Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INTELEKTAS PODUKROS KELY PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   

FILOSOFINIS IR SOCIALINIS KLIMATAS INTELEKTUI TARPTI DABARTINĖJE AMERIKOJE

Alfonso Reyes žodžiais tariant, "Amerika yra utopija. Dar prieš jos atradimą, ji buvo gyva poetų svajonėse ir mokslininkų tyrinėjimuose". Nėra abejonės, kad tie poetai ir mokslininkai buvo europiečiai, tad esmėje filosofinės bei socialinės Amerikos šaknys gavo pradžią Europos dirvoje. Tačiau naujojo pasaulio dirva bei klimatas buvo skirtingi, tad ir atsineštinė Europos kultūra ilgainiui turėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Dvi pagrindinės kultūros tėkmės formavo šiaurės ir pietų Amerikų teritorijas nevienodai. Utopija buvo kuriama lotyniškuoju ir anglosaksiškuoju būdu. Į pietus nuo Rio Grande kūrėsi konkvistadoriai—ispaniškieji nugalėtojai drauge su misininkais, atstovaują Romos katalikų religijai bei kultūrai. Filosofiškai jie sietini su graikų ir romėnų išminties palikimu, pradedant Platonu ir Aristoteliu, per šv. Augustiną ir Tomą Akvinietį, ligi Tomo More ir Las Casas. To išdavoj naujajame pasauly užtinkame tradiciškai hierarchines religinės ir politinės organizacijos formas, kaip, pvz., pagarsė-jusioj jėzuitų valdoj (Imperio) Paragvajuj. Į šiaurę nuo pirmųjų kolonizavosi anglosaksai, protestantiškų denominacijų bei sektų atstovai. Jie taip pat sietini su Aristoteliu ir romėnų autoriais, kaip jie buvo pristatyti Ričardo Hooke-rio, kuris suvaidino protestantišką šv. Tomo Akviniečio rolę. Tačiau pagrindiniu anglosaksiškos utopijos kūrėju JAV reikia laikyti Joną Locke, besiremiant Galilėjum, Newtonu ir kitais naujųjų amžių atstovais. Vėliau 19 a. per prancūzus, Volterį ir enciklopedistus, Locke utopija paveikė ir lotynų Amerikos jėzuitų vadovaujamą visuomenę, kuri pasinešė demokratinių revoliucijų ir sekuliarizacijos keliu. Tad abi tėkmės suartėjo, ką liudija kad ir Romos katalikų teologų perėjimas nuo platoniškos į aristoteli-nę kryptį. F.S.C. Northropas pagrindiniu Vakarų civilizacijos bruožu laiko teoretinį pažinimo aspektą, pastatytiną prieš estetinį pažinimo aspektą, Rytuose. Panašiai ir Stasys Šalkauskis, pasirėmęs E. Heilo samprata, kalbėjo, kad Rytai — gamtos, o Vakarai — laisvės apraiškų kraštas. "Rytai gyvena visų pirma instinktu, jausmu, fantazija, intuicija; Vakarai stengias daugiau tvarkyti gyvenimą protu ir valia". Kiekvienu atveju tad intelektas privalėtų būti daugiau susijęs su Vakarų civilizacijos raida ir Europoje ir Amerikoje nei Rytuose. Ir iš tikrųjų, intelektualai yra dažnai minimi, giriami ar keikiami ypač dvidešimtajame šimtmety. Bet kad kas nors nepakaltintų žiūrovo, kurs zoologijos sode viską matęs, tiktai.... dramblio tai nepastebėjęs, aš visų pirma nuo jo ir pradėsiu, t.y. aptarsiu patį intelektą.

Pagal Jacques Barzuną ("The House of Intellect") yra trys būtinos intelekto apraiškos: 1. asmenys, kurie sąmoningai ir metodiškai naudojasi protu (mind); 2. formos ir įpročiai, rikiuoją veiksmus, kuriuose protas yra naudojamas ir 3. aplinkybės bei sąlygos, kuriose tie asmenys ir jų veiksmai egzistuoja. Intelektas yra šia prasme skirtinas nuo proto. Antra vertus, intelektas skirtinas nuo inteligencijos. Tik intelektualas turi intelektą. "Intelektas yra trumpiausias kelias ir bevielis siųstuvas, kuriuo protas gali peršokti ryšius, atpažinti sugebėjimą ir išreikšti tiesą."
Šiaip suprastas intelekto meistras — intelektualas yra visų pirma mokslininkas, profesorius, filosofas, rašytojas, kuris sistemingai siekia sukurti nemirštančias vertybes, kurios ir sudaro žmonijos kultūrą bei civilizaciją, kūrėjų sukauptą per amžius. Lietuvoje ir daugiau rytinėje Europos dalyje artimiausias intelektualo atitikmuo buvo inteligentas, nors jo prasmė buvo platesnė ir siauresnė nei intelektualo. Platesnė, nes inteligentas buvo suplaktas su šviesuoliu, kuris nebūtinai vadovavosi griežta intelekto disciplina; siauresnė, nes pirmiausia humanistiniais polėkiais buvo charakterizuojamas tikrasis inteligentijos narys. Tačiau didžiausias socialinis skirtumas tarp intelektualo ir inteligento yra tas, kad pirmasis ribojasi palyginti siaurais profesiniais ryšiais, kai antrasis tapatina save su įvairių profesijų sau lygiu sluogsniu, tuo duodamas pagrindą paskirai inteligentų klasei. Šių tipų skirtybių paralelė galima daug toliau ištęsti, tačiau temos rėmai grąžina mus į intelekto tarpimą JAV aplinkoje.

Senasis pasaulis ilgais šimtmečiais krovė kultūros grūdus į žmonijos aruodą, ir jame atsiradę plyšiai dažniausiai palengva buvo užpildomi, o naujasis pasaulis sparčiau pylė ir su kaupu, ir nebuvo laiko visais plyšiais rūpintis. Gyventi reikėjo, o filosofuoti galima buvo ir palaukti. Naujakurių aplinka tik mėtytiems ir vėtytiems buvo palanki, silpnesnieji gi nunyko, ir formali mokykla, atsinešta iš Europos, mažai ką galėjo padėti. Jeigu senovėje ginklams žvangant mūzos tylėjo, tai naujajame pasauly neapvaldytai gamtai grasant nebuvo laiko svajonėms ir mąstymams, o tik reikėjo pasinerti praktiškoje veikloje. Prisitaikymas prie naujos aplinkos iškėlė "save pasidarančius" žmones, o mūsų suprastam intelektui visai nebuvo palankių sąlygų. Istoriškai dar minėtini du pagrindiniai veiksniai — demokratija ir pramonė, kurių įtaka neleidžia pilnai suklestėti intelektui net ir dabartiniu metu.

Amerikoniškiausias principas, kad visi žmonės yra lygūs, sukūrė nuostabią demokratinę visuomenę politiniu požiūriu, tik įsibėgėję demokratijos nešėjai nepastebėjo, jog nėra įmanoma sulyginti protus. Nors ilgainiui atsirado ir daugiau ir mažiau "lygių" žmonių sluogsniu, intelekto dovana ir kultyvavimas daugumos nebuvo laikomas pranašumu. Priešingai, nerodąs praktiškų vaisių intelektinis triūsas kėlė įtarimą arba gal ir pavydą, kad intelektualai neprašoktų kitų "lygiųjų". Ir dabar amerikiečiai daugeliu atžvilgių labiau mėgsta tokį savo prezidentą, kuris kilęs iš "jų pačių tarpo", gal nė universiteto nebaigęs, kaip Trumanas.

Pramonės suklestėjimas savo ruožtu aplenkė intelektualus, nors dažnas pagrindinio pobūdžio išradimas negalėjo apsieiti be intelektualų pagalbos. Čia sugebąs agresyvus savamokslis, kurį mes pavadintume mažaraščiu, tapo visuomenės idealu, nurodančiu kelią, kaip iš skurdo pakilti į turtą.

Tačiau tikroji Amerikos intelektualų problema iškilo nuo 20 a. pradžios. Prasidėjo intelektualų puolimai ir kaltinimai, kurie tebesitęsia ligi šių dienų. Šalia demokratijos ir pramonės, naujas veiksnys — universalus švietimas prisidėjo prie antiintelektinių nuotaikų, nors tai skamba lyg koks paradoksas. Panaikinus analfa-betiškumą, tarpas tarp intelektualų ir raštingų šiek tiek sumažėjo, o pastarieji pasijuto pasiekę dar didesnį bei lygesnį demokratiškumą. Čia ir Ortegos y Gasset išpopuliarintas masės žmogus, besinaudojąs svetimo intelekto vaisiais bei patogumais, piktnaudodamas priemones, sugebėjo nustumti intelektualą nuo vadovo pareigų ir pats jo vietą užimti. Antra vertus, sąmoningesnis amerikietis negalėjo iš savo atminties, įgytos kad ir istorijos pamokose, išstumti metropolijos (Anglijos) aristokrato kaip natūralaus laisvės priešo, kuris, be abejonės, atstovavo intelektui arba intelektiniam snobizmui.

Prieš keletą metų daugiau nei 2400 socialinių mokslininkų, dirbančių įvairiausiose kolegijose bei universitetuose ar tyrinėjimų laboratorijose, buvo apklausinėti, ir surasta, kad patys mokslininkai pripažįsta, jog visuomenė, ypač prekybininkai, parlamentarai ar net ir mokslo institucijų administratoriai, intelektualams skiria žemoką vietą. Ir kuo augš-tesnis augštosios mokyklos dėstytojo titulas, tuo labiau jis jaučiasi esąs nepakankamai pagerbtas bei įvertintas. Apgailėdamas savo likimą, intelektualas kaltę suverčia kapitalizmui, liberalizmui, industrializacijai, masėms, mašinoms, automatizacijai ir kt., bet savęs dažniausiai ne-

Antanas Mončys Piemenėlis

randa kaltininkų tarpe. O vis dėlto visiems yra gerai žinoma, kad intelektualo paklausa yra didelė ir jie dažnai sėdi geram balne: ir mokykloj, ir pramonėj, ir valdžios administracijoj, reklamos bizny, špionaže, užsienio atstovybėse ir t.t. Taigi pagal liaudišką išmintį jie "patys muša, patys rėkia". Tikrumoje, kaip Barzunas parodė, intelektualai skundžia kitas institucijas, sroves, įmones, kur dažniausiai vadovauja kiti intelektualai, tik jų tikraisiais vardais nevadina, o puolimą koncentruoja į tų institucijų komerciškumą ar išnaudojimą, korupciją ar propagandą ir t.t.
Jieškant gilesnių kliuvinių intelektui tarpti šiame kontinente, tenka sustoti ties autoriteto stoka, specializacija ir reklama.

Kraštuose, kur intelektualo vietoj veikia inteligentas, autoritetas nėra sužlugdytas. Gal tai yra susiję su jau nebeturinčiu pirmykščio svorio kilmingųjų sluogsnio prestižu, o gal su konservatyvia kultūros orientacija, kurią mūsų laikais tęsia inteligentai. O amerikiečiuose yra įprasta rodyti nepasitikėjimą kiekvienai valdžiai ar vyresnybei. Net ir šeimos institucijoj konservatyvieji stebėtojai pasigenda tėvo tvarkos. Štai dažnas amerikiečių šeimos vaizdelis. Tėvai ir vaikai vakare susėdę ant kilimo stebi televizijos programą. Po keleto valandų pavargęs tėvas atsikelia ir, paliepęs visiems eiti gulti, pats pirmas rodo kelią į miegamąjį. Bet jį paseka tik vienas tvarinys — jo mėgiamiausias šunytis . . . Autoritetas čia yra prarastas ne tik tarp intelektualų ir, taip sakant, prasčiokų. Jo dar mažiau yra tarp pačių intelektualų.

Specializacija yra būtinybė šiame nuolat besikeičiančios technologijos amžiuje. Vienas pagrindinių profesijos bruožų yra tik tai profesijai skirta terminologija. O ji žudo visuomenės susižinojimą, supratimą bei pažinimą. Šia proga, tikiuosi, atleis man sociologijos mėgėjai, jei aš pacituosiu šiek tiek neįprastą šio mokslo aptartį. "Sociologija yra mokslas apie visai paprastus dalykus, išreikštus tokia kalba, kurios niekas nesupranta". Betgi kiekviena profesija tuo pasižymi. Specialistas mokslininkas ar menininkas šiuo atžvilgiu nenori nusileisti ant pilkos žemės. Jei eilinis visuomenės narys


A. Vitkauskaitė - Merker Rytiečiu muzika

gėrisi tapytojo paveikslu, tačiau neturi jokio supratimo apie tapymo techniką, specialisto nuomone, stebėtojas nepriklausąs prie jo išrinktųjų ir "jam yra niekis". Mokslininkai ir menininkai patys iššaukia antiintelektines laikysenas, neskirdami kūrinio pažinimo nuo darbo technikos.

Reklama, lyg aštuntas pasaulio stebuklas, gali be didelių pastangų iš asilo arklį padaryti, bet taipogi. .. sode dramblį pražiopsoti. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. O apie vežimo turinį, stilių ar apie vežiko skonį nesiginčijama. Žinia, jie savotiški. Esą niekas taip tobulai nemokėjęs keiktis, kaip vežikas. Reklama juk yra demokratiška ir visokiems skoniams ji tarnauja su lygiu pasišventimu. Tad nenuostabu, kai koks nors lėkštas trečiaeilis romaniūkš-tis stiprių reklamos vyrų rankose trumpu laiku išgarsėja po visą žemės rutulį kaip "best selle-ris." Gaunasi amžinas ratas: visuomenė, rašytojai ir reklamininkai, patys savo švietime nedasi-kasę ligi intelekto ribų, viską matuoja siauro paviršutiniškumo, jautrumo, sentimentališkumo, silpnumo, pikantiškumo, anonimiškumo, elemen-tarumo, primityviškumo ir kitokio, sakyčiau, nepribrendimo masteliu. Beje, pasitaiko, kad reklaminio paveikslo fone aiškiai matyti tvarkingai išdėstytos senovės klasikų knygos lentynose su įskaitomais Platono ir Aristotelio vardais. Tačiau to paveikslo priekyje stovįs džentelmenas jokios knygos nelaiko savo rankose, o tik rūpestingai pila į taurelę skystį, pažymėtą septyniomis žvaigždėmis . . .

Negeriau yra ir tada, kai mokslininkai ir menininkai pajunta pašaukimą vaidinti vienas kito roles. Taip menininkai, pasisavinę intelektinį žodyną, sužiba gražbylyste, tačiau prasilenkia su daiktų ar problemų esme. Intelektinio dialogo stokojant, klausytojai pasijunta suvilioti vadinamųjų intelektualų ir tampa antiinte-lektualais. Savo ruožtu daugelis mokslininkų praplečia savo sąvokas meno, fantazijos bei emocijų skoliniais ir praskiedžia intelektinę discipliną. Viešoji nuomonė yra atvira paskata bet kokiam mokslui ar menui paremti. Taip pridygsta gausūs būriai laisvalaikio menininkų-tapytojų, muzikų ir kt., ir dažnai jie yra globojami įvairių fondų. Tai vadinama filantropija, ir kas drįs pasakyti, kad nekuriamas menas ar mokslas . . .

Kad moderni mokykla prisideda prie rolių sumaišymo, netenka abejoti. Dabar tas mokyklas baigią žmonės save laiko intelektualais arba akademikais, kurie sakosi gyvensią kaip menininkai. Modernizmo kovoje su tradicinėmis gyvenimo apraiškomis gal labiausiai pakito mokytojo rolė. Anksčiau mokytojai buvo žinojimo sargai, o jų žinojimas buvo aristokratiškas, šventas. Jie ne tiek platino žinias, kiek stengėsi išlaikyti gryną kultūros palikimą, jų ir intelektinės institucijos buvo nuošaliose vietose, izoliuotos ir uždaros; tik išrinktieji į jas galėjo patekti. Mūsų laikų mokytojai iškyla kaip specialistai, ir jų žinojimas yra pasaulietiškas, praktiškas ir ribotas švietimas tampa kiekvienam atviras, net privalomas. Betgi mokytojai neturi savo pirmatakų autoriteto ir savo studentus privalo sudominti, patraukti, griebdamiesi juokdario bei aktoriaus metodų. Jie ne tiek moko, kiek informuoja, pratina nepriklausomai galvoti, diskutuoti. Svorio centras modernioje mokykloje buvo perkeltas iš mokytojo į studentą. Nepriimant praeities dogmų, švietimo siekiai liko reliatyvūs. Locke suvokta žmogaus prigimtis kaip gryna lenta, Jameso ir Dewey instrumentalizmas ir pragmatizmas filosofiškai pagrindė bei atbaigė žmogaus prisitaikymą aplinkai ir įaugimą į savo visuomenę. Tuo būdu ir mokyklos tradicinė paskirtis perteikti naujosioms kartoms amžiais kauptas vertybes buvo žymiai pakirsta. Freudas ir jo pasekėjai modernią mokyklą pastūmėjo į pasąmonę, irracionalizmą, seksualinius instinktus. Tad naujoji mokyklos paskirtis — ne mokyti, o gydyti, koncentruojantis į psichines nenormalybes. Tai tiesiogiai ir netiesiogiai degradavo intelektą arba jį padarė podukra savuose žinojimo rūmuose. Šia proga tik palyginkime kelią, kurį mes nuėjome nuo Maironio ligi Škėmos.

Tai toksai yra Amerikos ligonis intelektualas. Sociologiškai jį analizuoti nėra sunku. Jo krikimo priežastys, sąlygos bei aplinkybės yra žinomos. Jos veikia visus intelektualus, nors ne visi joms pasiduoda. Amerikos pluralistinė visuomenė, kaip ir visos kitos, palieka siauras angas nonkoformizmui. Pro tas angas gali būti tęsiami intelekto polėkiai į tradicinę pilnutinio žmogaus samprotą, kur estetinis aspektas yra atbaigiamas teoretiniu, kur tiksliojo mokslo apraiškos yra papildomos filosofinėmis bei religinėmis, kur medžiaga yra užbaigiama dvasia. Bet atgulęs Amerikos ligonis intelektualas mūsų nepaskatins į tikruosius intelekto žygius. Jam atgaivinti ir naujo kraujo įlieti jau reikėtų kitos rūšies daktarų. Tik tada ne podukros, o dukters keliu jis grįš.

Kad mes turime intelektualų Maceinų, Brazaičių, Ivinskiu, Grinių, Girnių, Baltinių, Kolupailų, Sužiedėliu, Damušių ir kitais vardais, tai gal tik todėl, kad jie nebuvo paveikti antiintelektines naujojo pasaulio aplinkos, o šaknis įleido Europos žemyne. Kad ir Europa suka tos pačios intelekto raidos keliu, netenka abejoti. Kiekvienu atveju tada mūsų jaunosios intelektualų kartos perspektyvos tamsios. Štai kodėl, neminint kelių išimčių, mes beveik nieko apie ją ir negirdime. O aš taip norėčiau ir drauge su jumis būčiau laimingas, kad kas nors paneigtų mano iškeltus faktus ir samprotavimus ir parodytų šviesesnį rytojų.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai