|
|
VAKARIETIŠKAS ŽMOGUS IŠLAISVINIMŲ SŪKURYJE |
|
|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Apraiškos ir dialektika Išsilaisvinimas bene bus vienas iš dažniausiai linksniuojamų žodžių vakariečių kalbose. Girdime, pvz., apie moterų vadavimąsi nuo vyrų, vaikų nuo tėvų, mokinių nuo mokytojų, darbininkų nuo darbdavių, piliečių nuo valstybės, tikinčiųjų nuo Bažnyčios, pagaliau, net žmogaus nuo Dievo. Vienus šie išsilaisvinimai gąsdina, kitus jie džiugina. Vieni juose tamsią, kiti šviesią žmonijos ateitį regi. Toks nuotaikų skirtumas daug priklauso nuo to, į kur savo dėmesį kreipiame. Iš tiesų, šiurpas nueina pagaugais, kai matai lais-vinimosi veiksmus grupuojantis negatyviame laisvės poliuje. Priešingai, kai išvysti pozityvias vadavimosi apraiškas, viltimi pragiedrėji. Tačiau tik abiejų laisvės magneto polių perspektyvoje galime blaiviau pažiūrėti į šiandienos bruzdėjimą Vakarų pasaulyje. Užtat visų pirma pateikę abiejų laisvių (pozityvios ir negatyvios) esminius bruožus, bandysime jas atpažinti dabarties gyvenimo įvykiuose. Paskui bent apgraibomis pavaizduosime tų laisvės elementų dialektiką individe ir jo santykiuose su visuomene.
1. Negatyvios laisvės pasireiškimai Pirmasis žmogaus laisvėjimo tarpsnis žmonių kalboje išreiškiamas žodeliu 'ne'. Jis ištariamas ankstyvoj vaikystėj ir kartojamas per visą gyvenimą. Juo žmogus išreiškia savo ryžtą nebekęsti jį gniuždančių varžtų. Tas žmogaus vystymuisi kenksmingų varžtų nutraukimas ir vadinamas negatyvine laisve, arba laisve nuo ko. Vadinasi, laisvėje nuo ko reikalas liečia suvaržymų pašalinimą. Tie suvaržymai gali būti įvairūs: prigimtiniai ar aplinkos užkrauti, fiziniai ar psichiniai, individualiniai ar visuomeniniai, ekonominiai ar kultūriniai, religiniai ar sekuliariniai, vidiniai ar išoriniai ir t.t. Negimusiam kūdikiui, pvz., bambagyslė yra būtina priemonė gyvybei palaikyti. Tačiau vaikui gimus ji pasidaro ne tik nebereikalingas, bet jau žalingas raištis. Užtat šis fiziologinis raištis neatidėliojant turi būti nukirptas. Augdamas vaikas privalės perkirpti dar ne vieną psichologinę bambagyslę, kad galėtų tapti brandžiu žmogumi. Be tokio saitų sutraukymo, be to skaudaus žodelio 'ne' nėra asmens brendimo. Kas nepajėgia sakyti ne' , tas nepajėgs sakyti ir 'taip'. Mat, žmogus privalo nuolat vaduotis, kad galėtų nuolat angažuotis. Nepalikus žemesnio laipto, negalima pasiekti aukštesnio. Pozityvinė laisvė (laisvė kam) pasiekiama tik per negatyvinę (laisvę nuo ko). Jos viena be kitos žmogaus gyvenime neegzistuoja, kaip vienas be kito neegzistuoja magnetinio lauko poliai. Iš šitų laisvės polių dialektikos teka žmogui ir palaima, ir prakeikimas. Juk laisvė yra dviprasmiška dievų dovana protingajam žemės gyvūnui. Laisvės tragiką yra persunktas ne tik paskiro žmogaus gyvenimas, bet ir visa žmonijos istorija.
a. Laisvės kryptis istorijoje. Erich Fromm, sekdamas Burkchardt, Tawney, Max Weber, Brentano ir kitus mintytojus, randa tris etapus istorijoje, kuriuose vienybės ryšiai su žmogų supančia tikrove buvo sutraukyti.1 Viduramžių pradžioj Vakarų žmogus jau buvo praaugęs animizmą, arba kosminę vienybę su gamta. Su renesanso pradžia atėjo individualizmas, žmogaus išsiskyrimas iš visuomenės. Reformacija išvadavo tikintįjį iš bažnytinio autoriteto. Pagaliau XIX amžiuje žmogus "palaidojo" ir Dievą, t. y. pradėjo neigti Jo buvimą. Šį paskutinį išsilaisvinimo etapą vaizdžiai ir giliai aprašė vokiečių filosofas Nietzsche.2 Vadinasi, Vakarų žmogus istorijos bėgyje nutraukė vienybės ryšius su gamta, su visuomene (sekuliarine ir religine) ir su Dievu. Kiekvienoj šių laisvėjimo fazių žmogus kai ką įsigijo ir kai ką prarado.
Kai žmogaus galvoje blykstelėjo mintis, kad jis yra kitoks negu saulė, žemė, žvaigždės, medžiai ir gyvuliai, tuomet užsibaigė animistinė žmogaus evoliucijos stadija. Žmogus suprato, kad jis yra skirtingas nuo gamtos, kad jis ją peržengia, tuo pačiu laiku pasilikdamas jos dalimi. Toks pajautimas buvo pirmas laisvės aktas, išvedęs žmogų iš kosminių rūkų į istorijos lauką. Šis laisvės sąmonės blykstelėjimas panaikino žmogaus tapatybės jausmą su gamta ir įgalino jį vystytis į save apsprendžiantį kūrybingą ir savarankišką asmenį. Už šią galimybę žmogus turėjo apmokėti skaudžia vienatve, kurios gamta nepažįsta.
Atsipalaidavęs nuo gamtos, viduramžių žmogus dar jautėsi esąs glaudžioje vienybėje su visuomene. Jis pažino save kaip rasės, liaudies, partijos, šeimos ar grupės narį, o ne kaip atskirą nepriklausomą individą. Jis tapatino savo asmenį su savo role visuomenėje: kaimiečio, amatininko ar riterio. Kilmė, luomas, užsiėmimas ir net drabužiai nužymėjo jam aiškią vietą visuomenėje. Tiesa, viduramžiais asmuo nebuvo laisvas šiandienine šio žodžio prasme, bet savo luomo ribose jis galėjo lengvai save išreikšti darbu ir jausmais. Nors jo gyvenimas išoriškai ir buvo panašus į karišką gyvenimo stilių, bet užtat jis jautėsi saugus ir žinojo, kam jis priklauso. Jis nebuvo linkęs siekti nei turto, nei garbės. Nerasime, pvz., viduramžių katedrų sienose iškaltų jų statytojų vardų. Mat, anie genijai kūrė ne savo, bet Dievo garbei. Svarbiausia, "tamsiųjų" amžių žmogus nepažino paties didžiausio skausmo — visiškos vienatvės ir desperacijos.
Trečioji žmogaus laisvinimosi fazė prasidėjo renesansu. Pamažu pradėjo irti luomų ir klasių užtvaros, blukti asmens ir rolės tapatybė. Ūkyje konkurencija pakeitė bendradarbiavimą, išnaudojimas — solidarumą. Iš tiesų, gamybos ir prekybos džiunglėse žmogus žmogui pasidarė vilkas. Žinoma, jis skyrėsi nuo vilko miške tuo, kad ne alkio, bet godumo vedamas galėjo kitus sunaikinti arba leistis kitų sunaikinamas. Aplamai viduramžių ūkis, kaip ir visos kitos gyvenimo sritys buvo palenktos moralės dėsniams, kapitalizme moralė palenkta ūkio dėsniams. Viduramžių sistemoje kapitalas tarnavo žmogui, modernioje sistemoje — žmogus kapitalui. Viduramžiais statine visuomenės teorija Dievo vardu teisino turtuolio gyvenimą pilyje, o vargšo prie jos vartų. Ankstyvame kapitalizme laisvos rinkos hipotezė tvirtina kad darbščiausieji ir geriausieji individai neišvengiamai kops į viršūnes, o tinginiai pasiliks vargšais. Vadinasi, skurdo priežastys buvo sumestos ant vargšo pečių. Žmogus pradėjo galvoti ir elgtis, lyg viskas priklausytų nuo jo pastangų. lyg jis būtų išimtiniu savo likimo kalviu. Visuomenėje, atpalaiduotoj nuo Bažnyčios moralės dėsnių, tokia pažiūra rado palankią dirvą vadinamiems individualistinio charakterio bruožams: egocentriskomui, nepasotinamam godumui, jėgai, turtui ir garbei. Taip laisvė ir tironija, individualumas ir nepažabotumas neišpainiojamai susipynė į laisvėjačio gyvenimo audinį. Pamažu žmogus darėsi vis daugiau nepriklausomu, savimi pasitikinčiu, kompetentingu ir kritišku žemės gyventoju. Bet tuo pačiu metu jis jautėsi vienišesniu, vis labiau atskirtų nuo žmonių ir visatos. Bejėgiškumas, abejonės ir baimės rūkai vis tirščiau dengia į laisvę iškeliavusio žemės piligrimo kelius.
Renesansas atidarė žmogaus minčiai ir meninei kūrybai naujus horizontus. Kapitalizmas atpalaidavo nuo moralės varžtų. Reformacija save ruožtu atsisakė Bažnyčios tarpininkavimo Dievo ir tikinčiojo santykiuose. Netekęs tarpininkės, krikščionis turėjo artintis prie Dievo pats vienas be užtarėjo: žemėje be sakramentinės pagalbos, danguje — be šventųjų užtarimo. Jis pasijuto besąs lyg bejėgis įrankis galingojo Dievo rankose, nuo kurio įgeidžių priklauso jo išganymas. Kalviniškoji krikščionybė patarė nusilenkti šitai Dievo "savivalei" ir priimti savo visišką sugedusią prigimtį. Tiesa, ir katalikiškoji Bažnyčia puoselėjo kaltės jausmą tikinčiuosiuose, bet drauge užtikrino "savo besąlyginę meilę visiems savo vaikams ir siūlė būdą, kuriuo įgyjamas įsitikinimas Dievo meile ir jo atleidimu".3 Tuo tarpu "išsilaisvinęs" krikščionis visą atpirkimo viltį ir nežinią turėjo pakelti pats vienas. Literatūros genijus Balzakas pastebėjo, kad iš visų vienatvių moralinė vienatvė yra pati baisiausia. Matyt, jis pats dar nebuvo patyręs religinės vienatvės.
KAZYS VARNELIS Lietuviški motyvai (68 " x 68") Atrodė nuoseklu, kad save teigianti žmogiškoji valia žengtų dar vieną žingsnį išsilaisvinimo kryptimi ir pašalintų paskutinę tariamą žmogaus laisvės kliūtį — tikėjimą į Dievą. Šitą laisvini-mosi stadiją vokiečių filosofas Friedrich Nietzsche pavadino Dievo mirties metafora. Nietzsche tikėjo, kad, Dievui "mirus", žmogus pasidarysiąs visatos centru. Juk žmogus privaląs užmiršti Dievo mitą, kad visai galėtų atsigręžti į regimą tikrovę — žemę. Tik iš jos benamis piligrimas tegalįs pasisemti jėgos savęs atsinaujinimui. Tik jos pienu maitindamasis, jis išsiskleisiąs į naują žmogų. Šis naujas žmogus, Nietzschės antžmogiu pakrikštytas, ir pakeisiąs mirusį Dievą. Vietoj dangiškos tėvynės pažado jis sukursiąs savo palikuonims žemišką tėviškę.
Tačiau didžiausias ateizmo apaštalas puikiai nujautė, kad už dievžudyste įgytą laisvę žmogus turės brangiai užmokėti. Mat,protingajai būtybei nutraukti ryšius su dievybe yra tas pats, kas žemės planetai išslysti iš saulės orbitos. Ne veltui Nietzschės pamišėlis baimės pagautas primygtinai klausė: "Ką gi mes padarėme,atpalaiduodami žemę nuo saulės? Kur link ji dabar skrieja? Kuria kryptimi mes dabar skriejam? Tolyn nuo visų saulių? Argi mes nesmingame nuolat žemyn? Atgal, į šalis, pirmyn, į visas kryptis? Argi iš viso bepaliko dar kokia kryptis aukštyn ar žemyn? Argi mes neklaidžiojam lyg kokioj begalinėj tuštumoj? Argi mes nejaučiame tuščios erdvės kvapo?"4
Vaizdingi, bet šiurpūs, širdies gelmes sukrečia klausimai dvelkia ontologine baime. Išsiveržęs iš dieviškos orbitos, žmogaus gyvenimas praranda ir gelmę, ir kryptį. Jis skuba nežinodamas kur. Mylinčio ir atleidžiančio Tėvo balsas jo jau nebepasiekia. Sielos ledinė tuštuma ir yra ta kaina už "laisvę nuo ko" dvasinėje plotmėje. Tačiau ne visiems kaina yra pakeliama. Užtat ne vienas pakloja ją prie inkvizitorių kojų: nacistinių, marksistinių ar kitokių. Žmogus negali gyventi be gairių. Jos privalo ateiti iš šalies arba iš jo paties. Gal dėl to ir šiandienos žmogus taip lengvai pasiduoda visokioms ideologijoms ir visokioms religijoms. Apskritai, jei praeities žmogaus opiausias klausimas buvo, kaip išsiveržti iš gamtos, visuomenės ir dievybės varžtų, tai šiandienos žmogaus problema, kaip vėl prie šių tikrovių sugrįžti.
Toks pernelyg schematiškas žmogaus laisvėjimo istorijoje pavaizdavimas gali palikti įspūdį, kad liepsninga laisvės aistra žmogui atnešė daugiau žalos negu naudos, daugiau kančios negu laimės. Betgi būtų didelė klaida laisvę sverti naudos ar malonumo matais. Kaip šios kategorijos toli gražu neišsemia žmogiškos prigimties, taip jos nepaliečia nė laisvės esmės. Visi suvaržymai, kurie tik neigia žmogiškąjį asmenį, privalo būti pašalinami, nors jie būtų ir kai kam malonūs, ir naudingi. Atrodo, kad kiekvienas istorijos laikotarpis apdovanojo žmogų vis naujomis laisvėmis, apkraudamas jį ir naujomis naštomis. Kas šiandien etinei sąmonei atrodo teisinga ir žmoniška, rytoj galės atrodyti žiauru ir neteisinga. Sakysime, protestantiškajai Anglijai prieš katalikus nukreipti įstatymai ilgą laiką buvo laikomi savaime suprantama demokratijos išraiška. Pvz., bet kokie keturi šalies teisėjai galėjo kataliką priversti pasidaryt protestantu. Jei būtų gi pastebėta, kad naujasis "atsivertėlis" nedalyvauja sekmadieninėse protestantą pamaldose, jis galėjo būti ištremtas iš Anglijos: visam gyvenimui. O jei tremtinys po kurio laike į Angliją sugrįžtų, tada jis privalėjo būti pakartas. Šitokie įstatymai jau seniai užmiršti pelija Anglijos archyvų lentynose. Tuo tarpu vadinam "socialistinėse demokratijose" jie pradėti taikyti politiniams ir pasaulėžiūriniams disidentams. Kai kuriuose ir civilizuotuose kraštuose laisvė dar tebėra nepažįstamu svečiu. Vadinasi, reikės dar herojiškų pastangų, kad ji pasidarytų labiau pasauliui priimtina. Gaila tik, kad šiandieniniai laisvių sąjūdžiai yra tokie pilni prieštaravimu: kartais idealistiški, kartais veidmainiški, kartais net komiški. Šitame laisvinimosi raizginy ir bandysime ieškoti negatyvinės laisvės pavyzdžių. O jų gi tiek apstu, kad vargu ar bereikia ieškoti.
b. Laisvinimosi reiškiniai dabartyje Atrodo, kad laisvės upė ir šiandien teka ta pačia kryptimi, kaip ir praeitame šimtmetyje. Tik nūdien ji užlieja didesnius plotus ir yra laikoma normaliu žmogaus gyvenimo reiškiniu. Vis dėlto viena to judėjimo šaka toli pralenkia kitas ir savu apimtimi, ir savo jėga. Be abejonės, pasipriešinimą autoritetui reikia laikyti vyraujančiu bruzdėjimo bruožu. Nesvarbu koks autoritetas bebūtu, nesvarbu kokį prestižą jis beturėtų ir kiek pagarbos jam bederėtų, dabarties žmogus žiūri į jį kaip į jam uždėtus pančius. Su panieka jis žvilgčioja į pavaldumo tvarką, drausmę, uždėtas normas, dogmas ir t.t. Jis pripažįsta tik tai, kas plaukia iš jo paties, o ne tai, kas jam užkraunama iš šalies. "Visiškai nemoralu atiduoti save laisvą valią kitam", — tvirtina jaunimo simpoziumo dalyvis. Būdinga, kad šiandien ypač Romos katalikai atsisako atiduoti savo "laisvą valią" Bažnyčiai. Deja, ir jie nejučiomis atiduoda savo laisvas valias kitiems: saviesiems instinktams ar gudriai užmaskuotai viešajai opinijai.
Dar neseniai, ypač Amerikoje, net dvasiškiu paliepimai buvo klusniai pildomi. Šiandien net į popiežiaus direktyvas ranka numojama.5 Žymus amerikiečių sociologas kun. A. Greeley surado naują, gausiai besidauginančią katalikų rasę, kurią jis pažymėjo catholicus communalis vardu. Šitie nepriklausomai galvojantys katalikai iš bažnytinio autoriteto nelaukia jokių nurodymų svarbiais gyvenimo klausimais. Jie piktinasi Bažnyčios kišimusi į jų privatų gyvenimą, ypač į lytinius santykius. Ignoruodami Bažnyčią kaip normų davėją, jie dar naudojasi jos sakramentiniu patarnavimu: kasdien ar tik krikšto, vedybų ir mirties progomis. Atsisakę savo laisvą valią atiduoti Bažnyčios autoritetui, jie noriai ją paveda dvasios vadovybei. Visa bėda tik, kad žmogaus sielos požemiuose gyvena visokių dvasių, kurias atpažinti nėra taip lengva. Užtat dažnai paklausoma pažangiausios dvasios kuždėjimo. Dvasios liepiamas vienuolyno viršininkas, pvz., veda vienuolę, į kurią jau iki ausų buvo įsimylėjęs. Tos pačios dvasios patariamas ją palieka, kai vedybinis gyvenimas pasirodė sunkiai pakeliamas. Tarp kitko, šitos "pažangiosios dvasios" įkvėpimų Freudas jau seniai yra tyrinėjęs.
Pasipriešinimu autoritetui siekiama laisvos religijos: tikėjimo be dogmų, ištikimybės be taisyklių, nuoširdumo be tvirtų pažiūrų. Bet esant abejingam doktrinai, pragmatinės aplinkos įtakoje galima beveik nejučiomis pamesti transcendentinę Evangelijos prasmę, Kristaus naujieną pakeisti Markso, Perlso ar kokiais kitais utopiniais sapnais. Žymus anglų rašytojas ir žurnalistas Malcom Muggeridge šį pavojų aiškiai numatė. Jis kandžiai pajuokia tuos dvasiškius, kurie Evangeliją suplaka su socialinėmis - ekonominėmis sistemomis. "Su žingeidumu laukiu tos dienos, kada anglikonų vyskupas, su pilna kanoniška apranga dalyvaus humanistų sueigose; arba kada Išganymo armijos (Salvation army) orkestras ves jaunų ateistų procesiją į "Highgate" kapines, kad padėtų vainiką ant Karolio Markso kapo".6 Iš tikrųjų, Muggeridge tų iškilmių ilgai laukti neturėjo. Ne tik anglikoniškoji dvasiškija, bet dalis ir katalikiškos, ypač pietų Amerikos misionieriai, ima dėti vainikus ant Markso kapo. Dar daugiau: katalikų misionieriai Pietų Amerikoje net ketina ir barzdotąjį Fidel Castro paskelbti žymiausiu ano žemyno, o gal ir Afrikos, išlaisvinimo teologu.
Atsipalaidavimas nuo autoriteto neišvengiamai veda į atsipalaidavimą nuo įstatymais, papročiais ar tradicija paremtos moralės. Nežiūrint, iš kur tos normos kiltų, iš Bažnyčios, valstybės ar kitų institucijų, nūdienos žmogus jas sutinka kaip savo asmens pažeminimą. Ypatingai yra nekenčiamos pašalinės normos reguliuojančios lytinį elgesį. Gal dėl to seksualinio švietimo apaštalai džiūgauja, kad seksas išsivadavęs iš absurdiškos moralės varžtų ir drovumo pančių. Reikią, kad jaunuoliai lytinį gyvenimą praktikuotų ir juo džiaugtųsi kaip kūdikiai motinos krūtimis po atviru dangumi. Juk lytiniai organai esą tik paslaugos įrankiai, todėl nuo jų ir privalo būti nuplėštas paslaptingas šydas. Tą šydą šiandie visi ir plėšia, pradedant vaikų lytiniu "auklėjimu" mokyklose ir baigiant buvusio Jungtinių Valstybių prezidento žmona. Tuo tarpu kažin ar daug kas sielojasi "kūdikių" asmenybėms daroma psichine ir dvasine žala.
Siuo metu Šiaurės Amerikoje leidžiama daugiau kaip 50 žurnalų 14 - 18 metų jaunuoliams, kuriuose diskutoujamas seksas, abortai ir priešve-dybiniai lytiniai santykiai. Į seksualinio švietimo knygas, skirtas paaugliams, dedamos nuotraukos, rodančios kaip "paslaugos organai" vieni kitus aptarnauja. Neatsilieka ir televizija, o ką kalbėti apie filmus. Į 1974 m. televizijos programą jau buvo įtraukta namų šeimininkės išprievartavimas, prostitutės gyvenimo istorija ir homoseksualų poros meilės stilius. Laisvės klimatu naudojasi ir pornografijos gamintojai. Sakoma, kad per 1976 — 77 m. 18 mėnesių laikotarpį apie 300.000 vaikų buvo panaudota pornografinei medžiagai gaminti. Kai kurie iš šių "artistų" tebuvo vos 3 metų amžiaus. Kai valdžios organai šiuos "švietėjus bandė sudrausti, Amerikos civilinių laisvių unija šoko laisvės vardan jų ginti. Regis, lyg jiems laisvė dėl pačios laisvės (laisvės fanatizmas) labiau rūpėtų, negu Amerikos vaikų psichinė ir dvasinė sveikata. Arba vėl niekas nesistebi, kad kasmet apie 700.000 jaunų mergaičių tampa nėščiomis prieš savo norą.7 Stebimasi tik, kodėl jos — ar jie — nesinaudoja taip lengvai prieinamomis apsaugos priemonėmis. Griebiamasi visokiausių būdų, kad paskatintų jaunuolius jomis naudotis nėštumui išvengti. Nebedrįstama siūlyti tik vienos priemonės — susilaikymo.
Susilaikymas, savitvarda, pažabojimas — štai tie raktiniai sinonimai, kurie lemia šiandienos išsilaisvinimo kryptį. Pats autoritetas, jei ir prabyla apie savitvardą, tai tik nedrąsiai, patylomis, lyg atsiprašydamas už visa leidžiančios tylos drumstimą. Antai politikai rinkimų metu pažada viską, bet nieko nereikalauja iš krašto gyventojų. Tokiu būdu sukelia nerealias geresnio gyvenimo viltis. Už ekonomines ir kitas negeroves kaltę meta kitiems: valstybei, valdžiai, institucijoms (šeimai, mokyklai, bažnyčiai, visuomenės grupėms ir 1.1. Sėkmingas būdas išlaisvinti individą nuo atsakomybės jausmo! Auklėjimo ir informacijos institucijos primygtinai pabrėžia individo teises, o ne jo pareigas. Toks etinis klimatas veda į "aš turiu teisę į . . . viską, ką mano kaimynas turi". Šitokia išsilaisvinimo filosofija paruošia trąšią dirvą psichopatinėms asmenybėms augti, kurios siekia gyvenimo "kokybės" (ąuality of life) bet kokiais laisvos iniciatyvos būdais: vagystėmis, plėšimais, sukčiavimu, išeikvojimais ir net žmogžudyste. Nūdien gerai pažįstami gyvenimo stiliai! Kas asmeniškai su jais nesusidūrė, tuos spauda supažindina. Štai "Time" žurnalas (July 25, 1977) tokius du įvykius aprašė: vieną liečiantį individą, kitą — grupę.
Viena tarnautoja Bostone pasisavino iš banko, kuriame ji dirbo, 84.958 dolerių sumą. Teisme ji pasisakė jautusi "turinti teisę" į tą sumą. Federalinis teisėjas nenubaudė jos kalėjimu, bet įsakė už bausmę padirbėti ligoninėje 6 valandas savaitėje per 6 mėnesius. Lygiai taip pat jautėsi ir plėšikautojų minios aptemimo metu New Yorke (1977.VII.13). Būdinga, kad panašiame aptemime prieš 12 metų (1965) jokio košmaro New Yorke nebuvo. Priešingai, tą naktį mažiau nusikaltimų užregistruota negu visų metų vidurkyje. Greičiausiai anuomet dar mažumos nesijautė "turinčios teisę" į krautuvėse sukrautas gėrybes. Matyt, civilinių teisių judėjimas dar nebuvo juodųjų geto gyventojų įtikinęs, kad "vidurinės klasės baltoji moralė" jų nesaisto. Iš tiesų liūdna, jei ne tragiška, kad šis minių plėšikavimas kai kieno buvo pateisintas kitu moralės dėsniu — alkaniems viskas leista (Šis principas remiasi prielaida, kad žmogus esmiškai nesiskiria nuo gyvulio). Tačiau grobikų veidai nerodė jokio alkio žymių. Priešingai, jų elgesys parodė, kad jiems trūksta pagrindinių doros dėsnių, kad jie marinami ne duonos, bet dvasios alkiu.
Išsilaisvinimas nuo pareigos ir atsakomybės palieka savo pėdsakus visuose visuomenės sluoksniuose ir kartose. Jis palietė net ir pataisos namų jaunus klientus. Pvz., psichologas Anthony Davis 1959 m. savo tyrimuose rado, kad 80% pataisos jaunuolių, jei kas jiems duotų 100 dolerių, tuos pinigus taupytų. Virš 20% juos panaudotų dovanoms pirkti (tėvams ir sau). Po 15 metų tik 43% tos pačios institucijos berniukų taupytų (galvojimas apie ateitį) ir tik 0.5% išleistų pinigus kitiems (pagalvojimas apie kitus).8 Panašus savanaudiškumo polinkis reiškiasi ir darbo etikoje. Jei prieš 15 m. studentai griebdavosi bet kokių jiems prieinamų vasaros darbų, tai šiandienos jaunimas labiau selektyvus. Ieškoma patogių darbo valandų, didesnio atlyginimo, "švaraus" darbo. Apie 19% (getuose iki 40%) jaunų žmonių (16 - 19) neturi darbo. Tuo tarpu parduotuvėse, restoranuose, ūkiuose piūties metu, sandėliuose ir kitose aptarnavimo šakose trūksta darbininkų. Gimnazijas baigę, nors praktiškai ir būtų beraščiai, ieško prestižinio darbo; nebenori dirbti "mažų kvailių darbelių"; nebepripažįsta, kad kiekvienas gerai atliktas darbas yra vertingas užsiėmimas. Be to, po pirmo mažo nesusipratimo darbe jie darbovietę palieka (charakterio bruožas įgytas šeimoje taikomas darbdaviui).
Visos suminėtos negatyvios laisvės apraiškos, šalia pasipriešinimo autoritetui, turi dar vieną bendrą bruožą — egocentrizmą.9 Individas teikia pirmenybę savo galvojimui (prieš tradiciją), savo asmeniniams reikalams prieš visuomenės reikalus ir kitų asmenų interesus. Šita pirmenybė prasikiša visose asmens dimensijose: mąstysenoj, laikysenoj, jausenoj ir veikime. Todėl ir išsilaisvinimas gali turėti daugybę konkrečių pavidalų ir daugybę niuansų. Viena iš tokių formų yra vadinamoji asmens išraiška. Jos principas — būk kuo esi, išreišk savo tikrąjį "aš". Bėda tik, kad kiekvienas vis kitaip savo tikrąjį "aš" supranta. Vienai moteriškai asmenybei, pvz., krūčių tūris ir forma yra jos autentiškasis "aš";10 kitai seksualinės energijos kiekis. Užtat pirmoji mano. kad jos pagrindinės žmogiškos teisės suvaržomos, kai darbovietė neleidžia jos tikrojo "aš" visiškai atvirai iškabinti. Antroji taip pat jaučiasi neteisėtai varžoma, kai jai draudžiama įstaigos patalpose darbo valandomis iškrauti seksualinės energijos pakrovą. Apskritai, prileidžiama, kad tikrasis "aš", kaip svogūno šerdis, tūno kažkur pasislėpęs žmogaus viduje. Vadinasi, prie autentiškojo "savęs" prieiti reikia jį saugančius priedangos sluoksnius nuplėšti. Drabužiai, kaip pati viršutinė priedanga, ir tampa tokio savęs lavinimo auka (neįskaitoma drabužių prastinimo patogumų ir higienos sumetimais). Deja, iki šiol tikrasis "aš" vis dar nerastas. Prarastas tik estetinis jausmas. Graudu, kad ir katalikų dvasiškija taip lengvai pasidavė apsinuoginimo pagundai liturgijoje. Moterys su trumpomis kelnaitėi ir su "tank top" labai tinka daržams ravėti, bet ne prie altoriaus sekmadieniais mišioms patarnauti. Liturgija be sakralinių drabužių pasilieka be simbolikos — banali kaip daržų ravėjimas.
Autentiškojo "aš" beieškant, mėginama nulupti psichologinę žievę nuo asmenybės branduolio. Galvojama, kad, iškėlus į viešumą intymius žmogaus jausmus ir patroškius, pasirodysiąs ir grynasis "aš". Tada visi jį galės matyti, girdėti ir paliesti. Tada visi būsią atviri, nuoširdūs, lygi ir laisvi. Jausmų auklėjimo programos mokyklose, universitetuose, grupinėj terapijoj ir komunikacijoje gal net nejučiomis šia kryptimi eina. Nūdien pasidarė madinga (gal ir pelninga!), praradus sveikatą, skaistybę ar protą, aprašyti visa spaudoje arba apkalbėti televizijoje. Viliamasi, kad nebepalikus nieko paslaptingo nei apie žmogaus kūną, nei apie jo sielą, išvilkus tą paslaptingąjį "aš" į gatvės šviesą, visi žmonės pasidarysią vienas kitam artimi kaip vienos šeimos nariai. Tada iš Jungtinių Amerikos Valstybių prezidento James Carter paliks tik Jimmy, popiežiaus Pauliaus VI — tik Paulius. Visi tapsime Pauliukais ir Jokūbukais, lygūs kaip balsuotojai prie urnų. Nebereikės ir autoriteto. Kas skardžiau ir ilgiau šauks, tas ir bus išgirstas.
Asmeninio išsilaisvinimo srovė neišvengiamai pagavo ir tradicines žmonių elgesį reguliuojančias normas. Tikimasi, kad jas pašalinus vieno individo "aš" galės autentiškai, nuoširdžiai sutikti kito individo "tu". Iš tikrųjų mandagumo formos, jei jos nesikeičia su istorine raida, gali virsti juokinga karikatūra. Jei jos neplaukia iš širdies, gali tapti veidmaininga vaidyba. Tačiau Nobelio laureatas etologas Konrad Lorenz primena, kad žmogaus prigimtyje slypi įgimta dispozicija mandagumui, kuris pasireiškia atitinkamais kultūrų pavidalais. Žmogaus elgesys visiškai tų pavidalų nepaliestas yra nešvankus, kaip, pvz., ka-symasis, žiovavimas, krapštymasis žmonių akivaizdoje, nekalbant jau apie kitas biologines funkcijas. Asmuo, kuris nepaiso tų iš dalies įgimtų, iš dalies įgytų apsiėjimo būdų, yra kitiems žmonėms priešiškas. Individas, kuris, pvz., atvira kelnių prarėža stoja prieš žurnalistų kameras, arba kuris sukabina savo kojas (apautas ar basas) ant priešais sėdinčio kaimyno ausų, rodo savo emocinį infantilizmą arba kito asmens paniekinimą. Panašūs charakterio bruožai prasikiša ir išlaisvintame liežuvyje. Apskritai, norėdami su kitais pasidalyti savo mintimis ir jausmais, juos distiliuojame, atrenkame, atsižvelgdami į kitus ir perduodam juos taktiškai. Nevaldomi jausmai išmesti blevyzgojančia burna, kaip išsiliejusios į gatvę srutos, užteršia visą aplinką. Žinoma, būtina, kad pasąmonė pašalintų ten susidariusias psichines išmatas. Tik abejotina, ar verta jas sviesti į kiekvieno praeivio akis ar nuplukdyti jas atitinkamais kanalizacijos vamzdžiais į atitinkamą vietą. Graudoka, kad, išsilaisvinimo dvasios pagauti ar norėdami įtikti savo mokiniams, net mokytojai griebiasi pirmosios alternatyvos — dvokiančio žodyno.
Nešvankių žodžių pomėgis tėra tik vienas mažas niuansas dabarties žmogaus semantinėj problematikoj. Kalba, kaip žinome, yra priemonė mintims reikšti, įrankis tiesai surasti. Bet šiandien ji vis labiau tolsta nuo šitos esminės paskirties. Užuot ją naudojus tiesos atskleidimui, ji vis labiau vartojama tiesos paslėpimui. Leninas, pvz., meistriškai sugebėjo pridengti tikrąją savo žodžių prasmę. Stalinas toliau vystė Lenino išdirbtą ezopišką kalbos techniką. Jis primygtinai reikalavo, kad politikoje žodžiai neturėtų ryšių su veiksmais. "Geri žodžiai yra kaukė blogiems darbams nuslėpti".22 Šiuo principu sekdami, Rytai ir vartoja gerus kapitalistiškus žodžius, prisegdami prie jų kapitalistišką prasmę. Išlaisvinimas, pvz., jų kalboje reiškia komunistinę revoliuciją; progresyvi demokratija — diktatūrą; taikingi Vakarai — Vakarus nesipriešinančius komunistų imperijos išplėtimui: pastovi taika — ilgalaikę komunistų dominaciją; antikolonializmas — komunizmą buvusiose kolonijose, ir t.t., ir t.t. Tokia apgauli semantika ne tik maišo vakariečių galvas bei griauna jų visuomenės pagrindus, bet, svarbiausia, padalija pasaulį į dvi dalis: pasaulį, kuriame tiesa reiškia žodžio atitikmenį tikrovei, ir pasaulį, kuriame tiesa reiškia žodžio atitikmenį doktrinai.
Jei žodžių atskyrimas nuo tiesos padalija pasaulį, tai žodžių atpalaidavimas nuo vidinio pasaulio suskaldo patį žmogų. Minėjome, kad sąmonės skleidimosi procese žmogus atitrūko nuo gamtos, nuo institucijų (šeimos, tautos, Bažnyčios . dvasinės tikrovės ir net nuo pats savęs. Pasijutęs vienas tokioj dvasinėj tuštumoj, jis griebėsi ieškoti kitų, šlietis prie kitų žmonių. Kalba gi yra viena iš pačių veiksmingiausių suartėjimo priemonių. Gal dėl to šiandie tiek daug kalbama. Bet kuo daugiau šneka, tuo mažiau vienas kitą supranta. Kuo labiau žmonės apverčiami žodžiais, tuo menkiau jie vienas kitą begirdi. Žodžiai nepasiekia nei individo vaizduotės, nei jo jausmų pasaulio. Žodžių krūvos, virtusios atitraukta sistema, sukliudo pasiekti žmogaus sielos gelmes ir per jas jį supančią tikrovę. Tokiu būdu nuo prasmės atitrūkusių žodžių persotintas dabarties žmogus darosi kurčias. Nebegirdi jis nei medžių šlamesio, nei upelio čiurlenimo, nei akmens kietos tylos, nei pagaliau savęs. Nebepajėgia jis išgirsti ir to slaptingo amžinosios Būties kuždėjimo. Išlaisvintų žodžių triukšme dabarties žmogus nebegali atrasti nei prasmės, nei tiesos, nei tikrovės, kurią jis galėtų pavadinti sava. Abstrakčiais žodžiais išreikštos tiesos išsilaisvinusio žmogaus širdies jau nebepaliečia.
Beveik visi iki šiol suminėti negatyvios laisvės bruožai pasireiškia vad. pavidalo (Gestalt terapijos kūrėjo Fritz Perlso asmenybėje. Šis spalvingas Vokietijos žydas yra laikomas išsilaisvinimo vakarietišku modeliu. Palikęs ištaigingą gyvenimą Pietų Afrikoje, pelningą psichoanalisto praktiką ir šeimą, jis persikėlė gyventi į Jungtines Valstybes. Būdingiausia gi, kad šis laisvumo apaštalas sugebėjo išsivaduoti iš išorinių (visuomeninių) ir vidinių (psichinių) elgesio normų. "Jis galėjo būti biauriu ir juokingu, šiurkščiu ir maloniu, pernelyg taupiu ir padūkusiai išlaidžiu", — rašo Perlso biografas M. Shepard.12 Tokio savos nuotaikos bangavimo jis nė nebandė nuo kitų paslėpti. Nesivaržė jis nė savo elgesiu. Užėjus norui, pvz., jis galėjo ramiai grindimis roplioti net ir paskaitos metu. Įgeidžiu sekdamas, dėvėjo visokius drabužių gabalus: Kalėdų senio kepurę, kazokiškus marškinius, karolius, sportiškas kelnaites ir t.t. Išsivadavęs iš religinių, moralinių ir intelektualinių pasaulėžiūrų, jis gyveno tik sava filosofija. Siekdamas vis naujų patirčių, jautėsi esąs atsakingu tik sau pačiam. O patirčių jis ieškojo visur: narkotikuose, Zen-budizme, meilės aferose . . .
Šio išsilaisvinimo religijos guru filosofija sukasi apie vadinamąją "Gestalt maldą", kurios pagrindinė tema yra — "Do your own thing."13 Bet žiūrėdamas savo reikalų, gyvenk "čia ir dabar". Neaukok dabarties nei praeičiai, nei ateičiai, nes tos abi gyvenimo dimensijos neegzistuoja. Egzistuoja tik dabartis. O dabartis yra tai, ką mes juslėmis patiriame: girdime, ragaujame, matome, jaučiame, užuodžiame. Atiduok ir savo protą juslėms. Protas, mat, lyg ta prostitutė yra tik blankus gyvos patirties pakaitalas. Išreikšk savo impulsus atvirai, be kaltės jausmo ir nesivaržydamas. Imk atsakomybę už savo, bet ne už kitų gyvenimą. Nesileisk išorinių taisyklių tvarkomas ir visuomet vadovaukis momento padėtimi. Nebūk perfekcionistas ir saugokis visokių gelbėtojų, nes jie tave išlepins, padarys priklausomą ir nesubrendusį.
Iki šiol suminėti pavidalo teorijos bruožai sukasi apie negatyvinį laisvės polių. Perlso teorijoje ir terapijoj yra vietos ir pozityviai laisvei. Pats Peris įtikėjo, kad jo terapijos tikslas yra paskatinti pilnutinį žmogaus išsiskleidimą, kuriam reikia laiko, pastangų ir drausmingumo. Tačiau jis, jo žmona ir kiti įžvalgesnieji jo sekėjai suprato, kad jo teorija gali būti lengvai panaudota savanaudiškumo ir hedonizmo priedangai. Jų baimė nebuvo be pagrindo. Geštaltistų "malda" "do your own thing" aptamsino esminę Perlso teorijos dalį. Atrodo, kad panašia kryptimi slenka ir visa vakarietiškoji išsilaisvinimo lavina. Po laisvės priedanga gimsta hedonistinė ir savanaudiška vakarietiškoji visuomenė, kuriai graso dvasinė ir moralinė tuštuma, o tokioj tuštumoj civilizacijos miršta. Laimė, kad visoj didžioj laisvi-nimosi srovėj prasilieja ir pozityvios laisvės srovės. Jos yra žmogaus ir žmonijos viltis. Šios vilties prošvaisčių, "laisvės nuo ko" apraiškų, ir bandysime ieškoti tame pačiame dabarties Vakarų Pasauly- (Bus daugiau)
1. Čia turima galvoje ne istorija įprastine prasme, bet žmogaus sąmonės vystimasis istorijos bėgyje. Psichoisto-rija remiasi prielaida, kad žmogaus darbai yra jo psichės padarinys. Todėl analizuojant tuos darbus istorijom goje, daroma išvados apie sąmonės skleidimosi laipsniu- 2. Nietzsche toliaregiškai numatė ateizmo kryptį Vakaru jo plėtotę ir pasekmes — kraštutinį nihilizmą. D:-"mirties" žiniai pasiekus kiekvieno "atsiskyrėlio" a kažin ar kitas Zaratustra nebandys "Numirėlį" vėl prikelti. 3. Erich Fromm, Escape From Freedom, New York: Farrar-Reinhart, 1941, 61. 4. F. Nietzsche, The Gay Science, 125 The Madman, verte W. Kaufman, New York: Viking, 1954, 95. 5. Kai kas mėgsta kaltinti popiežių Joną XXIII Bažnyčios autoriteto susilpninimu. Jis mat per plačiai atidarę-dės langus ir prileidęs visokių vėjų. Iš tikro ne lanfl atidarymas, bet vakarietiško žmogaus psichologijos pasikeitimas yra atsakingas už visokius laisvės vėjus katalikų Bažnyčioje. Laikant langus uždarytus, pačios "avelės" būtų juos išdaužę. 6. Malcome Muggeridge, Jesus Rediscovered, CoK — -Fonta Books, 1969, 38. 7. Žr. US Nevvs and World Report, June, 1977, 66. 8. Tyrinėjimo duomenų trumpą aprašymą duoda žurnale Psychology Today, October 1975, 25. 9. Egocentrizmas išsilaisvinimų kontekste rodo ir stipru egoizmo bruožų. Už savęs teigimo prasikiša savimeile? ir savanaudiškumo dozė.
10. Psichologijoje yra žinoma tokia hipotezė, pagal kun^ krūtų tūris yra atvirkščiai proporcingas matuojamos inteligencijos dydžiui. Šitos hipotezės pagrįstumu leidžia::.-abejoti! 11. Cituota iš Stefan T. Possony, "Words that Divide the World", knygoje, kurią suredagavo R. Thruelsen ir Koh-ler, Adventures of the Mind, New York: Vintage Books 1963, 150. 12. M. Shepard, Fritz: An instimate Protrait of Fritz Peris and Gestalt Therapy, New York; Dutton, 1975, 158. 13. Fritzo laisvės "malda angliškai taip skamba: "I do my thing and you do your thing. I am not in this world to live up to your expectatkii> And you are not in this world to live up to mine. You are you and I am I, And if by chance we find each other, it's beautiful. If not, it can't be helped." (F. Peris, Gestalt Therapy Verbatim, Lafayette, C Real People Press 1969, 4.). Palyginimo dėlei duodame "neišlaisvinto" žmogaus & Pranciškaus maldos ištrauką: "Dieviškas Mokytojau. • -teik, kad aš ieškočiau ne tiek būti paguostas, kiek guosti, ne tiek būti suprastas, kiek suprasti; ne tiek būti rny-mimas, kiek mylėti; nes duodami, mes gauname
|
|
|
|