|
|
PASAULIEČIŲ ATSAKOMYBĖ BAŽNYČIOJE |
|
|
|
Vatikano II susirinkimo trečiosios sesijos gale paskelbtoji konstitucija apie Bažnyčios prigimti visą ketvirtąjį skyrių paskiria tikinčiojo pasauliečio sampratos atskleidimui ir jo ypatingos misijos šias laikais iškėlimui. Jau pačiame pirmai ame paragrafe aiškiai apibrėžta, kad visi tikintieji per krikštą tampa vienas kūnas su Kristumi, pilnateisiai Dievo tautosBažnyčios nariai. "Kas specifiškai pasauliečius išskiria nuo kitų luomų Bažnyčioje, tai jų pasaulinė prigimtis. Pasauliečiai siekia Dievo karalystės įgyvendinimo ypatingu, tik jiems būdingu pašaukimu — aktyviai įsijungti į laikinosios (žemiškosios) tikrovės uždavinius ir stengtis juos taip atlikti, kad viskas atitiktų Dievo planą. Jie gyvena pasaulyje savo profesinio darbo rėmuose, jų gyvenimas vystosi kasdieninio šeimos ir socialinio gyvenimo aplinkybėse. Todėl jie yra pašaukti būti tuo raugu, kuris siekia pasaulį pašventinti iš vidaus, išeinant iš konkrečios kiekvieno jų darbo situacijos" (cituojama iš neoficialaus teksto, anglu kalba 1965 vasario mėn. paskelbto NCWC leidinyje "Council Daybook"). Pereidama prie pasauliečių apaštalavimo ir jų dvasinės misijos aptarimo, minėtoji konstitucija tęsia: "PasaulieBių apaštalavimas yra dalyvavimas pačios Bažnyčios atperkamosios misijos darbe . . . Todėl kiekvienas pasaulietis, jam suteiktų dovanų dėk.i, visuotinojoje Bažnyčios misijoje atsistoja sykiu kaip liudytojas ir kaip josios įrankis 'pagal jam Kristaus suteiktą dovanų saiką' (Efez. 4, 7)". Toliau konstitucija įsakmiai ragina dvasios vadus: "Kadangi savo išsilavinimu ir pasiruošimu pasauliečiai yra ypač kompetetingi pasauliniuose dalykuose, tebūnie jiems leista savo techniniais sugebėjimais ir aukšta kultūra aktyviai įsijungti į visuotinę civilizacijos pažangą, kad šituo būdu būtų geriau pasitarnauta visuotinei žmonių gerovei pagal Kūrėjo planą Jo žodžio šviesoje". Dvasiškiai privalo aiškiai pripažinti pasauliečių asmeninę vertę (dignitas) ir jų atsakomybę Bažnyčios gyvenime. Kad pasauliečiai galėtų šitą savo misiją sėkmingai įvykdyti, jie ne tik turi būti aprūpinami visomis reikalingomis dvasinėmis gėrybėmis (skelbiant jiems Dievo žodį ir teikiant sakramentus), bet ir visapusiškai remiami: reikia pasauliečiams suteikti teisę atvirai reikšti savo norus, pageidavimus "su Dievo vaikams būdinga laisve ir pasitikėjimu". Kai iškyla svarbus reikalas, kur tik pasaulietis yra tikrai kompetetingas klausimui spręsti, konstitucija pabrėžia, pasauliečiui "ne tik leista, bet dargi jis privalo pareikšti savo nuomonę tuose dalykuose, kurie vienaip ar kitaip turi ryšio su Bažnyčios gerove". Konstitucija nurodo, kad šitokiais atvejais pasauliečiai savo nuomonę, pageidavimus, pasiūlymus pareikštų per tam tikrus organus. Tų organų nei struktūra, nei funkcijos konkrečiai nenusakytos, tačiau reikia manyti, kad tai bus kažkas pastovaus, autoritetingo ir veiksmingo, įgalinančio pasauliečius ir hierarchijos atstovus palaikyti nuoširdų ir laisvą pokalbį, tarnaujantį bendrajai Bažnyčios misijai moderniajame pasaulyje.
Apskritai šis per devynis paragrafus išsitiesęs konstitucijos skyrius dvelkia naujumu, dabarties gyvenimo supratimu, konkretumu, o savo struktūra jis lieka atviras tolimesnei minties raidai, naujoms pritaikymo galimybėms. J aiškias direktyvas sukristalizuotas, jis ne tik sušvinta kaip kilnus pasauliečių apaštalavimo idealas, bet ir kartu parodo, kokį vaisingą kelią per pastaruosius dešimt metų nuėjo naujoji pasauliečių teologija, galėjusi duoti tokį brandų vaisių.
Kad geriau galėtume įvertinti "pasauliečių valandos išmušimą" Bažnyčios gyvenime, pabandykime atsekti svarbesnių dabartinės religinės minties srovių šaltinius, kurie susiliejo į vieną galingą upę ir pop. Jono XXIII paskelbtojo apgiornamento (atsinaujinimo) atokaitoje pagimdė visai nauja gyvybe alsuojančius jau paskelbtus ir dar paskelbsimus dokumentus. Nors vieno iš pačių aktualiausių dokumentų schema dar laukia išsamių diskusijų ketvirtoje susirinkimo sesijoje, tačiau jau dabar visiems paaiškėjo, kad pasauliečiai turės centrinį uždavinį Bažnyčios atsinaujinime.
Kai Vatikano II susirinkimo antrosios sesijos metu pirmą kartą buvo pristatyta Bažnyčios prigimties schema ir sustota prie pasauliečių skyriaus, pasirodė, kad daugelis, neišskiriant ir pačių schemos autorių, neturėio aiškios pasauliečio sąvokos. Todėl labai reikšminga ir tiesiog revoliuciškai ižvalgi buvo Panamos vyskupoaugziliaro Mark McGratho kalba, kuri sudarė po to sekusių karštų, bet labai vaisingų debatų platformą. Jis priminė, kad prieš 50 metų kanonų kodekso redaktoriai vos keliais žodžiais paminėjo pasauliečio vardą. Dabar gi pasaulietis tapo dėmesio centru, ir štai ieškome jam reikšmingos ir pastovios vietos pačioje pagrindinėje konstitucijoje — apie Bažnyčios prigimti. Tuo džiaugdamasis, vyskupas drauge nurodė, kad pateiktasis schemos skyrius, skirtas pasauliečių klausimui, turi daug trūkumų ir dvelkia perdėm klerikaline nuotaika. Projekto duotasis pasauliečio aptarimas yra nepilnas ir negatyvus, būtent pasaulietis aptariamas Bažnyčios nariu, nepriklausančiu nei hierarchijai, nei vienuolių luomui. Todėl vyskupas siūlė priimti naują pasauliečio definiciją, kuri, kaip galutinai priimtasis konstitucijos tekstas rodo, ir buvo po ilgų diskusijų priimta. Savo kalboje jis taip pat ryškino, kad būtina pabrėžti tą išskirtinę, specifišką apaštalavimo formą, kuriai pačiu savo gyvenimu yra pašauktas pasaulietis. Ligšiolinė katalikų akcija, suprasta kaip "mandatas", suteiktas pasauliečiui dalyvauti hierarchijos diriguojamoje apaštališkoje akcijoje, nebeatitinka tikrovės. Buvome įpratę vaizduotis Bažnyčią piramide, kurios pačioje apačioje, ant žemiausio laipto stovi vargšas pasaulietis, lyg koks nuolankus akolitas, laukiąs nurodymų iš aukščiau. Gyvenimo tikrovė rodo visai ką kita. Pasaulietis yra savarankiškas ir atsakingas žmogus, kurio sąžinė įpareigoja jį daryti asmeniškus sprendimus savo veiklos srityje, ir jam dėl to nereikia kreiptis į hierarchiją. Priešingai, kalbėjo vyskupas, kasdien susiduriame su neginčijamu faktu, kad pasaulietis savo profesinės veiklos srityje turi galią ir ant mūsų, vyskupų, pvz. gydytojas, miesto burmistras, policijos bei kiti valdžios pareigūnai. Taigi, visai nėra reikalo, kad krikščioniškoji civilizacija būtų eklezialinė, dar mažiau — klerikalinė. Atėjo laikas pripažinti, kad ir krikščioniui egzistuoja tikros pasaulinės vertybės, nuo kurių jau nebegalima dėl kokių nors pamaldžių religinių pretekstų beatodairiškai nusisukti. Kaip tik reikia raginti pasauliečius aukoti visą energiją ir sugebėjimus, kad šis pasaulis taptų geresnis. Natūralu, kad pasauliečiai palaikytų kontaktą su visais geros valios žmonėmis ir aktyviai su jais bendradarbiautų mokslo ir kitose atitinkamos profesijos srityse. Nedera sudaryti įspūdžio, kad tikintysis, įsijungdamas į kokį darbą pasauliniuose dalykuose, būtų lyg įsibrovėlis "iš kito pasaulio". Savo kalbą Panamos vyskupas baigė pabrėždamas, kad tik sąmoningi ir savo išskirtinį vaidmenį gerai supratę pasauliečiai, gyvo tikėjimo gaivinami ir stiprinami, visa siela įsijungę i savo profesinį darbą ir gerai jį atlikdami, galės ne tik sau patiems, bet kitiems savo broliams laimėti išganymą (Council Speeches of Vatican II, ed. by H. Kueng, Y. Congar, O.P., D. O'Hanlon, S.J., 1964, p. 264270).
Ši drąsi vysk. M. McGratho kalba davė pradžią visai eilei pasisakymų, kurie pasiekė savo kulminaciją trečiojoje sesijoje 1964 spalio 714 dienomis, kada iš esmės buvo kedenta visas pasauliečius liečiąs konstitucijos skyrius. Peržvelgę visą viešai paskelbtą tada vykusią debatų medžiagą, matome, kad kritiškai pasisakiusiųjų mintys ir konkretūs pasiūlymai susilaukė vis augančios susirinkimo daugumos nuoširdaus pritarimo. Tuo tarpu komisijos pateiktosios schemos projekto gynėjai (pvz. kardinolas Ruffini), reikalavę palikti ankstesnę Katalikų Akcijos sampratą ir pabrėžti pasauliečių visišką priklausomybę nuo hierarchijos, kaip T. Christian Duquoc savo redaguojamo "Lumière et Vie" 1963 m. lapkričiogruodžio numeryje, skirtame pasauliečių klausimui, pastebėjo, bandė ginti pralaimėtą reikalą.
Būtų neteisinga tradicinės pasauliečių sampratos bei jų apaštalavimo formų gynėjus kaltinti vien tik aklu užsispyrimu. Jie, be abejo, nuoširdžiai yra įsitikinę pasitarnaują Bažnyčios antgamtinei misijai. Tačiau tragiška užmerkti akis istorijos vyksmui, kuriam palenktos visos gyvenimo formos, mintis, net pati Bažnyčia, nes ji yra istorijos vyksme įkūnytos amžinosios Gyvybės ir Tiesos liudytoja. Pasauliečių klausimas yra esmiškai susietas su visos Bažnyčios gyvybės klausimu. Todėl verta, nors ir labai trumpai, mesti žvilgsnį, kaip formavosi ir keitėsi pasauliečio samprata Bažnyčios istorijoje. Yves Congar. G. Philips, F. X. Arnold, I. de la Potterie, K. Rahner, Edw. Schillebeeckx ir kiti pastarojo dešimtmečio bėgy paskelbė išsamių pasauliečių teologiją liečiančių studijų (Y. Congar, Jalons pour une théologie du laicat, 2 laida 1954; G. Philips, Le role du laicat dans L'Eglise, 1954; F. X. Arnold, Die Stellung des Laien in der Kirche, Una Sancta 9 (1954); I. de la Pctterie, L'origine et le sens primitif du mot "laie" 1958; K. Rahner, Schriften zur Théologie, II, Sendung und Gnade ir kiti veikalai; E. Schillebeeckx, The Layman in the Church, 1963). Jų studijų rezultatai labai ryškiai atsispindėjo Vatikano II susirinkime naujosios minties atstovų kalbose. Mes jais pasinaudosime ir čia, bandydami paryškinti tai, kas šiandien suprantama pasauliečio vardu, pažiūrėti į pagrindinius jo bruožus naujosios teologijos šviesoje.
Bažnyčios istorijoj galima skirti tris pasauliečių vaidmens Bažnyčioje išsivystymo tarpsnius. Pirmųjų amžių persekiojimo laikotarpio kankinių Bažnyčios gyvenimą charakterizuoja ypač ryškus eschatologinis charakteris. Krikščionių bendruomenė jautėsi esanti naujai atgimusiu, kitam pasauliui priklausančiu vienetu, todėl bendra nuotaika buvo — saugotis šio pasaulio pavojų. Dominuoja įtampa tarp pasaulio ir Bažnyčios. Skirtumas tarp dvasiškių ir pasauliečių nėra pabrėžiamas, bet dvasiškijos primatas yra neabejojamas. Seniausieji dokumentai kalba apie visų tikinčiųjų bendrą uždavinį — būti Evangelijos tarnais (plg. Efez. 2, 12, kur šv. Povilas mini visą eilę pasauliečių, vyrų ir moterų, vardų). Tačiau iš jų dar negalime išskaityti, kad iš pasauliečių būtų reikalauta išskirtiniu, tiek jiems būdingu būdu angažuotis pasaulyje. Atvirkščiai, jaučiamas tam tikras abejingumas pasauliui bei jo pažangai, nors ir raginama, kad tikintieji liktų savo užimamose vietose, viską darydami iš nusižeminimo ir paklusnumo. Šv. Povilas net detaliai nusako, kokie turėtų būti krikščionių vyrų ir moterų, vaikų — tėvų santykiai, kaip turi elgtis vergai savo valdovų atžvilgiu ir 1.1.
Nuo Konstantino Didžiojo laikų, kada krikščionybei pripažinta teisė laisvai reikštis valstybėje, o vėliau ir kitose ant Romos imperijos griuvėsių išaugusiose valstybėse, kuriose valdovai ir jų tautos priėmė krikščionybę, susidarė nauja padėtis. Šios padėties būdingas bruožas buvo tam tikra simbiozė tarp Bažnyčios ir valstybės. Tada dingo iki tol buvusioji tarp Bažnyčios ir valstybės įtampa, bet įtampos reiškiniai persimetė į vidinį Bažnyčios gyvenimą, būtent tarp pasauliečių ir dvasiškių bei vienuolių. Kleras pamažu įgijo naujų ypatingų, juos išskiriančių privilegijų. Tai buvo pabrėžiama, įvedant dvasiškiams skirtingą aprangą, celibatą, sudarant geresnes išsimokslinimo sąlygas ir t.t. Vėliau, Grigaliaus VII laikais, ypač iškilo vienuolių vadovauiamoji rolė. Jie vadinami spirituales —dvasiškieji, o pasauliečiai vadinami carnales — kūniškieji. Simboliškai anų laikų ikonografijoje dvasiškiai matomi dešinėje, pasauliečiai — kairėje pusėje. Gimsta nauja vertybių skalė, pagal kurią matuojamas tikintysis: kiek jis įstengia pasitraukti nuo žemiškų dalykų, paniekinti kūną, atsisakyti šeimos gyvenimo, tiek jis laikomas pasiekęs aukštesnio tobulybės laipsnio. Nepaisant šitos įsivyravusios nuotaikos, būtų netikslu manyti, kad viduramžiais visai nebuvo rūpinamasi pagerinti šeimų gyvenimo sąlygų. Visiems gerai žinomos cechų ir kitų vienetų organizavimo pastangos, kuriomis siekta pagerinti ir apginti profesinį pasauliečio gyvenimą. Tais laikais Bažnyčioje išryškėjo hierarchiškai suorganizuota struktūra, kurią sudarė trys luomai (ordines): vedusieji, susilaikantieji (vienuoliaiės) ir mokytojai, ganytojai. Vėliau ši trilogija buvo išreikšta kitais žodžiais: darbininkai (laborantes), kariai (defensores) ir maldininkai (orantes). Dar viena viduramžių būdinga žymė buvo ta, kad jau nuo VI a. lotynų kalbos liaudis nebesuprato. Todėl lotyniškai atliekama liturgija savaime sudarė tarp dvasiškių ir pasauliečių tam tikrą distanciją. Kadangi anų laikų mokyklos ir apskritai auklėjimas buvo susietas su lotynų kalbos mokėjimu, tai pasauliečiai, kurių daugumas neturėjo progos nei galimybių siekti mokslo, buvo pradėta vadinti idiotae, illiterati.
Naujas veiksnys iškilo pasauliečių sampratos vystymosi eigoje, kada vienas po kito į krikščionių bendruomenę, kaip konvertitai, įsijungė kunigaikščiai ir karaliai. Jie buvo gerai išsilavinę, mokėjo lotyniškai ir galėjo pasiekti visą anais laikais teikiamą aukštąjį mokslą. Pradžioje šių konvertitų vaidmuo Bažnyčioje buvo suprastas kaip tiesioginė pagalba Bažnyčiai pasiekti vis platesnius visuomenės sluoksnius ir juos palenkti krikščioniškajai minčiai. Šitai atrodė lyg pradžia naujo uždavinio, kurį gali atlikti tik pasauliečiai, būtent — sukrikščioninti, pašventinti, tikėjimui subordinuoti visa, kas vienu vardu vadinama "pasauliu". Būdinga, kad šitas ypatingas uždavinys buvo skiriamas tik kunigaikščiams, valdovams. Jiems būdavo suteikiami ypatingi įgaliojimai, atliekamos tam tikros patepimo apeigos, ir tuo būdu jie tapdavo aktyviais Bažnyčios ministerium nariais. Buvo manoma, kad geras kunigaikštis turi būti ir geras gladius materialis (medžiaginis kardas) palaikyti tvarkai krikščioniškoje bendruomenėje. Šitaip suprastoje Bažnyčios misijoje, aišku, dar nebuvo jokios kalbos apie reikalą sueiti į pokalbį su nekrikščioniškuoju pasauliu arba organizuoti kokią nors efektyvesnę misijinę akciją. Priešingai, pradėjo augti įtampa ir konfliktai pačioje Bažnyčioje tarp dvasininkijos ir karalių; buvo vedamos karštos diskusijos ir ieškoma kanoniškai nustatyti rangus bei privilegijas tarp vienuolynų, dvasiškių ir t.t.
Reformacijos sąjūdis pagaliau išbudino Bažnyčios ąmonę. Kilo pavieni balsai (šv. Pranciškus Salezietis, B. Pascalis), kviečią naujai pervertinti krikščioniškąjį gyvenimą ir pavienių krikščionių santykius su pasauliu. Pirmą kartą iškeliami karitatyviniai, misijiniai ir apologetiniai tikinčiojo pasauliečio uždaviniai.
Trečioji pasauliečio sampratos raidos fazė prasidėjo tada, kai įsitikinta, kad visa tai, kas iki šiol buvo palenkta Bažnyčios tikslams ir jai tarnavo, būtent politika, mokslas, kultūra, netgi pats moralinis nusistatymas pamažu įgavo autonomiją. Šis išsivadavimas iš Bažnyčios kontrolės, kaip žinome, neapsiėjo be aršios kovos ir prievartos veiksmų. Gimė antiklerikalizmas, sparčiai išsiplėtė naujųjų laikų laicizmas, iš pagrindų pajudinęs visą XIX a. Europos gyvenimą. Nuo to laiko pirmą kartą istorijoje pasauliečiai pasijuto gyveną grynai žemiškame pasaulyje, kuris,jeigu ir ne visur vienodu intensyvumu pasireiškė kaip Bažnyčios priešas, tai mažų mažiausia bent visiškai jai ir apskritai religiniams dalykams liko abejingas. Šia kryptimi besivystančios situacijos liudininkai esame šiandien ir mes patys. Tačiau įžvalgesnieji protai pastebėjo, kad šioj naujai susidariusioje padėtyje ir pati Bažnyčia savotiškai išsilaisvino, nusikratė nuo įvairių amžių bėgyje prie jos kūno prikibusių, nemažai jai pakenkusių prieaugų. Dabar atsirado galimybė iš vienos pusės objektyviau pažvelgti į Bažnyčios prigimtį, suprasti josios ypatingą eschataloginį charakterį, o iš kitos pusės buvo pažadinta nauja misijinė ryžtis ir krikščioniškosios atsakomybės prieš pasaulį sąmonė. Pasaulietis dabar pasijuto esąs subrendęs ir atsakingas gyvosios Bažnyčios narys, turįs Dievo plane jam skirtą ypatingą ir labai svarbų uždavinį. Dabar, kaip pastebi Yves Congar (žr. jo strainsnį Lexicon fuer Theologie und Kirche, VI, 737738), mes artinamės prie situacijos, kuri primena Bažnyčios gyvenimą prieš Konstantino laikus. Įtampos centras jau vėl nebe Bažnyčios viduje, jos narių tarpe, o jos išorėje, santykiuose su pasauliu. Tik dabar pasauliečiai iškyla visai kitoj perspektyvoj — jie gali likti lojalūs ir pasauliui, kuriame jie sąmoningai ir aktyviai reiškiasi, ir taip pat Dievo karalysteiBažnyčiai, kurios atpirkimo misijoje jie pačiu savo specifiniu pašaukimu atsakingai dalyvauja.
Kad ši naujoji pasauliečių sąmonė dar vis bręsta ir ieško naujų tinkamesnių formų pilnai pasireikšti, rodo tas kelias, kurį nuo Pijaus XI paskelbtosios Katalikų Akcijos pradžios yra nuėjęs pasauliečių veiklos brendimas. Prisiminkime tik garsiojo kanauninko (dabar jau pakelto į kardinolus) Cardijn įkurtą jaunųjų krikščionių darbininkų — žosistų sąjūdį, kuris ne tik pats žaibiškai išsiplėtė, bet davė pradžią ir kitiems panašiems jaunimo sąjūdžiams. Tačiau ilgainiui visi šitie sąjūdžiai priblėso, o II pasaulinis karas kai kuriuos ir visai numarino. Ar vien tik karas buvo dėl to kaltas? Kilo principiniai klausimai: kokie pagrindiniai motyvai vertė Pijų XI skelbti Katalikiškąją Akciją, kodėl pradžioj e parodytasis entuziazmas palaipsniui vis blėso, kodėl tuose pačiuose kraštuose, kur jis taip natūraliai augo ir plėtojosi, dabar jau prisiėjo skubiai ieškoti priemonių, ne kartą ir visai dirbtinių, apsaugoti Katalikiškosios Akcijos vienetus nuo besibraujančios apatijos? Atsakymą randame pačiame Katalikiškosios Akcijos paskelbimo akte, iš kurio paaiškėja, kad aną pasauliečių apaštalavimo sąjūdį pagimdė du veiksniai: kunigų trūkumas ir dvasiškijos nesugebėjimas palaikyti ryšio su pasauliu. Pasaulietis buvo pašauktas būti tuo įrankiu, per kurį dvasios vadovai, hierarchija, galėtų vykdyti savo misiją — nešti Kristaus mokslą nukrikščionėjusiam pasauliui. Reikėjo net arti trijų dešimtmečių patirties pastebėti, kad pasaulietis negali pilnai atlikti savojo uždavinio, jeigu jis lieka tik hierarchijos misijos vykdytoju. Tiesa, Pijaus XI giliausioji intuicija, kad pasaulio gyvenamoji realybė yra būtina pačios Bažnyčios egzistencijai ir kad su ja Bažnyčia turi sueiti į gyvybinį kontaktą, anais laikais buvo tik nujausta ir turėjo bręsti, kol Pijus XII eilėje savo kalbų, pasakytų pasauliečių apaštalavimo pirmajame (1952 m.) ir antrajame (1957 m.) kongresuose, tiksliai ją formulavo. Štai tos intuicijos esmė — pasauliečiai privalo pašventinti (konsekruoti) pasaulį Kristui, respektuojant pasaulio įvairiasluoksnę dinamiką bei dėsningumą ir veikiant jame taip, kad pasaulyje atrastas sveikas, teigiamas potencialas pasiektų savo atbaigimą. Kadangi šios pagrindinės intuicijos atradimas ir formulavimas yra dar visai naujas, nesunku suprasti, kodėl daugely pasauliečių organizacijų buvo pasigesta aiškios linijos ir prieita iki sustingimo arba palaikymo dirbtinių veiklos metodų.
Šiandien galima jau su pagrindu kalbėti apie naujos eros Bažnyčioje aušrą, apie pasauliečių valandos išmušimą ir jų naujai iškilusią atsakomybę. Jeigu dar pridursime, kad tais pačiais 1952 metais, kada buvo sušauktas pirmasis pasauliečių apaštalavimo kongresas Romoje, Ir Pijus XII pasakė naują pasauliečių erą pradedančią kalbą, buvo baigtas rašyti vienas pačių svarbiausių naujosios pasauliečių teologijos veikalų — Yves Congar, Jalons pour une thėftlogie du laicat, bus aišku, kodėl taip sparčiai auga naujas entuziazmas ir viltis ne tik pačioje Bažnyčioje, bet ir už jos ribų.
Aukščiau minėtosios intuicijos autoritetingas paryškinimas paskatino eilę gilesnių teologinių svarstymų, kurių tikslas buvo visapusiškai persvarstyti pasauliečio vietą, jo uždavinius visuotinėje Dievo karalystės misijoje, jo santykius su hierarchija ir jo veiklos pobūdį dabarties konkrečioje istorinėje situacijoje. Nurodysime bent kelis pagrindinius taškus, kurie padės susidaryti tam tikrą perspektyvą.
Aukščiau mestas istorinis žvilgsnis atskleidė, kad dabar suprastoje pasauliečio sąvokoje yra dvi būdingos žymės: jis yra Bažnyčios pilnateisis ir atsakingas narys ir sykiu nuolat aktyviai besireiškiąs pasaulyje lojalus šios žemiškosios tikrovės pilietis. Šiandien jau visiems aišku, kad pasauliečių problemos negalima svarstyti, tuo pačiu nepaliečiant pačios Bažnyčios prigimties. Pijus XII pakartotinai savo kalbose pabrėždavo, kad pasaulietis yra pilnateisis mistinio Kristaus Kūno narys, kad jis yra Bažnyčia. Bažnyčios uždavinys šioje žemėje yra ne kas kita, kaip būti tuo matomu ženklu, per kurį istorinėje tikrovėje apsireikštų atpirkimo malonė. Nors ši malonė yra Kristus, jo dieviškasis asmuo, bet istorinėje tikrovėje šios malonės paslapčiai reikštis Jis pasirinko socialinės struktūros ženklą — tikinčiųjų bendruomenę. Todėl Bažnyčia visoje savo pilnumoje — ir savo hierarchijoje ir per visus tikinčiuosius pasauliečius — yra pašaukta įkūnyti tą atpirkimo malonę. Dar daugiau: visuose jos nariuose, kurie per krikštą jon įsilieja, Bažnyčia tampa apreiškimo vieta tos intymiosios vienybės, kuri per Kristų kiekvieną asmeniškai sujungia su Dievu. Šiame komplekse paaiškėja, kad ne tik hierarchija, bet ir pasauliečiai esmingai tarnauja Kristaus malonės regimam apsireiškimui šioje tikrovėje, tik skirtingu būdu. Hierarchijos, dvasiškijos vaidmuo šitoje perspektyvoje iškyla kaip tarnavimas. Jų uždavinys yra sykiu tarnauti ir Kristui ir visai tikinčiųjų bendruomenei — Dievo tautai, autoritetingai skelbiant Dievo žodį ir vadovaujant visų tikinčiųjų veišajai liturginei akcijai, kurios tikslas siekti vis tobulesnės vienybės meilėje, trykštančioje iš autentiškųjų dieviškų šaltinių — Žodžio ir sakramentų. Čia prisimintinas vaizdus šv. Augustino palyginimas, kuris iškalbingai nusako jo, kaip vyskupo, ir jo vadovaujamos tikinčiųjų bendruomenės santykius: "Aš esu krikščionis su jumis, bet vyskupas dėl jūsų". Tad hierarchijos uždavinys yra laiduoti išorinę, formalią vienybę, jungiančią visus Dievo tautos narius. O pasauliečiai kiekvienas asmeniškai, krikšto bei sutvirtinimo malonės dėka, yra bendrosios kunigystės nariai, pašaukti aukoti save, savo veiklą bei aplinką taip, kad šituo įnašu aktyviai prisidėtų prie atperkamosios malonės reiškimosi regimomis istorinėmis formomis. Tuo būdu pasauliečio apaštalavimas yra nebe hierarchijos jam pavestos misijos vykdyme, bet vykdymas pačios Bažnyčios misijos, už kurią jis asmeniškai atsakingas konkrečioje savo veiklos situacijoje. Yra viena didi visos Bažnyčios misija, kuri reiškiasi dviem skirtingomis funkcijomis: autoritetingos, tarnaujančios, jungiančios kunigystės, kuriai pašaukta ir ypatingu sakramentu pašventinta yra dvasiškija, ir bendrosios, asmeninio liudijimo, aukos kunigystės, kuriai pašaukti yra pasauliečiai. Ir vieni ir kiti atlieka šventą uždavinį, ir vieni ir kiti yra įpareigoti nešti eklezialinę atsakomybę Dievo karalystės atžvilgiu.
Šitaip išryškinus specifinius dvasiškių ir pasauliečių uždavinių skirtumus bendrojoje Bažnyčios misijoje, dabar jau galima tiksliau nusakyti pasauliečių vaidmenį, išvengti įvairių praeity pasitaikiusių nesusipratimų tarp dvasiškių ir pasauliečių katalikų akcijos veikloje ir naujai nubrėžti tarpusavio vaisingo bendradarbiavimo gaires.
Pasauliečio atsakomybė, kaip tikinčiojo, yra asmeninė, nes jam ši ypatingoji misija yra suteikiama individualiai per krikštą kaip žmogui, kurio uždavinys šiame pasaulyje yra įprasminti visą savo gyvenimą, t. y. savo darbu bei pastangomis nešti žmogišką tvarką į žemiškosios tikrovės sferą. Šitaip žiūrint, tikintysis pasaulietis, priimdamas krikštą, įsipareigoja visus savo žemiškojo gyvenimo tikslus integruoti į tą naują komuniją su antgamtine malone Kristuje. Šitaip pasauliečio žemiškieji uždaviniai tampa dalimi jo kristocentriško žvilgio į gyvenimą. Pasauliečio tipiška žymė ir bus ne kas kita kaip apaštalavimas, kurį jis nuolat atlieka per savo pasaulinį darbą ir jame, siekdamas viską integruoti ir perkeisti malonės šviesoje. Gerai supratęs savo ypatingą misiją ir atsakomybę, pasaulietis turėtų tapti regimu malonės apsireiškimu, — Bažnyčia pasaulinėje situacijoje.
Taip suprantant pasauliečio misiją, šiandien visai naują prasmę įgyja ir tokios sąvokos kaip "sekuliarizacija", skirtumas tarp "šventos" ir "profaninės" sferos gyvenime, grįžta atgal ir darosi prasminga originalioji graikų žodžio "laos" sąvoka. Krikščioniškoji "sekuliarizacija", kaip pastebi E. Schillebeeckx (The layman in the Church, p. 131132), yra diametraliai priešinga ateistinei sekuliarizacijai, kuri skelbia žemiškąją realybę galutiniu ir vieninteliu gyvenimo horizontu. Ateistinė kryptis prievarta atskiria vadinamąją žemiškąją, profaninę sritį nuo visumos, kuri visa savo egzistencija yra nukreipta Dievo link. Tik šitoks žemiškosios tikrovės atskėlimas ir pastatymas už visumos ribų (graikiškai — hairesis) padaro ją profaninę. Tikintysis pasaulietis, priešingai, sąmoningai jausdamas savo atsakomybę prieš pasaulį ir likdamas jam lojalus savo profesijoje, tuo pat metu tęsia savo asmeninį dialogą su gyvuoju Dievu. Dar daugiau — šis sąmoningai palaikomas dialogas su Kūrėju kaip tik verčia pasaulietį lojaliai įsijungti į pasaulietinius reikalus, pašventinant juos ir tuo leidžiant jiems dalyvauti ženklu malonės atsiskleidimo kely.
Šios mintys, jau didele dalimi inkorporuotos į konstituciją apie Bažnyčios prigimtį, sykiu išlaisvina ir įpareigoja šio meto tikintįjį pasaulietį. Laisve paremtas, dabar turėtų išsivystyti glaudus pasauliečių bendradarbiavimas su hierarchija. Atsakomybės pajautimas prieš pasaulį ir apaštališkosios misijos supratimas pastato pasaulietį į labai svarbią kritišką poziciją, kurioj jis turės pagrindinį uždavinį Vatikano II susirinkimo iškeltame Bažnyčios nore sueiti į gyvą pokalbį su moderniuoju pasauliu. Šitai iš jo reikalauja naujo ir rimto pasiruošimo, bet taip pat ir nuoširdaus supratimo bei broliškos pagalbos iš dvasiškijos pusės. Mes esame dar viso šito naujo uždavinio pradžioje. Daug dalykų dar turi būti išsiaiškinta, o įsisenėjusios, daugiausia psichologiškai motyvuotos, nesantaikos ir tam tikras dar daug kur viešpataująs nepasitikėjimas vienų kitais turi būti pašalintas. Kad šita kryptimi jau gana toli nužengta, rodo ir pati diskusijų eiga trečiojoje Vatikano II susirinkimo sesijoje. Labai reikšmingas kalbas pasakė kardinolai Ritter ir Suenens, vyskupai A. Leven ir W. Power. Jie pateikė kelis projektus, pagal kuriuos būtų galima paruošti pasauliečius ir kunigus būsimam vaisingam bendradarbiavimui. Daug dar praktiškų problemų, be abejo, bus iškelta, kai ketvirtojoje sesijoje bus svarstomas Bažnyčios dialogas su moderniuoju pasauliu. Būdingas reiškinys minėtosios trečiosios sesijos eigoje buvo ir tas, kad debatus pasauliečių klausimu uždarant buvo duotas žodis vienam iš pasauliečių delegatų (auditorių) — anglui Patrick Keegan. Jis pasidžiaugė, kad susirinkimas tinkamai suprato dabartinę pasaulio situaciją ir išryškino pasauliečių pašaukimą bei jų didžią atsakomybę dabartyje. Jis pabrėžė, kad pasauliečiams dabar tenka nedelsiant atsakyti į šį pasitikėjimą aktyviu ir brandžiu įsijungimu į visuotinę Bažnyčios misiją, ir prašė dvasiškių šias pastangas vispusiškai remti, tikėdamasis, kad netrukus išsivystys reguliarus abipusio bendradarbiavimas, "tikras šeimos dialogas".
Atmosfera jau sukurta, viešas Bažnyčios žodis jau patvirtino, kad pasaulietis yra jau pilnai subrendęs savo misijai. Lieka tik nedelsiant, ranka rankon, su pasitikėjimu ir meile, statyti tiltus būsimajam Bažnyčios susitikimui ir pokalbiui su moderniuoju pasauliu.
|
|
|
|