Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINIO AUKLĖJIMO PROBLEMA TREMTIES MOKYKLOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   

1.

Tautinio auklėjimo uždavinys mokyklai yra visada aktualus. Kada kalbama apie mokyklos pareigą brandinti jaunąją kartą gyvenimui, savaime tuo pačiu iš mokyklos jau reikalaujama ir tautinio auklėjimo. Paruošti mokini gyvenimui, konkrečiai kalbant, visų pirma reiškia jį paruošti savajai tautai — gyvenimui savo tautinėje bendruomenėje. Tauta yra ta bendruomenė, kurioje išsiskleidžia kiekvieno mūsų likimas.

Ir vis dėlto: nors tautinis auklėjimas yra visada mokyklai aktualus uždavinys, tačiau tremtyje jis yra aktualus ypatinga prasme. Ypatingai aktualus tremtyje tautinio auklėjimo uždavinys dėl to, kad jo sprendimas čia nepaprastai pasunkėja. Savame krašte tautinis auklėjimas vyksta nejučiomis, tarsi savaimingai, nes tautinė dvasia čia persunkusi visą aplinką. Tautiškai nuteikia bei nustato savame krašte visas gyvenimas, — ne tik mokykla, bet ir užmokyklinė aplinka. Net jei kartais mokykla pasirodytų ir mažiau rūpestinga tautinio auklėjimo uždaviniui, tai patsai gyvenimas ją papildytų. Visai kita padėtis svetur, kur visa aplinka dvelkia svetima dvasia: svetima kalba, svetimais papročiais, svetimu gyvenimo supratimu. Čia nėra ko laukti, kad aplinka talkininkautų mokyklai tautinio auklėjimo darbe. Jei sava mokykla neįdiegs tremtyje jaunajai kartai tautinės dvasios, tai ši ir liks neįdiegta. Dar daugiau: svetima aplinka ne tik netalkininkauja mokyklai tautiniame auklėjime, bet dargi paraližuoja tautines mokyklos pastangas. Svetima aplinka vien dėl to ir tuo pačiu, kad ji yra svetima, savaime virsta nutautinimo veiksniu. Svetima kalba, svetimi papročiai, svetimas gyvenimo supratimas nejučiomis slopina tautinius nusiteikimus bei nusistatymus. Vienu žodžiu, kaip savame krašte savaimingai vyksta tautinės.dvasios įdiegimas, taip lygiai savaimingai svetimame krašte visada vyksta tautinės dvasios slopinimas, atseit, nutautinimas.

Šitos nejučiomis vykstančio nutautėjimo grėsmės akivaizdoje tautinis auklėjimas ir virsta iš savaime suprantamo dalyko aštria problema. Savaime suprantamas dalykas, kad tremties mokykla privalo rūpintis jaunajai kartai įdiegti tautinę dvasią. Bet yra aštri problema, kaip šitą uždavinį sėkmingai išspręsti nuolatinės nutautėjimo grėsmės akyvaizdoje. Nebegalėdama pasitikėti, kad tautinės dvasios jaunajai kartai įskiepijimas įvyks nejučiomis ir tarsi savaimingai, tremties mokykla. privalo sąmoningai jieškoti kelių, kurie laiduotų ne tik tautinės dvasios įdiegimą, bet ir jau įdiegtosios tautinės dvasios atsparumą prieš nutautinimo grėsmę, kylančią iš svetima dvasia persunktosios aplinkos. Sąmoningas savo tautinių uždavinių suvokimas yrą pirma s ai tremties mokyklai reikalavimas.

2.

Ir būtent: tai, kas visų pirma privalu įsisąmoninti, yra paprastai per vėlai pastebimas faktas, jog nutautėjimo grėsmė iškyla iš pat pradžių. Iš pačios pirmosios dienos, kurią atsiduriama svetimame krašte, iškyla ir nutautėjimo grėsmė. Tačiau iš pradžių tai dažniausiai nepastebima. Manoma, kad nutautėjimo grėsmė iškilsianti tik vėliau, tik antrojoje kartoje ar dar vėliau. Čia ir slypi nutautėjimo grėsmės jėga: ji ateina nejučiomis, nepastebimai. Iš pradžių raminamasi, kad dar viskas tebėra tvarkoje, o kai pastebima, kad jau nebe viskas tvarkoje, būna jau po laiko. Nutautėjimo grėsmė pastebima tik tada, kai ji savo auką ne tik priselinusi, bet ir jau mirtinai persmelkusi. Tebūnie šisai nutautėjimo grėsmės nepastebimumas mūsų iš anksto peržvelgtas. Žinokime: netenka jos tik ateičiai baimintis, nes ji jau šiandien pat ištiesusi į mus savo šešėlį. Įsiteiginėti, kad nutautėjimo grėsmė šiandien dar neaktuali, faktiškai Kutų lygu iš anksto migdyti mūsų tautinį budrumą. Neužmerkime akių prieš nutautėjimo, grėsmę!

Kokia konkreti šio reikalavimo neužmerkti akių prieš nutautėjimo grėsmę prasmė? Ne kita, kaip iš anksto įžvelgti nutautėjimo veiksnius ir rasti kelius jiems pasipriešinti.

Kaip paprastai prasideda ir vyksta nutautėjimas? Kitoje vietoje ((savo brošiūroje „Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“) šis straipsnis Ir yra ne kas kita, kaip anos brošiūros papildymas. Ana brošiūra buvo kreiptasi į jaunuosius — moksleivinę jaunuomenę. Šiuo straipsniu kreipiamasi į mokytojus, kaip tautinio auklėjimo atsakinguosius darbininkus) esu šiaip atsakęs:
Pirmiausia turbūt ne vienas būtume linkę atsakyti: išmokstant kalbą to krašto, kuris pasidaro antrąja tėvyne. Tačiau toksai atsakymas tebūtų iš dalies teisingas. Galima juk mokėti ne tik vieną, bet ir daugelį svetimų kalbų, ir dėl to dar anaiptol nenutautėti. Vadinasi, dėl nutautėjimo visų pirma nėra kaltas patsai svetimos kalbos išmokimas. Nutautėjimo veiksniu svetimos kalbos išmokimas virsta tiktai tada, kai svetimos kalbos besimokant, pradedama savoji nebevertinti. Tai ir nurodo: gimtosios kalbos užmiršimas eina drauge ne tiek su svetimosios išmokimu, kiek su tautinės sąmonės praradimu.

Bet — tenka toliau klausti — kaip prarandama tautinė sąmonė? Dėl to, kad palengva įaugama į svetimą dvasią, nutraukiami ryšiai su savosios tautos dvasia (papročiais, gyvenimo būdu, literatūra bei menu etc.) ir tuo pačiu prarandamas tautinis charakteris. Tautinio charakterio praradimas — pati pagrindinė nutautėjimo priežastis. Tautinio charakterio išblėsimu prasideda nutautėjimas. Bet kadangi tautinio charakterio blėsimas išoriškai sunkiau pastebimas, tai paprastai nutautėjimo procesas iš pradžių ir nėra pastebimas.

Atskleisdami nutautėjimo vyksmą bei jo priežastis, tuo pačiu atsakome ir klausimą, ko reikia, kad išsaugotume savajai tautai ištikimybę. Ir būtent, išlikimas savajai tautai ištikimais reikalauja trijų dalykų: a) neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, b) išsaugoti tautinę sąmonę ir c) išlaikyti tautinį charakterį.
Kad privalu neužmiršti gimtosios kalbos, visi supranta. Užmiršus tėvų kalbą, nutraukiami su savo tėvų tauta bet kokie saitai. Tačiau jau žymiai mažiau kas besupranta, kad kelias į gimtosios kalbos užmiršimą veda ne tiek per svetimos išmokimą, kiek per savosios nebevertinimą, vadinasi, per tautinės sąmonės praradimą. Ir dar rečiau kuris pagalvoja, jog tautinės sąmonės praradimas visų pirma plaukia ne iš ko kito, kaip iš tautinio charakterio išblėsimo.

Blėstant tautiniam charakteriui, savaime gęsta ir tautinė sąmonė. Praradus tautinį charakterį, atseit nutraukus ryšius su savosios tautos dvasia, nebelieka nė kas besisąmoninti. Tautinis charakteris yra tarsi tasai požeminis šaltinis, kuris vienas neregimai gaivina tautinę sąmonę. Jei visai šaltinis užanka, bematant svetimos aplinkos sausroje išdžiūva ir tautinė sąmonė.
Tai turint mintyje, manau, bus suprastas ir mano perspėjimas, jog nutautėjimo pavojus nekils tik kažkada ateityje, nes jis pradeda iškilti jau šiandien pat. Nėra dar šiandien ir ilgai dar nebus pavojaus užmiršti gimtąją kalbą (vien jau ir dėl to, kad nebus lengva svetimos išmokti). Bet jau šiandien gresia pavojus išblėsti daugeliui pačių tauriųjų mūsų charakterio savybių. Todėl ir sąmoninga kova prieš nutautėjimo grėsmę turi būti pradėta jau šiandien pat.Ir kadangi šiandien nutautėjimo grėsmė iškyla tautinio charakterio blėsimu, tai ir kova prieš nutautėjimo grėsmę šiandien visų pirma privalo vykti kovos už lietuviškojo charakterio išsaugojimą pavidalu,

3.

Pagal tai, suglaustai tariant, pagrindinis tremties mokyklos tautinis uždavinys pirmiausia yra ugdyti jaunąją kartą tautiškai sąmoningomis lietuviško charakterio asmenybėmis.
Kaip šito uždavinio siekti? Kaip ugdyti tautinį charakterį? Formaliai šį klausimą atsakant, ugdyti tautinį charakterį reiškia įugdyti jaunąją kartą į tautos dvasią. Bet toksai formalus atsakymas veda į naują klausimą: kokia konkreti tautos dvasios prasmė? Ir būtent: tai, ką vadiname tautos dvasia, yra ne kas kita, kaip kiekvienai tautai specifiškai savotiškas pasaulio ir žmogaus pergyvenimas bei supratimas. Jis padaro tai, kad kiekvienos tautos gyvenimo būdas apsireiškia savotiškais papročiais, susikristalizuoja savotiškomis tradicijomis. Jis padaro tai, kad kiekvienos tautos kultūrinė kūryba ir istorinė laikysena yra savotiškos, nepakeičiamai individualios ir tuo pačiu vertingos. Tautos dvasia — tai tautinės individualybės išsiskleidimas savotišku gyvenimo ir kūrybos stiliumi. Ir todėl klausimą, kur slypi tautinė dvasia, galime šiaip atsakyti: tautinė dvasia yra gyva ne kitur, kaip tautiniuose papročiuose ir tradicijose, pasakose ir dainose, literatūroje ir mene, legendose ir istoriniuose žygiuose, visose kultūrinėse pastangose.

Ir todėl: įaugti jaunajai kartai į tautos dvasią, konkrečiai sakant, reiškia: pasisavinti tėvų papročius ir tradicijas, įsigyventi į savąsias pasakas ir dainas, literatūrą ir meną, pažinti savosios tautos istorinius žygius ir didžiąsias istorines asmenybes, kaip gyvosios tautinės dvasios įsikūnijimo pavyzdžius. Įsigyvenant į visas šias tautinės dvasios apraiškas, įsigyvenama ir į pačią tautinę dvasią: per jas tautos dvasia tarytum įeina į mus savo antspaudu ir padaro savo reiškėjais, tautinio charakterio asmenybėmis.

Konkrečiau analizuodamas tautinio auklėjimo problemą, norėčiau atkreipti dėmesį į sekančius klausimus: — Lituanistiniai dalykai (lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija, Lietuvos geografija), kuri betarpiškai 1iečia lietuviškąją tikrovę, mokykloje turi užimti pačią centrinę vietą. Svarbu, kad tai suprastų ne vien šių dalykų dėstytojai, bet ir visi kiti. Tiesa, oficialiai visi dalykai, įrašyti į mokslo programą, lygiai vertinami. Tačiau faktiškai vieni dalykai laikomi pagrindingesniais, kiti — mažiau pagrindingais. Sakysime, oficialiai ir kūno kultūros ar piešimo mokytojas turi teisę duoti pataisą. Bet jei kuris šių dalykų dėstytojas pradėtų šią teisę ir faktiškai naudoti, nėra abejonės, kad jis susilauktų reakcijos ne tik iš viešosios opinijos, bet galbūt ir iš pačių mokytojų. Nesiimu šituo konstatavimu spręsti, ar tokia reakcija būtų pagrįsta ar ne. Tai atskiras reikalas. Tenoriu šioje vietoje perspėti, kad pradeda pas mus, nors ir nežymiai, formuotis nuomonė, jog tremtyje lituanistiniai dalykai nebetenka tos reikšmės, kurią jie turėjo savame krašte. Tiesa, pašalinė opinija nėra kompetentinga nustatyti mokyklai programinę linkmę. Tačiau kiekvienu atveju tokia pašalinė opinija, veikdama mokinių nusistatymą, gali mokytojų pastangas nelemtai apsunkinti. Reikia todėl visu griežtumu atskleisti tokios opinijos pragaištingumą. Kalbėti apie lituanistinių dalykų tremtyje nebenaudingumą yra lygu save iš anksto atiduoti nutautėjimo grėsmei. Nebus tremtyje naudinga ne tik lituanistinius dalykus gerai pažinti, bet ir iš viso lietuviu būti. Kas norės tremtyje vadovautis vien oportunistiniais naudos išskaičiavimais, tas ir pats nepasijus, kaip nutautės. Jei norime išlikti lietuviais, turime visa, kas lietuviška, vertinti ne praktinio panaudojamumo, o tautinio vertingumo matu.. Gi tautinio auklėjimo požiūriu lituanistinių dalykų vertė neginčytina. Jie atskleidžia mokiniui tautos dvasią. Kai kitais dalykais mokinys labiau formaliai lavinamas bei žiniomis turtinamas, tai lituanistiniais dalykais jis suvedamas į betarpišką kontaktą su mūsų tautos dvasinėmis gelmėmis. Šita prasme lituanistiniai dalykai nėra tik paprasti mokomieji dalykai šalia daugelio kitų, bet ir patsai pagrindinis tautinio auklėjimo veiksnys — tautinės mūsų dvasios atsiskleidimo vieta.

Labai svarbu šitą lituanistinių dalykų reikšmę giliai įsąmoninti ir patiems mokiniams. Svarbu tai dėl to, kad tik toksai mokymasis yra tikrai prasmingas ir sėkmingas, kurį gaivina pačių besimokančiųjų asmeninis interesas. Asmeninio intereso nuotaikos mokiniuose sudarymas daug kuo priklauso betgi ir nuo dėstytojų. Pastarųjų uždavinys savuosius dalykus taip perteikti, kad“ jais domėjimasis plauktų iš širdies, iš gyvo mokinių tautinio intereso. Nėra, tiesa, tai lengvas uždavinys. Mokinys paprastai linkęs visa, kas per pamokas dėstoma, mokytis labiau iš pareigos ar net prievartos. Kartais net ir patys gerieji mokiniai mieliau griebiasi to, ko nėra mokoma, negu to, kas per pamokas dėstoma. Tokia jau mokinio psichologija. Bet tai neatpalaiduoja nuo pareigos stengtis sužadinti gyvą, asmeninį interesą ir dėstomiesiems dalykams. Jei tas pasiseks, bus laiduota, kad mokinio palinkimas nepasitenkinti vien tuo, kas dėstoma per pamokas, ras pozityvią linkmę (sakysime, nepasitenkinti vien programoje įrašytaisiais rusų literatūros autoriais, o stengtis susipažinti ir su pačiais jauniausiais mūsų literatūrinio gyvenimo atstovais). Tereiškiau baimę, kad lituanistiniai dalykai nebūtų kitų dalykų nustelbti. Lietuviškoje mokykloje, pašauktoje išlaikyti jaunojoje tremtinių kartoje tautiną sąmonę, savaimingai pirmasis dėmesio objektas privalo būti tie dalykai, kurie betarpiškai liečia mūsų tautinės dvasios apraiškas.

Antra. Akcentuodamas lituanistinių dalykų pirmaeilę reikšmę tautinio auklėjimo požiūriu, nemaniau betgi užmiršti, kad ir kiti visi dalykai gali būti panaudoti tautiniam auklėjimui. Galima visus dalykus, ,. nors ir nelygiai, įjungti tautinio auklėjimo tarnybon. Deja, šita galimybė neretai lieka neišnaudota. Pavyzdžiui: meninio lavinimo mokytojas turi galimybę mokinius ne tik piešimo išmokyti, bet ir atskleisti jiems mūsų liaudies meno grožį, parodyti, kuo jis specifiškai lietuviškas, atkreipti dėmesį, kaip ta pati mūsų tautos kūrybinio genijaus dvasia, kuri sukūrė mūsų liaudies meną, lieka gyva ir individualinėje mūsų menininkų kūryboje. Bet ar daugelis meninio lavinimo mokytojų pasistengia savo mokiniams atskleisti mūsų tautos grožinį genijų? — Panašiai yra ir su kūno kultūra. Galėtų kūno kultūros mokytojai skirti savo laiką mokinius išmokyti ne tik internacionalinių žaidimų, bet ir senų tautinių. Skundžiamasi, tiesa, pastarųjų neįdomumu. Bet keliu klausimą: ar nesame patekę į nelemtą circulus vitiosus? Ar nėra senieji tautiniai žaidimai tik dėl to neįdomūs, kad, formuodamiesi internacionaliniais žaidimais, ir patys internacionališkai blankėjame? Ar tie patys senieji tautiniai žaidimai netaptų įdomūs, jei pradėtume visų pirma save ugdyti jais, o ne anais? Ar neatrastume kelio į tą bendruomenišką džiaugsmo nuotaiką, kuri taip būdinga mūsų seniesiems tautiniams žaidimams? — Arba vėl: psichologija. Ar nėra tiesiog pareiga paskutiniąsias kurso valandas skirti lietuvio sielai charakterizuoti? — Galbūt tik vadinamieji tikslieji dalykai (matematika ir fizika bei chemija) nepanaudojami tautiniam auklėjimui. Sakau ,,galbūt“, nes ir juos tam tikra prasme galima įjungti tautinio auklėjimo tarnybon, būtent, supažindinant mokinius su mūsų tautiečių pastangomis šiuose moksluose. — Vienu žodžiu, nors centrinė vieta tautiniame auklėjime tenka lituanistiniams dalykams, tačiau tai neatpalaiduoja nuo pareigos, kiek kurio dalyko prigimtis leidžia, panaudoti tautinio auklėjimo tikslams ir visus kitus dalykus. Tas kaip tik ir įprasmins kiekvieną jų.

Suprantu, be abejo, jog nebūtų teisinga kaltinti vien mokytojus dėl kartais permažo nelituanistinių dalykų panaudojimo tautiniam auklėjimui. Vienais atvejais šita galimybė kiekvieną dalyką įjungti tautinio auklėjimo tarnybon nėra turėta prieš akis ir pačias programas ruošiant. O kitais atvejais ji nėra atsižvelgta rašant vadovėlius. Bet subjektyvus kieno nors nekaltumas nėra dar objektyvus padėties išteisinimas. Būtų pravartu, mano nuomone, besirūpinant atskirų dalykų vadovėliais, pagalvoti ir apie tokią studiją, kuri specialiau pasvarstytų klausimą, kaip tautinio auklėjimo tikslams panaudoti, visus dalykus.

5.

Tautinis momentas privalo būti sąmoningai akcentuojamas ne tik mokyme, bet ir auklėjime, ne tik mokomosios medžiagos perteikime, bet ir auklėjančioje mokytojo veikmėje į mokinį. Principiškai tenka sutikti, kad auklėjimas visada jau yra ir tautinis auklėjimas. Geru žmogumi auklėjimas savaime yra auklėjimas ir geru savosios tautos nariu. Ištikimybė savo tėvų žemei ir tautai yra ir moralinė vertybė. Tačiau šis metas, kada esame pastatyti prieš nuolatinę nutautėjimo grėsmę, reikalauja tautinį momentą auklėjime specialiai išryškinti.

Ir būtent, mano nuomone, tautinės moralės, arba patriotizmo, mūsų mokyklinėje jaunuomėje šiuo metu gaivinimas reikalauja ypatingai iškelti du momentus: idealistinį jo pagrindą ir betarpiškai konkretų jo sąryšį su kasdienybe. Patriotizmas ir idealizmas iš esmės susieti dalykai. Ar nėra idealizmas savo esme nusistatymas vadovautis aukštesniu meilės įstatymu, o ne asmeninio išskaičiavimo motyvais? Ar ne tokia pat ir patriotizmo esmė? Ir šita prasme: patriotizmas yra ne kas kita, kaip vienas idealizmo pavidalų. Patriotizmas — tai tautinis idealizmas. Jis bendrąjį idealistinį meilės principą konkretizuoja savosios tautos meile. Tai ir nurodo: tikrai patikimas tėra tasai patriotizmas, kuris atremtas ne į akimirkinę nuotaiką, o į pastovų ir principinį idealistinį nusistatymą. Sudarymas jaunojoje kartoje idealistinio nusistatymo yra pati pagrindinė patriotinio auklėjimo sąlyga.

Gyvenamasai metas yra daugiau negu nepalankus idealistinei nuotaikai susikurti. Ne visada buvo jai palankūs net paties nepriklausomojo gyvenimo metai. Turiu mintyje partinio protekcionizmo sistemą, kuri, nepaisydama asmeninio žmogaus vertingumo, savanaudinį karjerizmą buvo iškėlusi pagrindiniu gyvenimo sėkmės dėsniu. O ką bekalbėti apie okupacinius laikmečius ir pagaliau dabarties dienas! Visur tematyti jėgos ir klastos siautėjimas, kuris negailestingai nustelbia meilės prošvaistes. Nieko todėl nuostabaus, kad ir mūsų jaunuomenėje gresia kurtis nuotaika: „Idealizmas — gyvenimui svetimas dalykas. Jei nori gyventi, nesvaičioki jokių idealų, o mokykis iš paties gyvenimo. Būk kietas ir suktas, kaip kietas ir suktas yra pats gyvenimas — atšiaurios būvio kovos arena. Būti idealistu — būti vienam kvailiuku tarp visų gudriųjų!“

Negalima ginčyti, kad šituose konstatavimuose nebūtų tiesos. Tačiau vienas dalykas yra kritikos tiesa ir kitas dalykas — kuriančioji tiesa. Kai pirmoji tekonstatuoja, kaip labai dažnai faktiškai yra, tai antroji yra pašaukta atskleisti, kaip iš tiesų privalu būti. Kieno išmintis nesieks toliau dabarties kritikos, tasai niekada nepajėgs išbristi iš šios dabarties. Žmogaus širdies gilųjį ilgesį atitinkanti ateitis atsiskleis tik tam, kuriam švies aukštesnė tiesa „taip visada privalo būti!“ Mūsų, tremtinių, atveju tai ypatingai galioja. Jei savame krašte, net ir pačiais okupaciniais laikmečiais, daugeliu atvejų patriotizmas sutapo ir su mūsų asmenine gerove, tai svetur — niekada. Kaip pirma pastebėjau, vadovautis tautiniu idealizmu tremtyje labai dažnai bus tiesiog asmeniškai nuostolinga. Nieko svetur nebus pelningesnio, kaip įsilieti į svetimą kraštą, atseit nutautėti. Ir galima būti iš anksto tikram: kas tepaisys asmeninių naudos išskaičiavimų, išsižadės savo tautos greičiau, negu jis pats šiandien mano. Tautiškai atspariai jaunuomenei išugdyti nėra kito kelio, kaip, įdiegti jai pasitikėjimą idealizmo jėga. Tik idealistiniu nusistatymu pagrįstas patriotizmas padės mums išlikti solidaria ir tuo pačiu visiems tremties vargams ir bandymams atsparia bendruomene. Mūsų viltis — ne savanaudinis ,,sauve qui peut“ (tesigelbi, kaip kas išmano), o idealistinis principas „Visi už vieną ir vienas už visus“. Kiekvienas, suprantama, turi teisės savimi rūpintis. Bet niekas neturi teisės užmiršti, jog pro visus asmeninius rūpesčius turi švitėti ir bendrasai tautinio solidarumo principas.

Ypačiai idealizmo žodį mūsų jaunuomenėje diskreditavo lengvabūdiškas jo vartojimas. Atsimename, kokiu jautrumu mūsų jaunuomenės spauda („Šviesa“) reagavo į tuos „vadus“, kurie dar vakar kalbėję apie reikalą būti draugėje, niekur nesisklaidyti, jau ryt patys pirmieji atsidūrė užjūriuos toliau „vadų“ vaidinti. Nieko blogo jie nepadarė, bet: kam veidmainiškai kalbėjo? Netrūktų ir kitų pavyzdžių, kaip kalbama ir skelbiama, kam širdyje netikima. Tas visa ne vieno mintyje idealizmo žodį ir pavertė farizeizmo sinonimu.

Tačiau tikras idealizmas nėra nei naivus padangėse lakiojimas, nei suktas veidmainiavimas, o konkretus kasdienybės įstatymas. Būti idealistu — tai visą savo kasdieninį gyvenimą persunkti ir nušviesti meile. Tokia pat konkreti ir patriotizmo prasmė. Patriotu būti yra daugiau, negu tik būti nusiteikusiam lemiamu momentu, tėvynei pašaukus, didvyriškai pasireikšti. Patriotizmas, visų pirma liudijamas sąžiningu kasdieninių pareigų atlikimu. Ir todėl: mokinio atveju patriotizmą pirmiausia turi liudyti sąžiningas mokymasis.

Tačiau, deja, šisai patriotizmo sąryšis su konkrečia kasdienybe dažnai pamirštamas ar dargi visai neįregimas. Prisimena man vienas pašnekesys su klase, kuriame aiškinomės patriotizmo prasmę. Kada pareiškiau, jog būti geru patriotu mokiniui yra lygu gerai mokytis ir jog dėl to joks nesąžiningas mokinys neturi teisės manyti mylįs tėvynę, klasėje kilo protesto audrą, nes argi ir blogi mokiniai nepasireiškę didvyriškais tėvynės gynėjais. „Tiesa, — atsakiau, — bet pora pastabų. Kaip ateityje pasielgsite dar niekas nežino — nei jūs patys, nei tėvynė. Todėl ir laikyti save patriotais šiandien dar neturite teisės, nes žadate jais tik ateityje pasireikšti. Pažadėti ne visada jau reiškia ir ištesėti. O svarbiausia: tėvynė iš savo sūnų reikalauja aukos visą, laiką, ne tik vadinamaisiais lemiamais momentais. Kova už tautinę gyvybę vyksta visą laiką, tik kiekvienu metu skirtingais būdais: vienu metu — ginklu, kitu metu — kasdieniniu darbu ir kultūrine kūryba. Ir tasai mokinys, kuris mokslui skirto laiko neišnaudoja sąžiningai pasiruošti ateities darbui, ne tik nepatriotiškai elgiasi, bet tiesiog tėvynei nusikalsta. Kas nebuvo sąžiningu mokiniu mokyklos suole, mažai teikia šansų ir ateityje būti geru savo specialybės darbininku. Ar turite ką pasakyti daugiau?“ Atsakė tyla, nebe protesto murmesys. Būti šita konkrečia prasme patriotu, atseit ir pačioje kasdieninėje tikrovėje išsaugoti idealistinį nusistatymą, nėra lengva. Nelengva tuo pačiu ir mokytojui budėti mokinių patriotinės sąmonės brandinimo poste. Nelengva dėl to, kad patriotizmą tenka ne skelbti svetimais pavyzdžiais, o liudyti savimi pačiu. Žodinis patriotizmo skelbimas, užuot mokinius pozityviai veikęs, galį kaip tik neigiamai paveikti, nes sudaryti įspūdžio, kad idealizmas iš tiesų tėra graži kaukė vaidinti padorų žmogų. Neturi teisės mokytojas savo mokiniams tarti nė vieno žodžio, už kurio nestovėtų jis pats.

Jei mokytojų lygis apsprendžia ir visos mokyklos lygį mokomosios medžiagos perteikimo atžvilgiu, tai dar labiau auklėjimo atžvilgiu. Visą laiką mūsų mokyklai keltasis priekaištas, kad ji liekanti labiau mokymo, negu auklėjimo institucija, pirmoje eilėje lietė mokytojus. Nesiimu šioje vietoje klausimo liesti visu pločiu. Nežinau, ką konkretaus galėčiau pasakyti. Tenorėčiau šį kartą iškelti tik vieną specialesnį klausimą — klasės auklėtojų atranką. Per juos mokyklos auklėjančioji veikmė labiausiai gali reikštis. Kai kitų mokytojų auklėjančioj! veikmė neišvengiamai lieka daugiau ar mažiau atsitiktinė, tai klasės auklėtojas yra specialiai įpareigotas nuolatiniu kontaktu kurti sveiko nusistatymo klasės bendruomenę. Ir todėl klasių auklėtojų atranka yra pati pagrindinė problema, rūpinantis auklėjimo mūsų mokykloje sustiprinimu. Faktiškai betgi klasių auklėtojų atranka ne kartą vyksta labai atsitiktinai: turi kuris mokytojas per maža pamokų, — ir paskiriama jam klasė daugiau pamokinių vienetų sudaryti. Ir visai nepagalvojama, kad tokiu keliu neretai klasių auklėjimas atiduodamas į silpnas rankas. Galima, žinoma, oficialiai skelbti, kad visi mokytojai yra lygiai vertintini. Lygiai privalu vertinti ir visus žmones. Bet kaip nevisi žmonės yra lygios vertės, taip ir mokytojai. Galima būtų to ir nekelti, jei klausimas eitų tik apie pamokinius vienetus. Bet klausimas eina ne apie juos, o apie jaunų žmonių ateitį. Prieš ją turi nutilti visos ambicijos ir visi oficialumai (turiu mintyje įsiviešpatavusį paprotį klasių auklėjimą, skirti ilgiau mokytojavusiems). Klasių auklėtojais turi būti atrenkami patys pajėgiausi mokytojai, kurie labiausiai pajėgtų sukurti klasėse idealistinio ir tuo pačiu patriotinio nusistatymo nuotaiką. Jei tokia nuotaika klasėse nebus sukurta, visos kalbos apie jaunųjų kartų tautinį brandinimą tebus bergždžia patetika. Tasai gimnazijos direktorius, kuris to nesuprastų, nusikalstų tautai.

Tuo pačiu, keldamas klasės auklėtojų atrankos klausimą, keliu reikalą ir apskritai reviduoti pažiūrą į klasės auklėtojo vaidmenį. Reviduoti ne teorine, o faktine prasme. Teoriškai visi sutiks, kad klasės auklėtojo vaidmuo nėra tik pedagogų tarybos sprendimų klasei perteikimas ar vien formalus drausmės klasėje palaikymas. Bet faktiškai labai dažnai klasės auklėtojai savo pareigas suveda vien į klasės žurnalo tvarkymą. Gal todėl ir pedagoginį klasės auklėtojo titulą imame keisti į administracinį klasės vedėjo titulą? O švietimo vadovybė yra iš tiesų rūpestingai paruošusi specialią visuomeninio auklėjimo programą. Neužmirštas joje ir tautinio auklėjimo momentas. Bet ar (daugelis klasės auklėtojų ją vykdo?

6.

Pagaliau: tautinio auklėjimo tikslams turi būt palenkti ne tik pačios mokyklos teikiamas mokymas bei vykdomas auklėjimas, bet ir pačių mokinių savarankiškas organizacinis reiškimasis. Šituo klausimu pas mus vis dar netrūksta nesusipratimų (galbūt ir dėl to, kad dažniausiai šis klausimas liečiamas ne pedagoginiu, o politiniu požiūriu). Bijant kad ideologinių organizacijų priedanga nebūtų į mokyklą įnešta politika, buvo netgi siūloma iš viso ideologines organizacijas pakeisti tokia viena organizacija, kuri tesirūpintų organizuoti mokiniams laisvalaikines pramogas. Tokią pažiūrą padiktavo tasai miesčioninis beidėjiškumas, kurį iš mūsų išrauti yra pats aktualusai šio meto uždavinys. Ne miesčioninis beidėjiškumas, iš anksto palankus internacionaliniam principui „ten tėvynė, kur gera“, laiduos mums tautinį atsparumą, o tik gilių idealistinių nusistatymų mūsų jaunuomenėje suformavimas. Visiškai sutinku, jog tenka rūpintis, kad ideologinės organizacijos nebūtų politinių įtakų piktnaudojamos partiniams interesams. Bet būtų nesusipratimas norėti jas iš principo paneigti. Tai būtų lygu atsisakyti mūsų moksleivinėje jaunuomenėje formuoti idealistinę nuotaiką, kurioje vienoje gali išsiskleisti tikras patriotizmas. Todėl kaip tik, mano nuomone, tenka rūpintis ne mokinius kreipti nuo ideologinio formavimosi į žaidimus, o rūpintis, kad ir pačios ideologinės organizacijos perdaug nenukryptų vien į pramoginę veiklą. O neretai pasitaiko, kad ir savo pagrinde idėjinių organizacijų veikla išsisemia vien iškilomis, išvykomis, pobūviais, vienu žodžiu, pramogomis. Nemanau, savaime suprantama, neigti pramogų reikalą apskritai. Bet keliu reikalą, kad ir pačios pramogos būtų įprasmintos gilesniu turiniu. Daug gilesnį įspūdį, sakysime, paliks ta stovykla, kurioje bus ne tik žaista bei pramogauta, bet rasta laiko ir idėjiniams pašnekesiams. Vienašališkas nukrypimas į pramogas bei sportą netruktų pasirodyti kaip vienas pirmųjų mūsų internacionalinio seklėjimo ir tuo pačiu tautinio blėsimo priežasčių.

Ir pramogaujant, rengiant pobūvius bei išvykas, neužmirština, kad ir jie turi tarnauti mūsų tautiniam gaivinimui. Ir džiaugsmo bei užsimiršimo valandas organizuokime ne svetimuosius pamėgdžiodami, o savų lietuviškų papročių bei lietuviškos dainos ženkle. Nieko nėra koktesnio, kaip matyti lietuviškos organizacijos šventą, nieko originalesnio neišgalvojus, surežisuotą vokiško patoso stiliumi. Tiesa, kiekvienas laikas reikalauja savo duoklės. O mūsų laikas yra ypačiai internacionališkas. Neišvengsime ir mes neatidavę duoklės savo laikui. Bet svarbu, kad nebūtų mūsų savi pramoginiai papročiai bei dainos visiškai nustelbti svetimų papročių ir svetimų traliavimų.

Kiekviena organizacija turi vieną kurį mokytoją savo globėju. Gaila betgi, kad neretai šisai globojimas lieka gryna formalybė. Yra būtina šią pareigą eiti ne tik raidiškai, bet ir faktiškai. Kai pati mokykla rūpestingiau turės savo akyse visų jos ribose veikiančių organizacijų veiklą, atkris ir kai kieno (kai kada ir pagrįstai) reiškiama baimė dėl politikos mokyklon nešimo.

Nėra abejonės, kad šiose sąlygose, kuriose dabar esame ir kuriose dar teks būti, išlaikyti aukštą mūsų mokyklos lygį nebus lengva. Tačiau svarbu nenuleisti rankų. Turiu mintyje beiškylančią aplinka teisinimosi tendenciją: mokykla esanti tiktai aplinkos veidrodis. Yra šiame teisinimesi dalis tiesos, bet — tik dalis. Yra tiesos ta prasme, kad iš tiesų mokykla nestovi šalia visuomenės. Visos negerovės kurios įsigali visuomenėje, nejučiomis skverbiasi ir į mokykla. Bet pasiteisinimas niekada nėra išteisinimas. Niekas neturi teisės atsakomybę nuo savęs perkelti ant kitų. Ir ypačiai tai galioja mokyklai. Mokykla pačiu savo pašaukimu yra skirta būti ne visuomenės atspindžiu, o jos formuotoja. Ir juo labiau visuomenei grėstų įvairios negerovės, tuo labiau mokyklai privalu budėti, kad šios negerovės bent jos nepasiektų. Negerovės mokyklai yra ne pasiteisinimas, o tiktai perspėjimas, kad ypatingai reikia į jas atkreipti dėmesį. Jei sunkiau mokykloje palaikyti drausmę, yra ženklas, kad jos palaikymas yra ypačiai reikalingas. Jei sunkiau mokiniuose įžiebti idealistinio entuziazmo nuotaiką, yra ženklas, kad reikia visas pastangas sudvigubinti. Jei sunkiau, vienu žodžiu, išlaikyti aukštą mūsų mokyklos lygį, yra ženklas, kad jo išlaikymas yra pati didžioji būtinybė.

„Nenoriu, atmesdamas mokyklos teisinimąsi visuomene, užmiršti, kad nebūtų savo ruožtu ir pati visuomenė atsakinga už mūsų mokyklą. Savos mokyklos išsaugojimas — pagrindinis laidas mūsų jaunųjų kartų tautiniam atsparumui užtikrinti. Netenka to nė įrodinėti. Kiekvienas, kuris tik išeina už siauro asmeninių rūpesčių kiauto, tai supranta. Netenka skųstis, kad vadovaujantieji tremtinių bendruomenės organai nesuprastų mokyklos reikšmės. Bet jų supratimo konkrečiose gyvenimo sąlygose ne visada pakanka. Reikia, kad ir visa plačioji visuomenė suprastų didįjį mokyklos vaidmenį. Kaip mokytojui išlaikyti savo autoritetą, jei visuomenėje įsigalėjusi pažiūra, kad nėra jokio kito autoritetui pagrindo, kaip turėti išpūstą kišenę! Kaip mokytojui visomis jėgomis atsidėti mokyklos darbui, jei jo atlyginimo nepakanka begėdžiui batsiuviui apmokėti už vaikui puspadžių pakalimą! Kaip mokytojui išlaikyti savo darbo vertės sąmonę, jei atleidus jį nuo stovyklinių darbų, pakyla visuomenėje pasipiktinimo murmesys. Didelė todėl visų susirūpinusiųjų mūsų tautine ateitimi pareiga padėti visas pastangas, kad mokytojų vaidmuo tautinėje mūsų bendruomenėje būtų deramai suprastas.

Ateitis mūsų mokyklai nieko gero nežada. Užuot laukus sąlygų pagerėjimo, reikia būti tikriems, kad ateityje sąlygos mūsų mokyklai milžiniškai pasunkės. Kiek apskritai bus galima ją išlaikyti, bus galima ją išlaikyti tik mūsų pačių, ne vien tėvų ar mokytojų, bet tik drauge visos bendruomenės pastangomis — ne tik moralinėmis, bet ir materialinėmis. Žinokime tai iš anksto!

Schwabisch Gmund, 1948. 1. 15

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai