|
Parašė Domicėlė Demie Jonaitienė
|
 DIDYSIS PENKTADIENIS
Per ledus, per sniegą
šis rytas įžiebia
tamsų pasaulį
su krokusais —
melsvomis liepsnelėmis,
žvaigždynų auksais.
(kad šiandien turėčiau
tūkstančius akių!)
Dienos šešėliai,
kaip kryžiai, erdvėja
naktin; užsisklendžia
krokusų gėlės —
Savo žiedlapius spaudžia
arčiau prie širdies.
(Kad savyje turėčiau
tūkstančius širdžių!)
Kaip kapas, naktis
įkalina krokusus
po kriokliais
tamsybės. (Aš trokštu
nupulti šiame pasaulyje,
kaip nupuola naktis
žvaigždynų tvanais.)
BALTI ĖRIUKAI
Sibiro vandenyse
apelsinas, kaip tropiko saulė,
iširusiam tinkle alsuoja.
Alsuoja ir mano
gintaro brolis
šaltoj tremty
šiurpsta ir drožia
iš Rusijos plauskų
Rūpintojėlį.
Koks bebūtų pakrantis,
kur betvintų potvynis —
vis plaukia namo
putojančios bangos,
kaip balti ėriukai.
ŠIS KALNAS
Dobilynu dūlinau,
geisdama patirti,
kur šis kalnas veda,
kas anapus aukštojo ...
Vis aukštyn akim,
vis aukštyn svajonėm
kol nuo gūbrio
praregėjau,
kaip plačiai šiurena
balti ir melsvi
dobilynų miestai.
Pastebėjau vorą.
baisu ir juoda,
priglaustą saulutės
širdis dobilyne.
pėdeliai rasoj;
krūtinėj atdūsis
vėjelio; kiekvienam
bately trupinys
dangaus: sužybėjo
mano valandos
voratinklių rastais.
Užpuolė naktis —
pakalnėn bėgau,
dangaus dobilynas
virš mano galvos.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
