Kotryna Grigaitytė — Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Kotryna Grigaitytė   
VIDUVASARIS

Kai vasara išsišakoja,
nuo pirmojo rasos įsižiebimo,
žaliais stogais čiulbėjimai
upeliais teka.

Tingiai dienų kolonos slenka
per liepos aikštę
pasveikinti subrendusio jaunuolio skrybėlėto.

Ir moja jos
vainikais varpų jam iš tolo —
tviskėdamos sagtim ramunių, vosilkų auskarais — — —
gal su malda, gal su kerais
linguodamos per liepos aikštę.
PO LAPKRIČIO MEDŽIU

Stoviu po medžiu,
lyg ištempta styga.
Jei prabėgdamas vėjas
paliestų mano petį,
suskambėčiau grauduliu.
Kodėl? —

Kodėl verkia apnuogintas klevas,
žvelgdamas į geltonas marias . . .
O, jis sau vaikštinėja
pūsdamas fleitą —
Jis . . . eina, net nepaliesdamas
geltonų marių paviršiaus savo pėda -

- - - - -
eina į baltąją erą padėti fleitą.

PAMIRŠTOS NUOTRUPOS

Širdis — mieganti arfa
verkiančio gluosnio arterijom;
kiekvienas suskambėjimas
pramuša ledą.
Kai žingsniai tolinas užmindami šešėlius
nusileidžia tyla
juodo debesio sunkumu.
Arfa ima keistis į skęstantį laivą.

Nežadėk nieko.
Visi pažadai tik mirę perlai —
seniai nuimti nuo kaklo.
Nekalbėk apie vakar dieną —
dar neišmokau vaikščioti
sudužusio stiklo tiltais.
Neatsigręšk. Pavirsiu į miglą.
Užtvindysiu daubas ir kalnus
ir . . . ateinančią dieną.

SAPNAS GYVENS

Kai aš nebegyvensiu
Sapnai gyvens.
Įkūnytos iliuzijos
Sapnuos pasivaidens.

Kai aš nebegyvensiu,
Sapnai budės, —
Ties jūra prie bedugnės
Gyvos srovės