taikliai įspėjo momento reikalus ir tuo visame krašte susilaukė pritarimo.

Sukilimo tikslas ir jo įvykdymas
Rezistencijos prieš sovietinę okupaciją ir Lietuvos valstybingumo atstatymo idėjos jau buvo gyvos nuo pat sovietinės okupacijos pradžios, ypač po prievartinio liaudies seimo.

Oficialiai Lietuvių Aktyvi: tas buvo įsteigtas 1940 lapkričio
17 K. Škirpos vadovaujamoje Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Lietuvoje ši idėja gavo pilną atgarsį. Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose susidarė aktyvistų židiniai. Visame krašte, kaip grybai po šilto lietaus, išdygo rezistenciniai vienetai įvairiais vardais. Vilniuje susikūrė aktyvistų politinis ir karinis štabai. Kaune veikė organizacinis štabas. Pastarasis kelių drąsių ryšininkų dėka buvo tampriai susirišęs su Kaziu Škirpa, LAF steigėju, ir su Ernestu Galvanausku, Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininku. Kauno štabas, kiek pajėgdamas, stengėsi apjungti įvairias rezistencines iniciatyvas, laikyti su rezistenciniais židiniais ryšį ir juos nuolat apie padėtį informuoti. Kauno aktyvistų štabui šalia daugelio organizacinių uždavinių kelis mėnesius iš anksto prieš karo pradžią pavyko taikliai pramatyti tikslų sukilimo planą ir neblogai pasiruošti iš anksto jo vykdymui. Nors sukilimo organizatoriai turėjo paruošę porą trumpų bangų siunčiamųjų radijo stočių, bet, svarbiausia, jie planavo užimti valstybinį radiofoną ir radijo stotį.

Krašto rezistentai, ruošdamiesi sukilimui, griebėsi ypatingų priemonių apsisaugoti kaip nuo KGB agentų, taip lygiai ir nuo Gestapo agentų įsiskverbimo į sukilimo planuotojų bei vykdytojų tinklą. Todėl ryšiams su užsieniu buvo eksponuoti vos keli asmenys.

Kažkaip krašte rezistentų tarpe vyravo nepasitikėjimas vokiečiais. Nedvejojant buvo manoma, jeigu bet kuri iš tų institucijų, KGB ar Gestapas, konkrečiai patirtų apie rezistentų židinius, bematant juos tiziš-kai sunaikintų. Lietuvių Aktyvistų Fronto karinio štabo išdavimas 1941 metais birželio mėn. pradžioje yra miglotas. Tame išdavime gali būti prikišta ir Gestapo ranka. Patyrus apie karinio štabo suėmimą, buvo susirūpinta Leono Prapuolenio saugumu, nes jis buvo ryšininkas su kariniu štabu. Dešimt dienų prieš sukilimo pradžią pagal sutartus saugumo ženklus sužinota, kad jo kambaryje KGB agentai laukia jo pareinant. Pačiu kritiškiausiu momentu kovos bičiuliams pavyko jį įspėti ir nulydėti į slapstymosi vietą. Tokiu būdu kai kur laimingu supuolimu, kai kur taikliu pramatymu Kauno LAF vadovybei pavyko išvengti išaiškinimo ir suėmimo. Fiziškai nesunaikinta ji išsilaikė iki lemiamo momento sukilimui vykdvri.

Vos karui prasidėjus 1941 birželio 22, sekmadienį, sukilėliai užėmė Kauno radiofoną, o vėliau ir stotį, juos per naktį suremontavo ir pirmadienį, birželio 23 dieną, 9 vai. 28 min., pakvietė visą tautą sukilti prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, perimti visą Lietuvos administracinį aparatą bei įstaigas į savo rankas, saugoti Lietuvos turtą nuo sunaikinimo. Visam pasauliui buvo pranešta, kad tuo ginkluotu sukilimu lietuvių tauta išsivaduoja iš Sovietų Sąjungos prievarta uždėto jungo, atstato Lietuvos valstybinį nepriklausomumą ir sukilimu įteisina Lietuvos laikinąją vyriausybę.

Tokiu būdu LAF pirmoji plano dalis, sukilimas, šimtu procentų pavyko. Pats sukilimo faktas buvo reikšmingas kaip istoriškai, taip ir politiškai. Turbūt tai buvo iki šių laikų vienintelis ginkluotas atskiros respublikos išstojimas iš Sovietų Sąjungos. Jis buvo sėkmingai įvykdytas, panaudojant pasitaikiusį palankų momentą.

Sukilimą įvykdžius, net ir vokiečių vyriausiajame kariuomenės štabe buvo išreikštas "susižavėjimas lietuvių drąsa ir didvyriškumu" . . . bet kartu ir apgailestauta, kad "tas, kas įvyko Lietuvoje, nesiderina su vokiečių politiniais planais". O užsienių reikalų ministerijos oficialaus asmens prasitarta: "Matyt antisovietinis lietuvių pogrindis buvo gerai organizuotas."

Po šios sėkmingai įvykdytos plano dalies prasidėjo antroji ne taip jau sėkminga kovos fazė — Lietuvos valstybingumo įteisinimas.

Valstybingumo įteisinimo nesėkmės
1941 metų sukilimas, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir laikinosios vyriausybės sudarymas nepatiko nei bolševikams, nei naciams. Sukilimą prieš sovietinę okupaciją per Kauno radiją paskelbus, Molotovas tuoj išplūdo sukilėlius ir pažadėjo su jais atsiskaityti. Tuo savo neapdairiu pareiškimu sukilimą viešai išreklamavo. Po to tuoj susivokęs, per pavaduotoją bandė savo klaidą atitaisyti. Jo pavaduotojui buvo pavesta spaudos konferencijoje aiškinti, kad lietuvių sukilimas buvo nukreiptas ne prieš sovietus, bet prieš vokiečius, lietuviams naiviai tikint, kad tokiu būdu jiems pavyksią išvengti vokiečių okupacijos.

Kazys Škirpa vokiečius buvo painformavęs jau balandžio mėn. apie lietuvių sukilimo ir vyriausybės paskelbimo galimybes. Bet, atrodo, vokiečiai manė, kad tai tik tušti žodžiai, ir kad tos svajonės nebus realizuotos. Vis dėlto jau 1941 birželio mėn. 14 jie susirūpino, ir iš vokiečių Gestapo atvykęs pasiuntinys Kazį Škirpą įspėjo, kad nebūtų skelbiama Lietuvo nepriklausomybė ir nebūtų sudaroma Lietuvos vyriausybė.

Kazys Škirpa kelis kartus bandė susisiekti su užsienio reikalų ministerija, bet jo neprisileido. Tada raštu jiems pranešė, kad jis negalįs jiems garantuoti, jog sukilėliai savo vardu nesiims Lietuvos vyriausybės skelbti.

Kai 1941 birželio 23 iš ryto iš Kauno radiofono Lietuvos nepriklausomybė ir laikinoji vyriausybė su K. Škirpa kaip ministeriu pirmininku buvo paskelbta, jis tuoj buvo iškviestas į užsienio reikalų ministeriją. Jam ten buvo išreikštas nepasitenkinimas, kad visa tai įvykdyta be vokiečių pritarimo.

Škirpa siekė audiencijos pas Ribbentropą, jo nepriėmė, per užsienio reikalų ministeriją jis siuntė raštą Hitleriui, prašydamas, kad jam būtų leista vykti į Lietuvą minis-terio pirmininko pareigų perimti. Po karo rasti dokumentai liudija, kad buvo nutarta į tuos raštus neatsakyti. Rezultate birželio 25 Gestapas Kaziui Škirpai uždėjo namų areštą.

Wehrmachto vadovybė buvo įspėta Lietuvos nepriklausomybės nepripažinti ir nerespektuoti ir su laikinąja vyriausybe ryšio nelaikyti.

Vokiečių vadovybėje Lietuvos valstybingumo klausimas buvo diskutuojamas. Svarstymuose buvo įsivėlusios dvi institucijos: vidaus reikalų ministerija su
Rosenbergo germaniškos ekspansijos idėjomis ir su Gestapo aparato jėga, iš kitos pusės — užsienio reikalų ministerija. Pastaroji norėjusi ieškoti kompromisinio sprendimo. Gestapas reikalavo griežtų priemonių — areštuoti laikinosios vyriausybės narius ir nevaržyti savęs primestomis valstybių atkūrimo idėjomis. Laimėjo germaniškos ekspansijos planas. Laikinąją vyriausybę nuo ištrėmimo į koncentracijos stovyklą išgelbėjo griežta generolo von Roąues, kariuomenės vado Pabaltijo erdvėje, intervencija.

Kazys Škirpa jautriai pergyveno Gestapo provokacijas bei intrigas kaip prieš laikinąją vyriausybę, taip ir prieš jį patį.

Nacionalsocialistais pasiskelbusi lietuvių grupė, suruošė pučą prieš Kauno komendantūrą. Jie taip pat bandė užimti Lietuvių Aktyvistų Fronto būstinę, bet aktyvistai įsibrovėlius nuginklavo ir kurį laiką laikė uždarę daboklėje. Laikinosios vyriausybės nušalinti pučininkai nedrįso, nes žinojo, kad tai sukels visuomenės pasipiktinimą.

Laikinosios vyriausybės nariai buvo skundžiami vokiečiams, kad jie yra demokratinio nusistatymo ir jų viltys glūdi amerikiečiuose ir brituose. Be abejo, tai buvo tiesa — laikinosios vyriausybės narių dauguma buvo sąmoningi demokratai. Bet ano laiko aplinkybėse skundimas okupantui tokiais motyvais buvo ne tik nedžentelmeniškas, bet asmenims ir labai pavojingas.

Kaziui Škirpai vyriausybė buvo skundžiama kaip per daug "krik-demiška". Dr. Pranas Padalis, kuris buvo ryšininku tarp LAF Vilniaus politinio bei karinio ir Kauno organizacinio štabų ir kuris aktyviai dalyvavo laikinosios vyriausybės sąstato sudaryme, ministerį pirmininką įtikino, kad tas priekaištas buvo nepagrįstas. "Tiesa, penkiolikos asmenų laikinojoje vyriausybėje yra penki ateitininkai, bet jie čia kaip nuoširdūs aktyvistai rezistentai ir visai ne kaip kurios partijos atstovai. Faktinai dauguma jų jokiai politinei partijai neturėjo progos priklausyti. Vyriausybės sąstate yra įvairrių pažiūrų asmenų. Turint galvoje pirmoje eilėje Lietuvos reikalus ir žinant okupanto ideologinį nusistatymą ir jo ekspansinius siekimus, tokį laikinosios vyriausybės sąstatą, koks yra, tenka laikyti gerai išbalansuotu ir šiam momentui pačiu tinkamiausiu". Tie argumentai Kazį Škirpą įtikino ir jis iš tikrųjų ne tiek domėjosi vyriausybės narių ideologiniais įsitikinimais, kiek jų drąsa ir ryžtingumu, siekiant pagrindinio tikslo — Lietuvos valstybingumo. Laikinosios vyriausybės narių laikysena Kazys Škirpa nebuvo apviltas.

Kazys Škirpa labai pozityviai vertino prof. Juozo Ambrazevičiaus iniciatyvą, pasikviečiant visuomenės atstovus ir atsiklausiant jų nuomonės dėl laikinosios vyriausybės linijos vokiečių okupacijos atžvilgiu. Ten vyriausybė gavo visuotinį pritarimą: "Tvirtai ir toliau laikytis Lietuvos valstybingumo pagrindo".

Kai nacių civilversvaltungas laikinosios vyriausybės veiklą sutrukdė, prof. Juozas Ambrazevičius visos laikinosios vyriausybės vardu ir parašais įteikė memorandumą — protestą Reicho vyriausybei per civil-vervvaltungo komisarą Renteln'ą. Lietuvos valstybingumas ten buvo užakcentuotas kaip pagrindinis lietuvių tautos sukilimo prieš sovietinę okupaciją siekimas, o taip pat buvo apibūdintos nepalankios aplinkybės, kurias okupacinės vokiečių jėgos sukūrė ir laikinosios vyriausybės veiklą suspendavo prieš jos valią. Vedamoji šio pareiškimo mintis buvo tvirtinimas, kad sukilimu Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos. Pastarosios konstitucija atskiros respublikos išstojimą numato. Lietuvių tauta savo valią išreiškė ginklu ir, pasitraukdama iš Sovietų Sąjungos, savaime atgavo savo savarankišką valstybingumą. Todėl Vokietija turėtų Lietuvos valstybingumą respektuoti. Šis raštas pasiekė Reicho vadovybę ir jis buvo perduotas juristu komisijai, kad ji sugriautų šį Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Juristų argumentuotas dešimties puslapių raštas "Bemerkungen zu der Litau-ischen Denkschrift von 5.8.1941 ueber Fortexistenz des Litauischen Staates" po poros metų buvo išsiuntinėtas civilverwaltungo komisarams ir kitiems oficialiems asmenims Berlyne su pastaba jo nerodyti lietuviams. Pagrindinis jų argumentas buvo, kad Lietuva dar gerokai prieš okupaciją nepasipriešino sovietų įgulų įvedimui ir tuo sudarė sovietams prietiltį pulti Vokietiją. Įsigilinus į tą ir į kitus jų argumentus, jie nesugriauna laikinosios vyriausybės pagrindų valstybingumo klausimu. Tą prof. Juozo Ambraze-vičiaus-Brazaičio suredaguotą raštą Kazys Škirpa vertino kaip patyrusio valstybininko vertingą Lietuvos ateities bylai istorinį dokumentą.

Tvirta ir ryžtinga laikinosios vyriausybės laikysena principiniais lietuvių tautos siekimais — iš vienos pusės ir nepagrįsti priekaištai, insinuacijos bei provokacijos — iš kitos pusės Kazį Škirpą vis labiau rišo su laikinosios vyriausybės nariais. Laikinosios vyriausybės pasisakymuose, darbuose ir drąsoje jis matė savo siekimų atspindį.

Po įvykdyto sukilimo ne kartą Kazys Škirpa skundėsi kai kurių savųjų nesiorientavimu, ypač Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mūsų pačių oficialiųjų sluoksnių pareiškimais ir poros organizacijų spaudos pasisakymais nepalankiai buvo atsiliepta apie sukilimą ir laikinąją vyriausybę. Atrodo, kai kurie jų nebuvo supratę sukilėlių pastangų paskelbti pasauliui Lietuvos savarankiško valstybingumo atstatymo fakto, ginkluotu būdu išstojant iš Sovietų Sąjungos.

Kazys Škirpa labai pergyveno po to vykusias Gestapo provokacijas ir savųjų nesiorientavimą. Gestapas provokavo pareiškimus, kuriais turėtų būti diskredituojama laikinoji vyriausybė, nors per savo tinklą labai gerai žinojo, kokį didelį pasitikėjimą visuomenėje laikinoji vyriausybė turi.

Kazys Škirpa manė, kad, jei vietoje tų neatsargių išsireiškimų ir pastabų tomis dienomis būtų buvę aktyviai veikiama Washingtone ir laikinajai vyriausybei būtų buvęs gautas Jungtinių Amerikos Valstybių pripažinimas, gal tai būtų sukūrę sąlygas vokiečių užsienio ministerijos kompromiso ieškančiai linijai pasireikšti, ir gal tada Lietuvos valstybingumo klausimas būtų sprendęsis palankesne linkme. Be abejo, tai yra spėliojimas, ir neaišku, ai taip būtų įvykę. Bet viena aišku: tokiais kritiškais momentais reikia geros savitarpinės informacijos ir pozityvios talkinančios veiklos iš visų pozicijų. Tokios geros ir brandžios padėties anomis dienomis mums nebuvo pavykę pasiekti

Kovos bičiulio gelbėjimas
Kai 1941 metais rugpjūčio mėnesį civilvenvaltungas laikinosios vy riausybės veiklą suspendavo, Lietuvių Aktyvistų vadovybė 1941 m rugsėjo 21 d. pasiuntė Reicho vyriausybei memorandumą — skundą. Už tai Leonas Prapuolenis, kaip pirmasis pasirašęs tą memorandumą, buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Kazys Škirpa tuojau šoko jį gelbėti.

Jis parašė motyvuotą raštą feldmaršalui Keiteriui, kurį asmeniškai pažinojo. Tuo pat reikalu kitą raštą nukreipė į Reicho ministerį, kanceliarijos šefą Lammers'ą. IŠ jų abiejų gavo pranešimus, kad Leonas Prapuolenis iš Dachau koncentracijos stovyklos paleidžiamas 1942 m. balandžio 7 d. policijos priežiūron į Muencheną. Kazys Škirpa, gavęs tą džiugią žinią, tuojau nuskubėjo į Muencheną ir pirmąkart gyvenime susitiko su sukilimo vėliavnešiu — kaip jis Prapuolenį vadino.

Diplomatas ir kovotojas
Kazys Škirpa per visą karo laiką, kiek galimybės leido, stengėsi palaikyti ryšius su užsienių reikalų ministerijos oficialiais asmenimis. Vieno tokio susitikimo metu (1942 m.) dr. Kleist Kazį Škirpą painformavo, kad ir vokiečių kariuomenės vadovybė buvusi palanki lietuvių sukilimo pastangoms laimėti valstybinį savarankiškumą, bet ji nebuvo pajėgi Gestapo politikos pakeisti. Jo nuomone, Reicho vyriausybės panaudota kryptis, nežadanti pavergtoms tautoms išsilaisvinimo, buvo netiksli. Užsienių reikalų ministerijoje buvo keliamos kitos nuomonės. To pokal bio metu Kazys Škirpa iš to valdininko taip pat patyrė, kad užsieniu reikalų ministerijoje jis dar vis laikomas "persona grata".

Tai rodo, kokioje įdomioje padėtyje buvo Kazys Škirpa. Tuo metu nacinė Reicho vadovybė siekė germaniškos ekspansijos tikslų, kuriuose nebuvo numatyta atstatyti sovietu pavergtų valstybių savarankiškum O Kazys Škirpa už Lietuvos valstybingumą kovojo kietai ir neatlaidžu. ir dar sugebėjo išsilaikyti persona grata lygyje. Čia jis pasireiškė kaip tvirtas diplomatas, kuris buvo respektuojamas, ir kartu drąsus kovotojas už tos valstybės reikalus, kuriai jis atstovavo.

O tuo tarpu kiek seniau ir dabar turime liūdnų atvejų, kai asmenys iš grupės nesugeba tinkamai išsilaikyt; Lietuvos savarankiško valstybingumo lygyje. Dėl nevertų privilegijų bei asmeniško labo ar nekritiško idėjinio susižavėjimo jie tapdavo okupantų tarnais — vietoje buvę garbingais savo valstybės atstovais ir ginėjais.

Tvirta ir drąsi Kazio Škirpos ir laikinosios vyriausybės laikysena taip kritišku metu, atrodo, kad jau okupacijos laiku virto sektinu pavadžiu. Koks milžiniškas skirtumas tarp nuolaidžių okupanto tarnų ir tvirto diplomato-džentelmeno. Diplomatas džentelmenas išsilaiko savo pareigu lygyje ir sugeba drąsiai ginti save valstybės reikalus. Toks buvo Kazys Škirpa.

Baigiamosios pastabos
Vėliau, arčiau į karo pabaigą, 1944 metais, Kazys Škirpa, siekdamas Lietuvos valstybingumo įteisinimo, įteikė vokiečiams memorandumą, siūlydamas perleisti Lietuvos valdymą lietuvių vyriausybei. Bet ir tada, po Stalingrado pralaimėjimo, vokiečiai nepajėgė ieškoti išmintingesnės išeities. Už tai Škirpa buvo internuotas iki karo pabaigos stovykloje. 1973 metais Kazys Škirpa, jau persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstybes ir dirbdamas kongreso bibliotekoje, paruošė ir išleido išsamią dokumentuotą knygą "Sukilimas". Taip pat paruošė jos sutrumpinti variantą vokiečių kalba. Pastaroji knyga turėtų pasirodyti 1980 metais.
Išsiskirdami su Kaziu Škirpa, prašome Viešpatį jam amžino poilsio, ramybės ir globos.
Prieš mus iškyla šviesus jo asmenybės paveikslas, kaip nuoširdaus idealisto patrioto, kuris dirbo Lietuvai su nepaprastu ryžtingumu, su aukos dvasia ir su neeiline drąsa.
Adolfas Darnusis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai