| |
|
|
1952 m. 9 lapkritis
|
IDEALIZMAS —LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PAGRINDAS |
 |
 |
 |
|
Parašė A. BALTINIS
|
1. Idealizmas lietuvių tautoje
Atplėšti nuo savo žemės ir išblaškyti po visą pasaulį, mes šiandien aiškiai jaučiame ir išgyvename, kad mūsų asmeninis likimas yra glaudžiai surištas su visos mūsų tautos likimu. Tik tautinėje bendruomenėje gali tinkamai skleistis mūsų asmenybė ir tarpti mūsų kultūra. Todėl mūsų tautinės gyvybės išlaikymas šiandien yra tapęs vienu didžiųjų mūsų uždavinių ir sunkiausiai išsprendžiama problema. Nenuostabu, kad mes su didžiausiu įdomumu sekame laikraščių žinias, konferencijų nutarimus ir valstybės vyrų kalbas, vienaip ar kitaip liečiančias mūsų tautos ateitį. Tačiau jei mūsų tautos nepriklausomybės atstatymas priklausys iš dalies nuo tam tikros pasaulio politinės situacijos, nuo kitų tautų palankumo ar nepalankumo mums, tai mūsų tautinės gyvybės išlaikymas priklausys tik nuo mūsų pačių, nuo tam tikros mūsų dvasinės nuotaikos.
Kokia turi būti ši dvasinė nuotaika, laiduojanti mūsų tautinės gyvybės arba lietuvybės išlaikymą? Ši nuotaika turi būti idealistinė arba idealizmas.
Idealizmas čia suprantamas plačia to žodžio prasme, kaip sugebėjimas branginti dvasines vertybes labiau už medžiagines, kaip sugebėjimas atsiduoti mintims, jausmams ir darbams, kurie nėra tiesiog nukreipti į fizinės asmens egzistencijos išlaikymą ir medžiaginių gėrybių. įsigijimą bei jų dauginimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
 MININT JO AMŽIAUS 70 METŲ SUKAKTĮ
Vėjas gimdo girių šlamesį, o dainą didvyrių garsūs darbai.
"Skirgaila"
Prieš kokius 25 metus Lietuvos padangę sujudindavo literatūrinės kovos ir diskusijos. Tai buvo laikai, kada keturvėjininkai žadėjo sugriauti visas senąsias pilis ir kada vienas jų, Petras Tarulis, didžiojoj universiteto salėje kalbėjo: — Spjauti mums į visas jūsų tradicijas!
Tada ugningas kalbas apie literatūrą, apie meną ir apie audras sakydavo vienas iš žvaliausių mūsų kritikų, kūrybinių idėjų kurstytojas — Juozas Albinas Herbačiauskas. Užsidegęs, asketišku veidu, ilgais praeito amžiaus estetų plaukais, kurie kalbant kretėjo, kažkokiomis mistiko žavėtojo akimis perbėgdamas klausytojus ir visomis devyniomis galybėmis grasindamas, jis kovojo už meną ir grožį, už temperamentą ir naujovę. Vieno tokio įkarščio metu jisai šaukė: "Iš visų Krėvei yra daugiausia duota. Iš jo bus ir daugiausia pareikalauta".
Dar prieš pirmąjį karą Lietuvoje buvo išleistas "Hamleto" vertimas, kurio įžangoje buvo pasakyta: senovės pasaulis tikėjo, kad žemę laiko trys bangžuvės; o literatūra remiasi trimis didžiais rašytojais — Homeru, Dante ir Šekspyru. Lietuvių literatūros didysis stulpas yra Vincas Krėvė. Savo kūrybine galia, savo išgyvenimų ir idėjų visuotinumu jisai priklauso ir kitų šalių menui. Jau su pirmaisiais savo veikalais jisai tapo mūsų klasiku, vienu iš mylimiausiųjų lietuvių tautos rašytojų. Jis lietuvių kūrybos pasaulį praturtino gausiau, negu kuris kitas mūsų autorius, jeigu žiūrėti svarbiųjų veikalų skaičiaus. Donelaitis savo didybę ir garbę pagrindė tais vienais "Metais", Maironis — "Pavasario balsais", o Vincas Krėvė net keturiais tvirtais šulais — apysakomis "Šiaudinėj pastogėj", "Dainavos šalies senų žmonių padavimais", dramomis — "Šarūnu" ir "Skirgaila". Dabar jis stato dar ir penktą stulpą — "Dangaus ir žemės sūnus".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AŠ NORĖJAU ATVAIZDUOTI MILŽINŲ SIELĄ |
|
|
|
|
Parašė VINCAS KRÈVË
|
Nevarginsiu jūsų ilga kalba, tik noriu pasakyti, kad visą šitą laiką, nors man nesakė, aš žinojau apie šių iškilmių ruošimą. Man buvo labai liūdna. Aš jaučiausi, kad aš turėsiu eiti į savo pakasynas, nes septyniasdešimtis metų — tai tokis jubiliejus, kuris primena žmogui, kad liko neilgai gyventi. Net ir Šventas Raštas sako, kad septyniasdešimtis metų yra žmogaus amžius.
-----------
') Vinco Krėvės žodis, pasakytas spalio 19 d. Philadel-phijoje, minint jo septyniasdešimt metų amžiaus sukaktį. — Red.
Mūsų Dzūkijoje yra toksai padavimas. Sako, kada žmogus gyvena daugiau, kaip septyniasdešimt metų, jis ne savo amžių gyvena, o svetimą. Aš visados buvau tokis žmogus, kad niekados ir nieko nenorėjau skriausti. Ir nežinau, ar daug atsirastų tokių, kurie galėtų pasakyti, kad aš jį nuskriaudžiau, bent gal nežinodamas pats ir nemanydamas. Man buvo labai liūdna galvoti apie tai, kad aš turiu iš ko atimti brangius metus, kokio nežinomo, gal ir labai gero asmens, kuris nori gyventi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KL. JURGELIONIS
|
 VILTIS GYVENIMO ŽMONIŠKO
Gal dar atitiksiu aš žodžius aidėjančius,
Gal dar atitiksiu gaidą naują,
Paleisiu širdies šaltinius vandenėjančius,
Ir tau atiduosiu tyrą kraują.
Gal dainomis dar niekuomet nedainotomis
Pratiesiu nušvintantį aidui taką,
Gyvųjų pakalnėj maldomis dejuotomis
Į medį įgydysiu sausą šaką.
Gal taip susilauksiu rytojaus kitoniško,
Pradžios pasiruošusios giedrai laimės
Ir džiaugsmo linsksmybės gyvenimo žmoniško
Su užkasta požemin šmėkla baimės. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
VAIKŲ PARALYŽIUS ARBA POLIOMIELITIS |
|
|
|
|
Parašė J. VENCKUS, S. J.
|
"Sanitas res est pretiosissima"— Hippocrates
Priežodis sako: "Motinos mirtis — kada vaikas pirmą kartą verkia vienas". Pirma jam motina padėdavo verkti- Gal motina niekados tiek nekenčia ir tiek neverkia, kiek tada, kada jos sūnelis ar dukrytė suserga vaikų paralyžiaus liga. Vaikas pats dar nežino, dar nesupranta, kiek ilgai reikės sirgti, ką ta liga su savim neša. Bet motina ir tėvas, kurie jau tiek kartų yra matę vaikų su sutrauktomis ir išsukinėtomis kojytėmis, negali susitaikinti su mintimi, kad jų numylėtasis vaikutis, jų garbė, jų pasididžiavimas, jų viltis gali būti toks pasigailėjimo vertas invalidas, ir tai visam amžiui. Visi žino, kad kartais ir su sveikais sąnariais gyvenimas gali pasidaryti sunkus, našta nepakeliama, kova dėl duonos kąsnio negailestinga ir net žiauri. O kas bus su jų vaiku invalidu? Nejaugi tai galimas dalykas? Taip, tai gali atsitikti. 1949 metais tai atsitiko vien Amerikoje su 42,366 vaikais. Tai pirmoji ne tik čia, bet ir visame pasaulyje tokio plataus masto epidemija. Negeriau ir šiemet: ligi rugsėjo 20 dienos būta 34,291 susirgimų, arba 4,038 daugiau, negu rekordiniais 1949 metais tuo pat perijodu. 1948 m. Amerikoje susirgo 28,000, 1946 m. — 25,698, 1916 m. — 27,363. Kitais, ne epidemijos metais, paprastai suserga apie 13,000 vaikų.
Viskas toje ligoje yra taip paslaptinga. Kodėl ji eina bangomis? 1866-67 m. Norvegijoje buvo didelė epidemija, 1873-74 — Philadelphijoje, 1815 m. — Prancūzijoje, 1889-90 m Švedijoje. Nuostabu, kad 1946 m. epidemijoje Floridoje sirgo vaikai ir suaugę, o Kuboje — tik vaikai.') nesuprantama, kodėl polio dažnai pagauna pačius gražiausius ir labiausiai prižiūrimus vaikus. Jau senieji gydytojai tai pastebėjo, kad dažnai ta liga suserga "šauniausi vaikai" (Underwood, 1799). Irgi nesuprantama, kodėl daugiausia susirgimų esti vasaros mėnesiais. Ir tai tikrai ne todėl, kad polio virus bijotų šalčio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė STASĖ PRAPUOLENYTĖ
|
VAKARO GIESMĖ
Mano siela šaukiasi Tavęs naktų tamsybėse;
Mano siela skrenda į Tave dienų ilgėjimuos.
Mano siela atidalinta nuo savo gyvybės merdi;
Mano siela išgirdus Tavo tolstančius žingsnius vaitoja . .
Iš Tavo rankų mane lankė dovanos;
Iš Tavo rankų mano dienos buvo šviesios.
Tavo Namų grožybę aš mylėjau —
Pavestuos Tavo kiparisų gaivinausi.
O, nepalik manęs, kad artinasi vakaras,
O, nepalik manęs, kada dienų žibintai gęsta! ...
Kursai keleivį pakeli iš kelio dulkių,
Kurs meiliai sutinki sugrįžtantį sūnų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Julius Baniulis
|
Julius Baniulis (1880-1943) tarp savo rankraščių paliko ir pora beletristinių dalykų. Vieno jų dalį čia duodame skaitytojams. Jo paliktoji poezija yra sutvarkyta į vieną rinkinį, kuris, neatsirandant leidėjų, vis dar negali pasirodyti. — Red.
Mudu su Jonu Brazaičiu jau seniau tarėmės eiti pas Ežeriečio ežerą pasižiūrėti lydžių. Vasaros metu nueiti pas Ežerietį ne taip lengva, bet pagunda kuso ir gana.
— O kada mudu, Brazaiti, eisime pas Ežerietį stebėti, kaip lydžiai plaukioja po vandenį arba kur nors netoli pakraščio arti vandens paviršiaus šildosi?
— Galim eiti, ponuli, kad ir šiandien.
— Eiva. Kai tik aš pabaigsiu pusryčius valgyti, tai ir eisiva.
— Saugokitės! Netoli ežero yra žemėje plyšių — dar Įsmuksite ir prilaksite, — grasino Roze.
— Eik jau, eik, Rožele! Kiek aš kartų ten buvęs, o vis tik nei prigėriau nei ką, — aiškino Brazaitis.
— Didelio čia daikto, kad tu būtum ir prilakęs, — erzino Brazaitį Rožė. — O jei ir neprilaksite, tai Gairėse tikrai išsimaudysite! Gairėse tik žiemos metu galima vaikščioti, o vasarą — nė nebandyk.
— O ar daug kartų, poniute, buvai ten nuėjusi? — akis įbedęs į Rožę, su sarkazmu klausė Brazaitis. — Tu ir į Rudnikiškę nenueini . . .
— Ko man ten eiti? Lyg aš neturėčiau kur eiti, kad valkiočiaus po Gaires, kaip nekrikštyta vėlė •. . Ten tik tokiems kaip tu vieta valkiotis...
Rožė, paprastai, labai užpykdavo ant to asmens, kuris jai prikišdavo Rudnikiškę, patį raisto pakraštį, kur augdavo lapukai ir per visą vasarą kačenikai, kuriuos apylinkės moterys skin-davo ir šerdavo jais kiaules. Bet ar ji, vargšė, kalta, kad ji taip bijodavo žalčių? Juk labai retas atsitikimas, kad nuėjęs į paraistę nepamatysi nei vieno žalčio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Paulius Augius (Augustinavičius) gimė 1909 m. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Kaune (Lietuvos Meno Mokykloje) ir Paryžiuje (Ecole Nationale Supériore des Beaux - Art ir Conservatoire National des Arts et Métiers). Lietuvos Meno Mokykla davė Augiui akademinius pagrindus; Paryžius praplėtė šio grafiko meninės kultūros akiratį. Paryžius ir primityvizmo įtaka paskatina Augių, grafikai temų ir formų jieškoti antlaikinėse gimto krašto tradicijose bei formose ir atstatyti ryšius su nežinomaisiais liaudies grafikos meistrais. Augiaus grafikos estetika taip pat remiasi antlaikine ir nekintama žemaiškos buities formif. vizija. Daiktai Augiaus medy ir linoleume nustoja natūralinio charakterio bei prasmės ir įgyja arba simbolio, arba dekoratyvio komponento vertę. Žemaitišką bažnytkaimį jis paverčia simbolinėmis figūromis, kurias įvairiai pergrupuodamas, duoda vis naujus žemaitiško peizažo ir buities aspektus. Charakteringiausi šios rūšies darbai yra ankstyvojo periodo medžio raižiniai "Bažnytkaimis Lietuvoje", "Turgus", "Malda".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOTERIS ŠIŲ DIENŲ RŪPESČIUOSE |
|
|
|
|
Parašė DR. A. ŠERKŠNAS
|
1. Moters rūpesčių apimtis
Žmogaus, kaip racionalinės būtybes, rūpesčiai yra dviejų laipsnių: rūpinimasis kasdieniniu savo gyvenimu ir rūpinimasis savo būtimi, savo likimu. Antrojo laipsnio rūpesčiai apima žmogaus susirūpinimą savosios būties prasme ir savąja laikysena, kurios žmogus yra reikalingas, kad toji jo būties prasmė būtų įvykdyta. Šitą susirūpinimą mūsų dienų egzistencinė filosofija laiko pagrindine žmogaus nuotaika. Šitoji "pagrindinė žmogaus nuotaika" yra etikos ir atskirų teologijos disciplinų objektas.
Mūsų šio darbo objektas bus pirmojo laipsnio rūpesčiai, kurių nei ignoruoti, nei jų vertės mažinti negalima. Kalno pamoksle ir Marijos-Mortos namuose Kristus perspėjo žmogų nepaskęsti vien tik dienos rūpesčiuose, o Galilėjos Kanoje Jis pats praktiškai padėjo žmonėms kasdieniniuose jų rūpesčiuose (Jono 2, 1-12).
Iš esmės žmogaus rūpesčių negalima laikyti asmenybei kenksmingais dalykais. Atvirkščiai, kasdieniniai rūpesčiai yra elementai, iš kurių sudarytas žemiškasis žmogaus gyvenimas- Juo labiau žmogus sugeba išplėsti savo rūpesčių ribas, juo pilnesnis jo gyvenimas. Normalūs rūpesčiai yra žmogaus sveikatos šaltinis. Mes dažnai stebimės, iš kur ideali daugiavaikė motina semiasi sau jėgų, besirūpindama didžiule savo šeima, tiek daug savęs atiduodama kiekvienam šeimos nariui. Natūraliniuose rūpesčiuose ir jų realizavime glūdi jos jėgos. Neturėjimas kuo rūpintis, nesugebėjimas niekuo rūpintis, ar nenorėjimas niekuo rūpintis — tai keliai į žmogaus menkavertystę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Henrikas Nagys, SAULĖS LAIKRODŽIAI. |
|
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
 Henrikas Nagys, SAULĖS LAIKRODŽIAI. Poezija. Chicago, 1952 m. 80 p. Kaina $1.00.
Pirmą kartą Henriką Nagį užtikau, regis, žurnale "Kūryboj". Jau iš pirmųjų dalykėlių susidariau įspūdį, kad čia ateina rašto žmogus visai naujas. Buvo jis dar sunkokas, jautėsi prisi-skaitymas, tačiau jo žodyje jau tada slypėjo didele ir šviežia galia. Jau tada jis buvo būdingas šiems laikams: platus, epiškas, vienur kitur nušvintąs galinga eilute, kuri visą ilgą prozišką paruošimą sugyvindavo ir pakeldavo į grynosios poezijos sritis.
Tai "juodosios žvaigždės" Nagys. juodos spalvos atspindys buvo jo poetinio pasaulio mėgiamiausias dugnas. Vėliau jis pasirodė su vienu kitu dalykėliu, kurie jau pasiliks. Pavyzdžiui, "Medis turgaus aikštėje", "žemę praradęs žemdirbys" ir dar vienas kitas jau skambėjo subrendusio poeto žodžiu. Tie dalykėliai buvo paskelbti tremtyje rotatorium multiplikuotame rinkinyje "Eilėraščiuose" ir vėliau pasirodžiusioje knygoje "Lapkričio naktys".
Gera, tikra poezija įstringa min-tin ir lieka. Mūsų naujausioji poezija turi tą ydą, kad jinai labai žodinga ir lygi, kad jai dažnai stinga kažko prasiveržiančio ir liekančio. Formali škai tariant, jai stinga kulminacinio taško, kur susikauptų jausmas ir mintis. Joje eilutes eina pakrikai, lyg karo pabėgėlių nedrausmingos kolonos. Kūryba yra kova, o mūšin voros visada eina tam tikra tvarka. Jos gali būti judrios ir elastingos, bet jos krikti negali, o turi kyliu, frontu ar lanku veržtis prie tikslo — vedamosios minties.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Jurgis Jankus: PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. I dalis |
|
|
|
|
Parašė A. Audrius
|
Jurgis Jankus: PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. I dalis 172 p., II dalis — 225 p. Išleido Gabija.
Kalbėti apie naujausią Jurgio Jankaus romaną "Paklydusius Paukščius" reiškia nors iš dalies atsakyti į klausimą, kiek literatūra gali atsišlieti žmogaus ir žemės ir kokiose ribose šitas atsišliejimas literatūriškai galimas. Ir ar yra toks žmogaus ir žemės plotas, kuris moraliai privalo pasilikti literatūros rankų nepaliestas, vadinasi, visais atvejais paliktinas anapus literatūros?
šie klausimai turi du pagrindinius stebėjimo taškus: pirmasis yra moralinis su didesniu ar mažesniu estetinio grožio reikalavimu, antrasis yra autonominės meninės tikrovės akcentavimas. Kitaip sakant, tai yra ginčas dėl pačios literatūros ir rašytojo problemos. Literatūros nusikalstamumas ar literatūros nepriklausomumas? Kiekviena dvasinė kūryba, pastatyta ant vienos krypties bėgių, yra vidutiniškumo ir vegetacijos garantija, nes ne kūrybos nusikalstamumas, bet kūrybos nepriklausomumas yra kūrybos bei kūrėjo problema. Specifinė literatūros galia — be-kompromisinis galėjimas parodyti žmogų situacijose ir laike—negali turėti jokių apribojimų, išskyrus meninius.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
Reikia pasidžiaugti, kad laisvajame pasaulyje lietuvių literatūros klausimai gauna naujų akstinų, atėjusių iš pačių rašytojų iniciatyvos. Maloniai nuteikė ir "Literatūros lankai", kurių didžiausias rūpestis — estetinė kūryba, šį momentą galima būtų laikyti programiniu naujojo leidinio bruožu. Juo labiau reikia vertinti šias pastangas, kai atsimename, kokiomis sąlygomis mūsų kūrėjams šiandien tenka puoselėti savo meną.
Dabar turime du literatūrai skirtus periodinius leidinius. Jau anksčiau pasirodė "Gabija", kuri stengėsi apimti visus pajėgesnius mūsų raštų žmones. "Literatūros lankai" yra kiek ekskliu-syviškesnio pobūdžio. Trumpai tarus, jų branduolį sudaro tie asmenys, kurie buvo susimetę į "Žemės" antologiją. Ta proga reikia pastebėti, kad be šių dviejų grynai literatūrinių žurnalų, į literatūrą tinkamo dėmesio kreipia ir kai kurie savaitraščiai bei dienraščiai, nors turime ir tokių, kuriems lietuviškoji kūryba egzistuoja tik kaip grynai atsitiktinis reiškinys, arba ir visai neegzistuoja.
Pirmame "Literatūros lankų" numeryje rašo K. Bradūnas, A. Škėma, H. Nagys, J. Kėkštas, J. Girnius, Jonas Mekas, A. Katiliškis, J. Kaupas, J. Staniškis, VI. šlaitas, L. Miškinas ir dar kiti.
Visą jų triūsą galima suskirstyti į du ruožus — į poeziją bei prozą ir į kritiką. Prie pirmojo skyriaus pridedame ir vertimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Rugsėjo pabaigoje Romoje mirė žymus ispanų kilmės amerikiečių filosofas ir rašytojas GEORGE SANTAYANA. Gimęs 1863. 12. 16 Madride, 9 metų amžiaus atvyko į JAV. Studijavo, doktorizavosi ir vėliau profesoriavo Harvardo universitete. 1912 metais Santayana rezignavo ir išvyko į Europą. Debiutavo jis poezijos knyga "Sonnets and Poems" (1894). Toliau sekė "The Sense of Beauty" (1896) ir milžiniškas penkių tomų veikalas "The Life of Reason" (1905), kuriame studijuojamos žmonijos progreso fazės. 1923 m. išleido "Collected Poems". Būdamas 72 metų, parašė ir išleido romaną "The Last Puritan", kurį jis laikė savo paskutiniu žodžiu pasauliui. Ten jis pasireiškia kaip neginčijamas anglų prozos meisteris. Dar minėtini šie jo veikalai. "Persons and Places", "Dom-minations and Powers", "Egotism in German Philosophy" etc. Mirė Santayana kaip atsiskyrėlis Romos Mėlynųjų Seserų vienuolyne, kurį jis buvo pasirinkęs savo dienoms baigti, ir buvo palaidotas Romoje, Campo Verano kapinėse.
• Rugpiūčio 1 d. savo namuose prie Starnberger See mirė žymus vokiečių rašytojas WALDEMAR BON-SELS, pažįstamas lietuviškai publikai iš jo knygos "Die Biene Maja und ihre Abendteuer" lietuviško vertimo. Bonsels gimė 1881 m. Jaunystėje bastėsi po pasaulį ir vėliau, pasinaudodamas kelionių įspūdžiais, paraše žymiausius savo veikalus: "Aus den Notizen eines Vagabunden", "Indienfahrt", "Der Reiter in der Wueste." Bonsels buvo nepaprastai populiarus masėse, ir jo knygos pasiekė milijoninį tiražą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Maironis: PAVASARIO BALSAI. XVII laida. Redagavo Bern. Brazdžionis. Išleido Mons. Pr. Juras. Roma, 1952. 308 p.
Jieva Simonaitytė: AUKŠTŲJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS. Mažosios Lietuvos buities romanas. Trečioji laida. Išleido Knygų Leidykla BALTIJA, 168 Concord Ave., Toronto, Ont, Ca-nada spaudė M. Morkūno spaustuvė. Viršelis ir vinjetės dailininko Albino Bielskio. Tiražas — 1000 egzempliorių. 437 psl., kaina 3.50 dol.
M. Biržiška: LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS. I tomas. Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe. Išleido Lietuvių Dienos. Los Angeles, 1952. XII -f 240 p. Kaina $3.00.
Stepas Zobarskas: AUŠRELE. Elementorius. Leidykla "Patria", Stam-fcrd, Conn. 137 p. Kaina $2.25.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BAŽNYČIA IR MENAS (èv. Oficijo Kongregacijos aplinkraščio proga) |
|
|
|
|
Parašė T. L. Andriekus, O.F.M.
|
Meno gerbėja
Niekas giliau už Bažnyčią nėra supratęs vaizdinio meno reikšmės žmogaus dvasiniam gyvenimui. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių be jokio vargo buvo įžvelgta, kad kūrybinė kibirkštis, švystelėjusi medžiagoje, ne tik šiaipjau daro kilnesnius žmones, bet padeda išryškinti tikėjimo paslaptis, ir prie jų pakelia širdis. Antgamtinė sritis yra gausi abstrakčiomis sąvokomis, kurios sunkiai prieinamos eilinio žmogaus vaizduotei. Kūrėjas, apšviestas įkvėpimo valandoje, lengviau gali surasti į jas kelią ir išraiškai formą. Kaip šj pavasarį Pijus XII pažymėjo pas jį atsilankiusiems menininkams, "meno paskirtis yra pralaužti ankštą ir baugų laikinumo lukštą, troškinantį žmones, kol jie gyvena pasaulyje, ir, lyg kokį langą, atverti jų išsiilgusiai begalybės dvasiai".
Tokia aukšta vaizdinio meno samprata, visą laiką vyravusi krikščionybėje, ypač gi Katalikų Bažnyčioje, be galo daug reiškė jo klestėjimui. Pradžioje simboliški ženklai bei primityvios Kristaus, Marijos ir kankinių apybraižos katakombose, paskui jau iškilnios bazilikos, mirgančios mozaikomis, pagaliau milžiniškos katedros, išdabintos paveikslais bei skulptūromis, iškalbiai byloja, jog Kristaus paskelbtoji religija yra palanki dirva menui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOKSLO, FILOSOFIJOS IR RELIGIJOS KONFERENCIJA |
|
|
|
|
Parašė Marija Gimbutienė
|
MOKSLO, FILOSOFIJOS IR RELIGIJOS KONFERENCIJARugsėjo 2-5 dienomis Kolumbijos universitete New Yorke įvyko iš eilės tryliktoji mokslo, filosofijos ir religijos konferencija santykyje su demokratiniu gyvenimo būdu ("Thirteenth Conference on Science, Philosophy and Religion in their Relation to the Democratic Way of Life"). Šios rūšies konferencijos skiriamos mokslo, filosofijos bei religijos sintezei palaikyti bei ugdyti. Jose dalyvauja labai įvairių sričių mokslininkai, menininkai, filosofai ir įvairių religijų atstovai.
šių metų konferencija svarstė tik vienę temą: "Simboliai ir Vertybės". Atskiros sesijos nagrinėjo temas: 1) simbolizmo esmė, 2) simbolizmas mene, 3) simbolizmas moksle, 4) simbolizmas santykyje su bendruomene ir 5) simbolizmas religijoje. Kiekvienai sesijai buvo iš anksto parašyta ik: dešimties referatų, kuriuos dalyvaujantieji galėjo raštu ar žodžiu komentuoti. Susirinkimo metu vyko tik diskusijos, kurios daugiausia lietė sąvokų apsprendimą (ypač: kas yra simbolis ir kas ne, kas yra ženklas ir kas yra simbolis, kas yra simbolis mene ir kas yra simbolis moksle, pagaliau, kas yra menas ir kas yra mokslas, kas yra menas ir kas yra religija, eta). Referatai ir diskusijų re-rezultatai bus išspausdinti atskiru leidiniu.
Konferencijoje dalyvavo apie 150 rinktinių, daugiausia Amerikos kontinento mokslininkų, filosofų, menininkų ir teologų, be to, dar keletas iš Anglijos, Belgijos, Indijos, Japonijos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Benderius
|
Lietuviškoji enciklopedija, kurią išleisti pasiryžo plačiai žinomas ir didžiai prityręs spaustuvininkas p. J. Kapočius, patapo gyvu diskusijų objektu. Iš visos eilės šiuo klausimu spaudoje pasisakiusių nė vienas neneigia lietuviškos enciklopedijos reikalingumo ir jos praktiško naudingumo. Juk gyvename amžiuje, kur žmonijos Žinija taip neaprėpiamai išsiplėtė, išsišakojo, kad dažnas nesusigaudo jos painiuose labirintuose ir negali susirasti reikiamos orientacijos vienu ar kitu klausimu. Kiekvienoj mokslo šakelėj prirašyta begalės veikalų ir jų skaičius vis tolydžio didėja. Dėl to kiekvienam mokslo mėgėjui, norinčiam susivokti tame painiame žinijos labirinte, ir kyla reikalas turėti tinkamą vadovą — enciklopediją, kuris bet kuriuo klausimu padėtų orientuotis, nurodytų naujausią literatūrą, supažindintų su stipriausiais autoritetais ir bendrai duotų aiškiai formuluotų žinių. Bendroji enciklopedija nepatenkins atskirų sričių specialistų. Jiems leidžiamos ir spe-cialinės enciklopedijos, bet eiliniam inteligentui ji yra labai pravartus žinijos šaltinis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LEONARDO ŠIMUČIO VAIDMUO VISUOMENĖJE |
|
|
|
|
Parašė Kun. V. Bagdanavičius, MIC
|
 Šiemet Leonardui Šimučiui sukako 60 metų amžiaus. Taip pat suėjo 25 metai, kai jis dienrašty "Drauge" yra vyriausio redaktoriaus pareigose. Ta proga jis ir jo ilgametis bendradarbis Ignas Sakalas buvo šv. Tėvo apdovanoti ordinu "Pro Ecclesia et Pontífice".
Šalia to, reikia pastebėti, kad L. Šimutis yra ilgametis visus Am. lietuvius katalikus apimančios savišalpi-nės organizacijos, A. L. R. K. Susivienijimo pirmininkas. Jis taip pat yra ilgus metus buvęs pirmininku, vicepirmininku ir sekretorium bendrinės lietuvių katalikų veikimo orgaL. šimučio veiklos įtaka išeina ir anapus katalikiškos organizuotos visuomenės ribų. Jis yra Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas. Ten, bendradarbiaudamas su kitų grupių atstovais, jis gina lietuvių tautos reikalus ir dirba jos valstybei atstatyti.
Vienu laiku L. Šimutis buvo aktyviai įsijungęs ir į Lietuvos valstybės politinį darbą. Jo kandidatūra buvo pastatyta į trečiąjį Lietuvos seimą, ir jis buvo išrinktas. Tačiau netrukus, šių pareigų atsisakęs, jis grįžo į Ameriką.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
POLITINĖS MORALĖS KLAUSIMU |
|
|
|
|
Parašė Juozas Alaušius
|
1. Klausimo aktualumas
Kalbėti apie moralę — vis viena, ar apskritai ar specialiai apie politinę moralę, — sunku. Sunku ne todėl, kad nebūtų ko pasakyti, bet todėl, kad kiekvienas to reikalo svarstymas gali būti sutiktas tik kaip šaltas moralizavimas, — ne kaip nuoširdus rūpestis, o tik kaip išdidus noras kitus iš aukšto mokyti.
Nesinorėtų kalbėti, ir vis dėlto šitas klausimas darosi tokia pavojinga mūsų visuomenininio ir politinio gyvenimo žaizda, kad atvirai pasisakyti yra būtina. Iš visų pusių kalbama apie reikalą nuoširdinti tarpusavio santykius (visada kalbama apie tai, ko iš tiesų stokojama!), ir tačiau neretai šita kalba išvirsta tiktai tokiu kitų pasmerkimu ir savęs išaukštinimu, kad užuot reikalą pataisius, tiktai dar labiau užnuodijama nuotaika. Nenorėdami, kad toksai likimas ištiktų ir mūsų pastangą, liksime principinėje plotmėje, nors ne vienas konkretus pavyzdys ir tiesiai pirštųsi bendrajai minčiai pailiustruoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė S. D.
|
Su rudens pradžia įvyko eilė suvažiavimų — tarptautinio pobūdžio ir grynai lietuviškų. Juose ne tik pademonstruota turimoji jėga ir veikla, bet buvo iškeltas vienas antras naujas šūkis, kuris duoda paskatų ir kitiems pergalvoti bei apsispręsti dėl tolimesnių veiklos kelių.
Iš užsieninių suvažiavimų dėmesį patraukia Nouvelles Equipes Internationales (NEI) kongresas Šveicarijoje, Friburge. Dalyvavo 120 atstovų iš Austrijos, Belgijos, Britanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Italijos, Lenkijon. Lietuvos (min. E. Turauskas), Luksemburgo, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Šveicarijos, Vokietijos. Kongrese raudona gija buvo pabrėžiama? reikalas ginti asmens, šeimos teises ir kitas krikščioniškas vertybes, reikalauti socialinio teisingumo ir tam tikslui eiti krikščionims aktyviai į visokias tos rūšies visuomenines organizacijas savuose kraštuose. Po specialaus pranešimo apie padėtį už geležinės uždangos rezoliucijoje buvo pareikštas solidarumas su persekiojamais krikščionimis rytų kraštuose, pagerbti jų herojai ir kankiniai dėl tikėjimo ir laisvės. Rezoliucija ragina laisvas tautas rūpintis pavergtųjų tautų likimu, priešintis politiniam maršandažui pavergtųjų kaina, nepripažinti jų pavergimo galutiniu ir baigtu faktu. Kongresas pasiūlė terminą "satelitiniai kraštai" pakeisti terminu "satelitinės vyriausybės", nes tautos nėra atsakingos už dabartinę padėtį. Taip pat nutarta kiekvienam krašte organizuoti už pavergtąsias tautas maldos dieną 1953 m. sausio mėn.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. R.
|
Lietuviškajame gyvenime tenka stebėti bemaž paradoksą, kuris yra— partijos stabas. Kartais gauni įspūdį, kad jeigu tu nepriklausai vienai iš jų, pro jų akinius nežiūri į pasaulio šviesą, tai su tavim nėra nei ko kalbėtis, esi nereikšmingas.
Tenka pripažinti, kad partijos yra natūralus ir sveikas dalykas šalies ir visuomenes gyvenime. Tačiau ir pačios partijos turi būti sveikos — ir gyvos. Dabar reikia stebėtis, kai prieinama prie mūsų partines aritmetikos: regime net iš numirėlių dirbtinai prikeltas ir tokias partijas, kurios Lietuvoje jau seniai gulėjo lavonais ir kurios iš viso nebuvo turėjusios kokio vaidmens. Nei prieš penkiolika metų nei dabar laisvuose rinkimuose Lietuvoje toki politikai ne-pravestų nei vieno savo atstovo, gal net negautų ir nei vieno balso, išskyrus tos partijos valdybos balsus, jeigu dar esama kokios valdybos. Paskutiniai įvykiai parodė, kad net ir su tvirtesnių partijų valdybomis ne viskas tvarkoje — kartais ir jos nesusigaudo, kur jų koja, kur galva.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AR IŠ TIESŲ SVEIKINTINAS SUMANYMAS |
|
|
|
|
Parašė J. Al.
|
Neseniai įvairiuose laikraščiuose skaitėme tokią žinutę: X mieste susitelkė aštuoni knygos mylėtojai, nutardami nuo kiekvienos algos skirti 25 centus lietuviškoms knygoms, kurias visi perskaitę, kiekvienas per savaitę, padovanos Diepholzo lietuvių gimnazijai. Reikia spėti, kad šią žinutę paskelbė viešai spaudoje patys šio sumanymo iniciatoriai, laikydami jį sektinu pavyzdžiu ir kitiems. Vienas laikraštis šią žinutę taip ir užvardino: "sveikintinas reiškinys".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė L. M.
|
Stasys Santvaras savo straipsnyje "Dailusis žodis ir jo kritikai" ("Dirva", 1952 m., rugsėjo 4 d. nr.), išdėstęs tikrus ar tariamus mūsų nūdieninės kritikos nusikaltimus, duoda savo skaitytojams bei kolegoms rašytojams literatūrinės kritikos pamoką.
Pamoka susideda iš dviejų dalių.:
teoretinės ir praktinės. Teorinėje dalyje Stasys Santvaras nurodo kritikos iškrypimo priežastis: "Atrodo, priežasčių gali būti visa eilė. Bet svarbiausios, viešumoj regimos, yra dvi: a) kritikai, tardami savo sprendimus, prarado atsakingumo jausmą, b) kritikos straipsniai ir naujų veikalų aptarimai rašomi bendro pobūdžio sakiniais, vengiant gilesnių veikalo nagrinėjimų". Už poros skilčių straipsnio autorius, kaip neydingas kritikas, duoda keletą, jo manymu, atsakingos ir nebendro pobūdžio sakiniais rašomos kritikos pavyzdžių, kurie, kaip neatsargiai sviestas bumerangas, atsitrenkia į autorių, nes, mūsų supratimu, tai yra klasiškos bendrybės, štai viena iš jų skaitytojui susipažinti: "... tasai jo veikalas (Vytauto Alanto "Pragaro pošvaistės", L. M.) tikrai yra nedažna kregždė mūsų padangėje. Gal būtų galima su autorium pasikalbėti dėl veikalo kompozicijos, gal Berlyno įvykius reikėtų suveiksminti ir apvalyti nuo pamokslinių ginčų, o Gestapo pagrobtas merginas įjungti į veiksmą, tačiau tai yra tik maži nelygumai, kuriuos nustelbia puikiai apmesti veikėjų charakteriai, jautriai išgyvenama Lietuvos meilė, Vilniaus grožio aprašymai, ir platus mostas, (m. p. L. M.), kuriuo Vyt. Alantas aprėpia savo kūrinio medžiagą.". Gaila, kad autorius neperspėjo skaitytojų pastaba, reikalaujančia nežiūrėti, ką darome, bet klausyti, ką sakome. L. M.
|
• Jeigu susidarys pakankamas prenumeratų skaičius, "Lietuvių Enciklopedijos" manoma išleisti kasmet po 3-4 tomus, kurių kiekvienas turės 600-640 pusi. Viso bus 20-24 tomai.
Jau sudaryta redakcija, į kurią įeina: prof. Vacl. Biržiška, vyr. red., prof. Pr. Čepėnas, prof. P. Jonikas, Antanas Bendorius, Stasys Santvaras. Redakcinę komisiją sudaro: prel. J. Balkūnas, prof. M. Biržiška, prof. V. Kanauka, prof. Stp. Kolupaila, prof. V. Krėvė, prof. K. Pakštas, prof. J. Puzinas, Vyt. Sirvydas, adv. M. Tolišius, dr. A. želvys. Tiek redakciją, tiek redakcinę komisiją manoma papildyti naujais nariais. Redakcijos adresas: Prof. Vacl. Biržiška, 1222 11th St., N. W., Washington, D. C.
Didesnėse kolonijose yra "Lietuvių Enciklopedijos" generaliniai atstovai, kurie renka prenumeratą. Iš anksto pinigų nereikalaujama — pasitenkinama raštišku pasižadėjimu. Jeigu iki Naujų Metų paaiškės, kad susidaro prenumeratorių minimumas, apie kovą - balandį manoma išleisti pirmą tomą. Veikalą užsisakyti galima pas gen. atstovus ir pas leidėją šiuo adresu: Juozas Kapočius, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
• Dail. Adomas Galdikas gavo iš Prancūzijos Švietimo Ministerijos pra-nišimą , kad Meno Departamentas Paryžiaus Moderniojo Meno Muziejui nupirko jo paveikslą — "Pavasaris". Iš kelių dešimčių tūkstančių Paryžiuje gyvenančių pasaulio dailininkų toks įvertinimas tenka vos keletui per metus. Dabar Paryžiaus muziejuose jau bus trys Adomo Galdiko darbai.
• Dail. Adolfas Valeška dabar dekoruoja Norwoodo lietuvių parapijos bažnyčią, kurioje klebonauja kun. P. Norbutas.
• Dail. Telesforas Valius šį rudenį pakviestas dalyvauti Kanados grafikų parodoje Toronte.
|
|
Skaityti daugiau...
|
AIDAI SKIRIA PREMIJA UŽ MOKSLO VEIKALĄ
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1951 ir 1952 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijos, folkloro, visuomeninių mokslų, ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
4. Autoriai arba leidėjai veikalus komisijai atsiunčia ligi 1953 metų vasario 1 dienos "Aidų" redakcijos adresu: A. Vaičiulaitis, 85-64 144 St., Jamaica 35, N. Y. Pažymėti, kad tai siunčiama premijos komisijai. Neatsiųsti veikalai nebus svarstomi.
5. Premijai galima siųsti ir suminėtų mokslų srities rankraščius.
6 Premijos sprendėjų komisiją sudaro: Leonardas Dambriūnas, Juozas Girnius, T. Bernardinas Grauslys, O.F.M., Simas Sužiedėlis, Antanas Vaičiulaitis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
