Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GAMTOS MOKSLŲ ŽVILGSNIS Į PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Br. STOČKUS   

Vienas iš didžiausių moderniojo gamtos mokslo tyrinėjimų buvo atomo mokslas. Atominiai tyrinėjimai per paskutinius 3-4 dešimtmečius ligi dabar užima fizikoj centrinę vietą. Graikų Lenkippo ir Demokrito dėstytos mintys apie atominę medžiagos sudėtį nors ir stebina nujautimu apie tikrąją medžiagos sudėtį, tačiau tarp jų ir moderninės atomo teorijos, tarp jų vaizduotosios atomo kaip apvalių kietų medžiagos dalelių ir Niels Bohro bei Rutherfordo atomo modelio, kuris su mažais pataisymais galioja ir šiandien, yra labai maža kas bendro. Moderninė atomistika gavo pradinį impulsą kartu su modernine chemija, gamtos tyrimuose įvedus tikslaus svėrimo ir eksperimentinius metodus. Lemiamą reikšmę turėjo konstatavimas, kad medžiagos jungiasi pagal tam tikras pastovias sveikų skaičių proporcijas. Bet šių dienų atomistika savo didžiųjų laimėjimų pasiekė ir kaip mokslas susiformavo, pradedant šio amžiaus pirmu dešimtmečiu. Iki to laiko mokslas apie atomą buvo tik viena iš hipotezių, šiandien jis jau yra tvirčiausiai pagrįsta teorija. Tačiau tai nereiškia, kad ta teorija yra atbaigta: nekalbant apie plačiausias galimybes pasiekti naujų šioj srity atradimų, surinkti labai daug naujos tyrinėjimų medžiagos, pati teorija bei pats atominės struktūros supratimas kartu su atomo modeliu gali dar žymiai pasikeisti, ypač kad šiandieniniam atomo supratime dar yra kai kurių neaiškumų bei prieštaravimų.

 

Naujosios atomistikos pažanga labiausiai buvo pastūmėta pirmyn, aptinkant natūralų radioaktyvumą. Tai buvo prancūzų Becquerel ir Curie laimėjimas pačioj pereito šimtmečio pabaigoj, maždaug tuo laiku, kai daugeliui fizikos mokslo atstovų atrodė, kad fizikos mokslas esąs apytikriai jau atbaigtas mokslas, panašiai, kaip geometrija, kad esą belikę tik smulkmenos dar sutvarkyti bei išaiškinti. Radioaktyvumo, pasireiškiančio daugelyje apie tą pat laiką atrastų elementų, aiškinimą davė anglas Rutherfordas, tuo laiku dirbęs Kanadoje. Ryšium su tuo minėtini kiti žymūs fizikai - Soddy, kuris buvo Rutherfordo bendradarbis, ir Aston, kuris pirmas savo masės spektrografu susekė būdą atskirti įvairius vieno elemento izotopus. E. Rutherford, kuris buvo nustatęs radioaktyvių medžiagų skleidžiamų spindulių sudėtį ir pobūdį, maždaug prieš 27 metus pirmas surado būdą paprastus elementus paversti radioaktyviais, o taip pat juos perkeisti. Azoto pavertimas deguoniu tada atrodė nuostabus laimėjimas. Panašių laimėjimų teko pasiekti kitam anglui Chadwick. Abu juodu, šiai dirbtinei elementų transmutacijai kaip priemonę naudojo protonus. Amerikietis Millikan, kurio kraštas kaip tik tuo laiku labai pradėjo domėtis fizikos ir ypač atomistikos tyrimais, išmatavo atominiu dalelių elektros krovinį, o Chadwick, taip pat Irene Curie ir Pierre Joliot tyrimais buvo nustatyta, kad veikliausios dalelės, tinkamos elementų branduolio ardymui ir transmutacijai, kurios ligi to laiko dar buvo nežinomos, yra neutronai. Taigi tik, palyginti, neseniai nustatyta, kad į atomo sudėtį įeina neutronai ir apibrėžtos jų ypatybės. Amerikietis Anderson apie 1932 m, susekė dar vieną atominę dalelę - pozitroną, Murphy ir kt. atrado sunkųjį vandenį bei deuterį (sunkųjį vandenilį), I. Curie ir Pierre Juliot surado būdus visai eilei naujų elementų paversti radioaktyviais. Dabartinėj atomo mokslo fazėj pirmus svarbiausius darbus atliko prancūzų, anglosaksų mokslininkai, kurių kraštai, ypač Jungtinės Valstybės, rūpinasi išlaikyti savo pirmavimo tradicijas. Todėl prieš pat karą ir jau karo metu atominų tyrinėjimų darbai ypač Amerikoj buvo smarkiausiai varomi, labiausiai kai buvo pažinta jų praktinė vertė dėl atomo branduolio skilimo atpalaiduojamų didžiulių energijos kiekių. Didelių vilčių pasiekti praktinių laimėjimų davė vokiečių Otto Hahn ir Fritz Strassmann atrastas urano branduolio suskaldymas neutronais (1938). Joliot nustatė, kad tarp skilimo produktų yra ir laisvų neutronų, galinčių skaldyti likusius urano atomus. Iš to kilo vad. grandininės reakcijos idėja. Buvo nustatytas gaunamos tuo būdu energijos kiekis 200 mil. elektronvoltų ir įrodyta, kad skaldymui tinkamas urano izotopas 235. (Dunning and Booth) Elementų mutacijos būdu, veikiant ypač uraną, sunkiausią iš visų elementų, didelio greičio dalelėmis - protonais, deutronais, buvo atrasta ir visa eilė naujų elementų, baigiant 96 vieta periodinėj elementų sistemoj, jų tarpe 94-tas plutonis 239, kuris taip pat dabar naudojamas atominėj technikoj. Toliau tyrinėjamos šių vad. transuraninių elementą savybės fizinės ir cheminės. Apsirūpinta galingomis tyrinėjimo priemonėmis didelei atominių dalelių energijai pasiekti. Yra vartojami ciklotronai, duoda 150 mil. elektronvoltų, statomi iki 300 mil. elektronvoltų.


Iš šios apžvalgos matyti, kad paskesnieji atomistikos laimėjimai yra labiau pritaikomojo, ne teorinio pobūdžio. Atomistikai kaip mokslui arba teorijai daugiausia reikšmės turėjo periodas iki maždaug 1939 m., sakytume, iki pradžios šio techninio laikotarpio, kuriame prasidėjo rungtynės dėl techninių pritaikymų, mažiau turinčios reikšmės mokslinio pasaulėvaizdžio susidarymui, užtat daug keliančios rūpesčių dėl visos civilizacijos bei žmonijos likimo. Toks susirūpinimas viešai jau buvo reiškiamas mokslo pasauly dar prieš sensacingus atradimus, apie 1935 m. Tačiau laisvai atsižadėti mokslo bei technikos pažangos vargiai ar kada bus galima, nors ji ir vestų gana pavojingu keliu, Šį visai realų žmonijos rūpestį neseniai išreiškė Britų karalinio aeronautikos instituto direktorius Lockspesier, sakydamas, kad žmonija stoja prieš dilemą, ar jieškoti saugumo žemės gilumoj, panašiai, kaip urvinis žmogus, arba mažiau domėtis fizikos mokslais, jų vietoj imantis socialinių mokslų ir rūpinantis verčiau išmokti, kaip žmogus geriau galėtų sugyventi su žmogumi. Bet šitie klausimai įeina į atskirą sritį, kai tuo tarpu pats mokslas eina savo keliu, nors jis būtų ir labai fatalus.


Atomistikos laimėjimai yra jaučiami ne tik technikos srity, bet ir grynai teoretiniuose moksluose. Pvz., jų dėka sėkmingai aiškinami daugelis geologijos arba astrofizikos klausimų. O kaip tik astronomija bei astrofizika teikia daugiausia medžiagos mūsų makrokosminiam pasaulėvaizdžiui. Galima čia suminėti apytikslį Žemės amžiaus nustatymą, remiantis išvadomis iš radioaktyvumo reiškinių. Į seniai keliamą klausimą, iš kur ima Saulė ir kitos žvaigždės savo spinduliavimo energiją, šiandien su visu tikrumu atsakoma, kad iš atomo branduolio masės, dalimi virstančios energija, būtent vandenilio atomai per kelis tarpinius procesus jungiasi į helio atomus, iš to atliekąs masės perteklius išspinduliuojamas energijos pavidalu. Yra atrasta, kad begalinėse visatos erdvėse egzistuoja kažkas panašaus į milžinišką atominę bombą, būtent, manoma, kad vad. supernova žvaigždės, kurios retais laiko tarpais susekamos sušvintant ir per palyginti trumpą laiką vėl dingstant iš regimumo, yra ne kas kita, kaip gigantiško masto atominės eksplozijos, kuriomis atitinkama žvaigždė sušvinta apie dešimt milijonų kartų stipriau negu,mūsų saulė. Apytikriai paskaičiavus išspinduliuojamos energijos kiekį, kuris tenka 1 gr. žvaigždės masės, pasirodo, kad jis daug kartų didesnis negu gaunama energija paprastų cheminių reakcijų būdu. Iš čia daroma aukščiau minėtoji išvada. Artimą ryšį su intraatominiais vyksmais visatos kūnuose galėtų turėti Millikan aptikti kosminiai spinduliai, kurių tyrinėjimui šiandien visur skiriama daug svarbos. Tačiau jų kilmė šiandien dar toli gražu nėra išaiškinta. Visatoj aptikti nepaprasto medžiagos tankumo kūnai, pvz. Sirijaus palydovas, kurio masės tankumas vid. 10.000 kartų didesnis negu vandenio. Atomo teorija tą faktą lengvai išaiškina tuo, kad, tokia kūno medžiaga iš dalies yra ne atominė, bet branduolinė. Turint galvoj, kad, pvz., atomo diametras yra vid. 10-8 cm, o branduolio arba protono diametras (žinoma, jeigu branduolys yra iš vieno protono, kaip vandenily) yra 10-12 cm, tai tam tikram stovy, nesant orbitinių elektronų, gaunama labai didelio tankumo branduolinė materija.


Iš šių pavyzdžių matyti, kaip fizikos teorijos remia pažangą kituose moksluose ir turi universalinės reikšmės. Tai matyti ir iš kitų šiandieninės fizikos laimėjimų. Kai kurios kitos teorijos, pvz., reliatyvumo teorija fizikos ir ypač kitų mokslų atžvilgiu, atrodo, daug labiau hipotetiškos. Tačiau daugelis jų išvadų šiandien laikomos neabejotinomis, nebent jas su laiku galėtų kas kitaip išaiškinti. Bendro pasaulėvaizdžio atžvilgiu jos yra taip pat labai svarbios ir įgalina daryti bendriausių išvadų. Svarbiausios yra reliatyvumo teorija ir kvantų teorija bei bangų mechanika, kurių pagrindinius bruožus bei bendriausias išvadas reikia čia suminėti. Turime pirmiausia pastebėti reliatyvumo teorijos grynai matematinį bei fizikinį pobūdį, kuris viena ją daro labai specifiškai moksline teorija, nė iškarto suderinama su įprastiniais žmogaus įvaizdžiais. Taip pat dėl jos įspraudimo į bendruosius filosofinių sąvokų rėmus gali kilti, kai kurių abejojimų. Tuo tarpu, kai, galima sakyti, visų fizikos mokslininkų ji yra priimta (oficialiai III Reicho propagandininkai ją buvo atmetę kaip „pakrikusio galvojimo“ kūrinį, bet, tikrumoj todėl, kad jos kūrėjas žydas Einstein), filosofijos atstovai ją daugely atvejų kritikavo. Iš tikrųjų, filosofinių sąvokų arba apibendrinto žinojimo atžvilgiu kai kurioms jos tezėms reikės dar tam tikro išaiškinimo.


Vad. klasikinė arba Newtono dėsniais pagrįsta mechanika, kaip mokslas apie judėjimą ir jėgas, rėmėsi absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sąvokomis. Pvz., formuojant dėsnį, sakoma, kad kiekvienas kūnas, kuris yra rimties padėty, stengiasi likti rimties padėty, kuris juda tiesia - linijiniu tolygiu judesiu, stengiasi judėti. Kai kyla klausimas iš atžvilgio, į ką nustatoma rimties padėtis, arba tolygaus tiesialinijinio judesio stovis, arba, vienodas greitis, čia atsakoma: iš atžvilgio į absoliutinę erdvę ir laiką, nepareinančius nuo ryšio su kitais daiktais, su judėjimu. Naujoji teorija iš pagrindų teigia, kad nėra absoliutinės erdvės nė absoliutinio laiko (ar bent jų negalima susekti), todėl reikia mechanikai duoti tokius pagrindus, kurie nuo jų, t. y. vad. absoliutinės erdvės ir absoliutinio laiko, nebūtų pareinami, kurie galėtų būti taikomi kiekvienu atveju ir duotų, kaip mokslas to reikalauja, gamtos dėsniams visų paprasčiausią išraišką. Visų pirma čia teigiama, kad judėjimas yra reliatyvus, t.y. jo išreiškimas koordinatomis priklauso nuo atžvilgio, į ką mes jį skaičiuosime. Važiuojančiam traukinyje kito einančio skersai vagoną žmogaus kelias jam atrodo tiesus, kadangi jis tą kelią nustato pagal su traukiniu judančias koordinatas, tuo tarpu stovinčiam šalia traukino tas keleivio viduj ėjimas brėžia kreivą liniją, nes šitas jį lygina su nejudančiom koordinatom. Mes galime sekti įvairų daiktų judėjimą žemėj pagal nuotolius nuo bet kurios vietos, bet juk žemė irgi juda. Tikėtasi būsiant galima susekti žemės absoliutinį judėjimą iš atžvilgio į absoliučioj rimty esantį eterą, bet iš vad. Michelson - Morley experimento, kuriuo buvo bandyta nustatyti žemės judėjimo etero jūroj įtaką šviesos signalui, siunčiamam žemės judėjimo kryptimi paskui ir jai statmenai, pasirodė, kad negalima ir kad toks eteras čia kaip ir neegzistuoja. Šviesa nuo stovinčios ir nuo judančios sistemos, sakysim, judančios žemės, sklinda į visas puses vienodu greičiu, vienodai ir pirmyn ir atgal judėjimo krypties, tarsi nebūtų jokio judėjimo, vienodai tuos 300 000 km per sek, nors žemė pati nulekia pirmyn dar 29 km per sec. Kad būtų suprantama, kodėl taip yra, reikalinga daryti lyg pataisą iš atžvilgio į absoliutinę vietos ir laiko skaičiavimo sistemą. Būtent, nuotolio vienetai judančiai sistemai judėjimo kryptimi sutrumpėja, skaičiuojant nejudančio stebėtojo matais, laiko vienetai, atvirkščiai, pailgėja lyginant su nejudančiu stebėtoju, kurio kryptimi sistema juda, , laiko vienetais. Dėl erdvės ir laiko tarpusavio priklausomybės erdvė ir laikas suliejami į vieną kontinuumą, laikas skaitoma ketvirtuoju matavimu arba ketvirtąja koordinata šalia trijų erdvės koordinatų. Žymiai ryškesnės yra kitos šios teorijos išvados, būtent: masės nepastovumas, jos pareinamumas nuo masės judėjimo greičio m1= kitaip juo didesnis judančios masės greitis, juo smarkiau auga jos inercija, kol artėjant prie šviesos greičio, masė arba inercija artėja prie begalybės. Ši išvada nors neturi reikšmės paprastuos kūnų judėjimuose, bet į ją atsižvelgiama skaičiuojant su elektronais, kurių greitis artimas šviesos greičiui. Energijos ir masės tarpusavio pareinamumas kitaip, energija turi masę, kuri gali būti skaičiuojama, ir atvirkščiai, masė gali virsti energija, skaičiuojant pagal tam tikrą lygtį (m = E.ca2). Šis masės virtimas energija pasireiškia atominiuose branduolio irimo vyksmuose ir, juo remiantis, yra skaičiuojami iš branduolio skilimo laukiami energijos kiekiai. Tik dabar suprantame, iš kur kyla didžiųjų visatos kūnų spinduliavimo energija. Tuo būdu senieji gamtos dėsniai apie masės ir energijos kiekio pastovumą galioja tik apytikriai, paprastuose fizikos vyksmuose ir cheminėse reakcijose, bet ne atominiuose vyksmuose. Juodviejų vietoj stoja vienas bendras energijos kiekio pastovumo dėsnis, kuris apima ir masę.


Judant masei ratu, atsiranda išcentrinė jėga. Čia tektų pripažinti, kad kūno sukimas nustatomas iš atžvilgio į absoliutine erdvę arba į viena absoliutinės erdvės kryptį. Bet čia absoliutinės krypties susekamumas Einšteino buvo paneigtas. Tat, pagal reliatyvumo teoriją, kūno judėjimas turi vykti ratu, kad gautųsi išcentrinė jėga? Į tai atsakoma: aplinkinio kūno, arba, tikriau, visatos kūnų masės atžvilgiu, Tariamoji išcentrinė jėga pasireiškia kaip pasekmė reliatyvaus sukamojo judesio. Panašiai ir gravitacijos jėga nėra jokia absoliuti masės ypatybė, bet reliatyvi išdava masės judesio pagreitėjimo. Kūnų gravitacijos laukas yra ne kas kita kaip visatos erdvės įlenkimas. Teorija siekė duoti kiek galima paprastesnį ir vieningesnį gamtos dėsnių formulavimą. Tai buvo atlikta, jėgą išvedant iš erdvės ypatybių, o erdvę aiškinant kaip priklausomą, nuo materijos. Tuo būdu fizikos ir geometrijos pagrindai buvo sujungti. Erdvė, būdama priklausoma nuo materijos, nėra vienoda ištisinė tuštuma, kurioj paleistas šviesos spindulys sklinda iki begalybės, brėždamas tiesią liniją, bet yra daugiau ar mažiau Įlenkiama pagal masės koncentraciją. Tiesi linija yra ta, kuri seka erdvės įlenkimą arba kreivumą. Tuo tarpu kai mes savo mažos žemės dydžiuose galime ramiausiai užmiršti šį erdvės kreivumą, skaičiuoti, kad trikampio kampų suma griežtai lygi 2 statiems kampams ir nepaisyti visų kitų reliatyvumo teorijos išvadų, yra visai kitaip kosminėse dimensijose, kur daugeliu atvejų naujai įnešamos pataisos pasirodo būtinai reikalingos ir kur pati teorija randa sau pilną patvirtinimą. Nors nėra negalima, kad laiko eigoj būtų pateikta kitokių aiškinimų. Teorija remiantis buvo spėjama, kad žvaigždžių, kurių šviesa praeina saulės artumoj, regėjimo linija turi įlinkti ir jų vaizdas pasislinkti dangaus skliaute. Prieš eilę metų britų astronomai tokį efektą tikrai konstatavo vieno saulės užtemimo metu. Kitas efektas - šviesos spektro paslinkimas raudonų spindulių kryptimi visatos kūnų gravitacijos įtakoj, kuris kyla iš to, kad masė veikia erdvę ir laiką kartu ir šviesos bangas lyg ir retina.

Su reliatyvumo teorija turi ryši kai kurios šių dienų mokslo pažiūros dėl visatos sudėties ir susidarymo. Astronomija bei astrofizika, tie patys nepraktiškiausi mokslai, lyg ir išlygina savo nepraktiškumą, dideliu įnašu į mokslinį pasaulėvaizdį. Visatos sudėties ir. ypač kilmės, kitaip kosmogonijos, klausimai buvo sprendžiami visų laikų mokslo bandymuose, nes Kosmos sutvarkymas ir kosmogonijos klausimas žmogui visada iškildavo dėl savo visuotinumo ir taip pat dėl vaizdingo atspindžio kiekvieno sąmonėj. Pasaulio ir visatos didybė vilioja protą žvelgti toliau už regimumo ribų. Štai kodėl ir Imm. Kant išsireiškia, kad du dalykai jam nuolat primena apie Dievybę, tai moralinis įstatymas jo viduj ir žvaigždėtas dangus viršuj jo. Pvz., yra visatos ribų klausimas. Tiesioginė išvada iš reliatyvumo teorijos, kad nors visata ir labai didelė, bet ji turi ribas. Visata tai erdvė kurią maždaug galima matuoti, skaičiuoti, tarpais užpildyta materijos, už kurios ribų yra nematuojama tuštuma. Išvada apie ribotumą gaunasi iš erdvės kreivumo supratimo ir iš to, kad be galo didelė visatos materijos suma atrodo negalima arba neįtikima. Yra hipotetiškai skaičiuojamas ir visatos dydis arba jos rutulio spindulys. Šiandien astronomai su teleskopų pagalba gali stebėti erdvę ligi maždaug 500 mil. šviesmečių gylio. Didžiausio teleskopo diametras ligi šiol buvo Mount Wilson 100 inčų (254 cm) dabar statomas Mount Palomar turės 200 inčų (508 cm), ir juo tikimasi pasiekti gal pačios visatos ribas. Maždaug išmatuota mūsų Galaktinės, arba Paukščių Kelio, sistemos ribos ir dydis ir nustatytas buvimas apie 10 mil. kitų panašių sistemų arba spiralinių ūkų. Astrofizika naudoja eilę tiesioginio tyrimo metodų, kurių seniausias ir plačiausiai pritaikomas yra spektrometrija. Iš regimojo šviesumo ir spektro sudėties gana patikimai yra nustatoma visatos kūnų cheminė sudėtis ir temperatūra. Neseniai buvo nustatyta, kad saulė skleidžia ir Hertzo arba elektromagnetines bangas, ypač didelio dėmių veiklumo metu. Remdamiesi spektrometriniais daugelio tolimųjų ūkų stebėjimais belgų kunigas Lemaitre, de Sitter, vėliau Amerikos astronomas Hubble priėjo išvados, kad tie ūkai tolsta nuo mūsų, nes jų spektrai rodė pasislinkimus į raudonos spalvos pusę. Tolėjimo greitis juo didesnis, juo didesniam jie yra nuotoly ir gali siekti tik keliais kartais mažesnį už šviesos greiti. Iš čia kilo hipotezė apie besiplečiančią visatą, kuri šiandien daugelio priimta. Pagal ją galima vaizduotis, lyg visata būtų gavusi pradžią vienam taške ar centre, iš kurio ji plėtėsi iki milžiniškų nuotolių. Bandyta net skaičiuoti, kiek laiko turėjo praeiti nuo kosmoso pradžios, kada tie kosminiai ūkai, lyg kokios neįsivaizduojamai didelės eksplozijos buvo išmesti iš bendro centro ir lėkdami maždaug skaičiuojamu greičiu pasiekė dabartinius nuotolius. Gautas apytikris skaičius - 3 milijardai metų. Įdomu čia yra tai, kad skaičiuojant žemės amžių pagal aktyvumą, taip pat skaičiuojant saulės amžių iš spinduliuojamos energijos ir jos atsargų kiekio, gaunamas tas pats arba artimas skaičius. Taigi, šie naujieji mokslo laimėjimai neišvengiamai iškelia mintį ir apie kosminio laiko ribas. Ir tai žymiai ryškiau negu 2-os termodinamikos dėsnis, kurio tikrumu ir šiandien neabejojama. Mokslo žvilgsniu atrodo, kad pasaulis turi pradžią. Tie patys samprotavimai lengvai priveda ir prie antrosios kosminio laiko ribos - pabaigos. Kas liečia mūsų žemę. naujausi laikai gal nepamatuotai sukėlė baimę dėl jos galimos greitos pabaigos. Bet bendros didžiosios mokslo išvados yra gana aiškios. Be to, jos žymiai mažiau paremtos spekuliacija ir grynai protinėm dedukcijom, o žymiai daugiau tiksliausiais metodais, negu panašios teorijos anksčiau. Trečia revoliucinė tiksliųjų gamtos mokslų teorija - kvantinė mechanika. Pagrindinis jos teigimas, kad energija yra kvantinio arba, sakytume, atominio pobūdžio. Pvz., regimojo spinduliavimo energija sklinda tam tikromis minimalinėmis kiekybėmis, pareinančiomis kartu nuo pastovaus minimaliausio energijos kiekio, vad. Plancko Konstantos, ir virpėjimų dažnumo, virpesių skaičiaus per sekundę. Imkime tokį eksperimentinį pavyzdį. Šviesos spinduliai veikdami ypač vad. alkalinius metalus, išmuša iš jų laisvus elektronus. Bet reikalinga tam tikros minimalinės energijos arba tam tikro dažnumo spindulių, kad laisvi elektronai būtų išmušti, kitaip, reikalingas tam tikras minimalinis kvantas. Užtat, nors ir stipri, bet permažo dažnumo šviesa, pvz. raudoni spinduliai, reiškinio nesukels. Antras dalykas, spinduliavimą laikyta esant sudėtą iš dalelių arba korpuskulų (Newton). Vėliau pasirodė, kad optikos reiškinius, kaip interperenciją, difrakciją galima išaiškinti tik šviesą vaizduojantis kaip bangas. Pagal kvantų teoriją, šviesa turi sykiu ir korpuskulų, ir bangų ypatybes, panašiai ir kitos atominės dalelės, kaip elektronai. Dalelės arba korpuskolos ypatybė ta, kad ji turi aiškiai apibrėžtą padėti, yra tam tikroj ir tik vienoj vietoj, o bangos ypatybė, kad ji turi apimtį, yra daugely vietų kartu. Tarp šių dviejų ypatybių yra tariamas prieštaravimas. Pagal teoriją, dalelės judėjimas nėra pilnai nustatytas arba apspręstas: arba mes galime nustatyti jos greitį, bet tada nežinom jos vietos, arba susekam jos vietą, bet tada nežinom jos greičio ir būsimos padėties. Koki bebūtų tikslūs matavimo instrumentai, jie kiekvienu atveju patys darys įtakos į dalelės, pvz. elektrono padėtį. Bet galima dalelės judėjimą sekti apytikriai, būtent turimos bangos ribose. Jos vieta negali būti nustatyta tikrai, bet tik įtikimai, ir būtent tas įtikimumas nustatomas pagal bangos intensyvumą. Tikrasis korpuskulos kelias yra nežinomas, bet užtat yra apibrėžtas įtikimasis dalelės kelias, būtent, apibrėžtas bangos ribomis. Taigi, banga ir yra ne kas kita kaip įtikimumas, kad dalelė gali būti tam tikroj vietoj.


Šiuose grynai teorinio pobūdžio išvedžiojimuose svarbiausias dalykas yra viena idėja, kuri šią teoriją skiria nuo vad. klasikinės fizikos: tai vad. indeterminacijos idėja. Indeterminacija, arba neapibrėžtumas pareina iš pačios veikiančios energijos kvantiško pobūdžio: būtent sukelt tam tikram atomoniam vyksmui, pvz, gauti laisvam elektronui, reikalingas tam tikras minimalinis energijos kvantas. Jeigu kvantas bus per mažas, tai laukiamo vyksmo jis nesukels ir, taip sakant, bus išeikvotas be naudos. Tuo būdu atominiuose vyksmuose tarp priežasties ir pasekmės nėra griežto ryšio. Tokia tezė griežtai priešinga XIX amžiaus visuotinam įsitikinimui, pagal kurį gamtoj viskas griežtai apspręsta, kiekvienas mažiausias pasikeitimas yra iššauktas kito atatinkamo pasikeitimo; gamtoj viešpatauja geležinė reiškinių priklausomybė, nepripažįstanti jokių išimčių. Šis griežtai deterministiškas gamtos dėsnių supratimas nepaliko jokios vietos gamtoj pasireikšti negamtinėms jėgoms. Viena iš tokių jėgų yra laisva valia. Todėl ankstesniojo laikotarpio mokslas visai nuosekliai turėjo būti materialistiškas, pripažįstąs tiktai materialinę realybę, ir žmogaus laisvą apsisprendimą aiškinąs kaip determinuotą veikimo motyvą. Iš čia vad. moralinis determinizmas, viena materialistinės pasaulėžiūros dalis. Svarbu, kad griežtas determinizmas buvo atmestas kaip tik to mokslo, kuriuo materialistinė pasaulėžiūra labiausiai rėmėsi. Indeterminacijos principas, kuris tvirtina, kad mikrokosmas arba atominiai vyksmai nėra pilnai determinuoti, vietoj geležinio mechnistinės pasaulėžiūros priežastingumo įveda vad. statistinį arba tikimybės tikslingumą: nors, atskirai imant, mikrokosmo vyksmai nėra griežtai determinuoti, bet visados yra tam tikra tikimybė, kad jie vyks tam tikru būdu. Mikrokosmo vyksmuose, kurie priklauso nuo didelės daugybės tokių atominių detalių, gauname jau gana patikimą ryšį tarp veikiančios priežasties ir pasekmės. Pvz, veikiant šviesai, kai kuriuose metaluose išskiriamas tam tikras kiekis laisvų elektronų. Imant atskirus metalo atomus, yra absoliučiai nedeterminuota, kurie iš jų turi atskelti elektronus, kada šviesa krinta vienodai, ir niekas negalėtų pasakyti, kodėl vieni iš jų elektronus atskelia, kiti ne, arba tik vėliau. Bet imdami šitą vyksmą bendrai, mes galime visai tiksliai išmatuoti atskeliamų elektronų kiekį ir tuo būdu tiksliai nustatyti dėsnį tarp šviesos ir gaunamo elektronų kiekio arba srovės. Toks vad. statistinis dėsnis praktiškai yra tiek pat patikimas kaip ir griežto priežastingumo dėsnis. Kiek šitas statistinis priežastingumas atitinka filosofinę priežastingumo sąvoką, kiek jis užtenkamas bei pagrįstas filosofiniu atžvilgiu, tai sudaro atskirą ne visai lengvą klausimą. Svarbu yra tai, kad priėmus kvantų teoriją ir indeterminacijos principą, griežtą determinizmą mokslas reikalauja atmesti, siūlydamas padaryti tinkamas išvadas ir pasaulėžiūroj.

 

Po trumpos naujųjų fizikos teorijų apžvalgos būtų lygiai svarbi apžvalga naujovių biologijos mokslų srityje. Bet kadangi šios dvi sritys net ir trumpose apžvalgose dėl savo platumo turi būti išskiriamos ir kadangi jos sudaro dvi visai atskiras studijų specialybes, čia duodam kelias pastabas dėl pažiūrų, liečiančių gyvosios gamtos klausimus. Pagrindiniai ir bendriausi yra gyvybės esmės ir kilmės klausimai. Šiandien visai aiški mokslinė tiesa, kad gyvybė remiasi ta pačia medžiaga, kuri yra negyvoj gamtoj ir priklauso fizikos ir chemijos dėsnių, bet taip pat nemažiau laikoma tikra, kad gyvybė medžiagoj nėra išaiškinama vien fizikos ir chemijos būdu. Mechanistinis materializmo amžius jau praėjo ir biologijai. Ernst Hackel, kuris buvo daug daugiau propagandistas negu mokslininkas, po 40 metų liko pamirštas, nors Jenoj, kur jis veikė, dabar atidaromi jo vardo institutai ir kitaip jis pagerbiamas.


Gyvybės principo veikimas negyvoj medžiagoj, dėka to nepaprastai didelio galvojimo pasikeitimo, šiandien patiems fizikams ir chemikams atrodo jau visai nestebinantis. Kai maždaug prieš 40 metų pirmą kartą buvo laboratoriniu būdu pagaminta pirma gimininga baltymams organinė medžiaga, kilo džiaugsmas, kad gyvybės paslaptis yra išaiškinta ir netoli esąs laikas, kai gyvus organizmus būsią galima gaminti laboratorijose. Bet ta iliuzija turėjo pasibaigti, ir sunku pasakyti, ar ji kada atgis, nors per 40 metų chemija pasiekė daugybę atradimų ir laimėjo daug sėkmingų teorinių išaiškinimų. Laboratoriniu būdu sukurti gyvybę šiandien, rodos, nemėginama, nes dar nėra pasisekę pagaminti pačią medžiagą, kuria ji turi remtis. Rodos, žinomiausia organinė baltyminė medžiaga, kuri lig šiol buvo pagaminta sintetiniu būdu, yra molpkuliarinio svorio -1500, iš maždaug 200 atomų, tuo tarpu, pvz., kiaušinio baltymas yra molekuliarinio svorio 3400, molekulė sudėta iš maždaug 5000 atomų, taip, kad pagal dabartinės organinės chemijos galimybes jį pagaminti sintetiškai tuo tarpu nėra jokios vilties. Be to, organinės chemijos nustatyta, kad į kiekvieno net žemiausio organizmo, pvz, bakterijų sporų, sudėtį visados įeina vad. makromolekuliarinės struktūros medžiagos (ypač proteinai), t. y. kurių molekula sudėta iš labai didelio skaičiaus atomų, pradedant 10 000 ligi kelių milijonų. Susipažinusieji su organine chemija supranta, kokią reikšmę joj turi vad. struktūrinės formulės. Su tuo pačiu kelių elementų atomų skaičium gali būti keli skirtingų ypatybių junginiai, vad. izomerai. Sudėtingesnėse medžiagose tų izomerų gali būti labai daug, jau toksai oktanas CsHis gali turėti 18 izomerų, o C20H42 (tai yra vieni iš paprasčiausių organinių junginių) jų turi apie 25.000. Nustatytą, kad organizmuose pasitaiko ne įvairūs to paties junginio izomerai, bet griežtai ir pastoviai tik viena kuri jų rūšis. Freiburgo chemijos prof. H. Staudinger šiuo reikalu rašo: „Kaip susidaro gyvybė mažiausiam organizme, pvz, bakterijų sporoj, šiandien mes negalim išspręsti. Tačiau šiandien mes galim žinoti, kad toks medžiagų įvairumas, koks yra kad ir paprasčiausioj gyvoj celėj, pagal šiandieninius metodus sintetiškai negali būti pagamintas, nes gyvoj celėj svarbos turi ne tik medžiagos ir jų sudarymas, bet ir molekulų bei makromolekulų tarpusavio padėtis. Taigi gyvybėj nusveria ne tik gyvą celę sudarančių medžiagų fizika ir chemija, bet ir jų suformavimas... Dėl žmogaus „to aukščiausiai išsivysčiusio objekto, mes esame įsitikinę, kad gyvybė pareina ne tik nuo sumos fizinių ir cheminių reakcijų, bet kad yra koks tai gyvybės principas, kuris fizikos ir chemijos metodais negali būti susekamas ...“ (Universitas 1946 Okt 863).


Nesprendžiant tolesnio klausimo, kas tikrai yra gyvybė arba gyvybės principas, klausimo, į kurį vienodoatsakymo dabartinis biologijos mokslas nėra davęs, tiek galima pasakyti, kad tai yra medžiagą formuojanti, bet medžiagos fizikai ir chemijai nepriklausanti savybė. Mechanistinis materializmas tvirtino, kad kiekvienas organizmas nuo žemiausio iki sudėtingiausiu yra ne kas kita, kaip pagal fizikos ir chemijos dėsnius veikianti paini mašina, griežtai klausanti mechaninio priežastingumo. Ta pati organizmų mechanika veikianti ne tik atskiros būtybės gyvybiniuose vyksmuose, bet ir milžiniškos apimties rūšių evoliucijoj, kuri prasidėjusį nuo kažkokio pirminio dumblio (Urschlamm) priėjo iki aukščiausios organizmo rūšies - žmogaus. Tai sudėtingai mašinai varyti kitokios negu fizinės ir cheminės jėgos ne tik nebuvo reikalingos, bet ir nebūtų galėję prie jos prisiderinti. Tai buvo materialistinis monizmas, pasaulėžiūra, pripažįstanti griežtai tik vieną būties pradmenį - materiją. Dvasia bei laisvė ne tik neegzistuoja, bet ir yra svetima gamtai. Tikėjimas į griežtą energijos pastovumo dėsnio galiojimą neleido sutikti, kad gamtoj veikia dar kitos jėgos, kurių dėka energija atsiranda lyg iš nieko. Reikėjo laukti, kol fizikoj buvo sugriautas tikėjimas į mechaninį priežastingumą, kad būtų pripažinta galimybė gamtoj pasireikšti tam, kas nėra nei mechaninė, nei cheminė jėga. Mikrokosminiuose vyksmuose priežastingumas griežtai negalioja, tenai atrodo pasireiškia lyg kažkas panašu į laisvę. Tad kodėl negalėtų panašiai būti gyvoj gamtoj? Šiandieninėj chemijoj plačiausiai žinomi vad. katalizo reiškiniai. Būtent, kai kurioms cheminėms reakcijoms sukelti arba pagreitinti reikia tam tikros pagelbinės medžiagos, kuri pati reakcijoj visai nedalyvauja. Šiandien įvairiausiais katalizais plačiai naudojamasi daugybės medžiagų cheminėj sintezėj. Žinoma įvairių katalizatorių ir organinėj chemijoj bei organinėj gamtoj (enzymai, fermentai). Kata-lizai, žinoma, neturi jokio panašumo su gyvybės jėgų veikimu ir pilnai gali būti suprantami fizinių ir cheminių dėsnių veikimu. Bet katalizes yra vyksmas, kuriame tam tikra medžiagos savybė sukelia stiprią reakciją kuriame, sakytume, pasėka toli pralenkia priežastį savo stiprumu. Tai yra pavyzdys, kaip pačioj gamtoj be fizinės energijos panaudojimo kyla energetiniai reiškiniai. Iš to dažnai vartojama dabar biologijoj sąvoka vad. išjudinimo principo (Auslosungsprinzip), pagal kurį vienas vyksmas yra kad ir netiesioginė priežastis kito energetiniu atžvilgiu neproporcingai intensyvinio vyksmo. Artimas šiam išjudinimo principui gali būti gyvybės principas, kurio veikimas ne energetinis, bet reguliatyvinis. Ne kitaip gyvybė, buvo visada suprantama tų, kurie pripažino vitalistinio principo reikalingumą. Kiek tas vitalistinis, principas yra priklausomas nuo materijos, kas jis iš esmės yra, tai „sudaro atskirą, klausimą, į kurį atsakymą geriau galbūt gali duoti filosofija, negu gamtos mokslas. Yra aišku, kad reguliatyvinis principas pasireiškia ne kiekvienoj, bet tik tam tikroj medžiagoj, būtent, gyvoj medžiagoj. Ta medžiaga turi būti atitinkamos cheminės sudėties bei fizinės struktūros, tačiau to neužtenka. Į tai daugelis biologų bando atsakyti, jieškodami specialių gyvai medžiagai cheminių savybių bei . specialių cheminių veiksnių. Bandyta čia remtis tuo, kas anksčiau minėta, kaip makromolekuliarinė struktūra. Arba jieškota reguliuojančio principo specialiuose katalizatoriuose, kurie, sukelia gyvybinius organizmo procesus. Bet ir tada lieka neišaiškinta organizmo visumos tvarka, o taip pat organizmo ir rūšies gyvybės pradžia. Tiesa, biochemija, kurios pasiekti laimėjimai yra galbūt ryškiausi, labai daug prisidėjo išaiškinti gyvų organizmų funkcionavimą. Bet žymiai sunkesni pasirodė bendro pobūdžio klausimai, kad ir anksčiau minėtieji: vieningo atsakymo dėl pačios gyvybės esmės ir, panašių kitų klausimų biologija dar nepriėjo ir kažin ar jie iš viso sprendžiami be bendresnio mokslo pagalbos. Panašiai ir dėlrūšių evoliucijos: tiesa, didesnė biologijos atstovų dalis šiandien laikosi pažiūros, kad gyvybės rūšys, atsiradę evoliucijos keliu, bet gal su mažesniu tikrumu negu šio šimtmečio pradžioj, nes evoliucijos teorija, trūkdama tvirtesnio empirinio pagrindo, pasiliko daugiau spekuliatyvinio pobūdžio hipotezė. Be to, ji šiandien neturi būtino ryšio su rnechanistiniu materializmu, kokį turėjo jos karštojo skelbėjo Ernst Hackel laiku. Evoliucija, kaip ir kita kuri grynojo mokslo teorija, lygiai galima pritaikyti kaip ateizmui taip ir teizmui, vadinasi ji yra neutrali pasaulėžiūros atžvilgiu. Peržvelgiant galvojimo pasikeitimą ypač tiksliuosiuose moksluose, buvo siekiama nubrėžti kai kuriuos dabartinio mokslinio pasaulėvaizdžio bruožus bei iškelti tas kelias naujas idėjas, kurios turi vadovaujamos reikšmės tolesniam mokslų formavime ir daugiau ar mažiau pareina į masių galvojimą. Reikia pastebėti, kad mūsų amžiaus pirmosios pusės mokslo eiga buvo perdaug revoliucinė, kad jos rezultatai galėtų būti laikomi atbaigtais ir ligšioliniai laimėjimai pavadinti galutinais. Naujų teorijų bent kai kurie formulavimai yra nepakankamai aiškūs ir atbaigti. Pasiekus didesnių laimėjimų ne tik eksperimentinėj, bet ir teorinėj fizikoj, gal perdaug buvo pasiduota pradiniam matematinių dedukcijų entuziazmui, kurio pasėkoj gavosi sąvokos, kurios be matematinės abstrakcijos nežinia ką reiškia, pvz, erdvę iš daugelio (6, 9) matavimų. Pasitaikydavo visai rimtų tokių samprotavimų kaip pvz., dvasios gyvenančios kelintoj tai erdvės dimensijoj visai arti mūsų ir lieka mūsų nepatiriamos. Kai kurios naujos tiksliųjų mokslų sąvokos laukia griežtesnio filosofinio išaiškinimo ir pagrindimo. Vienas svarbiausių bruožų naujoj fizikoj yra matematiškai - spekuliatyvinis jos teorijų pobūdis, kilęs iš noro duoti paprasčiausią ir tiksliausiai reiškinių išaiškinimą. Svarbiausias klausimas čia yra ne dalyko esmė, bet jo veikimas. Naujojoj fizikoj nerasim, pvz., aiškaus atsakymo į klausimą, kas yra elektronas, arba fotonas, arba pati materija, bet tik aiškinimą kaip jie veikia, mat veikimą lengviausiai nustatyti matematiškai funkciniais sąryšiais. Atsakyti, kas yra tai ir tai, matematika negali, taip pat ir fizika, daugių daugiausia ji gali padėti surasti tokį atsakymą. Kai kurios naujojo gamtos mokslo sąvokos yra grynai spekuliatyvinės ir fizikai nepretenduoja, kad jos išreikštų ką tikrai egzistuojančio. Imkime kvantų mechanikos teigimą, kad elektronas arba fotonas yra kartu dalelytė ir banga. Banga yra čia matematinė sąvoka, kuri išreiškia, kaip veikia ta korpuskula arba dalelė, kuri yra reali. J. Jeans, rašo: „Turim atsiminti, kad šis (bangų) vaizdas nėra tikrasis vaizdas, tai yra vaizdas, kurį mes susidarom, kad galėtume suprasti, kaip viskas vyksta tikrovėj, bet užtat mes neturim teisės tvirtinti, kad tikrovė prilygsta to vaizdo elementams“ (Physics and Philosophy).


Įvertinant tiksliuosius mokslus ir jų santykius su kitais mokslais, pav. su filosofija, reikia atsiminti tą jų ribotumą, kuris kyla iš to, kad juose svarstomi klausimai tik vienu atžvilgiu. Taigi iš jų negalima laukti visų klausimų išsprendimo. Taip pat ir biologija negali visko Išspręsti. Devynioliktas amžius, sužavėtas gamtos mokslų pažanga kitaip galvojo ir todėl laukė iš čia nepaprastos gyvenimo pažangos. Scientizmas sukūrė mitą apie būsimą žemės rojų, kuris visam laikui liko materialistinės pasaulėžiūros lydimąja idėja. Tas pats mitas, tiesa, nedaugelio galvose, atbudo su paskutinių metų atomo fizikos laimėjimais, tik jį greit nuslopino klaiki dabartis, siaubas ir susirūpinimas dėl ateities. Dabar maža kas abejoja, kad mokslai nėra užtenkami ne tik kultūrai varyti pirmyn, bet ir jai išlaikyti. To giliausias pagrindas yra tai, kad gamtinė tikrovė sudaro tik dalį visos realybės, be gamtinės tikrovės dar egzistuoja dvasinė tikrovė, su kuria žmogus tiek pat turi skaitytis. Šioj trumpoj naujų mokslinių faktų apžvalgoj norėta parodyti, kad tuo tarpu, kai ankstesnio laikotarpio tikslieji mokslai visai pozityviai teigė esant tik materialinę arba gamtinę tikrovę, dabartinis mokslas pasidarė daug mažiau svetimas dvasinei tikrovei. Tiesa, gamtos mokslų uždavinys yra materialinės arba gamtinės tikrovės tyrimas, bet jo išdavos tarnauja pagrindu filosofiniam, apibendrintam visos tikrovės principų pažinimui. Gana nuosekliai visų laikų gamtininkai dalį savo mokslinio darbo skyrė kartu ir filosofijai arba bent mėgino jai skirti. Ne kitaip yra ir su dabartiniais tiksliųjų mokslų atstovais, kaip matyti iš J. Jeans, A. Eddington, M. Planck ir k. Ir taip kai kurie iš jų naujuosius mokslų rezultatus komentuoja aiškiai antimaterialistiškai. Žymus (neseniai miręs) anglų astrofizikas J. Jeans knygoj ,,Fizika ir filosofija“ rašo: ,,Materializmo mokslas tvirtino, kad šis pasaulis, sudarytas iš erdvės, laiko ir materijos, apima jau visą tikrovę; sąmonę bei mintį jis laikė tik menku antraeiliu reiškiniu materialinio pasaulio istorijoj, lyg kokiu atskiru epizodu atsitiktinam mišiny fotonų, elektronų ir apskritai materijos chaotiniam judėjime. Mintis jis aiškino, kaip mechaninius judesius smegenyse, o jausmus, kaip judesius kūne. Kurį laiką, atrodė, jis gavo tam iš tiksliųjų mokslų svarbią paramą,. Juk niekada nebuvo žinoma sąmonės pasireiškimas be materijos, žmogaus dvasinė būsena atrodė visai aiškiai veikiama valgio, gėrimo ir cheminių medžiagų, kurias jis priima; daugeliui atrodė galima visokį dvasinį veiklumą išvesti iš fizinių vyksmų kūne. Tuo pat laiku astronomija galėjo konstatuoti, kad tik neįsivaizduojamai menka erdvės dalelė duoda sąlygas gyventi mums žinomo pobūdžio gyvybei. Esant tokioms aplinkybėms, buvo sunkiai įsivaizduojama, kad tokiam pasauly sąmonė galėtų turėti lemiamos reikšmės“.


Gi dabar naujoji fizika sako, kad be materijos ir radiacijos, kurias galima išreikšti erdve ir laiku, dar turi būti kitų elementų, nepasiduodančių tokiam išreiškimui. Jie yra toki pat realūs, kaip ir materialiniai elementai, bet atsitiktinai neturi jokios įtakos į mūsų pojūčių organus. Dėlei to materialinis pasaulis, kaip jis mūsų aprašomas, gal sudaro vienintelį pasaulį, kuris mums pasireiškia, bet jis nesudaro visos realybes pasaulio; jį., mes turime vaizduotis kaip gilią upę; tada reiškinių pasaulis yra jos paviršius, už kurio mūsų regėjimas nesiekia. Vyksmai tos upės gilumoj sukelia sūkurius srovės paviršiuj; paprastam gyvenime tai yra energijos ir spinduliavimo reiškinys, kuris veikia mūsų pojūčius ir tokiu būdu jaudina dvasią; žemiau mūsų yra gelmės, apie kurias mes galime susidaryti vaizdą tik protavimo išvadų būdu...


Materialistai taip pat visiškai buvo tikri (iš dalies taip pat remdamiesi mokslo laimėjimais), kad Newtono absoliutinė erdvė ir laikas turi realią, ir nepriklausomą egzistenciją; dabar gi reliatyvumo teorija nurodo, ir tai su gana aukštu įtikimumo laipsnių, kad erdvė ir laikas kiekvienas atskirai neegzistuoja nepriklausomai, bet yra tik subjektyvios iškarpos iš platesnės erdvės - laiko vienybės. Šitame kai kurie įžiūrėjo pasukimą idealizmo kryptimi, bet tam taip pat būtų sunku rasti pagrindą... Laikas ir erdvė nėra išvejami iš pasaulio, tik perkeliami į erdvės-laiko vienybę... Materialistams erdvė buvo užpildyta realių dalelių, veikiančių viena kitą savo jėgomis, elektrinėm, magnetinėm, gravitacijos jėgomis ir kt... Tos jėgos buvo lygiai taip pat realios, kaip jų judinamos dalelės.


Bet bendroji reliatyvumo teorija parodė, kad elektrinės ir magnetinės jėgos visai nėra realios, jos yra tik mūsų dvasios konstrukcija, mūsų pastangų rezultatas suprasti dalelių judėjimui. Tą pat galima pasakyti apie Nevtono gravitacijos (masių traukos) jėgą, taip pat apie energiją, impulsą ir kitas sąvokas, kurias mes įvedėm, kad jų padedami suprastume, kaip daiktai veikia - jos visos pasirodo proto konstrukcijos, visai neišlaikančios objektvvumo bandymo. Jeigu materialistai būtų prispirti pasakyti, ką jie pasaulyje laiko materialiu, vienintelis atsakymas galėtų būti: pati materija. Tuo visa jų filosofija būtų suvesta į žodžių tapatybę, nes juk yra aišku, kad materija yra materiali... Mes galime sakyti, kad determinizmas ir laisvė, materija ir materializmas mūsų naujojo mokslinio pažinimo šviesoj turi būti naujai aptarti. Kai tas bus padaryta, tada materialistas pats turės apsispręsti, ar ta vienintelė materializmo rūšis, su kuria mokslas dar galėtų sutikti, teisingai galėtų pasilikti materializmo vardą, o taip pat tie šešėliniai materijos likučiai galėtų ir toliau vadintis materija“. Taigi, yra neabejotina, kad materializmas, kaip moksliškai pagrįsta pažiūrų sistema, yra mokslo paliktas toli už mūsų. Tiesa, jis šiandien, maždaug toj pačioj formoj, kaip prieš 40 metų, yra oficiali bolševizmo ideologija, bet čia jis daugiau turi religijos vaidmenį, o ne pačios sistemos, kurią galima priimti kritiškai arba pakeisti. Pozityvi priešingybė yra integralinė ypač krikščioniškoji pasaulėžiūra, kuriai tiksliųjų mokslų išvados bent neprieštarauja. Eddington žymus tų mokslų atstovas, savo knygoj „Fizinio pasaulio prigimtis“, kalbėdamas grynai mokslo vardu, taip pat pabrėžia, kad be gamtos yra dar kita tikrovė, ne mažiau reali, nors pats mokslo uždavinys nėra apie ją kalbėti. Vienas iš tokių pat realių dalykų yra ir, kaip jis išsireiškia, mistinė religija.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai