Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ISTORIKĄ VINCENTĄ LIULEVIČIŲ PRISIMENANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ignas Medžiukas   
Vincentas Liulevičius

Nuėjęs turiningo gyvenimo kelią, 1989 m. lapkričio 21 d. Čikagoje mirė pedagogas istorikas Vincentas Liulevičius; palaidotas S v. Kazimiero kapinėse. Jis buvo tauraus patrioto ir nepaprasto darbštaus žmogaus pavyzdys. Nuo pat jaunystės susidaręs tautiškai krikščioniškais pagrindais pasaulėžiūrą, kuria jis vadovavosi visą gyvenimą, nežiūrint politinių skersvėjų. Lietuvoje dalyvavo ateitininkų, skautų, pavasarininkų veikloje.

Aukštaitis, gimęs 1902 m. balandžio 24 d. Kryželių kaime, Utenos apylinkėje, kurioje yra daug piliakalnių, pilkapių, aptinkama archeologinių radinių. Galbūt tokia aplinka jaunuolį Vincentą nuteikė susidomėti tautos praeitimi, kurios istorijai jis paskyrė savo gyvenimą. Jau paauglys lankė jis Utenos Saulės progimnaziją (1918-1922), kurią įkūrė, joje mokytojavo ir vėliau buvo direktorius kun. Vladas Butvilą. Praėjus daugeliui metų, gyvendamas Amerikoje, Vincentas Liulevičius periodinėje spaudoje yra plačiai aprašęs jo darbus, išreikšdamas dėkingumą už parodytą kelią, kuriuo jis išėjo į gyvenimą. Tuo metu ši progimnazija turėjo tik penkias klases; ją baigęs, dvejus metus (1922-1924) mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, iš kurios išėjęs gavo istorijos ir gimnastikos mokytojo vietą Užpalių vidurinėje mokykloje (1924-1929). Lankydamas kūno kultūros kursus Palangoje, įsigijo šios srities reikalingas kvalifikacijas. Išlaikęs nustatytus egzaminus, gavo aukštesniosios mokyklos mokytojo teises. Parašė vadovėlį Grupinė mankšta, kuris buvo išleistas 1932 m. Kaune.

Balys Graužinis, nuo 1926 m. dėstęs Užpalių vidurinėje mokykloje matematiką, prisimena, kad Vincentas buvo įrengęs prie mokyklos gerą sporto aikštę, kurioje vykdavo ne tik kūno kultūros pamokos, bet ja mokiniai naudodavosi ir laisvalaikiais. Kartais juodu pajuokaudavę. Vincentas sakydavęs — "matematika džiovini smegenis", o matematikas atsakydavęs — "gimnastika laužai kaulus". Mokslo metų pabaigoje Vincentas suruošdavo sporto šventę. Sekmadienį po pamaldų mokiniai rikiuotėje su orkestru pražygiuodavę miestelio gatvėmis ir sugrįždavę į mokyklos sporto aikštę, kur būdavo įvairūs pasirodymai, rungtynės ir komiški žaidimai. Atsilankydavo daug žmonių.

B. Graužinio prisiminimu, Vincentas mielai dalyvavo visuomeninėje veikloje, suaugusių švietime, talkininkaudavo vaidinimuose. Pradėjo studijuoti Kauno universitete, nors sąlygos buvo labai nepalankios, nes nuvykti į universitetą, kad ir retkarčiais, tekdavo sugaišti daug laiko ir pakelti daug vargo.

"Su Vincentu Užpalių vidurinėje mokykloje teko dirbti trejus metus, — pasakoja B. Graužinis. —Buvome tada abu jauni, susidraugavome. Draugystė nenutrūko visą gyvenimą. Niekuomet nepasikeitėm nei piktu žodžiu, nei piktu žvilgsniu. Kaip dabar prisimenu, Vincentas buvo labai draugiškas, nuoširdus, paprastas. Savo švelniu žvilgsniu (su nežymia šypsena) ir nuoširdžiu žodžiu patraukdavo kiekvieną, kas tik su juo susitikdavo. Todėl buvo visų, net nepažįstamų, gerbiamas, o mokinių ir mylimas".
1929 m. Švietimo ministerija, spaudžiama Utenos apskrities viršininko per Vidaus Reikalų ministeriją, atleido Vincentą iš Užpalių vidurinės mokyklos, bet jis tais pačiais metais buvo paskirtas mokytoju į Žiburio gimnaziją Sakiuose, iš kur susisiekimas su Kaunu buvo patogesnis. Studijas tęsė Teologijos-filosofijos fakultete. Parašęs diplominį darbą apie Lietuvos muziejus, studijas baigė 1937 m. Gyvendamas Sakiuose tvarkė Zanavykų muziejėlį.

Čia Vincentas 1931 m. sukūrė šeimos židinį su Monika Krasnickaite, tos pat gimnazijos lietuvių ir prancūzų kalbų mokytoja, su ja darniai išgyveno 58 metus, ir išaugino^r išmokslino gražią šeimą: Arūną, Saulę ir Auksę.

1944 m. vasarą Raudonajai armijai artėjant, vengdamas teroro, patirto pirmosios okupacijos metu, Vincentas Liulevičius su šeima ir giminėmis traukėsi į vakarus, į Sąjungininkų bombarduojamą Vokietiją, kur laukė pavojai ir nepritekliai. Svainis Antanas Audronis pasakoja, kad gyvenant Genvisch miestelyje, netoli Magdeburgo, jis, jo brolis Stasys ir svainis Vincentas dirbę daržovių džiovinimo fabrike, kol Amerikos aviacija subombardavo fabriką ir užmušė 29 žmones. Vieną dieną, kai jis su žmona rengėsi vykti į geležinkelio stotį,  išgirdę priešlėktuvinį pavojų pranešančias sirenas, skubiai grįžę suvedė vaikus į namų rūsį, kuriame jau buvo brolis Stasys ir svainis Vincentas su šeimomis. Danguje matėsi daug lėktuvų. Tuoj   pasigirdo   sprogimai.   Viena bomba sprogusi prie pat namo šone, kur jie buvo pasislėpę. Pakilęs didelis dulkių debesis. Durys ir langai buvę užversti plytomis. Namas visiškai sugriautas.   Vaikai   išsigandę   klykę. Atrodė,  kad būsią gyvi palaidoti. Reikėję ieškoti išėjimo. Vincentui pasiūlius, pašalinę nuo vieno lango užgriuvusias plytas, ir taip išsivadavę. Netoli buvusios dvi slėptuvės, į kurias vokiečiai pabėgėlių neįleidę. Jas kliudė numestos bombos, sugriovė ir užmušė ten pasislėpusius žmones. Vokiečiai stebėjosi, kad Dievas "auslanderius" taip apsaugojęs.

Po šio įvykio, gavę leidimą, visi skubiai išvykę į Gunzenhausen, Bavarijoje, kelionėje patirdami daug panašių pavojingų nuotykių. Baigdamas pasakoti apie to meto pergyvenimus, svainis A. Audronis sakė: "Per 58 metus .su Vincentu Liulevičium gražiai sugyvenome. Niekad nebuvome susipykę. Jei kuris iš mūsų ką nors pa-siūlydavom, jis visad šypsodamasis pritardavo".

Apsigyvenęs Eichstatte, Vincentas Liulevičius dėstė lietuvių gimnazijoje; kurį laiką buvo gimnazijos vicedirektorium, 1945 m. paskirtas aukštesniųjų mokyklų įgaliotiniu Bavarijai, o nuo 1946 m. Švietimo valdybos įgaliotinio amerikiečių zonai inspektorium. Jis organizavo mokytojų konferencijas. Pramatydamas, kad lietuvių gyvenimas Vokietijoje yra tik laikinis, įsijungė į istorinės medžiagos rinkimo komisiją, buvo šios komisijos pirmininku. Čia pat gyvendamas, esant vadovėlių trūkumui, parašė Senųjų amžių istoriją.

Atvykęs 1949 į JAV, apsigyveno Čikagoje. Besirūpindamas pragyvenimu, laisvalaikį skyrė lietuviškiems reikalams. Dėstė aukštesnioje lituanistikos mokykloje, aukšt. lituanistikos kursuose, iš kurių išaugo Pedagoginis lituanistikos institutas. Dėstydamas šiose mokyklose rinko medžiagą. Taip buvo paruošta 1967 m. Lietuvos istorija (rankraščio teisėmis), ir kiti reikalingi mokykloms vadovėliai.

Vincas Liulevičius įkūrė Pasaulio lietuvių archyvą ir nuo 1951 m. buvo jo direktorius. 1957 m. gruodžio 15 d. jo pastangomis buvo įkurta Lietuvių istorijos draugija, kuriai iš pradžių jis pirmininkavo. Ši draugija nuo 1959 m. Čikagoje leido neperiodinį žurnalą Tautos praeitis, kuriame išspausdinta vertingos istorinės medžiagos. Jis buvo įsijungęs į Lietuvių katalikų mokslo akademijos narius ir Lituanistikos institutą, bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje.

Liulevičius atliko labai svarbų darbą, surinkdamas žinias apie lietuvių mokyklas po Antrojo pasaulinio karo. Surinktą medžiagą spausdino žurnale Tautos praeitis. 1969 m. iš spaudos išėjo stambi (640 p.) knyga Lietuvių švietimas Vokietijoje, kurioje aprašomos mokyklos ir kursai, veikusieji 1944-1950 metais. Knygoje daugybė nuotraukų, paryškinančių to meto švietimą ir jo sąlygas. Priede yra ir lietuvių švietimas Austrijoje.

JAV LB Švietimo tarybai pakeitus Lietuvos istorijos lituanistinėse mokyklose dėstymo programą, reikėjo atitinkamų vadovėlių. Sį darbą atlikti pakviestas istorikas Vincentas Liulevičius, kaip turįs didelį patyrimą Nepriklausomos Lietuvos mokyklose ir už jos ribų. Kad darbas būtų paspartintas, jis pasikvietė kompetentingus talkininkus. Vadovėlis parašytas ne įprastine forma, kur viskas liečiama chronologine tvarka ir visi faktai iškeliami didžiųjų kunigaikščių darbų fone. Visa istorinė medžiaga suskirstyta temomis. Norėdamas susipažinti su kuria nors sritimi, matai ją istorinės perspektyvos šviesoje, pradedant senaisiais, istorikui vos pasiekiamais, laikais, iki šių dienų, kurių liudininke tebėra gyvoji karta. Nors talkininkai pateikė medžiagą pagal redaktoriaus duotą schemą, bet redaktorius turėjo įdėti daug kruopštaus darbo, įjungdamas paskirtas temas į vieną ištisą kūrinį. 1974-1977 m. išėjo iš spaudos 4 dalių 860 puslapių Lietuvių tautos ir valstybės istorija.

Vincas Liulevičius, būdamas Pedagoginio lituanistikos instituto lektorius, savo dėstomam kursui rinko medžiagą, daugiausia naudodamasis Pasaulio lietuvių archyvo sutelktais šaltiniais. Tuo reikalu buvo paruoštas rankraštis Lietuvių išeivijos pėdomis. 1971 m. Institutas išleido rankraščio teisėmis jo paruoštą studentų reikalams leidinį Išeivija Lietuvos atkūrimo darbe. Vėliau PLB veikėjams skatinant, parašė vertingą veikalą Išeivijos vaidmuo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Sis (398 p.) veikalas apėmė išeivijos darbus, atliktus informacinėje srityje politinę talką, kultūrinę ir ekonominę paramą.

Minint 50 metų mirties sukaktį svainio Jurgio Krasnicko, Mūnsterio universiteto studento, kuris buvo nužudytas 1933 m. spalio 22 d. pakeliui į tėviškę, Simno apylinkėje, autorius surinko jo vienaamžių bendramokslių atsiliepimus bei prisiminimus ir 1972 m. išleido atskira knygele. Iš viso Liulevičius yra parašęs ar suredagavęs 16 knygų ir daugybę studijinių straipsnių Drauge, Aiduose ir kituose leidiniuose.

Prierašas. Su Vincentu Liule-vičium susipažinau 1948 m., kai jis kaip Švietimo valdybos inspektorius lankėsi Seligenstadto gimnazijoje, kur aš buvau vicedirektorius. Kalifornijoje susitikę tą pažintį atnaujinome. Čia jis lankydavosi pas dukterį Saulę ir žentą Feliksą Palubinskus ir svainį Antaną Audronį. Jį susitikdavau nuvykęs į Čikagą. Esu bendradarbiavęs rašant Lietuvių tautos ir valstybės istoriją. Lietuvių dienų žurnale recenzavau jo knygas. Susirašinėdavo-me. Buvo tikrai mielas žmogus. Laiškuose džiaugėsi savo vaikų (prof. Arūno, Saulės ir Auksės šeimų) ir vaikaičių pasiekimais.
Ignas Medžiukas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai