Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Šv. Sosto atstovo Ratti vizitas Lietuvoje ir Latvijoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Vaišnora   
Šv. Sosto vizitatorius arkivysk. Achille Ratti — popiežius Pijus XI (1922.II.6 - 1939.11.10)


Achille Ratti, 1918 m. kovo mėn. popiežiaus Benedikto XV paskirtas Lenkijos ir gretimųjų kraštų apaštališkuoju vizitatoriumi, apsigyvenęs Varšuvoje, norėjo aplankyti ir kitus kraštus, ypač katalikišką Lietuvą. 1919 m. pavasarį, privačiai atvykęs į Vilnių, kaip Vilniaus vyskupo J. Matulaičio svečias, prašė pranešti Kauno vyskupui Pr. Karevičiui jo norą aplankyti ir Kauną. Vysk. J. Matulaitis tad rašė vysk. Karevičiui:

Msgr. Ratti čia būdamas štai ką sakė ir prašė, kad prie progos aš Jums tai praneščiau: "Jei Kauno J.E. vyskupas matytų, kad mano (Ratti) atvykimas Kaunan yra reikalingas ir naudingas, tegul man praneša, o aš pasistengsiu Kaunan nuvykti". Negaliu nieko spręsti apie Kauną. Bet kaip čia, Vilniuje, tai kiekvienas J.E. Msgr. Ratti buvimas sukėlė daug kalbų, politikavimo ir likosi tik lyg koks neramumas. Didelės naudos neišėjo. Tokiomis sąlygomis ir tokioje padėtyje kaip čia, sunku, kad kitaip būtų".1

Į tokį pasiūlymą atvykti į Kauną, Ratti 1919 m. nesulaukė jokio atsiliepimo. Bet ir anksčiau, dar 1918 m. rugsėjo mėn., į vokiečių Vyr. Rytų fronto vadui įteiktą prašymą leisti nuvykti į Lietuvą buvo gautas neigiamas atsakymas su pastaba, kad Vizitatoriaus atsilankymas Lietuvoje iš Varšuvos būtų lietuvių priimtas nepalankiai. Tik kai 1918 m. lapkričio mėn. vokiečiai kapituliavo, Ratti gavo pranešimą, kad galįs vykti į Lietuvą. Tačiau to meto aplinkybėmis, vokiečiams paliekant okupuotus kraštus ir įkandin slenkant bolševikams, apie bet kokią kelionę nebuvo įmanoma nė galvoti.

Atėjo 1919 m. Tų metų liepos mėn. 13 d. Ratti buvo paskirtas Šv. Sosto nuncijumi Lenkijai, tačiau ir toliau kitiems kraštams jis liko vizitatoriumi.

Ratti, kaip minėta, Vilniaus vysk. J. Matulaičio pakviestas, aplankė Vilnių privačiai 1919 m. pavasarį. Ilguose pasikalbėjimuose su vysk. Matulaičiu jis patyrė lietuvių ir lenkų santykius, ypač Vilniaus priklausomumo klausimą. Tad Vilniaus problema jam buvo gerai žinoma.

Besirūpinant, kaip pasiekti Kauną, atsirado nepaprasta proga. Lenkų valstybės galva Pilsudskis pakvietė nuncijų Ratti vykti su juo į Vilnių. Ratti pakvietimą priėmė, tikėdamasis iš Vilniaus pasiekti ir Kauną, bet šio plano iš anksto nepasakė.2

Keista ir įdomu, kodėl Pilsudskis, vykdamas į Vilnių, norėjo su savimi vežtis ir nuncijų? Greičiausiai dėl to, kad jo pirmasis vizitas Vilniuje 1919.IV.22, kai tik legionieriai išvijo bolševikus iš Vilniaus, vietos katalikams paliko nekokį įspūdį. Apie tai vysk. Matulaitis savo noraštyje rašo:

1919.IV.22. Buvo su vizitu Switalskis, generolo Rydz-Smigly adjutantas, jo vardu manęs pasveikinti (...) Jis užsiminė, kad Pilsudskis tuoj atvažiuosiąs, tad kaip mes maną jį sutikti. Norėta, kad aš dalyvaučiau. Atsakiau, kad tai piliečių dalykas. Mes, vyskupai, sutinkame tik savo katalikus valdovus katedrose, bet Pilsudskis dar nėra Lietuvos valdovas. Switalskis jį vadino "Naczelnik Panstwa", o jis rašėsi "Naczelny W6dz Wojsk Polski".

Balandžio 22 d. pavakare atvyko Pilsudskis. Aušros tuose, kaip sakė dekanas, jo laukta, bet jis ten nesustojo, pravažiavo nė kepurių tie ponai nenusiėmę. Kun. Olesz-czuk tada su žmonėmis atgiedojo litaniją, prabilo ir pabaigė giesme "Po tavo apgynimo". Jau seniai buvo atėjęs į mane gandas, kad Pilsudskis esąs socialistas, tikyba jam nerūpinti, eąs pasimetęs su savo pačia, prie jo prisiplakusi kažkokia žydaitė. Kiek tame tiesos, nežinau, bet toks gandas atėjo čia iš Varšuvos.3

Šį antrą kartą Pilsudskiui atvykus į Vilnių, sutikimas buvo iškilmingas. Kadangi jis atvažiavo drauge su nuncijumi, tai sutikime dalyvavo tiek vysk. Matulaitis su dvasiškija, tiek civilinės valdžios atstovai. Iš stoties svečiai aplankė Aušros Vartus (nors Dievo Motinos paveikslo nepamatė, nes užuolaidos neatsiskleidė), priėmė legionierių paradą.

Nuncijus Ratti, apsistojęs pas vysk. Matulaitį, tuoj susirūpino, kaip pasiekti Kauną. Bet reikalas nebuvo taip paprastas: tarp lenkų okupuoto Vilniaus ir Kauno nebuvo tiesioginio susisiekimo nei telefonu, nei telegrafu. Teko naudotis Berlyno tarpininkavimu. Ratti šiuo keliu pranešė vysk. Karevičiui norįs aplankyti Kauną ir prašė susisiekimo priemonių nuo demarkacijos linijos. Kol tas reikalas buvo sutvarkytas, užtruko keletas dienų. Tas dienas Ratti Vilniuje nerimavo, negaudamas atsakymo iš Kauno. O laiko buvo nedaug, nes sausio 31 d. tuo pačiu specialiu Pilsudskio traukiniu Ratti turėjo grįžti į Varšuvą.

Pagaliau, ilgai lauktas, atėjo iš Kauno per Berlyną pranešimas, kad svečias Kaune yra laukiamas, ir kad 1920.1.29 rytą, septintą valandą, Vievyje bus jam traukinys į Kauną. Reikėjo tad skubiai išvykti. Tačiau lenkai, kuriems nuncijaus vizitas į Kauną nepatiko, atrodo, sąmoningai tą kelionę trukdė. Tik generolo Szeptyckio rūpesčiu pagaliau buvo paruoštas traukinys, kuris vietoj 7 val. iš Vilniaus išvažiavo tik 10 valandą. Apaštališkąjį vizitatorių lydėjo jo sekretorius Pellegrinetti, marijonas kun. J. Vaitkevičius ir mons. A. Viskantas ("didžio švelnumo ir protingumo vyras" — taip jį charakterizavo Pellegrinetti).
Bet kelionė nevyksta: atvažiavus į Lentvarį, traukinys kraunasi malkas (anglių trūko), ima vandenį. Tad vėl ilgai užtrunka. Atvykus į Vievį, rastas Kauno traukinys su garbės delegacija (prel. P. Januševičius ir kan. Pr. Penkauskas). Vėl nesėkmė: Kauno traukiniui stotyje išstovėjus kelias valandas, garvežio vanduo užšalo (buvo 23 laipsniai šalčio), buvo vargo, kol traukinys pajudėjo pirmyn. Šiek tiek pavažiavus, traukinys sustojo. Iš Kaišiadorių iššaukus kitą garvežį ir prikabinus prie pirmojo, traukinys pamažu slinko Kauno link. Taip vietoj numatytų poros valandų, tik po dešimties valandų kelionės, 1920.1.29 vakare apie 8 vai. Kauno stotyje garbingąjį svečią sutiko vysk. Pr. Karevičius, užsienio reikalų
ministras A. Voldemaras, vyr. kariuomenės vadas gen. Liatukas, Valstybės Tarybos pirmininkas baro nas S t. Šilingas ir vicepirmininkas kun. J. Staugaitis, komendantas pik. A. Birontas. Stotis buvo išpuošta žalumynais. Vyskupo namuose svečio laukė vysk. J. Skvireckas ir visa kapitula. Apaštališkasis vizitatorius tokio sutikimo nesitikėjo. Jis, kaip vizitatorius, neturėjo įgaliojimų daryti kokius nors pasitarimus, sprendimus, o tik norėjo aplankyti vyskupą, susipažinti su bažnytiniu gyvenimu, ištirti kai kuriuos opius klausimus (lenkų skundus) ir visa tai pranešti popiežiui. Jis nebuvo diplomatinis Šv. Sosto atstovas, akredituotas prie Lietuvos vyriausybės (tuo metu tarp Šv. Sosto ir Lietuvos nebuvo diplomatinių santykių), todėl manėsi atvykęs vizituoti ne civilinės, o tik bažnytinės valdžios. Bet valdžios viršūnių sutikimas rodė, kad jis priimamas
kaip Šv. Sosto atstovas Lietuvai, Vykstant Ratti į Kauną, Vilniaus ir Kauno lenkai skundikai, pagal jų anksčiau pasiųstus skundus, sprendė, kad jis, atvykęs į Kauną, suspenduos vysk. Karevičių nuo vyskupiškų pareigų, Kaune pas vysk. Karevičių nenakvos ir tuoj vėl grįš į Vilnių. Taip Vilniuje kalbėjo Pilsudskio kapelionas Plewka-Czynski seminarijos profesoriams ir kapitulos nariams. Toks gandas buvo paskleistas ir tarp Kauno lenkų. Jis pasiekė ir vysk. Karevičiaus ausis.

Vyk. Karevičius 1919 m. lapkričio mėn. buvo gavęs iš Ratti laišką dėl tariamo lenkų persekiojimo Kauno Lietuvoje. Bet, kadangi tas skundas buvo neteisingas, vysk. Karevičius į Ratti laišką net ir neatsakė. Todėl Ratti atvykus į Kauną, vysk. Karevičius, labai jautrus neteisingiems lenkų puolimams ir kaltinimams dar iš senesnių laikų, pasikalbėjime su Ratti užėmė ne gynimosi, bet tam tikro puolimo liniją. Kaip vyko tas pasikalbėjimas, kurį kan. J. Narjaus-kas vėliau viename pranešime pavadino "audringu", o Pellegrinetti "opių ir erzinančių klausimų svarstymu", sužinome iš paties vysk. Karevičiaus atsiminimų:

Vakarienę pavalgius, kapitulai išėjus, aš svečią įsivedžiau į savo kabinetą ir ištraukęs iš kišenės apašt. vizitatoriaus iš Varšuvos pirm poros mėnesių rašytą laišką, atsiprašiau, kad į jį neatsakiau. Tame laiške jis įspėja, kad vis daugiau ateina skundų, esą kunigai iš sakyklų siundo žmones išžudyti lenkus, prašo, kad aš "positivis argumentis" įrody-čiau, kad tai netiesa. Paskaitęs iš jo laiško tą pastabą ir reikalavimą, aš prabilau:
Ekscelencija, tamsta pirmiau iš denuncijantų pareikalauk, kad jie "positivis argumentis" įrodytų tada, kur ir kokie kunigai taip pasielgė. Juk kan. 1641,1 nustatė: Onus probandi incumbit ei, qui asserit (pareiga įrodyti yra to, kuris teigia), o nr. 2 sako: Auctore non probante, reus absolvitur (Skundikui neįrodžius, kaltinamasis išteisinamas).
Į tai arkiv. Ratti atsakė:
— Visgi dėlto, kad taip skundžiasi, turi būti bent pusė tiesos.
Tada aš ištraukiau iš kišenės kan. Narjausko man iš Romos pasiųstas fotografijas, kuriose vaizduojamas miškas, jame būrys žmonių, kunigas arnote su asista besėdįs, o kitas kamžoje ir stuloje bekalbąs kažką žmonėms. Puolė tas fotografijas žiūrėti ir mons. Pellegrinetti, ir kun. Viskantas, ir klausinėjo, kas čia vaizduojama.
Aš atsakiau, kad čia vaizduojamos lenkų pamaldos miške netoli Seinų, o tiem vaizdam yra sekantis paaiškinimas: "Rėcit d'un test oculaire, paleistas gandas, jog per ordre du Nonce Apostolique du Varsovie, l'evėąue rėsidentiel du Šeiny devait cėder de son cathedral ir kad jo vieton būsiąs introniser mons. l'evėąue Jalbrzykowski".

Arkiv. Ratti susijaudinęs pradėjo mosikuoti abiem rankom ir protestuoti: kaip galėjo tai pramanyti ir kaip galima tokiam pranešimui tikėti. Aš neiškenčiau nesijuokęs ir, pur-tindamas ranka jo alkūnę, atsikirtau:
— Ogi tik neseniai Ekscelencija sakėte, kad turi būti bent pusė tiesos, kai skundžiamasi. Nugis Tamsta esi tokioje pat padėtyje.

Jis vėl kategoriškai paneigė minėto pranešimo tikrumą. Aš tada prabilau:
O vis dėlto Ekscelencija rašėte vyskupui Karosui net du sykiu suokdamas (Ragindamas — J.V.) jį net Šv. Sosto vardu apleisti Seinus.
— Aš jam nesuokiau (neraginau — J.V.), o tik patariau vysk. Karosui apleisti minėtas vietas.
— Jeigu apašt. nuncijus Šv. Tėvo vardu duoda vyskupui patarimą, — atsakiau, — tai tas patarimas priimamas kaip įsakymas, o tą Tamstos patarimą visi, kurie apie jį sužinojome, skaudžiai atjautėme. Kai lenkai būtų prisuokę vyskupą apleisti savo sostinę, ne taip būtų skaudu, bet kai tai padarė apašt. nuncijus, tai skausmų skausmas. Juk ir psalmė 54 sako: "Jei mano neprietelis būtų taip padaręs, juk būčiau nukentėjęs, bet tu mano vadas". Vyriausybė norėjo gauti iš vysk. Karoso Jūsų Ekscelencijos minėtus raštus, bet, kadangi buvo rašyta konfidencialiai, tai vysk. Karosas laiškų nedavė.
— Tai nedavė? . . Aš patvirtinau, jog nedavė ir tuo užbaigėme tą reikalą.4

Čia tenka padaryti pastabą dėl to Ratti ir vysk. Karevičiaus "audringo" pokalbio, kiek jis liečia Seinų vyskupą Karosą.

Kan. M. Vaitkus savo atsiminimuose "Keturi Ganytojai" (p. 86-91) atpasakoja tą reikalą kitaip. Esą Lietuvos žvalgyba pagavusi slaptą Ratti laišką, rašytą lenkų karinei vadovybei fronte, kuriame Ratti rašąs, jog jis sutinkąs, kad lenkų vietinė karinė vyresnybė pašalintų iš Seinų vyskupą Karosą su visomis vyskupijos įstaigomis. Žvalgyba, padariusi to laiško fotokopiją, patį laišką paleidusi, kad pasiektų adresatą. Fotokopija buvusi įteikta vysk. Karevičiui. Vykstant pokalbiui su Ratti ir šiam pareiškus, kad santykiuose su lenkais Lietuvoje reikią laikytis katalikiškos bažnytinės dvasios, vysk. Karevičius vizitatoriui parodęs minimo rašto kopiją su klausimu: "Ar čia atsispindi bažnytinė dvasia?" Taip vysk. Karevičius atsigynęs nuo jam daromų priekaištų, ir Ratti daugiau to klausimo nekėlęs.

Dabar, turint po ranka vysk. Karevičiaus atsiminimus, kuriuose jis tiksliai atpasakoja visą tą pokalbį, matyti, kad tokio rašto kopijos jis vizitatoriui neparodęs, o tik pasakęs, jog žinąs, kas buvo rašyta vysk. Karosui. Greičiausiai ne iš žvalgybos, o iš paties vysk. Karoso sužinojo apie tokio rašto ne tik buvimą, bet ir jo turinį. O ir pats rašto turinys yra kitoks, negu rašo kan. M. Vaitkus: ne sutikimas, kad vysk. Karosas būtų karinės valdžios pašalintas iš Seinų, o tik vyskupui patarimas iš fronto zonos pasitraukti.

Gali kilti klausimas, koks buvo tokio ne-diplomatiško Ratti rašto pagrindas. Gal tai buvo noras vyskupą Karosą apsaugoti nuo pavojaus, kuris jam grėsė iš lenkų pusės. Kai 1919.VIII.23 lenkai užėmė Seinus, tuoj prasidėjo žiaurus lietuvių persekiojimas. Buvo uždarytos visos lietuviškos įstaigos, kunigų seminarija (klierikai per fronto liniją ištremti į Lietuvos pusę-, sua: vyskupo kurija, o kapitulos nariai lietuviai kan. J. Narjauskas ir prel. Al. Grigaitis suimti ir įmesti į kalėjimą. Tik griežtai Ratti intervenavus, juodu po ilgesnio kalinimo buvo paleisti, bet turėjo išsikelti į Lietuvą. Taigi buvo pavojus, kad ir vysk. Karoso lenkai nepagailės ir jis atsidurs kalėjime. Tokioje situacijoje Ratti galėjo vysk. Karosui patarti iš Seinų pasišalinti, kad nesulauktų kapitulos narių lietuvių likimo. Ar tikslus buvo Ratti patarimas, ar jis verčiau turėjo Seinų vyskupą ginti nuo jam gresiamo pavojaus, nežinant smulkiai viso to epizodo aplinkybių, šiandien sunku spręsti. Viena tik galima pastebėti, kaip tą patį faktą skirtingi asmenys skirtingai atpasakoja, nors kan. M. Vaitkus sakosi ano pokalbio atpasakojimą girdėjęs iš paties vysk. Karevičiaus. Bet kartą girdėti dalykai, laikui bėgant, susipina su gandais, komentarais, ir tikrovė apsivelka kitokiu rūbu. Kan. M. Vaitkus rašė savo atsiminimus senatvėje, daug laiko nuo anų įvykių prabėgus, tad ir jam, visai be blogos valios, galėjo taip, o ne kitaip atrodyti.

Vizitatorius Ratti pas Kauno benediktines
Rusų valdžiai naikinant vienuolynus, Kauno benediktinių vienuolynas buvo paliktas natūraliam išnykimui. Neleista buvo priimti naujų narių. Pasakojama, kad seserys, mirus vienai senai vienuolei, jos vieton priimdavusios kitą, pavadindamos mirusiosios vardu. Taip Kauno benediktinių vienuolynas išsilaikė iki I pasaulinio karo. Į vienuolyną nuo seno buvo priimamos tik dvarininkų ir didikų dukterys lenkės. Atsikuriant nepriklausomai Lietuvai, Kauno benediktinės pasidarė lenkystės lizdas. Jos į vienuolyną nenoriai priimdavo lietuvaites, save skelbė Lenkijos vienuolėmis. Vysk. Karvičius atliko vienuolyno vizitaciją, padarė kai kurių reformų, dėl to benediktinių buvo įskųstas Varšuvos nuncijui ir net Romai. Ratti norėjo asmeniškai ištirti to vienuolyno klausimą ir pareiškė noro aplankyti benediktinių vienuolyną. Tas vizitas, suprantama, negalėjo patikti nei bažnytinei, nei civilinei vyresnybei. Kaune vis dar buvo įspūdis, kad į Kauną atvyko lenkiškumo gynėjas.

Vysk. Karevičius po aukščiau atpasakoto "audringo" pasikalbėjimo, nusitęsusio iki išnaktų, toliau rašo:

Bent kiek atsilsėjus, aš padariau sekančią pastabą: "JUSŲ. Ekscelencija telegrama iš Vilniaus man pavedėte, kad aš vyriausybę paprašyčiau prisiųsti į Vievį ekstra traukinį Tamstai j Kauną atvykti. Ministras paklausė: Ar Tamsta tikrai — Apaštalų Sosto Lietuvai Vizitatorius? Aš atsakiau: "Nė jokio tam neturiu iš Apaštalų Sosto pranešimo, tik iš jo patikimo asmens, būtent vysk. O'Rourke, girdėjau, kad Varšuvos Apašt. Nuncijus esąs ir Lietuvai bei Latvijai ir Estoni-jai Apaštališkuoju Vizitatorium".
Į tai arkiv. Ratti atsikirto:
— Tai Apaštalų Sosto dalykas Tamstai apie mano paskyrimą pranešti.
— Man nepatogu, — atsakiau, — tuo klausimu pačiam kreiptis į Apaštalų Sostą, ypač, kad Jūsų Ekscelencija turite savo paskyrimo dokumentus ir man galėtumėte parodyti, jų autentišką nuorašą pateikti. Nedrąsiai, iš tolo priminiau jam kan. 200, kur sakoma: Tas, kuris save vadina delegatu, turi pareigą savo paskyrimą įrodyti.5

Vysk. Karevičius, kiek žinoma, nebuvo formalistas. Tačiau šiuo atveju jis nepasitenkino žinia, gauta iš Rygos vyskupo, kuris gavęs pranešimą apie Ratti paskyrimą vizitatorium ir Pabaltijo kraštams, Romos įsakymu apie tai pranešė ir vysk. Karevičiui. Bet jam tokio pranešimo neužteko. Norėjo formalaus arba Romos, arba paties vizitatoriaus rašto. Kai visa tai priminė vizitatoriui, suprantama, kad šaltumo atmosfera pokalbyje nepasikeitė. Dėl benediktinių vysk. Karevičius rašo:

Benediktinės rašo skundus į Varšuvą dėl jų persekiojimo. Nuncijus, matytis, žymia dalimi jais patikėjo. Dėl to jis pareiškė norįs rytoj aplankyti vienuoles benediktines, o po to 10 vai. celebruoti katedroje pontifikalines Mišias. Aš jam pateikiau "Actus visitationis canonicae monasterii mo-nalium Ord. S. Benedicti", surašytus kan. Jokubauskio, pasirašytus vizitatorių kan. Paltaroko ir kun. Aleknos. Abu su Pellegrinetti kibo į tuos aktus, o aš atsisveikinau. Iš juod-viejų išėjau su kun. Viskantu. Jis kibo į mane, kam aš taip griežtai užpuolęs Apašt. Vizitatorių. Be to, jis pranešė, kad arkiv. Ratti niekam iš vyriausybės vizito nedarysiąs. Po Mišių aplankysiąs seminariją ir išvažiuosiąs. Aš atsakiau:
— Tada ir iš Lietuvos vyriausybės niekas nė į jo Mišias neateis, net ir ekstra traukinio nepatogų prašyti. Kodėl gi negalėtų vizituoti Prezidentą, revizituoti jį stotyje pasitikusius ministrus. Tada ir jie atvyktų į katedrą, ir čionai jam savo pagarbą pareikštų, ir drauge pietų pavalgytų.
— Aš eisiu ir tai jam persakysiu, — atsakė kun. Viskantas.
Visa tai referavo Vizitatoriui. Po valandėlės grįžęs, pareiškė:
— Jo Ekscelencija sutinka po pusryčių aplankyti seminariją ir tuos ministrus, kurie jį sutiko stotyje.
Rytojaus dieną arkiv. Ratti, mons. Pellegrinetti, kan. Jokubauskio lydimi, nuvyko pas benediktines. Seminarijos rektorius buvo žadėjęs atsiųsti arklius su šlajelėmis, bet susivėlino. Taigi svečiai nuėjo pėksti.
Tenai jie kan. Jokubauskiui pareiškė, kad jis galįs eiti namo. Jo vieton benediktinėms lenkėms tinkamesnių vertėju laikė jų buvusį kapelioną, mano pašalintą, kan. Kriš-kijoną.6
Pas benediktines Vizitatorius užtruko virš valandos. Ka-tedron atvyko prezidentas, keli ministrai, Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas, o arkivyskupas iš benediktinių grįžti nesiskubino. Pasiunčiau vyskupo namų portjerį (durininką — J.V.) Petrą Čėsną, lenką, kad prašytų vyskupą eiti Mišių, nes katedroje jo laukiama. Greit jis atvyko7 (Pavėlavo visą valandą. O buvo šalta žiemos diena. — J.V.).

Vizitatorius Ratti Kauno katedroje
Kaip vizitatorius Ratti buvo priimtas Kauno katedroje, pasakoja vysk. Karevičius savo atsiminimuose:

Aš su kapitula, kaip reikalauja ceremonialas, sutikau jį ir po baldakymu įvedžiau į bažnyčią. Aplankius Švč. Sakramentą ir jam atsiklaupus prie didžiojo altoriaus, atgiedojau pontifikalo ingresui skirtas maldas, nuvedžiau jį iki vyskupo sosto ir paprašiau jame atsisėsti, o patsai, kiek paėjęs, su mitra ir pastoralu rankoje, prabilau į jį:
— Palaimintas, ateinantis Viešpaties vardu. Osana aukštybėse! Pirmuosius Lietuva su Apaštalų Sostu santykius pradėjo XIII amžiuje. 1251 m. Lietuvos kunigaikštis Mindaugas pranešė Šv. Tėvui Inocentui IV apie savo krikštą, pavesdamas save ir savuosius popiežiaus globai. Šv. Tėvas pagarbos bula pasveikino Mindaugą ir įsakė Kulmo vyskupui apvainikuoti jį Lietuvos karaliumi.

Paskiau Didieji Lietuvos kunigaikščiai — Gedeminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas taip pat rūpinosi Lietuvos katalikybe ir palaikė su Apaštalų Sostu ryšius, darė sutarčių prieš užpuolikus ir prispaudėjus kryžuočius ir ieškojo Šv. Tėvo pagalbos. Taip antai, 1416 m. Jogaila ir Vytautas nusiuntė į Konstancos Vyskupų Susirinkimą savo gausingą (70 žmonių — J.V.) Žemaičių arba Samogitų pasiuntinybę, kuri Susirinkime išdėstė daug priespaudų ir prašė, kad Žemaičiuose, Varniuose būtų įkurta vyskupija.

1417 m. vyskupija buvo įsteigta ir ją 1421 m. popiežius Martynas V tam tikra bula patvirtino. Paskesniuose amžiuose Lietuva su Lenkais sudarė vieną Lietuvos-Lenkijos respubliką. Ir savo santykius su Apaštalų Sostu vykindavo su Lenkų-Lietuvių valdžia. XVIII amžiaus pabaigoje Lenkų-Lietu vos valstybė prievarta buvo išardyta. Didesnė Lietuvos dalis teko Rusams. Nuo tų laikų iki Didžiojo karo pradžios Lietuvos reikalai su Apaštalų Sostu oficialiai buvo atliekami su rusų valdžia, o informacijų Bažnyčios reikalais duodavo lenkai.

Džiaugiuosi, kad pop. Benediktas XV daug parodė palankumo Lietuvai karo metu: paskyrė Lietuvių Dieną visame pasaulyje, pats Lietuvos reikalams paaukojo, leido Lietuvos vyskupų atstovą būti prie Apaštalų Sosto ir atsiuntė savo atstovą Ekscelencijos asmenyje.

Kristaus Bažnyčia gerai gyvuoja ir yra nenugalima, nes yra sutvarkyta, kaip kareivių eilė: tikintieji su savo ganytojais, ganytojai su vyriausiuoju Ganytoju yra tvirtais ryšiais savo tarpe susirišę.

Esam tikri, kad Jo Ekscelencijai pas mus važiuojant, niekas kitas nerūpėjo, tik tai, kad mūsų vyskupijoje minėtus santykius tarp tikinčiųjų ir ganytojų pažintum ir Apaštalų Sostui pristatytum ir sustiprintum, o radęs kai kuriuos trūkumus juos pašalintum. Visa tai Jo Ekscelencijai iš širdies išdėstęs, kaip kitados Kristų Viešpatį, įžengiantį į Jeruzalę, linksmai pasitikdami, žydai giedojo Osana, taip ir mes Jo Ekscelenciją, Kristaus Viešpaties Vikaro vardu į mūsų žemę įžengusį, sveikiname linksmai: Palaimintas, kurs ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse, ir linkiu Tamstai, atliekant šią vizitaciją, tinkamai ją atlikti ir prašom sūniškus mūsų prašymus pateikti Apaštalų Sostui ir Apaštalų Sosto vardu mus laiminti.8

Į vysk. Karevičiaus pasveikinimą, pasakytą, rodos, lotynų kalba, arkiv. Ratti atsakė irgi lotyniškai maždaug taip:
Šviesiausias Vyskupe, Gerbiamieji svečiai ir tikintieji piliečiai. Nupasakoti čia lietuvių nuo senųjų laikų su Apaštalų Sostu santykiai dar daugiau padidino šios dienos iškilmes. Jūsų vargai, jūsų sunki padėtis Apaštalų Sostui žinomi. Apaštalų Sostui jūsų ištikimumas yra labai brangus.
Šv. Tėvas pakartotinai man sakė: "Eik, išklausyk ir pranešk man Lietuvos žmonių dvasios reikalus". Aš pakartotinai apie tai esu galvojęs, apie tai esu svajojęs, ir štai šiandien aš, menkiausias žmogus, atstovauju jums Šv. Tėvą. Ir dvasinei, ir pasaulinei jūsų valdžiai, kurios atstovus čia matau, sakau širdingą dėkui už malonų sutikimą ir priėmimą, ir tą širdingą prie Apaštalų Sosto ir tikėjimo prisirišimą, kuri rodote čia, aplink mane susirinkę. Karo jums padarytos mės, jūsų reikalai ne tiktai bus mano tinkamai pristatyti Šv. Sostui, bet Šv. Tėvas bus įtikintas jūsų reikalais, melskime bendrai: aš už jus, jūs už mane, kad Dic aa išklausęs jūsų maldų, palaimintų jūsų dvasios ir Tėvynes reikalus.9

Grįžęs po iškilmingų pamaldų į vyskupo rūmus, Ratti pusryčiaudamas papasakojo, kad jam lenkės benediktinės nusiskundžiusios jų kapeliono kan. Kriškijono atleidimu iš dvasios tėvo pareigų. Esą vyskupas tai padaręs, visiškai Kriškijono netardęs. Vysk. Karevičius atsakė dėl to napegrįsto nusiskundimo. Jis neleidęs tardyti Kriškijono, nes vizitatoriai yra buvę jo mokiniai. Vizitacijos metu paaiškėjo kai kurie netikę dalykai. Pvz., Kriškijonas nuolat vienuolėms pe ikė lietuvius kunigus. Vienuolyno vyresnioji Kolumbą Baranowska (1875-1960-70) vakarais Kriškijonui ištisas valandas skaitydavo H. Sienkiewicziaus romanus, užmiršdama net nueiti į bendras pamaldas su kitomis seserimis. Bet jeigu kun. Kriškijonas nori būti tardomas, tai vysk. Karevičius kad ir rytoj paskirsiąs tam komisiją.
— Ne, nereikia, — atsakė arkiv. Ratti.

Atsikėlęs po pusryčių, Ratti priėjo prie vysk. Valančiaus paveikslo ir balsiai ištarė: "Volončiauskas, Dambrauskas". Vysk. Karevičius paaiškino:

To vyskupo archyve yra nemalonių dvarininkams dokumentų. Pvz., jauni grafai karininkai liepdavo kaimo merginas ar gražias žmonas atvesti į dvarą ir versdavo jas pasiduoti paleistuvystei, o kurios tam priešindavosi, plakdavo rykštėmis. Vysk. Volončiauskas sudraudė tuos piktintojus. pagrasino skųsiąs aukštesnei karo vyresnybei. Arba. kitas stambus dvarininkas susivėlinusį žmogų atvykti į baudžiavą, liepė plakti, o kai jam pasakyta, kad tas žmogus beplak-kamas apalpo ir gal mirs, tai ponas atvykęs, grabnyčią užsidegęs, pažibino iki mirties.10

Vizitatorius Ratti kunigų seminarijoje
Arkiv. Ratti, vysk. Karevičiaus ir kelių kitų dvasininkų lydimas, aplankė kunigų seminariją, kur jį sutiko rektorius prel. J. Maciulevičius — Maironis ir nusivedė į išpuoštą salę. Ten jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikai. Įeinant svečiui į salę, choras sugiedojo Gratu-lamur Tibi", paskui rektorius prabilo lotyniškai, sveikindamas tokį retą ir brangų svečią, atvykusį iš Romos, kur "mūsų tikėjimas, viltis ir meilė, kur mazgas rišantis mus su katalikiškuoju pasauliu". Maironis pabrėžė, kad kunigai, baigę seminarijos mokslus, visada pasižymėjo ir pasižymi karštu tikėjimu ir prisirišimu prie Apaštalų Sosto. Iš Romos jie semiasi patvaros ir paramos, bet drauge nori, kad susisiekimas ir ry-Sys su Roma dabar jau būtų tiesioginis, be tarpininkų. "Tuo būdu Roma sužinotų, kad mūsų dvasininkai, net jaunesnieji, nėra, kaip, rasit, mūsų priešų pranešama, apsikrėtę siauru nacionalizmu ar kitais per daug pasaulietiškais pradais. O jei jie arčiau, kaip kitur, eina su žmonėmis, tai dėl to, kad nenori jiems likti svetimi, nenori palikti ganytojais be ganomųjų".

Baigdamas savo kalbą, Maironis išreiškė apgailestavimą, kad suvargusiems per karą, apgriautuose ir sunaikintuose seminarijos rūmuose, neteko Šv. Tėvo atstovą priimti iškilmingiau, tačiau išorinius trūkumus papildo meilės ir prisirišimo jausmai, kuriuos vizitatorius teiksis perduoti Šventajam Tėvui.

Po rektoriaus kalbos klierikų choras pagiedojo "Tu es Petrus". Ratti atsakė lotyniškai, iš širdies dėkodamas rektoriui ir jo vedamai seminarijai už išreikštus prakilnius jausmus. Be reikalo rektorius apgailestaująs negalėjęs iškilmingiau_ jo priimti. Gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes kur širdis, ten daugiau nieko nereikia. Jis džiaugiasi, kad jauni kunigai čia aukojami prie Šv. Tėvo prisirišimo dvasia; nepeikiama, kad jie artimi žmonėms, jų daugumai. Taip turį ir būti, nes būtų klaida, jei, atsitolinę nuo žmonių, prarastų įtaką. Jam malonu būti auklėtinių tarpe, nes čia jis atsimenąs savo jaunas dienas. Seniai norėjęs atvykti į Žemaičių vyskupiją, bet dabar, nors trumpai atlankęs, jau žinosiąs kelią.

Suteikęs Šv. Tėvo palaiminimą, Ratti jau buvo beišeinąs, bet klierikai dar sugiedojo kun. B.Andruškos parašytą kantatą. Vizitatorius sustojo ir išklausė jos iki galo. Pasakęs dar kartą "ačiū už malonų priėmimą, pažadėjo pranešti Šv. Tėvui geriausius čia gautus įspūdžius. Baigė prancūzišku sakiniu: "Adieu, sans adieu", vadinasi, iki pasimatymo.

Kai Ratti buvo išrinktas popiežiumi, 1922 m. seminarijos rektorius Maironis didžiojoje seminarijos salėje ties katedra, iš kurios kalbėjo Ratti, įtaisydino marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popierius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Iš tikrųjų, Pijus XI buvo vienintelis istorijoje popiežius asmeniškai aplankęs Lietuvą.
Iš seminarijos Ratti automobiliu nuvažiavo vizituoti prezidentą. Paskui aplankė vyr. kariuomenės vadą, užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus, be to, dar ir Prancūzų misijos šefą.

Iškilmingi pietūs Vizitatoriui pagerbti
Tuoj po antros valandos vysk. Karevičius suruošė svečiui pagerbti iškilmingus pietus. Dalyvavo valstybės prezidentas, vyskupai Karevičius ir Skvireckas, Valstybės tarybos pirmininkas St. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai, Ratti palydovai kun. J. Vaitkevičius, kun. A. Viskantas ir mons. Pellegrinetti.

Vysk. Karevičius savo atsiminimuose aprašo, kaip jis svečius susodinės prie stalo: vienoje stalo pusėje — arkiv. Ratti, jo dešinėje prof. Voldemaras, kairėje Maironis. Antroje stalo pusėje prieš vizitatorių: prezidentas A. Smetona, jo dešinėje vysk. Karevičius ir kairėje vysk. Skvireckas. Tai papasakojęs, vysk. Karevičius prideda: "Gal Nuncijus, matydamas mane ir vysk. Skvirecką atsisėdusius greta Prezidento, padarė išvadą, kad esava glaudžiau susiję su savo vyriausybe, negu su Apaštalų Sosto atstovu".

Pietų metu buvo pasakyta kalbų-sveikinimų. Pirmasis prabilo prezidentas A. Smetona. Atmindamas tėvišką globą, kurią Šv. Sostas teikia Lietuvai, pakėlė taurę už Šventąjį Tėvą. Ratti atsakydamas pakėlė taurę už Lietuvos valstybės prezidentą. Paskui vysk. Karevičius sveikino svečią, reikšdamas jam geriausių linkėjimų. Ratti atsakė dėkodamas Žemaičių vyskupui už pavyzdingą Lietuvos Bažnyčiai vadovavimą, teikė linkėjimų visai Lietuvos dvasiškijai ir visiems tikintiesiems.

Toliau kalbėjo užsienio reikalų ministras prof. Voldemaras. Pasakė maždaug taip:

Kai aš, daugiau kaip prieš metus, kalbėjausi Lietuvos Bažnyčios reikalais su Mūncheno nuncijum Pacelli, jis pasakė, kad jo paties šiame klausime vaidmuo buvęs tarpininkauti tarp Šventojo Sosto ir lietuvių. Jis tik galėjęs į Romą pasiųsti visus lietuvių prašymus, pats negalėdamas kištis į lietuvių pageidavimų sprendimą. Nuncijus Pacelli pridėjo, kad ateityje lengviau būsią lietuviams savo troškimus aprūpinti, nes neseniai paskirtas Lenkams atskiras nuncijus, kuris būsiąs ir Lietuvos, ir visų Europos Rytų vizitatorius. Jis galėsiąs nusiųsti Apašt. Sostui lietuvių pageidavimus ir paremti juos, nes jis turėsiąs progos vietoje susipažinti su Lietuvos Bažnyčios reikalais.

Tada aš pirmą kartą sužinojau apie arkiv. Ratti paskyrimą. Nuo to laiko lietuviai laukė atsilankant ir padė-siant sutvarkyti Bažnyčios santykius. Dabar atvyko mūsų seniai lauktas malonus svečias. Privačiai iš jo girdėjom, kiek jis pats norėjęs atsilankyti į Lietuvą kuo veikiau, tik aplinkybės ligšiol jam neleidusios tą savo norą įvykdyti. Šios aplinkybės, neleidusios jam per pusantrų metų Lietuvos pamatyti, nepagerėjo, tik, rasit, pablogėjo. Nors Jo Prakilnybė tikrina, kad jis netrukus ir ilgesniam laikui pasistengsiąs mus atlankyti, bet kažin ar tos aplinkybės leis įvykdysi norą.

Taigi, kad mums ir malonu šnekučiuotis pašaliniais reikalais, mes turime sunaudoti tą nedaug laiko, kol mūsų aukštasis Svečias tarp mūsų, ir priminti jam apie sopia-miausius Lietuvos Bažnyčios reikalus.

Kas taria sopiamiausį mūsų Bažnyčios klausimą, tuo pačiu pasako lietuvių lenkų santykius. Kad jie nėra tokie, kokie turėtų būti, visiems žinoma. Šiuo atveju norėčiau priminti pagrindinę mūsų liniją, kurios mes trokštame laikytis santykiuose su kaimynais. Savo elgesio pagrindu mes imame Kalno Pamokslo dėsnius, kurie yra kilniausi krikš-mybės dėsniai. Iš jų labiausiai mums atmintini: "Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais; palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė". Mes norėtume, kad teisybė ir taika įvyktų visame pasaulyje, o ypač tarp mūsų ir mūsų kaimynų.

Jei mūsų dvasininkai gali ramintis ir raminti persekiojamuosius lietuvius, kad už tai jiems pažadėta dangaus karalija, tai mums, pasaulinės valdžios atstovams, taip toli eiti sunkoka. Mūsų pareiga rūpintis kasdieniniais mūsų gyventojų reikalais ir stengtis juos patenkinti ne dangaus karalystėje, tik čionai, šioje ašarų pakalnėje. Mūsų rūpestis, bedarant taiką aplinkui, apsaugoti ir lietuvių bažnytinius reikalus, tikimės ras karščiausią rėmėją Jūsų Ekscelencijos asmenyje. Mes matome, kaip Didžiojo karo metu Šv. Tėvui buvo skaudu matyti krikščionis einant vienus prieš kitus. Mes esame tikri, kad ir Jo atstovas, aukštasis mūsų Sve-■:ias, turi tų pačių jausmų lietuviams ir lenkams, ir tai dar Bažnyčios reikaluose.

Šiai negerovei pašalinti labai reikalinga, kad Lietuva turėtų pas save nuolatinį Apaštalų Sosto atstovą, kuris čionai vietoje galėtų susipažinti su mūsų visais reikalais ir padėtų juos tinkamai išspręsti. Mes tikri, kad Jo Ekscelencija arkiv. Ratti karštai parems pas Šv. Tėvą šį reikalą.

Kiek mes čionai turėjome svečių iš svetimų kraštų, besiskirdami visi jie tvirtindavo, kad jiems sugrįžus į jų tėvynę, tenai būsią vienu lietuvių draugu daugiau. Tikimės, kad tas pats atsitiks ir mūsų aukštajam Svečiui. Taigi už jo sveikatą keliu savo taurę. Valio!11

Voldemaras kalbėjo prancūziškai, gana ilgai. Vysk. Karevičius pastebi, kad arkiv.
Ratti gal nesitikėjo rasiąs tokią inteligentišką asmenybę Kauno Lietuvoje. Kai Voldemaras savo kalbos gale išreiškė pageidavimą, kad sekantį kartą Apaštalų Sosto atstovas jau nebe iš Varšuvos, bet tiesiai iš Romos aplankytų Lietuvą, atrodė, kad tas Ratti nelabai patiko, tačiau jis vis tiek susidaužė taurėmis su Voldemaru ir kitais svečiais.

Apie Voldemaro kalbą vysk. Karevičius pastebi:

Voldemaras papildė mano katedroje kalbos posakį, kad Apaštalų Sostas žinias apie Lietuvą sėmė daugiausia iš lenkų ir kad dabar pop. Benediktas XV sudarė džiaugsmo priimdamas Lietuvos Episkopato atstovą (kan. J. Narjaus-ką — J.V.) pas save ir atsiųsdamas savo atstovą pas mus asmenyje Jo Ekscelencijos. Tolesnes išvadas man, kaip vyskupui, nederėjo daryti, padarė jas tiksliai min. Voldemaras.12

Valstybės tarybos pirmininkas St. Šilingas sveikino vizitatorių Ratti maždaug tokiais žodžiais:
Esu laimingas Lietuvos atstovybės — Valstybės Tarybos
vardu pasveikinti Jūsų Ekscelenciją ir pareikšti jam, tie giniam Šv. Sosto atstovui, tos meilės jausmų, k m vių tauta visuomet jaučia Šv. Tėvui.

Šia proga noriu priminti štai ką: 1917 m. visos Lietutuvos žemės atstovai suvažiavo į Vilnių, į konferenciją. Konferencija iškėlė Lietuvos nepriklausomybės obalsį ir, išrinkus Lietuvos Tarybą, pavedė jai tą obalsį įvykinti. Šv. Sotas, vienintelis iš visų pasaulio valstybių, sveikino tuomet konferenciją ir suteikė palaiminimą jos darbams. Tai buvo padaryta Šv. Tėvo atsiųstu raštu konferencijos pirmininkui Dr. J. Basanavičiui (Čia Šilingas perskaitė ištisai iš V kano 1917.XII.6 gautąjį kard. Gasparri pasirašytą popieži Benedikto XV palaiminimą13). Šv. Tėvo palaimintai Lietuvos Tarybai gerai klojosi. Sunkiausiomis aplinkybėms dirbant pavyko išsaugoti Lietuvos laisvę ir sukurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus.
Dabar mūsų valstybė eina į antrąjį savo gyvenimo laikotarpį. Veikiai susirinks steigiamasis Lietuvos seimas, Ir šiandien, kaip anuomet, atsistoję naujų gyvenimo lyčių angoje, vėl gauname iš Šventojo Tėvo palaiminimą, tik šiuo atveju ne raštu, o tiesiog iš Šventojo Tėvo atstovo, iš Jūsų Ekscelencijos. Taigi kupini geros vilties, žiūrim į ateitį ir tikim, kad Jūsų Ekscelencijos atvežtasis Šv. Tėvo palaiminimas teiks mūsų kraštui laimės, o mūsų teisgam Tėvynės laisvės sergėjimo darbui kloties.

Džiaugiamės šiandien ingreso metu katedroje išgirdę iš Jūsų Ekscelencijos lūpų, jog Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiai, visuomet buvę širdingi ir artimi, dabar bus dar artimesni. Turime vilties, kad tam betarpiškam susiartinimui daug prisidės Jūsų Ekscelencijos atsilankymas ir užtarimai.
Po ilgokai užsitęsusių pietų Ratti skubinosi grįžti atgal į Vilnių. Jis per Berlyną gavo dvi telegramas, raginančias greitai grįžti į Vilnių. Lenkams, matyt, rūpėjo, kad jis per ilgai neužtruktų Kaune. Ratti, prieš išvykdamas, suteikė vysk. Karevičiui raštu įgaliojimą apeliacine bažnytinio teismo instancija laikyti Seinų vyskupijos tribunolą, nes Mogiliavo bažnytinis teismas buvo nepasiekiamas.
(Bus daugiau)

1. Lituana. Epistolae, Marijonų archyvas Romoje.
2. Apie Ratti buvimą Vilniuje žiūr. mano straipsnį "J1
gio Matulaičio kelias į Vilniaus sostą", Aidai, 1977. N r
3. Lituana. Diaria, Marijonų archyvas Romoje.
4. Vk. Škl. Ark. Pr. Karevičius (rankraštis), 41-43.
5. Ten pat, p. 43-44.
6. Kan. Pr. Kriškijonas (Kryszkijan) (1845-1928) sulenk
jęs latvis, buvęs Žemaičių seminarijos dvasios tėvas, pask
inspektorius, uolus seminarijoje lietuvybės priešininkas. 158
84 studijavęs Romoje. Žiūr. Tiesos Kelias 1939, p. 185
258.
7. Vk. Škl., op. cit. p. 44-45.
8. Ten pat, p. 45-47.
9. Lietuva, 1920, Nr. 26.

10. Vk. Škl., op. cit., p. 48.
11. Ten pat, p. 52-53.
12. Ten pat, p. 54.
13. Lietuvos Aidas, 1918, Nr. 7.
14. Lietuva, 1920, Nr. 31.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai