Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1941 M. SUKILIMO ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   
KAZYS ŠKIRPA: Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Išleido autorius, Washington, D.C., 1975. 583 psl., 15 dol. (Europoj 13 dol., P. Amerikoj 12 dol.).

Stambiu veikalu 1941 birželio sukilimo istoriją pateikia pats šio sukilimo pagrindinis organizatorius gen. štabo pulkininkas Kazys Škirpa. Autoriaus įvadiniais žodžiais, 1941 birželio 23 sukilimas buvo trejopai reikšmingas: "a. nuplauti gėdą nuo lietuvio veido už 1940 m. birželio 15 d. sugniužimą be'pasipriešinimo šūvio, b. iš naujo su ginklu rankose paryškinti . . . lietuvių tautos nepalaužiamą valią siekti laisvės ir teisės į valstybine nepriklausomybę, ir c. tuo atskleisti visiems laikams Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą" (p. 8). Šiuos savo tikslus sukilimas pasiekė ir iš tikro įrodė tautos valią laisvai gyventi. Kad sukilimo sėkmę netrukus užgniaužė naujas okupantas, tai dar nieku būdu nenuvertina šio sukilimo istorinės reikšmės. Todėl ir džiaugiamės sulaukę jo istorijos.

Kadangi autorius turėjo centrinį vaidmenį 1941 sukilimo organizavime, iškart gali būti ir jo knyga sutinkama kaip tik paprasti atsiminimai. Tai būtų neteisingas sprendimas. Pagrįstai tituliniame puslapyje įspėjama, kad tai yra "dokumentinė apžvalga". Iš tikro tai daugiau istoriografinis negu memuarinis veikalas. Savo atsiminimus autorius gausiai dokumentuoja (knygos gale duodamas sąrašas lygiai šimto įvairių dokumentų ir šiaip išrašų). Nesiribojama tik paties sukilimo aprašymu, bet taip pat apžvelgiamos ir aplinkybės, kuriomis buvo planuojamas, organizuojamas ir vykdomas 1941 birželio 23 sukilimas.

Pirmasis atsikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas, K. Škirpa skaudžiai pergyveno, kad Lietuva leidosi sovietų okupuojama be jokio pasipriešinimo. Todėl jis rūsčiai kalba apie prez. A. Smetonos pasiklotą "gėdos patalą Lietuvos istorijoje":
Faktas lieka faktu, jog lemtingu Lietuvai momentu jos aukščiausiasis pareigūnas neatliko savo pareigos kraštui ginti nuo išorinio pavojaus, o jo skirti ministeriai, priešakyje su pačiu ministeriu pirmininku, arba pasidavė priešo valiai ir nevaliai, arba irgi pabėgo iš savo pareigų. Akivaizdoje tokio klaikaus krašto politinės vadovybės galo, lietuviškajam patriotizmui teko ieškoti pačioje mūsų tautoje naujų kovos vadovų, kurie nebe-išbėgiotų pabūgę priešo, bet ryžtingai atstovautų tautos laisvės idealams (p. 18).

K. Škirpa tuo metu buvo Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje. Iškviestas "tarnybos reikalais" iš Berlyno į Kauną, 1940 birželio 25 atvykęs Lietuvon jis buvo tuojau kontaktuotas buvusių laisvės kovų draugų, kurie buvo priėję išvadą, jog gali tekti vėl tvertis ginklo, sovietų - vokiečių konfliktui sudarius atitinkamą progą. Sovietų okupuotame krašte spontaniškai kūrėsi pogrindis, o Vokietijoje buvo suorganizuotas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Kaip matyti iš K. Škirpos atsiminimų, Lietuvos diplomatams stokojo ryžtingumo ir vieningumo. Todėl ir jų Romos konferencijoje (1940.IX.19 - 25) sutartas Lietuvos tautinis komitetas savo veiklos neišvystė. Pagrindinis vaidmuo teko LAFui, kurio priešakin stojo K. Škirpa. Autorius išsamiai supažindina su LAFo programa ir veikla. Vertingą medžiagą sudaro autoriaus memorandumai įvairioms vokiečių įstaigoms, o taip pat pačių vokiečių atitinkami pareiškimai.

Pats 1941 birželio sukilimas aprašomas Ad. Damušio straipsniu iš "Į Laisvę". Sukilimo eiga Kaune (p. 313-325) duodama (nors to ir nepažymėjus) iš "Aiduose", 1971 birželio numery (p. 255 - 158), išspausdinto P. Naručio straipsnio.

Sukilimo pastatytoj Laikinojoj vyriausybėj K. Škirpai buvo skirtos ministro pirmininko pareigos. Tačiau vokiečiai ne tik nedavė jam leidimo išvykti Lietuvon, bet dargi Berlyne trejetui savaičių jam uždėjo namų areštą.

Kietai K. Škirpa pasisako dėl vadinamųjų voldemarininkų pučo prieš Laikinąją vyriausybę (skyrelis "Pyra-giaus Heil Hitler", p. 465-472).

Nors neabejojamai 1941 birželio mėnesio sukilimas buvo vykdomas visos tautos, užjūrio lietuviai iškart jo reikšmės nesuprato. "Pirmasis, kuris Lietuvoje įvykusio Birželio 23 d. tautos sukilimo akivaizdoje pasimetė, buvo ne kas kitas, bet pats A. Smetona, buvęs Lietuvos respublikos prezidentas, tada jau atsiradęs JAV-bėse" (p. 376). Būtent savo interviu Chicagos didžiajam dienraščiui "Herald-American" 1941.VI.24 jis pareiškė: "Sukilimas, matyt, buvo sukurstytas Vokietijos". K. Škirpos žodžiais, "šitoksai pareiškimas buvo tolygus durklo smūgiui į nugarą naujajai Lietuvos vyriausybei, o pasakymas, esą sukilimas sukurstytas Vokietijos, buvo ne tik gryna insinuacija, bet ir apdrabstymas purvais mūsų tautos laisvės kovotojų, sudėjusių kraujo aukas už Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą" (p. 377). Iš pradžių nesiorientavo ir Lietuvos pasiuntinys Washingtone P. Žadei-kis, savo 1941.VI.25 rašte Valstybės departamentui Laikinąją vyriausybę pavadindamas puppet regime. Dalį kaltės dėl tokio nesiorientavimo K. Škirpa skiria ir Lietuvos diplomatijos šefui S. Lozoraičiui, nes jis nebuvo Lietuvos dipl. postų iš auk t apie galimą tautos sukilimą nei įspėjęs, nei jų painstruktavęs, kaip kuris jų turėtų laikytis bei kokių padaryti dipl. žygių sukilimo datai artėjant ir jam įvykus (p. 382).

Kritiškų pastabų K. Škirpa savo knygoj yra padaręs ir dėl keleto kitų asmenų, su kuriais jam teko vienaip ar antraip bendradarbiauti. Žinoma, visais tokiais atvejais galioja ir antros šalies išklausymo principas: audiatur et altera pars!

Savo 80 metų amžiaus sukakti K. Škirpa gražiai paminėjo šiuo reikšmingu veikalu, vertu tikro skaitytojų dėmesio. Knyga dailiai išleista (spausdino Pranciškonų spaustuvė Brooklyne), kietais viršeliais, iliustruota 1941 m. sukilimo rengėjų ir vykdytojų atvaizdais. Knygą galima užsisakyti ir iš paties autoriaus: K. Škirpa, 2043 36th St., SE, Washing-ton, D.C. 20020
J.G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai