Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRIKŠČIONYBĖ IŠEINA Į PASAULĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   

Vėlesnėms krikščionių kartoms pagonijoje Paulius buvo Evangelijos, Gerosios Naujienos, nešėjas iš Palestinos. Iš tikrųjų neįmanoma pervertinti istorinę Pauliaus reikšmę, jam prašnekinus tuometinį pagoniškąjį pasaulį Dievo vardu. Ir Luko pasakojimas Apaštalų darbuose apie krikščionybės pradžią pagonių tarpe (Apd 13-28) alsuote alsuoja pagarba Pauliui, tautų apaštalui. Lukas ne tik sugretina Pauliaus vaidmenį su Petro, Dvylikos vado, apaštaline veikla, bet teigia, jog Paulius tapo Dievo "rinktiniu įrankiu" (plg. Apd 9, 15) skleisti Evangeliją "lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 8). Nenuostabu, kad apie Paulių buvo sukurta nemaža legendų, kuriose jis iškeliamas kaip didvyris Dievo Gerosios Naujienos tarnyboje.

Turime Pauliaus darbų knygos likučius. Čia gana patraukliai, pasinaudojant Luko Apaštalų darbais, aprašomi Pauliaus misijų kelionių nuotykiai.1 Palyginus su Luko santūriu pasakojimu, Pauliaus darbai sklidini lakios vaizduotės kūrybos. Knygos pagrindinis siužetas — romantiškas pasakojimas apie Pauliaus santykius su Tekle, kuriame iškeliamos Pauliaus galvosenai būdingos temos: kūno prisikėlimas ir susilaikymas nuo santuokos. Pasakojimas baigiasi dramatišku Pauliaus kankinystės aprašymu: jam nukirtus galvą Romoje, jis po mirties pasirodo imperatoriui Neronui ir išpranašauja jam Dievo bausmę už nedorumą.

Šis kūrinys palyginti nekaltas. Daugiau bėdos buvo su atskalūnų sąjūdžiais, ėmusiais piktnaudoti Pauliaus palikimą. Vadinamieji asketai, ištvirkėliai, nepaisantieji jokio moralinio įstatymo, pradėjo teisinti savo gyvenimą Pauliaus skelbiama laisve. Gnostikai, atrodo, bus parašę pačius pirmuosius Pauliaus Laiškų aiškinimus, norėdami savo spėliojimus2 paremti Pauliaus raštais. Marcijonas, tapęs krikščioniu 139 m. po Kr., po penkerių metų atskilo nuo Bažnyčios. Jis atmetė visą Senąjį Testamentą, nes, pasak jo, žydijos žiaurusis Dievas nesiderina su krikščioniškuoju, gailestinguoju Dievu Tėvu. Marcijonas teigė, kad priimtini tik tie Raštai, kurie kilę iš Jėzaus skelbiamo gailestingojo Dievo. Jo manymu, vienas Paulius tebuvęs tikras Kristaus mokslo skelbėjas, o kiti apaštalai tik sudarkę jį savo žydiškuoju raugu. Todėl Marcijonas sudarė savo šventųjų knygų rinkinį, į kurį įtraukė tik vieną evangeliją — Luko, Pauliaus mokinio parašytą, — ir dešimtį Pauliaus Laiškų. Pastoracinius laiškus bei Laišką žydams Marcijonas atmetė. Šiam savo rinkiniui jis davė vardą: Evangelija ir Apaštalas.3 Bažnyčiai teko ne vien sudaryti norminį Naujojo Testamento rinkinį, bet drauge rasti tinkamą atsaką Marcijono perdėjimams, nesumažinant Pauliaus garbės. Antrajame Petro laiške (tai pats vėlyviausias Naujojo Testamento raštas) yra pastaba, kuri rodo krikščionių bandymą Paulių "atstatyti". Šio rašto autorius, atrodo, grumiasi su gnostikais ir taip pat gina krikščionių viltį Antruoju Kristaus Atėjimu (Pa-rousia), kurio nudelsimas kai kam kelia abejones. Jis baigia savo laišką šiais žodžiais: Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai (2 Pt 3, 15-16).

Šis įspėjimas apie Pauliaus raštų piktnaudoji-mą rodo, koks Paulius buvo svarbus to meto krikščionims. Jo Laiškai jau yra dalis krikščioniškojo Šventraščio. Juos reikia gerbti, "kaip ir kitus Raštus", t. y. Senąjį Testamentą, nes jie yra Bažnyčios turtas, kurio semiasi kiekviena priauganti krikščionių karta. Antrojo Petro laiško autoriui rūpi paaiškinti, kad apaštalui Pauliui duota išmintis nebėra pakankama: reikia ją papildyti ir išaiškinti, kaip ir "kitus Raštus" (2 Pt 1, 20-21), tačiau ne savavališkai, o su Šventosios Dvasios pagalba. Nesunku suprasti, kad čia kalbama prieš tuos, kurie savo pačių išmislus dangsto Pauliaus autoritetu.

Kraštutinių žydų krikščionių tarpe Paulius tapo dar didesniu papiktinimu. Matyt, kad jo skelbimas, jog Dievas žmogaus nenuteisina apipjaustymu ar Mozės Įstatymo laikymu, jiems liko akibrokštu. Yra išlikęs Klemenso (Petro įpėdinio Romoje) vardu parašytas romanas, kurio tikrasis autorius buvo žydas, tapęs krikščioniu. Romane pasakojama apie Klemenso šeimą, kuri, vargo ir nelaimių išblaškyta, pagaliau sugrįžta į namus apaštalo Petro dėka. Petras yra romano tikrasis didvyris. Jis vaizduojamas kaip keliaujantis misininkas ir mąstytojas. Jam tenka stipriai susiremti su burtininku Simonu (Apd 8, 9-25), kuris jį sekioja po Palestinos ir Sirijos pakrantės miestus. Pagaliau Petras jį nugali viešame pokalbyje Laodikėjoje.

Šio pseudo-Klemenso veikalo yra likę įvairūs nuorašai.4 Aišku, kad jame buvo panaudoti keli šaltiniai, jų tarpe Petro pamokslai, kuriuose galima susekti stiprią įtaką žydžiuojančių krikščionių, užkrėstų gnosticizmu. Petro pamokslai atsirado antrojo amžiaus po Kr. pradžioje,5 juose Pauliaus mokymas apie laisvę nuo Mozės Įstatymo yra smarkiai puolamas. Vėlesniuose pseudo-Klemenso romano nuorašuose šis puolimas žymiai sušvelnintas: Petro pamoksluose Pauliui prikergti neigiami bruožai priskiriami burtininkui Simonui.

Visa tai rodo, kad Pauliaus įtaka nė kiek nesumažėjo po jo mirties. Nežiūrint jo raštų pikt-naudojimo, Pauliaus Evangelijos bei krikščionybės vizija, jo sąmoningas ėjimas iš žydijos į pagonių tarpą neišvengiamai vedė krikščionis į sankirtį su žydais. Pirmajam amžiui po Kr. besibaigiant, Bažnyčia taip pat susidūrė su Romos imperija ir daug nuo jos nukentėjo, krikščionybei tampant atskira ir savita religija. Šie sankirčiai kėlė naujus klausimus ir reikalavo naujų sprendimų, tikėjimui bręstant skirtingomis aplinkybėmis.

Bažnyčios sankirtis su žydija. Apaštalų amžiui pasibaigus, Bažnyčios vadovavimas perėjo į naujas rankas. Apaštalų amžiaus krikščionybė turėjo daug ką bendro su žydija, ne vien tik savo religinį kraitį. Tačiau ir tuomet sankirčių su žydais netrūko. Vėliau, pagonims atsivertėliams ėmus vadovauti Bendrijai, įtampa tarp krikščionių ir žydų dar labiau padidėjo. Žydai krikščionys Palestinoje ėmė pajusti jiems augantį priešiškumą. Savo tautiečių jie buvo laikomi atskalūnais, lygiai nepriimtinais kaip ir apsikrikštiję pagonys. Jeruzalės krikščionių bendrija buvo varginama anksčiau niekuomet nepatirto persekiojimo, kuriuo užsiėmė žydų įstaigos po Pauliaus mirties. Su Jeruzalės sunaikinimu 70 m. susiję įvykiai užantspaudavo kryptį būsimųjų santykių tarp krikščionių ir žydų. Žydiškoji krikščionija visiškai atsiskyrė nuo tragiško žydijos likimo, o žydų bendrija iš savo pusės atmetė krikščionybę. Tautinės tragedijos akivaizdoje nemaža žydų priėmė mesijinį krikščionių tikėjimą, tačiau pirmojo amžiaus po Kr. pabaigoje, kai rabiniškoji žydija6 vėl sujungė išblaškytus žydus, atsivėrė bedugnė tarp žydų ir krikščionių tikėjimo. Jau nebebuvo galima priklausyti abiem religinėm bendrijom, pasirinkimas vienos arba kitos buvo galutinas.

Tiek žydiški, tiek krikščioniški šaltiniai liudija šį augantį priešiškumą tarp žydų ir krikščionių pirmojo amžiaus pabaigoje. To laiko rabiniškoji žydija krikščionis vadina minim (atskalūnais) ir rodo didelį baiminimąsi, kad naujasis tikėjimas pakenks žydų religijos savitumui. Šiuo metu atsirado ir pasakojimas apie Jėzų, kad jis buvęs pavainikis — Marijos ir romėnų kareivio sūnus.7 Tuomet krikščionys savo evangelijose ėmė kaltinti žydų vadus, jog jie atsakingi už Jėzaus mirtį. Mato evangelijoje parašyta, kad Jėzaus teisme žydai šaukė: "Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų" (Mt 27,25). Šie evangelijos žodžiai susieja žydų tautos tragišką likimą su jų tariama kalte, nuteisiant Jėzų mirti. Kadangi jie užrašyti tiktai Evangelijoje pagal Matą, reikia manyti, kad tai yra stiprėjančio priešiškumo tarp žydų ir krikščionių išdava.

Žydų religinių įstaigų grubus elgesys su apsikrikštijusiais žydais taip pat atsispindi Naujojo Testamento knygose. Evangelijų pasakojimuose išryškinami sankirčiai Jėzaus susitikimuose su fariziejais (Mk 2-3), Jėzaus įspėjime apie būsimą persekiojimą Morkaus apokalipsėje (Mk 13, 5-13) ir pasakojimuose apie mokinių siuntimą skelbti Karalystės (Mt 10, 17-25; žr. Lk 12, 4-12; 21, 12-19). Šie ypatingi įspėjimai apie žydų priešiškumą tikriausiai buvo krikščionių pridėti prie bendrų Jėzaus įspėjimų apie persekiojimą, kurį patirs Karalystės skelbėjai. Žydų priešiškumui didėjant, daugėja ir šie įspėjimai. Evangelijoje pagal Joną net trimis skirtingais atvejais pabrėžiama, kad kiekvienas, kuris išpažįsta Jėzų esant Kristumi (Mesiju), bus išmestas iš sinagogos (Jn 9,22; 12,42; 16,2). Krikščionių bendrijos Mažojoje Azijoje vietinę sinagogą vadino "Šėtono sinagoga" (Apr 2, 9-16; 3, 8-9), nes jiems buvo užginta į ją įeiti.

Šio priešiškumo apimtis pirmojo amžiaus pabaigoje pilnutinai pasirodo Jono evangelijoj, Jėzaus Kančios pasakojime. Jėzaus teismo metu vis kartojama, kad Pilotas neranda jame kaltės, bet jį pasmerkia mirčiai dėl žydų daromo spaudimo. Evangelijoje pagal Joną "žydai" sutapatinami su "netikėliais". Tai rodo, kad bendrija, kuriai ši evangelija buvo rašoma, jau nebežinojo, kad žydai buvo pasidaliję į įvairių pažiūrų grupes, kaip sa-dukiejai, fariziejai, esenai, bet visą žydiją apėmė žodžiu "žydai", išreiškiant ir jų priešiškumą Kristui bei jo mokslui. Iš kitos pusės, Jono evangelijos autorius rodo didelę pagarbą žydiškoms krikščionybės šaknims. Pokalbyje su samariete Jėzus sako: "Jūs [samariečiai] garbinate, ko nepažįstate, o mes [žydai] garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų" (Jn 4, 22). Tačiau kitoje vietoje Jono evangelijoje pats Jėzus kaltina savuosius: "... didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė" (Jn 19, 11), t. y. žydams, kurie jį įdavė romėnų valdžiai. Jono evangelijos rašymo metu sankirčius tarp žydų ir krikščionių liudija dažni paniekinantys žydų klausimai: "Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?' Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?! Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus!?'" (Jn 6, 42). Ir vėl: "Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?" (Jn 8, 53). Nuo Jono evangelijos prologo, kur sakoma, jog "Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė" (Jn 1, 11), ligi knygos pabaigos tęsiasi ta pati tema: žydai — kietasprandžiai ir akli — atsisako priimti Dievo siųstąjį Mesiją, Jėzų.

Šį priešiškumą tarp žydų ir krikščionių pirmojo amžiaus pabaigoje liudija ne vien žydiškoji bei krikščioniškoji to meto raštija, bet ir užuominos bendruose istoriniuose šaltiniuose. Apaštalų darbuose Lukas rašo, kad Erodo Agripos I-ojo nukankinimas Jokūbo (ir Jono?) "patiko žydams". Tačiau neatrodo, kad Erodas Agripa I buvo pirmutinis, kuris persekiojo krikščionis. Kaip ten bebūtų, jis persekiojimą atkakliai vykdė, suimdamas Petrą (Apd 12, 3). Petras, stebuklingai išvaduotas iš kalėjimo, pasitraukė iš Jeruzalės (Apd 12, 2-19). Jeruzalės krikščionių bendrijai netekus Petro ir Jokūbo (gal net ir Jono), įtampa tarp žydų ir krikščionių lyg ir atslūgo. Gi Jokūbui, Jėzaus giminaičiui, tapus Jeruzalės bendrijos galva (Apd 12, 17; Gal 1, 19; 2, 9), krikščionių santykiai su žydijos vadais net pasitaisė. Mat, Jokūbas buvo perdėm pagarbus žydų religijai ir jos papročiams, reikalaudamas, kad ir apsikrikštiję pagonys juos gerbtų (Apd 15, 13-21; 21, 25). Pauliui atvykus į Jeruzalę, Jokūbas nejaukiai pasijuto, nes Paulius buvo žinomas savo nuolaidumu pagonims (Apd 21, 20-24).

Bent iki 62 m. po Kr. Jeruzalės krikščionys uoliai rodė savo prisirišimą prie žydiškų papročių, dalyvaudami Šventyklos apeigose ir laikydamiesi Įstatymo. Net ir Pauliaus sukelta maišatis nepakenkė geriems santykiams tarp žydų ir žydų krikščionių. Atrodo, kad žydai krikščionys neįsi-vėlė į šiuos ginčus ir nedarė jokių pastangų Paulių ginti. Kai kurie Naujojo Testamento tyrinėtojai net teigia, jog Pauliaus suėmimas ir perdavimas Romos valdžiai dar labiau pagerino santykius tarp žydų ir žydų krikščionių. Jų manymu, žydiškoji krikščionybė buvo begrįžtanti į savo žydiškąjį lopšį, save laikydama žydiškąja atskala.8

Du įvykiai išardė šią tarpusavio darną. Vienas jų buvo Jeruzalės krikščionių bendrijos vado, Jokūbo, nukankinimas vyriausio kunigo Anno įsakymu. Turime du vienas nuo kito nepriklausomus pasakojimus apie Jokūbo mirtį. Juozapas Flavijus, tuometinis žydų istorikas, rašo, kad vyriausias kunigas nuteisė Jokūbą užmušti akmenimis už žydų Įstatymo pažeidimą.9 Tuo metu Palestinoje nebuvo romėnų prokuratoriaus, nes Festas ką tik buvo miręs, o jo įpėdinis, Albinas, dar nebuvo spėjęs atvykti. Annas pasinaudojo gera proga vykdyti savo valią. Ar jis elgėsi iš pavydo, nuteisdamas Jokūbą? Galimas dalykas. Jokūbas buvo visų gerbiamas dėl savo doros laikysenos prieš Dievą ir prieš žmones. Žinant jo ištikimumą Mozės Įstatymui, jam primestas nusižengimas buvo iš piršto išlaužtas. Annas ir pačių žydų palankumo neturėjo, ir romėnams buvo įkyrėjęs. Naujasis prokuratorius jį pašalino iš vyriausio kunigo vietos.

Antrasis pasakojimas apie Jokūbo mirtį mus pasiekė dvigubu pavidalu per Euzebijų, kuris savo žinias sėmėsi iš dviejų Bažnyčios Tėvų: Klemenso Aleksandriečio (gyvenusio maždaug 200 m. po Kr.) ir Hegesipo, žydo krikščionio (gyvenusio maždaug 180 m. po Kr.).10 Pasak Euzebijaus, Jokūbas buvo nustumtas nuo Šventyklos šelmens ir pribaigtas lazdos smūgiu į galvą. Šiam kankinio mirties pasakojimui būdingas legendos stilius.
Abu pasakojimai sutaria, kad Jokūbas buvo pasmerktas oficialių veiksnių įsikišimu ir buvo nužudytas, nežiūrint jo populiarumo (o gal kaip tik dėl jo) Jeruzalės gyventojų tarpe.

Antrasis lemiamas įvykis, kuris išardė gerus santykius tarp žydų ir žydų krikščionių, buvo žydų sukilimas prieš romėnų valdžią 66-70 m. Pradžioje žydams pasisekė išlaisvinti dalį savo krašto, pasiskelbti nepriklausoma valstybe ir net nukalti savo pinigus. Tačiau menkai ginkluoti sukilėlių būriai neilgai atsilaikė prieš 60.000 romėnų karių, atsiųstų juos malšinti. 69 m. visa Palestina, išskyrus Jeruzalę ir tolimesnes tvirtoves prie Negyvosios jūros, vėl buvo Romos valdžioje. Vespa-zijonas, Romos legionų vadas, būtų galėjęs ir paskutinius sukilėlius sunaikinti, bet jo dėmesys buvo nukrypęs į Romą. Imperatoriui Neronui mirus, Vespazijonas planavo pasinaudoti proga ir užimti jo vietą. Kautynės Palestinoje jį mažiau domino negu rungtynės dėl imperatoriaus sosto Romoje. Pajutęs rytų legionų palankumą jam, nuskubėjo į Romą ir, kitiems varžovams pasitraukus, tapo imperatoriumi 69 m. Jo sūnus Titas perėmė vadovavimą legionams Palestinoje ir naujai apgulė Jeruzalės miestą.

Sostinės pasipriešinimas buvo ribotas, nes gynėjai nesutarė. Vieni nepritarė ginkluotam pasipriešinimui, tikėdamiesi, kad Dievas juos išlaisvins tinkamu laiku ir būdu. Kovingieji skelbė, kad jau pats laikas jėga išvaryti romėnus iš gimtojo krašto. Nors kovingųjų grupė buvo stipresnė, nesutarimas tęsėsi apgulimo metu. Sukilėliai užmušė Anną, buvusį vyriausiąjį kunigą, kuris nužudė Jokūbą. Tačiau žydai krikščionys vis vien laikėsi taikiosios grupės, vildamiesi Mesijo grįžimu atbaigti Dievo Karalystę.

Apgulimas, pradėtas 70 m. balandžio mėnesį, tęsėsi penketą mėnesių. Tūkstančiai mirė badu. Miestui pagaliau patekus į romėnų rankas, jis buvo visiškai sunaikintas, Šventykla sugriauta.

Jeruzalės krikščionių bendrijos likimas. Spėjama, kad Jeruzalės krikščionys nutarė bėgti dar prieš antrąjį apgulimą. Motyvas tikriausiai buvo išvengti mirties romėnų rankose. Tačiau Euzebijus aiškina, kad Jeruzalės krikščionys pabėgo į pagoniškąjį Pellos miestą pranašystės raginami.11 Šis teigimas kelia visą eilę klausimų. Kokia buvo toji pranašystė? Kodėl liepta bėgti į neapkenčiamų pagonių miestą, kurį tik prieš porą metų puolė žydai sukilėliai? Kodėl žydai krikščionys, taip rūpestingai vengę santykių su pagonimis, dabar ryžosi pas juos ieškoti prieglaudos? Nesunku prileisti, kad, mirties pavojui gresiant, religiniai dvejojimai tapo antraeiliais. Pella kaip tik buvo saugiausia vieta žydams, nepritariantiems sukilimui, nes čia jų neužkabins nei romėnai, nei sukilėliai. Likti Jeruzalėje buvo dvigubas pavojus: romėnai galėjo juos palaikyti sukilėliais, o sukilėliai — išdavikais. Taigi, sprendimas bėgti į Pellą buvo praktiškas ir gyvenimiškas.

Pasak Euzebijaus, žydai krikščionys išbėgo, norėdami išgelbėti Jėzaus artimuosius, perėmusius Jeruzalės bendrijos vadovavimą, nuo romėnų.12 Jis teigia, kad romėnų imperatoriai, pradedant Ves-pazijonu, bandė sunaikinti Dovydo giminę, norėdami visam laikui išrauti žydijos viltį Dovydo dinastijos atgaivinimu. Kadangi Jėzus buvo iš "Dovydo giminės" (Rom 1, 4), tai ir visi jo giminės priklausė karališkai šeimai. Jiems visiems grėsė mirties pavojus.

Euzebijaus pasakojimas yra legendinis ir mažai duoda tikrų istorinių žinių. Iš jo galima daryti išvadą, kad romėnai nesuprato krikščionių mesijinio tikėjimo, jį sutapatindami su tautine žydijos viltimi. Be to, jis liudija, jog Euzebijaus laikais mažai tebuvo žinoma apie Jeruzalės krikščionių likimą, romėnams sunaikinus miestą ir Šventyklą. Jo minimas pranašo žodis galbūt yra išlikęs sinoptinių evangelijų apokalipsėse, kurios randamos prieš Kančios pasakojimą (Mk 13; Mt 24; Lk 21). Morkaus įterptinis sakinys "skaitytojas teįsidėmi!" (Mk 13, 14) atkreipia dėmesį į pranašystę, kuri buvo plačiai žinoma Jeruzalėje sukilimo metu.13 Taigi tikslių žinių apie Jeruzalės bėglius nėra. Iš Naujojo Testamento aišku, kad krikščionys Jeruzalės sugriovimą laikė Dievo bausme žydijai už Jėzaus, Mesijo, atmetimą. Šiuo įsitikinimu alsuoja evangelijos. Sinoptikų apokalipsės rodo, kad krikščionių požiūriu Jeruzalės tragedija buvo paskutinis mostas Dievo išganymo plane, kuris prasidėjo Jėzaus gimimu. Tai buvo ženklas, kad Senoji Sandora pasibaigė, o jos vietą užėmė Naujasis Izraelis, Jėzaus sekėjų Bendrija.
Ištikimųjų žydų likučiui, baisūs 70-jų m. įvykiai rodė, jog jiems būtina iš naujo susiburti, kad išlaikytų tautos religinį kraitį bei tautinės savimonės žiežirbą. Įvairūs religinių pažiūrų skirtumai nublanko prieš visiško išmirimo pavojų. Šiam žydų atsistatymui vadovavo fariziejai, kurių galvosena vyravo Palestinoje pirmojo amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Rabiniškasis fariziejizmas tapo labai svarbiu veiksniu, išlaikant žydijos savimonę ir tapatybę, bet jis buvo ir priežastis vis didėjančios spragos tarp žydų ir krikščionių.

Imperatoriui Adrijonui valdant, žydai dar sykį bandė nusikratyti Romos jungo, įliepsnodami naują sukilimą 132-135 m. Sukilėlių partizanų vadas, Simonas Bar-Kochba (Žvaigždės sūnus),14 arba Bar-Koziba (Melagio sūnus), persekiojo tuos žydus krikščionis, kurie atsisakė sukilimą remti.15 Romai sukilimą numalšinus, ir žydai, ir krikščionys buvo išvaryti iš Palestinos. Jeruzalės vietoje buvo pastatytas pagoniškas miestas vardu Aelia Capitolina. Taip žydų ir krikščionių nesutarimai buvo perkelti į įvairias Romos imperijos provincijas. Jie tęsėsi žydų sinagogose ir krikščionių bendrijose.


VLADAS MEŠKĖNAS Turgaus įspūdžiai (aliejus, 1972 m.)

Savitas žydiškos krikščionybės palikimas visiškai neišnyko. Antro ir ketvirto amžiaus raštai užsimena apie žydų krikščionių grupeles, gyvenančias į rytus nuo Jordano upės. Tai galėjo būti pirmojo amžiaus žydų krikščionių likučiai. Viena šių grupelių save vadino ebionitais (vargdieniais). Jeruzalės žydų krikščionių bendrija buvo naudojusi šį vardą (Gal 2, 10; Rom 15, 26). Vėlesnieji ebionitai vadovavosi žydišku Įstatymu ir tikėjimo kraičiu. Iš krikščioniškųjų Raštų jie priėmė tik Evangeliją pagal Matą ir su ta nevisiškai sutarė neigdami, kad Jėzus gimė iš mergelės. Matuojant Pauliaus skelbiamos krikščionybės mastu ir atsimenant antro amžiaus Bažnyčios Tėvų rūpestį išsaugoti tikrą tikėjimą, ebionitų krikščioniškumas turėjo atrodyti kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Apaštalų likimas. Daugumos iš Jėzaus dvylikos apaštalų likimas mums nežinomas. Jokūbo Viešpaties giminaičio, mirtis jau paminėta. Judas kurio laišką turime Naujajame Testamente, save vadina "Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis" (Jud 1). Evangelijose minimas vienas Jėzaus giminaitis tuo vardu (Mk 6, 3; Mt 13, 55), bet apie jį nieko daugiau nežinoma.

Jokūbo ir Jono, Zebediejaus sūnų (Mk 1, 19; 3, 17; 10, 35), likimas mums tėra žinomas iš kai kurių užuominų. Jau buvo paminėta, kad Jokūbas, Jono brolis (skirtingas asmuo nuo Jokūbo, Jėzaus giminaičio), buvo pirmoji Erodo Agripos I auka Jeruzalės krikščionių persekiojime (44 m. po Kr.; Apd 12, 2). Apie Joną tėra viena kitai prieštaraujančių žinučių. Morkaus evangelijoje Jėzus įspėja, kad Zebediejaus sūnūs turės gerti taurę, kurią jis pats gers — t. y. mirs dėl Dievo Karalystės (Mk 10, 39). Vėlesnėje krikščionių raštijoje teigiama, jog Jonas mirė drauge su savo broliu Jokūbu Erodo Agripos I persekiojimo metu.18 Tuo tarpu Ireniejus (maždaug 180-200 m. po Kr.) sako, kad "Jonas, Viešpaties mokinys" buvęs "ištikimu liudininku Apaštalų tikėjimo kraičiui" Efezo bendrijoje "iki Trajano laikų" (t. y. 98 - 117 m. po Kr.).17 Tiesa, Ireniejus šio jono nevadina Zebediejaus sūnumi, bet "Viešpaties mokiniu". Jono evangelija mini "mokinį, kurį Jėzus mylėjo" (Jn 13, 23; 19, 26; 21, 20). Pagal Euzebijų, Ireniejus sutapatino Joną, Viešpaties mokinį su Jonu, Zebediejaus sūnumi, sekdamas Polikarpą, Smirnos vyskupą, kuris pats buvo Jono mokinys. Todėl lre-niejaus žinios laikomos labai vertingomis.18

Apaštalų darbai pasakoja, kad Petras iškeliavo iš Jeruzalės, Erodui Agripai I ėmus persekioti krikščionis. Ta užuomina trumpa ir aiški: "Paskui [po stebuklingo išvadavimo iš kalėjimo] iškeliavo kur kitur" (Apd 12, 17). Petras vėl pasirodo Jeruzalės susirinkimo metu (Apd 15). Atrodo, kad Petras paskyrė savo gyvenimą misijų kelionėms. Vėlesnis Bendrijos atminties kraitis teigia, jog Petras nukeliavo į Romą, ten tapo pirmuoju bendrijos vyskupu ir ten mirė kankinio mirtimi ant kryžiaus 64 m., Nerono persekiojimo metu.19 Kadangi Petras nebuvo Romos pilietis, jis galėjo būti nukryžiuotas. Pauliui, kaip Romos piliečiui, ši bausmė nebuvo taikoma, jam buvo nukirsta galva. Petro mirties ir palaidojimo vieta buvo Nerono soduose, anapus Tiberio upės. Čia archeologai rado pagonių kapines, kuriose buvęs paminklas, pastatytas Romos krikščionių bendrijos Petro garbei. Šioje vietoje Konstantino valdymo metu, IV a. buvo pastatyta šv. Petro bazilika. Dabartinė bazilika yra XVI a. renesanso šedevras.

Apie kitus apaštalus bei jų likimą teturime legendas. Pasakojama, kad Tomas nukeliavo į Indiją; Andriejus, Petro brolis, skelbė Kristų šiaurinėje Graikijoje, Skitijoje ir buvo nukryžiuotas Patras (Peleponeso) mieste.

Visų svarbiausias apaštalų paliktas paminklas — tai jų, liudytojų, pasišventimas prisikėlusiam Kristui ir jo skelbimo tęsimas Dvasios jėga, kol mažutė Jėzaus sekėjų saujelė tapo Bendrija, galinčia nešti Gerąją Naujieną į visus pasaulio kraštus.

Didėjantis krikščionių sankirtis su Romos imperija. Pauliaus ir jo bendradarbių pastangų dėka Evangelija banguote nubangavo per plačiąją Romos imperiją. Sąjūdžio sėkmė kai kuriose vietose buvo tiesiog nuostabi. Po Pauliaus mirties krikščionių bendrijos vis turėjo skaitytis su žydų priešiškumu, bet jas dar labiau ėmė varginti sankirtis su Romos imperija. Krikščionių susidūrimas su vietos religine bei politine santvarka buvo neišvengiamas, tačiau iš to išsivystė sankirčiai ne todėl, kad krikščionys to norėjo, bet todėl, kad plintanti ir stiprėjanti krikščionybė savo galvosena ir elgsena labai išsiskyrė iš kitų religijų imperijoje — net žydų!

Krikščionys nebuvo nusistatę prieš valdžią. Fariziejams ir erodininkams bandant sugauti Jėzų kalboje, Morkus duoda tokį Jėzaus atsakymą: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui" (Mk 12, 17). Jėzus savo santūria laikysena buvo artimesnis tiems žydams, kurie atsisakė sukilti prieš Romą. Pagal šią pažiūrą, paklusnumas esamai valdžiai neneigia pirminės Dievo valdžios žmogaus gyvenime.

Ir Paulius buvo panašaus nusiteikimo. Jis ragino Romos krikščionis paklusti valdiškoms įstaigoms, "nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir visokios veikiančios valdžios yra Dievo nustatytos" (Rom 13, 1). Šie Pauliaus žodžiai kai kada būdavo aiškinami taip, kad krikščionis turi pasiduoti kiekvienai valdžiai ir niekuomet negali priešintis. Tačiau tai nėra Pauliaus mokymas. Pagal Paulių, Dievo valia ne tik viršija civilinę valdžią, bet pastaroji iš viso yra tik laikinas dalykas, priklausąs "šiam praeinančiam amžiui". Jos uždavinys — sukurti darną visuomenėje pagal Dievo valią. Paulius niekuomet neprieštaravo Romos imperijos reikalavimui, kad jos piliečiai būtų ištikimi. O vis dėlto ir Jėzus, ir Paulius buvo Romos valdžios pasmerkti mirčiai dėl politinių išskaičiavimų. Romai nerūpėjo jų mokslo turinys, bet jo pasekmės. Vieši susibūrimai ir sąjūdžiai gali pakenkti viešajai tvarkai, todėl Roma ėmė juos tramdyti. Krikščionybė atrodo pavojinga taikai (Pax), kuri rėmėsi religiniu pakantumu! Taigi, pirmuosius krikščionybės kankinius pagimdė ne religinis nepakantumas, o politiniai išskaičiavimai.
Iš tikro maža teturime tikslių žinių, kaip plačiai siekė krikščionių sankirčiai su Romos imperija. Pirmieji aiškūs faktai yra iš imperatoriaus Nerono laikų (54-68 m. po Kr.) ir liečia tik Romos krikščionis. 64 m. vasarą Romos miestas buvo padegtas. Gaisras siautė daugiau kaip šešetą dienų ir sunaikino didesnę miesto dalį. Kaltininkas, atrodo, bus buvęs pats Neronas, kuris norėjo praplėsti savo sodus ir rūmus. Romėnų istorikas Tacitas rašo, kad, Romos gyventojams ėmus Neroną kaltinti, jis, "save teisindamas, kitus padarė atpirkimo ožiais, imdamas bausti įmantriausiomis kančiomis grupę žmonių, nekenčiamų dėl savo pasibjaurėtino gyvenimo būdo, kuriuos miesto gyventojai vadino krikščionimis".20 Krikščionys buvo suiminėjami ir verčiami prisipažinti, kas esą. "Tada, remiantis jų pačių prisipažinimu, daugelis jų buvo pasmerkti mirčiai, ne tiek už padegimą, kiek dėl jų neapykantos žmonijai. Išdaigus žiaurumas lydėjo jų mirties bausmės vykdymą. Aprengti laukinių žvėrių kailiais, jie mirė šunų draskomi. Prikalti prie kryžiaus arba paversti gyvais žibintais, mirė apšviesdami naktį".21

Šis aprašymas duoda daug svarbių žinių. Pirmoje vietoje, aišku, kad jau tuo metu krikščionys buvo Romos valdžiai žinomi kaip savita grupė. Jie nebuvo tapatinami su žydais. Padarydamas krikščionis atpirkimo ožiais, Neronas gudriai pasinaudojo bendra miesto gyventojų neapykanta jiems. Tacitas, rašydamas keturiasdešimt metų vėliau, nors Nerono elgesio ir nepateisina, tačiau sutinka su krikščionims primestu kaltinimu: "dėl jų neapykantos žmonijai" ("propter odium generis numani"). Svetonijus, Tacito bendraamžis, tarp Nerono "gerų ir išmintingų" darbų mini ir krikščionių persekiojimą, nes jie "skelbia naujus prietarus, pavojingus visuomenei".22 Naujojo Testamento knygose ir II a. krikščionių raštijoje Romos priešiškumas krikščionims ryškiai atsispindi.

Sunku suprasti šio nepakantumo priežastis. Viena tačiau yra aišku: visas tuometinis imperijos viešasis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su valstybės garbinimu. To garbinimo apeigos buvo kasdienis viešojo gyvenimo reiškinys. Krikščionys su savo griežtu monoteistiniu tikėjimu, su savo eschatologine aistra ir nuošaliais susirinkimais, noromis ar nenoromis, išsiskyrė iš kitų, vengdami visiems įprastų papročių. Šis atsiribojimas nuo visuomenės (graikų kalba amixia — nesimaišy-mas, šalinimasis) krikščionių kaimynams atrodė keistas ir pavojingas. Turėjo būti ypatingai sunku, kai vienas šeimos narys tapdavo krikščioniu, o kiti likdavo pagonys. Įtampa ir sankirčiai buvo neišvengiami. O tokių mišrių šeimų buvo daug. Apokrifinė krikščionių raštija dažnai pasakoja, kaip šis ar anas apaštalas tapo kankiniu, nes savo skelbimu atvertė kurio nors įtakingo Romos piliečio žmoną. Ši, įtikėjusi Kristų, sekdama griežtu apaštalo ar misininko mokslu, atsisakydavo atlikti santuokos įsipareigojimus. Ši padėtis ir privedė ne vieną Evangelijos skelbėją prie kankinio mirties.

Iš vienos pusės, žydų ir krikščionių padėtis Romos imperijoje buvo panaši. Abi bendrijos, norėdamos išlaikyti savo tapatybę, nesutapo su imperijos visuomenine samprata bei sąranga. Todėl abi susilaukė įtarinėjimų ir paniekinimo. Žydai, tiesa, buvo sau išsikovoję ypatingą Dievo garbinimo apeigų teisę imperijoje. Pradžioje Romos valdininkai krikščionis laikė žydijos atskala ir su jais elgėsi panašiai, kaip su žydais. Jų suėmimas, įkalinimas arba ištrėmimas buvo vykdomi viešos tvarkos sumetimais, o ne dėl religinio nepakantumo. Kai po 66-70 m. sukilimo krikščionys galutinai atsiskyrė nuo žydų, jų teisinės padėties klausimas imperijoje savaime iškilo.

Nerono persekiojimas palietė tik Romos krikščionių bendriją ir ją kone visiškai išnaikino. Imant Tacito žodžius už gryną pinigą, persekiojimas sunaikino "didelį skaičių", tad liko vien saujelė krikščionių Romos mieste. Šie, atrodo, buvo iš vargingesnių visuomenės sluoksnių, nes būdavo kankinami gėdingais ir pasityčiojančiais būdais. Tokios bausmės nebūtų buvę taikomos Romos imperijos piliečiams. Šią išvadą patvirtina Petro ir Pauliaus skirtingos mirties bausmės: Petras, nepilietis, buvo nukryžiuotas, o Paulius, pilietis, galėjo garbingai mirti, jam nukertant galvą.

Reikia stebėtis, kad Nerono persekiojimas nepaliko daugiau ir gilesnių pėdsakų tuometinėje krikščionių raštijoje. Iš turimų užuominų sunku apčiuopti persekiojimo apimtį ir įtaką tolimesniems santykiams tarp krikščionijos ir Romos imperijos.

Po Nerono, manoma, imperatorius Domicijo-nas (81-96 m. po Kr.) atnaujino krikščionių persekiojimą.23 Jis pirmasis iš Romos imperatorių reikalavo savo asmeniui dievams skirto garbinimo, kuris iki tada buvo suteikiamas tik mirusiems valdovams. Jis taip pat įsakė, kad į jį viešai būtų kreipiamasi "Viešpats ir Dievas" (Dominus et Deus) titulu. Kiekvienas, kuris atsisakė dalyvauti religinėse imperatoriaus garbinimo apeigose, buvo laikomas nusikaltėliu ne tik viešajai tvarkai (cri-men laesae maiestatis), bet ir religijai. Krikščionims šie reikalavimai buvo nepriimtini.

Išleidus šiuos nuostatus, 95 m. Domicijonas apkaltino daugelį aukštos kilmės romėnų "bedieviškumu" ir laikymusi žydų papročių. Konsulas Flavijus Klemensas buvo nubaustas mirtimi, o jo žmona Flavija Domitilla, imperatoriaus dukterėčia, buvo ištremta iš Romos. Ar Flavijus Klemensas ir jo žmona buvo krikščionys ir todėl nukentėjo dėl "bedieviškumo" — atsisakė Domicijoną vadinti dievu? Daugelis mokslininkų mano, kad taip ir buvo. Šią išvadą patvirtina archeologinis radinys. Vienoje iš ankstyviausių krikščionių katakombų Romoje atrasti įrašai sienose liudija, jog tai buvo Flavijaus Klemenso ir Flavijos Domitillos dovana krikščionims. Taigi, jie abu tikriausiai patys buvo krikščionys.

Jono Apreiškimas buvo parašytas maždaug šiuo metu, kai Domicijonas, apsirgęs "dieviškumo liga", ėmė persekioti visus, atsisakančius jį pripažinti dievu. Ši knyga yra vienintelis šaltinis žinių apie krikščionių padėtį imperijos provincijose pirmojo amžiaus pabaigoje. Ji bent užuominomis parodo, kaip sunku buvo išlikti krikščioniu tuo metu. Iš nekrikščioniškų šaltinių yra likę pora laiškų iš imperatoriaus Trajano (98-117 m. po Kr.) susirašinėjimo su Plinijum Jaunesniuoju, Ponto-Bitinijos Mažojoje Azijoje valdytoju. Laiškai rašyti maždaug 110 metais.24 Plinijus susirėmė su krikščionimis, nes Trajanas buvo uždraudęs slaptus susirinkimus. Mat, Roma ruošėsi kariauti su Partijos karalyste ir Trajanas bijojo politinio maišto Mažojoje Azijoje. Slapti susibūrimai galėjo tapti maištininkų lopšiais.

Plinijus, mažai apie krikščionis težinodamas, rašė Trajanui, klausdamas, kaip juos tardyti ir bausti. Drauge pranešė, ką ligi šiol daręs. Pirmiausia jis apkaltintuosius klausinėjęs, ar jie tikrai krikščionys. Jiems atsakius teigiamai, jis klausęs antrą ir trečią kartą, grasindamas juos bausti mirtimi. Jiems užsispyrusiai atsisakius paneigti, jog esą krikščionys, jis juos nubaudęs. Tą pačią procedūrą naudojęs ir su tais, kurie kaimynų būdavo apskųsti. Suimtajam paneigus, kad jis krikščionis, Plinijus liepdavęs šauktis valstybinių dievų ir pagarbinti imperatoriaus statulą smilkalais it vynu. Jis taip pat reikalavęs, kad jie keiktų Kristų. Ne sykį apskųstieji sakėsi kadaise buvę krikščionys, bet dabar jau nebesą. Tačiau, net ir būdami krikščionys, jie nieko blogo nedarę, tik susirinkę giedodavę giesmes Kristui kaip Dievui (carmen dicere Christo), pasižadėdavę nevogti, neplėšikauti, nesvetimauti, laikytis žodžio ir grąžinti paskolas. Jie dar tarpusavy dalindavęsi kukliu valgiu.
Trajanas pagyrė Plinijaus elgesį ir nurodė, kad krikščionys neturi būti ieškomi, tačiau jei jie kitų apskundžiami ir įduodami, tuomet reikia juos bausti. Kiekvienas, kuris paneigia esąs krikščionis ir sutinka pagarbinti dievus, turi susilaukti pasigailėjimo. Be to, negalima paisyti anoniminių įskundimų.

Trajano nuosprendis rodo, kad krikščionybė buvo laikoma neteisėta religija, nes "krikščionis kaip toks" (nomen ipsum) turėjo būti baudžiamas.
Paprastam romėnų piliečiui, net ir imperatoriui, krikščionių tikėjimas ir elgesys atrodė žmones tvirkiną ir beprotiški prietarai. Plinijus Jaunesnysis, būdamas politeistas ir pakantus įvairioms religijoms, negalėjo suprasti, kaip valstybinių dievų pripažinimas ir imperatoriaus pagarbinimas galėtų pažeisti kieno nors religinius įsitikinimus.

Trajano nuosprendis lietė tik Mažąją Aziją. Neaišku, ar krikščionių persekiojimas paplito po visą Romos imperiją. Net ir Trajano valdymo metu tegirdime apie pavienius kankinius. Panašiai ir su jo įpėdiniais. Žinome, kad Ignacas, Antiocho vyskupas, mirė kankiniu Romoje; Simeonas, Klopo sūnus, Jėzaus pusbrolis, buvo nukankintas Palestinoje. Anksčiausias iš patikimų pranešimų apie krikščionis kankinius mini Smirnos vyskupą Polikarpą, nužudytą 155-156 m. po Kr. Šis pranešimas gyvai pavaizduoja valdžios elgesį su krikščionimis Mažojoje Azijoje, sekant Plinijaus ir Trajano nurodymais aukščiau minėtuose laiškuose.25
Taigi, krikščionių Bendrija pirmojo amžiaus pabaigoje ir antrojo pradžioje pasižymėjo dviem bruožais: ji džiaugėsi savo narių padaugėjimu ir kentėjo vis didėjančius persekiojimus. Ji jau buvo padariusi milžinišką šuolį nuo Jėzaus ir Dvylikos laikų ir taip pat nuo Pauliaus grumtynių su žydų krikščionių priekaištais, skelbiant Evangeliją pagonims. Dabar Bažnyčiai kilo naujas uždavinys: aptarti save ir savo misiją ryšium su pasauline politika bei kultūra, nes Dievas
dosniai apreiškė mums savo malonę su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje (Ef 1, 9-10).

1. E. Hennecke & W. Schneemelcher, Netv Testament Apo-crypha (Philadelphia: NVestminster, 1965), II, p. 322-390.
2. Rudolf Schnackenburg, "Early Gnosticism", knygoje, kurią suredagavo H. H. Schultz, Jesus and His Times (Philadelphia: Fortress Press, 1971), p. 132-141; H. C. Kee, F. W. Young, K. Froehlich, Understanding the New Testament (Englevvood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1973), p. 232.
3. A. VVikenhauser, New Testament Introduction (New York: Herder & Herder, 1963), p. 34-35.
4. Kelių nuorašų angliškas vertimas yra knygoje The Ante-Nicene Fathers (Grand Rapids, Mich.: Eerdmans, išleidimo datos nėra), VIII, p. 73 ss.
5. Angliškas Kerygmata Petrou — Petro pamokslų — tekstas yra E. Hennecke ir W. Schneemelcher knygoj Netv Testament Apocrypha (Philadelphia: Westminster, 1965), II, p. 111-127.
6. Fariziejų grupė, išlikusi po žydų tautos tragedijos, iš naujo susibūrė ir iš jų išsivystė rabiniškoji žydija.
7. J. Klausner, Jesus of Nazareth (Boston: Beacon Press, 1964), p. 17-54. Joseph Klausner buvo vienas žymiausių žydų istorikų mūsų laikais. Gimė Lietuvoje 1874 m.
1. Taip teigia S.G.F. Brandon, The Fall of Jerusalem and the Christian Church: A Study of the Effects of the Jetoish Overthrotv of A.D. 70 on Christianity (London: S.P.C.K., 1957).
2. Antiquitates, 20, 9.1.

10. Euzebijus, Historia Ecclesiastica, II, 23, 4-18.
11. Euzebijus, Historia Ecclesiastica, III, 5.3.
12. Ten pat.
13. Kee, Young, Froehlich, ten pat, p. 238.
14. Bažnyčios Tėvai j j vadina Simonu Bar-Kochba — Žvaigždės sūnumi, nes žydai jį laikė Mesiju. Tačiau po sukilimo patys žydai jį ėmė pravardžiuoti Bar-Koziba — Melagio sūnumi, arba Suvedžiotoju. Žr. Yigael Yadin, Bar-Kokhba (New York: Random House, 1971), p. 18.
15. J. A. Fitzmyer, "The Bar-Cochba Period", veikale, kurį redagavo J. L. McKenzie, The Bible in Current Catholic Thought (New York: Herder & Herder, 1962), p. 133-168.
16. James L. Price, Interpreting the New Testament (New York: Holt, Rinehart and Winston, 1967), p. 517-518.
17. Euzebijus, Historia Ecclesiastica, III, 23, cituoja Ireniejų. Pats Ireniejus apie Joną rašo Adversus Haereses, 1,9-3, IL22.5; 11,3.4; V.33.3.
18. Raymond E. Brown, The Gospel According to John I-XII (Anchor Bible, 29; Garden City, N.Y.: Doubleday, 1966), p. LXXXV — CIV; C. K. Barrett, The Gospel
According to John (London: S.P.C.K., 1955), p. 83-92.
19. Daniel W. O'Connor, Peter in Rome: The Literary, Liturgical and Archeological Evidence (New York: Co-lumbia University Press, 1969). Oscar Cullmann, Peter: Disciple, Apostle, Martyr (pataisytas leidimas; Phila-delphia: VVestminster, 1963).
20. Tacitus, Annalia, XV, 40.44. Vertimą į anglų kalbą galime rasti M. Grant knygoje Tacitus: The Annals of Imperial Rome (Baltimore: Penguin, 1956), p. 354.
21. Tacitus, ten pat. (Abu cituojamieji tekstai yra ir lietuviškame vertime Tacito Rinktiniai raštai, 1972, p. 224-225. Šis vertimas buvo panaudotas ir A. Rubšio str. Aiduose, 1977, Nr. 6, p. 244. — Red.)
22. Suetonius, Vita Neronis, 16.
23. Puiki šio klausimo studija E. Stauffer, Christ and the Caesars (Philadelphia: VVestminster, 1955), p. 147-191.
24. Šiuos laiškus galima rasti J. Stevenson knygoje A New Eusebius: Documents Illustrative of the Church to A.D. 337 (London: S.P.C.K., 1957), p. 13-16.
25. R. M. Grant (red.), The Apostolic Fathers: A Neu> Trans-lation and Commentary (Camden, N.J.: Nelson, 1967), p. 47-83. Apie persekiojimus apskritai žr. W. H. C. Freud, Martyrdom and Persecution in the Early Church: A Study of a Conflict from the Maccabees to Donatus (Oxford: Blackwell, 1965).


Vladas Meškėnas John Olsen portretas (pastelė, 1962)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai