1. Visuomeninis subrendimas, kaip visuomeninio veikimo sąlyga.
2. Visuomeninis veikimas, kaip pašaukimas ir pareiga.
3. Visuomeninis veikimas, kaip bandymas — gundymas.
4. Krikščioniškoji etika, kaip sėkmingo visuomeninio darbo vadovė ir garantija.
1. VISUOMENINIS SUBRENDIMAS, KAIP VISUOMENINIO VEIKIMO SĄLYGA
A. Žmogus, kaip visuomeninė būtybė apskritai
Du didieji žmogaus gyvenimo poliai — gimimas ir mirimas — yra du didieji slėpiniai. Slėpiniai ir paslaptys vyksta ir atsiskleidžia vienatvėje, slaptoje. Žmogus gimsta ir miršta vienas giliausia šito žodžio prasme. Tie, kurie jį pasitinka gyvenimui, jo nepažįsta, kaip ir jis jų nepažįsta. Tie kurie jį išleidžia į anapus, nuo jo pasilieka, kaip ir jis juos palieka. Gimimo ir mirties slenkstį žmogui tenka peržengti vienam, o gyventi su tūkstančiais. Prieš vaiko akis žingsnis po žingsnio žmonių pasaulis atsiskleidžia, prieš senelio akis jis diena po dienos užsiskleidžia. Vienas kūdikis, nes dar nepastatytas tiltas, kuris jungia jo ir kitų žemę, vienišas senelis, nes jo dienos priartėjo prie naujos paslapties durų, o žmonės nutolo.
Kaip rytas ir vakaras nesudaro visos dienos, taip gimimas ir mirimas viso gyvenimo. Jei gimimas ir mirimas pažymėtas vienatvės vardu, tai visas gyvenimas eina bendravimo ir įvairių tarpusaviu santykių ženkle. Žmogus, kaip individas, kaip turįs savęs sąmonę, net ir. labiausiai išsivysčiusių visuomeninių santykių metu savęs nepraras bendruomenėje; jis visados jausis atskiras, išsiskiriąs ir vienas, nors kaip visuomeninė būtybė veršis į bendruomeninį gyvenimą.“Tačiau žmogus niekuomet taip nesutaps su bendruomene, jos gyvenimu, kaip su ja sutampa paprasti gyviai, besivadovaują instinktu — bitės, skruzdės, termitai. Jie nežino kito pasaulio, kaip bendruomenės pasaulis, kitų darbų ir rūpesčių, kaip bendruomenės darbai ir rūpesčiai. Žmogus visados pasiliks bendruomenės atžvilgiu tam tikrame kritiškame rezerve su savo atskiru pasauliu, savo siekimais ir rūpesčiais. Jis į ją žiūrės ne tik bendro, bet ir asmeninio labo žvilgsniu. Vadinas, kaip iš vienos pusės bendruomenė negali pilnai žmogaus patenkinti, taip iš kitos pusės žmogus negali visiškai bendruomenei atsidėti. Bendruomenė žmogaus pilnai neišsemia ir nepatenkina. Žmoguje visados bus gyvas ne tik bendruomenės, bet, ir vienumos ilgesys. Atsiskyrėlio laimė vilioja ne tik bręstantį, bet ir subrendusį, net šeimą sukūrusį žmogų. Neseniai paskelbtas šventuoju šveicaras Nikolojus iš Klūe pačiame amžiaus viduryje palieka namus, žmoną, vaikus (tada jo jauniausias sūnelis tebuvo šešių savaičių) ir apsigyvena kaip atsiskyrėlis nuošalaus slėnio vienumoje. Žmogaus užtenka žmogui sau pačiam, jei su juo ypatingu būdu gyvena Dievas arba jam skiria ypatingą pašaukimą. Gilus, mistinis žmogaus sielos santykis su Dievu neleidžia žmogui jaustis vienišam ir apleistam.
Tai kas mus paauglius žavėjo Robinzono Kruzės gyvenime, buvo visiška vienuma, visiška laisvė ir pionieriaus darbas. Tačiau ir toks gyvenimas Robinzonui atsibudo. Jis ilgėjosi ir jieškojo žmogaus, draugo. Iš socialinės žmogaus prigimties nuolat besiveržiąs giliausias ir pastoviausias ilgesys, yra ilgesys draugo, kuris jį suprastų; su kuriuo jis galėtų dalytis darbu, duona, laisve, kančia. Net ir rojuje pirmasis žmogus būdamas vienas nebuvo patenkintas. Kai žmogaus prigimties Leidėjas tarė: „Negera žmogui būti vienam“ (Gen. 2, 18). Jis pridėjo: „Padarysiu jam draugę į jį panašią“ (Gen 2, 19). Dievas nepasakė — padarysiu moterį) žmoną, bet draugę.
Žmogui lemta išgyventi nuolatinė įtampa tarp savęs ir kitų, nuolatinis teisių derinimas su kito teisėmis, nuolatinis įvairių pareigų atlikimas ne tik savęs, bet ir kitų atžvilgiu. Nusivylęs bendruomeniniu gyvenimu jis nori likti anachoretu. Įkyrėjus atsiskyrėlio daliai, jis vėl grįžta į visuomenę. Sunkiai žmogui pakeliamas ilgalaikis vienišumas, kaip ir nuolatinis minioje buvimas. Per didelis nutolimas nuo bendruomeninio gyvenimo gali žmogų padaryti egoistu, nesuprantančiu kitų; gi per dažnas ir ilgas minioje pasinėrimas neša priešingą pavojų — prarasti save, likti miniažmogiu, nebepažįstančiu savęs.
Senovės išminčius Aristotelis žmogų pavadino protinga ir visuomenine būtybe. Vadinasi, jis iškėlė dvi būdingas žmogaus ypatybes — jo protingumą ir visuomeniškumą. Tačiau reikia pasakyti, kaip ribotas žmogaus protingumas, taip ribotas ir jo visuomeniškumas. Žmogiškai (ne angeliškai) žmogus protingas ir žmogiškai (ne skruzdėliškai) visuomeniškas. Ar žmogus daugiau protingas, ar visuomeniškas — sunku pasakyti. Atrodo, kad daugiau protingas, negu visuomeniškas. Žmogaus proto kuriamoji šventovė, atrodo, ir greičiau statoma ir lengviau palaikoma. Tuo tarpu visuomeninių santykių rūmas ir mažiau didingas ir nuolatos reikalingas remonto, naujų ramsčių, sargybų: storų įstatymų kodeksų, ilgomis togomis vilkinčių teisėjų, budrių policininkų. Prieš ypatingai asoclalines egoizmo bacilas žmogus priverstas griebtis kalėjimų, kartuvių ir elektros kėdžių.
Lengviau protingai spręsti ir kalbėti, sunkiau visuomeniškai veikti — atiduoti suum cuique. Protas dažnai patalkininkauja savimeilei, bet savimeilė niekados nepaduoda rankos, nepadeda altruizmui. Tiesą sakant, ir proto šventovė statoma ne be altruizmo talkos, kaip ir visuomeniškumo rūmai nestovi be išminties šviesos. Pastarųjų silpnumas meta šešėlį ir ant išdidžios proto šventovės. Ak, abu pastatai to paties žmogaus ilgo patyrimo ir kruvinų pastangų vaisius. Tik žmogus statydamas visuomenės rūmus dvi plytas deda savo sterblėn, o trečią į bendrą statinį. Mat į save palinkusius žmogaus pirštus teatitiesia meilė ir pasiaukojimas.
B. Visuomeninis brendimas
Visuomeninis žmogaus brendimas eina ranka rankon su bendrąją dvasine raida, nei ją prašokdamas, nei toli nuo jos atsilikdamas. Žmogus bręsta, kaip medis auga, organiškai. Kaip mažutis medelis kartu augina ir šaknis, ir liemenį, ir šakas, taip ir vaikas augdamas — bręsdamas kartu ugdo — plėtoja visas fizines ir dvasines galias.
Tėvai, šeima negali pasikliauti savaime vykstančiu, natūraliu visuomeniniu vaiko brendimu. Reikia vaikui, padėti, sąmoningai dėti pastangų jį visuomeniškai nuteikti ir išauklėti. Visuomeniškumui ir visuomeniškam veikimui iš vienos pusės kenkia egoizmas ir išdidumas, iš kitos pusės menkavertiškumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, nedrąsa. Nuo pat mažens vaikas pratintinas įsijausti į kitus žmones, atsižvelgti į kitų reikalus, nežiūrėti į viską pro savo naudos akinius. Prieš nuolatine, egoizmo ir išdidumo grėsmę vaikas lenktinas prie paslaugumo ir nuoširdaus mandagumo, pagarbos vyresniesiems, Su mandagumu ugdytinas taktiškumas, kantrumas, teisingumas, nes tai vis socialinės dorybės, kurios labai pravers tolimesniame visuomeniniame gyvenime ir veikme.
Juo labiau vaikas dvasiniai bręsta, juo toliau nuo šeimos tolsta. Jis veržiasi į platesnį pasaulį, į savistovesnį veikimą, lyg ir nujausdamas, kad vieną dieną baigsis tėvų globa — reikės savomis kojomis vaikščioti ir sava galva verstis. Jau paauglio sąmonėje vis labiau ryškėja mintis, kad jis yra ne vien šeimos, bet ir žymiai didesnių socialinių junginių narys, kad jis priklauso religinei bendruomenei — Bažnyčiai, tautai, valstybei, kad jis turi pasiruošti painiam ir labai plačiam visuomeniniam gyvenimui. Jis nutolsta nuo artimųjų, jieško naujų žmonių, kurie praturtintų jo dvasinį gyvenimą naujom žiniom, pergyvenimais, dar negirdėtais pasakojimais, nematytais vaizdais. Ateina karščiausios draugystės, didžiausio solidarumo ir socialumo metai.
Pats puberteto laikas (14—18 m.) yra paskutinis ir didžiausias individo bandymas įsijungti į visuomeninį gyvenimą, jo socialines institucijas pilnu ir vertingu nariu. Klysta, man rodos, tie psichologai, kurie mano, kad būdingos šitam metui dvasios apraiškos ir nusiteikimai yra kilę seksualinio brendimo įtakoje. Dalinė apraiška norima padaryti visuotina priežastimi. Daug lengviau puberteto meto dvasinį veidą suprasti protingos ir tikslingos žmogaus prigimties pastangomis pasiruošti savo kaip socialinės būtybės misijai ir ją pilnai atlikti. Imkime, pavyzdžiui, patį būdingiausi puberteto reiškinį — sugrįžimą į save. Jaunuolio dėmesys sukoncentruojamas į vidų, į savąjį „aš“. Jis klausia: kas aš, kam aš, kokia mano ir pasaulio buvimo prasmė? Tik atsakęs į šiuos klausimus, jis gali atsakyti: k ą aš privalau sau ir kitiems. Arba imkime vėl: bręstantis ir jau subrendęs jaunuolis yra kritiškas ir radikalus. Jei be kritiškumo priimtų ankstesnių kartų palikimą, jei ranka pamotų į visas negeroves, esančias visuomenės gyvenime, jei neturėtų drąsos piktžolių pavadinti piktžolėmis ir jas paliktų be niekur augti ir klestėti, vadinasi, nebūtų nei kritiškas vertinime, nei radikalus veikime, tuo pačiu jis būtų menkavertis visuomenės narys ir visokios pažangos stabdis. Sakoma, kad jaunuoliai esą nepalankūs tradicijai. Jie iš esmės tradicijos neatmeta, tik nori prie tradicijos atneštų turtų prijungti ir savo dalią. Argi toks nusistatymas nėra tikrosios pažangos veiksnys? Imkime jaunuolių neapykantą nenuoširdumui, melui, visokiam pariziejiškumui, lanksčiam prie aplinkybių prisiderinimui, atsižadant lūpomis deklamuojamų principų. Argi ne šitomis ligomis serga mūsų visuomeninis gyvenimas, argi nuoširdumas, tiesumas, tiesos meilė ir drąsa atliekant savo pareigas nėra tikro visuomeniškumo parama ir daugeliui ligų vaistai? Į anketos klausimą: „Kurias religines pareigas sunkiau vykdyti?“ vienas aštuntokas atsakė: „Sunkiausia būti tiesiu ir nuoširdžiu: kai tik pasakau tiesą, barasi tėvai ir mokytojai“.
Kaip astronominiai metai dalosi į pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, taip ir žmogaus gyvenimas skirstosi į audringą pavasarį — jaunystę, vaisius brandinančią vasarą — subrendusį amžių, turtingą, rudenį — senatvę ir rūsčią žiemą — gyvenimo pabaigą. Kaip jaunystė galingai užsimoja, taip subrendęs amžius ištvermingai vykdo. Senatvė gi, grįždama iš pasaulio į savo namus, nueitąjį kelią apsvarsto, įvertina. Kaip atlapa krūtine besiveržianti pirmyn jaunystė pasiekia visuomeninio gyvenimo horizontą, jo aukštumas ir platumas, taip senatvė, atlikusi saulės kelią, grįžta vakaro vienumon.
Astronominių metų dalys eina viena po kitos — niekados nesti toje pačioje vietoje kartu vasaros ir rudens, arba kartu pavasario ir žiemos. Vienai metų daliai baigiantis, prasideda kita. Tik žmonių bendruomeniniame gyvenime kartu kunkuliuoja ir nerami jaunystė — pavasaris, ir ramesnė vasara — gyvenimo vidurdienis, ir vaisiais turtingas ruduo — senatvė, ir nuolatos j anapus vadinanti žiema — mirtis. Tokiu būdu gyvybės ir kūrybos vairas vis patenka į tinkamiausias rankas. Išmintingiausio Viešpaties patvarkymu, jaunuolio sieloje kaip tik gimsta tokie nusiteikimai, kurie būtini jo visuomeninei misijai — būti visuomeninio gyvenimo atnaujintoju — pavasario audra, kuri sausas šakas, nu-' laužia, o gyvenimui pašauktąsias sustiprina ir naujom sultim aprūpina. Kaip darniame gamtos gyvenime veikia kartu ir dinaminės ir statinės jėgos, taip turi būti ir visuomeniniame organizme. Kad jaunystė — dinaminė jėga — būtų daugiau kurianti ir palaikanti, o ne vien veikianti ir griaunanti, išmintingasis žmogaus prigimties Kūrėjas jaunuolio sielai suteikė dar vieną — pačią gražiausią dovaną — idealizmo ir pasiaukojimo sparnus, šventąją aukos liepsną. O liepsnok šventoji ugnie, tik tu viena nugali chaoso tamsą, tik tu viena sudegini savimeilės užtvaras! Amžinai kilk ir amžinai žygiuok, heroiškoji jaunyste, nešdama savo tvirtose rankose broliškumo ir solidarumo vėliavą, įbedusi akis į svaigias idealo aukštumas! Vėliau pavargs tavo kojos, nekartą sukruvintos į žiaurios tikrovės akmenis, priblės ir liepsnojusi idealizmo ugnis, bet gale kelio galėsi pasakyti: Neveltui gyvenau. Ir metęs žvilgsnį atgal, galėsi tarti: Kur žygį seka auka, ten tikroji gyvybė atperkama, bet nesunaikinama.
Jaunuolio širdis dega troškimu savo gyvenimą paaukoti didžiam ir šventam idealui, Nekartą savo širdies krauju jis skina jam kelią, kad žodis taptų kūnu ne tik jo, bet ir tūkstančių gyvenime. Į anketos klausimą: „Koks tavo gyvenimo idealas?“ atsakė daugiau kaip 800 jaunuolių, ir nėra nė vieno atsakymo, kuriame nespindėtų tyras idealizmas. Kartais tas jų idealas konkretus, gyvenimiškas, na, žemiškas, bet vis tiek nesiribojąs siauruose asmens reikaluose. Viena aštuntokė, didelė muzikos mylėtoja, bet negalinti lankyti muzikos mokyklos, rašo: ,,Mano idealas sukurti gražią, lietuvišką šeimą, turėti bent keturis sūnus ar dukteris — visus garsius muzikus“.
Idealizmas kaip tik ir yra tikrasis vadovas i visuomeninį veikimą. Per jį visuomeninis veikimas išgyvenamas ir suprantamas kaip būtina pareiga, o kitiems jis virsta tiesiog pašaukimu. Nerasime nė vieno tikrai didelio visuomenės veikėjo,, kuris nebūtų buvęs iedalistas — visuomenės reikalus mokėjęs statyti aukščiau už savuosius, vis tiek, ar tai bus prancūzas Fridrikas Ozonomas, ar lietuviai -Vyt. Endziulaitis, Dr. Pr. Dielininkaitis, Kun. Alf. Lipniūnas.
2. VISUOMENINIS VEIKIMAS, KAIP PAŠAUKIMAS IR PAREIGA
Nesigilinant į visuomeninio veikimo rūšis, formas (tam nėra vietos ir laiko), trumpai ji nusakysime, tardami: visuomeniniu veikimu vadiname savanorišką, sutelktinį (organizuotą) darbą dvasinių ir medžiaginių vertybių kūrime ir jų palaikyme, pirmon eilėn siekiant visuomenės labo, ją praturtinant dvasiniai ir medžiaginiai. Į visuomeninio veikimo sąvoką, labiausia Įeina kultūrinių vertybių kūrimas ir jų perteikimas, Būti visuomenišku, atlikti eilines visuomenės nario pareigas — kiekvienas įpareigojamas. Tiesa, jau ir eiliniame visuomeninių pareigų atlikime neapsieinama be šiokio tokio visuomeninio veikimo. Visuomeninis gi veikimas tikra prasme tegali būti savanoriškas, pasiaukojantis, specialus atsidėjimas visuomenės labui. Į šitokį visuomeninį veikimą įeina vadovavimas, ugdymas, apaštalavimas, trumpai, pagal turimą idealą įvairių vertybių perteikimas. Šitokiam veikimui jau reikalingi nebe eiliniai visuomenės veikėjai, bet veikėjai iš pašaukimo. Būti tokiu visuomenės veikėju, dalyvauti tokiame veikime, kuriam reikalinga ir specialus pasiruošimas ir ypatingesni gabumai, nėra griežtos pareigos, bet būti visuomenišku yra kiekvieno pareiga.
Visuomeninis žmonių organizmas (gal geriau gyvenimas) reikalingas įvairių patarnavimų, įvairios pagalbos. Todėl kiekvienas visuomenės narys savo visuomeniškumo pareigą gali atlikti, išeidamas iš savo profesijos, gabumų, pašaukimo. E. Spranger'is (Lebensformen, Halle a. d, S. 1930) žmones skirsto pagal jų dvasioje dominuojančią vertybę į šešius tipus: teoretinis žmogus (tiesa), estetinis (harmonija — grožis), ekonominis (nauda), religinis (religija), visuomeninis (meilė) ir jėgos (jėga). Kiekvienas šitų tipų gali ir turi būti visuomeniškas, net dalyvauti visuomeniškame veikime, tačiau visuomenininkas ex natūra et professo tebus visuomeninis žmogus, kurio sielos dominuojanti vertybė yra meilė. Meilė daugiau duoda, daugiau pakelia, daugiau atsižada, negu ji privalo. Specifinė tad didelio veikėjo žymė yra didelė meilė — meilė išplaukianti iš Amžinosios Meilės,, .meilė idėjai ir žmogui. Neužtenka idėją mylėti, reikia su meile ją nešti ir realizuoti. Kai kur meilė idėjai virto nelaime žmogui.
Maloningoji Apvaizda pašaukia ir tokių didelių veikėjų, kurie yra dideli meile. Tačiau visuomeniniame veikime, kaip ir kariuomenėje, reikalingi ne tik vadai, karininkai, bet ir eiliniai kareiviai. Negali būt generolu, būk kareiviu. Niekas negali teisintis: aš nesu socialinis tipas, negaliu dalyvauti visuomeniniame veikime, Nesi pašauktas? Padaryk, kad būtum pašauktas. „Si non es vocatus, fac et sis vocatus“ (Šv. Augustinas).
3. VISUOMENINIS VEIKIMAS, KAIP BANDYMAS — GUNDYMAS
Ir visuomenės veikėjas, kaip sakoma, iš Dievo malonės ir eilinis tos srities darbininkas susiduria su ištisa eile pavojų — gundymų. Šitie bandymai kyla iš paties visuomenės veikėjo pašaukimo. Visuomenininkas nebėra eilinis žmogus. Jis nebepriklauso sau, bet žmonėms. Jis nebeturi privatinio, bet tik viešąjį gyvenimą. Kalbant evangeliniu palyginimu, jis panašus į žiburį, kuris nededamas po saiku. Jis tarsi miestas, stovįs aukštai kalne, į kurį krypsta daugelio akys. Jį stebi, vertina, teisia tūkstančiai. Užtenka mažo suklupimo, kad priešai apsidžiaugtų, o draugai nusigręžtų. Iš jo labai daug reikalaujama, bet beveik nieko jam neduodama. Net pats jo idealizmas ir pasiaukojimas dažnai yra tragedijos pradžia: neišlaikoma pusiausvyra tarp darbo ir pareigų sau ir kitiems. Nuolatos būdamas svetur ir labai retai namie, toks visuomenės veikėjas negali susikaupti, naujų žinių įgyti, vienatvėje bręsti, pailsėti. To paseka — dvasinis išsieikvojimas, nuovargis, pasikartojimas — reta viešnia originalesnė mintis, sumanymas.
Tik degąs uždega, tik šviečiąs apšviečia, tik besiveržiąs patraukia. Betgi ugnis negaivinama gęsta, nepapildomos jėgos išsenka. Ir taip visiškai užmiršęs save dėl kitų, lieka galų gale nebenaudingas nei sau nei kitiems.
Su skausmu prisimenu a. a. Kun. Vytautą Lapšį, tekunigavusį 8 mėnesius. Ir sirgdamas gripu sakė pa; mokslus, lankė ligonius, kol po dviejų savaičių sunkios ligos, meteoru sušvitęs Utenos padangėje, užgeso. Gaila, užuot dirbęs dešimtmečius, palūžo po darbo našta per kelis mėnesius. Nors iš kitos pusės — vienas Dievas težino — gal kaip gamtos gyvenimui, taip ir Apvaizdos planams reikalinga ir staigiai gęstąs žaibo blykstelėjimas, ir blankus mėnulio spindėjimas, ir pastovi, karšta saulės šviesa.
Aplinkos inertiškumas, savanaudiškas nusiteikimas, visko naudos ir pinigo matu vertinamas irgi gali būti idealisto visuomenės veikėjo dvasinės krizės priežastimi — arba jis, pasipiktinęs, į visokį veikimą ranka pamos ir tars: tesižinai, arba ims su vilkais vilko balsu staugti.
Visuomeninis veikimas savo esme yra visuomenei tarnavimas. Betgi tarnaujant ir vadovaujant, labai lengva pradėti ir viešpatauti, ne kitų, bet tik savo naudos jieškoti, ypač kai visuomenininko širdy ima blėsti idealizmo ugnis. Tada jis išstatomas ypatingai smarkiai evangeliniu gundymų ugniai, apie kuriuos skaitome Kristaus istorijoje. Deja, dažnas suklumpa, gundymų neatlaiko, prieš besotį, savanaudį godumą kapituliuoja. „Vien tik auksas valdo mus“! Šimtus kartų nusilenkia prieš aukso stabą, kad laimėtų „pasaulio karalystes“. Nauda, pelnas, įtaka, aukštesnei vietai perspektyva — štai tos „sparnuotos“ mintys, kurios įkvepia ir skatina toki visuomenės veikėją.
Bedirbdamas, beplušdamas „visuomenės“ labui, toks veikėjas ir nepajunta, kaip prisistato namų, prisiperka dvaro centrų. Su turtu ateina valdžios troškimas, puikybė. „Aš tau visa tai duosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“, kalba tyrų gundytojo balsu tam, kuris tų gėrybių ištroškęs. Jis mano, kaip Dostojevskio inkvizitorius, kad duona tai viskas. Ir norėtų net tyrų akmenis matyti duona, užmiršęs dieviškąjį įspėjimą: „Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos“ (Mt. 4, 4).
Nužengęs nuo visuomenei tarnavimo į savanaudiškumo balą, „praktiškasis“ veikėjas neišvengia ir Dievo gundymo nuodėmės — sėdamas rauges, tikisi pjauti kviečius, o nekrikščioniškais darbais patarnauti Kristaus tiesai. Toks veikimas tėra grynas nesusipratimas ir Viešpaties gundymas.
4. KRIKŠČIONIŠKOJI ETIKA, KAIP SĖKMINGO VISUOMENINIO DARBO GARANTIJA IR VADOVE
Klaidžiame visuomeninio darbo labirinte geriausia vadovė ir būtina palydovė yra krikščioniškoji etika. Ji yra tarsi tas Ariadnos siūlas, kuris visuomenės veikėją vis įstato j tikrą kelią ir apsaugo nuo klaidingų žingsnių. Ji įprasmina patį visuomeninį darbą, atskleidžia šito darbo galutinį tikslą. Krikščioniškosios etikos šviesoje žiūrint, žmogus žmogui nėra vilkas, bet brolis ar sesuo, bendrakeleivis į amžinuosius Tėvo namus. Ji primena, kad čia neturime nuolat pasiliekančio miesto, bet jieškome būsimojo. Visų mūsų galutinis tikslas — amžinasis Gėris. Jį laimėti, reiškia viską laimėti. Jį prarasti, reiškia viską prarasti.
Padėti mažiausiam broliui, reiškia sau pačiam padėti. Net šalto vandens stiklo padavimas ištroškusiam nebūsiąs pamirštas atlyginti. Visuomeninis darbas krikščioniškosios etikos šviesoje spindi kaip gražiausia ir prasmingiausia artimo meilės tarnyba. Sugaištas laikas, nukentėjusi sveikata nebėra nuostolis, bet pelnas.
Kaip ugnies stulpas spindi Dekalogas, nurodąs pareigas Dievui, artimui, sau, visuomenei, Jis yra fundamentum regnorum, bet taip pat ir krikščioniškosios etikos nugarkaulis. Jis nušviečia ir visuomeninio darbo kelius ir klystkelius.
Krikščioniškoji etika ne tik atskleidžia visuomeninio veikimo prasmę ir tikslą, bet ir nustato protingą vidurį tarp pareigų sau pačiam ir visuomenei, skelbdama dėsnį: amor incipitur a se ipso — tikroji meilė prasideda nuo savęs paties. Tas tikrai save myli, kuris sau trokšta aukščiausio Gėrio, kuris kitiems tarnaudamas nepamiršta galutino tikslo. Kaip tikroji meilė prasideda nuo savęs paties, taip pat ir tikrasis veikimas turi prasidėti nuo paties veikėjo — save nuolatos tobulinant, ugdant.
Krikščioniškoji etika turi du šaltinius: prigimtąją teisę ir Apreiškimą. Ji organiškai ir neatskiriamai susijusi su Apreiškimo tiesomis ir prigimtosios teisės reikalavimais. Iš šitų dviejų šaltinių išplaukia ir jos skelbiamos elgesio normos. Dievas, pirmiau savo įsakymus įrašęs į žmogaus širdį, vėliau duotame Apreiškime juos pozityviai aiškiais žodžiais papildė ir patobulino. Imkime kad ir du pagrindinius prigimtosios teisės reikalavimus: 1. atiduok kas kam priklauso, 2. nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų. Abu šitie reikalavimai rado ryškesnę ir konkretesnę išraišką jau iš pozityvaus Apreiškimo kilusiame Dekaloge. Jeigu imsime pavienius Dievo įsakymus, kiekviename jų rasime glūdint aukščiau minėtus prigimtosios teisės dėsnius. „Nežudyk, nemeluok“, vadinasi, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas tau darytų. „Netark Viešpaties vardo be reikalo, gerbk savo tėvą ir motiną“ — kitais žodžiais, atiduok kas kam priklauso — kam klusnumą — klusnumą, kam pagarbą — pagarbą.
Apreiškimas, kaip žinome, nesibaigė su Sen. Įstatymu. Jis tapo atbaigtas Naujame Įstatyme per Jėzų Kristų. Viešpats Jėzus neatėjo anksčiau duoto įstatymo panaikinti, bet patobulinti. Jis priėmė ir prigimtosios teisės dėsnius, glūdinčius Apreiškimo tiesose. „Visa, ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“ (Mt. 7, 12).
Krikščioniškosios etikos pagrindinis šaltinis yra Kristaus mokslas. Pagal jį Dievas yra meilė. Kadangi Dievas yra meilė, tai ir Dievo vaiko tikroji žymė yra meilė. Betgi Dievas yra ne tik meilė, bet ir teisingumas. Krikščionis pirmiausia turi atlikti tas pareigas, kurios plaukia iš teisingumo, o po to ir iš meilės. Tuo būdu teisingumas ir meilė yra du „pagrindiniai dorinio elgesio reikalavimai, du pagrindiniai principai kiek privatiniame elgesy, tiek viešame veikime.
Vis dėlto pirmon eilėn pabrėžtinas teisingumas, reikalaująs atiduoti, kiekvienam tai, kas jam priklauso. Kur yra teisingumas, ten galima taika ir sugyvenimas.
Tai pabrėžia ir Popiežiaus Pijaus pasirinktasis pontifikato obalsis — opus iustitiae pax — teisingumo dalykas — taika. Jei nebus atiduota kiekvienam to, kas jam
priklauso iš teisingumo, jis niekuomet nematys to, kas jam priklausytų iš meilės. Labai kietai pabrėždavo teisingumo reikalą visuomeniniame — valstybiniame gyvenime šv. Augustinas. „Kur nėra teisingumo, kas gi yra valstybės, jei ne didelės galvažudžių gaujos? Nes ir galvažudžių gaujos kas gi yra kitą, „jei ne mažos valstybės? — Remota iustitia quid sunt regna nisi magna latrocinia? quia et latrocinia quid sunt nisi parva regna?
(De civitate Dei IV, 4).
Meilė stato ant to pagrindo, kurį padeda teisingumas. Be jo pagelbos ir apsaugos meilė yra bejėgė. Bet iš kitos pusės, meilė sudvasina, veda ir formuoja teisingumą, kaip ir kitas dorybes. Užtektų, jeigu visi atliktų meilės pareigą, tada teisingumo reikalavimai būtų jau seniai atlikti. Ta prasme ir šv. Augustinas sako: „Mylėk ir daryk ką nori — ama et fac quod vis“. Iš tikrosios meilės kyla pagalba, o ne skriauda. Bažnyčia lygiai pabrėžia kaip teisingumo, taip ir meilės pareigą. Ji yra didžioji cultrix iustitia. et caritatis — teisingumo ir meilės ugdytoja bei puoselėtoja.
Kaip teisingumas ir meilė yra viešojo ir privatinio gyvenimo pagrindai, taip abi šios dorybės yra kiekvieno tikro visuomeninio veikimo principai. Visuomenės veikėjas be teisingumo ir meilės yra pabaisa, o ne bendruomenės geradarys. Kur nesivadovaujama teisingumu ir meile, ten nesilaikoma ir krikščioniškosios etikos reikalavimų. Kur teisingumas ir meilė nestato, ten egoizmas ir gobšumas griauna.
|