Henriko Radausko poezijos knyga Spausdinti
Parašė A. Vaičiulaitis   
HENRIKAS RADAUSKAS: Eirėlaščiai (1965-1970). Pomirtinė poezijos knyga. Išleido Vytautas Saulius. Chicago, 1978 m. 100 p. Kaina 6 doleriai.
Dar neseniai šiandieninės lietuvių poezijos tvirčiausia būstine galėjai laikyti Kongreso Biblioteką Vašingtone: ten kone po vienu stogu dirbo Jonas Aistis, Henrikas Radauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Pirmas iškrito Radauskas, ir taip staigiai, kad net dabar jauti aną rugpjūčio pabaigoj mus nutrenkusią žinią: jo jau nėra. Kaip visados tvarkingas ir tikslus, gerai nusiteikęs, išvažiavo jis į Valstybės departamentą, kur kaip vertėjas gelbėjo kuriai ten mokslo konferencijai (Bibliotekoje buvo netekęs darbo). Buvo tai paskutinė jo kelionė, — po poros valandų Henriką Radauską pakirto širdies smūgis. Po trejų metų, vėžio ligos nukankintas, mus paliko Jonas Aistis, ligi paskutinės savo gyvenimo dienos, po didžiausių skausmų, vis mokėjęs dvasioje švystelėti ir net tarti gyvesnį žodį. Ir dabar, jei tu eisi Kongreso parko takais tarp anų senų liepų ir klevų, tu gal sutiksi iš anos trijulės Alfonsą Nyką-Niliūną. Kartais jis ten vaikšto vienas sau, o kartais kažką amžinai ir neišsprendžiamai aiškinasi ir svarsto su Jurgiu Blekaičiu. Seniau abu jie grumdavosi su poezijos ir gramatikos problemomis, susitikę Henriką Radauską. Jonas Aistis laikėsi atokiai nuo jų, nesidėjo nei į vaikštynes Kongreso parke, nei į jų šnekas apie menus, žmones ir gramatikas.

Taigi, šiems dviems parko pakeleiviams, — Nykai ir Blekaičiui, — buvo patikėtas pomirtinės jų bičiulio Radausko poezijos peržiūrėjimas ir paruošimas spaudai. Iš dalies darbas nebuvo sunkus, nes Henrikas Radauskas ir savo poezijoje buvo tvarkingas. Betgi, beruošiant, netrūko ir kliuvinių, kadangi, kaip nurodo Jurgis Blekaitis, ne visi paliktieji eilėraščiai turėjo "aiškiai užbaigtą redakciją, ne visi pavadinti, o kai kuriuos lydi citatos ar nuorodos, dėl kurių negalime būti tikri, ar poetas būtų jas atspausdinęs ir rinkiniuose, kaip buvo įrašęs savo rankraščiuose" (78 p.).

Be šio leidinio paruošimo spaudai, Jurgiui Blekaičiui atitenka nuopelnas už Radausko eilėraščių datos nusta-statymą. Savo knygose Radauskas po eilėraščiu datų nedėjo, ir tai visus suklaidino. Išimtis nebuvau nė aš pats. Kaip visi, taip ir aš maniau, kad Henrikas Radauskas suklestėjo ir savo viršūnę pasiekė pokario metais su rinkinio "Strėle danguje" pasirodymu. Tai buvo 1950 metais. Iš tikrųjų pluoštą savo geriausios poezijos Radauskas sukūrė dar Lietuvoje — keletą iš jų tuojau po pirmosios knygos, "Fontano", paskelbimo 1935 m. Tarp pačių ie-devrinių Radausko kūrinių yra vasario naktis" ir "Lietus", abu iŠ 1935 metų. Kas skaitė "Lietų", vargiai galės kada nors užmiršti:
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.

 Iš prieškarinių laikų yra ir kitų šaunių jo eilėraščių, tarp jų — kerinčios nostalgijos "Vasaros nakties sapnas".

Jeigu su tokiais savo kūriniais Henrikas Radauskas būtų išėjęs knygoje dar prieš karą, jis būtų buvęs penktas pagrindinis, nors kiek pavėluotas anų dienų jaunesnės kartos lyrikas. Kaip žinote, kitais keturiais didžiaisiais buvo laikomas Jonas Aistis da Kossu-Aleksandravičius'. Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis ir Salomėja Nėris.

Šio patikslinimo reikėjo laukti ligi dabartinio, pomirtinio rinkinio išspausdinimo. Datas, kurias Radauskas slėpė, kaip ir visą savo rašymo procesą, Jurgis Blekaitis rado po poeto mirties vienoje iš užrašų trijų knygelių, pačioje mažojoje. "Smulkia, dailia rašysena knygelėn buvo surašęs visus savo eilėraščius, sukurtus po debiutinio rinkinio Fontano, išleisto Kaune 1935 metais. Knygelė buvo sklidina dar Lietuvoj rašytų dalykų, Vokietijoj, o vėliau čia prisidėjo ir amerikinės kūrybos pradžia", nurodo J. Blekaitis, paskui pabrėždamas:

 "Radausko rankraščiai atskleidžia svarbų jo poezijos raidai dalyką, kurio jo knygos nerodo: eilėraščių parašymo laiką ir vietą" (81 psl.).
Taigi, eilėraščių laikas mums sako, kad Henrikas Radauskas visu savo virtuoziškumu buvo sutviskėjęs au prieškarinėmis dienomis. Bet Radausko vardo iškilimas vistiek priklausė nuo tų eilėraščių išleidimo knygoje — "Strėlė danguje". Kone pusė to rinkinio eilėraščių buvo rašyti dar Lietuvoje.

Iš tikrųjų turime poetinę paslaptį, kuri tik dabar išaiškėjo ir kurią poetas atkakliai saugojo.

Apie tai šį tą galėtų pasakyti šisai epizodėlis.

1967 m. vasarą pasitaikė, kad Radauskai ir mes vasarojom Rehoboth Beach. Jiedu sustojo viešbutyje ant marių krašto, — ir pro langus matei liūliuojančias Atlanto vilnis. Aš buvau baigęs rašyti apie poeziją Kaziui Bradūnui, kolektyviniam leidiniui "Lietuvių literatūra svetur", ir rankraštį atsivežiau su savim. Radauskas pasidomėjo, perskaitė ir paskui grąžino, nurodydamas vieną korektūros klaidą: žodyje "ak-meizmas" buvo susimaišiusios raidės. Tačiau svarbiausio susimaišymo jisai nė puse lūpų nesuminėjo, būtent: mano pirmas sakinys ten apie Henriką Radauską taip skambėjo: "Iš visų poetų, kurie buvo žinomi Lietuvoje, Henrikas Radauskas po karo iškilo į viršūnes strėlės staigumu ir taiklumu".

Iš esmės šis sakinys būtų tvarkoje, jeigu turėtume galvoje oficialų poeto pripažinimą ir išgarsėjimą. Tačiau tai gali ir klaidinti, nes perša mintį, kad Radauskas taip gerai rašyti pradėjo tik po karo. Dabar atskleistos datos patikslina, kad kaip poetas jis jau buvo suklestėjęs Lietuvoje — ir dar gerokai prieš karą. Taip man ir lieka mįslė, ką tada, man grąžindamas rankraštį ir mandagiai nurodydamas mažą korektūros klaidą, galėjo poetas savo sieloje mąstyti. O už lango pradėjo siausti perkūnija, laidydama žaibus į įbingusias, tamsiai žalias Atlanto bangas. Šiaip ar taip, jis buvo nuoseklus ir savo slėpinio neišdavė, — net ligi savo mirties slenksčio.

Apie Radausko periodizaciją kalba ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, davęs dabartiniam rinkiniui įvadą — "Žodis pomirtinei Henriko Radausko knygai". Šiame įvade skaitome, kad Radauskas priklauso "nepriklausomybės laikotarpio kartos jaunesniajam sparnui . . ." (14 p.). Straipsnyje piešiamas raiškus Radausko kaip žmogaus paveikslas. — atsargus, pastelinis jo portretas. Anot Nykos, "Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo" (psl. 13). Radauskas buvo žmogus vienišas ir atsiskyrėliškas, ir tik artimųjų tarpe bei atmosferoje "jis galėjo nusiimti visas kaukes, pasiduoti emocijai ir įsilinksminti iki ekstazės" (psl. 12).

Didesnę savo įvado dalį A. Nyka-Niliūnas skiria Radausko kūrybai, pabrėždamas jo poezijos tolydumą: "Jokių šuolių, jokių digresijų. Tai, kas buvo matoma ar menama "Fontane" (1935), tebėra ir vėlesniuose rinkiniuose . . . Vienintelis ryškesnis pasikeitimas — tolydžio vis augantis palinkimas į klasicizmą" (pusi. 16).

Būtų galima įžvelgti ir vieną naują bruožą — tai surrealizmo atspindį vėlesniuose Radausko kūriniuose, ypač jo poezijoje proza.

Taip pat tektų abejoti ekspresionizmo poveikio pabrėžimu Radauskui. "Radausko realybės vizija bendriausia prasme yra ekspresionistinė", — skaitome įvade (pusi. 18). Ekspresionizmui literatūroje būdinga emocinė įtampa ir kiek begalima gaivalingesnis, tiesioginis jos prasiveržimas. Visai teisingai A. Nyka-Niliūnas kitoje vietoje pastebi, kad Radausko "poezija nebėra tradicinis "širdies balsas" — ji netgi antilyrinė.

Apskritai paėmus, A. Nykos-Niliūno įvadas yra įdomus, įžvalgus, artimai sklaistąs Henriko Radausko kūrybos normas ir laimėjimus. Iš artimesnės pažinties čia atrinkti kai kurie Radausko tvirtinimai: esą, Claudelis buvęs jam grafomanas, Tolstojus nesugebėjęs suregzti padoraus sakinio.

Bet norėčiau nuo savęs pastebėti, kad čia glūdi ir Radausko teritorijos susiaurinimas: jo poezijoje galėtum pasigesti tokių įgimtų lyrikai versmių kaip meilė moteriai, tėvynė, rūpestis žmonija, metafizinis nerimas, antgamtiniai slėpiniai, eleginės nuotaikos ar (kodėl ne?) širdies jautrumas. Jo angelai yra estetiniai angelai iš dailininkų paveikslų, — Pietro Peru gino ir kitų. Užtai Henrikas Radauskas viešpatauja estetinėje vizijoje ir menų karalystėje, kur jis išgyvena ypatingą džiaugsmą ir net asmeniškai nori pasidalinti su kitais savo sielos krykštavimu. Atsiųsdamas kadaise man kalėdinius sveikinimus su Pietro Perugino "Apreiškimu", po "visos įmanomos laimės" linkėjimų jis pridėjo tokį P.S.: "Tie berniukai apačioj, įsižiūrėjus virsta angelais, — yra sparniukai!". O kita proga Velykų sveikinimų atviruko grojantį angelą jis atsiuntė su tokiu prierašu: "Įspėjimas: šią beprotiškos linksmybės muziką grok tik pasninkui pasibaigus". Nors trumpi tie įspėjimai, tačiau jie byloja apie poeto išvidinį išgyvenimą, guvų jo atidumą ir šiltą žaismingumą menų pasaulyje. O tai savo ruožtu liudija tiesą, kad lyrika vienaip ar kitaip neišvengia buvus lyriška.

O kiti jo bėtesnoires buvo Goethe, Stendhalis, Balzakas, Gorkis, ir taip toliau. Iš Lietuvos nepriklausomybės metų "nepalankiausias buvo Salomėjai Nėriai ir Kaziui Borutai" (pusi. 21). Įdomu ir tai, ką jis toje kartoje bene aukščiausiai vertino — Bernardą Brazdžionį.

Mano išmanymu, dabartinei knygai reikėjo duoti kitą vardą. Dabar turime dvi Henriko Radausko knygas lygiai tuo pat pavadinimu — "Eilėraščiai". Dėstomi motyvai dėl vardo nelabai aiškūs ir įtikinami. Našlė Radauskienė buvo siūliusi kitą vardą.

Šiame pomirtiniame rinkinyje yra 34 eilėraščiai. Savo straipsnyje J. Blekaitis išcituoja ir pirmą spausdintą Radausko eilėraštį — "Tylumą". Nuostabu — jis toks radauskiškas: toks pat stilius kaip vėliau, tokios pat vaizdų kombinacijos, tokios pat nuotaikos. Betrūksta vėlesnio meistriškumo.

Henrikas Radauskas pasiliko ištikimas savo poetiniam pasauliui ir paskutiniame rinkinyje. Kaip seniau, taip ir čia būdingas jam suradimas tų retesnių atspindžių žmonėse, gamtoje ir gyvenime. Kartais atrodo, lyg poetas visa tai regėtų kaip veidrodyje, tariant šv. Pauliaus žodžiais. Tačiau daug kas šioje jo išraiškoje yra atėję iš tiesioginio stebėjimo: kaip anas jau minėtas lietus stiklinėm kojom. Keletas tokių tiesioginio gamtos stebėjimo pavyzdžių yra ir šioje knygoje, nors išsyk skaitytojui tai gali pasirodyti lyg kokiu perkeltinės prasmės galvosūkiu. Štai vienas toks tiesioginis vaizdas, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodytų: "Jūroj sudegė pusė dangaus" (pusi. 28). Čia kalbama apie jūroje atsispindėjusius vakarinius gaisus, — ir ne vienas tai esame matę ir žavėjęsi jūroje nugrimzdusią padange. Tačiau kai kur šioms dangaus ugnims Radauskas teikia tarsi kosminę prasmę. Degančios jūros paveikslą poetas kartoja poroje kitų savo eilėraščių. Esama ir daugiau pasikartojimų, tarp kurių yra poeto mėgstamas epitetas — stiklinis. Vienas eilėraštis — "Lapas" — yra nuostabiai baltrušaitiškas. Kitoje vietoje jis kone pacituoja Keatso kapo užrašą. Tai žodis, "Parašytas vandens paviršiuj" (psl. 58). Yra viena retenybė, kai Radauskas pasigauna mūsų tautosakos: eilėraštyje "Marmuras eina bangom" skaitome: " — Kas eina be kojelių?" (psl. 71). Menką tautosakos pėdsaką randame ir pirmoje Radausko knygoje "Fontanane". Tačiau tai jo poetiniam gyvenimui nėra būdinga. Vyraujantis jo kūrybos bruožas ligi pabaigos pasiliko menai ir pro savos prizmės žaižaravimą įžvelgta gamta.

Tarp trisdešimt keturių šios knygos eilėraščių yra pora, kurie prilygsta patiems geriausiems Henriko Radausko poezijos posmams. Pirmoje vietoje turbūt reikėtų padėti "Pavasario prasmę" ir "Sugrįžimą", kuris taip skamba:
Ėmė lyti, ir naktis sušlapo
Ir pakvipo erdvėm ir žuvim.
Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.

Ir tau liko tasai žalumas,
Kaip saulėlydis rausvas Šuva.
Lėtas laikas ir pilkas dūmas
Ir pilna debesų kalva.

Jei paklydęs kada gulėsi
Dykumoj, po saule žiauria,
Tu galėsi grįžt į pavėsį Medžio,
mirgančio ežere.

Pamatysi temstantį krantą, —
Kur mėnulį velka žvejai, —
Ir šešėlį šuns, kurs supranta.
Kur per šitiek metų ėjai
.
Savo pažadą ištesėjęs,
Tu girdėsi: krenta lašai —
Ir stovėsi kaip Odisėjas,
Nežinodamas ar grįžai.

Dvi "Sugrįžimo" eilutės yra iškaltos poeto kapo lentoje kapinėse pri Vašingtono sienos, būtent:

Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.


A. Vaičiulaitis