RUDENYS IR PAVASARIAI Spausdinti
Parašė V. Kulbokas   
ALBINAS BARANAUSKAS: Rudenys ir pavasariai, III d. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Viršelis V.O. Virkau. 1978. 389 psl. 6 dol.

Šioje dalyje daug vietos skiriama pavaizduoti vyriausio veikėjo Pultinevičiaus, jauno ūkininko, gyvenimui, ištvermingumui, siekiant savo išradingų sumanymų, jo dvasios tyrumui, dėl kurio jis ir nukenčia. Šalia jo platokai užgriebiamas ir jo kaimynas Makrickas, geriau sakant, pats autorius save apsirašo. Nepamirštami vaizdai iš mūsų miesčionijos (Kauno ponų) santykių su liaudimi tremtyje ir mūsų žmonelių vargai Amerikos fabrikuose.

Dabar mums paaiški Pultineviaus giminės kilmė, ir atsiskleidžia nauji jo bruožai. Pirmiausia matome jį prie špitolės šulinio maloniai pagirdantį Makrickiuką. Ne kiekvienas ūkininkas būtų toks švelnus ir geraširdis svetimam vaikui. Kad jis ir šviesos mėgėjas ar bent didelis knygos skaitytojas, rodo tai, jog net ištisą knygynėlį turi ir kitiems nepavydi. Saikingai darbštus ir pasiturįs. Kaip ir kiti kaimynai, pilnas išradimų, kurie, deja, ne tiek naudingi, kiek kelia žmonėms juoką ir apkalbas. Dėl pirmojo — 10,000 durpių prikasimo pieninei — būtų elgeta išėjęs, jei ne gerasis Birštona. Su vandens malūnu būtų buvę geriau, jei ne nelaiminga žąsino istorija, apkėlusi jį kalbomis plačioj apylinkėj. Tie ir panašūs sumanymai rodo, kad jis nėra apkiautęs žemės knisikas, o gyvas protas, ištverminga valia. Nors ne ką laimi, bet tai besiveržiančio į geresnį gyvenimą pavyzdys. Ne be reikalo suvalkiečiuose sakoma: nekenčiu žmogaus, kuris gali geriau gyventi, bet negyvena. Nedrąsus iš prigimimo, vedęs valdingą žmoną iš Paprūsės (ten tų smarkiųjų suvalkiečių lizdas!), savo projektus atskleidžia atsargiai, pamažu. Kai jam prieštarauja, tada karštai varosi pirmyn . . .

Jo dorovinis dėsnis: nenupelnytas geras gyvenimas — nepastovus dalykas. Vokietijoj, patekęs į žmonišką stovyklėlę, samprotauja: — Šitaip čia vis dėlto yra perdaug gerai, šitaip ir negali ilgiau tęstis (249 psl.).
Jis siekia ir "aukštesnių" žmonių draugijos. Besitaikstantį, deja, švelniai atstumia. Bet žmogelis nenusimena: niekas negimė mokėdamas gražiai elgtis, — to galima ir reikia išmokti. Ne visada gali pasigirti teisinga nuojauta: juo, atrodo, geriau viskas eina, juo blogiau baigiasi. Kai šį teisingą ir nekaltą žmogų tremtinių "poneliai" išguja iš stovyklos, kaip "sovietmečio, karo ir tremties sudemoralizuotą kurstytoją, tai jo įsižeidimas toks gilus, jog net buvusieji dvarponiai jam atrodo buvę žmoniškesni. Amerika, jo (ir daugumos mūsų tremtinių) nuomone, sunkaus darbo ir žmogaus pažeminimo kraštas: "Pultinevičiaus būtų neatpažinus jo tikroji motina. Pusantrų metų Laimės šalyje iš padoriai atrodančio žmogaus padarė 'bomą' " (296 p.). Jo galva, "Ameriką, kaip ir Rusiją, valdo šėtonas, tik Rusijoj prievarta, o čia žmonės jo klauso gera valia" (303 p.). Bet, patekęs į biblioteką šlaviku, pasijunta tarp normalių žmonių. Dėl savo absoliutaus teisingumo pralošia geresnio darbo progą. Tik ir vėl dėl savo darbštumo nieką niekieno nepaliečiama darbo pele iki pensijos: "tapo valdžios užmirštu Robinzonu, šluota stumiančiu metus po metų į amžinybės tarpuvartę" (381 P.).

Jo žmona Pultinevičienė valdinga, šviesaus proto, pažangi ūkininkė. Veikli organizacijų narė; nelaukia, kad ją kviestų, kaip senoviškos ūkininkės savigarba reikalavo, bet eina pati ir renkama net į valdybas. Pasipiktinusios kaimynės ją vadina akiplėša. Geresnė psichologė už vyrą. Staigi, bet atlaidi. Iškentus Sibiro vargus ir pasiekus Ameriką, absoliučiai tyli apie savo vargus ir krikščioniškai atleidžia kankintojams. Neišmanėliai ją laiko beveik nepilna-prote.

Pultinevičių Alfonsas baisiai prisirišęs prie kaimo ir gamtos. Anksti susidomi mergaitėmis ir sėkmingai kavaiieriauja. Niekada nenori rodytis kitoks negu yra ir tuo imponuoja Makrickui, kurį tėvai vis stalo pavyzdžiu, kad tas daug knygų skaito. Už tai, persirengęs baidykle. Mak-rickiuką pergąsdina.

Makrickas — pats autorius. Jis pradžioje gyvas berniukas, godus pagyrų ir vaišių: Pultinevičienė ateinantį žąsinių kiaušinių giria ir vaišina. Nelaimė, paskutinį kartą r do savo gerą "vardą" žiopteldamas: — Aš kas vakarą poteriauju, kad mūs mokykla nakčia sudegtų . Mirtinai persigandę, betgi atitoksta, nes Pultinevičienė pasako, kad ir jų .Alfonsas ta intencija kalba rožančių . . . Toliau ta mokslo baimė pražūva, išeina į gimnaziją, pergyvena nelaimingą meilę, nes jį vis nurungia Alfonsas. (Gaila, šios gimnazistiškos meilės vaizdai nėra tokie stiprūs, kaip kaimiečių buities.) Užėjus bolševikams, vilties nustojusį Makricką guodžia tas pats žmogelis Pultine-vičius Amerikos lietuvių pagalba, kaip kad ir visi gyvenome nepagrįstomis viltimis . . .

Santykiai su "ponais" tremtyje paprastiems žmonėms kaulu gerklėje atsistojo ir ilgam ten paliko. Tokie inteligentai, atsikraustę į ramią paprastų viengungių stovyklą, vadovavimą pasiglemžia sau, išdidžiai komanduoja. Tik nutarus, kad į mišką malkų kirsti turi važiuoti vieni darbininkai, šie pastato ešerį — sustreikuoja. Laimėte laimi, bet ponai atsikeršydami iš stovyklos išguja nekaltus žmones, tarp jų ir Pultinevičių.

Ir šiame tome, kaip ir ankstyvesniuose, atsiskleidžia daug suvalkiečių buities ir charakterio bruožų. Jie praktiški, išradingi, atsargūs, "diplomatai", mėgstą gudrauti, gana uždari, kai interesas to reikalauja, nebijo naujovių, bet nudegę ir šaltą pučia. Kitais neapsileis, nors ir būtų nuostolis — honoras neleidžia. Tėvai vaikus pralenkia mokslo vertinimu. Apskritai ir miesto nesibaido, nes truputį paragauti miesto — sveika.

Veikalo žmonės nėra statiški, bet vystosi, keičiasi, bręsta ir vis geriau pažįsta gyvenimą ir kitus žmones. Šita žmonių gyvybė, jų įvairumas, natūralumas — geriausia autoriaus dovana.

Turto skirtumas jaučiamas ne tik elgesyje, bet ir pačiame namų kvape.
Autorių reikia itin pagirti už vaikų psichologiją, kurią jis sugeba puikiai atvaizduoti. Pvz., kaip Mak-rickiuką girdo Pultinevičius, kaip eina į Pultinevičius žąsinių kiaušinių, o vėliau knygų, kaip natūraliai prisipažįsta jis ir Alfonsas didelę mokyklos nemeilę. Arba kaip Alfonsas degte dega namų meile.

Knygoje dažnai metamas žvilgsnis į praeitį, kaip ją liaudis atsimena. Karai, atsilikę Lietuvoje svetimieji ir čia prigiję bei atžalas išleidę, kaimų ir giminių istorijos, kaimo santykiai. Tame tolimame fone net neįtikimiausios istorijos, kaip Juodojo Ponaičio, atrodo galimos.

Veikalo gale vėl išdygsta šaunieji partijų atstovai — krikščionių demokratų, liaudininkų ir frontininkų — nieko neužmiršę ir nieko neišmokę.
Apstu čia ir gražių gamtovaizdžių (pvz. 170-172 p.).

Vietomis autorius rašo, atrodo, tyčia beveik raštinės stiliumi, ironizuodamas įvykių nereikšmingumą. Kitur žybtelia ir tokie gabaliukai: "Pastaroji (saulė) taip smarkiai įšoko vidun, išsitiesdama paslika ant takučiais apklostytų grindų, kad visa seklyčia net krūptelėjo iš netikėtinumo" (218 p.). Apskritai rašo vaizdingai, natūraliai, labai gyvai, kad niekada nereikia kaip per gruodą dardėti ar klampynę bristi.

Apsigimęs pasakotojas humoristas, su didele doze patyčių, kaip geras mūsų kampo "pasakorius", nesiskubina, apsidairo, pasveria klausytojų ūpą, o gyvi epizodai, posakiai byra kaip iš rankovės. Ve, kaip nedrąsiam kaimietukui netelpa galvoje mintis, kad toks Alfonsas gali taip "nesvietiškai" elgtis: "tačiau koks įžūlumas, koks akiplėšiškumas šitaip vilktis gatve, kaip savo kiemo patvarte, vaidinti miestietį, išsiginti savo tikrosios kilmės" (63 p.). Arba: "Šviežiai atvykusiam kaimiečiui mokiniui valgyti obuolį gatvėje yra tas pats, kaip joje pasirodyti su dalge ar šakėmis ant peties" (62 p.). Kitur tėvai veža sūnų per gimnazijas: "leidę savo vienturčiui Pranui išbandyti mokslo skonį net keliose įstaigose, nė vienoje nerandant sau pamėgimo, o iš kai kurių net beveik turint pasišalinti" (51 p.). Iš nepatyrusio malūnininko šaiposi: "Malūnui daugiau netrūko nieko. Nebent tik trupučiuko vandens" (177 p.). Ir toliau: "Nors dar nepradėjęs ma-lūnininkauti, Pultinevičius šį amatą taip karštai pamilo, jog nebeliko abejonių, kad tai ir yra tikrasis jo pašaukimas, jo gyvenimo uždavinys . . ." (178 p.). Kitur geraširdiškai drąsina pavojingo kelio keleivį: "Nes ties šia pakalne buvo patartina save, arklius bei susisiekimo priemonę iš anksto atiduoti Viešpaties rankosna" (153 p.). O tie padidinimai! — "Daržovių ūgis, dydis, kiekis, ilgumas bei storumas vertė ant galvos stotis plaukus, galėjo prisisapnuoti naktimis" (206 p.).

Kalba įdomi, būdinga tam kraštui ir vaizdinga. Pvz.: prašydavo po šešiasdešimt, net po visus septyniasdešimt penkis; o daba, ko gero, ir jai pasakys; kada parsivarė namo; o taip, taip — kurgi neatsiminsiu; o buvo ne bet kas; šokių bei lakstymų nuengtos kojos; baigėsi minkštos, burnoje tirpstančio ankstybojo rudens dienos, kilo vėjas, prakiuro dangus; nebūtumėt suvalkiečiai . . . štai kodėl bijotės įsijungti organi-zacinėn veiklon; gyvenimas brangus, bet pragyvenimas dar brangesnis; kaip sau nenorit; kaip jis, kelmuose, tenaitės . . . Deja, pasitaiko ir štai ko: laikas nuo laiko; kaslink sekančio klausimo; taip vadinamas (užuot — vadinamasis); prislėgtas turėjimo grįžti atgal į miestą. Laikas nusikratyti tokiais žodžiais: pren-čius, kijelis, jekė, apart... Ir nerašyti: ištysęs, Adelfas, nė-nė, tenais, užgeso. Keistenybė ir amerikonizmų rašymas: stęksai, męm, ęs.

Pasakojimuose kelis kartus prasitarta, kad čia rašyta ne romanas, o atsiminimai. Tad ir skaitytojui reikėtų "neieškoti ko nepametus". Pridėkime, kad čia suliteratūrinti atsiminimai (daug fantazijos, laisvos išmonės, panaudojant tikrus įvykius ir žmones). Ir savęs įvedimas į pasakojimą neerzina; o romane būtų didelis anarchizmas, kaip ir pats ilgas keistokas veikalo pavadinimas Lengva šypsenėlė, humoras ar skaudesnė ironija meta ant visko tokią šviesą, kur žaloki faktai nerėžia atgrasumu. Mielas pašnekovas čia mums pasakoja gal paskutinę laisvosios pietryčių Lietuvos kaimo pasaką. V. Kulbokas