Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Taktika kovoje su blogybėmis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mc.   


RELIGINIS GYVENIMAS


Kartas nuo karto kova su blogybėmis sukelia visuomenėje nerimo ir net triukšmo. Reikalinga tad turėti čia kurių nors gairių. Jų kaip tik ir duoda Tasai, Kuris atėjo į pasaulį pergalėti blogį. Kristaus pavyzdys šiuo atžvilgiu yra labai būdingas.

1. „Nesipriešinti blogam“


Įžengęs į kalną ir apsuptas minių, Kristus savo pamoksle ištarė žodžius, kurie visais amžiais neduoda ramybės jautresnėms žmonių širdims: „non r e s i s t e r   e   m a l o“ — „nesipriešinti blogam“. Ta buvo priešginybė seniesiems Izraelio papročiams. „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: akis už aki ir dantis už dantį. Aš gi jums sakau: nesipriešinti blogam...“ (Mat. 5, 38—39). Tolstojus iš šitų žodžių sukūrė ištisą mokslą. Pasak jo blogybes reikia iškęsti, ne su jomis tiesioginiu būdu kovoti ir jas smerkti. Blogį naikina tik jo prisiėmimas ir iškentimas. Argi ir Kristus taip nedarė? Argi Jis priešinosi, kai rabinai pasiuntė tarnus į Alyvų sodą Jam sugauti? Priešingai, papeikė Petrą, kam šis panaudojo kardą. Argi Kristus nepergalėjo blogio tuo, kad ant kryžiaus jį iškentė ligi galo? Argi ne Jis galop pasakė, kad reikia leisti raugėms augti su kviečiais ligi pjūties? Per didelis apaštalų uolumas atrinkti piktuosius nuo gerųjų kaip tik buvo Kristaus nepriimtas. Pats tad mūsų Gelbėtojas parodė, kaip reikia su blogybėmis elgtis. Nesipriešinti blogam, leisti raugėms ramiai augti sykiu su kviečiais – štai principai, kurie apsprendžia visuomeninio veikimo taktiką.


Nors paviršium žiūrint, Tolstojaus aiškinimas yra pagrįstas Kristaus gyvenimo pavyzdžiais, tačiau savo esmėje jis yra toli gražu netikras. Jeigu atidžiai skaitysime Kalno Pamokslą, galėsime lengvai pastebėti, kad Kristus čia kalba apie mūsų santykius su asmeniniais mūsų priešais, bet anaiptol ne apie objektyviniame gyvenime besireiškiantį blogį. Izraelio tautoje buvo paprotys keršyti tiems, kurie mums yra ką nors bloga padarę. Keršto dėsnis valdė ano meto žmonių santykius. Tuo tarpu Kristus šitą dėsnį paneigia ir vietoje jo stato meilės dėsnį. Tame pačiame pamoksle, kaip jį mums atpasakoja Lukas, Kristus sako: „Mylėkite savo priešus ir gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia.“ (Luk. 6, 28). Ir čia pat priduria pavyzdžius: „Jei kas tau suduos į vieną veidą, atsuk jam ir antrą. Jei kas ims iš tavęs švarką, nekliudyk jam paimti dar ir apsiaustą“ (ibd. 29). „Jei kas tave vers eiti tūkstantį žingsnių, eik su juo dar du tūkstančius“ (Mat. 5, 41). Vietoje atsilyginti savo priešui blogiu, Kristus liepia atsilyginti gėriu.

Tačiau ar tai yra pasyvus blogio iškentimas? Anaiptol! Tai yra aktyvus jo sunaikinimas gėrio priemonėmis. Keršto dėsnis blogio nenaikina, nes jis vietoje vienos blogybės pastato kitą ir tuo būdu ją padvigubina. Jeigu aš, keršydamas už savo giminės užmušimą, užmušiu nusikaltėlį, pasaulyje bus padarytos d v i žmogžudystės. Tačiau jeigu vietoje savo priešą užmušęs, aš padarysiu jam gera, blogis ne tik nepadidės, bet dar sumažės, nes priešo širdyje bus pažadintas daugiau ar mažiau žmogiškumo jausmas, kuris privers galų gale nusikaltėlį susiprasti ir liautis bloga darius. Priešo meilė, geru darbu atsakymas į patirtas neteisybes yra geriausia priemonė palaikyti natūralius santykius bendruomenėje, nugalėti tuos, kurie mūsų nekenčia, ir sykiu kovoti su blogybėmis.

štai kokia yra minėto Kristaus posakio „nesipriešinti“ blogam prasmė. Nesipriešinti blogam žmogui blogu darbu, nes gelmė pašaukia gelmę, kaip gražiai sako psalmė. Atėjęs pasaulin nugalėti blogį, Kristus negalėjo pateisinti viso to, kas žmogaus gyvenime atsišauktų blogio aidu. Todėl jis ir paneigė kerštą. Vietoje jo jis pastatė meilę,, kuri visados aidi gėriu, skleisdama jo garsą visame pasaulyje. Bet tai nėra blogio prisiėmimas ir jo iškentimas. Tai yra blogio naikinimas ir kova su juo aukščiausiame laipsnyje. Kristus anaiptol nebuvo blogio atžvilgiu pasyvus stebėtojas. Šiam reikalui Jam nebūtų reikėję ateiti žemėn. Stebėti Jis būtų galėjęs, kaip tas Platono demiurgas, ir iš aukštybių. Jo misija kaip tik buvo aktyviai imtis kovoti prieš blogi ir jį nugalėti. Įdomu tad pažiūrėti, kaip mūsų Dieviškasis Mokytojas konkrečiai elgėsi su Jo kelyje pasitaikiusiomis blogybėmis. Ant kalno Jis buvo Didysis Teoretikas. Kaip tad Jis pats vykdė savo paskelbtus principus.

2. „Ir aš tavęs nepasmerksiu“


Vieną sykį, Jam bemokant šventykloje, atvedė Rašto žinovai ir fariziejai moterį, sugautą svetimoteriaujant. Pastatę prieš Jį nusikaltėlę jie sakė: „Mokytojau, ši moteris yra ką tik sugauta svetimoteriaujant. Mozės įstatymas mums liepa užmušti ją akmenimis. Tu gi ką pasakysi?“ (Jon. 8, 2—67). Kristus nieko neatsakė ir pasilenkęs rašė pirštu ant grindų. Bet kai kaltintojai nesiliovė jį klausinėję. Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų yra be nuodėmės, pirmas tegul meta į ją akmenį (ibd. 7). Ir vėl pasilenkęs rašė toliau. Tai išgirdę, žmonės vienas po kito pradėjo skirstytis. Pasiliko tiktai Jėzus ir svetimoterė. Tada Jis atsitiesęs“ paklausė ją: „Moteriške, kur yra tavo kaltintojai? Ar niekas tavęs nepasmerkė?“ O ji atsakė: „Niekas, Viešpatie“. Tada Kristus pridūrė: „Ir aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nenusidėk!“ (ibd. 8—11).

Arba vėl. Kartą Kristus užėjo į vieno fariziejaus namus. Kur buvus kur nebuvus, atsirado viena gatvės mergaitė, kuri atsinešė didelį kvepalų indą. Puolusi po Kristaus kojomis, ji ašaromis jas laistė, bučiavo ir savo plaukais šluostė, tepdama jas kvepalais. Namo šeimininkas pagalvojo: „Jei šis būtų pranašas, juk žinotų, kokia moteris Jį lyti; juk ji nusidėjėlė“ (Luk. 7, 39). Kristus įspėjęs jo mintį, pastebėjo: „Ar matai šią moterį? Atėjau į tavo namus, o tu nedavei vandens kojoms nusiplauti. O ji ašaromis jas nuplovė ir plaukais nušluostė. Tu mano galvos aliejumi nepatepei, o ji tepalais ištepė mano kojas. Todėl sakau tau: jai atleidžiama daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo“. Ir atsigręžęs į nusidėjėlę pasakė tą pat, ką ir anai šventyklos svetimoterei: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo. Eik ramybėje“ (ibd. 44—50).

Šitie pavyzdžiai atskleidžia Kristaus santykius su blogybėmis išvidiniame asmens gyvenime. Ir viena ir antra moteris buvo nusidėjėlės. Viena sulaužė savo ištikimybę, antra pardavinėjo savo kūną. Tačiau jų nuodėmės buvo jų vidaus pasaulyje. Tiesa, jos buvo žinomos ir kitiems. Jos gal net keldavo pasipiktinimo aplinkoje. Tačiau objektyviniais pavidalais jos nebuvo apsireiškusios. Nei viena nei antra moteris nesukūrė jokios sistemos, kurioje paleistuvystė būtų įteisinta ir svetimoterystė pagirta bei pripažinta. Priešingai, jos pačios jautė, kad jos negerai daro, kad jų veiksmai yra nuodėmės. Kas jas vertė nusidėti, mes nežinome. Gal silpnybė, gal meilė, gal skurdas. Bet kiekvienu atveju mums yra aišku, kad šios moterys savo darbus pergyveno kaip nusikaltimą.

Ir štai, kai Kristus susiduria su blogybėmis išvidiniame asmens gyvenime, kai Jis pastebi, kad blogybės yra jų pačių autorių laikomos blogybėmis, Jis elgiasi kaip gailestingas Atleidėjas. Tokiu atveju Jis nesmerkia ir bausmės nereikalauja. Be abejo, Jis tuo anaiptol neaprobuoja pačių blogybių. Šventyklos svetimoterei Jis aiškiai pastebėjo: ,,Eik ir daugiau nenusidėk“. Gyvenimas po atleidimo turi būti naujas. Jis negali pasilikti senojo tąsa. Tačiau kas buvo ligi šiol, tebūna pamiršta. Atgaila sunaikina senuosius darbus ir prikelia naują žmogų. Šiuo atžvilgiu Kristus elgiasi labai švelniai, duodamas pavyzdį visiems, kuriems tik tenka susitikti su asmeninės sąžinės tragedijomis. Atlaidumas ir supratimas čia yra pagrindinis dėsnis.

3. Galvažudžių landynė


Bet štai, mes susiduriame Kristaus gyvenime su eile visai kitokių apraiškų. Velykų metu atėjęs į Jeruzalę, Kristus rado šventykloje žmones, pardavinėjančius jaučius, avis ir balandžius aukai. Taip pat rado pinigų keitėjus, sėdinčius prie stalų ir varančius biznį. Tuomet Jis nusisuko iš virvučių pantį, išvarė visus — gyvulius ir žmones — iš šventyklos, išbarstė pinigus ir išvartė stalus (Jon. 2. 13—15), sakydamas: ,,Mano namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos galvažudžių landyne (Mat. 21, 13). Kas tai? Pykčio pašokimas? Vienkartinis netaktas?

Arba vėl. Visi žinome, kokiais žodžiais Kristus yra smerkęs fariziejus. „Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai apgavikai, kurie uždarėte žmonėms dangaus karalystę nei patys į ją neidami nei kitų jon neleisdami. Vargas jums, Rašto žionovai ir fariziejai apgavikai, kurie, kalbėdami ilgas maldas, suryjate našlių namus (Mat, 23, 13—14)... Vargas jums Rašto žinovai ir fariziejai apgavikai, kurie atiduodate dešimtinę iš mėtų ir kmynų, o nesilaikote svarbesnių įstatymų, paneigdami ir išmintį, ir gailestingumą, ir tikėjimą (ibd. 23)... Vargas jums Rašto žinovai ir fariziejai apgavikai, nes esate panašūs į pabaltintus karstus, kurie iš viršaus žmonėms atrodo gražūs, viduje gi yra pilni mirusiųjų kaulų ir visokio nešvarumo. Taip ir jūs iš viršaus atrodote žmonėms teisingi, o viduje esate pilni apgavystės ir niekšybės (ibd. 27 —28). Kas gi Kristui pažadino tokių smarkių žodžių? Kaip suprasti šitą Kristaus smarkavimą: kaip netaktą ar kaip būtinybę?

Asmeniniu matu matuojant, nei pinigų mainikautojai šventykloje nei fariziejai nebuvo blogesni už anas abi ištvirkėles moteris. Argi blogiau yra šventykloje pardavinėti jaučius ir avis, negu savo Kūną? Argi blogiau yra būti fariziejumi,, negu svetimotere? Anaiptol! Ir vis dėlto Kristus su svetimotere ir prostitute elgiasi labai atlaidžiai, o su spekuliantais ir fariziejais labai griežtai. Kodėl?

Jeigu palyginsime šių dviejų rūšių blogybes, lengvai galėsime suprasti Kristaus elgesio skirtumą. Nors anos abi moterys buvo padariusios didelių nuodėmių, tačiau, kaip esu sakęs, jų nusikaltimai pasiliko subjektyvus asmeninis jų sąžinės dalykas. Tuo tarpu ir spekuliantų ir fariziejų darbai jau buvo perėję į objektyvinį gyvenimą, virtę papročiais ir sistema. Čia ne kuris nors nesusipratėlis atsivedė į šventyklą jaučių ir avių, pasistatė stalų ir pradėjo biznį. Ne! Tai jau buvo paprotys. Tai jau buvo pastovus šventyklos išniekinimas. Atskiras žmogus čia galėjo būti net visiškai nekaltas, nes jis leidosi nešamas gal net ilgametės tradicijos. Susigyvenęs su šituo nelemtu papročiu, jis galėjo net nejausti jo nepadorumo. Tas pat yra ir su fariziejais. Jų gyvenimo būdas buvo ilgo auklėjimo vaisius. Jie buvo ruošiami iš pat mažens. Jų hipokritiška asketika, jų dvasios iškrypimas buvo įdiegiamas jau iš pat jaunystės. Čia taip pat atskiras žmogus galėjo būti visiškai nekaltas. Auklėjamas būti Rašto žinovu ar fariziejumi, jis savaimę nejučiomis susigyvendavo su šita sistema, įsiurbdavo į savo vidų ir apsivilkdavo tarsi kokiu dvasiniu drabužiu.

Prieš šituos tad papročius, prieš šitas tad sistemas kaip tik ir stojo Kristus savo griežtais žodžiais ir darbais. Jis čia netarė atleidimo ir suraminimo žodžių, nes atleisti galima žmogui, bet ne papročiui ar sistemai. Jeigu žmogaus darbas virsta papročiu ar sistema, jeigu jis objektyvuojasi gyvenime, jis turi būti tik sunaikintas. Jokio atleidimo čia negali būti. Jokio švelnumo ar paguodos čia negalima rodyti. Todėl kai Kristus varė iš šventyklos spekuliantus, kai smerkė fariziejus, tikrumoje jis smerkė ne atskiro žmogaus sąžinę, bet aną objektyvinę dvasią, anuos papročius ir tradicijas, kurios žmones žalojo ir blogį viešai skelbė. Ir čia Jis buvo labai rūstus. Čia jis buvo tikras Teisėjas, be atodairos skelbiąs pasmerkimo ištarmę. Tai nebuvo pasikarščiavimas ar netaktas, bet būtinas elgesys su objektyvinėmis gyvenimo blogybėmis.

4. Atleidimas ar pasmerkimas


Kokios tad taktikos reikia laikytis kovoje su visuomeninėmis blogybėmis, Kristaus pavyzdys, kaip matome, neduoda vieno kurio atsakymo. Šitoji taktika priklauso nuo to, kurios rūšies blogybė reikia sunaikinti. Jeigu kada nors savo veikime norėsime atvesti į gerą kelią atskirą žmogų, gelbėdamas jį iš jo sąžinės vingių, dramų ir gal net tragedijų, nebūkime niekados rūstūs, ir nemeskime pirmieji į jį akmens, - nes nė Kristus taip nedarė, nors niekas negalėjo Jame nurodyti nuodėmės. Tačiau kai susitiksime gyvenime su įsigalėjusiais ar tebeįsigalinčiais papročiais, kurio blogį iš asmeninės sąžinės perkelia į bendruomenės objektyvinį gyvenimą, smerkime jį be pasigalėjimo, nusivykime stiprų ir skaudų pantį ir išmuškime iš Tiesos, Gėrio ir Grožio šventyklos visus, kurie čia mėgina įsitaisyti savo spekuliacijai lizdus, nes taip darė ir Kristus, nors liturgijoje Jis yra nuolatos vadinamas Dievo Avinėliu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai