Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS STATUTO SUKAKTIS 1529 - 1979 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PLATERIS   
1979 metais sukako 450 metų nuo rašytos, kodifikuotos teisės įvedimo Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje. Teisynas, žinomas Lietuvos Statuto vardu, įsigaliojo 1529 metais ir tą patį šimtmetį, 1566 ir 1588 m., buvo du kartus praplėstas ir patobulintas. Šios trys Statuto redakcijos, vadinamos Pirmuoju, Antruoju ir Trečiuoju Statutu, galiojo 300 su viršum metų, iki 1840 m., kai Statutas buvo pakeistas neseniai sukodifikuotu Rusijos imperijos teisynu "Svod Zakonov". Statutas buvo panaikintas politiniais sumetimais, norint Lietuvą tampriau įjungti į Rusiją, o drauge nubausti už neseniai įvykusį ir nuslopintą 1831 m. sukilimą.

Kai prisimename senovės Lietuvą, pirmiausia galvojame apie jos politinę ir militarinę galybę, retai kada sustodami prie kultūrinio sužydėjimo XVI amžiuje, nors verta būtų apie jį pagalvoti, ypač kad ką tik sulaukėme dviejų tų kultūrinio žydėjimo vaisių sukakčių — Vilniaus universiteto ir Lietuvos Statuto.

Lietuvos Statutas nebuvo galiojančių teisinių papročių ar valdovo įsakų rinkinys, bet teisinės kūrybos aktas, į kurį panašių vargiai ar galima rasti anų laikų Europoje. Kodifikacijos bandymų buvo ankstyvaisiais viduramžiais, bet vėliau jie nutrūko daugeliui šimtmečių ir, jei kokiam krašte norėta turėti rašytą teisę, tai arba buvo surašomi veikiantieji teisiniai papročiai bei teismų sprendimai, kurie įvairavo tarp įvairių to paties krašto provincijų, arba buvo perimama imperatoriaus Justinijono šeštame šimtmetyje po Kristaus suko-difikuota romėnų teisė. Justinijono Kodeksas ir Katalikų Bažnyčios kanonų teisė tapo vieninteliais teisinių studijų objektais besikuriančiuose universitetuose, o mokytieji abiejų teisių daktarai nesimokė jų gyvenamose šalyse galiojančios teisės, nes jos mokytis nepritiko išsilavinusiam žmogui. Daugumoje Europos šalių savi teisynai buvo sukurti tik XVIII ir XIX amžiais, ir pirmieji modernūs kodeksai siejami su Prūsijos karaliaus Fridriko Didžiojo ir Napoleono vardais.

II
Neturime žinių apie ankstyvąją lietuvių teisę. Ji buvo nerašyta ir rėmėsi vietos papročiais ir sprendimą darančio asmens nuožiūra. Dėl to teisė turėjo labai įvairuoti tarp krašto dalių ir keitėsi nepastebimai, be jokių įstatymdavystės aktų. Vietos papročių niekas neužrašė, o sprendimai buvo daromi žodžiu ir nėra užsilikę. Atidus ir kritiškas kronikų, vėlyvesniųjų privilegijų ir kitų šaltinių išnagrinėjimas gal ir galėtų suteikti šiek tiek žinių apie ankstyvąją Lietuvos teisę. Lietuvos valstybei plečiantis iš grynai lietuviškų žemių į Rusią," Lietuvos teisė dar labiau įvairė-jo. Rusenai turėjo savo seną teisinę tradiciją, kuri rėmėsi vienu iš minėtų ankstyvesnių teisynų, būtent XI amžiuje Kijevo valstybėje išleista "Russkaja Pravda". Lietuvos valdovai, užvaldę kurią Rusios kunigaikštiją, stengėsi kiek galima mažiau keisti vietos žmonių gyvenimą, palikdami jiems ne tik jų kalbą ir religiją, bet ir visuomeninę ir teisinę santvarką, kiek tai neprieštaravo bendriems valstybės reikalams. Tokiu būdu Lietuvoje atsirado dvi savo kilme skirtingos teisės, lietuviškoji ir rusiškoji, o kiekviena jų įvairavo vietos ir laiko atžvilgiu.

Paskutiniais XIV amžiaus dešimtmečiais Lietuvoje atsirado naujas teisės šaltinis, būtent rašytos valdovo suteiktos privilegijos atskiriems luomams, valstybės dalims, miestams, tautybėms a: pavieniams asmenims. Pirmasis valdovas, žinoma-kaip plačiau teikęs privilegijas, buvo Jogaila. J: suteikė svarbias privilegijas katalikų dvasiškiams, bajorams ir didiesiems miestams. Nuo to laiko Lietuvos valdovai teikė didėjantį privilegijų skaičių. Vienos jų lietė visą valstybę ir buvo vadinamos žemės privilegijomis, kitos lietė kurią sritį, g;yventojų grupę ar pavienį asmenį. Jogailos ir Vytauto įpėdiniai tvirtino senąsias privilegijas ir teikė naujas. Bajorams suteiktų privilegijų svarbiausia buvo 1447 metais Kazimiero Jogailaičio suteiktoji, atleidžianti privačių dvarų valstiečiu-nuo daugelio pareigų valstybei ir tokiu būc praplečianti žemės savininko teises į jo dvaro ribose gyvenančius žmones. Drauge ši privilegija tvirtino Lietuvos valstybės pilną nepriklausomybę
-------------
Terminu "Russia" čia vadinamos rytinių slavų gyvenamos žemės, kurių žymi dalis įėjo į Lietuvos didžiosios kunigaikštijos sudėtį. Rusios gyventojai, rusenai, dabar sudaro tris tautas: gudus, ukrainiečius ir rusus.



Dvasiškiams duotos privilegijos atleido bažnytinius dvarus nuo įvairių pareigų valstybei, net nuo prievolės eiti "žemės tarnybą", t.y. karo atveju stoti karan ir pristatyti nuo valdomos žemės dydžio priklausantį kareivių skaičių. Kunigai bei vienuoliai buvo išimti iš valstybės teismų jurisdikcijos: juos teisti buvo pavesta bažnytiniams teismams, kurie laikėsi kanonų teisės. Tuo pat laiku įvairiems Lietuvos miestams buvo suteikta savivaldybė, būtent teisė tvarkytis pagal Magdeburge, Vokietijos mieste, išsivysčiusią tvarką. Magdeburgo teisė jau anksčiau buvo teikiama Čekijos ir Lenkijos miestams, o Lietuvoje ši teisė buvo duodama, kartais ir smulkiems miestams, per visą valstybinės nepriklausomybės laiką iki valstybės žlugimo. Privilegijos buvo suteiktos ir religinėms bei tautinėms grupėms, būtent žydams ir totoriams.

Kitą grupę sudarė privilegijos, suteiktos atskiroms teritorijoms. Iš jų paminėtina privilegija, suteikta Žemaitijai, užtikrinusi jos autonomiją ir savitą santvarką, skirtingą nuo kitų Lietuvos dalių, išsilaikiusią iki pat valstybės žlugimo 1795 m. Nuo šios privilegijos suteikimo valdovas ėmė tituluotis Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos didžiuoju kunigaikščiu — Magnus Dux Lituaniae, Russiae et Samogitiae.

III
Lietuvoje daug pasikeitimų įvyko XI ir XVI amžiais. Sritinės kunigaikštijos buvo panaikintos, ir kraštą administravo valdovo paskirti pareigūnai, vadinami urėdais. Urėdai buvo centriniai, kaip kad maršalka, kancleris ar etmonas, ir vietiniai, kurie vadinosi vaivadomis, seniūnais, tijūnais ir laikytojais. Vietiniai urėdai ne tik prižiūrėjo bendrą tvarką, bet ir valdė valdovo dvarus ir teisė savo srityje gyvenančius žmones.

Aukščiausieji centro ir provincijų urėdai ir katalikų vyskupai sudarė Ponų Tarybą, kuri turėjo valdovui patarti ir, reikalui esant, jį pavaduoti. Lietuvos didysis kunigaikštis dažniausiai buvo ir Lenkijos karaliumi ir žymią laiko dalį gyveno Krokuvoje, o gyvendamas užsienyje, jis neturėjo teisės eiti savo pareigų, tad dažnai Lietuva buvo praktiškai valdoma Ponų Tarybos. Savo pareigas Ponų Taryba, bendrai paėmus, ėjo labai sėkmingai, bet tokia santvarka negalėjo patikti bajorams, kurie buvo labai gausūs ir savo ekonomine padėtimi įvairavo nuo bežemių ir mažažemių iki stambių dvarininkų. Pradžioje bajorai nesijautė pakankamai stiprūs priešintis ponams, bet bajorų jėgos ir vienybės pajautimas ėmė augti, kai vis dažniau kartojosi sunkis tani su Maskva, kurių naštą labiausiai pajuto baponi, dvarų savininkai ir valdytojai, nes juos pirmiausia lietė "žemės taryba", atseit valstybės gs*-nimo prievolė. Maskvos karai ne tik iškėlė bajorų, kaip krašto gyventojų, reikšmę, bet ir suvedė visų Lietuvos dalių bajorus vienon vieton, kariuomenės stovyklon, kur jie galėjo susipažinti ir pasitarti. Pajutę savo galią, bajorai ėmė rūpintis savo teisėmis, ypač turėdami pri čias bajorų teises kaimyninėje Lenkijoje. Vienas svarbiausių jų pageidavimų buvo noras suvaržyti urėdų teisines funkcijas, priverčiant juos spręsti bylas pagal visiems prieinamus, rašytus, visam kraštui bendrus įstatymus.

IV
Pirmas Lietuvoje rašytas įstatymas buvo dar 1468 m. išleistas Kazimiero Teisynas, originalo kalba vadinamas "Sudiebnik", kuris apėmė tik baudžiamąją teisę. Daug Kazimiero Teisyno nuostatų buvo vėliau įjungti į Statutą.

Kiek vėliau, 1501 m., didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pareiškė, kad numatomas parengti Statutas. Aleksandro įpėdinis Žygimantas Senasis buvo 1514 metų seimo prašomas Statutą išleisti, bet ilgą laiką nieko nebuvo tuo klausimu daroma. 1522 m. seimas vėl svarstė Statuto reikalą, ir valdovas išleido privilegiją, kurioje pažadėjo išleisti rašytus įstatymus, bet vėl laikas bėgo, ir tų įstatymų nebuvo. Atrodytų, kad valdovas, urėdų spaudžiamas, reikalą tyčia vilkino.

Pagaliau 1529 m. Statutas buvo išleistas. Jo išleidimas buvo surištas su Žygimanto Senojo sumanymu pakelti savo jaunutį sūnų Žygimantą Augustą į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir noru tam sumanymui užtikrinti visuomenės pritarimą. Tad nenuostabu, kad Žygimanto Augusto pakėlimas į didžiuosius kunigaikščius ir Statuto išleidimas įvyko tuo pat laiku, būtent 1529 m. Nėra tikslių žinių, kas parengė Pirmojo Statuto tekstą, bet vyrauja nuomonė, kad jis buvo parengtas didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje, vadovaujant kancleriui Albertui Goštautui.

V
Ilgai lauktasis Statutas visuomenės nepatenkino, ir greit buvo išleisti įstatymai jam papildyti, o 1544 m., praėjus tik penkiolikai metų nuo Statuto išleidimo, seimas prašė Žygimantą Augustą Statutą pataisyti. Tam reikalui buvo sudaryta komisija, vadovaujama Žemaičių vyskupo Jono Domanievskio. Ši komisija dirbo daugelį metų, ir jos sudėtis nuolat keitėsi. Be ponų ir bajorų atstovų, joje dalyvavo užsienio universitetuose studijavę romėnų ir kanonų teisės žinovai, Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, ir iš Ispanijos Lietuvon atvykęs prelatas Petras Roizijus.

Komisijai bedirbant, buvo leidžiami nauji įstatymai, kurie turėjo būti įderinti į ruošiamąjį projektą. Svarbiausias tų įstatymų, priimtas 1564 m. seime, pakeitė visą valstybės santvarką: panaikino teisinius skirtumus tarp ponų ir bajorų, visą Lietuvą, išskiriant Žemaitiją, suskirstė į pavietus, įvedė pavietų seimelius ir pavietų teisėjus. Reikėjo vėl taisyti kone galutinai parengtą projektą. Pagaliau Žygimantas Augustas 1566 m. patvirtino naująjį Statuto tekstą, ir 1529 m. Statutas nustojo galios.

Pirmasis Statutas veikė trisdešimt septynerius metus (1529-66). Antrasis Statutas, nors buvo rengiamas dvidešimt su viršum metų, Lietuvoje veikė tik dvidešimt dvejus metus (1566-88). Greit po Antrojo Statuto priėmimo Liubline buvo sudaryta unija su Lenkija. Norėdamas palaužti Lietuvos atstovų pasipriešinimą unijai, Žygimantas Augustas atskyrė nuo Lietuvos ir prijungė prie Lenkijos pietines Lietuvos žemes: Kijevą, Voluinę, Podolę ir Palenkę. Tose žemėse Antrasis Statutas pasiliko ir toliau veikti, kai Lietuvoje jis buvo pakeistas Trečiuoju Statutu, ir išsilaikė kone tris šimtmečius, kol 1840 m. jis irgi buvo Rusijos valdžios pakeistas rusišku "Svod Zakonov". Čia išimtį sudarė kairėje Dniepro pusėje esančios žemės, kurios anksti pateko Rusijos valdžion ir vėliau sudarė Poltavos ir Černigovo gubernijas. Kodifikuojant Rusijos teisę, buvo atsižvelgta į vietinius teisės variantus, ir tokiu būdu ten iki Rusijos revoliucijos užsiliko nemaža iš Antrojo Lietuvos Statuto kilusių nuostatų.

VI
Kai kurie Liublino unijos nuostatai buvo nepriimtini Lietuvai, ir imtasi žygių juos pakeisti. Nuspręsta vėl perdirbti Statutą, į jį įrašant norimus pakeitimus. Trečiojo Statuto rengimas prasidėjo greit po unijos, ir naujo teksto projektą rengė ne komisijos, bet visa Lietuvos bajorų visuomenė. Įvairūs projektai buvo svarstomi pavietų seimeliuose, o seimelių priimti pasiūlymai buvo siunčiami į valstybės kanceliariją, kur jie buvo apdirbami ir derinami, vadovaujant kancleriui Eustachijui Valavičiui ir pakancleriui Leonui Sapiegai. Valavičius mirė nebaigęs darbo, ir Sapiegai teko jį sėkmingai užbaigti. Ne veltui Kaune prie Teisingumo Rūmų esanti gatvė buvo pavadinta Leono Sapiegos vardu.

Darbas rengiant Trečiojo Statuto tekstą buvo ilgas ir komplikuotas, bet ne per sunkus, nes Lietuvos valstybingumo klausimu visuomenė buvo vieninga. Sunkiau buvo tą projektą paversti veikiančiu įstatymu, nes įstatymai buvo leidžiami seimo, po unijos seimai buvo bendri Lietuvai ir Lenkijai, ir buvo aišku, kad lenkai nenorės priimti straipsnių, pakeičiančių unijos sutartį, kurie kaip tik lietuviams buvo itin svarbūs. Tad reikėjo rasti būdą apeiti seimą. Tai atrodė sunkiai įmanoma, bet proga pasitaikė, kai mirus karaliui Steponui Batorui, lenkai negalėjo sutarti dėl jo įpėdinio: vieni išrinko Švedijos karalaitį Žygimantą Vazą, Žygimanto Augusto sesers sūnų, o kiti — Austrijos hercogą Maksimilijoną Habsburgą. Nors Žygimantas atvyko į Krokuvą ir valdė didesnę Lenkijos dalį, Maksimilijono šalininkai nenusileido, ir vyko pilietinis karas. Krokuvon atvyko ir Lietuvos delegacija, kunigaikščio Leono Sapiegos vadovaujama. Sakoma, kad Sapiega suorganizavęs labai gerus ryšius su frontu ir, kai Maksimilijono šalininkai buvo galutinai sumušti, gavęs žinią anksčiau negu Žygimantas ir jo patarėjai. Pasinaudodamas susidariusia padėtimi, Sapiega kreipėsi į Žygimantą, reikalaudamas tuoj pat patvirtinti Statutą ir grasindamas, kad priešingu atveju jis kreipsis į Maksimilijoną. Karalius ir jo patarėjai išsigando, ir Statulas buvo patvirtintas. Greit po to atėjo žinia apie pergalę, bet jau nebuvo įmanoma patvirtinamo atšaukti.

VII
Trečiasis Statutas Lietuvoje galiojo apie du šimtus penkiasdešimt metų, nuo 1588 iki 1840 m. Pastangos jį toliau taisyti ar įvesti bendrą su Lenkija teisyną nuėjo niekais.

Nuo 1588 iki 1840 m. Statuto veikimo plotas mažai tesikeitė. Ilgainiui jis buvo įvestas į Lietuvai ir Lenkijai po švedų karų likusią Livonijos dalį, dabartinę Latgalę, su centru Daugpilyje. Per padalinimus Prūsijai tekusi Lietuvos Užnemunė buvo Napoleono įjungta į jo sukurta Varšuvos kunigaikštiją, kurios vardas vėliau bm pakeistas į Lenkijos karalystę; tenai, kaip ir kitose savo valdomose šalyse, Napoleonas įvedė sav vardu pavadintą kodeksą. Tad Suvalkija buvo bene vienintelė sritis, kur Lietuvos Statutas nustojo veikti prieš 1840 metus.

Lietuvos didžiojoje kunigaikštijoje taip pat veikė bendrojo seimo priimti įstatymai, vadinami konstitucijomis. Kai kurios konstitucijos buvo išleistos specialiai Lietuvai ir buvo vadinamos lietuviškomis konstitucijomis (nereikia jų maišyti su konstitucijomis modernia to žodžio prasme). Seimo priimtos konstitucijos buvo vėliau surinktos ir išspausdintos daugelio tomų rinkinyje, pavadintame Volumina Legum.
Nelygi buvo trijų Statutų įtaka Lietuvos gyvenimui. Pirmasis Statutas veikė tik kelis dešimtmečius ir tuo laiku nebuvo išspausdintas. Užsiliko tik keli jo rankraščiai, kurie eventualiai buvo mokslininkų paskelbti. Įdomu, kad mūsų laikais į jį keipiamas ypatingas dėmesys. Jis buvo Deveikės išverstas į lietuvių kalbą, ir net išverstas į anglų kalbą, vertėjas — Kari von Loewe, leidėjas — E. J. Brill, Leiden, Olandijoje.

Antrasis Statutas Lietuvoje veikė dar trumpiau negu pirmasis, bet jis veikė ilgus amžius kai kuriose Ukrainos dalyse. Užtat Trečiasis Statutas šimtmečiais suaugo su Lietuvos gyvenimu. Jis buvo bajorų visuomenės labai vertinamas ir plačiai skaitomas. Sakoma, kad šimtmečiais jis buvo labiausiai Lietuvoje skaitoma pasaulietiško turinio knyga.

Statutų turinys tobulėjo. Pirmasis Statutas surašytas nesistemingai, ir įvairūs nuostatai nebūtinai yra tame skyriuje ar straipsnyje, kur jie turėtų būti pagal savo turinį. Dažnai vartojami įvardžiai "jis", "šis" ir panašūs, ir ne visada aišku, apie ką kalbama. Vėlesnėse Statuto laidose tie klausimai buvo išlyginti. Pirmajame Statute yra primityvių, vėliau išnykusių, nuostatų. Pavyzdžiui, teisman šalys turėjo atsivesti liudininkų, bet pastarųjų funkcijos buvo ne nupasakoti tai, ką jie žino apie bylą, bet prisiekti, kad jų remiamo bylininko teisybė. Tokios priesaikos užteko bylai laimėti. Išvengimui viena kitai prieštaraujančių priesaikų Statutas nurodė, kuri šalis turi teisę pirma prisiekti. Tokia bylos sprendimo tvarka parodo, kaip aukštai buvo vertinama priesaika anų laikų Lietuvoje, bet klausimas, ar tai išėjo teisingumo naudai. Vėlyvesnėse Statuto redakcijose ir šis, ir kiti panašūs nuostatai buvo panaikinti.

Ne tik Statutų turinys keitėsi, bet ir jų apimtis didėjo. Statuto tekstas buvo suskirstytas į skyrius, o skyriai į straipsnius, kurie Statute vadinami artikulais. Skyrių ir artikulų skaičius didėjo: Pirmajame Statute buvo įžanga ir 11 skyrių su apytikriai 241 artikulais, bet tie skaičiai kiek įvairuoja užsilikusiuose rankraščiuose. Antrajame Statute buvo 14 skyrių su 368 artikulais, o Trečiajame — 14 skyrių su 488 artikulais.

Lietuvos Statuto turinį ir jo autorių priskiriamą reikšmę įvairioms teisės sritims geriausiai galima pažinti iš jo skyrių pavadinimų ir skaičiaus artikulų kiekviename skyriuje. Čia parankiausia paimti Trečiąjį Statutą, nes mingesnis už ankstyvesniuosius ir jo * artikiih§ turinys atitinka skyrių pavadinimus. Trečiajame Statute yra šie skyriai ir artikulai:

I skyrius — "Apie valdovo asmenį" — 35 artikulai;
II — "Apie krašto gynimą", 27 artikulai;
III — "Apie bajorų laisves ir Lietuvos didžiosios kunigaikštijos didinimą", 51 artiku.
IV — "Apie teisėjus ir teismus", 105 artikulai;
V — "Apie kraitį ir dalį", 22 artikulai
VI — "Apie globą", 15 artikulų;
VII — "Apie užrašymus ir pardavimus", 31
artikulas;
VIII — "Apie testamentus", 9 artikulai;
IX — "Apie pavietų pakamarius, teises į
žemę, ribas ir ežias", 32 artikulai;
X — "Apie girias, medžiokles, bičių medžius, ežerus ir pievas", 18 artikulų;
XI — "Apie smurtą, muštynes ir bausmes už galvą", 68 artikulai;
XII — "Apie bausmes ir baudas dėl paprastų žmonių nužudymo, ir apie tokius žmones, ir apie šeimyną, kuri savo poną paliktų, ir apie tarnus", 24 artikulai;
XIII — "Apie plėšikavimą ir bausmes", 14
artikulų;
XIV akyrius — "Apie visokių luomų žmonių
nusikaltimus", 37 artikulai.

Statuto tyrinėtojų tarpe yra dideli nuomonių skirtumai dėl Statute randamų nuostatų kilmės. Tyrinėtojai linkę tų nuostatų kilmę priskirti savo tautai. Lenkų tautybės tyrinėtojai randa, kad Statute atsispindi lenkiškoji teisė, o rusai — kad rusiškoji; kai kas kalba net apie čekų teisės įnašą. Tyrinėtojų noras Statuto nuostatų kilmę priskirti savo tautai parodo, kaip aukštai jie vertina Statutą, bet nebūtinai prisideda prie klausimo išaiškinimo.

Priešstatutinės lietuviškosios teisės įnašo tuo tarpu neįmanoma nustatyti, nes neturime žinių apie papročių teisės normas etnografinėje Lietuvoje, ir nežinia, ar kada turėsime. Vis dėlto galima a priori tvirtinti, kad sunku įsivaizduoti, jog Lietuvos Statute neatsispindėtų valstybėje vyraujančios tautos teisinės pažiūros.
Statuto nuostatų kilmės klausimas yra įdomus, bet nelabai svarbus. Svarbu ne
pavieniai Statuto nuostatai, bet visuma — pats Statutas. Svarbu, kad prieš 450 metų Lietuvoje buvo žmonių, kurie panorėjo ir sugebėjo sukurti bene pirmą toje gadynėje valstybinio masto teisyną.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai