Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽINOJIMO PRIEVARTA IR TIKĖJIMO LAISVĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
KARL JASPERSO EGZISTENCINES METAFIZIKOS PAGRINDAI  (I)

Pratartim pastaba
Egzistencializmas nėra nei vienintele, nei gausiausiai atstovaujama dabarties filosofinio mąstymo linkme. Tačiau, be abejo, egzistencinė filosofija yra vienintelė, susilaukusi tokio intereso plačiuose sluogsniuose. Galima šį interesą aiškinti mados psichologija: kiekvienas stengiasi būti au courant to, kas teikiama paskutiniu "laiko žodžiu". Iš tiesų, kadaise teko atsitiktinai užtikti vieną straipsnį apie egzistencializmą ir madų žurnale. Bet, jeigu madas ir ironiškai vertinti, tenka sutikti, kad ir per madas kalba laiko rūpesčiai. O kuris gi rūpestis aktualesnis mūsų laikui, kaip išsaugoti laisvę? Jei dar prieš penkiasdešimt metų laisvė buvo laikoma šventu žodžiu, tai mūsų šimtmetis vėl matė iškylančias naujas tiranijas. Bet gresia laisvei ne tik tiranijos. Ir pačiuose demokratiniuose kraštuose laisvei gresia tasai bemintiji-mas, kuris vadinamas "viešosios opinijos" vardu. Apie kokią gi laisvę galima kalbėti tame žmoguje, kuris patiki savų pažiūrų formavimą kitiems? Nebuvo užtat nieko nuostabaus, kad buvome liudininkai, kaip mūsų šimtmetyje diktatūros kilo nebe iš viršaus, o iš apačios. Pačios masės talkininkavo tironams demokratiniu, teisingiau, parlamentariniu keliu užkopti į sostus. Bet drauge buvome liudininkai, kaip visais amžiais tiranijos lieka tos pačios. Ta dvejopa patirtis ir kelia mums klausimą, kaip išsaugoti žmoguje laisvės vertės sąmonę. Negali būti laisvė užtikrinta tiems, kurie patys jos nevertina. Nepakako tik technikinio demokratinių institucijų aparato, kad demokratija būtų laiduota. Paaiškėjo, kad politinė laisvė turi būti atremta ir į kiekvieno žmogaus vidinę laisvę. Iš čia ir mūsų laiko interesas egzistencializmui, kuris reiškia pretenziją būti laisvo žmogaus filosofija. Ieško naujo kelio egzistencialistai tiems žmonėms, kurie jaučiasi nebegalį grįžti į krikščioniškąją tradiciją, bet kurie lygiai baiminasi žmogaus pavergimo kolekty-vistiniams stabams.

Nesu iš tų, kurie egzistencinę filosofiją galėjo sutikti kaip šviesą ateities keliui. Atvirkščiai, savo filosofinėmis pažiūromis esu svetimas egzistencinei filosofijai. Bet lygiai nesu ir iš tų, kurie manosi galį filosofines linkmes klasifikuoti į teisingas ir klaidingas ta pačia prasme, kaip bet kurį matematinio uždavinio sprendimą galima rasti tik arba teisingą arba klaidingą. Negaliu laikyti tiesos žodžiu pagrindinių sprendimų, kuriuos teikia egzistencinė filosofija. Bet lygiai negaliu nepripažinti, kad pagrindinis jos rūpestis žmogiškosios asmenybės laisve yra tiek tikras, jog niekas neturime teisės jo ignoruoti. Nors ir tenka galutinius egzistencinius sprendimus kritiškai sutikti, privalu nelikti uždariems toms visoms amžinosioms problemoms, kuriose egzistencinė filosofija išskleidė naujus atžvilgius. Neveltui užtat ir Pijus XII savo pernykštėje enciklikoje "Humani generis", perspėjęs prieš egzistencializmą, nurodė, kad katalikai "negali nei ignoruoti, nei negližuoti tų sistemų, kurios daugiau ar mažiau nutolsta nuo tiesaus kelio." Jo žodžiais: "Privalu jas gerai pažinti visų pirma dėl to, kad negalima blogio gydyti be gero jo pirmesnio pažinime, toliau dėl to, kad ir pačiuose klaidinguose teigimuose kartais slepiasi tiesos pradas, ir pagaliau dėl to, kad ir patys tokie teigimai žadina protą rūpestingiau pagilinti atitinkamas filosofines bei teologines tiesas".

Užtat ir ryžtuosi šio žurnalo puslapiuose sustoti ties pagrindinėmis   egzistencinės  filosofijos   tezėmis.   Tiesa,jau ir anksčiau esu pora kartų bandęs ryškinti filosofinę egzistencializmo linkmę. Tačiau kalbėti apie egzistencializmą apskritai yra sunku, nes tasai bendras vardiklis, kuris vadinamas egzistencializmu, lieka tik negyva schema. Tie filosofai, kuriuos jungia šis bendras vardiklis, iš tiesų yra labai skirtingi. Užtat šį kartą ir pasirenkame tik vieną jų — Karl Jaspers. Jei apskritai charakterizavome egzistencializmą laisvės filosofija, tai ypačiai šis vardas dera Jasperso mąstymui. Keturiuose straipsniuose paanalizuosime, kaip ši laisvės filosofija atsako tiesos, žmogaus ir Dievo bei religijos klausimus.

Šie straipsniai, atitinkamai supopuliarinus, yra paruošti iš veikalo, kuris buvo Montrealio universiteto priimtas teze filosofijos daktaro laipsniui gauti. Jei galėjau atbaigti mano akademines studijas, nelemtai pora kartų nutrauktas, turiu būti dėkingas Tėvams Pranciškonams. Naudojuosi šia proga jiems pareikšti savo gilią padėką. Ypačiai ši padėka priklauso provincijolui T. Justinui Vaškiui, kurio globa naudojuosi nuo pat atvykimo į šį kontinentą, ir Greeno/Me. vienuolyno viršininkui T. Petrui Baniūnui, kurio svetingoje pastogėje teko praleisti daugiau kaip ištisus metus.

1. Egzistencinis tiesos ieškojimas

a. Mokslinis pažinimas ir filosofinis nušvietimas. — Pagrindinė tezė, iš kurios sravi visas Jasperso mąstymas, yra grįžimas į Kanto Ding an sich: būtis savyje yra nepažįstama. Negalime būties savyje pažinti nei betarpiškai, nei tarpiš-kai. Visų pirma: negalime pačios būties pažinti betarpiškai todėl, kad visa, ką galime pažinti, tėra atskiri objektai ir tuo pačiu niekada pati Būtis. Ir būtent, negalime betarpiškai būties savyje pažinti dėl to, kad mūsų pažinimas yra iš esmės tarpininkavimas. Galime pažinti tik tai, kas įeina į mūsų sąmonę ir tuo pačiu prisiima jos kategorijas. Bet kaip tik užtat visa, ką mes pažįstame, tėra būtis - mums (Sein fuer uns), o ne būtis savyje (Sein an sich). Ką pažįsta subjektas, tėra objektas. Bet joks objektas nėra pati būtis, nes kiekvienas objektas tėra tam tikra apspręsta būtis. Gi jokia apspręsta būtis nėra pati būtis tiesiai. Šia prasme Jaspersas ir teigia: "nir-gends habe ich das Sein, sondern immer nur ein Sein".1) Žodžiu tariant: pažįstame objektus, ir todėl pačios būties nepažįstame. Bet jei negalime pačios būties betarpiškai pažinti, ar nėra įmanoma iki jos pažinimo pakilti per objektų tarpininkavimą? Ne, atsako mūsų filosofas. Tiesa, kad galime objektus laikyti būties apraiškomis: objektas ir yra ne kas kita, kaip būtis kaip ji mums apsireiškia. Tačiau,.perspėja tuojau pat Jaspersas, būties savyje apsireiškimas per objektus yra esmiškai skirtingas nuo bet kurio objekto apsireiškimo patirtinėje tikrovėje. Viena "apraiškos" prasmė, kai kalbame apie atskirus objektus pasaulyje (pvz., laikome spalvas šviesos bangų apraiškomis), ir kita "apraiškos" prasmė, kai vadiname pasaulį būties savyje apraiška. Pirmuoju atveju mes manome paprastą santykį dviejų objektų, kurių vienas yra mąstomas antrojo pagrindu. Tačiau būtis savyje nebėra pasaulio atžvilgiu toks pat pagrindas, kaip atitinkamos šviesos bangos yra spalvų pagrindas. Todėl ir negalima šiuo atveju iš pasaulio išvesti būtį savyje, lyg kokį užpasaulinį pagrindą. "Greičiau yra taip, lyg būtis išsiveržtų iš kiekvieno mūsų noro ją pažinti ir paliktų mūsų rankose objektų pavidalu tik savo likučius ir pėdsakus"2). Išreikšti šiai būties nesugaunamybei ir teikia jai Jaspersas gaubties ( Umgreifendes) vardą. Būtis yra gaubtis, nes ji gaubia visus mums galimus objektus, pati netapdama mūsų pažinimo objektu. Visa, ką pažįstame, pažįstame pačioje būtyje, bet niekada pačią būtį. Lieka užtat mūsų pažinimas visada horizontiškai ribotas. Ir kadangi kiekvienas horizontas mus riboja, veržiamės iš kiekvieno horizonto. Bet kur besiveržtume ir kaip toli, drauge su mumis tolyn kyla ir horizontas. Niekada negalime pasiekti tokio taško, iš kurio galėtume apžvelgti būtį kaip savyje uždarą visumą. Visada būtis lieka mums atvira, ir visada esame traukiami į jos beribybę. Kiekvienu savo žingsniu esame jos gaubiami, bet niekada jos pačios nesugauname. Nors visi objektai "skelbia" būtį, bet pati būtis niekada netampa mūsų pažinimo objektu, nes "tai, kas yra prieš visus objektus, nebegali pats būti objektas"3).

Pažįstame objektus, ir užtat niekada nepažįstame pačios būties. Ką reiškia ši Jasperso tezė? Paprastais žodžiais atsakant: galime pažinti tik patirtinės tikrovės pasaulį, kai absoliutinė būtis, kuriai teikiame Dievo vardą, mūsų pažinimui nepasiekiama. Bet koks šiuo atveju filosofijos likimas? Juk kaip tik, kai atskirieji mokslai ribojasi tik patirtiniu pasauliu, tai filosofija visada veržėsi į absoliutinės būties pažinimą. Ar tad teigti būties savyje nepažįstamybę nėra tuo pačiu neigti filosofijos galimybę apskritai?

Iš vienos pusės, Jaspersas iš tiesų visą tradicinės filosofijos pastangą save laikyti būties pažinimu (ontologija) galutinai pasmerkia: "ontologija turi kristi'4). Būties savyje pažinimo pretenzija Jaspersui primena tik alchemikus. Bet "kaip mažai alchemijai pasisekė rasti išminčių akmenį, taip mažai gali pasisekti ir filosofijai sugauti būties substanciją"5), ironizuoja Jaspersas tradicinius filosofus, besilaikiusius taip išdidžiai, lyg jie būtų patys dalyvavę pasaulio kūryboje. Tačiau, antra vertus, šis ontologinės (būties pažinimo) pretenzijos pasmerkimas nereiškia Jaspersui pačios filosofijos paneigimo. Užuot manęs paneigti filosofiją, Jaspersas tikisi atskleidžiąs jai naują kelią, laisvą nuo senų iliuzijų.

Bet kaip įmanoma šiuo atveju filosofija, jei absoliutinė būtis, į kurią ji kreipiasi, negali būti pažįstama? Jaspersas atsako šį klausimą:  nors tegalime pažinti tai, kas gali tapti mums objektu, bet galime mąstyti ir tai, kas negali tapti mums objektu. Ir būtent: kadangi negalime nieko mąstyti, nepadarydami objektu, t. y. būtimi mums, tai ir pačią būtį savyje tegalime mąstyti baigtinių objektų pagelba. Tačiau kadangi ne-baigtinės būties negalime sutapatinti su jokiu baigtiniu objektu, norėdami mąstyti pačią būtį, turime kiekvieną objektą taip mąstyti, kad jis šiame mąstyme "pradingtų". Tik šiuo visų atskirų objektų "pradingimu" apsireikš mums pati būtis, kuri nebebus jokia atskira būtis. Bet ar nėra prieštaringa mąstyti objektą ir drauge leisti jam "pradingti"? Taip, sutinka Jaspersas, tai prieštaringa. Tačiau: jei norime mąstyti būtį, turime prisiimti šį prieštaravimą, nes jis yra pati būties mąstymo forma. Negalime būties savyje mąstyti jokia atskira kategorija, nes lygiai būtina ją aptarti ir priešinga kategorija. Bet mąstyti būtį priešingomis kategorijomis — tai pripažinti mūsų mąstymo sudužimą. Ir tačiau šis mūsų mąstymo sudužimas yra vienintelis kelias, kuriuo mes galime "paliesti" būtį. Mūsų baigtinio pažinimo formomis galime pasiekti Nebaigtiny-bę tik pačiu šių formų sudužimu. Kiek iš vienos pusės filosofinis mąstymas yra žengimas nuo baigtinių objektų į nebaigtinę būtį, tiek iš antros pusės jis yra neatšaukiamas dužimas, t. y. mąstymo pastangos atsidaužimas į nenuveikiamus prieštaravimus, kurie liudija neįmanomybę pasiekti būtį mūsų žmogiškojo mąstymo keliu.

Kadangi tuo būdu kiekviena mūsų pastanga mąstyti absoliutinę būtį atsidaužia į prieštaravimus, tai ir negalime filosofinių idėjų laikyti objektyviu pažinimu, nes prieštaravimai sunaikina būties mąstyme bet kokią pažinimo vertę. Tiesa, pripažįsta Jaspersas, sunku mums nuveikti tą pagundą, kuri kursto mus ir filosofines mintis traktuoti objektyviomis pažintimis, nes ši pagunda turi savo šaknis pačioje mūsų mąstymo prigimtyje. Kadangi mūsų mąstymas pačia savo prigimtimi nukreiptas į atskirus objektus, tai ir yra mumyse kažkas, kas šiaušiasi prieš filosofinį mąstymą, kuris vyksta objektų "pradingimu".

Baiminamės svaigulio, kuris mus pagauna, palikus atskirus objektus ir atsidūrus prieš būties nebaigtinybę. Todėl ir atkrintame nuolat, kaip katė ant savo keturių kojų, į atskirus objektus, imdami filosofines idėjas už objektyvias pažintis. Bet, perspėja Jaspersas, šiuo atveju mes ne būčiai atsiveriame, o tik užsidarome grubiuose prietaruose, kurie paverčia absoliutinę būtį į fantastišką stabą.

Bet kokia tad filosofinių idėjų prasmė, jei negalime jų laikyti pažinimu? Filosofinio mąstymo prasmė slypi pačiame jo vyksme, o ne kokiame rezultate, atsako mūsų filosofas šį klausimą. Užuot atskleidęs absoliutinę būtį, lyg kokį naują užpasaulinį objektą, filosofinis mąstymas greičiau atskleidžia tik šio pasaulio daiktų simbolinį apraiškiškumą: ta patirtinė tikrovė, kurią galime objektyviai pažinti, nėra pati būtis savyje, o tik jos šifrinė kalba. Nėra dviejų pasaulių šalia vienas kito, o tėra vienas pasaulis. Užtat ir filosofinis mąstymas negali mūsų išvesti į jokį kitą pasaulį. Užuot išvedęs anapus šio pasaulio, filosofinis mąstymas patį šį pasaulį nušviečia nauja šviesa, kuri savyje tamsius objektus perkeičia į absoliutinės būties šifrus. Tai šia prasme ir galioja Jaspersui principas: "būtis gali būti nušviesta, o ne pažinta"6).

Nepraturtina būties nušvietimas mus jokiomis pažintimis, bet perkeičia jis mus pačiose mūsų gelmėse, "padaro iš mūsų kitus žmones". Jei visa tebūtų tie atskiri objektai, kuriuos galime pažinti, tai ir save pačius turėtume laikyti tokiais pat objektais, pavergtais gamtinės tikrovės determinizmui. Gi kai sureliatyviname patirtinį pasaulį į absoliutinę būtį apreiškiančius šifrus, tuo pačiu išsiplėšiame iš patirtinio pasaulio tiranijos ir laimime laisvės sąmonę. Šita prasme būties nušvietimas drauge yra ir mūsų pačių nušvietimas, mūsų pačių pažadinimas į mus pačius. Čia ir regi Jaspersas savo egzistencinės filosofijos prasmę: kai senoji filosofija mus kaustė žinojimu laikomomis, bet žinojimo vertės neturėjusiomis abstraktybėmis, tai egzistencinė filosofija mus apeliuoja į tikėjimo laisvę. Vietoj ontologinės pretenzijos pasiekti būtį pažinimu, Jaspersas žadina mus tikrosios būties ieškoti laisvu tikėjimu.

Štai tasai pavidalas, kuriuo Jaspersui iškyla tradicinė žinojimo ir tikėjimo santykių problema. Nuostabios mokslų pažangos įtakoje buvo besiformuojanti tendencija iš viso paneigti tikėjimo prasmę: žinojimo pažanga buvo švenčiama kaip tikėjimo žlugtis. Jaspersas gi iš naujo atgaivina šią problemą: žinojimas neišsemia visos būties, nes galime pažinti tik patirtinę tikrovę, kuri pačios būties savyje atžvilgiu tėra jos "šifrinė kalba". Bet, antra vertus, jaspersinis šios problemos pavidalas yra esmiškai skirtingas nuo tradicinio šios problemos sprendimo. Kai tradiciškai buvo tikima mūsų proto jėga pažinti ne tik patirtinę tikrovę, bet ir absoliutinę būtį, tai Jaspersas mūsų pažinimą apriboja tik patirtine tikrove, absoliutinės būties ieškojimą palikdamas laisvam tikėjimui. Kai tradiciškai žinojimo ir ti-kėjmo problema visų pirma savyje slėpė filosofijos ir religijos (t. y. žmogiškojo ir apreikštojo absoliutinės būties atskleidimo) santykį, tai Jaspersui ši problema visų pirma yra mokslinio pažinimo ir filosofinio tikėjimo santykių klausimas. Vieni tik atskirieji mokslai teikia pažinimą, nes gali būti pažįstami tik atskiri objektai pasaulyje, o ne pati būtis savyje. Todėl ir aprėžia Jaspersas pažinimą tik atskiraisiais mokslais. Gi filosofija savaime jau sravi iš tikėjimo versmių pačiu tuo faktu, kad ta absoliutinė būtis, kurios ji ieško, principiškai negali būti pažįstama. Galime pagal tai pagrindinę Jasperso poziciją šiaip suglausti: pasiekiame pažinimu tik pasaulyje randamą tikrovę, o absoliutinė būtis atsiskleidžia tik tikėjimui.

b. Loginė pažinimo ir egzistencinė tikėjimo tiesa. — Jei absoliutinė būtis, kurios ieškojimas yra filosofijos prasmė, negali būti pažinimu iš viso pasiekiama, tai suprantama, kad ir pats filosofinis tikėjimas turi Jaspersui įgyti atitinkamą prasmę. Iš tiesų, tikėjimas mūsų filosofui visų pirma reiškia moralinį įsitikinimą, atsietą nuo bet kokio dogmatinio turinio. Todėl jis vadina savo filosofinį tikėjimą iš esmės laisvu tikėjimu. Atsakyti klausimui, kokia šio laisvo tikėjimo prasmė, turime išryškinti Jasperso daromą dis-tinkciją tarp "sąmonės apskritai" tiesos ir tarp "egzistencijos" tiesos, tarp "priverstinės" ir tarp "laisvos" tiesos.

Sąmonės apskritai tiesa — ta tiesa, kuri išreiškia atskirus objektus pasaulyje. Tai tie objektai, kuriuos mums duoda juslinė patirtis ar kuriuos mes konstruuojame loginės evidencijos keliu. Abiem šiais atvejais mes galime pasiekti objektyvų mūsų minties atitikimą tikrovei, kuris ir suteikia pažinimui priverstinumo charakterį. Kiekvienas sprendimas, pagrįstas jusline patirtimi ar logine evidencija, turi būti mūsų priimtas. Esame priversti pripažinti konstatuotus faktus ar loginius silogizmus net ir tuo atveju, jei nenorėtume. Jų priverstinė tikrybė galioja visiems tapatingu būdu, nes ji remiasi ne mūsų laisvu įsitikinimu, o vidine minties prievarta: taip yra ir kitaip negali būti mąstoma. Tai šios visiems lygiai galiojančios priverstinės tiesos sudaro tą antlaikinės tiesos viešpatiją, kuri savo objektyviškumu bei beasmeniškumu atrodo teikianti nepajudinamą pagrindą mūsų gyvenimui. Deja, pastebi Jaspersas, gyvenime ši visuotinai priverstinė tiesa pasirodo mažiausiai esminga, nes labiausiai mums abejinga. Tai, ką galime tokiu būdu priverstinai pažinti, tėra mums svetimi dalykai, kurie niekuo mūsų laisvės neangažuoja. Priverstinis pažinimas nepakankamas gyvenimui: nors jis ir duoda mums priemones gamtai valdyti, bet jis palieka mus pačius be tikslų. Užtat "esminga tiesa prasideda kaip tik ten, kur baigiasi sąmonės apskritai prievarta".7)

Ir būtent: prasideda esminga tiesa, kur nuo žinojimo prievartos pakylame į tikėjimo laisvę, nuo "sąmonės apskritai" į "egzistenciją". Kaip "sąmonės apskritai" terminu Jaspersas mano tuos bendruosius loginio mąstymo principus, kurie tapatingai apsprendžia visus, taip "egzistencijos" terminas jam yra sinonimas žmogui jo nepakartojamoje individualybėje (Selbst). Pakylu į egzistencijos rangą, kiek iš tiesų aš esu aš pats visame tame, kuo aš reiškiuosi patirtiniame pasaulyje; kiek iš tiesų aš perkeičiu mano gyvenimo visus žygius į mano laisvus apsisprendimus. Būti egzistencija lygu būti "savimi pačiu" ir būti "savimi pačiu" lygu būti laisvu. Pagal tai ir kelti klausimą, ar aš esu egzistencijos tiesoje, lygu klausti, ar mano gyvenimas iš tiesų yra mano laisvės išraiška, o ne tik anoniminis beasmeninis vyksmas. Trumpai tariant: egzistencijos tiesa slypi mano ištikimybėje man pa-
 

JONAS RIMŠA       ATSISVEIKINIMAS
 
čiam, Jasperso žodžiais, "mano realizavimosi atitikime mano galimajai egzistencijai".8) Tai nebe loginė, o moralinė tiesos prasmė. Ne vienoks ar kitoks pažinimo tucinys išreiškia egzistencijos tiesą, o pats mano santykis su tuo, ką aš tikiu. Čia ir yra jaspersines tikėjimo sampratos branduolys: suteikia mano tikėjimui egzistencinę tiesą ne tai, ką aš tikiu, bet tai, kaip aš tikiu, t. y. kiek aš nelygstamai savo tikėjimu gyvenu. Ne tikimasai turinys suteikia mano tikėjimui ne-lygstamybę, o mano įsitikinimas. Objektyvus tikėjimo turinys keičiasi pagal laiką ir žmones. Bet visos egzistencijos yra solidarios savo nelygstama ištikimybe tam, kas yra kiekvienai jos tiesa.

Kai loginė pažinimo tiesa visuotinai ir priverstinai galioja, tai egzistencinė tikėjimo tiesa Jaspersui yra iš esmės "istorinė", t. y. nepakartojamai asmeniška. Iš tiesų, jei egzistencinė tikėjimo tiesa slypi ne loginiame turinyje, o mano pačio moraliniame įsitikinime, tai visada tikėjimas lieka esmiškai mano tiesa. Tačiau šis radikalus tikėjimo istoriškumas anaiptol nereiškia mūsų filosofui paprasto reliatyvistinio subjektyvizmo. Tikėjimo istoriškumas jam drauge yra tikėjimo nelygstamumo sinonimas. Kiek egzistencinė tikėjimo tiesa yra istoriškai vienkartinė kaip mano tiesa, tiek drauge ji yra nelygstama kaip manęs pačio tiesa, t. y. kaip mano nelygstamai tikima tiesa. Kai tasai turinys, kuriuo aš išreiškiu savo tikėjimą, tėra vieną kartą tikras, tai betgi drauge jis yra man nelygstamai tikras, nes juo vienu aš gyvenu.

Pasiekiame vietą, kur mums matyti pati pagrindinė Jasperso mąstymo intencija išskirti visuotinumo ir nelygstamumo (absoliutumo) sąvokas. Tradicinį šių dviejų sąvokų koreliatyvu-mą Jaspersas pastato klausimo ženklan savo "istorine nelygstamybe". Užuot visuotinumo, nelygstamumo sinonimu jam iškyla "istoriškumas", t. y. asmeniškumas. Visuotinė tėra loginė pažinimo tiesa. Bet kaip tiktai ji nėra absoliuti pačiu tuo, kad ji lieka aprėžta tik reliatyvia patirtinių objektu tikrove. Nežiūrint savo absoliutaus tikrumo, mokslinis pažinimas neturi teisės pretenduoti į absoliutinę tiesą, nes jis lieka aklas absoliutinei būčiai. Atvirkščiai, nelygstamas tėra egzistencijos tikėjimas, nes tik jis atskleidžia mus absoliutinės būties kalbai per šifrus. Tačiau vėl šis nelygstamumas galioja ne pačiam tikėjimo turiniui, o tik tikinčiajai egzistencijai, ir užtat ne priverstinai ir ne visiems.

Iš vienos pusės ši žinojimo visuotinio priverstinumo ir tikėjimo istorinio nelygstamumo antinomija veda Jaspersą į reikalavimą "reliatyvin-ti" kiekvieną loginį mąstymą. Mąstymas yra esmiškai reliatyvus. Mokslinis pažinimas yra reliatyvus dėl to, kad jis yra ribotas tik patirtine tikrove: nepasiekdamas absoliutinės būties, jis negali pasiekti tuo pačiu ir absoliutinės tiesos. Bet lygiai yra reliatyvus savo logine išraiška ir filosofinis mąstymas: nors jis kreipiasi į absoliutinę būtį, bet neišvengiamai sudūžta į absoliutinės būties nepasiekiamybę pažinimui. Reikia re-liatyvinti mokslinį-pažinimą, kad jis nebūtų laikomas pačios būties pažinimu, bet lygiai reikia reliatyvinti ir filosofinį mąstymą, kad jis nebūtų laikomas būties pažinimu. Mokslai nepasiekia būties, filosofija nepasiekia pažinimo. Tačiau, iš antros pusės, šis loginės "reliatyvizaci-jos" reikalavimas Jaspersui nereiškia absoliuty-bė apskritai paneigimo. Priešingai, jaspersiniame visuotinumo ir absoliutumo sąvokų išskyrime slypi tik noras nurodyti tikrąją absoliutybės vietą. Ir būtent, mūsų filosofo į supratimu, tikroji absoliutybės vieta yra ne mąstymas, o egzistencija, ne pažinimas, o gyvenimas. Todėl ir kildina Jaspersas tikėjimo nelygstamybe ne iš loginio jo turinio, o iš tikinčiosios egzistencijos nelygstamos ištikimybės sau pačiai, t. y. savo tikėjimui. Iš čia Jasperso aistringas perspėjimas prieš "katalikybės" pagundą. Turi mintyje mūsų filosofas ne specialiai katalikus, bet ir apskritai visus, kurie ir filosofinėms tikėjimo tiesoms teikia tą patį visuotinumo charakterį, kuris pagal mūsų filosofą yra savas tik moksliniam patirtinės tikrovės pažinimui. Tai, Jasperso pažiūra, yra ir nelegalu ir pragaištinga. Nelegalu bet kurį tikėjimą laikyti visiems lygiai galiojančiu dėl to, kad tik žinojimas visiems priverstinai galioja. Ir drauge pragaištinga tikėjimą visuotinti ( "katalikinti"), nes tokia pretenzija savaime virsta fanatizmo versme. Kas tiki turįs galutinę tiesą, tas ir pats farizeiškai jaučiasi teisus. Atsisakydamas kitus suprasti, jis norį visiems beatodairiškai užmesti savo tikimą tiesą. O kai kiti nepaklusta, jis ima juos niekinti, įtarinėti bloga valia ar net prievarta persekioti.

Užtat "visas žmoniškumo skaidrumas, jo kilnumas bei didumas tėra ten, kur savas istoriškumas (suprask: savo istoriškai tikimas tikėjimas — J. G.) nėra absoliutinamas į istoriškumą visiems ir kur tačiau jis lieka nelygstamas tam, kuris jį savu pripažįsta".") Visa nelygstama ištikimybe laikytis savosios tikėjimo tiesos ir tačiau nenorėti jos visiems užmesti — štai pagal Jaspersą lygiai sunkus, kaip kilnus uždavinys. Sunkus tai uždavinys. Tik "katalikybė" (t. y. save laikąs visuotinai galiojančiu tikėjimas) gali girtis savo jungo saldumu, nes tik ji duoda "priverstinę tikrybę net ten, kur tiesa slypi tik įsitikinimo rizikoje".10) Tik "katalikybė" perša objektyvias išganymo garantijas ir tuo pačiu išlaisvina nuo atsakomybės naštos, padarydama laisvės riziką nebereikalingą ir pakeisdama ieškojimo drąsą radimo ramybe. Bet kadangi laike absoliutinės tiesos radimas tegali būti tariamas, Jaspersas šios "katalikiškos" ramybės atsisako. "Mes verčiau renkamės visą kančią, o ne tą iliuzinę palaimą, kurioje tiesa tebūtų tariamai; mes verčiau renkamės garbingą atvirumą su visomis jo pasėkomis, o ne tą saugią laimę, kuri gali būti laimėta ir išlaikyta tik iliuzijų kaina".11)

Nors ir sunkus šis kelias, bet garbingas, nes tai laisvo tikėjimo kelias. Tai kelias, kuriame galioja egzistencinis reikalavimas: seki savo, o ne mano kelią: "aš noriu, kad kiekvienas kitas būtų tuo, kuo aš pats stengiuosi būti — kad jis būtų savimi pačiu savo pačio tiesoje".12) Tiesa, ir šiame kelyje negalima išvengti kovos. Kada Jaspersas laisvo tikėjimo vardan apeliuoja kiekvieną būti savimi pačiu, jis nemano pateisinti to tiesai abejingumo, kuris leidžia kiekvienam "būti kvailiu savo fasonu ar, mandagiau išsireiš-kus, ieškoti išganymo savo fasonu".13) Greičiau, Jasperso žodžiais, nors ir pripažįstu kitam jo tiesą, tačiau turiu prieš ją kovoti, nes ji nėra mano tiesa. Tačiau, antra vertus, ši tikinčiųjų egzistencijų kova nėra paprasta tiesos kova su netiesa. Tai greičiau vieno tikėjimo kova su kitu tikėjimu, vienos nelygstamos tiesos kova su kita nelygstama tiesa. Užtat ir valdo šią kovą ne fa-natinis ekskliuzyvizmo patosas, o "beribės komunikacijos valia." Kaip tasai tikėjimas, kuris reiškia ekskliuzyvinę pretenziją į savo galiojamumą visiems, yra fanatizmo šaknis, taip laisvas tikėjimas, kuris žino kiekvienos loginės išraiškos istoriškumą, yra komunikacijos versmė. Kas tiki turįs galutinę tiesą, tas iš anksto paneigia egzistencinę lygybę, kuri yra pati pagrindinė komunikacijos sąlyga. Jis save pastato aukščiau visų kitų, ir šie turi arba jį sekti arba būti pasmerkti netiesai. Pagaliau, tasai, kuris jau turi tiesą, ir pats nebejaučia reikalo ieškoti kitų žmonių. Priešingai laisvas tikėjimas. Jis žino, kad tikėjimo tiesa yra absoliuti tiek, kiek ji yra gyvenama, o ne tiek, kiek ji išreiškiama tuo ar kitu loginiu turiniu. Todėl laisvas tikėjimas ir nesiima savęs visuotinti ("katalikinti"). Vietoj per ankstyvo radimo, kokiu yra kiekvienas absoliutinės tiesos laike radimas, laisvasis tikėjimas lieka "atvirame kelyje" — begalinio tiesos ieškojimo kelyje. Todėl jis ir yra iš esmės komu-nikatyvus: visam jis atviras ir niekam uždaras. Šita prasme ir charakterizuoja Jaspersas laisvąjį tikėjimą kaip tikėjimą į komunikaciją. Tai ir yra pagrindinė Jasperso ambicija — atgaivinti mumyse tikėjimo jėgą, ir tačiau paversti ją ne fanatizmo, o komunikacijos versme. "Komunikacijos mintis nėra utopija, bet tikėjimas. Jis yra kiekvienam mūsų klausimas, ar mes į tai veržiamės ir į tai tikime — į galimybę drauge gyventi, drauge kalbėtis, drauge ieškoti tiesos ir šiuo keliu kiekvienam tapti savimi pačiu. Šiandieninėje krizėje mes laikome komunikaciją pagrindiniu reikalavimu".14) Štai Jasperso žodis mūsų laikui.

2. Tikėjimo laisvė ar tiesos praradimas?

a. Tiesa ir gyvenimas. — Visa ta "laisvojo tikėjimo" filosofija, kurią išdėstėme, yra pagrįsta distinkcija tarp loginės ir moralinės, tarp "sąmonės apskritai" ir "egzistencijos" tiesos. Tai pagrinde distinkcija tarp tiesos, kurią pakanka pažinti, ir tiesos, kuri apeliuoja į gyvenimą. Kai pirmoji išsisemia jos pažinimu, tai antroji turi būti atbaigta pačiame gyvenime. Grynai loginė tiesa mus verčia tik ją pripažinti, nes ji tik paprastai konstatuoja, kas faktiškai yra. Priešingai, egzistencijos tiesa reikalauja būti išpažįstama, nes ji ne žmogui abejingus faktus konstatuoja, o nušviečia žmogiškąsias galimybes. Užtat ir galioja sąmonės apskritai tiesa nepriklausomai nuo to, kas mes esame ir kaip mes gyvename. Priešingai, egzistencijos tiesa mums yra tai, kuo mes privalome būti, kad galėtume būti mes patys tikrąja šio žodžio prasme. Todėl, kai pirmoji mums lieka indiferentiška, antroji reikalauja iš mūsų besąlyginės ištikimybės iki mirčiai. Niekas neprivalo mirti už grynai loginę tiesą ir niekas faktiškai už ją nemiršta, nes niekas ja ir negyvena. "Būtų neišmintinga norėti mirti už įrodomą tiesą", nes "tiesa, kurios teisingumą aš galiu įrodyti, savo galiojimui nereikalinga manęs".15) Kitaip yra su tiesa, kurios esmė slypi reikalavime, kad aš ją realizuočiau savo gyvenime. "Tiesa, iš kurios aš gyvenu, tėra tuo būdu, kad aš su ja sutampu".16) Todėl ir turi ji būti liudijama, jei reikia, net mirtimi, nes ji kaip tik ir yra ta tiesa, "su kuria aš galiu pažvelgti į pačios mirties veidą".17) Šita prasme loginės ir egzistencinės tiesos distinkcija virsta Jaspersui distinkcija tarp "tiesos, kuri kenčia dėl savo atšaukimo, ir tiesos, kurios jos atšaukimas nepaliečia".18)

Reikia principiškai sutikti, kad ši Jasperso distinkcija nėra be pagrindo, nes ji išreiškia skirtumą tarp tiesų, kurių prasmė išsisemia jų loginiu pažinimu, ir tiesų, kurios savo prasmę pilnai išskleidžia tik tada, kai jos yra ne tik žinomos, bet ir gyvenamos. Čia kaip tik ir slypi "fizikos" (t. y. atskirųjų mokslų) ir "metafizikos (t. y. absoliutinės būties ieškojimo) skirtumas. Pakanka mokslininkui turėti teisingą pasaulėvaizdį (Weltbild), nes visa šio prasmė yra išsemta jo žinojimu. Bet nepakanka žmogui turėti teisingą pasaulėžiūrą (Weltanschauung), nes ši drauge slepia reikalavimą pažintą tiesą perkeisti į gyvenamą tiesą. Kai mūsų santykis su pasauliu išsisemia šio pažinimu, tai mūsų santykis su Absoliutine Būtimi reikalauja visos mūsų būties an-gažavimo. Patirtinė tikrovė mums yra abejinga. Gi Absoliutinė Būtis yra pati mūsų egzistencijos prasmė, ne tik paprastas pažinimo objektas. Užtat, kai "fizika" tėra mokslas, tai metafizika drauge yra išmintis. Tuo pačiu laiku, kai metafizika atskleidžia Absoliutinę Būtį, ji atskleidžia mums ir mus pačius ,t. y. mūsų žmogiškąją paskirtį. Šita prasme metafizinė tiesa visada drauge savyje slepia ir moralinį į mus apeliavimą. Todėl, užuot likusi tik paprastas žinojimas, metafizinė tiesa reikalauja būti įsisavinta pačia pažįstančiojo egzistencija. Kai mokslinio fakto konstatavimas tereikalauja loginio pripažinimo, metafizinė tiesa reikalauja totalinio įsisavinimo, ne tik loginio, bet ir moralinio. Užuot logiškai turėjus (t. y. žinojus, nes žinojimas tėra loginis turėjimas) metafizinę tiesą, reikia ja egzistenciškai būti... Ir tol, kol metafizinė tiesa nėra egzistenciškai įsisavinta, jos pažinimas tėra tariamas.

Gali ir ateistas žinoti Dievo įrodymus ar dargi būti mokslingu teologijos bei religijų istorijos žinovu. Tačiau religijos esmė jam liks tiek pat paslėpta, kaip šviesa aklajam, nors šis ir žinotų šviesos teoriją. Tiesa, kuri reikalauja būti gyvenama, tegali būti tikrai įsisavinta tik pačiu gyvenimu. Negalima tikrai pažinti Dievą, nesueinant į gyvą su Juo santykį. Be abejo, tik pažinimas gali mus nuvesti į Dievą. Bet tikras pažinimas tėra tas, kurs drauge yra gyvenimas. Pasauliui pažinti nereikia jo mylėti tikrąja šio žodžio prasme. Bet Dievo pažinimas neįmanomas be Jo meilės.

Tačiau šiuo būdu skirti grynai loginę mokslinę tiesą nuo metafizinės tiesos, drauge savyje slepiančios moralinį reikalavimą, nėra pagrindas šiuodu tiesos pavidalu taip radikaliai priešpastatyti, kaip tai daro mūsų filosofas. Jasperas "sąmonės apskritai" ir "egzistencijos" tiesos dis-tinkciją paverčia žinojimo ir tikėjimo tiesos dis-tinkcija. Žinojimo prasmę jis teteikia toms grynai loginėms tiesoms, kurias pakanka tik pažinti. Gi visas tas metafizines tiesas, kurios reikalauja būti gyvenamos, jis laiko tikėjimo, nebe žinojimo dalyku. Iš čia jo egzistencinės tiesos sampratos dviprasmiškumas.

Iš vienos pusės Jaspersas akcentuoja faktą, kad filosofinė tiesa nėra išsemiama tik loginiu jos išreiškimu. "Jokia filosofija, kaip loginių idėjų tėkmė, negali būti laikoma savyje atbaigta, nes loginis veikalas visada lieka tik pusė, kuri tiesai pasiekti reikalauja būti filosofo papildyta ta prasme, kuria šis ne tik mąsto filofines idėjas, bet ir leidžia joms įsikūnyti savo egzistencijoje".19) Šiame tekste Jasperso teikiama egzistencinei tiesai prasmė primena tą prasmę, kurią MauriceBlondel teikia tikėjimui kaip tam "efektyviam if praktiniam pritarimui, kuris papildo racionalinį pripažinimą toms tiesoms ir toms būtims, kurių vidinės pilnatvės neišsemia pažinimas".20) Tačiau, iš antros pusės, yra esminis skirtumas. Prancūzų filosofui "tikėjimas pakyla iki tikriausio žinojimo".21) Priešingai , Jaspersui tikėjimas visada lieka "nežinojimas". "Tikėjimas yra rizika, nes tikro tikėjimo substratas yra pilna objektyvinė netikrybė: jei Dievybė būtų regima ar įrodoma, nebereiktų man tikėti".22) Kai Blondel pabrėžia būtinybę filosofinį mąstymą "veikliai bei praktiškai" papildyti, jis nekvestionuoja filosofinio mąstymo loginės vertės. Gi Jaspersas loginį filosofinio mąstymo sureliaty-vinimą laiko esmine tikro tikėjimo sąlyga. Jo supratimu, kiek tikėjimas kyla iš laisvės, tiek jis reikalauja likti laisvu kiekvienos loginės išraiškos atžvilgiu. Aukščiau cituotame tekste akcentavęs, kad filosofija kaip loginis mąstymas tėra pusė, reikalaujanti papildymo filosofo egzistencija, Jaspersas skubinasi padaryti išvadą: filosofas lieka laisvas savo idėjų atžvilgiu ... jo mąstymas netampa dogma".23) O, kaip pamename, nelaikyti filosofinių idėjų dogmomis Jaspersui yra lygu iš viso neteikti joms pažinimo prasmės.

Tai čia ir skiriamės nuo Jasperso. Sutikome, kad metafizinės tiesos (arba, kalbant Jasperso terminais, egzistencinės tiesos) nėra išsemiamos jų loginiu pažinimu, nes jos drauge savyje slepia ir moralinio angažavimosi reikalavimą. Bet tai nieku būdu nereiškia, kad šios tiesos neslepia savyje jokio pažinimo. Be abejo, moraliniu požiūriu nepakanka jas paprastai pažinti, nes moralė yra konkrečios veiklos, o ne abstraktaus mąstymo sritis. Tačiau tai neduoda mums teisės moralinį apeliavimą savyje slepiančias metafizines tiesas nuvertinti tik į reliatyvius ir istoriškai besikeičiančius simbolius. Slėpti savyje moralinį apeliavimą dar nėra tuo pačiu išskirti loginį pažinimą. Teisinga Jasperso tezė: loginis aspektas neišsemia filosofinio mąstymo. Bet neteisingai iš šios tezės Jaspersas pereina į tezę: filosofinis mąstymas iš viso nėra pažinimas, o tik reliatyvi laisvo tikėjimo išraiška.

b. Tiesa ir mirtis. — Kvalifikuojame šį perėjimą neteisingu, nes jis savaime neplaukia iš loginės ir egzistencinės tiesos skyrimo. Bet kadangi Jaspersas šį perėjimą kaip tik grindžia šia distinkcija (tarp "tiesos, kuri kenčia dėl savo atšaukimo ir tiesos, kuri nėra jos atšaukimo paliečiama"), tenka platėliau ją paanalizuoti ir išskleisti jos tikrą prasmę.

Teisingai Jaspersas pastebi, kad heliocentrinės sistemos liesa visiškai nebuvo sukrėsta fakto, jog Galileo Galilei priverstas ją atšaukė, nes vistiek žemė tęsė savo sukimąsi apie saulę. Bet lygiai iš antros pusės tenka pridurti, jog ir Kristaus tiesa neprarado savo vertę dėl to, kad Judas savo išdavyste ją "atšaukė". Taigi, net ir tuo atveju, kai atšaukiama tiesa, kuri nėra tik fakto konstatavimas ir kuri reikalauja jos liudijimo gyvenime, dėl tiesos "atšaukimo" kenčia tik "atšaukėjas", o ne pati tiesa. Ir kaip "atšaukimas" (t. y. tiesos išdavimas) nesunaikina pačios tiesos kaip tokios, taip lygiai ištikimybė pati savaime neįrodo tiesos, net jeigu ji eina iki gyvybės aukos. Tiesa gali būti išduota, ir gali būti ištikimai laikomasi klaidos. Todėl iš tiesų, kaip pats Jaspersas pripažįsta, "mirtis nieko neįro-do".24) Heliocentrinės sistemos teorija nebuvo reikalinga patvirtinti savo autoriaus ištikimybe. Bet lygiai nepadarė savo panteistinės mistikos tikra Giordano Bruno tik pačiu savo jai ištikimybės iki mirčiai faktu.

Tačiau: jei išdavimas nepaliečia pačios tiesos kaip tokios ir jei nieko neįrodo ištikimybė iki mirties, tai kas belieka iš anos distinkcijos tarp "tiesos, kuri kenčia dėl savo atšaukimo, ir tiesos, kuri nėra savo atšaukimo paliečiama"? Lieka kiekvienu atveju esminis skirtumas. Kai galileinis atšaukimas vargiai meta didesnį šešėlį ant italų mokslininko, tai Giordano Bruno nebūtų galėjęs atšaukti savo filosofijos, nesunaikindamas savo, kaip filosofo, asmenybės. Pirmuoju atveju klausimas ėjo tik apie paprasto fakto "atšaukimą", žinant, jog faktų "atšaukimas" neturi jokios realios reikšmės. Gi antruoju atveju klausimas ėjo apie apsisprendimą išduoti savo sąžinę ar ne. Užtat ir reikia sutikti: jei mirtis kaip tokia ir nieko neįrodo, vis dėlto ji liudija apie mus pačius, ar, pastatyti prieš mirties ir ištikimybės alternatyvą, suklumpame prieš išdavystės pagundą ar verčiau renkamės kęsti prievartą, negu išduoti savo sąžinę. Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos. Bet visi kankiniai, nežiūrint jų įsitikinimų skirtingumų, yra susieti ta pačia heroine ištikimybe savo sąžinei. Ir tasai, kuris miršta už klaidingą idėją, subjektyviai yra tiesos kankinys, nes jis miršta už tai, ką jis tiki esant tiesa. Šita prasme auka visada yra morališkai teisi, kaip budelis yra visada morališkai neteisus. Visos aukos yra teisios kaip tiesos kankiniai ta prasme, kuria ištikimybė tikimajai tiesai yra tokia pat moralinė vertybė, kaip pati tiesa yra loginė vertybė. Ir niekuomet nėra teisaus budelio, nes šisai visada išduoda tiesą pačiu tuo, kad jis griebiasi prievartos prieš svetimą sąžinę.

Kiek mirtis įrodo moralinę valią vertinti tiesą aukščiau gyvybės, tiek besąlyginė ištikimybė padaro morališkai teisų net tą, kuris objektyviai nėra tiesoje. Štai ta pagrindinė versmė, iš kurios plaukia Jasperso egzistencinė tiesos samprata. Jei žmonės eina mirtin už skirtingus įsitikinimus, tai (daro išvadą mūsų filosofas) pats įsitikinimas kaip toks yra nelygstamas, kai tikimosios idėjos yra reliatyvios, nes istoriškai besikeičiančios. Kiekvienas įsitikinimas gali būti nelygstamas, kiek jis besąlygiškai gyvenime išpažįstamas; ir kiekvienas įsitikinimas gali likti reliatyvus, kiek jis tėra tam tikra loginė doktrina. Tai pats įsitikinimo nelygstamumas, kuris padaro žmogų tiesos kankiniu. Visi tiesos kankiniai yra solidarūs savo besąlygine ištikimybe, ir tačiau šis solidarumas nesuvedamas į loginę visuotinės tiesos vienybę. Iš čia Jesperso tezė, pagal kurią negalima sakyti, nei kad tėra viena egzistencinė tiesa, nei kad yra daugelis egzistencinių tiesų. Jei norėtume Jasperso "egzistencinę tiesą" suprasti kaip tiesą tikrąja šio žodžio prasme, ši tezė neturi jokios prasmės. Bet kaip tik ir nurodo, kad tai, ką Jaspersas mano "egzistencinė* tiesos" terminu, yra ne tiesa kaip tokia, o įsitikinimas kaip toks, t. y. moralinė ištikimybė tikimajai tiesai. Tik iš čia galima suprasti jo anksčiau užsimintą tezę. Iš vienos pusės: nors tiesa tegali būti viena, bet klaidos gali įvairuoti iki be galo, ir tačiau kiekviena klaida gali būti laikoma tiesa visa nelygstamo įsitikinimo jėga. Šita prasme iš tiesų negalima teigti, kad įsitikinimas būtų taip pat vienas, kaip viena tėra tiesa. Iš antros pusės: įsitikinimų daugybė faktiškai nėra loginių turinių daugybė, kai įsitikinimas kaip toks, t. y. moralinis laikymasis tikimosios tiesos, visur yra tas pats. Užtat ir galima iš tiesų prileisti: nėra įsitikinimų daugybės, nes, nežiūrint tikimųjų turinių gausumo, visi įsitikinimai yra tapatingi. Šituo tad būdu Jaspersas iškelia visus įsitikinimus į "egzistencinės tiesos" rangą, kuriame tiesa slypi nebe loginiame turinyje, o moraliniame įsitikinime, kuris gali kreiptis į skirtingus loginius turinius.

Taigi, nors Jaspersas žino, jog mirtis nieko neįrodo jis grindžia savo tiesos sampratą bent tuo, kad mirtis pateisina, būtent, nelygstama ištikimybe savo įsitikinimui. Gali užtat iš karto atrodyti, lyg Jaspersas mums kalbėtų visų tiesos kankinių vardu, t. y. lyg jo tiesos samprata įprasmintų visus mirusiuosius už savo idėjas, nediskriminuodama nė vieno įsitikinimo. Deja, nediskriminuoti nė vieno įsitikinimo yra lygu diskriminuoti tiesą. Ir todėl, užuot liudiję už egzistencinę tiesos sampratą, tiesos kankiniai liudija prieš ją Kiekvienas, kuris ryžtasi verčiau mirti, negu išduoti savo įsitikinimą, liudija savo ryžtimi ne tik savo įsitikinimo nuoširdumą, bet ir— ir visų pirma — tiesos absoliutumą. Jaspersas akcentuoja, jog einama mirti tik už tiesas, kurios yra daugiau, negu tik priverstinis faktų konstatavimas. Tas teisinga: einama mirtin už idėjas, o ne faktus. Bet tenka drauge pridurti: mirštama už idėjas ne dėl to, kad jos nebūtų galimos kitaip įrodyti (nes ir mirtis vistiek nieko neįrodo), bet dėl to, kad tikima jų absoliučiu teisingumu. Tik tikėjimas tiesos absoliutumu turi savo kankinius, o ne abejonė ar tasai ieškojimas, kuris iš anksto žinos absoliučios tiesos nepasieksiąs. Sokratas buvo tiesos kankinys, ne sofistai Kas netiki absoliučia tiesa, visada pasirinks nusilenkti prievartai, o ne ryžtis mirčiai. Be tikėjimo į tiesos absoliutybę neįmanoma tad nė ta nelygstama ištikimybė, kurios vardan Jaspersas reikalauja sureliatyvinti kiekvieną žmogiškąją tiesą. Jei nebūtų absoliučios tiesos, nebūtų nė pagrindo už ką nors mirti, štai kodėl, užuot įprasminusi visus tiesos kankinius, kiekviena tiesos reliatyvizacija nuprasmina jų gyvybės auką.

Nors ištikimybė savo įsitikinimui išteisina kiekvieną, kuris laikosi, ką jis mano esant teisinga, nėra tačiau teisės kiekvieną įsitikinimą pakelti į tiesos rangą ir tuo būdu degraduoti pačią tiesą tik į reliatyvią įsitikinimo išraišką. Kadangi ištikimybė savo įsitikinimui yra moralinė vertybė, tai ji ir yra žmogaus, o ne tiesos matas. Visi kankiniai už savo įsitikinimus yra tiesos kankiniai. Bet pakelti kiekvieną įsitikinimą į tiesos rangą yra lygu nelegaliai pereiti iš moralinės į loginę plotmę. Moralinis išteisinimas negali būti paverstas loginiu išteisinimu. Ištikimybė savo įsitikinimui išteisina klydimą, bet ne pačią klaidą. Vienas įsitikinimas, net ir mirtim paliudytas, nepadarys tiesos iš klaidos. Kad turiu įsitikinimą esąs tiesoje, nereiškia, jog aš iš tiesų tiesoje esu. Be abejo, jei norima, galima kiekvieną įsitikinimą vadinti įsitikinusiojo tiesa. Taip iš tiesų pagal Jaspersą kiekviena egzistencinė tiesa visada yra mano tiesa, kuris ja tikiu. Bet tiesa tikrąja to žodžio prasme yra tiesiai tiesa, o ne mano,
 
A.   KRIVICKAS   GĖLYNAS
 
tavo ar jo tiesa. Ne įsitikinimai kuria tiesą, o tiesa teisia visus įsitikinimus. Įsitikinimai gali taip pat nepramatomai įvairuoti, kaip ir klaidos. Bet visi įsitikinimai tėra tiek teisingi, kiek jie dalyvauja vienoje ir toje pačioje tiesoje. Todėl ir atmetame jaspersinę dialektiką, skelbiančią, jog kiekviena egzistencija turi savo tiesą tiek nepalyginamai, kad negalima kalbėti nei apie tai, jog tėra viena egzistencinė tiesa, nei apie tai, jog yra daugelis egzistencinių tiesų. Ši dialektika faktiškai slepia tik Jasperso pastangą suteikti tiesos rangą kiekvienam nelygstamam įsitikinimui.

Sutikome pirma: ištikimybė savo įsitikinimui morališkai išteisina kiekvieną tiesos kankinį. Bet reikia drauge akcentuoti ir kiekvieno mūsų atsakomybę už savo įsitikinimus. Ištikimybė savo Įsitikinimui dėl pačios ištikimybės būtų tas aklas užsispyrimas, kuris būtų ištikimybė nebe sąžinei, o klaidai. Nepakanka tik būti pačiam sau ištikimam, nes privalu drauge rūpintis, kad ištikimybė sau pačiam netaptų tarnyba blogiui. Tiesa, nėra būtina, kad gyvenimas sektų mintį. Iš vienos pusės: esame laisvi nusigręžti nuo gėrio, net jei jį ir pažįstame. Iš antros pusės: savaimingas gėrio ilgesys yra mūsų būtin taip giliai įrašytas, kad jis negali būti visiškai nuslopintas jokios klaidingos teorijos. Gali užtat tasai, kuris pažįsta tiesą, būti jos nevertas, ir atvirkščiai, tasai, kuris nepažįsta tiesos, gyventi taip, lyg jis būtų ją pažinęs. Žodžiu tariant, moralinės žmogaus laikysenos kilnumas nėra proporciniame santykyje su jo metafizinės pasaulėžiūros teisingumu. Bet tai nėra pagrindas išvadai: jei taip, tai ir svarbu žmogaus moralinė laikysena, o ne jo pasaulėžiūros tiesa. Palaikant visa, ką anksčiau sakėme, reikia neužmiršti: kaip tiesa mus žadina į gėrį, taip klaida mus veda į blogį. Užtat tuo atveju, kur būtų turimas klaidingas įsitikinimas, besąlyginė ištikimybė tokiam įsitikinimui lengvai gali išvirsti į ištikimybę kaltei. O pastaroji, užuot išteisinusi, iš anksto pasmerkia žmogų. Visi tiesos kankiniai yra morališkai išteisinti. Bet yra šalia jų tų, kurie randa savo mirtį savo pačių prievartoje, pagal principą: kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūna.

3. Egzistencinė tiesa kaip moralinis tiesumas. — Galima buvo pastebėti, kaip Jasperso egzistencinė filosofija yra mąstymas moraliniais terminais. Pagrindinės jo mintys yra atremtos į teisingas moralines intuicijas, bet tokiu būdu suabsoliutintas, kad ir teisingi moraliniai akcentavimai tampa pagrindu klaidingoms išvadoms. Teisinga, kad metafizinės tiesos, slepiančios savyje moralinį apeliavimą, reikalauja loginį įsisavinimą papildyti egzistencine ištikimybe. Bet Jaspersas imasi moralinio apeliavimo vardan sureliatyvinti ir pačią tą tiesą, kuri savyje slepia šį moralinį apeliavimą. Teisinga, kad nelygstama ištikimybė savo įsitikinimui padaro tiesos kankinį ir iš to, kuris objektyviai nėra tiesoje. Bet Jaspersas, remdamasis šiuo moraliniu kiekvieno tiesos kankinio teisumu, iš viso imasi kiekvienam įsitikinimui suteikti egzistencinės tiesos rangą.

Tas ir padaro mūsų dialogą su Jaspersu tokį sunkų. Kada mes jam prikišame, jog kiekvieną įsitikinimą pakelti į egzistencinės tiesos rangą yra lygu paneigti tiesos absoliutybę, Jaspersas iš savo pusės turi šį priekaištą atmesti ir mus apkaltinti jo nesupratimu. Užuot paneigęs absoliutybę, Jaspersas nori tik jai nurodyti jos tikrąją vietą. Ir būtent, kaip pamename, pagal mūsų filosofijos, tikroji absoliutybės vieta yra "egzistencija", o ne mąstymas. Pagal tai: kai Jaspersas reikalauja sureliatyvinti (t. y. nelaikyti visuotinai ir antlaikiškai galiojančiu) filosofinį mąstymą, jis manosi reikalaująs sureliatyvinti ne pačią tiesą, o tik loginę jos išraišką. Iškyla tuo būdu klausimas, kokią prasmę iš viso teigti tiesai. Kai mes turime mintyje loginę tiesos prasmę, Jaspersas į tiesą žiūri tik moraliniu požiūriu. Todėl, kaip jau pirma pastebėjome, tai, ką Jaspersas vadina egzistencine tiesa, iš tiesų tėra tiesumas t. y. įsitikinimo nuoširdumas. Norime dabar tai plačiau pagrįsti.

Klausiame dar kartą: kas yra iš tiesų egzistencinė tiesa? Tai yra tiesa, kuri kenčia dėl jos atšaukimo ir kuri iš mūsų reikalauja nelygstamos ištikimybės, nes ji yra ta tiesa, kuri kreipiasi nebe į patirtinę tikrovę, o į absoliutinę būtį. Toks yra Jasperso atsakymas. Tačiau pamename, jog pagal Jaspersą absoliutinė būtis yra absoliučiai nepažįstama. Nuolat mūsų filosofas akcentuoja, kad absoliutinė būtis leidžiasi "paliečiama" tik tikėjimo laisvei, o ne pažinimo prievartai   Kokia konkreti šios tezės prasmė? Pirmiausia ji reiškia: visa, ką tikiu, aš tikiu mano laisvo apsisprendimo, o ne mane apsprendžiančio pažinimo pagrindu. Kai pažinimas remiasi juslinės patirties ar loginės evidencijos prievarta, tai tikėjimas sravi iš apsisprendimo laisvės. Todėl, pagal Jaspersą, filosofinė tiesa ir yra ne pažįstama, o renkamasi. Ir būtent, jei tikėjimo tiesa plaukia iš laisvo rinkimosi, jos esmė slypi ne tikimajame turinyje, o pačiame mano santykyje su šiuo turiniu. Loginis turinys tėra mediumas, kuriuo išreiškiu mano tikėjimą. Užtat loginiai turiniai ir tėra tik besikeičiąs filosofinio tikėjimo apvalkalas. Jie keičiasi nuo vieno filosofo į kitą. Kiekvienas išreiškia save atitinkamu turiniu. Bet kiekvienas turinys turi nelygstamą vertę tik tiek, kiek jis yra egzistenciškai įsisavinimas, kiek su juo sutampama realioje egzistencijoje. Pačiais Jasperso žodžiais, "filosofinė tiesa yra asoliuti, kiek ji pripildo gyvenimą, bet ji yra reliatyvi, kiek ji objektyviai mąstoma ir logiškai išreiškiame"24)

Tai šita prasme ir slypi Jaspersui filosofinės tiesos prasmė ne loginiame turinyje, o pačiame egzistenciniame tikėjime. Pagal tai, ką Jaspersas vadina filosofine arba egzistencine tiesa, yra ne kas kita, kaip mano įsitikinimas, kiek aš gyvenu, kaip aš tikiu. Bet šitaip suvesti egzistencinę tiesą į egzistencijos santykį su tikimuoju turiniu yra lygu suvesti filosofinę tiesą į moralinį tiesumą. Iš tiesų, kada Jaspersas kalba apie filosofinės arba egzistencinės tiesos absoliutumą, jis turi mintyje ne pačios šios tiesos absoliutumą, o tik jai angažavimosi arba ištikimybės nelygsta-mumą. "Tiesa yra absoliuti, kadangi ir kiek an-gažuojamasi jai gyvenime visa rimtimi".25)

Bet ar šitaip suvesti tiesą į moralinį tiesumą nėra greičiau tiesos absoliutumą prarasti, negu nurodyti jam tikrąją vietą? Ar tiesos suvedimas į tiesumą nereiškia radikalaus filosofinio mąstymo subjektyvinimo? Ar moralinio tiesumo suabsoliutinimas (kiekvieną nelygstamą įsitikinimą pakeliant į egzistencinės tiesos rangą) nėra radikalus pačios tiesos tikrąja jos prasme nuvertinimas?

Jaspersas kategoriškai ginasi nuo šio priekaišto, teigdamas, kad egzistencinės tiesos istoriškumas nereiškiąs subjektyvumo, nes egzistencinę tiesą gaivinąs nelygstamas rūpestis amžinąja siela, o ne pasauliu. Todėl kitur Jaspersas vadina egzistencinį nelygstamumą "transcen-dentiškai reikalaujamuoju nelygstamumu".23) Tas tiesa: Jaspersas aptaria žmogų "egzistencija", kiek žmogus kriepiasi į absoliutinę būtį, jo paties terminu tariant, į Transcendenciją. Tačiau jaspersinė Transcendencija yra absoliučiai pasislėpusi ir todėl ji tekalba žmogui tik per jo laisvą apsisprendimą. O laisvas apsisprendimas gali eiti ir iki visiško Transcendencijos paneigimo. Pats Jaspersas pripažįsta: nors laisvas apsisprendimas ir yra surištas ta šifrine kalba, kuria Transcendencija kalba per patirtinę tikrovę, tačiau šie šifrai yra toki dviprasmiški, kad visada galima juos ir kitaip interpretuoti. "Velnio šifras yra taip pat matomas, kaip ir dievybės".26) Todėl galutinėje sąskaitoje, nežiūrint viso, ir lieka Jaspersui filosofinis tikėjimas pagrįstas tik laisvu apsisprendimu. O palenkimas tiesos laisvam apsisprendimui yra pati kraštutinio subjektyvizmo aptartis

Gindamasis nuo subjektyvizmo priekaišto, Jaspersas akcentuoja, kad egzistencinis tiesos rinkimasis nėra išsirinkimas vienos tiesos iš daugelio tiesų, o greičiau pirminis rinkimasis savos tiesos kaip nelygstamos (t. y. apsisprendimas nelygstamai ištikimybei savosios tiesos atžvilgiu). Užuot objektyviai išsirinkti mano pasaulėžiūrą iš daugelio, aš jau esu vienoje pasaulėžiūroje taip nelygstamai, kad aš negaliu jos taip pat palikti, kaip aš negaliu paties savęs palikti. "Rinkimasis, iš kurio aš iškylu kaip tiesos versmė, yra rinkimasis, kuriame egzistencija renkasi save pačią. Užuot išsirinkęs vieną tiesą iš pasiūlytų tipų gausos, aš pakylu į tiesą iš laisvo rinkimosi, kuriame- egzistencija nušviečia save pačią jai vienai tikra pasaulėžiūra".27)

Sutinkame, kad pasaulėžiūros "rinkimasis" nėra rinkimasis tarp tų visų pasaulėžiūrų, kurias randame istorijoje, nes jau esame vienoje pasaulėžiūroje nuo pat savo vaikystės, dar prieš įžengimą į kritinio amžiaus metus. Pripažįstame tai ir mes Bet lieka pagrindinis klausimas: kuriuo pagrindu priimame ar atmetame tėvų pasaulėžiūrą — laisvo apsisprendimo ar tiesos pažinimo pagrindu? Ir štai Jasperso paradoksas: nors mūsų filosofas laiko pasaulėžiūrą apsisprendimo dalyku, jis yra priešingas tikėjimo keitimui. Visus konvertitus jis vertina kaip "abejotinas figūras, stokojančias vidinio pagrindo".28) "Damasko patirtis lengvai gali sulaužyti žmogų ir iš jo padaryti biaurų fanatiką: konversija visada susieta su pavojumi išblėsinti žmoguje egzistencinį pagrindą".29) Iš pradžių šis aštrus konvertitu pasmerkimas (ar bent įtarimas) gali pasirodyti nelauktas lūpose tokio filosofo, kuris skelbia laisvą apsisprendimą tiesos versme. Iš tiesų betgi nėra ko daug nustebti: savo pagrinde mūsų filosofo skelbiamasai egzistencinis rinkimasis yra tasai moralinis rinkimasis, kurio esmė kaip tik slypi ištikimybėje tam, kas esame. Bet kiekvienu atveju šitoks konversijos vertinimas tik patvirtina egzistencinio rinkimosi subjektyvumą, o ne jį nuveikia, kaip mano Jaspersas. Kada jis teigia, jog egzistencinis tiesos rinkimasis nereiškia subjektyvizmo dėl to, kad tai nėra loginis rinkimasis tarp įvairių galimybių, turime iškelti šio argumento dviprasmiškumą: iš tiesų, tiesos rinkimasis nėra rinkimasis tarp galimų tiesų, nes tiesa tėra viena, bet kaip tik užtat loginis pasaulėžiūros rinkimasis nėra rinkimasis griežta to žodžio prasme. Nėra rinkimosi griežta to žodžio prasme tiesos plotmėje, nes pati būtis diktuoja mums tiesą tokiu būdu, kad mūsų intelektualinė laisvė slypi pritarime vienintelei tiesai.

Tik moralinė plotmė suponuoja rinkimąsi skirtingų galimybių akivaizdoje. Ir kada Jaspersas teigia, jog filosofinės tiesos rinkimasis yra "iš esmės lygus rinkimuisi veikloje" (wesensgleich der Wahl im Handeln)'30), jis faktiškai pripažįsta ne tik savo nelegalų perėjimą iš loginės plotmės į moralinę plotmę, bet ir tuo pačiu implikuojamą tiesų daugybės prielaidą. Iš tiesų, jei tiesa yra renkamasi, ji visada yra mano, tavo ar jo tiesa. Ir tačiau pats Jaspersas žino, kad prileisti daugelį tiesų yra lygu prarasti tiesą. "Jei būčiau pastatytas prieš daugelį tiesų tokiu būdu, kad galėčiau iš jų išsirinkti vieną tiesą sau, būtų paneigta bet kokia tiesai prasmė".31) Bet kaip suderinti šį tekstą su pagrindine Jas-persos teze, pagal kurią kiekviena tiesa yra to tiesa, kuris ją renkasi sava? Atsakyti šiam klausimui ir tuo pačiu paneigti subjektyvizmo priekaištui Jaspersas apeliuoja į objektyvinio požiūrio ir egzistencinės komunikacijos skirtumą. Tai tik objektyvus (arba pašalinis) požiūris manosi apžvelgiąs visas tiesas ir tuo būdu konstatuojąs jų daugybę. Gi egzistencinė komunikacija, kurioje susitinku aš pats su kitu kaip juo pačiu, atsisako bet kokio tiesų skaičiavimo, nes joje aš atsidaužiu į kitos egzistencijos tiesą, pripažindamas jai tokį pat nelygstamumą, kokiu aš laikausi manosios tiesos. Bet turime į tai atsakyti: tai tėra kitai egzistencijai jos įsitikinimų nuoširdumo, o ne pačios tiesos pripažinimas. Pats Jaspersas dialektiškai reikalauja, kad aš kovočiau prieš kito tiesą kaip kito tiesą. Neišgelbi tačiau ši dialektika to, ką Jaspersas norėtų išgelbėti. Liekame prieš alternatyvą: arba žinau, jog mano tiesa yra tiesa paprastai, ir tada aš pripažįstu kitam tik jo įsitikinimų nuoširdumą, o ne teisingumą, arba aš pats nežinau, ar esu tiesoje, ir tada aš pasitenkinu tik moraliniu tiesumu, sutikdamas kiekvieną nuoširdų įsitikinimą laikyti kiekvieno asmenine tiesa. Ir jeigu Jaspersas sukasi iš šios alternatyvos, tai dėl to, kad jis iš pradžių jau išsprendęs antrąja linkme: kadangi negalime pačios absoliutinės būties pasiekti, telieka kiekvienam vadovautis savo) įsitikinimu nuoširdžiai, gerbiant tokius pat kitų įsitikinimus. Jei iš vienos pusės egzistencijos tiesa slypi ištikimybėje savo įsitikinimui, tai iš antros pusės ji slypi tolerancijoje kitų įsitikinimams. Kiekvienu atveju betgi matyti, kaip Jasperso "egzistencijos tiesa" iš tiesų tėra moralinė laikysena, o ne tiesa tikrąja to žodžio prasme.

d. Laisvas tikėjimas ar tikėjimas be pagrindo? — Sutinkame, kad toks tiesos suvedimas į moralinį tiesumą yra nuosekli ir neišvengiama išvada, principiškai paneigus mūsų protui galimybę pakilti iki absoliutinės būties pažinimo. Negalint pažinti absoliutinės būties ir tačiau negalint pasitenkinti tik patirtine tikrove, ir nėra kito kelio, kaip šis laisvojo tikėjimo kelias, kurį skelbia Jaspersas. Kiekvienas yra teisus, kiek jis yra ištikimas savo įsitikinimui. Sutinkame: tai teisinga moraliniu požiūriu. Bet neteisinga pereiti iš moralinės plotmės į loginę plotmę. Laikyti visus įsitikinimus egzistencinėmis tiesomis, kaip galų gale žino pats Jaspersas, lygu nepripažinti tiesos nė vienam įsitikinimui.

Čia ir slypi Jasperso laisvojo tikėjimo dviprasmiškumas. Mūsų filosofas gerai žino mokslų nepakankamumą duoti mūsų gyvenimui prasmę bei linkmę. Užtat ir kviečia jis mus sugrįžti į amžinąją tikėjimo versmę, nes tik tikėjimas gali perkeisti žmogų pačiose jo gelmėse. Tačiau tasai laisvojo tikėjimo kelias, kurį mums siūlo Jaspersas, mums atrodo abejotinas. Jaspersas kategoriškai paneigia tą scientizmą, kuris nori mokslinį patirtinės tikrovės pažinimą laikyti išse-miančiu visą būtį. Bet nejučiomis ir jis pats nusileidžia scientizmui, sutikdamas, jog patirtinės tikrovės pažinimas yra vienintelis mums galimas pažinimas. Todėl., nors Jaspersas ir grindžia savo filosofiją Transcendencija, pastaroji lieka jam absoliučiai pasislėpusi. Šisai pažinimo apribojimas tik patirtine tikrove ir yra tasai pagrindas, kodėl Jaspersui filosofinis absoliutinės būties ieškojimas lieka tik laisvas tikėjimas. Iš vienos pusės Jaspersas, tiek pat išplečia tikėjimo ribas, kiek susiaurina žinojimo ribas. Tradicinė filosofija visada save laikė absoliutinės būties pažinimu. Kartais jos pretenzija ėjo tiek toli, kad filosofinio pažinimo vardan iš viso buvo paneigiama tikėjimo prasmė: buvo išdidžiai teigiama, kad žmogiškasai protas gali ne tik pažinti absoliutinę būtį, bet ir išsemti visas jos paslaptis. Atvirkščiai. Jaspersso supratimu, filosofinis mąstymas iš viso neturi pažinimo vertės, nes, pasak jo, negalime ne tik išskleisti absoliutinės būties, bet ir apskritai rasti visuotinai galiojančius įrodymus Dievo egzistencijai. Todėl Jaspersas Įglaudžia į tikėjimo sritį ir pačią filosofiją, charakterizuodamas filosofinį mąstymą "filosofiniu tikėjimu". Bet, antra vertus, kiek Jaspersas išplečia tikėjimo ribas, tiek jis prarasdina jo substanciją. O ir tikėjimo, kaip žinojimo, substancija yra ta pati — tiesa. Tik kai žinojime patys savo protu pasiekiame tiesą, tikėjime ją priimame iš aukštesnio autoriteto. Tuo tarpu, kaip matėme, Jaspersui filosofiniame tikėjime tiesą pakeičia pats moralinio įsitikinimo aktyvus nuoširdumas (tokia konkreti prasmė Jasperso termino "nelygstamumas", kuriuo jis aptaria "egzistencinę tiesą") Iš čia ir pati tikėjimo sąvoka įgyja Jaspersui kitą prasmę. Tradiciškai tikėjimo sąvoka lygiai savyje slėpė ir tam tikrų metafizinių religinių tiesų priėmimą ir moralinį nusistatymą gyventi šiomis tiesomis. Gi Jaspersas tikėjimo turinį nuvertina į reliatyvią išraišką, nelygstamą vertę teikdamas tik pačiam įsitikinimui. Taigi, iš tradicinės tikėjimo sąvokos mūsų filosofas pasilaiko tik moralinį momentą — nusistatymą ne tik logiškai priimti tikėjimo turinius, bet ir jais persunkti savo gyvenimą.

Tiki mūsų filosofas savąja laisvo tikėjimo, nesurišto jokiomis į visuotinę tiesą pretenzijomis, samprata galįs ne tik sužadinti mumyse tikėjimo jėgą, bet ir apsaugoti ją nuo išvirtimo į fanatizmą. Kiek faktiškai šios jo viltys pagrįstos? Pirmiausia jis tiki savąja tikėjimo filosofija išsprendęs filosofijos ir gyvenimo santykių problemą, pateikęs tokią filosofiją, "su kuria mes galime faktiškai gyventi".32) Teisingai šiame sąryšyje Jaspersas akcentuoja, kad visos metafizinės tiesos savyje slepia moralinį apeliavimą jomis gyventi, nes jos turi charakterį "tapti iš tiesų tikromis tik įkūnytos į realią veiklą".33) Bet kaip tiktai šis filosofinio mąstymo charakteris drauge Jaspersui yra trūkumas. Jei filosofinis mąstymas tėra tikras gyvenime, tai jis kaip toks yra reliatyvus. Tokia yra išvada, kurią Jaspersas daro išmintį nuo gyvenimo skiriančios bedugnės. Bet tai yra ne kas kita, kaip teisėto moralinio reikalavimo gyventi tiesą išvertimas pačios tiesos nuvertinimu į subjektyvų įsitikinimą. Šita prasme jaspersinis tikėjimas — tai iš nevilties pasiekti objektyvią tiesą išaugęs pasitenkinimas ištikimybe savo įsitikinimui. Žinome, kokia begalinė tikėjimo jėga gali žmogų uždegti tiesa. Bet ar tokia pačia tikėjimo jėga gali žmogų uždegti ir toksai įsitikinimas, kuris neregi absoliutinės tiesos ir kuris užtat lieka pasmerktas nenuveikiamai netikrybei? Nežinome, nes ligšiol tie, kurie netikėjo mūsų proto jėga pakilti iki absoliutinės būties, apeliavo į abejonę, o ne į tikėjimą. Jaspersinė tikėjimo samprata mus pastato prieš klausimą: ar gali ir abejonė nušvisti tikėjimo jėga? Tie, kuriems šis klausimas atrodo savyje pačiame prieštaringas, turime atsakyti: netikime į tokį tikėjimą, kurį gaivina tik neviltis pasiekti objektyvią tiesą. Abejojame tokio filosofinio tikėjimo autentiškumu, kuris tikėjimo vardą teikia tam, kas iš tiesų tėra netikėjimas rasti tiesą.

Kaip abejojame Jasperso filosofinio tikėjimo autentiškumu, taip abejojame ir jo laisvumu. Kada mūsų filosofas laisvės vardan atsieja savo filosofinį tikėjimą nuo bet kokio turinio, atsiduriame prieš klausimus: ar atsieti tikėjimą nuo turinio nėra lygu atsieti jį nuo pačios tiesos? Ar laisvė nuo dogmų nėra laisvė nuo pačios tiesos? Ar laisvasis mūsų filosofo tikėjimas nėra tikėjimas be pagrindo? Ar apeliavimas į laisvą tikėjimą nėra apeliavimas į tikėjimą dėl tikėjimo? Pripažįstame mūsų filosofo pastangas gintis nuo šio priekaišto ir atriboti savo filosofinį tikėjimą nuo tokio tikėjimo dėl tikėjimo, kuris tėra "fa-natinė ryžtis už nieką".34) Nors filosofinis tikėjimas ir nesąs sukaustytas jokiu dogmatiniu turiniu, tačiau kiekvienas privaląs savo tikėjimą pripildyti asmeniniu turiniu. Kiek kiekviena egzistencija privalanti turėti savo tikėjimą sau, tiek betgi ji negalinti savo tikėjimo dogmatinti į visuotinai ("katalikiškai") galiojančią tiesą. Užuot buvęs nauja dogma ar "fanatinė ryžtis už nieką", filosofinis tikėjimas esąs "tikėjimas į komunikaciją". Tai šitaip Jaspersas laiko laisvą tikėjimą vieninteliu tokiu tikėjimu, kuris esąs saugus nuo tikėjimo jėgos išvirtimo į fanatizmo jėgą, ir kuris žmones siejąs, o ne skiriąs. Suprantame mūsų filosofo baimę prieš tikėjimo išvirtimą į fanatizmą: buvome ir tebesame liudininkai, kaip tam tikri tikėjimo pavidalai buvo ir tebėra ištisas šalis pavertę koncentracijos stovyklomis. Bet tai tie tikėjimo pavidalai, kurie jau pačiuose savo pagrinduose persunkti fanatine neapykantos aistra. Todėl anaiptol ir nerandame pagrindo, kodėl fanatizmo baimė turėtų išvirsti į tiesos baimę. O toks galutinėje sąskaitoje yra Jasperso at-vejys, kada jis komunikaciją sąlygoja "nežinojimu", t. y. absoliutinės būties nepažįstamumu ir tuo pačiu objektyvios tiesos nepasiekiamumu. Teks grįžti prie šios Jasperso baimės vėliau, bet ir šioj vietoje tenka kvestionuoti jaspersinį egzistencinės tiesos suvedimą į toleranciją. Neabejojame tolerancijos verte ir nerandame didesnio tiesos išniekinimo, kaip tiesos vardan vienokio ar kitokio prievartos pateisinimo. Bet nemanome, kad tolerancijai grėsmė slypi tiesoje. Tolerancija yra moralinė dorybė, ir užtat jai grėsmė slypi mumyse pačiuose.  Be abejo, savaime paneigia toleranciją visos tos doktrinos, kuriose paneigta žmogaus vertė, nes pagarba žmogui ir yra tikroji tolerancijos versmė. Bet netiesa, kad lygiai į netoleranciją skatintų ir kiekvienas tikėjimas į objektyvią ir tuo pačiu visuotinai galiojančią tiesą. Todėl ir nerandame pagrindo jaspersinei baimei, kad inkvizicinė aistra žėrėtų kiekviename "dogmatiniame"tikėjime.Neužmirštame, kad buvo degami laužai ir tiesos vardan. Bet pati tiesa pasmerkia tuos, kurie ją piktnaudojo. Neteisinga kaltinti pačią tiesą dėl to, dėl ko buvo kalti tik žmonės. Greičiau turime konstatuoti: kaip tiesa neduoda pagrindo jos vardan griebtis prievartos, taip ir prievartos baimė neduoda pagrindo laisvės vardan atsieti tikėjimą nuo "dogmų", nes šiuo atveju prievartos baimė virsta pačios tiesos baime. Ir užtat priešais Jasperso laisvą tikėjimą, kuris labiau tiki tolerancija, negu tiesa, mes norime tikėti į tokią toleranciją, kuri būtų pagrįsta ne skeptine neviltimi pasiekti objektyvią tiesą, o meile žmogui iš meilės tiesai. Norime, kad tolerancija būtų pagrįsta tikėjimu, o ne abejone.


1) Philosophie, 676 (cituojame šį veikalą antroje laidoje ir toliau jį sutrumpintai žymime ženklu: P). — 2) Von der Wahrheit, 37 (toliau šį veikalą žymime ženklu W). - 3) W., 28. — 4) Р., 814. — 5) W., 500.— 6) W., 159. — 7) W., 607. — 8) W., 642. — 9) W., 835. — 10) W., 472. — 11) W., 462. — 12) Р., 668. — 13) Р., 671.— 14) Der philosophische Glaube, 135—136 (toliau šį veikalą trumpinsime ženklu: PG). — 15) PG., 11. — 16) PG., .11. — 17) W., 652. — 8) PG, 11. — 19) PG., 15. —20) Cfr. A. Lalande, Vocabulaire de la philosophie, penktoji laida, p. 190. — 21) ibid., 348. — 22) Р., 535. — 23) PG., 15.— 24) W., 766. — 25) W., 650. — 26) Р., 816. — 27) Р., 653.— 28) Р., 252. — 29) W., 835. — 30) W., 326. — 31) Р., 652.— 32) Vernunft und Existenz, 102. — 33) Р., 230. — 34) PG., 121.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai