|
|
ŠV. RAŠTO — EVANGELIJŲ VERTIMAI Į LIETUVIŲ KALBĄ |
|
|
|
Parašė LADAS TULABA
|
I. PROTESTANTIŠKIEJI VERTIMAI 1. Jono Bretkūno vertimas Pirmąjį viso šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą paruošė evangelikų kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602) Karaliaučiuje. Jis paskyrė šiam darbui vienuolika metų ir jį baigė 1590. Vertė iš vokiško M. Liuterio Biblijos vertimo. Vertimas tikslus. Kalba palyginti gryna ir graži. Deja, vertimas nebuvo išspausdintas. Tik liaudis buvo reikalinga lietuviško šv. Rašto, nes tik ji kitų kalbų nemokėjo. Bet liaudies žmonės buvo neturtingi: jie nepajėgė surinkti tiek pinigų, kad galėtų išspausdinti paruoštą šv. Rašto vertimą. J. Bretkūno vertimo originalas buvo saugojamas Karaliaučiaus universiteto archyve. Dabar tas archyvas yra pergabentas į Gottingeną, ten atsidūrė ir J. Bretkūno šv. Rašto vertimo rankraštis.
Nors J. Bretkūno vertimas nebuvo išspausdintas, tačiau jis buvo žinomas ir nuorašuose naudojamas evangelikų bažnyčiose; taip pat jis buvo panaudotas vėliau tų, kurie ėmėsi versti evangelijas ar visą šv. Raštą į lietuvių kalbą.
2. Samuelio Boguslavo Chilinskio vertimas Lietuvos kalvinai savo ruožtu rūpinosi turėti savą šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Remiami kunigaikščių Radvilų, kalvinai turėjo įsikūrę Kėdainiuose savo gana žymų religinį - kultūrinį židinį su Teologijos mokykla. Čia ir gimė pastangos turėti religinės kalvinų literatūros lietuvių kalba, pradedant nuo giesmyno, katekizmo ir baigiant šv. Raštu. 1653 išleista Kėdainiuose "Kniga Nobažnistės", be psalmių ir kitų giesmių, buvo evangelijų sekmadieniams lietuviškas vertimas su paaiškinimais, o taip pat katekizmas ir maldų rinkinys. Tekstą paruošė, versdami iš lenkų kalbos, Samuelis Minvydas ir Jonas Boržimauskis vyresnysis. Padrąsinti pirmųjų laimėjimų, Lietuvos kalvinai rūpinosi pasigaminti visą šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Šis darbas atiteko Samueliui Boguslavui Chilinskiui.
S. B. Chilinskis gimė apie 1634 m. Šventežeryje. Jis buvo sūnus Adrijono Chilinskio, aktyvaus kalvinų dvasiškio, atvykusio iš Šiaurės Mozūrijos. Motina buvo Minvydaitė — tikra lietuvė, žemaitė. Iš Minvydų šeimos buvo kilę visa eilė pagarsėjusių kalvinų dvasiškių. S. B. Chilinskis vaikystę ir jaunystę praleido Šventežeryje, kur tėvas nuo 1633 buvo pastorius. S. B. Chilinskis ryžosi sekti tėvo pėdomis. Dar jaunuolis 1652 jis paskiriamas katechistu Biržuose. Iš ten 1654 pavasarį kitais metais jis pasiunčiamas į garsią kalvinų teologijos akademiją Franeker, Olandijoje. Pasižymi darbštumu, dideliais gabumais ir asmenybės kilnumu. Po trijų metų sėkmingų filosofijos ir teologijos studijų jis palieka Franeker ir vyksta Anglijon į Oxfordą tolimesnėms studijoms (S. Kot, Biblia Litewska Chylinskiego, vol. II, Poznan 1958, LV).
S. B. Chilinskis atvyko į Didžiąją Britaniją 1657 pavasarį, kad Oxfordo universitete gilintų savo studijas ir drauge imtųsi versti šv. Raštą. Lietuvos kalvinai palaikė glaudžius ryšius su Anglijos Bažnyčia. Kunigaikštis Boguslavas Radvila turėjo Londone ir Oxforde savo ryšininkų ir draugų, kaip Krainskis, Goreckis įr kt. Nėra jokios abejonės, kad S. B. Chilinskis vyko į Britaniją paskatintas įtakingų asmenų iš Lietuvos, kurių dėka jis rado Oxforde globėjų ir rėmėjų, kaip prof. Robert Boyle ir prof. John Wallis.
Nuo jaunystės S. B. Chilinskis puoselėjo mintį imtis šv. Rašto vertimo. Mat, jo tėvas Adrijonas Chilinskis buvo vienas iš šv. Rašto vertėjų kolektyvo, kuriam Kėdainių sinodas buvo pavedęs bendromis jėgomis išversti šv. Raštą į lietuvių kalbą (S. Kot, op. cit., p. XLV). Vertimo darbą jis pradėjo 1657 spalio 22 d. Dirbo labai intensyviai ir vertė nuostabiai greitai, taip kad per vienerius metus jau buvo išvertęs visą S. Testamentą ir pradėjo N. Testamentą. Visą vertimą sugrupavo į septynis tomus. Septintasis tomas apėmė visas N. T. knygas. Šio tomo pradžioje autoriaus ranka buvo parašytas sekantis įvardinimas: "Ver-sionis Bibliorum in linguam lituanicam Tomus VII . . . mano Interpretis propria A-o 1658" (S. Kot, op. cit., LVII). 1659 visas vertimas buvo baigtas. Prasidėjo pastangos vertimą išspausdinti. Lietuvos kalvinai nebuvo tiek turtingi, kad pajėgtų finansuoti išleidimą. Buvo kreiptasi į Anglijos Bažnyčią ir visuomenę, prašant paramos. Daug šiuo reikalu pasidarbavo S. Hartlib, iš Lenkijos kilęs vokietis - anglas (iš motinos pusės), profesija — prekybininkas, pašaukimu filantropas. Ox-fordo profesoriams rekomenduojant ir remiant, aukų linkimas pradžioje buvo tiek sėkmingas, kad žymus Londono leidėjas Evan Tyler 1660 sutiko pradėti spausdinti S. T. lietuvišką vertimą.
Tuo tarpu S. B. Chilinskis, greičiausiai pakviestas duoti patikrinti vertimą vietiniams specialistams, pasiėmęs su savim vienuolika jau išspausdintų S. T. lankų ir visą vertimo rankraštį, grįžo į Lietuvą ir prisistatė Kėdainių sinodui, kuris vyko 1661 rugpiūčio 20-24. Čia buvo šiltai sutiktas, padėkota už atliktą darbą ir nutarta, vertimą patikrinus kun. J. Skrodzkiui ir vyriausiam Žemaitijos superintendentui Jonui Božimovskiui, pasirūpinti visą vertimą išspausdinti. S. B. Ch-linskiui buvo leista grįžti atgal į Angliją tų pačių metų pabaigoje.
Sugrįžęs į Angliją, Chilinskis tuojau ėmėsi rūpintis tolesniu vertimo spausdinimu. Tačiau sutiko kliūčių. Chilinskio staigus išvykimas į Lietuvą 1661 anglų rėmėjų tarpe sukėlė nustebimo ir įtarimo. Nėra negalima, kad kai kurie lenkai politiniais sumetimais siekė diskredituoti Chilinskį ir lietuviško šv. Rašto vertimo reikalą. Pats S. Hartlib savo 1661.XII.7 laiške prof. Worthington, kuris prašė kai kurių paaiškinimų, liečiančių lietuviškos Biblijos spausdinimą, pareiškia savo abejojimą, ar verta leisti lietuvišką šv. Rašto vertimą, nes esą tenai plačiai vartojama, ypač aukštesniuose sluoksniuose, lenkų kalba (S. Kot, op. cit., LXI). Neigiamos žinios pasiekė Londoną ir iš Lietuvos. Tie, kuriems Kėdainių sinodas buvo pavedęs patikrinti vertimą, nebuvo juo pilnai patenkinti: buvo rasta nemaža netikslumų ir netobulumų. Krainskis todėl netikėtai pareikalavo, kad spausdinimo darbas būtų sustabdytas ir kad Chlinskis nedelsdamas pasiųstų jau išspausdintą tekstą į Lietuvą. Vilniaus sinodas 1663.VI.3-10 griežtai pasisakė prieš Chilinskį, kaltindami jį neteisėtu pinigų pasisavinimu. Greičiausiai ir čia reiškėsi lenkų politinės intrigos. Mat, tuo pat metu Kėdainių kalvinų centras ryžosi tęsti S. T. pataisyto teksto spausdinimą Londone, bet N. T. nutarė paruošti naują vertimą. Tai nebuvo sunku padaryti, nes buvo prieinamas J. Bretkūno vertimas, o taip pat ir kiti daliniai pačių kalvinų paruošti N. T. knygų vertimai. Gavęs žinią, kad N. T. vertimas atmestas, Chilinskis buvo besiryžtas jį išspausdinti savo lėšomis ir atsakomybe. 1664 Krainskis grįžo į Lietuvą ir atsivežė išspausdinto S. T. kopijų. Kai Kėdainių sinodas (1664 birželio 22) nutarė, nežiūrint visko, rūpintis, kad Chilinskio vertimo spausdinimas būtų tęsiamas Londone, Krainskis vėl buvo pasiųstas į Londoną. Deja, čia nieko negalėjo pasiekti. Chilinskis. apsivylęs ir atsidūręs ekonominiuose sunkumuose, susirgo ir 1668 m. mirė.
Chilinskis ir jo lietuviškas šv. Rašto vertimas ilgam pasiliko užmirštas. Tik XIX a. jis vėl sukėlė nemažo susidomėjimo egzegetų bei istorikų tarpe Anglijoje ir Vokietijoje. 1887 A. Bezzen-bergeris iškėlė Chilinskio Biblijos klausimą, prašydamas žinių apie šį vertimą iš tų, kurie jų galėjo turėti. Tais pačiais metais Petrapilio Teologijos akademijoje surastas vienas Chilinskio Biblijos egzempliorius, spausdintas Londone, apimąs 26 lankus — S. T. knygas nuo pradžios iki 40 psalmės. Tai vienas iš egzempliorių, kurį Krainskis bus parvežęs į Lietuvą 1663 m. Jį padovanojo Vilniaus universitetui gen. Jurgis Gru-ževskis 1805. Iš Vilniaus drauge su visu universiteto archyvu 1842 buvo perkeltas į Petrapilio Dvasinę akademiją. Kitais metais (1843) Berlyne buvo atrastas antras spausdintos Chilinskio Biblijos fragmentas. Jis buvo į Berlyną patekęs iš Stettino, o į čia jį bus greičiausiai atvežęs ar atsiuntęs Hartlibas prieš 1662 metus. Jis turi 24 lankus ir baigiasi Jobo knyga. 1893 Jan Naake-Nkeski surado trečią spausdintos Chilinskio Biblijos fragmentą Britų muziejujuje Londone. Šis fragmentas turi tik 11 lankų ir apima pirmąsias S. T. knygas iki Jozuės. Tai pats pirmasis spausdintas rinkinys, kurio kopiją Chilinskis 1661 buvo atsivežęs į Lietuvą. Pagaliau 1934 Britų muziejui pavyko surasti ir nupirkti iš privataus asmens, senų knygų ir rankraščių rinkėjo, Chilinskio X. T. vertimo rankraštį. Šį rankraštį atidžiai išstudijavo prof. S. Kot, ir greičiausiai jo siūlymu vertimą sutiko išleisti Vilniaus Mokslo akademija. Redagavimo darbą pasiėmė prof. J. Otrębski. Iški -karas sutrukdė išleidimo darbą. Bet prof. J. Otrębs-kio ir prof. S. Koto pasiaukojimo dėka Chilinskio N. T. vertimą 1958 Poznanėje išleido vietinė Mokslo draugija. Kritiškai žvelgiant į Chilinskio šv. Rašto vertimą, reikia apgailestauti, kad jam teko toks kryžiaus kelias. Neabejotinai S. B. Chilinskis yra girtinas dėl savo drąsos, darbštumo ir mokslinio pasirengimo. Tiesa, yra jo vertime nemaža trūkumų, kurių galėjo išvengti, jei būtų neskubėjęs. Jo pateisinimui reikia priminti, kad jis lietuvių kalbą pažino tik iš liaudies, su kuria susitikdavo savo vaikystėj ir jaunystėj. Mokykloje ir šeimoje girdėjo lenkų kalbą. Aukštesnį mokslą eidamas išmoko lotynų kalbos, o Olandijoje ir Anglijoje taip pat flamų - germanų ir anglų kalbos. Mokėsi ir hebrajų kalbos. Neužmirština ir tai. kad versdamas neturėjo prieš akis jokio kito lietuviško vertimo. Skubėti jį vertė tiek reikalas, kiek galima greičiau turėti šv. Rašto vertimą, tiek sunkios ekonominės sąlygos, kuriose jis buvo atsidūręs.
Neaišku, iš kokio teksto S. B. Chilinskis vertė. Kadangi mokėjo hebrajų kalbą, galimas daiktas, kad S. T. vertė, laikydamasis mazoretiško teksto. Tikriausiai turėjo prieš akis germanišką, anglišką ir lotynišką vertimą. Tai matyti iš to, kad, nerasdamas lietuviško žodžio, jis vertime panaudodavo lotyniškus, lenkiškus ir flamiškus žodžius. Pavyzdžiui, Ap 9, 10: "Ir turėjo odegas ligias scorpionib-us"; Ap 19, 16: "Parašyta ant ruba savo ir ant femore savo vardą". Polonizmų ir germanizmų yra daug. Juos nebūtinai ėmė iš lenkiškų ar vokiškų vertimų, bet iš kasdienės tuomet Lietuvoje ir ypač Dzūkijoje (Šventežeryje) vartojamos kalbos. Pasitaiko vienas kitas flamiškas žodis: Mk 12,1 — "Pabudavojo toorn"; Tit 2,15: Tev kalbėk ir ragink ir bark su visokiu ernst". Kai kur, kur nerasdavo tinkamo žodžio, palikdavo tuščią vietą. Vėliau įrašė, paimdamas iš kurio nors kito vertimo, pvz., Mt 21, 33 (wežia); ApD 27, 39 (atszaka). Daug kaligrafinių netikslumų. Visa tai rodo, kad vertimas buvo daromas perdaug skubotai. Tačiau autorius stengėsi ištikimai perduoti teksto prasmę. Jei taisytojai dėl užtiktų tekste netikslumų, kurie daugiausia buvo kalbinio pobūdžio, atmetė S. B. Chilinskio N. T. vertimą, tai šitai rodo, kaip ir kiek mūsų broliai Kristuje, ne katalikai, brangino šv. Raštą ir saugojo, kad nė mažiausias žodis iš jo nebūtų išleistas.
S. B. Chilinskio Biblija turi savo reikšmę Iv. Rašto mokslininkams, bet ypač ji yra įdomi ir naudinga kalbininkams. Tai gyvas dokumentas, kaip XVI-XVII a. Lietuvos liaudis kalbėjo, kokias gramatines formas naudojo. Chilinskio Biblija kalbininkams gali būti įdomi ir savo rašyba. Šiuo klausimu gerą studiją yra parašęs prof. J. Otrębs-ki: Litewski jędzik litewski v ukszaltowaniu Chy-linskiego, vol. III, Poznan 1964.
3. Šv. Rašto išspausdintieji evangelikų vertimai Sužlugus S. B. Chilinskio vertimo išleidimui, naują šv. Rašto vertimą buvo parengę Jonas Bo-žimovskis vyresnysis, jo sūnus Jonas, S. Bitneris ir kiti vertėjai. Deja, šio vertimo rankraštis žuvo per gaisrą Biržuose 1681.
Tik 1701 lietuviai evangelikai sulaukė pirmo išspausdinto N. Testamento vertimo, antrašte "Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jėzaus Kristaus, Pirmą kartą ant Swieto Lietuwiszkoj kalboj". Šis vertimas buvo parengtas ir išleistas (Karaliaučiuje) bendromis M. Lietuvos evangelikų liuteronų ir Lietuvos evangelikų reformatų pastangomis^ Vertimą atliko (1681-90) S. Bitneris, padedant J. Boži-movskio jaunesniojo ir B. von Sandeno. Kadangi šis vertimas nevisai patenkino M. Lietuvos evangelikus liuteronus, 1727 Karaliaučiuje išleistas naujas N. T. vertimas drauge vokiečių ir lietuvių kalbomis. Su pora talkininkų jį parengė Pilypas Ruigys. Vertimas paruoštas pagal M. Liuterio vokiškąjį vertimą. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I įsakymu šio vertimo suorganizavimu ir išleidimu rūpinosi Jonas Jokūbas Kvandtas (Quandt, 1686-1772), M. Lietuvos evangelikų kunigas, vėliau gen. superintendentas (vyskupas), Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.
Tas pats J. J. Kvandtas buvo organizatorius ir viso šv. Rašto vertimo, išspausdinto 1735 Karaliaučiuje antrašte "Biblia, tai esti: Vissas Szwen-tas Rasztas Seno ir Naujo Testamento, pagal Wokiszką Perguldimą D. Mertino Luteraus . . . nuo kelių Mokytojų Lietuwoj Lietuwiszkay perguldytas". Pagrindinis vertėjas ir kitų vertėjų darbo peržiūrėtojas bei redaktorius buvo Jonas Berentas (1667-1737). Šis vertimas vadinamas pagrindinio vertėjo Berento arba šio darbo organizatoriaus J. Kvandto vardu. Antrą šio vertimo leidimą parengė Adomas Fridrichas Šimelpenigis (Schimmelpfennig); išspausdinta 1755 Karaliaučiuje. Trečiasis leidimas, iš naujo peržiūrėjus, buvo parengtas prof. Liudiviko Gedimino Rėzos rūpesčiu ir jam, kaip vyr. redaktoriui, vadovaujant vertėjų kolektyvui. Šis III leidimas išspausdintas Karaliaučiuje 1816. Vėliau šis leidimas kartotas 1824, 1853 (šį leidimą taisė F. Kuršaitis), 1858, 1861, 1865, 1869, 1885 ir 1897. Iš naujo peržiūrėtas vertimas išėjo 1898, 1903, 1910, 1946.
Suminėtini ir atskiri N. Testamento vertimai. Pakoregavęs 1727 vertimą, J. Berentas parengė N. Testamento vertimą 1735, kuris išėjo dar 1740 ir 1749. Ypačiai populiarus buvo L. G. Rėzos parengtasis N. Testamento vertimas, pirmąkart išleistas 1816, vėliau kartotas 1823, 1824, 1828, 1834, 1846, 1850, 1853, 1854, 1855, 1858, 1861 ir t.t.
4. Algirdo Jurėno N. T. vertimas A. Jurėnas (gimęs 1919) studijavo filosofiją Kauno ir Vilniaus universitetuose, teologiją Tū-bingeno universitete Vokietijoj, o JAV University of Chicago toliau gilino savo teologines studijas. Baigęs studijas, ėmėsi versti šv. Raštą į lietuvių kalbą. Pradėjo nuo N. T. 1972 išėjo iš spaudos kišeninio formato N. T. ir Psalmių vertimas, antrašte "Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Naujasis Testamentas". Išleido British and Foreign Bible Society.
Vertimas visais atžvilgiais geras. Vertėjas ištikimai, bet lietuviškai sklandžiai perduoda originalo tekstą, kaip jį skaitome Nestle paruoštame leidinyje. Jei lygintume A. Jurėno vertimą su Č. Kavaliausko Lietuvoje parengtu ir išleistu N. Testamentu, tai originalui ištikimesnis yra A. Jurėno vertimas. Manau, kad visais atžvilgiais A. Jurėno vertimas yra pats pranašiausias lietuviškas N. T. vertimas. Yra nemaža panašumo su Č. Kavaliausko vertimu. Nežinau, ar yra tarp šių dviejų vertimų kokia nors priklausomybė. Nėra negalima, kad A. Jurėnas galėjo susipažinti su Č. Kavaliausko vertimo rankraščiu, nes prieš išleidžiant jis buvo pasiekiamas Vakarų pasaulyje. Kalbos atžvilgiu A. Jurėno vertimas yra beveik be priekaišto. Galima turėti skirtingą nuomonę dėl kai kurių vartojamų žodžių ir formų. Vertėjas visur vartoja "sakytute", užuot "sakytumėte", "mokytinis", užuot "mokinys", "psalmai", užuot "psalmės". Kaip Č. Kavaliauskas, taip ir A. Jurėnas be reikalo ir be pagrindo, užuot vertę "tikiu į Dievą", verčia "tikiu Dievą", arba tikiu Dievu". Jie taip pat sutaria, versdami lotynišką "super pinnaculum templi", "ant šventyklos šelmens". Tiesa, A. Jurėnas, vietoj "šventyklos" vartoja "šventovė"; vietoj "tarnas" — vergas" ir pan.
Gaila, kad A. Jurėnas kažkodėl nenorėjo, kad leidinyje būtų pažymėtas jo — vertėjo vardas, pavardė. Net ir leidykla nuslėpė savo tikrą vardą po Biblijsko Drusto slapyvardžiu. Gal tai padaryta tam tikrais politiniais motyvais, būtent, kad leidinys galėtų būti lengviau ir saugiau platinamas Lietuvoje. Gaila taip pat, kad vertėjas nesiteikė parašyti įvado, duodant kai kurių naudingų paaiškinimų apie vertimą. Nėra abejonės, kad vertėjas ir leidėjai pirmiausia turėjo religinius siekimus, o ne mokslines ambicijas. Bet moslinės žinios nesumažina, o veikiau padidina religinę vertimo vertę bei prasmę.
II. KATALIKIŠKIEJI VERTIMAI Katalikai ilgą laiką tesitenkino tik daliniais šv. Rašto vertimais. Pirmasis, kuris paruošė ir išleido sekmadieniais skaitomų evangelijų lietuvišką vertimą, buvo Mikalojus Daukša. Iš tikro, tai buvo pilnas Wujeko "Postilla Catholicka" vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą. Tai buvo ilgų metų darbas, kuris teikė ne tik evangelijų tekstus, bet taip pat medžiagą sekmadienių ir švenčių pamokslams. Vertimas išleistas Vilniuje 1599. M. Biržiškos ir J. Gerulio rūpesčiu Kauno V. D. universitetas 1926 išleido šio M. Daukšos vertimo fotokopinį leidimą. 1629 išėjo Konstantino Sirvydo paruoštas pirmas tomas veikalo "Punktai sakymų". 1644 išspausdintas pirmojo tomo antrasis leidimas ir naujai paruoštas antras tomas to paties veikalo su lenkiška antrašte "Punkty Kazan". Naują fotografinį šio veikalo leidimą paruošė ir išleido F. Spechtas 1929. Tai sekmadienių ir švenčių evangelijų lietuviškas vertimas su pridedamais paaiškinimais, kurie galėjo būti panaudoti kaip metmenys pamokslams. K. Sirvydo vertimas darytas taip pat iš lenkiško Wu-jeko vertimo. Bet tarp Sirvydo ir Daukšos vertimų yra žymių kalbinių skirtumų. Primasis vartoja rytietišką lietuvių kalbos tarmę, o antrasis vakarietišką. M. Daukšos stilius gyvesnis, vaizdingesni Sirvydo vertime daugiau vyrauja daiktavardžiai, nors ir pas jį netrūksta gyvumo, palyginimų, vaizdžių posakių. K. Sirvydo lietuvių kalba palyginti gryna.
1. Vysk. J. A. Giedraičio N. T. vertimas Vysk. Juozapas Arnulpas Giedraitis (1754-1838) gimė kunigaikščių Giedraičių dvare, Giedraičiuose. Vidurinį mokslą baigė Vilniuje. Įstojo į Varnių kunigų seminariją. Iš čia dėdės vysk. Stepono Giedraičio patvarkymu išvyko mokslą tęsti Varšuvoje. Kunigu įšventintas 1781. Mokslą dar tęsė Romoje, Varšuvoje ir Vilniuje, gaudamas teologijos daktaro laipsnį. 1791 paskiriamas Žemaičių vyskupu koadjutoriumi, 1802 — Žemaičių vyskupu. Vyskupaudamas rūpinosi žemaičių kultūrinimu. Steigė ir palaikė mokyklas. Griebėsi taip pat plunksnos, kad duotų šiek tiek religinės literatūros lietuvių kalba. Jo rūpesčiu išleistas iš naujo peržiūrėtas evangelijų vertimas — "Lietuvviszkas Evangelijas". Tikrieji šio vertimo parengėjai yra nežinomi. 1816 Vilniuje išspausdintas pilnas N. T. vertimas, paruoštas vysk. J. A. Giedraičio — "Naujas Ištarimas". Antrą vysk. J. A. Giedraičio N. T. vertimo leidimą paruošė kun. A. Staniukynas, pridėdamas trumpus paaiškinimus. Išleido JAV kun. S. Pautienius, Shenandoah 1906. Vysk. J. A. Giedraitis vertė iš lotyniškos Vulgatos, bet turėjo prieš akis lenkiškąjį Wuje-ko vertimą. Vertimo kalba, nors nėra gryna, tačiau sklandi ir lingvistiniu požiūriu įdomi.
2. Vysk. M. Valančiaus vertimas Vysk. J. A. Giedraičio šv. Rašto vertimą norėjo atbaigti vysk. M. Valančius. A. Giedraitis išvertė N. T., Valančius ryžosi išversti S. T. Jis galvojo tokiu būdu galėsiąs duoti pilną lietuvišką šv. Rašto vertimą. Deja, tokiam milžiniškam darbui jis nerado laiko. Vyskupijos valdymas, o taip pat mažiau pastangų reikalaujančių, bet būtinų religinio turinio knygų rašymas, neleido jam atsidėti šv. Rašto vertimui. Jis išvertė tik psalmes. Šis vertimas buvo išspausdintas Tilžėje 1869 ar 1871.
Vysk. A. Baranausko vertimas Seinų vysk. A. Baranauskas buvo trečias lietuvis vyskupas, kuris ryžosi versti šv. Raštą lietuviškai. Gaila, kad jis ėmėsi šio darbo tik savo amžiaus pabaigoje. Jis pradėjo vertimą nuo pradžios, nuo pirmųjų S. T. knygų. Vertė, padedamas kun. J. Laukaičio, labai intensyviai. Vienų metų laikotarpyje jis išvertė istorines bei didaktines knygas ir pradėjo versti pranašus. Pasiekęs Jeremijų Raudų trečią skyrių, turėjo padėti plunksną. Staigi mirtis 1902 lapkričio 26 palikę vysk. A. Baranausko šv. Rašto vertimą neužbaigtą. Vertė iš Vulgatos, naudodamasis Menochijaus komentaru. Vertimo kalba nėra gryna. Vysk. A. Baranauskas nevengė polonizmų. Nors nėra jokios abejonės, kad širdyje jis buvo tikras lietuvis patriotas, bet, būdamas vyskupas, jis aukštesne vertybe laikė tikėjimą; o katalikiško tikėjimo išlaikymui, jo nuomone, lietuviams buvo būtina eiti išvien su lenkais, kitaip nepajėgtų atsispirti prieš pravoslavuos spaudimą bei veržimąsi politiniais keliais ir priemonėmis. Vysk. A. Baranausko vertimo rankraštis yra Kauno universiteto archyve.
4. Arkiv.J. Skvirecko vertimas Reikalas turėti pilną šv. Rašto vertimą Lietuvoje buvo gyvai jaučiamas. 1890 Žemaičių kunigų seminarijoje klierikų tarpe atsirado entuziastų, kurie galvojo bendromis jėgomis imtis šv. Rašto vertimo. Šios idėjos pagrindinis kėlėjas buvo Jonas Vizbaras. Jis suorganizavo slaptą klierikų būrelį, kurie ryžosi rašyti straipsnius į lietuvišką spaudą, o taip pat imtis versti, pasidalijus atskiromis dalimis, šv. Raštą. Aišku, tuometinė seminarijos vadovybė buvo priešinga tokiai klierikų "litvomaniškai" veiklai. Tačiau profesorių tarpe buvo tokių, kurie ją rėmė; klierikus šiame darbe drąsino ir globojo. Tai buvo J. Mačiulis-Maironis ir A. Jakštas-Dambrauskas. Kai 1892 J. Skvireckas įstojo į Kauno seminariją, jis buvo tuojau J. Vizbaro įtrauktas į tą ratelį. Tai davė jam impulso, sekant kitais kolegomis, imtis plunksnos ir rašyti straipsnius lietuviškai, ir, be to, puoselėti savyje idėją prisidėti prie šv. Rašto išvertimo į lietuvių kalbą. Kai J. Skvireckas 1901, grįžęs iš Petrapilio Dvasinės akademijos buvo paskirtas profesoriumi Kauno seminarijoje, buvusieji jo seminarijos draugai, dabar jau kunigai, kurie buvo pradėję versti atskiras šv. Rašto knygas, atsiuntė jam savo atliktus vertimo darbus, ragindami jį imtis vadovauti pilnam vertimui parengti ir išleisti. Tai buvo lemiantis akstinas, kuris nastūmėjo J. Skvirecką paaukoti savo gyvenimą šv. Rašto vertimui ir išleidimui lietuvių kalba. Apie šitai jis pats rašo: "Nors nelabai daug pagelbos radau jų rankraščiuose, ir tų rankraščių buvo labai maža, tačiau jų intencijos buvo skaisčios, jų padrąsinimai broliški, galingi" (Tiesos Kelias, 1938, Nr. 12, p. 823). J. Skvireckas vertimo darbą pradėjo nuo evangelijų. Mat, kunigai visų labiausiai laukė gero lietuviško evangelijų vertimo, nes kiekvieną sekmadienį šv. Mišių metu jų ištrauką turėjo skaityti ir aiškinti žmonėms. Vos pradėjus versti, atėjo iš Seinų žinia, kad šv. Rašto vertimo ėmėsi vysk. A. Baranauskas. Kadangi A. Baranauskas mirė teišvertęs tik dalį S. T. knygų, tai J. Skvireckas, tikėdamas, kad kas nors gal tęs ir užbaigs bent S. T. vertimą, skubiai tęsė savo pradėtą evangelijų vertimą. Jį baigė 1904. Drauge su evangelijomis jis išvertė dar ir Apaštalų darbų knygą. Vertimą išspausdino Banaičio spaustuvė Kaune 1906. Tai buvo pirmieji atsargūs J. Skvirecko žingsniai šv. Rašto vertime. Pirmieji žingsniai paprastai kiekvienam yra sunkūs. Jie buvo sunkūs ir J. Skvireckui: "Ir šiandien gerai atsimenu, kaip man buvo sunku reikšti savo mintis, kaip nelengva buvo atrasti tinkamą žodį svetimos kalbos sąvokoms reikšti. Bet tas kitų, vyresniųjų, man pareikštas pasitikėjimas buvo ir akstinas ir drauge jėga nugalėti visas sunkenybes" (Tiesos Kelias 1938, Nr. 12, p. 828). Tuo metu vyravo dvejopa rašyba lietuvių kalboje: senesnė, pilna slavizmų, kurią naudojo vysk. A. Baranauskas, ir naujoji, grynesnė, kurią piršo kun. K. Jaunius. J. Skvireckas pasirinko šią pastarąją. Ją pasisavinti tačiau nebuvo lengva. Trūko ne tik žodynų ir kalbos vadovėlių, bet taip pat ir rašytų literatūrinių pavyzdžių. J. Skvireckui pasitobulinti lietuvių kalboje daug padėjo A. Jakštas-Dambrauskas, kuris pasak prel. B. Česnio, tuo metu "1901-1902 Kaune buvo tik vienas stiprus lietuvių kalbos žinovas ir jau prityręs rašytojas" (Židinys, 1938, Nr. 3, p. 290).
Paruošęs ir išleidęs evangelijų vertimą, J. Skvireckas neskubėjo imtis tolesnio šv. knygų vertimo. Jis dar laukė, kad gal kas kitas imsis tęsti vysk. A. Baranausko S. T. vertimą. Pagaliau, kaip jis pats prisipažįsta: "Laikas slinko. Drąsesnių vertėjų neatsirado. Toms aplinkybėms susidėjus, lioviausi svyravęs, pradėjau vertimą; pradėjęs gi dedu į jį su meile visą savo laiką, kuris man lieka nuo kitų pašaukimo pareigų". Taip jis rašė įvade į VI tomą, išspausdintą Kaune 1911.
Apsisprendęs išversti visą šv. Raštą į lietuvių kalbą, J. Skvireckas iš anksto numatė vertimą išleisti šešiuose stambiuose tomuose, duodant lotynišką Vulgatos tekstą ir lietuvišką jo vertimą su plačiais paaiškinimais. Leidėju sutiko būti Šv. Kazimiero draugija.
Kadangi jau buvo išvertęs evangelijas ir Apaštalų darbus, tai ėmėsi toliau tęsti N. T. vertimą, pradėdamas taigi iš antro galo, t.y. nuo paskutinio — šeštojo tomo. Jis apėmė šv. Pauliaus ir kitų apaštalų laiškus ir Jono Apreiškimų knygą- Baigęs N. T. vertimą, J. Skvireckas ėmėsi versti S. Testamentą, ruošdamas pirmąjį tomą, kuris buvo išspausdintas 1913 ir apėmė penkias Mozės knygas, Jozuės, Teisėjų ir Rūtos. Prie šio tomo pridėjo ir platų įvadą į šv. Rašto knygas. Karas sutrukdė vertimo darbą. Antrasis tomas pasirodė tik 1921 (S. T. istorinės knygos: Samuelio, Karalių, Kronikų, Ezdro-Nehemijo, To-bijo, Juditos, Esteros ir Jobo). 1923 išspausdintas trečias tomas apėmė didaktines knygas — Psalmių, Patarlių, Pamokslininko, Giesmių Giesmės, Išminties ir Ekleziastiko, o taip pat Izaijo pranašysčių knygą. 1928 pasirodė ketvirtas tomas, apimąs likusias S. T. knygas: tris didžiųjų pranašų knygas — Jeremijo, Ezechielio ir Danieliaus, dvylika mažųjų pranašų ir dvi Makabiejų knygas. Paskutinysis-penktasis — tomas, apimąs evangelijas ir Apaštalų darbus, pasirodė 1935.
Taip galutinai darbas buvo baigtas. Lietuviai katalikai jau turėjo visą šv. Raštą sava kalba. Vertėjas galėjo didžiuotis šiuo milžinišku darbu, kuris jį padarė istoriniu asmeniu. Dabar jis galėjo padėti plunksną ir sakyti, kaip jis buvo rašęs pradėdamas vertimo darbą: "feci quod potui, meliora faciant potentes" (Įvadas — Šv. Raštas, VI, Kaunas 1911). Bet jis dar nesijautė nei pasenęs, nei pavargęs, kad negalėtų toliau dirbti ir tobulinti savo atliktą darbą.
Jau 1922 J. Skvireckas buvo išleidęs populiarų viso N. T. leidimą. 1936, pataisęs, išleido antrą viso N. T. populiarų leidimą, 1939 — pakartotinai pataisytą ir patobulintą evangelijų ir Apaštalų darbų populiarų leidimą; 1942 pasirodė ir antroji dalis N. T. populiaraus leidimo — Apaštalų laiškai ir Jono Apreiškimų knyga. Atsidūręs tremtyje, J. Skvireckas tęsia darbą. Visų pirma pasirūpina parengti naują, jau ketvirtą, N. T. kišeninį leidimą, kad juo galėtų naudotis tremtyje ir išeivijoje gyveną lietuviai. Išleido Lux leidykla, Stuttgart 1947. Toliau ruošė antrą didįjį viso šv. Rašto leidimą. Šis leidimas turėjo būti išleistas keturiuose tomuose, lotyniško teksto, bet duodant paaiškinimų. Ir šį kartą J. Skvireckas pradeda iš antro galo, t.y. nuo ketvirtojo tomo. 1949, minint vertėjo 50 metų kunigystės jubiliejų, Lux leidykla Stuttgarte, finansuojant kun. P. Jurui, išleido šio naujojo leidimo IV tomą, kuris pateikė antrąją N. T. dalį (Apaštalų laiškus ir Jono Apreiškimų knyga). Ta pačia proga išleistas ir naujas Psalmių vertimas, kurį J. Skvireckas išvertė pagal pataisytą, laikantis hebrajiško originalo, tekstą. Psalmynas, Lux: Stuttgart 1949). Kitus du tomus, apimančius visą S.T., jau senelis Arkivyskupas paruošė spaudai Zamse, o jų išleidimu pasirūpino vysk. V. Padolskis: Romoje 1955 išėjo I tomas, 1958 II tomas. Teliko paruošti tik tre-tomas, apimąs pirmą N. T. dalį (evangelijas ir Apaštalų darbus). Deja, vertėjas jau neturėjo jėgų užbaigti šį darbą.
Arkivyskupui J. Skvireckui dar gyvam esant, prel. L. Mendelis pasiūlė išleisti lietuvišką šv. Rašto vertimą viename tome. Siūlymas buvo palankiai sutiktas. Bet J. Skvirecko ir V. Padols-Itio mirtis sudarė nenugalimų kliūčių prel. L. Mendelio mintį realizuoti.
J. Skvireckas vertė pagal oficialų lotyniškos vulgatos tekstą. Pridėtuose paaiškinimuose jis visur atsižvelgė į originalinį hebrajišką ir graikišką tekstą, nurodydamas ir paaiškindamas pasitaikančius skirtumus. Jo vertimas ištikimas, bet ne vergiškas; tikslus, bet ne visada sklandus; aiškus, bet ne visur elegantiškas. Lietuvių kalba — palyginti gryna, įvairi ir turtinga. Jis bandė įvesti naujų terminų ir vartoti naują svetimų žodžių rašybą. Pavyzdžiui, vietoj Mozė rašo Mošė, vietoj Izaijas — Ješaias, vietoj Bažnyčia — Eo clesia, vietoj kankinys — martiras. Arkivyskupo siūlomi naujumai nerado pritarimo. Nėra jokios abejonės, kad būtų buvę naudinga, jei vertėjas būtų turėjęs gerą lietuvių kalbos patarėją. Tai būtų padėję vertimo kalbą padaryti tobulesnę. Tiesa, berengdamas naują evangelijų leidimą Lietuvoje, J. Skvireckas buvo kvietęs į talką prof. A. Salį; tačiau, atsiradus nuomonių skirtumui, vertėjas ryžosi verčiau pats vienas tęsti darbą ir imtis visą atsakomybę. Jis virš visko statė minties tikslumą ir verčiau rinkosi aukoti kalbos elegantiškumą. Šv. Raštas juk yra Dievo Žodis ir pagrindinis tikėjimo šaltinis. Reikia tad jame paisyti kiekvieno paskiro žodžio, nes nuo to gali priklausyti teologinė mintis, jos tikslus išreiškimas. Manau, kad šiuo atžvilgiu jis buvo teisingas. Labiau yra peiktini tie, kurie kalbos elegantiškumą stato virš minties tikslumo, ar aiškumo dėliai drįsta nutolti nuo originalo.
Aiškindamas tekstą, J. Skvireckas nesiekė parodyti savo išmintį, bet stengėsi atskleisti Dievo apreikštą mintį. Jis nesivaikė naujumų ir nesiekė originalumo, bet griežtai laikėsi Bažnyčios nurodymų, tradicinio šv. Rašto aiškinimo metodo ir linijos. Savo egzegeze jis nesiekė, kad kas nors juo stebėtųsi, bet kad visi geriau pažintų Dievą ir jį labiau mylėtų.
5. Č. Kavaliausko ir V. Aliulio N. T. vertimas 1972 išėjo N. T. lietuviškas vertimas, kurį išleido "Lietuvos TSR vyskupijų ordinarų kolegija". Vertėjas kun. Česlovas Kavaliauskas,, redaktorius kun. Vaclovas Aliulis. Antraštė — "Naujasis Testamentas. Keturios evangelijos — Apaštalų raštai".
Leidinys rūpestingai parengtas ir gražiai išspausdintas. Prie teksto pridėti trumpučiai paaiškinimai, o kiekvienos knygos pradžioje duodamas trumpas įvadas. Šio naujo vertimo buvo laukta. Sulaukus, juo buvo didžiuojamasi, jis buvo aukštinamas ir giriamas, kartais gal net perdaug (plg. "Tiesa" 1973.V.17, Nr. 114). Kaip kiekvienas kitas, taip ir šitas yra žmonių darbo vaisius, todėl nėra laisvas nuo netobulumų.
V. K. JONYNAS: Šv. Pranciškus Lietuvoje. Bareljefinės skulptūros detalė pranciškonų vienuolyno koplyčioje Kennebunkporte, Maine. V. Maželio nuotr.
Versti šv. Raštą reikia ir kalbinės kultūros, ir ypač egzegetinio pasirengimo. Vertėjams netrūko kalbinės kultūros. Teigiama, kad buvo versta iš graikiško originalo. Bet arčiau į vertimą pažvelgus, gaunamas įspūdis, jog verčiant daugiausia prieš akis turėta Jeruzalės Biblijos duodamas vertimas, kuris neretai laisvai verčia graikišką originalą, siekdamas kiek galima didesnio aiškumo.
Kalbiniu atžvilgiu šis vertimas daug kur žodyne ir gramatinėse bei sintaksinėse formose pralenkia kitus lietuviškus vertimus. Bet kai kur svetimų terminų lietuviški vertimai kelia abejojimų, kiek jie tikslūs. Pavyzdžiui, ar tikslu yra versti lot. cohorta-kuopa; ąuadrantes-skatikas; sinedrium-taryba; pinnaculum-šelmuo ir kt.? Nežinau, kodėl vertėjas rado prasmingiau vartoti demonas, o ne velnias! Geras vertėjas stengiasi ne tik ištikimai perduoti mintį, bet išlaikyti ir stiliaus būdingumą.
Čia Č. Kavaliauskui ir V. Aliuliui galima padaryti kai kurių pagrįstų priekaištų. Jų vertime visur jaučiama Kavaliausko ar Aliulio ranka, o juk būtų teisinga pirmiausia jausti ir rasti Mato. Morkaus, Luko ir Jono stilių bei rašymo būdą.
Vertėjas beveik visur ir visada, greičiausiai sekdamas Jeruzalės Biblija, išleidžia evangelistų dažnai vartojamą jungtuką "ir" (gr. "kai", hebr. "ve"). Šis jungtukas rodo evangelistų semitinį galvojimo, kalbėjimo bei rašymo būdą. O tai yra svarbu, sprendžiant evangelijų parašymo laiką. Be reikalo taip pat vertėjas vietoje evangelistų naudojamo įvardžio "autos" — "jis" verčia "Jėzus". Nėra abejonės, kad pakaitomis vartojant tikrinį vardą "Jėzus" ir įvardį "jis", tekstas kalbiškai darosi sklandesnis ir aiškesnis. Reikia tačiau neužmiršti, kad taip atimama tekstui bū-dingumas, kuris turi egzegetinę reikšmę. Mat, iš evangelijų rašymo būdo galima spręsti, kas ir kada bus parašęs N. T. knygas. Jei evangelijas būtų rašę tie, kurie nepažinojo Kristaus ir jei evangelijos būtų buvusios parašytos daug laiko praslinkus po pasakojamų įvykių, semiant žinias ne iš gyvų šaltinių, o iš įvairių istorinių dokumentų, tai autoriai ar redaktoriai būtų tikrai taip parašę, kaip Č. Kavaliauskas verčia. Skaitant tačiau evangelijas, kaip jos originale parašytos, darosi aišku, kad jas bus parašę tie, kurie buvo arba patys Kristaus mokiniai, arba jų betarpiai bendradarbiai. Jiems Kristus buvo tiek artimas, žinomas ir didis, jog nereikėjo minėti jo vardo: jis buvo jiems' "jis". Paduviečiai, kalbėdami apie šv. Antaną, nemini jo vardo, bet jį vadina "il Santo" — "Šventasis". Paduvoje visi žino, kas yra "il Santo". Tuo laiku, kai evangelijos buvo rašomos, evangelistams ir tikintiesiems nereikėjo minėti Jėzų vardu: užtekdavo pasakyti "Jis", ir visiems buvo aišku, apie ką kalbama. Juoba, kad žydai aplamai vengdavo minėti Dievo vardą. Tad ir evangelistai, kurie, išskyrus Luką, buvo žydai, ir dėl šios priežasties kalbėjo apie Jėzų įvardžiu, o ne vardu. Manau, kad be didelių nuostolių lietuvių kalbos skambumui vertėjas galėjo palikti originale vartojamus tautologinius pakartojimus, kaip "išėjęs, ėjo"; "sakė, tardamas" ar "tarė, sakydamas"; "žmogus karalius" ir kt. Tokie pakartojimai buvo semitų vartojami pabrėžimo tikslu. Verčiant šv. Raštą, reikia visų pirma paisyti minties tikslumo ir kiek galint didesnio artimumo originalui, nes net ir paskiri žodžiai neretai gali turėti ypatingą reikšmę ir egzegetinę prasmę. Vertėjui pavyko pasiekti vertime girtino kalbos skambumo ir minties išreiškime didesnio aiškumo. Tačiau kai kur, siekdamas aiškumo bei skambumo, vertėjas perdaug nutolo nuo originalo. Vertime užtinkama eilė sutrumpinimų, o net ir mažesnių išleidimų; netrūksta taip pat vietų, kur tekstas tik atpasakojamas. Šitai pastebėjo net sovietinė spauda, vertindama naująjį vertimą. Fatina Butienė savo recenzijoje, atkreipusi dėmesį į išleidimus bei užtinkamus pakeitimus, klausia: "Kaip visa tai suderinti su Šventraščio teigimu: — Greičiau dangus ir žemė praeis, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis — (Lk 16,17)?" ("Tiesa", 1973.V.17, Nr. 114).
Nežiūrint kai kurių trūkumų, visumoje Č. Kavaliausko ir V. Aliulio N. T. vertimas yra vertingas ir naudingas. Ar jis viršija J. Skvirecko vertimą? Kalbos atžvilgiu — taip; ištikimumo tekstui — ne. Ir vienas, ir antras turi ir turės savo vertę. Kas ruoš naują vertimą, turės į abu atsižvelgti.
Prie teksto pridedami trumpučiai paaiškinimai. Jie daromi, jei neklystu, sekant Jeruzalės Bibliją. Gal dėl to daug kur leidžiamasi į teksto kritikos painiavas, nurodant pasitaikančius kodeksuose skirtumus. Manau, kad tai nebuvo reikalinga. Juoba, kad vertėjas neturėjo galimybės patikrinti minimus kodeksus. Vertė, kaip pradžioje nurodoma, iš graikiško originalo. Užteko tad nurodyti iš kokio kritiško teksto vertė, paliekant atsakomybę tiems, kurie parengė kritišką tekstą. Būtų buvę naudingiau, jei būtų buvę kreipta dėmesio ne į žodinę kritiką, o į dvasinę—moralinę teksto prasmę. Ten, kur egzegetai nesutaria, būtų buvę naudinga šitai nurodyti ar bent duodamą aiškinimą palydėti su rezervu: "atrodo . "manoma" ir pan.
Didesnių priekaištų galima padaryti, greičiausiai ne vertėjui, bet redaktoriui ar redaktoriams dėl įvadų į paskiras evangelijas. Nors iš vienos pusės norėta likti ištikimais oficialiam Bažnyčios mokymui, kuris teigia evangelijų autentiškumą ir istoriškumą, iš kitos pusės norėta pašyti moderniškų autorių nuomonių apie evangelijų kilmę. O šiųjų tarpe yra nemaža, kurie evangelijų kilmę aiškina, pripažindami autentiškumą tik pačiam branduoliui, o ne visam tekstui, kokį nūdien turime: esą nūdienis tekstas bus turėjęs eilę radakcijų su neišvengiamais pakeitimais ir priedais.
Įvade į Mato evangeliją be jokių rezervų teigiama, kad esą mūsų turimas evangelijos tekstas nesąs Mato originalaus teksto vertimas, bet veikiau perdirbta ir papildyta graikiško vertimo redakcija. Teigiama taip pat, kad ši redakcija bus buvusi parašyta tarp 75-80 metų kažkur Sirijoje (p. 10,23).
Morkaus evangelija laikoma seniausia. Ji esą tarnavusi kaip šaltinis ar vienas iš šaltinių Mato ir Luko evangelijoms (p. 10). Kalbant apie Luko evangeliją, nurodoma tik tiek, kad ji buvusi parašyta po Morkaus evangelijos. Nenurodoma tačiau, kada apytikriai ji bus buvusi parašyta.
Šiuos teigimus redaktorius remia ne vidiniais pačių evangelijų argumentais, kurių netrūksta, ir ne krikščioniško Padavimo liudijimais, kurie taip pat yra gausūs ir gana aiškūs, bet grindžia moderniškų autorių nuomonėmis, kurios yra privačios, dažnai tendencingos, o kartais aiškiai klaidingos. Būtų buvę daug geriau, jei autorius būtų laikęsis tradicinio Bažnyčios mokymo apie evangelijų kilmę. Šis mokymas yra paremtas visuotiniu krikščioniško Padavimo liudijimu, be to, išplaukia iš pačių evangelijų teikiamų argumentų. Iš tikrųjų, atidžiai išstudijavus evangelijų tekstą ir Bažnyčios Tėvų liudijimus, nelieka rimtos abejonės, kad keturios evangelijos ir visos kitos N. T. knygos yra tikrai istoriškos ir autentiškos. Mato evangelija nėra kažkokia trečioji redakcija nežinia kieno parūpinta, bet graikiškas vertimas originalaus apaštalo Mato aramajų kalba parašyto teksto, kaip tai liudija Papijas ir kiti Bažnyčios Tėvai. Matas savo evangeliją parašė Palestinoje, kada žydai dar turėjo savo politinę autonomiją, t.y. prieš 70 metus. Kai romėnai sugriovė Jeruzalę ir ištrėmė bei išsklaidė po platųjį pasaulį Izraelio vaikus, rašyti evangeliją aramajų kalba nebūtų buvę prasmės. Be to, evangelijoje Jeruzalės išgriovimas nurodomas kaip pranašystė, ne kaip įvykęs faktas. Visiškai aišku, kad Morkus parašė pirma Luko, o Lukas savo evangeliją tikrai parašė prieš Apaštalų darbų knygą. Gi Apaštalų darbų knygą Lukas bus tikriausiai parašęs prieš 63 metų pabaigą. Mat, knyga yra baigiama, minint, kad Paulius dar buvęs kalinys Romoje. Iš kitų šaltinių žinome, kad Paulius iš pirmosios nelaisvės buvo paleistas 63 metais. Lukas, kuris taip smulkiai aprašė savo mylimojo mokytojo keliones ir kančias Romoje pirmosios nelaisvės metu, jei būtų vėliau rašęs, tikrai būtų atpasakojęs, kaip Paulius buvęs paleistas iš pirmosios nelaisvės, o taip pat aprašęs jo tolesnį gyvenimą. Jei to nedarė, tai tik todėl, kad knygą baigė rašyti 63, kai Paulius dar buvo kalinys Romoje. Iš čia seka, kad evangeliją Lukas bus parašęs prieš 63 metus, o Morkus dar anksčiau. Vadinasi, pirmosios trys evangelijos bus buvusios parašytos Mato, Morkaus ir Luko tarp 50-62 metų. Nežinau, iš kur ir kodėl įvadų autorius ištraukia teigimą, esą evangelijų tekstas 90% esąs autentiškas, o kita 10% laikytina neautentišku ar bent nepilnai patikimu. Reikėtų būti atsargiems su šios rūšies teigimais. Juoba, kad tokiems teigimams paremti nėra rimtų argumentų. Tokius teigimus paprastai švaisto tie, kurie nėra pilnai ir atidžiai išstudijavę evangelijų teksto. Sunkumų yra, lyginant ir derinant atskirų evangelijų paralelius tekstus. Bet jie yra išsprendžiami, nesi-griebiant teigimų apie eventualius neautentišku-mus bei galimus redakcinius priedus. Pareišktos kritiškos pastabos apie Č. Kavaliausko ir V. Aliulio N. T. lietuvišką vertimą nemažina šio vertimo svarbos ir vertės. Kiekvienas žmogaus darbas turi savo silpnumų ir ribotumo, kadangi pats žmogus yra silpnas ir ribotas. Apskritai Č. Kavaliausko ir V. Aliulio atliktas N. T. vertimo darbas yra girtinas ir rekomenduotinas. Jis bus naudingas Dievo Žodžio pažinimui ir skelbimui. Jis padės kitiems, kurie imsis paruošti naują šv. Rašto vertimą, siekdami jį duoti dar tobulesnį.
Th. Lepner, Der Preusche Litauer, Danzig 1744; L. Rhesa, Geschichte der litauischen Bibel, 1816; Vysk. J. A. Giedraitis, N. Ištarimas, Vilnius 1816, Shenandoah 1906; M. Stankievvicz, VViedomosc o Bibli Litevvskiej, London 1883; id., Bibliagrafia Litewska, Krakow 1889; X. J. Maculewicz. Tlumaszenie Litweskie Biblii, Enc. Koscielna; H. Reinhold, Die sogenannte Chylinskische Bibelūberzetzung, Mitteil. d. lit. Literarischer Geselschaft 1895 B IV, H. XX., 105-163 ir 1896 H. XXI, 207-273; R-čių Jonas (Jonas Raitelaitis \ Šv. Rašto vertimo į lietuvių kalbą istorija: Vadovas 1912, 245-260; V. Biržiška, Lietuviškų knygų istoriniai bruožai: Senosios liet. knygos, Kaunas 1930; id. Biblija lietuvių kalba: Liet. Enc. III, Kaunas, 817-824; id., Biblija lietuvių kalba: Liet Enc. II, Boston, 469-472; A. Jakštas-Dambrauskas, apie katalikiškus lietuviškus Šv. Rašto vertimus ir vertėjus: Soter, 1933, 3-24; V. Padolskis, Vysk. A. Baranauskas ir Šv. Rašto vertimas į lietuvių kalbą: LKMA Suvažiavimo Darbai III, 84-98; id., Arkiv. J. Skvireckas Šv. Rašto vertėjas, Aidai, 1953, Nr. 6, 241-247; V. Falkenhahn, Der Uber-cetzer d. lit. Bibel J. Bretke 1941; Kot - Otrębski - Kud-zinowski, Biblia Litewska Chyliriskiego N. T., Poznan 1958 II tom., 1964 III tom.; L. Tulaba, Moderne Bibelūbersetzun-gen, Herder-Wien 1960, 26-27.
|
|
|
|