|
|
Visos didžiosios žmonijos problemos dar niekada nebuvo išspręstos kokiais nors bendrais įstatymais, bet visada tik atskiro individo vidinio nusistatymo pakeitimu, visada tik pavienio asmens vidaus atsinaujinimu. Jei buvo laikų, kada įsigilinimas į save buvo nelygstamai reikalingas ir tikras, tai tokia kaip tik yra mūsoji dabartinė katastrofiškoji epocha (Plg. C.G.Jung, Uber Psychologie des Unbewui ten, Zūrich 1943, psl, 9), Tai yra gili tiesa, kurią yra pamiršę modernieji laikai. Blogio problema visais amžiais buvo aktuali, ir visais amžiais kova su piktu pareikalaudavo pačių didžiausių žmonijos pastangų. Bet ypač dabar negirdėtu savo grėsmingumu yra iškilęs blogio viešpatavimas. Dabar blogis pakerta ne tik atskirų individų, bet ištisų tautų ir net visos žmonijos gyvybines šaknis. Bombų sugriauti miestai, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose esančių vergų kančios, tūkstančių ištremtųjų ir be tėvynės likusiųjų skundas, piktųjų jėgų augimas ir gerųjų neryžtingumas, nežinia, nesaugumas ir rytdienos netikrumas daro žmonijos išvaizdą be galo tragingą ir kelia pasaulyje tikrą apokaliptinę nuotaiką.
Ir kokia gali būti šita blogio viešpatavimo prasmė? ne kitokia, kaip ta, kad žmonės bent kartą pajustų ir pradėtų suprasti Dievo neišmatuojamą išmintį ir pamoką, kuri slepiasi tamsiame mūsų laikotarpyje n e laukti nei laikinojo nei amžinojo išganymo iš kūrinių, bet iš Kūrėjo. Žmonija vis dar laukia išganymo iš kūrinių: blogiui naikinti kuria į vairas teorijas, keičia valstybių santvarkas, daro socialines reformas, naikina kai kurias rases, net ištisas tautas. Bet visos šios priemonės pasirodo nesėkmingos. Jos, užuot blogį sumažinusios, jį tik padidina. Ką tai rodo? Tai rodo, kad blogis nenugalimas technikinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis priemonėmis; kad blogiui nugalėti r e i k a l i n g a dieviškų priemonių, gaunamų ne iš kūrinių, bet teikiamų paties Kūrėjo. Šitų dieviškų jėgų žmogus gauna iš Kūrėjo religijoje. Religija yra dieviškųjų jėgų šaltinis žmonijai. Kiekvienos religijos esminę dalį sudaro mokslas apie atgailą ir išganymą. Bet ypač tai žymu Krikščionybėje, kuri juk ir yra išganymo religija.
Deja, modernusis žmogus, laikydamas šią regimąją tikrovę vienintele ir jos pažinimą remdamas tik juslėmis, yra visai netekęs supratimo, kas yra religija, o juo labiau, kas yra esminė ir svarbiausioji jos žymė – atgalia. Kadangi atgaila liečia praeitį, tai mūsų laikų žmogus ją visiškai sunaikina ir paskelbia nesveikos vaizduotės padaru, nes jis yra įpratęs į viską žiūrėti pro gamtamokslio akinius ir gamtos mokslo metodus taiko visoms pažinimo sritims, net metefizikai ir religijai.
Iš tikro, žiūrint į viską gamtamokslio akimis ir taikant jo pažinimo metodus visoms sritims, net dvasios sričiai, gaunama išvada, kad viskas vyksta pagal iš anksto nustatytus dėsnius, kad ir žmogus įspraustas į geležinius kosmo rėmus; jis tesąs tik kosmo vyksmo dalis, tik mechaninių, termodinaminių, elektrinių, cheminių ir kitų gamtos įstatymų kryžiavimosi rezultatas. Jame visa, kas vyksta, vyksta pagal priežastingumo ir būtinumo dėsnius, yra tik cheminių reakcijų ir fiziologinių reiškinių išdava: turi įvykti taip, o ne kitaip. Tokiu atveju šitame žmogaus supratime kokią prasmę gali turėti atgaila? Ar nėra tai tik beprasmis savęs kankinimas, savęs apgaudinėjimas, gryna iliuzija, tuščias ir betikslis laiko gaišinimas, norint pakeisti tai, kas nepakeičiama? šitaip galvoja modernusis žmogus ir atgailą išbraukia iš savo gyvenimo. Iš čia kyla jo ir visos žmonijos gyvenimo tragiką.
Tačiau gamtinė tikrovė nėra vienintelė, ir žmogus nėra tik šios tikrovės padaras, jos dėsnių susikryžiavimas. Tikrovė yra daug platesnė negu vien gamtinė, ir žmogus yra daug daugiau negu šios tikrovės jėgų santykis. Žmogus savo dvasia peržengia šios tikrovės ribas ir turi savo šaknis Anapus. Jame tad veikia kitokie dėsniai, kurie nėra mechaniniai, termodinaminiai, cheminiai ar fiziologiniai, bet dvasiniai, būdingi dvasiai ir nepriklausą šios tikrovės sričiai. Jo patirtis siekia daug toliau, negu akimis mato, ausimis girdi ar pojūčiais patiria. Ir priežastingumo dėsnis turi vienokią prasmę gamtoje ir kitokią dvasios srityje. Žmogaus praeitis yra visai kitokia negu gamtos. Ji yra glaudžiai susijusi su jo asmenybe: tai j o praeitis. Įvykiai joje neina vienas paskui kitą priežastingumo ar būtinumo dėsniais, bet vyksta visai kitaip - pagal dėsnius, kurie yra būdingi dvasiai. Dvasios dėsnių valdoma praeitis žmoguje neišnyksta neatšaukiamai, kaip gamtoje, bet kaupiasi jo pasąmonėje ir gali iškilti į samanę kiekvieną dabarties akimirksnį. Sąmoningoji siela yra tik maža salelė begalinio okeano, nesąmoningosios psichės viduryje, sako C. G. Jungas (Plg. Psychologie und Religion, pls. 151). Šitoji pasąmonė talpina savyje mums kenksmingas jėgas: tamsias aistras, žemus linkimus, primityvaus žmogaus, o gal ir žvėries psichologiją. Šios tamsios pasąmonės jėgos yra mūsų blogų veiksmų priežastimi ir, jei sąmoningoji siela sueina su jomis į konfliktą, jos taip pat yra priežastis neurozų, histerijos ir kitų dvasinių ligų. Šios pasąmoninės jėgos išsivysto toliau, sudaro vadinamuosius psichinius kompleksus, kurie nuolatos auga ir skleidžiasi. Jie gaus pilną savo išsiskleidimą žmogaus gyvenimo pabaigoje, (jei nekalbėsime apie gyvenimą po mirties). Gyvenimo pabaigoje tad ir atsiskleis pilnas žmogaus ir jo darbų vertingumas. Vadinas, žmogus nėra užbaigtas pagal savo dvasinę struktūrą, bet nuolatos tampa: praeitis daro įtakos dabarčiai ir formuoja ateitį.
Dėl šių dėsnių, pagal kuriuos vyksta mūsų dvasinis gyvenimas, visą savo praeitį kiekvieną dabarties akimirksnį turime savo asmens galioje. Mes galime į savo praeitį „įsiveržti“, ją pakeisti ir suteikti jai naują kryptį. Tai mes atliekame atgailos veiksmu. Atgailos veiksme ir tik jame atsiskleidžia žmogaus asmens gelmės ir tose gelmėse glūdinti kaltė, iš kurios ir kyla visoks blogis. Čia ir glūdi visa atgailos prasmė: ji atskleidžia blogio šaltinį – kaltę. Atgaila – tai tas dvasios veiksmas, kurio žmogus įeina į vaso pasąmonės labirintus, nušviečia juos ir atskleidžia veikimą tų paslaptingų jėgų, kurios sudaro mumyse kaltės pajautimą bei pergyvenimą. Be atgailos kaltės pažinimas, lemiantis visą žmogaus gyvenimą ir net istorinį vyksmą, būtų žmogui visai neprieinamas.
Bet čia atgailos veiksmas dar nesibaigia. Atgaila ne tik atskleidžia blogio šaltinį - kaltę, bet ji šią kaltę ir sunaikina ir tuo užkerta kelią toliau jai vystytis. Be atgailos kaltė vis toliau skleistųsi, pripildytų visą asmens turinį, įsilietų į visus žmogaus veiksmus ir gamintų vis naujų nusikaltimų. Kaltė, augdama ir stiprėdama, aprėžtų visus asmens veiksmus ir nukreiptų juos blogio kryptimi. Žmogus liktų iš anksto apspręstas blogiui ir netektų laisvės. ,,Šis okeanas“, sako Jungas, „yra tik palyginimas, bet jis simbolizuoja sąmonės laisvę apribojančią ir sąmonei gresiančia pasąmonės galią... Sieloje visuomet yra kažkas, kas turi galios apriboti moralinę laisvę ir kartais visai ją sunaikinti“ (Plg. C. G. J u n g, Psychologie und Religion, 152 - 154 psl.). Atgaila tad, pakirsdama blogį pačioje jo užuomazgoje ir jį sunaikindama, išlaisvina žmogų iš pasąmonės jėgų grėsmės. Be atgailos jis pamažu netektų laisvės, atsiduotų vien žemųjų jėgų ir fiziologinių dėsnių mechanikai, kurios įtakoje išnyktų laisvė, sunyktų asmenybė ir žmogus taptų bejėgis įrankis stipresnių ir jam nežinomų jėgų žaidime. Atgailos kelias yra kelias į laisvę, į asmenybės išsiskleidimą ir visų žmoniškųjų galių harmoningą veikimą.
Sunaikindama kaltę ir jos veikimą, atgaila pažadina žmoguje naujų kūrybinių jėgų, kurios glūdi žmogaus dvasioje ir kurioms kaltė neduoda pasireikšti. Pašalinus kaltę, šios kūrybinės jėgos savaime atgyja, pripildo žmogaus asmens visumą, skatina jį prie naujų žygių, atpalaiduodamos jame glūdinčių ir neišnaudotų jėgų rezervuarus. Tuo būdu atgaila tampa žmogaus kūrybingumo, veiklumo ir džiaugsmo šaltiniu.
Nušviesdamas žmogaus asmens gelmes, atgaila pakerta puikybę, kuri žmoguje kuria iliuzijas, neleisdama savęs tikrai pažinti, o leisdama iš praeities iškilti tik tam, kas glosto savimeilę, ir nuslėpdama tai, kas mums nemalonu. Todėl žmogui sunku yra prisipažinti ne kitiems, bet sunkiausia yra jam prisipažinti pačiam savi. Jei jau žmogus pats prieš save „kapituliuoja“, tai jam prisipažinti kitam darosi visai lengva ir net būtina. Tai vaizdžiai ir psichologiškai pagrįstai parodo Dostojevskis „Nusikaltimo ir bausmės“ knygoje.
Sunaikindama puikybę, atgaila įgalina mus teisingai save įvertinti. Sugriaudama mūsų iliuzijas, ji atskleidžia mums naujų perspektyvų, kuriose senąjį savo Aš pamatome toli atsilikusį nuo to idealiojo Aš, kurio pasiekimas ir sudaro visą mūsų dorovinių pastangų prasmę. Atgaila tampa mūsų teisingo savęs pažinimo, įvertinimo ir tobulinimosi veiksnys.
Vadinas, atgaila atskleidžia mumyse blogio šaltinį - kaltę, ją sunaikina, išlaisvindama mus nuo tolimesnio jos veikimo ir tuo apsaugodama mūsų asmenybę nuo sunykimo. Žadindama naujų kūrybinių jėgų, ji mus stumia į veikimą, duoda išgyventi iš to veikimo kylantį džiaugsmą ir apsaugo nuo iliuzijos perdėtai save vertinti. Šio veikimo dėka ji sukuria mumyse naują būseną, pažadina mus naujam gyvenimui, naujam prisikėlimui, duoda pradžią naujam dvasiniam pavasariui. Atgaila todėl yra pozityvus veiksnys žmogaus gyvenime. Ji griauna tik tai, kas žmogaus gyvenime yra žalinga, ir griauna tik todėl, kad ant tų griuvėsių galėtų kurti naują tobulesnį gyvenimą.
Bet ir čia dar nesibaigia atgailos veikimas. Krikščionybė moko, kad pirmoji kaltė pakenkė visiems žmonėms, kad ji išsiskleidė laike ir erdvėje ir davė istorijoje baisių pasėkų. Bet ne tik pirmoji kaltė buvo tokia. Savo prigimtimi tokia yra kiekviena kaltė. „Tai ir yra blogo darbo prakeikimas“, sako Schilleris, „kad jis gimdo vis naujų blogybių.“ Kaltė nepasilieka asmens ribose, bet jas peržengia, skleidžiasi aplinkoje, apima šeimas, tautas ir pagaliau net visą žmoniją. Atskiros kaltės liejasi į vieną, viena kitą papildo ir ugdo, kol iš jų susidaro viena didžiulė žmonijos kaltė. Ši didžioji kaltė, susikristalizavusi žmonijos pasąmonėje, pagaliau išsiveržia streikais, revoliucijomis, nežmoniškais karais, koncentracijos stovyklomis, priespaudos rėžimais bei kitomis baisiomis žmogaus elgesio formomis. Ne karai ir kitos katastrofos gimdo blogybes, ne jie yra jų priežastimi, bet kaltė, nenaikinama atgailos ir bręstanti istorijos vyksme. Karai yra tik išviršinis pasireiškimas to blogio, kuris jau seniai, gal prieš šimtmečius išaugo ir subrendo žmonijos pasąmojėje (Plg. M. S c h e l e r, Vom Ewigen im Menschen, 30-86 psl.). Visi žmonės ir visos tautos, vienos mažiau, kitos daugiau, prisidėjo prie šios bendrosios kaltės susidarymo, įnešdamos savo dalį, todėl visos yra atsakingos ir teisingai kenčia už savo kalčių pasekąs.
Kaltės visuotinimą turi atitikti atgailos visuotinumas. Atgaila, kaip ir kaltė, turi peržengti individualios sielos ribas ir išsiskleisti aplinkumoje, apimti šeimas, tautas ir žmoniją. Ji turi prasiveržti kaip kuriančioji ir stačiančioji jėga visu gyvenimo pločiu. Tokiu viso gyvenimo mastu atgaila pasireiškė viduriniais amžiais. Atsiskyrėlių būriai, atgailojantieji ordenai, didžios atgailos procesijos, vigilijos, milžiniškos katedros su savo tamsiais skliautais ir liturgijų ritmas buvo tai atgailos pasireiškimas gyvenimo tikrovėje. Didelė atgailos banga ritosi per Europą, sunaikindama senojo pasaulio kaltę. Ji atpalaidavo naujų dvasinių jėgų, kurių Įtakoje ir susikūrė krikščioniškoji kultūra. Ji dabar yra Vakarų pasididžiavimas ir jos žlugimas gąsdina pasaulį.
Ir didžioji mūsų laikų kaltė, paskutiniais dviem karais išsiveržusi dar istorijoje negirdėtu žiaurumu ir didumu, gali būti sunaikinta tik visuotina atgaila, kurios didumas atitiktų kaltės didumą. Visuotinis kaltės pergyvenimas ir visuotinė atgaila yra vienintelis ir tikras kelias ne tik į atskirų asmenų, bet ir į tautų ir į visos žmonijos geresnę ateitį. Be šios visuotinės atgailos nieko nepadės nei geriausioji valstybės vyrų valia, nei politinė išmintis, nei demokratinė valstybių santvarka, nei jungtinių tautų organizacija, ne pagaliau bendras viso pasaulio parlamentas. Kol žmonijos sąmonę slėgs kaltė, kol atgaila jos nesunaikins, tol ji įvairiais, vis baisesniais pavidalais reikšis gyvenime ir griaus žmonių pastangas. Jei atgailos nedarysite, visi pražūsite, įspėja Kristus.
Tikrąją savo prasmę atgaila gauna iš Krikščionybės. Čia kaltė suvokiama kaip Dievo nustatytosios tvarkos ardymas, kosmo harmonijos pažeidimas, Kūrėjo niekinimas ir Jo valios laužymas. Kaltė dabar gauna šiurpulingą nuodėmės vardą. Jos visas didumas ir baisumas išryškėja Kristaus kančios dramoje. Nuodėmei sunaikinti neužtenka žmogaus jėgų, bet ji reikalauja paties Dievo atgailos. Tik dieviškosios atgailos veiksmas, įvykęs Golgotoje, pajėgia kūrinį vėl sujungti su Kūrėju, perteikti jam dieviškųjų jėgų malonės pavidalu. Ši malonė tik viena pajėgia perkeisti žmogų, pripildyti jo asmenį dievišku turiniu ir suteikti visiems jo darbams amžinos vertės ir prasmės. Per atgailą čia įvyksta žmogaus ir kosmo sudievinimas ir galutinė blogio pergalė.
Atgailoje tad glūdi ne tik atskirų žmonių, bet ir tautų ir visos žmonijos prisikėlimas. „Atskirų žmonių psichologija“, sako Jungas, „atitinka tautų psichologijai. Ką daro tautos, tai daro ir kiekvienas atskirai, ir kiek ilgai tai daro kiekvienas atskirai, daro ir visa tauta. Tik pakeitimas atskiro žmogaus nusistatymo yra pradžia tautų psichologijos pasikeitimo.“ (C. G. J u n g, Ueber Psychologie des Unbevvufiten, 9 psl.) Bažnyčia tad labai prasmingai ir jungia atgailos metą su Kristaus prisikėlimo šventėmis. Ji nori tuo pavaizduoti, kad ir mūsų prisikėlimas eina per atgailą ir skausmą. Didžioji pasaulio atgaila, per kurią eina visos pasaulio tautos, yra šių tautų prisikėlimo laidas. Kristaus prisikėlimas apšviečia visus kentėjimus, skelbia gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės prieš kerštą, šviesos prieš tamsą, tiesos prieš neteisybę. Ji žadina vilčių kiekvienai sielai, šaliai, tautai ir visai žmonijai. Ne pabaiga yra dabartiniai laikai, bet vidurys. Pabaiga yra paslėpta, todėl ne tamsus pesimizmas turi mus apimti, bet kantrumas ir viltis. „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventykla dar nebaigta“ (Baltrušaitis). Europa dar nėra ledo laukas, kaip mano Spengleris. Dar Krikščionybė turi atlikti pasaulio perkeitimo uždavinį. Šis perkeitimas eina per religinę atgailą, kuri veda žmoniją prie tikro prisikėlimo. Blogis viešpatauja pasaulyje todėl, kad šių dienų žmonija yra atitrūkusi nuo dieviškųjų jėgų šaltinio, atmetusi religiją ir jos teikiamas priemones kovoje su piktu. Todėl ši kova, nežiūrint didžiausių pastangų, daros nesėkminga. Žmonija jau pradeda suprasti savo pastangų nesėkmingumą ir išgyventi nusivylimą kurtąja kultūra, kuri tiek daug žmogui žadėjo ir taip skaudžiai jį apvylė. Jis tikėjosi sukurti rojų žemėje, statė vieną po kito vis naujus stabus, sudėjo į juos geriausias savo viltis, paaukojo geriausias savo jėgas, bet griuvo jie vienas po kito, kol iškilusio pasaulio gaisruose visai sudegė. Iš to kilo didis nusiminimas ir juoda neviltis. Ji apima vis platesnius sluogsnius ir skelbia jiems apie nueito kelio klaidingumą ir čia jieškoti naujų kelių. Šitas visuotinis nusivylimas yra pirmasis žingsnis į atgailą ir prisikėlimą. Kiek žmonija pajėgs suprasti didžiąją savo kaltę, kiek ji skaudžiais pergyvenimais patirs, kad dieviškųjų jėgų šioje kovoje su piktu išsižadėjimas reiškia jai pralaimėjimą ir galutinį žlugimą, kiek ji vėl pajėgs šitomis jėgomis pasinaudoti, nuo to priklausys tolimesnis jos likimas ir tikrasis prisikėlimas. |
|
|
|