|
|
1. Įvadas
Šeima yra viena iš šešių pagrindinių institucijų, be kurių nė viena bendruomenė neegzistuoja. Kitos penkios yra šios: religinė, politinė, ekonominė, edukacinė ir pramoginė. Pagal E. W. Burgess ir H. J. Locke, šeima tai asmenų grupė, sujungta kraujo, vedybų ar adoptavimo (įsūnijimas bei įdukrinimas) ryšiais, sudaranti vientisą namų junginį, kurio nariai tarpusavy bendrauja ir susižino pagal atitinkamas vyro ir žmonos, motinos ir tėvo, sūnaus ir dukters, brolio ir sesers roles, ir kuria, palaiko bei kitiems perduoda bendrą kultūrą. Šeimoje biologiniai, emociniai, intelektualiniai, dvasiniai ir kitokį aspektai yra taip susiję, kad vienas jų paveiktas dažniausiai iššaukia ir kitą. Poveikis gali būti dvejopas: vienam intensyvejant — kitas taip pat intensyvėja arba vienam augant — kitas mažėja. Nors lytinė trauka gali būti patenkinama šalia šeimos institucijos, nėra visuomenės, kuri nereguliuotų lytinių santykių vienokia ar kitokia šeimos forma, kuri tačiau visais atvejais sieks nuolatinumo bei pastovumo. Tad fiziniai vyro ir žmonos patrauklumo bei grožio interesai sunkiai suvokiami be abipusių teisinių saistymų. Gimsta vaikai, suteikia vyrui ir žmonai tėvų roles, o patiems vaikams — sūnų ir dukterų roles. Visuomenės įstatymai bei papročiai, o taip pat ir religinės bei moralinės vertybės apibrėžia šeimos narių ir ne šeimos narių santykius, kurie tačiau gali įvairuoti pagal tai, kiek patys šeimos nariai seka visuomenės peršamas normas ir kiek jie nukrypsta nuo jų pozityvia ar negatyvia linkme (pvz. artėdami prie idealios bendravimo harmonijos ar prie pakrikusių nesutarimų).
Retas istorikas, teisininkas, filosofas ir literatas, jau nekalbant apie teologą, istorijos būvy galėjo praeiti, savo veikaluose neliesdamas šeimos bei jos problemų. Visose tautose žinomais laikais užtinkame iškeltas šeimos negeroves, kaip neištikimybę, ištuoką, išskyras, nelegalias vedybas bei nelegalius vaikus, mažų vaikų žudymą, kraujomaišą (incestas, ir kt. Yra dar ir kitos rūšies problemų, kaip skaistybė, celibatas ir gimimų kontrolė, kurios sudaro ne-atmezgamą prieštaravimų mazgą, nes jų ap-sprendimas priklauso daugiau nuo žmonių pasaulėžiūros nei mokslo duomenų. Antra vertus, net ir pačiose kraštutinėse šeimos formose būtinai užtinkame tam tikrą giminystės sistemą, moralės nuostatus, piršimosi, vedybų, ištuokos ir kt. normas, kurių reguliarumas bei pastovumas įgalina mokslinio priėjimo panaudojimą šeimos studijose. Tačiau tik sociologijai įsirikiavus į mokslų eilę, o šeimai tampant specialia socialinių mokslų šaka, šeimos pažinimas bei žinojimas žada pateikti reikšmingesnių vaisių.
Beje, griežtai empiriškai suvokta šeimos mokslo šaka yra pačioje plėtotės pradžioje. Dar nėra aišku, pvz., ar šeima gali būti geriau išaiškinta kitomis institucijomis ar pastarosios gali būti raiškiau išaiškintos šeima. O vadinamas sąranginis — funkcinis (structural - functional) priėjimas, kuris dar tebėra madingas sociologijoj, gali sukeisti šeimos sąlygas bei aplinkybes (sąranga) su šeimos paskirtimi (funkcija) pagal tai, kokių tikslų tyrinėtojas siekia, ir mokslinis metodas nenukentės, nors išvados bus skirtingos ir reliatyvios. Tad šeimos mokslo teorija nėra toli pažengusi.
2. Šeimos kilmė ir raida
Dabartinė socialinių mokslininkų karta pagrįstai didižuojasi empirinio mokslo atsiekimais, tik to mokslo apimtis pagrindžiai ribojasi dabartimi. Apsistojus praeityje, sunku užpildyti istorines spragas. Jų dar daugiau archeologiniuose rėmuose. O einant dar giliau į praeitį ir užsispiriant ją tyrinėti, reikia pasikliauti intuicija ir vaizduote. Bet tada kiek vaizduočių, tiek ir teorijų. Dabar tuos vaizduotės spėliojimus mes esame linkę atmesti. O kas nematė pirmykštės šeimos paveikslo, taip išpopuliarinto 19 a. socialinės evoliucijos šalininkų, kur pusnuogė augalota žmogysta (vyras) ramiai sau, už plaukų tempdamas, velka žeme panašios sudėties moterį (žmoną)! Kitas spekuliatyvus mokslininkas įrodinėjo, jog pirmykščiai žmonės privalėjo turėti veisimcsi sezoną, kurį dabar žemesnieji gyvuliai tebeturi. Dar kiti tikino, jog seniausia šeimos forma buvusi promiskuitetas, o po jos grupinių vedybų šeima, kol per poligamiją prieita prie modernios monogamijos.
Palikus nuošalėj palaidą fantaziją, nors ji vykusiai gebėjo kurti taisyklingas, tolydžias žmonijos progreso formas nuo hominidų ligi modernaus žmogaus, galima sutikti, kad šeima galėjo būti pagrindinė pirmykščių žmonių institucija. Yra labai galimas dalykas, kad kitos institucijos, kaip ekonominė, religinė ar edukacinė, buvo neatskiriamos nuo pirmosios arba išriedėjo iš pirmosios. Tai galima pastebėti ne tik dabarties primityviose kiltyse, bet ir konservatyviuose žemdirbių kraštuose, o taip pat ir nesenoj modernių civilizacijų praeity. Ilgainiui magijos specialistai ar bažnyčia bei dvasiškiai perėmė iš šeimos galvos didžiąją dalį religinės atsakomybės; fabrikai, mašinos bei kapitalas užgožė ir beveik sunaikino namų ūkio sistemą, kur tėvo žodis buvo paskutinis; mokykla su savais specialistais bei priemonėmis atpalaidavo tėvus nuo nuolatinio vaikų mokymo, bet tuo pačiu sumažino jų galią. Nors, kaip matom, dalis šeimai skirtų uždavinių nėra atliekami šeimos uždarumoj, pagrindinis jos vaidmuo išliko, tad sunku numatyti, kad šeima kada nors visai išnyktų.
Jau Platono ir Aristotelio laikais šeima buvo suvokiama kaip visuomenės dalis, vienu atveju reiškusi tą visuomenės sąrangos formą, iš kurios vėliau turėjo išriedėti kiltis, o dar vėliau ir valstybė. Kitu atveju šeima sudaranti esminę valstybės bei visuomenės ląstelę, kurios gyvybingumas bei stiprumas gali matuoti pačią valstybę bei visuomenę. Numatomas tokios šeimos bruožas turėjęs būti patriarchatas (tėvo teisė). Šis gi buvo siejamas su prigimtine teise. Tačiau naujesni tyrinėjimai, ieškant originalumo ir pastangų pateisinimo, nusviro į kitą kraštutinumą. Tuo būdu prirankiota daug pavyzdžių, tariamai įrodančių matriarchato (motinos teisė) pirmumą. Konkretūs tyrinėjimų duomenys, žinoma, galėjo paremti įvairiausias šeimos kilmės bei kitimų formas, tačiau nė viena iš jų negalėjo būti išskirtinai įrodoma.
Šeimai, kaip matėme, suteikus pagrindinės institucijos vaidmenį, žmonijos istorija gali būti suvokiama kaip šeimos kitimų atspindžiai. Vadinamais krizės laikais tad ir natūralu, kad ypatingas dėmesys yra nukreipiamas į šeimą. O tokių krizės laikotarpių yra buvę apstu įvairiose civilizacijose. Tad ką žada modernios šeimos formos mūsų civilizacijai?
3. Modernios šeimos raida
Pagal Harvardo universiteto (JAV) prof. C. C. Zimmermaną, modernios šeimos kitimai galima skirstyti į tris periodus. Pirmasis tęsėsi nuo didžiosios prancūzų revoliucijos ligi pirmojo pasaulinio karo. Atsiribojusi nuo tradicinės šeimos sampratos, pabrėžiančios šeimos natūralumą (gamtos bei Dievo duotą ar leistą, ne žmogaus padarytą), šiame periode šeima pradėta suvokti kaip istorijos būvy atsiradęs "namų vienetas", žmogaus sukurtas, laikinis, nuolat tam tikra kryptimi kintąs. Šeima turinti istorinę pradžią, tad ilgainiui privalėsianti sunykti, o jos vietą užimsiąs kitoks "namų vienetas", geriau prisitaikęs prie modernios civilizacijos sąlygų. Šioks požiūris į šeimą yra aiškiai susijęs su prancūzų revoliucijos filosofinėmis bei socialinėmis premisomis, pramonės revoliucijos palyda, pozityvistinėmis prielaidomis, socialinio darvinizmo išdavomis, evoliucinėmis bei marksistinėmis iššaukomis ir kt. Kiekvienu atveju tačiau visi šie kitimai žadėjo laiduoti progresą.
Antrasis periodas tęsėsi nuo pirmojo pasaulinio karo ligi antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tai šeimos reformų metai, ypatingai pažymėti trejopa linkme: komunistine, fašistine ir totaliai demokratine. Nežiūrint jų skirtybių, vienu atveju jos visos sutarė: valstybė turinti "teisę" ir "pareigą" ne tik kištis į šeimą, bet ir ją visiškai perkeisti. Tai reiškė tradicinės šeimos sužlugdymą. Pagal dominuojančius totalistinės valstybės ar bendruomenės idealus paskirus individus buvo manoma lengviau pajungti numatytiems tikslams, kai bus atsikratyta atgyvenusios bei reakcinės šeimos ryšių. Tuo būdu "etinė šeima" (tradicinė šeima) turėjo užleisti vietą moderniai "faktinei šeimai". Pagal tai vyro ir moters atsitiktinis gyvenimas drauge reiškė vedybinį gyvenimą, o gyvenimas atskirai — ištuoką, gi teisinių įsipareigojimų beveik neliko. Siekdami žemiškos utopijos, komunistai sakėsi tuo keliu galėsią panaikinti pačią valstybę, o fašistai — stiprinsią "naujosios tvarkos" valstybę. Amerikoje savo ruožtu beletristika bei drama nusigręžė nuo pasenusios temos, vaizduojančios ištuoką kaip tragediją, ir ėmė ją piršti kaip būtiną ir netgi . . . kilninančią modernaus žmogaus patirtį. Žinia, gyvenimas daugiur tebesitęsė sena vaga, nes tradicijos neišnyksta po nakties, tačiau, antra vertus, veiksmingai ginti etinę šeimą nebuvo kaip. Sovietinėj Rusijoj ir nacinėj Vokietijoj policinių priemonių grėsmė laidavo "naujojo žmogaus" ar "naujosios Europos" idealo konformiškumą, o Amerikoje intelektinis elitas sankcionavo tik pažangos kelią, tuo pačiu ir naują šeimos formą — "kompanjo-nų šeimos" formą.
Trečiasis periodas, prasidėjęs po antrojo pasaulinio karo, žymėtinas "etinės šeimos" atgijimu. Kaip minėjom, ji nežymiai tebeegzistavo ir anksčiau, tik dabar iškilo į viešumą su nauja paskirtimi. Ji tebetęsė Švento Rašto paskatinimą daugintis ir pripildyti žemę, nors jos orientacija yra greičiau individinė ir pasaulietinė nei religinė. Dabartiniai "etninės šeimos" pažymiai yra didesnis gimimų skaičius, ryškesni kūrybiniai polėkiai, diegiami į bręstančius šeimos narius, mokslinis darnaus sugyvenimo siekimas šeimoje ir kt. Kitoje plotmėje šio periodo šeima rodo daugiau pastangų siekti naujos pusiausvyros tarp individinių polėkių ir kolektyvinių įsipareigojimų. Solidarumas grįžta į šeimą ne tik Vokietijoj, kur nugalėtųjų dalia gal ir natūraliai yra sietina su tradicinės šeimos užuovėja, bet ir sovietinėj Rusijoj, kur "naujųjų žmonių" bendruomenės nepakeliami gimdymo skausmai krašto viduje yra padengiami imperialistinės plėtros paly va ' tarptautinėje plotmėje. Kaip žinia, komunistinė Rusija pradėjo griežtais įstatymais kovoti prieš ištuoką ir skyrybas paskutinio karo metu. Tuo būdu daugely kraštų randame ženklų, silpninančių indi-vidinės vedybų laimės siekimą ir stiprinančių bendrą šeimos narių atsakomybę tradicinių bendruomenių rėmuose. Nežinia, kiek čia mūsų laikų kaprizingų politinių ir ekonominių sąlygų svoris ir naujo pasaulinio karo grėsmė skatina individus ieškoti pastovesnės priebėgos praran-damoj tradicinėj šeimoj. Kiekvienu atveju tačiau platoniškasis pokštas kurti "bendrų žmonų" instituciją (idant karalius — filosofas galėtų visas savo pastangas skirti valstybiniams uždaviniams, negundomas šeimyninių niekniekių . . .) grįžo į utopinę karalystę, iš kurios jis buvo atklydęs.
4. Dabartiniai šeimos tyrinėjimai
Jeigu 19 a. pabaigoje reformų domesys buvo pagrindžiai siejamas su "visuomenės gerove", kur skurdas buvo suvokiamas kaip didžioji geresnio gyvenimo kliūtis, tai 20 a. vidury blogio problema pasirodė esanti daug komplikuotesnė ir mažiau aiški. Šalia marksistinių šūkių ir en-ciklikinių socialinės tvarkos vizijų daugiau dėmesio kreipiama į visuomenės benormiškumą, apatiškumą, ką prieš porą generacijų prancūzų sociologas E. Durkheim pavadino anemija. O tai ir turėjo atsispindėti taip pat ir pagrindinėj visuomenės ląstelėj — šeimoj. Joje kryžiuojasi šeimos narių rolės, daugiau ar mažiau apibrėžtos visų kitų institucijų, kuriose paskiri nariai dalyvauja. Pagal tai, sekant socialiniais mokslininkais, šeimos tyrinėjimai skeltini į šešetą poskyrių. Juose šeima suvokiama kaip:
1. Biologinis vienetas (demografija, medicina)
2. Gamybos ir vartojimo vienetas (ekonomija)
3. Socialinės organizacijos vienetas (sociologija, teisė)
4. Kultūros perteikimo vienetas (švietimas)
5. Asmenybės ugdymo vienetas (psichologija, socialinė tarnyba — social work)
6. Vertybių formavimo ir identifikavimo vienetas (religija, pramoginiai užsiėmimai)
Gal labiausiai yra pažengę šeimos socialinės organizacijos tyrinėjimai. Jau nuo 20 a. pradžios Ch. H. Cooley atidengė "pirminių grupių" svarbą. Šeima, šalia kaimynų ir vaikų žaidimų grupių, yra charakteringiausia tų grupių atstovė. Vaiko brendime ji yra pirmoji ir pati intymiausia, daugiur apsprendžianti jaunos asmenybės plėtotę. Vėliau psichoanalizės atstovai stiprino ir gilino tą pačią idėją, nors remdamiesi visai kitomis prielaidomis. W. Z. Thomas, F. Znaniecki, E. F. Frazier, E. Farris, T. Parsons, R. F. Balęs, D. Riesman, G. Homans ir kiti tęsė šeimos kaip "mažosios grupės" tyrinėjimus, o R. Benedict, M. Mead, Cl. Klukhohn, R. Lin-ton, A. Kardiner, R. Thurnwald ir kiti koncentravosi į "socialiai kultūrinės asmenybės" tapimo studijas. Tolesnis šeimos problemų skaidymas vedė į rasinių, religinių, socialinės klasės ir kitų elementų įtaką šeimos organizacijai.
Su pramonės revoliucija ir urbanizmu kaimiškasis asmenybės tipas turėjo užleisti vietą miestiškajam, tad ir pirminiai santykiai atrodė užleidžia vietą antriniams, liečiantiems siauresnius, specialesnių profesijų bei užsiėmimų interesus. Kaip jau buvome užsiminę, gamyba iš namų ūkio perėjo į komercines įmones, mechanizacija panaikino daugelio šeimininkių talentų reikalingumą, mokykla lyg ir sumažino šeiminio mokymo paskirti, religija išsispaudė iš šeimos ratelio, o bažnyčios vadovaujamas vaidmuo tapo daugiau užgožiamas žemiškojo, pasaulietiškojo stiliaus bei normų. Visi tie kitimai tartum tvirtino neribotos laisvės ir pažangos šalininkų pranašystę, jog šeima atgyveno savo amžių. Ir vis dėlto pagrindinė šeimos paskirtis, nurodyta šeimos aptarty, išliko ta pati. Tai bene charakteringiausiai patvirtina izraelitų kibutzo sistemos šeimos pavyzdys.
"Kibbutz" hebraiškai reiškia "susirinkimą" ar "kompaniją". Tai sionistinė kolektyvinio ūkio rūšis, pagrindžiai besiskirianti nuo kolchozo tuo, kad ji nėra priverstinė, o savanoriška. Kibutze yra pabrėžiama darbo vertė, lygybė ir kolektyvinis gyvenimas. Kibutzo nariai bando gyvenimą tvarkyti racionaliai, atsisakydami to, ką jie vadina dirbtine civilizacijos (miesto) morale. Vis dėlto, nors ir be hebraiškų ceremonijų, atitinkamo amžiaus jaunuolis ir jaunuolė paprašo dvigubo kambario, ir kitų narių nuomone jie sudaro porą ir šeimą. Nors kibutzo narių vaikai gyvena atskirai nuo tėvų ir yra didžiąja dalimi ne tik mokomi, bet ir auginami svetimų (tarnautojų), tėvai ir vaikai turi lankymo valandas ir jų mielai laikosi. Vaikai tuo būdu puoselėja šeimos šilumą ir jaučiasi apsaugoti trapiame gyvenimo kely. Didele dalimi tad visi kibutzo nariai ištisą dieną atlieka kasdienes savo pareigas, kurios yra preliudas į tėvų ir vaikų bendravimo valandas. Tai ir yra viena iš esminių šeimos paskirčių. Tad nežiūrint, kokį žodį vartosime tos rūšies žmonių grupės bendravimui pažymėti, jis reikš tą patį, ką mes įprastai vadiname šeimos bendravimu pagal atitinkamas roles.
5. Lietuviškosios šeimos tipas
Išskirtini trys pagrindiniai šeimos tipai: 1. didžioji patriarchalinė šeima, 2. mažoji patriarchalinė šeima ir 3. demokratinė šeima. Laiko ir vietos atžvilgiu šie tipai ryškiai įvairuoja.
Pirmasis tipas charakteringas beveik absoliučia tėvo galia. Tokios šeimos pavyzdžių galima užtikti kai kur Europoje ir Amerikoje, bet jie dominavo senovės Romoj, Rusijoj (ligi 19 a.), Kinijoj, Japonijoj (ligi 20 a.) ir kt. Jis susijęs su žemdirbių gyvenimu.
Antrasis tipas įsigalėjo pramonės kilimo kraštuose. Taikantis prie įvairių darboviečių kintamose ekonominėse sąlygose, nebuvo patogu likti krūvoje penkių kartų šeimos nariams (kaip didžiojoje šeimoje), tad šeima turėjo sumažėti, ir tėvo galia sumažėjo.
Trečiasis tipas charakteringas vyro ir žmonos lygybe. Sprendimai, liečia šeimą, daromi visų šeimos narių; vedybos sutariamos vienų jaunųjų, tėvams beveik nesikišant. Emociniai ir kultūros perteikimo aspektai pastarajame tipe yra labiau pabrėžiami nei pirmuosiuose. Dabartinė amerikiečių šeima yra charakteringiausia "fifty-fifty" demokratinio tipo atstovė. To demokratiškumo žymių yra nemažiau ir oficialiai priimtoj sovietinių rusų šeimoj, tik jos paskirtis yra visai kitokia. Amerikiečių šeimoj individinė laimė yra šeimos narių idealas, o rusiškojoj — tenka atiduoti didesnę duoklę valstybei.
Lietuvių tradicinė šeima, kaip ir kituose kraštuose tų pačių sąlygų įtaigota, yra buvus patriarchalinė, t. y. tokia, kur tėvas ar vyriausias brolis dominavo. Joje nevedę broliai ar seserys paklusdavo vyresniojo galiai, kaip tai Vaižgantas meniškai apipavidalino savo "Dėdėse ir Dėdienėse". Išplėstinė šeima, vad. šeimyna, apėmė ir tuos šeimos narius, kurie galėjo būti ne giminės, pvz., ilgalaikiai samdiniai. Tokioje šeimoje turėjo būti daugiau demokratiškumo. Dar daugiau: dažnos lietuvių šeimos buvo dominuojamos moterų. Tačiau tautosakinės dainos vaizduoja tradicinės šeimos nusiteikimus. Jaunosios graudžios vestuvinės dainos galėjo atspindėti jos varganą dalią autoritetinėj vyro galioj, ne vien tą faktą, kad dainuotoja natūraliai daugiau dainuoja apie savo likimą, kuris prasiveržia spontaniškai, nei apie kitus.
Ant ežerėlio rymojau, rymojau,
Baltąsias rankeles mazgojau, mazgojau.
O jūs rankelės baltosios, baltosios
O kam jūs pateksit mielosios, mielosios?
Šio pobūdžio dainos nebūtinai iššaukia kietą bernelio ranką ar piktą anytos žodį. Tačiau tėvų ir vaikų santykiai išliko pirmųjų autoriteto apspręsti ligi Nepriklausomybės laikų. Tuo laiku žemdirbystės sistema kitokio santykiavimo ir negalėjo plėtoti. Nepriklausomybę atgavus, švietimui kylant ir jaunimui veržiantis į miestus iš kaimų, tėvų ir vaikų kartų santykiai privalėjo artėti į demokratinį polių, o patriarchalinės šeimos autoritetas turėjo būti pakirstas. Beje, kelias iš konsangvininės šeimos į konjugalinę buvo ilgas, nes jaunavedžiai, ir miestuose įsikūrę, tebegyveno su vienos ar kitos šalies tėvais — uošviais.
Liaudies dainose pilna meilės motyvų, tačiau jie nenustelbia ir kitų atžvilgių, kuriais šeimos kuriamos. Neretai mergelė skundžiasi, kad teka už nemylimo ar seno. Populiarusis sutuoktuvių bruožas, vadinamas romantiškumo kompleksu (santuoka pagrįsta "gryna meile"), tradicinėje baudžiauninkų ar žemdirbių šeimoje negalėjo suklestėti. Tik išsimokslinusi karta pasuko tuo keliu. Liaudies priežodis, jog "nesiženijęs — nebūsi, apsiženijęs — pražūsi", rodė labai blaivias ir kritiškas, jei ne pesimistiškas, žmonių laikysenas vedybų bei šeimos atžvilgiu.
Lietuviškoji šeima normaliose gyvenimo sąlygose dar mažai buvo paveikta moderniškų vėjų. Neatrodo, kad dėl priverstinės ir savanoriškos tremties atsitikę šeimos ardymai būtų iš esmės paveikę lietuviškos šeimos charakterį. O visa žmonija aplamai ar tik negrįžta į tradicinę šeimą?
Rekomenduotina literatūra
E. W. Burge's and L. S. Cottrell, Predicting Success or Failure in Marriage 1939; J. H. S. Bossard, Marriage and the Child 1940; J. H. S. Bossard and E. S. Ball, Family Situations 1943; J. H. S. Bossard and E. S. Ball. Ritual in Family Living 1950; J. H. S. Bossard and E. S. Ball, The Large Family 1956; A. Freud and D. T. Burlingham, War and Children, Infants without Families 1943; J. C. Flugel( The Psycho-Analytic Study of the Family 1950; H. F. K. Guenther, Formen und Urgeschichte der Ehe (3) 1951; R. Koenig "Neuere Literatur zur Soziologie der Familie" — Koelner Zeitschrift fuer Soziologie 1955; T. Parsons and R. F. Bale:, Family 1955; E. Slater and M. Woodside, Patterns of Marriage 1951; J. I. Thomas, S.J., The American Catholic Family 1956; C. C. Zimmerman, The Family and Civilization 1947; C. C. Zimmerman and L. F. Cervantes, S. J., Marriage and the Family 1955; W. F. Kenkei, The Family in Perspective 1960. |
|
|
|