Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANAS NAUJOKAITIS — RAŠYTOJAS IR LITERATŪROS KRITIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Anatolijus Kairys   
Pranas Naujokaitis   Nuotr. V. Maželio

Jau nuo seno įprasta prisiminti ir pagerbti savo valstybei, tautai, religijai, kultūrai ar bet kuriai visuomeninio judėjimo sričiai nusipelniusius asmenis, gyvus ar mirusius. Vieni iš savo tautai ir kultūrai nusipelniusių žmonių yra labai populiarūs, dažnai linksniuojami, jų pavardės mirga beveik kasdien laikraščiuose, jie sugeba taip gyventi, taip garsintis, taip skambinti visais varpais, kad visuomenė ima juos laikyti autoritetais, žymiomis asmenybėmis, nors daugelio jų darbai nėra nei reikšmingi, nei ypatingai svarbūs. O kiti, priešingai, dirba neįkainuojamos vertės darbus, bet gyvena tyliai, ramiai, nesikeldami į aukštybes, lyg pelės po šluota, neieško pelno, nei atlyginimo, nei garbės. Neretai tokie kenčia ir skausmą, net užuomaršą, priima kaip Dievo skirtą gyvenimo dalią.

Prie tokių ramiųjų ir tyliųjų, daug lietuvių kultūrai nusipelniusių žmonių priklauso rašytojas ir literatūros kritikas bei istorikas Pranas Naujokaitis, miręs prieš šešerius metus (1984.VIII. 12). Tiesiog ironija, kai tuoj po jo mirties jam sukako 80 metų, ir sukaktuvinis gimtadienis liko nepastebėtas. Amerikoje, kur įvairūs visuomeniniai bei politiniai įvykiai bangomis vienas kitą veja, tyliųjų darbininkų laimėjimai pasilieka antrame ar net trečiame plane. Bet tai ne vieno Naujokaičio — tai daugelio mūsų likimas.

Kas yra Pranas Naujokaitis?
Jo biografiniai duomenys suglaudus maždaug tokie: jis gimė 1905 m. spalio 2 d. Suvalkijoje, Sakių apskrityje, ten pat baigė gimnaziją 1927 m., VD unviversitetą Kaune 1933 m. — lietuvių ir vokiečių kalbas bei literatūrą. Vėliau studijas gilino užsienyje. Gimnazijose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1941 - 44 m. buvo Ukmergės gimnazijos direktoriumi. Atvykęs į Ameriką ilgesnį laiką gyveno Bruklyne, vėliau New Jersey valstybėje, River Edge miestelyje. Bruklyne buvo lituanistinės mokyklos vedėjas, vėliau Eglutės žurnalo redaktorius, dar vėliau Ateities žurnalo redaktorius, paskui Lietuvos Rymo katalikų federacijos sekretorius, Lietuvių žurnalistų sąjungos valdybos narys, Lietuvių Krikščionių demokratų sąjungos centro komiteto narys, Fordhamo universiteto lituanistikos dėstytojas, 1961 m. Lietuvių Rašytojų draugijos pirmininkas, PLB pirmo seimo narys, daugelio literatūrinių konkursų sprendėjų komisijų pirmi-ninakas ar narys.

Kaip literatas - publicistas Pranas Naujokaitis bendradarbiavo kone visuose laikraščiuose išeivijoje straipsniais, recenzijomis, kultūrinėmis apžvalgomis. Nebuvo knygos, kurios Naujokaitis nebūtų aptaręs pagrindiniuose mūsų laikraščiuose ar žurnaluose: Drauge, Darbininke, Tėviškės žiburiuose, Dirvoje, Ateityje, Lietuvių Dienose, Moteryje, Aiduose ar kituose. Darbininke daugelį metų ėjo jo kultūrinės santraukos iš Lietuvos kultūrinio judėjimo, o Londone leidžiamas žurnalas Pradalgės spausdino ilgas metines kultūros apžvalgas, kurias galima vadinti studijomis.

Kaip rašytojas Pranas Naujokaitis reiškėsi poezija, beletristika, jaunimo literatūra ir, o tai svarbiausia, literatūrine kritika bei literatūros istorija. Iš viso jis parašė 5 eilėraščių rinkinius, 4 romanus ir 4 tomus lietuvių literatūros istorijos. Galima dar prisiminti ir 1948 m. Patrijos leidyklos Vokietijoje išleistą lietuvių literatūros istoriją, pritaikytą gimnazijoms, vardu "Lietuvių literatūra" — daugiau negu 300 p. dydžio. Tai būtų jau penktas tomas. Naujokaitis 1980 m. išleido stambų veikalą apie mūsų žymųjį kalbininką Juozą Senkų, mirusį Vilniuje 1970 m. Ir keletas mažesnių kūrinėlių. Be to, Naujokaitis dalyvavo keliuose almanachuose, kaip tai "Granitas" (dar neprkl. Lietuvoje), Lietuvių belėstristikos antologija (1965), "Tretieji vainikai" (1975) ir kituose.

Naujokaitis — poetas
Neįskaitant laikraščiuose bei žurnaluose paskelbtų eilėraščių, kurių dauguma nesurinkti, daug eilėraščių tebėra rankraščiuose — Naujokaitis išleido penkis eilių rinkinius: Prie svyruojančių beržų (1930 m.), Šviesos mergaitė (1959, lyrinė poema), Akmens širdis (1960 m.), Auksiniai rageliai (1968 m.) ir Saulėleidis (1982 m.) — tai paskutinė autoriaus knyga, išleista vos pora metų prieš mirtį.
Būtų per ilga kalbėti apie kiekvieną rinkinį, todėl pasitenkinsime tik keliomis mintimis apie šį paskutinį — Saulėleidį.

Naujokaičio poezija šiame rinkinyje išėjo tragiškai skaudi, nors bendrai imant, skaitytojas žmogišką liūdesį nuoširdžiau priima ir supranta, negu saulėleidžio, t. y. mirties džiaugsmą. Iš šalies stebinta atrodo, kad poetui saulėleidis po tiek stambių darbų, laimėjimų ir 1.1., turėtų būti mielas, bet taip nėra. Kūrėjai, gyveną, kurią ir mirštą savo tėvynėje, be abejonės, šį momentą priima labiau atvira siela, negu poetai gyveną tremtyje, toli nuo savo tėvynės. Darbai bei laimėjimai niekada neatstos tėvynės ir savo žmonių meilės.
Pranas Naujokaitis šiuo atveju mums gana įdomi išimtis. Įdomi tuo, kad jo minorinis tonas labai derinasi su bendrąja išeivijos kūrėjų nuotaika, nelyginant mes visi jaustume, kad mirtis svetimoje šėmėje, nežiūrint ką laimėtum ar padarytum, mūsų gyvenimo dar neatbaigia.

Nesakome, kad visas rinkinys dvelkia mirtimi — anaiptol! Yra apsčiai gaivumo ir net dėkingumo Lietuvos kultūros pirmatakams. Pvz. eilėraštyje "Tai tokia mano Lietuva" jautriai ir subtiliai aprašoma tėvynė, laime nutviskintas gyvenimas, mėlynas dangus, šilkasparniai debesėliai, kur Lietuva tampa mylimąja mergaite.

Įdomus eilėraštis "Dėkoju tau, Tėvyne". Jame daug simbolikos, faktų ir pavardžių — kam ir už ką poetas dėkoja. Kartais ir atsiprašo, kad jis prieš savo valią liko atskirtas nuo tų, kurie jam užaugino kūrybinius sparnus ir suteikė gyvenimui prasmę:
Tik mano kapo ten nebus: Užkas mane žemelėj svetimoj... Lakštingala čia negiedos Ir vyturėlis čia nebus...
(Dėkoju tau, tėvynę, 14 p.)

Visi eilėraščiai parašyti gražia ritmiška kalba, lengvai skaitomi, gali būti deklamuojami susirinkimuose, minėjimuose, laidotuvinėse apeigose ar liūdesio dienų minėjimuose. Yra daug originalių metaforų, palyginimų, alegorijų. Taisyklinga kalba.

Naujokaitis — beletristas
Prie beletristikos turime priskirti Ukmergės gimnazijoje suvaidintą dramą, kuri žuvo pasitraukiant iš Lietuvos. Taip pat pasakojimų knyga jaunimui Maži žingsniai, išleista 1960 m. ir keletas trumpų novelių bei apysakėlių, spausdintų įvairiuose laikraščiuose. Be minėtų dalykų, Pranas Naujokaitis parašė keturis įprasto formato romanus: Upeliai negrįžta į kalnus, (1959), llūžę tiltai (1961 m.), Žydinčios dienos (1967 m. — šis romanas yra laimėjęs Draugo romano konkurso metinę premiją) ir Pasisėjau žalią rūtą (1972 m.).

Pirmasis Naujokaičio romanas Upeliai negrįžta į kalnus atskleidžia vieno gimnazijos mokytojo (Justino Kalvelio) gyvenimą, jo meilę savo mokinei ir visą žmogaus tragiką karo laikmetyje, ypač Lietuvos inteligentus ištikusios karo audros. Romane yra daug skaidrios tėvynės meilės, gamtos gražių vaizdų, pasiilgimo ramaus gyvenimo, savo krašto idilės. Morališkai tvirta fabula, autorius niekur nenukrypsta nuo krikščioniškos dorovės principų.

Antras Naujokaičio romanas Įlūžę tiltai vaizduoja jau išimtinai gyvenimą Amerikoje, naujame krašte, prisitaikymo ir susitaikymo situacijoje. Vyriausias veikėjas (Antanas Gruodis) yra teisininkas (ne mokytojas, kaip pirmame romane), neramios dvasios ir jautrių jausmų, labai nepraktiškas, todėl jam sunku prisitaikyti ar ką nors konkretaus pasiekti. Jis klaidžioja tarp svajonių ir realybės, amžinai vargsta, gerai neprasigyvena, nepajėgia išsivilkti iš lietuviškos kultūros drabužių. Tai lietuvio išeivio gyvenimas — nuolat grįžtančio praeitin, savo tėviškėn, kur praėjo nepaprasto grožio jaunystė — to jis negali užmiršti. Romane daug poezijos, gražių pasakojimų ir palyginimų, meilės ir kančios, puikiai sklaidoma intriga. Romanas parašytas realistiniu stiliumi, įtikinančiai ir patraukliai.

Trečias romanas — Žydinčios dienos — bene pats stipriausias Naujokaičio prozos kūrinys, pasirodė 1967 metais. Jis laimėjo Draugo metinį romano konkursą. Sis romanas gerokai skiriasi nuo pirmųjų dviejų — platesnė tematinė skalė, labiau išplėtoti charakteriai, išbaigta, sakyčiau, pasiimtoji laikmečio įvykių tėkmė. Vaizduojamas visas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, jos tragiškas likimas, laisvės finalas, skaudžiai palietęs valstybę, tautą ir paskirus žmones.

Notre Dame universiteto, Indianoje, profesorius dr. Alfonsas Seš-plaukis, aptardamas Praną Naujokaitį, šitaip rašo apie romaną Žydinčios dienos: "Tai lyg epochinis romanas, vaizduojąs Lietuvos kūrimąsi nepriklausomam gyvenimui, jos suklestėjimą ir būdingesnius laisvės praradimo epizodus. Romano centre yra Žibučių šeima, gyvenanti Suvalkijoje, netoli Vokietijos sienos. Pagrindinis romano veikėjas Vincas Žibutis pavaizduotas kaip evoliucinio romano atstovas, pradedant savanorio žygiais ir baigiant įsikūrimu naujosios Lietuvos ūkyje. Žūva jis nuo granatos, vežant žmones į Sibirą. Tai vienas iš teigiamų tipų, prieš kuriuos stovi neigiami — karjeristai, parsidavę svetimiesiems. Gyvenimas pavaizduotas psichologiškai įtikinamai. Romane yra keliama gimtosios žemės meilė, žmonių ryžtas per laimėjimus ir pralaimėjimus siekti pažangos. Romano stilius, kaip ir anksčiau, yra lyriškas, bet neperkrautas poetinėm puošmenom. Prie gerųjų romano savybių priklauso gryna, sklandi kalba" (Lietuvių literatūros istorija, IV t. 60p.).

Ketvirtas ir paskutinis Naujokaičio romanas yra Pasisėjau žalią rūtą, išleistas 1972 m. Jame keliamas ir sprendžiamas mišrių šeimų klausimas. Romano vieta ir veiksmo eiga — Amerika. Vyriausias veikėjas Petras Balanda yra gimęs Lietuvoje ir ne per seniausiai atvykęs į šią turtingą, laisvą ir neįsivaizduojamų galimybių šalį. Bet ir šis veikėjas yra svajotojas, nepraktiškas, nemokąs prisitaikyti prie naujojo pasaulio sąlygų, nepa-gaunąs suteikiamų progų prasigyventi ar ką nors pažymėtino laimėti. Tai daugumos mūsų išeivių dalia, žinoma, ne visų. Kaip romano autorius priklausė jausmui, svajonėms, taip ir jo knygose vaizduojami charakteriai dažniausiai kenčia, vargsta, pralaimi vien dėl to, kad yra nepraktiški, kaip sakoma, nemoka pagriebti gyvenimą už ragų ir jį palenkti savo naudai.

Tematinė problema — nulietuvėji-mas per vedybas, kas dažniausiai ir įvyksta mišraus vedybinio gyvenimo eigoje. Pagrindinis veikėjas įsimyli vokietaitę Eriką, gimusią Amerikoje, nes geros lietuvaitės jam nepasiseka sutikti. Įsimylėjęs vokietaitę, jis ima ją tautinti, lietuvinti, kad šituo būsimos žmonos sulietuvinimu dalinai išpirktų savo klaidą. Mintis ideali, tik labai sunkiai įgyvendinama. Vyrui sulietuvinti žmoną ar žmonai vyrą nėra lengvas uždavinys ir tik retais atvejais sėkmingas, nors realiame gyvenime tokių atvejų sutinkame. Petrui Balandai tai pasiseka: Erika sulietuvėja, išmoksta gerai lietuviškai kalbėti, savo vokišką vardą pakeičia į lietuvišką Rūtą ir 1.1. Pagal Naujokaitį —jeigu tenka lietuviui vesti kitatautę, o lietuvei mergaitei tekėti už kitataučio, tai jų vedybos gali būti pateisinamos tik tuo atveju, jei svetimoji pusė bus laimėta lietuvybei, aišku, ir prieauglis, vaikai išauklėti lietuviškoje dvasioje. Romanas Pasisėjau žalią rūtą dėmesį patraukia kaip tik šituo mišrių vedybų klausimo iškėlimu ir jo svarstymu mums palankia prasme.
Ir šiame romane, kaip ir kituose, gera lietuvių kalba, sklandus pasakojimas, įdomus fabulos sprendimas, nors su visomis idėjomis skaitytojas nebūtinai sutiks.

Naujokaitis — literatūros istorikas

Tačiau paliekant nuošaly poeziją, beletristiką, jaunimo literatūrą bei visą grožinę kūrybą, Naujokaitis labiausiai atmintinas kaip lietuvių literatūros kritikas ir istorikas. Jis yra aptaręs beveik kiekvieną pasirodžiusią knygą, parašęs šimtus recenzijų išeivijos laikraščiuose, kritiškai sekęs ir įvertinęs kiekvieną svarbesnį literatūrinį ar kultūrinį įvykį nuo atvykimo į šį kraštą iki pat savo gyvenimo paskutinės dienos. Jis domėjosi ne vien išeivijos knygomis bei kultūrine veikla, bet ir okupuotos Lietuvos. Pav., kaip jau minėjau, kai Londone ėjo metinis almanachas Pradalgės, ten Naujokaitis kasmet davė plačias literatūrines ir kultūrines apžvalgas, o Darbininke net keliolika metų kas savaitę skelbė okupuotos Lietuvos kultūrines santraukas, kurios buvo ypatingai išsamios ir naudingos. Retas iš mūsų gaudavome iš ten knygų ar laikraščių, todėl visko negalėjome sekti. Naujokaičio apžvalgos tą spragą užpildė.

Be jau minėtos Lietuvių literatūros gimnazijoms, išleistos Vokietijoje 1948 metais, Pranas Naujokaitis parašė keturių stambių tomų veikalą Lietuvių literatūros istoriją — 2400 puslapių! Tai ne metų ir ne dviejų darbas, o viso gyvenimo. Patį rašymo darbą, mano žiniomis, jis užbaigė maždaug 6-8 metų laike, tačiau šiai istorijai medžiagą jis rinko ir telkė visą gyvenimą. Iki šiol nei išeivijoje, nei Lietuvoje išsamesnio lietuvių literatūros istorijos veikalo niekas nėra išleidęs. Bent aš nesu skaitęs. Tėvynėje, pav., yra išleista trimis tomais literatūros istorija, redaguota K. Korsako (1957 m.), bet ji nėra pilna. Išeivijos rašytojų pateko atrinktinai vos vienas kitas, ir tai pravardžiuojant juos buržuaziniais, nacionaliniais ir kitokiais rašytojais užsienyje. O apie kokias nors kūrybines, literatūrines ar kultūrines apžvalgas užsienyje nėra nė užuominos. Prano Naujokaičio istorija apima visus Lietuvos rašytojus, nuo pačių seniausių iki pačių jauniausių, pasirodžiusių vos su pirmomis savo knygomis. Niekas nėra praleistas, užmirštas ar ignoruotas. Net ir okupuotos Lietuvos rašytojai, net ir komunistų partijos nariai įtraukti ir atitinkamai apibūdinti. O jeigu surinktume visas metines apžvalgas, visas savaitines kultūrines santraukas, visų knygų įvairiuose laikraščiuose per 40 metų recenzijas, kritikas, patarimus, sutiktuves — gautume dar tokius 4 tomus, jei ne daugiau. Tai milžiniškas vieno žmogaus darbas, vertas ypatingo dėmesio.

Žinomas literatūros kritikas Vladas Kulbokas štai kaip apibūdina Praną Nuajokaitį savo stambioje knygoje "Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje" 101 p. Naujokaitis "Literatūrą laiko lietuvybės išlaikymo sąlyga: jaunąją kartą tiek teišlaikysime lietuvišką, kiek jaunimą įtrauksime į savąją kultūrą, nes su rašytojais augame gilyn į savo žemę. Kūryba — tautos gyvybė, bet ji turi būti laisva, ne propaganda. Tematiką Naujokaitis vertina tiek iš praeities, tiek dabartinę. Ir jis tą praeitį nori užfiksuoti".

O jau minėtas prof. dr. Alfonsas Šešplaukis, pats rašytojas, literatūros kritikas ir poetas, Naujokaitį kaip kritiką įvertina taip: "Kaip literatūros kritikas Pranas Naujokaitis kūrinius vertina psichologiniu - estetiniu metodu, laikydamasis objektyvumo ir vengdamas dabar 'madingo' kryptinio tendencingumo. Tokio pat principo jis laikosi ir literatūros istorijoje" (Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, IV tomas, 59 p.).

Šios literatūros istorijos parašymą finansavo Lietuvių Fondas ($100.00 į mėnesį per 3 metus), o išleido Lietuvių Bendruomenės Kultūros Taryba maždaug keturių metų laikotarpyje — nuo 1972 iki 1975 — leisdama kasmet po vieną tomą. spaudos darbus atliko Vlado Vijeikio spaustuvė Čikagoje (I t. spaudė Pranciškonų spaustuvė Brooklyne).

Trumpai apie kiekvieną tomą:
Pirmas tomas sudarytas iš trijų dalių: pirmoje dalyje dėstoma 16, 17 ir
18 amžių kūryba — tai yra Mažvydas iki Maironio, baigiama Kristijonu Donelaičiu.
Nėra reikalo svarstyti kiekvieną tomą, metodiką ar stilių. Užteks to, kad pacituosiu jau žinomų kritikos autoritetų nuomonę, pav. pedagogą lituanistą Vaclovą Čižauską, kuris pasirodžius I tomui, Varpo metraštyje 1975 m., Nr. 13, šitaip rašė:
"Versdami puslapį po puslapio, visame I-ame šio didelio veikalo tome matome labai kruopštų, sąžiningai atliktą, literatūros istoriko darbą. Kiekvienai iš 3-jų knygos dalių autoriaus duotas laikotarpį apibūdinantis įvadas, kiekvieno skyriaus apie paskirą rašytoją ar jo grupę pabaigoje duodama panaudota literatūra. Veikalų turinio, idėjos ir formos nagrinėjimas pavaizduojamas gausiomis ištraukomis (k. a. Mažvydo knygos eiliuotinė prakalba, Donelaičio "Metų", Baranausko ir Maironio lyrikos didesnėmis ir daugelio kitų trumpesnėmis). Savo nagrinėjimus ir sprendimus Pr. Naujokaitis paremia citatomis iš laiškų, biografijų ir autobiografijų, monografijų, kritikos veikalų ir kt. šaltinių. Nevengia ir poleminių pastabų tais atvejais, kai biografinė tikrovė ir mokslinė tiesa dažnai iškraipoma dabarties Lietuvos marksistiniuose literatūros mokslo veikaluose". (182 p.).

Baigdamas noriu pažymėti, kad Naujokaičio Lietuvių literatūros istorija nesitenkina vien atskirų autorių kūrybos analize, gyvenimo aprašymais, tematiniais ar pasaulėžiūriniais svarbesnių kūrinių nagrinėjimais. Kiekvieno tomo pradžioje, kaip lygiai ir skyrių ar laikmečių, Naujokaitis duoda viso to periodo kultūrinės panoramos akiratį, būtent, kokiomis idėjomis lietuvių tauta tuo metu alsavo, kokioje kultūrinėje aplinkoje gyveno ir kokiose sąlygose rašytojai kūrė, kokios meninės srovės formavo jų idoeloginį charakterį ar turinį. Pav., pradėdamas II tomą Naujokaitis aprrašo lietuvių kultūrinį judėjimą Vilniuje, Varšuvoje, Voroneže ir kitur, kur tik pasirodė lietuvių tautinės kultūros daigai, t. y. laikraščiai, knygos, mokslo draugijos, tautinės ar lab-darybinės organizacijos, visuomenės veikėjai, politiniai veiksniai, kaip formavosi pirmieji tautinės sąmonės židiniai. Ir tik po to, supažindinęs skaitytoją kas ir kaip vyksta periferijose, Naujokaitis ima rašyti apie atskirus rašytojus ir dėstyti jų kūrybinius užsimojimus — gaunamas išsamus kultūrinis padėties vaizdas.
Šį Prano Naujokaičio veikalą drąsiai galima laikyti rašytojų enciklopedija, nes ten yra sutelkta gausi informacija apie tai, kas iki šiol mūsų literatūroje ar apskritai kultūroje daugiau ar mažiau buvo padaryta. Prano Naujokaičio įnašas į Lietuvos kultūrą, ypač į literatūrą, yra didelis, svarus ir neįkainuojamai vertingas.
Anatolijus Kairys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai