ANTHONY BURGESS IR JOHN GARDNER: ROMANAS — MUZIKA AR MORALĖ? Spausdinti
Parašė ANTHONY BURGESS   
(Kontrapunktas iš PEN kongreso Stockholme)

Praėjusių metų tarptautinio PEN kongreso (1978.V.21-26) Stockholme tema buvo "Literature in Disguise" (Persirengusi literatūra). Į tokius plačius rėmus tilpo beveik viskas, kų dalyviai norėjo išlieti apie literatūrų. Čia spausdinamos ištraukos iš anglo Anthony Burgess ir amerikiečio John Gardner pasisakymų yra tarsi du priešingi poliai, tarp kurių išsiteko daug įvairių nuomonių. Burgess, praktikuodamas tai, kų jis skelbia teorijoje, yra pavadinęs savo naujausių knygų apie Napoleonų ne romanu, bet "simfonija"; jos struktūra yra ne tradiciškai "literatūrinė", bet muzikinė. Gardner, kurio prozos skalė apima fantastikų-mitologijų (Grendel) ir buitinį romanų (Sunlight Dialogues), dabar veda "kryžiaus karų" prieš jo žodžiais, "dekadentizmų", "madingų pesimizmų", falšyvų sofistika-cijų" ir "manieringumų" amerikiečių literatūroje (vienas jo pagrindinių taikinių yra romanistas ir esė-jistas Gore Vidai).
Pasinaudojęs Burgess idėja, sugretinau jų pasisakymus kaip dialektinę akistatų ir kaip muzikinį kontrapunktų. Žvelgiant atgal į Platono Gėrio, Tiesos ir Grožio trejybę, matyti, kad Burgess išskiria Grožį, o Gardner — Gėrį. Kieno "Tiesa"? Tai vaisinga tema literatūros tyrinėtojams. Pavyzdžiui, dar prieš dvidešimt metų Tolstojus daugeliui buvo moralistas, buitinio epo kūrėjas; šiandien jau atradome ir jį subtilų menininkų, estetizmų smerkusį estetų. Koks ryšys tarp Šekspyro "muzikos" ir jo "moralinės filosofijos"? Tie klausimai klaustini ir vertinant lietuvių literatūros kūrinius.
(A. Landsbergis)

. . . Muzikai, geriau negu rašytojai, įžvelgė, kiek įdomių galimybių glūdi literatūros ir gryno garso vedybose. Pats laikas ir rašytojams apsižiūrėti, kur yra jų dažnai ignoruojamo meno ateitis ... Aš norėčiau pasiūlyti, kad romanas paskelbtų savo laisvę, kad jis išsivaduotų iš propagandos ir pornografijos pančių, pasimokydamas judesio iš muzikos, atrasdamas begalę galimybių, kurios slypi grynoje struktūroje, panaudodamas žodžius taip. kaip muzikai naudoja garsų sistemas. O ką daryti su senąja psichologine motyvacija? (Hollyvvoodc skriptų skyriaus vadovo nesiliaujantis šauksmas — "Motyvacija, motyvacija, kur, po velnių, motyvacija?' Ją, kaip ir siužetą, charakterį, atomazgą ir visą likusį tradicinį racio-nalinį siužeto bagažą, galim palikt tarnams — kino teatrui gatvės kertėje ir talevizijos aparatui saliono kampe. Jie tepasilaiko senoviško stiliaus pasakojimo monopolį. O romanistai tesimoko naujos laisvės ir naujų šakų. Ne vaidinimas ar filmas, bet simfonija ar koncertas tebūna naująja romano analogija.

Kodėl mūsų veikėjus turėtų stumdyti suprantami motyvai, kaip pav das, neapykanta, ambicija ir, be abejo, geidulys? Kodėl jie negalėtų judėti ir vystytis pagal simfoninės formos reikalavimus? Sakykim, parašom romaną, kurio veiksmas vyksta Jane Austen ar Sužadėtinių laikmetyje, ir, užuot ėję nuo scenos prie scenos remdamiesi moralės ar moralės stokos logika, mes pasikliauname forminės raidos logika, enharmoniniu sąskambiu, kurio žodinis atitikmuo yra dviprasmiškumas arba žaidimas žodžiais . . .

Jei romanas ar literatūra iš viso nori išlikti gyvi, jie turi kultivuoti tas galimybes, kurios siejasi su pačia jų prigimtimi.
Tai reiškia, kad reikia nuodugniau ištirti kalbos ir formos prigimtį ir pasimokyti iš girniningo meno (t.y. muzikos. Vert.), kuris yra gryna forma. Jei mes norime perspėti, mokyti ar dirginti pasaulį, naudokimės bet kokiomis tinkamomis priemonėmis, bet nevadinkime tokio amato menu . . .
(Anthony Burgess)

. . . Tikras menas — nuo rimčiausio iki paties trivialiausio — yra moralus. Jis yra linkęs pagerinti gyvenimo kokybę, kai falšyvas menas paprastai ją sumenkina. Geras meras ieško idealų žmogaus mintijimui ir veiksmui, idealų, kurie pasirodys patikimi ir tikrovėje. Jei mes elgsimės ir galvosime, kaip Anoje Kareninoje išmoksta elgtis ir galvoti Levinas, o ne kaip Ana, mes, greičiausiai, patirsime tiek laimės, tiek likimas mums leis patirti. Aš nesakau, kad geri žmonės paprastai yra laimingi, drauge su Platonu, Boetijumi ir daugeliu kitų žmonių, pasižymėjusių išmintimi, aš tetvirtinu, kad . . . teisingas nusistatymas ir elgesys labiau praturtina mūsų charakterį ir suteikia mums daugiau pasitenkinimo negu klaidingas. Ir kaip Tolstojus — ir kaip modernieji socialistų kritikai, nors aš nesutinku su kai kuriomis jų nuomonėmis — aš tvirtinu, kad grožinė literatūra yra viena tų vietų, kurioje mes išmokome teisingų nusistatymų, išmokstame juos atskirti nuo klaidingų, kvailų ar bailingų polinkių . . . Geras romanas mus jaudina, nes, intymiai supažindinęs mus su veikėjais, kuriais mes galime bent šiek tiek žavėtis ar juos mylėti, jis įvelia mūsų jausmus į jų moralinius pasirinkimus — tuos pasirinkimus, kurie mums svarbesni už viską pasaulyje, kurie mus pradžiugina ar supykina — ir suteikia mums beveik tikrą ar bent "gyvenimišką" patirtį. Mes dalyvaujame romano veikėjų moraliniuose apsisprendimuose ir jaučiame pasitenkinimą, kai jie teisingi; arba mus apima gėda, kai jie pasirenka klaidingai — gėda, kuri padės mums atmesti tokį žingsnį tikrame gyvenime.

. . . Manierizmas literatūroje yra pragaištingesnis už sentimentalumą ar vėsumą ... Jis išnyra, kai rašytojas išsiduoda, kad jam rūpi ne jo sukurti žmonės ir įvykiai, bet jo rašysenos blizgesys . . . Dekadentiškas rašytojas laisvoje šalyje tesirūpina daugialypiu stilistiniu spinduliavimu. Jis . . . kuria meną menui ... — meną, kuris iškelia stilistinę eleganciją į aukščiausias žmogaus vertybes . . .

. . . Joks geras rašytojas, nors jis būtų ir pesimistiškas, nesutiks, kad žmonijai gresia pralaimėjimas. Jo darbas yra "meluoti", kurti įmanomas ateitis žmonijai, tapyti galimybių vizijas, kurios ilgainiui gali pasirodyti stebuklingos . . .
(John Gardner)