|
|
ANTROJO VATIKANO BAŽNYČIA BE VALSTYBINĖS RELIGIJOS |
|
|
|
Parašė VIKTORAS RIMŠELIS
|
Kas yra Bažnyčia Antrojo Vatikano susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią sako: "Pabaigus darbą, kurį Tėvas buvo pavedęs atlikti Sūnui žemėje, buvo atsiųsta Šventoji Dvasia Sekminių dieną, kad nuolat šventintų Bažnyčią ir tokiu būdu tikintieji per Kristų vienoje Dvasioje turėtų priėjimą prie Tėvo"1. Bažnyčios įkūrimo atbaigimas įvyko Sekminių dieną, kai Šv. Dvasia nužengė ant apaštalų, ir šie pradėjo skelbti džiugią naujieną. Tą dieną prasidėjo Bažnyčios regimoji veikla, kuri pasiekė mūsų laikus ir, kaip Kristus žadėjo, tęsis iki amžių pabaigos. Šitoji Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra paties Dievo karalystė. Kristui atėjus į mūsų pasaulį, "laikas pasidarė pilnas, ir Dievo karalystė priartėjo"2. Šv. Povilas žmonių giminės atpirkime mato žmogaus perkeitimą į naują kūrinį3 pagal Kristaus Kūną ir Dvasią. Kristus yra Bažnyčios galva. Todėl atpirktoji žmonija, atseit, naujoji ir perkeistoji kūrinija šiandien teologų vadinama Kristaus mistiniu kūnu. Antrasis Vatikano susirinkimas, vartodamas Šv. Rašto kalbą, Kristaus įsteigtą Bažnyčią pavadino Dievo tauta. Šv. Petras sako, kad tikintieji yra "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įgytoji tauta, kurie kitados buvo ne tauta, o dabar Dievo tauta"4. Bažnyčia yra regimoji žmonių bendruomenė, kurią Kristus įsigijo savo krauju5, todėl ji yra dieviškos kilmės. "Dievas pašaukė tuos, kurie su tikėjimu žvelgia į Kristų, kaip išganymo autorių ir vienybės bei taikos pagrindą, ir įkūrė Bažnyčią, kad ji būtų visiems bendrai ir kiekvienam atskirai šios išganingos vienybės matomas sakramentas"6.
Antrojo Vatikano mokymu, Bažnyčia yra regimas ženklas, kad Kristaus įkurtoje tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenėje, kaip matomame organizme, yra sudėtos visos dieviškos dovanos. Šių dovanų mes nematome, bet per jas patenkame į išganymo kelią, kuriuo reikia mums visiems nueiti pas Kristaus Tėvą ir mūsų Tėvą.
Bažnyčia yra hierarchiškai sutvarkyta draugija, kurios nematomas vyriausias valdytojas yra tasai, kuris ją įkūrė, — Jėzus Kristus, o matomieji jos valdytojai yra apaštalų įpėdiniai vyskupai, "kurie su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdo gyvojo Dievo namus"7
Mokytojai ir valdytojai Po prisikėlimo, prieš įžengdamas į dangų, Jėzus Galilėjoje ant kalno davė apaštalams įsakymą: "Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos"8. Vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, įpareigoti skelbti Evangeliją. Jie yra autentiški mokytojai, apdovanoti autoritetu ir galia mokyti, kad visi žmonės pasiektų išganymą tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu9.
Antrasis Vatikano susirinkimas vyskupams pripažįsta galią valdyti jiems pavestus tikinčiuosius. Ši valdžia, plaukianti iš paties Kristaus, yra vyskupams sava, ordinarinė ir tiesioginė, tačiau aukščiausioji bažnytinė valdžia (popiežius) gali ją kontroliuoti ir apriboti. "Šios valdžios galia vyskupai turi šventą teisę ir pareigą prieš Dievą savo pavaldiniams leisti įstatymus, juos teisti ir visa tvarkyti, kas priklauso kulto bei apaštalavimo sričiai"10.
Kunigai, Antrojo Vatikano žodžiais tariant, yra vyskupų luomo bendradarbiai, jų padėjėjai bei įrankiai, pašaukti Dievo tautai tarnauti11. Žemesnio hierarchijos laipsnio yra diakonai, kurie drauge su vyskupais ir kunigais yra taip pat Dievo tarnystėje ir turi smulkiai nusakytas pareigas12.
Išdėsčiusi hierarchijos vaidmenį, konstitucija apie Bažnyčią toliau kreipiasi į pasauliečius ir jų apaštalavimą. Pasauliečiai, t.y. visi tikintieji, išskyrus minėtą hierarchiją ir vienuolių luomą, yra taip pat pašaukti į Bažnyčios išganomąją misiją. "Į šį apaštalavimą yra visi Viešpaties skiriami krikšto ir sutvirtinimo sakramentais"13. Pasauliečių apaštalavimas turi reikštis jų dalyvavimu Kristaus liudijime ir Evangelijos skelbimu, atseit, Kristaus mokslo skleidimu. Berods, Bažnyčios istorijoje pirmą kartą pripažįstama visuotiniame Bažnyčios susirinkime, kad ne vien tik hierarchija gavo mokymo ir Kristaus karalystės plėtimo pareigą, bet taip pat visi pasauliečiai, visi tikintieji, nes jie krikšto ir sutvirtinimo sakramentų galia dalyvauja Kristaus kunigystėje.
Skyriuje apie pasauliečių santykius su hierarchija nieko neminima apie pasauliečių teises Bažnyčioje, bet primenama jiems krikščioniškasis klusnumas hierarchijai, kuri "kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje atstovauja Kristų"14. Jei Bažnyčia yra bendruomenė ir draugija, tai kas nors turi jai vadovauti ir būti jos galva. Jei Bažnyčia yra Kristaus mistinis kūnas, tai visi negali būti to kūno galvos. Turi būti kas valdo ir kas klauso. Valdžios tad teisės, Antrojo Vatikano mokymu, atitenka hierarchijai, kuri atstovauja visai krikščioniškai bendruomenei, arba Bažnyčiai.
Bažnyčios žemiškasis veidas Kažin ar bus kada gyvenimo tikrovėje tobulai išspręstas klausimas, kokia turi būti valdžios forma Bažnyčioje, kaip toli gali siekti tos valdžios teisės į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, koks konkrečiai turi būti bažnytinės valdžios santykis su politine bei valstybine. Bažnyčia yra regimoji ir neregimoji tikrovė. Ji yra Kristaus Įsikūnijimo paslapties istorinis apsireiškimas visoje žmonijoje. Per visus amžius buvo įtampa tarp žmogaus veikimo ir Dievo veikimo. Gal tik amžių pabaigoje galutinai baigsis ta įtampa, kai viskas bus pajungta Kristui, kad Dievas būtų viskas visame kame15. Antrasis Vatikano susirinkimas išpažįsta: "kol Bažnyčia, keliaudama žemėje, yra toli nuo Viešpaties, ji save laiko tremtine, nes ieško ir trokšta to, kas yra aukštai, kur Kristus yra besėdįs Dievo dešinėje"16 Kiek Bažnyčia yra regima tikrovė, tiek ji yra ir keleivė, ir tremtinė, nes negali ji išvengti šio pasaulio keitimosi. "Bažnyčia kaip keleivė žemėje yra nuolatos kintanti kaip ir pasaulis, per kurį ji keliauja"17. Ji per visus amžius eina prie Viešpaties su vienu ir tuo pačiu tikslu — įgyvendinti šioje žemėje Jo karalystę, kuri atrodo kaip horizontas keleiviui, bet keleivis to horizonto vis dar nepasiekia.
Peržvelgdami Bažnyčios istoriją ir ją vertindami pagal Kristaus Evangeliją, nerasime nė vieno šimtmečio, kad galėtume pasakyti, jog, va, ten ir tada buvo tobulai įgyvendinta žemėje Kristaus karalystė, kaip tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė. Jos žemiškasis veidas visą laiką keitėsi.
Bažnyčios įsikūrimo pradžioje po pirmųjų Sekminių tikintieji labai ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo. Visi jie "laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo"18. Dabar pasakytume, kad pirmųjų krikščionių valdymosi forma buvo komunistinė. Jų tarpe buvo didelis meilės entuziazmas. Tačiau šitoji bendro gyvenimo forma neilgai truko. Graikiškai kalbančiųjų tarpe kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, nes aptarnaujant būdavo aplenkiamos jų našlės. Vadinasi, krikščionys, kurių daugelio atmintyje dar skambėjo Kristaus žodžiai, pajuto, jog jie gyvenimo tikrovėje Viešpaties teisingumo ir meilės idealo neįvykdo. Apaštalams pasiūlius, jie išsirinko septynis vyrus ir pristatė apaštalams, kad juos paskirtų krikščioniškos meilės tarnybai. Apaštalams reikėjo tokių diakonų, kad jie galėtų atsidėti maldai ir Evangelijos skelbimui19.
Šitaip prasidėjo Kristaus karalystė šio pasaulio besikeičiančioje tikrovėje ir vis dar nėra pilnai įgyvendinta iki mūsų laikų. Pirmieji trys šimtmečiai buvo persekiojimų šimtmečiai. Krikščionys laukė, kada pagaliau ateis jiems laisvės dienos, ir Kristaus karalystė įsiviešpataus šiame pasaulyje. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu paskelbė krikščionybei laisvę, o kai jau visas imperatoriaus dvaras buvo pilnas krikščionių, jis krikščionybę paskelbė imperijos valstybine religija. Tada imperatorius pasijuto lyg ir "Summus Pontifex" (vyriausias kunigas), panašiai kaip prieš tris šimtus metų jo pirmtakas imperatorius Augustas.
Būdamas dar nekrikštytas, Konstantinas iš imperatoriaus sosto nedarė teologinio autoriteto tikėjimo tiesoms spręsti ir aptarti, bet jautė pareigą valstybinę religiją ginti ir globoti. Jis sušaukė pirmąjį Bažnyčios susirinkimą 325 m. Nikėjoje, kur buvo sudarytas oficialus Bažnyčios tikėjimo išpažinimas. Taigi IV šimtmetyje prasidėjo vadinamasis cezaropapizmas, o Rytuose Bažnyčios galva pradėta laikyti imperatorių.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad krikščionybės apsaugojimas, iškeliant ją į valstybinę religiją, yra labai didelis laimėjimas, bet tai yra religijos nužeminimas iki valstybinio bei politinio lygio. Tas pats Konstantinas, kuris Nikėjos susirinkime gerbė ir pripažino Bažnyčios dvasinę autonomiją, vėliau, apsuptas Konstantinopolyje pataikūnų vyskupų, labai pasikeitė. 335 m. sušaukė jis Tyre vyskupų suvažiavimą ir paskyrė suvažiavimui vadovauti savo dvaro pareigūną Dionyzą su galia neklusnius vyskupus bausti mirtimi. Tame susirinkime buvo teisiamas Šv. Atanazijus, apskųstas, jog jis sustabdęs javų gabenimą iš Egipto į Konstantinopolį. Šv. Atanazijus buvo nuteistas ir ištremtas. Šitai parodo, kaip suvalstybintoje krikščionybėje dvasinis autoritetas patenka į pavojų būti panaudotas politiniams tikslams. Konstantino globojimo pavyzdys perėjo į vėlesnius laikus, kai valstybės autoritetas turėjo paremti Bažnyčios mokomąjį autoritetą. 385 m. imperatoriaus teismas nuteisė vyskupą Priscilijoną mirčiai už tai, kad jis išpažinęs manicheizmą ir užsiėmęs magija. Tokių teismų viduramžiais ir net iki XVI šimtmečio buvo labai daug. Ir nežinia, kur veikė Bažnyčios valdžia ir kur — valstybės.
Kai Konstantinas Didysis paliko Romą ir apsigyveno Konstantinopolyje, Romos vyskupas vis daugiau ir daugiau darėsi Romos miesto valdytojas. Imperatorius iš Rytų pavesdavo savo žemes valdyti vyskupams Vakaruose. Vyskupai tada pasijuto kaip Romos senatoriai. Patiko jiems ir senatorių togos, kurias jau nuo tada pradėjo per iškilmes dėvėti. Tai vis, atrodo, laimėjimai Bažnyčiai. Per keturis žimtmečius po Milano edikto, kai Konstantinas Didysis persikėlė į Rytus, niekas apie Romos imperiją nekalbėjo. Roma liko be imperatoriaus, kurio vietą turėjo atstoti popiežius. VII amžiaus pabaigoje krikščionybė įgavo ypatingą reikšmę, kai Frankai pasidarė popiežių sąjungininkai. 800-siais m. per Kalėdas Romoje apsilankė Frankų karalius Karolis Didysis, Pepino sūnus. Apsilankymas tuo žymus, kad Karolis Didysis tuo metu popiežiui Leonui III pripažino savo tėvo 754 m. atiduotas centrinėje Italijoje žemes, atseit, pripažino bažnytinę valstybę, kurios vyriausias valdytojas turėjo likti patsai popiežius. Leonas III, iš savo pusės atsilygindamas, Senojo Įstatymo papročiu patepė Karolį Didįjį šventais aliejais, apvainikavo ir, pavadinęs jį imperatoriumi, pirmas jam pagarbos ženklan nusilenkė. Taip buvo Vakaruose atstatyta Romos šventoji imperija. Imperatorius su popiežiaus palaiminimu liko bažnytinės valstybės protektorius, o popiežius turėjo visą karališką valdžią. Vėliau sunku buvo iš Bažnyčios pusės pasipriešinti, kai Karolingų dinastijos pavyzdžiu karaliai kišosi į Bažnyčios tvarkymo reikalus.
Dviejų karalysčių įtampa ir Kristaus pavyzdys Su žemiškąja karalyste Bažnyčiai, kaip Kristaus karalystei ne iš šio pasaulio, atėjo didelės nesėkmės. Romos įtakingosioms šeimoms buvo svarbu, kas bus popiežium. Todėl prasidėjo varžymasis dėl popiežiaus sosto, nes tas sostas buvo drauge ir valstybės sostas. Žinoma, kur tik šios žemės reikalai įsiterpia, visada atsiras nesutarimų. Gali būti nesutarimų klausimu, kur yra tiesa, bet ja gali dalintis su kitais, ir ji nesumažės. Bet nėra taip su turtais. Juos mažai kas šiame pasaulyje ramiai pasidalijo. Turtų ir garbės žmogui vis nepakanka. Karališkojo sosto garbė, patekusi tarp italų temperamentingų charakterių, popiežiaus orumą labai nužemino. Nuo 867 m. iki 1048 m. iš 44 popiežių devyni buvo nužudyti: du nunuodyti, keturi kalėjime nužudyti, vienas pasmaugtas ir du mirė įtartinomis, neišaiškintomis aplinkybėmis. Tame popiežiams negarbingame laikotarpyje, kai apaštališkasis sostas buvo politinių kovų sūkuryje, Bežnyčia betgi išlaikė tyrą Kristaus mokslą.
Bažnyčia neprasilenkė su savo pašaukimu skelbti Evangeliją, bet daugeliu atvejų per ištisus šimtmečius jos aukštieji atstovai prasilenkė su Kristaus duotu pavyzdžiu. Kristus nesusidėjo su politiniais valdovais ir neieškojo iš jų pri-
Toronto Prisikėlimo parapijos pastatų bendras vaizdas. dešinėje išilginis pastatas (bažnyčia ir salė) - arch. St. Kudokp. Kairėje vienuolynas bei parapijos namai ir bažnyčios šalutinės angos apipavidalinimas - dr.arch. A.Kulpavičius. Nuotr. V.Maco
vilegijų. Jis nė vienu žodžiu neprisiminė apaštalams, kad šie jo mokslo skelbimui ir įgyvendinimui ieškotų politinės jėgos. Tasai, kuris apie save sakė, jog jis yra tiesa, kelias ir gyvenimas, skelbdamas Dievo karalystę, niekur nepanaudojo politinės jėgos tos karalystės tiesai įgyvendinti. Kristus savo žmogiškame gyvenime sekė Dievo valdymo būdą. Nuostabus yra Dievo valdymas. Mes negalime iš dievybės, kaip beribės būties išeiti, — "mes jame gyvename, judame ir esame"20, o Jo valdymas yra toks, kad Dievo tarsi visai nebūtų. Apie Kristų, įsikūnijusį Dievą, sakoma: "Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse"21. Tačiau šioje žemėje Jis neprisiėmė karališkosios garbės bei valdžios. Kai po duonos padauginimo minia norėjo Kristų paskelbti karaliumi, Jis pasitraukė pats vienas į kalną. Teisme pas Pilotą Jėzus prisipažino, kad jis yra karalius, bet drauge ir išpažino, jog Jo karalystė nėra iš šio pasaulio.
Kristaus valdžia Bažnyčioje
Pijus XI 1925 gruodžio 11 d. paskelbė encikliką "Quas primas". Ši enciklika įvedė į Bažnyčią Kristaus Karaliaus šventę ir išdėstė, kokią Kristus turi valdžią. Kaip Dievas, Jis yra dangaus ir žemės Viešpats, nes Jis yra gamtinės ir antgamtinės tikrovės kūrėjas. Be to, Kristus dvasinę valdžią į visus žmones įsigijo nauju titulu, kai Jis savo mirtimi ir prisikėlimu iš numirusiųjų atpirko visus žmones. Jis yra "karalių karalius ir viešpačių viešpats"22. Visas regimasis pasaulis orientuojasi į įsikūnijusio Dievo paslaptį.
Tačiau, kaip Trijų Karalių šventės himne sakoma, tasai, kuris duoda dangiškas karalystes, praeinančių karalysčių neatima, nes Jo įkurtoji karalystė nėra iš šio pasaulio. Kristaus viešpatavimas leidžia visoms valdžioms reikštis šiame pasaulyje. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad Kristus buvo paties Dievo padarytas karaliumi, bet, gyvendamas šioje žemėje, atsisakė panaudoti savo teisinę galią valdyti žemišką karalystę, nes Jis visų pirma buvo atėjęs atvesti žmones prie dieviškų dalykų23. Todėl Karalių Karaliaus gyvenimo būdas buvo toks, kad, kai lapės turi urvus, paukščiai lizdus, Žmogaus Sūnus neturėjo kur galvos priglausti24. Kristaus Bažnyčia vadinama Jo mistiniu kūnu. Savo pašaukime skelbti Kristaus tiesą ir skleisti Jo karalystę žemėje ji yra neklaidinga, nes pati Dievo Dvasia veda Bažnyčią į tiesos pažinimo pilnatvę25. Duodamas apaštalams įsakymą eiti į pasaulį ir mokyti visas tautas, krikštijant vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios, Kristus davė jiems pažadą: "Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos"26. Taigi Bažnyčia, kaip krikščioniškoji bendruomenė, ir jos atstovai yra tiek neklaidingi, kiek Bažnyčioje ir per jos atstovus veikia Šventoji Dvasia ir Kristus. Žmogus pats iš savęs yra ir klaidingas, ir netobulas. Todėl, pagal atsitiktinumo dėsnį, reikia laukti, kad jis be išorinės pagalbos kada nors nusklys. Kai Petras išpažino, jog Kristus yra Dievas, Kristus pažadėjo jam duoti dangaus karalystės raktus ir valdžią, kad ką jis suriš žemėje, bus
Dr. arch. A. Kulpavičius: Prisikėlimo parapijos bažnyčios architektūrinis vidaus apipavidalinimas j didžiojo altoriaus pusę.
surišta ir danguje, ir ką atris žemėje, bus atrišta ir danguje27. Tad Petras Bažnyčioje turi išskirtinę galią ir valdžią. Popiežius vadinamas Petro įpėdiniu ir Kristaus vietininku. Šitai reiškia, kad popiežius turi Kristaus paliktas galias Petrui ir atstovauja žemėje pačiam Kristui. Sekant Kristaus karaliaus enciklikoje "Quas primas" išvardintas galias, kyla klausimas, su kokiomis galiomis Romos vyskupas atstovauja Kristui žemėje.
Kristus, kaip regimo ir neregimo pasaulio Kūrėjas, savo dieviškų galių niekam neperleido. Jis savo Bažnyčią įkūrė kaip Dievo karalystę žemėje, kad būtų tęsiamas žmonių išganymo darbas. Bažnyčiai paliktos yra visos dvasinės galios, išplaukiančios iš Mesijo, kuriam reikėjo kentėti ir mirti. Tos galios yra dvasinė valdžia, duota paties Kristaus, kad atpirkimo nuopelnai būtų gyvenime pritaikyti, kad Dievo tautai būtų nurodyta, kas yra tiesa, kelias ir tikrasis gyvenimas. Tos valdžios sankcija: "kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas"28. "Quas primas" enciklika moko, kad Kristui Karaliui priklauso visa valdžia ir visos žemiškos gėrybės. Niekas, regis, negalėtų paneigti, jog įsikūnijusiam Dievui pagal visas teises visi turtai ir visa valdžia priklauso. Išeitų, kad Kristaus Bažnyčios atstovams taip pat 'ta pati valdžia teisiškai turėtų priklausyti. Iš Evangelijos betgi matome, jog Kristus šiame pasaulyje neieškojo savo žemiškųjų teisių ir nebandė įkurti politinės valstybės, kurios žydai laukė iš Mesijo. Jo karalystė įkurta per kryžių ir yra dvasinio pobūdžio: joje laiminami vargdieniai, taikos nešėjai, tyraširdžiai, persekiojamieji dėl teisybės etc. Taigi Kristus, skelbdamas savo karalystę, visų žemiškųjų teisių atsisakė. To negalėjo perprasti išrinktoji žydų tauta. Ji laukė Mesijo karalystės, paremtos politine jėga.
Apaštalai taip pat laukė žemiškosios karalystės ir ruošėsi būti jos aukštais valdininkais. Zebediejaus du sūnūs, Jonas ir Jokūbas, su savo motina prašė Kristaus, kad juodu Jo karalystėje sėdėtų vienas dešinėje, o kitas kairėje. Po Jėzaus prisikėlimo iš numirusiųjų atrodė apaštalams, kad žadėtoji karalystė vis dar neatkurta.
Dr. arch. A. Kulpavičius: Prisikėlimo parapijos bažnyčios architektūrinis vidaus apipavidalinimas į vargonų pusę. Nuotr. V. Maco
Jėzui įžengiant į dangų, "susirinkusieji ėmė jį klausinėti: "Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?"29. Jėzus tada jiems priminė Šv. Dvasios atėjimą, kurios galybe jie taps Jo liudytojai ligi pat žemės pakraščių. Jis įžengė į dangų, o lauktoji žemės karalystė liko neįsteigta. Kaip mes šiandien pasakytume, Kristus išrinktajai Dievo tautai nepriklausomybės akto nesudarė.
Žemiškosios karalystės gundymai Atbaigiamasis Kristaus karalystės įsteigimo aktas įvyko su Šv. Dvasios atėjimu. Jeigu apaštalams Dievo Dvasios įtakoje pagaliau paaiškėjo, koks yra Kristaus karalystės pašaukimas, tai vėliau po trijų šimtmečių persekiojimų apaštalų įpėdiniams atėjo mintis, kad Bažnyčiai vis dėlto būtų labai pravartu užimti stiprią politinę poziciją. O kas gali užginčyti, kad Kristus tokių teisių neturėjo, ir kas įrodys, jog Jis jų Bažnyčiai nepaliko? Aleksandras VIII prieš prancūzų teologus, mokančius, jog Kristus savo vietininkams nepaliko civilinės žemiškosios valdžios, 1690 rugpiūčio 4 d. paskelbė konstituciją "Inter multi-plices", kurioje tokia nuomonė smerkiama kaip klaidinga30.
Žmogus, nors ir pačiam Dievui atstovaudamas, visada pasilieka žmogus, visada netobulas ir su žmogiškomis silpnybėmis. Todėl jam neužtenka nei garbės, nei turtų, ir jis ieško valdžios. Tas pats nesusipratimas, kuris aprašomas Evangelijoje ryšium su Kristaus karalystės steigimu, atvejų atvejais iškyla Bažnyčios istorijoje. Sklaidydamas istorijos lapus, atrandi, kad Kristaus gundytojo strategija vyksta visoje Bažnyčios istorijoje.
Kodėl Kristus atmetė visus tris gundytojo pasiūlymus, žmogiškajai išminčiai taip ir neaišku. Tyruose Jėzus buvo gundomas paversti akmenis duonos kepalais, paskui nuo šventyklos bokšto nusileisti ant žmonių. Galiausiai gundytojas parodė nuo kalno visas karalystes ir žadėjo viską atiduoti su sąlyga, kad Jėzus nusilenktų gundytojui ir jį pagarbintų. Taigi visos galimybės buvo pasiūlytos įkurti čia žemėje mesianišką karalystę. Šitai svarstydamas, matai, kad tiktai Dievas gali atsisakyti tokių progų. Jis tik vienas yra amžinas ir gali laukti. Žmogus visas progas išnaudoja, nes jos jam tik kartą gali pasitaikyti. Tie, kurie nesugeba pasinaudoti proga, vadinami gyvenime nepraktiškais.
Jeigu Kristus buvo gundomas, tai ir Jo Bažnyčia yra gundoma visais amžiais, ir sunku yra atsisakyti progų, kai Dievo tautai siūloma duona ir turtai. Labai gražiai atrodo žmogaus išminčiai, jei Dievo tauta dėl duonos, nors ir ne visai laisvai, išpažins tikrąjį Kristaus mokslą. Kas dėl Bažnyčios laisvės nenorės pasidalyti šio pasaulio viešpatystėmis, kad tik vienas tikėjimas būtų išpažįstamas ir Kristaus mokslas būtų politiškai apsaugotas.
800-siais metais atėjo Bažnyčiai proga atkurti savo žemiškąją karalystę. Kristaus vietininkas tapo vienu iš šios žemės karalių. Su tokiais žemiškais laimėjimais prasidėjo betgi dideli nesusipratimai ir kovos dėl tų karalysčių, kurios Kristui buvo parodytos nuo kalno.
Popiežius karalius vainikuodavo. Panašiai kilo klausimas, kaip tarp apaštalų: kas yra didesnis? Atrodo, kad yra aukštesnis tasai, kuris vainikuoja. Todėl po tūkstančio metų nuo bažnytinės valstybės įsteigimo 1804 m. Paryžiuje Napoleonas per vainikavimo apeigas pagriebė iš Pijaus VII rankų vainiką ir pats sau jį užsidėjo ant galvos. Daugiau kaip tūkstantį metų Bažnyčia turėjo savo rankose civilinę valdžią, kurią savi-nosi Kristaus vardu. Bonifacas VIII varžybose dėl valdžios su Pilypu IV rašė jam laišką "Aus-culta fili" (klausyk, sūnau), sakydamas, kad jo, Prancūzijos karaliaus, viršininkas yra bažnytinės hierarchijos galva. Kovodamas prieš Pilypą IV, Bonifacas VIII rado reikalinga 1302 lapkričio 18 d. paskelbti bulą "Unam Sanctam", kurioje tvirtina, jog Kristaus vietininkui priklauso aukščiausioji žemiškoji ir dvasiškoji valdžia. Kad aiškiau būtų, buloje sakoma, jog Kristaus vietininko valdžioje yra dviašmenis kardas, iš vienos pusės dvasinis, iš kitos žemiškasis. Todėl dėl sielos išganymo kiekvienas žmogus turi visiškai paklusti popiežiui31.
Visą laiką teologai mokė, kad dvasiškoji valdžia yra aukštesnė už civilinę ir kad moralinis autoritetas yra kilnesnis už politinę jėgą, tačiau per visus viduramžius to laiko kultūroje atrodė, kad Kristaus mokslo skelbimas ir bažnytinio autoriteto palaikymas turi būti atsirėmę į politinę jėgą. Įsigalėjo pažiūra, jog Bažnyčia negali būti atskirta nuo valstybės, o pati Bažnyčia be valstybės būtų kaip žmogus be kūno. Kai Garibaldi užpuolė Romą ir 1870 m. buvo panaikinta bažnytinė valstybė, atrodė, kad tai buvo Bažnyčios didelis pralaimėjimas.
Kai kurie betgi šitame pralaimėjime įžvelgė Bažnyčios išlaisvinimą nuo žemiškųjų rūpesčių ir apie tai viešai kalbėjo. Betgi šią nuomonę Pijus IX pasmerkė kaip klaidingą32. Po šimto metų 1970 m. prie Portą Pia, kur Garibaldi įsiveržė į Romą, Italijos ir Bažnyčios atstovai džiaugsmingai minėjo Italijos susivienijimo sukaktį kaip bendrą Bažnyčios ir Italijos laimėjimą. Šitas minėjimas įvyko jau po Antrojo Vatikano susirinkimo, kai Bažnyčia jau buvo laisva nuo savosios valstybės politinių rūpesčių.
Žmogiškojo asmens teisės Kristaus karalystėje Valdant dangišką ir žemišką karalystes ir turint savo galioje dviašmenį dvasiškos ir politinės valdžios kardą, Bažnyčios hierarchijai reikėjo ginti Bažnyčios neatskiriamumą nuo valstybės ir laikyti, kad tik Romos katalikų tikėjimas gali turėti valstybines teises. Atrodo, visai suprantama, jog tik tiesa gyvenime turi galioti ir turėti visas teise:.. Išpažįstant Kristaus mokslą esant nepažeistą tik Romos katalikų tikėjime, priešingos religijos, atrodo, netenka jokių teisių. Todėl Pijus IX enciklikoje "Quanta cura", paskelbtoje 1864 gruodžio 8 d., laiko klaidingomis tas nuomones, kurios moko, jog krikščioniškoji vyriausybė neturi varžyti klaidatikių dėl jų religijos33. Aštuoniasdešimtyje sudarytų klaidų sąraše Pijus IX pasmerkė nuomones, kad Bažnyčią reikėtų atskirti nuo valstybės34; kad mūsų laikais jau nebetinka katalikų tikėjimo laikyti vienintele valstybine religija, išskiriant kitas35; kad katalikiška valstybė turi duoti kitatikiams emigrantams viešai išpažinti savo religinį kultą36. Matome, kaip viena suvalstybinta religija atima žmogui sąžinės laisvę. Grigaliaus XVI enciklika "Mirari vos ar-bitramur" 1832 rugpiūčio 15 d., smerkdama Fė-licitė de Lamennais indiferentizmą, pasmerkė taip pat ir jo įsitikinimą, kad kiekvienam reikia duoti sąžinės laisvę37. Vėliau Pijus IX, remdamasis savo pirmtako enciklika, įsakmiai pasmerkė nuomones, kaip sielos išganymui kenksmingas ir klaidingas, jog tvarkingoje civilinėje bendruomenėje kiekvienas žmogus turi teisę į sąžinės laisvę* j°g toJi teisė turi būti paremta įstatymais taip, kad nei civilinė, nei bažnytinė valdžia tos teisės nevaržytų. Tokią laisvę Pijus IX pavadino pražūties laisve38. Šitokia Bažnyčios pasaulėžiūra oficialiai skelbiama prieš šimtą metų, ginant tikrąjį tikėjimą ir tiesos teises. Antrasis Vatikano susirinkimas nepakeitė ka- Dr. arch. A. Kulpavičius: Prisikėlimo parapijos naujasis pastatas — vienuolynas, organizacijų patalpos, biblioteka, bankelis ir bažnyčios šoninis fasadas. Nuotr. V. Maco
talikų tikėjimo ir nepasakė, kad tiesa turi lygias teises su klaida. "Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius"39. Antrojo Vatikano susirinkimas yra Bažnyčios istorijoje pirmas toks visuotinis susirinkimas, kurio svarstymų centre buvo ne Kristaus tiesos aptarimas, bet žmogus, kurio Kristus atėjo gelbėti ir už kurį mirė. Kristaus tiesos šviesoje buvo sprendžiamas klausimas, kas yra žmogus ir kokias jis turi teises Kristaus karalystėje: Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (Gaudium et spes) jau neklausiama, kokias žemiškas teises gavo Bažnyčia iš Kristaus ir ar popiežius turi politinę pirmenybę prieš valstybių vyriausybes. Pirmieji konstitucijos žodžiai yra apie Bažnyčios glaudų sąryšį su visa žmonijos šeima. Svarstymuose apie žmogaus sąrangą konstitucija iškelia viso žmogaus vertę. Nepaneigiant dvasinio prado pirmenybės, sakoma, kad "kūno ir sielos vienybėje žmogus savo kūniškąja būtimi apima medžiaginio pasaulio elementus tokiu būdu, jog medžiaga jame pasiekia savo viršūnę ir savu balsu laisvai šlovina Kūrėją"40. Antrojo Vatikano susirinkimas šioje konstitucijoje moko, kad "žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kurio klausyti reikalauja pats žmogaus kilnumas ir pagal kurį jis bus teisiamas"41.
Prieš šimtą metų nuomonės apie sąžinės laisvę buvo paskelbtos klaidingomis, o Antrojo Vatikano susirinkimas skelbia, jog "sąžinė yra slaptingiausias žmogaus branduolys bei šventykla, kur jis lieka vienas su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje"42. Sąžinės laisvę "Gaudium et spes" konstitucija grindžia tuo, jog "žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų, turėdamas sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai išplauktų iš vidinio asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso ar dėl išorinės prievartos"43.
Iš amžių patirties ir iš Evangelijos mokslo tyrumo Bažnyčia visą laiką artėja prie Kristaus dieviško gyvenimo, bet tik mūsų amžiuje paskelbė religinės laisvės deklaraciją, kuria ji, įvertindama žmogaus asmens vertę, atsisakė nuo sąžinės varžymo vardan Kristaus tiesos ir atsiribojo nuo politinių valstybingumo idėjų. Išeidami iš artimo meilės įsakymo, teologai visą laiką kalbėjo apie religijų toleranciją, o dabar po Antrojo Vatikano susirinkimo dėl žmogaus asmens orumo reikia išpažinti visuotinį religinės laisvės dėsnį: "Šis Vatikano Susirinkimas skelbia, kad žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę. Tos laisvės esmė glūdi tame, kad visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo atskirų žmonių prievartos, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos, kad tuo būdu religiniuose dalykuose niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę ir nebūtų trukdomas elgtis pagal savo sąžinę, deramose ribose, tiek privačiai ar viešai, tiek pavieniui ar susibūrus su kitais. Taip pat jis skelbia, kad teisė į religinę laisvę yra iš tikrųjų pagrįsta pačiu žmogaus orumu, kiek jis pažįstamas Dievo apreikštu žodžiu ir paties žmogaus protu. Ši žmogaus asmens teisė į religinę laisvę privalo būti juridinėje visuomenės santvarkoje taip pripažinta, kad ji taptų valstybiniu įstatymu"44.
Iš čia seka, jog žmogaus orumo teisės yra aukščiau tikrosios religijos teisių. "Teisė į apsaugą pasilieka galiojanti ir tiems asmenims, kurie nevykdo tiesos ieškojimo ir priėmimo pareigos; šios teisės veikimo negalima varžyti, jei tik išlaikoma teisinga viešoji tvarka"45.
Bažnyčios atsiskyrimas nuo valstybės Jei valstybė pripažįsta religinę ir sąžinės laisvę, tai atkrinta Bažnyčiai reikalas rūpintis, kad katalikų tikėjimas taptų valstybine religija. Tada ir valstybė yra atskirta nuo Bažnyčios, ir Bažnyčia, išpažindama religinę laisvę, atsisako valstybinės globos ir ypatingų privilegijų tikėjimui apsaugoti. Ji negali betgi atsisakyti nuo visų žemiškų dalykų. Būdama ne iš šio pasaulio, Bažnyčia vis dėlto yra šiame pasaulyje. Ji "naudojasi žemiškais dalykais, kiek šito reikalauja jos pašaukimas. Vis dėlto ji nesudeda savo vilčių į pilietinės valdžios privilegijas"46. Antrasis Vatikano susirinkimas tikrojo tikėjimo apsaugai iš valstybės prašo tik vienos civilinės pagalbos: kad žmogaus asmens teisė į religinę laisvę taptų valstybiniu įstatymu47. Pripažįstant sąžinės laisvę ir duodant visiems piliečiams religinę laisvę, Bažnyčia jau nereikalauja, kad jos šventės būtų valstybinės šventės ar kad jos dvasiškoji valdžia į tikinčiuosius būtų paremta civiliniais įstatymais ir paskui garantuota politine jėga. Tada bažnytiniai įstatymai nėra valstybiniai įstatymai, ir civilinės sankcijos skiriasi nuo religinių sankcijų, nors visi teisėti įstatymai įpareigoja sąžinę48. "Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityje yra nepriklausomos ir autonomiškos"49. Šitai ir reiškia Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Bet iš čia neseka, kad Bažnyčia neturi bendradarbiauti su valstybe. "Tiesioginis uždavinys, kurį Kristus pavedė savo Bažnyčiai, nėra politinio, ekonominio ar socialinio pobūdžio"50, tačiau, turėdama laisvę skelbti tikrąjį tikėjimą, Bažnyčia gali daryti moralinius sprendimus, susijusius su politinės tvarkos dalykais, kai "šito reikalauja pagrindinės asmens teisės ar sielų išganymas"51.
Skelbdama religinę laisvę, Bažnyčia atsisako žmogaus sąžinės kontrolės ir varžymo vardan Kristaus tiesos. Bet Bažnyčia negali atsisakyti dėl sielų išganymo nuo sąžinės auklėjimo ir formavimo. Sąžinę nuo pat mažens reikia auklėti, kad išaugtų žmogus geros valios ir ieškotų tiesos, reikia ją formuoti, kad pažintų tiesą ir žinotų, jog Kristus yra tiesa, kelias ir gyvenimas, jog tik Jame yra išganymas. Religinės laisvės dekreto paskelbimas neatėjo iš Bažnyčios susirinkimo dalyvių savivališko apsisprendimo ar iš moderniųjų laikų demokratinių pažiūrų. Žinoma, Vatikano visuotinis susirinkimas pripažįsta, kad religinės laisvės teisė glūdi asmens vertybėje, kurios reikalavimai išryškėjo žmogaus protui per amžių patirtį, tačiau "ši doktrina apie laisvę savo šaknis turi šventajame apreiškime, taigi tuo labiau krikščionys privalo jos šventai laikytis"52.
Religinės laisvės samprata yra priešinga religijos valstybinei kontrolei ir politinių jėgų globai. Bažnyčia, būdama Dievo karalystė žemėje, yra aukščiau visų karalysčių ir atsisako nuo jungties su bet kokia valstybe. Po Antrojo Vatikano susirinkimo Bažnyčia atsisako pretenzijos į valstybinę religiją. Išpažindama visiems religinę laisvę, ji pati nori būti laisva. Iš žmonių bendruomenės ir iš kiekvienos viešosios valdžios Bažnyčia reikalauja sau laisvės, nes ji turi iš paties Kristaus duotą autoritetą, "kuriam dieviškuoju pavedimu priklauso pareiga eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visam sutvėrimui"53. Todėl jos veikimo ribos yra viso pasaulio ribos. "Skirta išplisti visuose kraštuose, ji įeina į žmonių istoriją, tačiau tuo pat metu peržengia laiko ir tautų ribas"54. Tuo pačiu ji peržengia ir visokio valstybingumo ribas. Taigi jai netinka apsiriboti valstybine religija.
1. Lumen gentium (L. G.), — Dogminė konstitucija apie Bažnyčią, nr. 4. Cituojama iš leidinio "II Vatikano susirinkimo nutarimai", Vilnius - Kaunas, 1968. 2. Mk. 1,15; 3. GI. 6,15; 2 Kor. 5,17; 4. 1 Petr. 2,9-10; 5. Apd. 20,28; 6. L.G., nr. 9; 7. ibd., nr. 18; 8. Mt. 28,18-20; 9. L.G., nr. 24;
10. ibd., nr. 27; 11. ibd., nr. 28; 12. ibd., nr. 29; 13. ibd., nr. 33; 14. ibd., nr. 37; 15. 1 Kor. 15,28; 16. L.G., nr. 6; 17. A. Maceina, Bažnyčia ir pasaulis, Chicago, 1970, p. 66; 18. Apd. 2,44-45; 19. ibd. 6,4; 20. Apd. 17,28; 21. Žd. 1,3; 22. Apr. 19,16; 23. S. Th. III, q. 59, a. 4, ad 1; 24. Mt. 7,20;
25. L.G., nr. 4; 26. Mt. 27,20; 27. Mt. 16,19; 28. Mk. 16,16; 29. Apd. 1,6; 30. Denz. 1322 (Denzinger, Enchitidion symbolorum); 31. Denz. 469; 32. Denz. 1776; 33. Denz. 1689; 34. Denz. 1755; 35. Denz. 1777; 36. Denz. 1778; 37. Denz. 1613; 38. Denz. 1960; 39. Žd. 13,8; 40. G. S., nr. 14 (Gaudium et spes, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje); 41. G.S., nr. 16; 42. ibd., nr. 16; 43. ibd., nr. 17; 44. D. H., nr. 2 (Dignitatis Humanae, Religinės laisvės deklaracija); 45. D.H., nr. 2; 46. G.S., nr. 76; 47. D.H., nr. 2; 48. G.S., nr. 74; 49. ibd., nr. 76; 50. ibd., nr. 42; 51. ibd., nr. 76; 52. D.H., nr. 9; 53. ibd., nr. 13; 54. L.G., nr. 9. Prisikėlimo parapijos žemės prakasimo statyboms iškilmė 1954 m. rugsėjo 1 d.
|
|
|
|