|
|
ŽMOGUS IR GIMTINE JO ŠALIS |
|
|
|
Parašė VYDŪNAS
|
Plačiau apsižvalgant žmoniškame gyvenime, jis įsirodo labai nuostabus. Žmonės gyvena žemės rutulyje, ant jos branduolio, kurs apsiaustas nesulyginamai didesnio už jį oro sluogsnio. Tasai nuolatai pakinta. Bet ir branduolys su savo vandenimi bei ugnimi nuolatai juda. Vanduo upėse bei vandenynuose be sustojimo sravi, garuoja, ir vėl krinta iš oro su lietum ir sniegu. O ugnis iš žemės veržiasi vienur ir kitur laukan. Ir stangioji žemė nuolatai sudreba. Bet žmonės visa tai nelabai aiškiai pastebi. O vos kas iš jų nujaučia, kaip žemė su savo oru skrenda nesivaizduojančiu greitumu per begalinę erdvę aplink saulę ir su ja aplink kitą, dar tolimesnę saulę. Gale visa to vyksta panašus judesys visokių dangaus rutulių, būtent — žvaigždžių. Begalinėje erdvėje vyksta nuolatinis pakitimas, kurs sukeliamas neįmanomų galių. Išminčiai iš seniausių laikų tvirtindavo, kad visa begalinė erdvė esanti prisunkiama slėpiningos, gyvos, sąmoningos galios.
Gyvybė dėl tokių priežasčių ir apsireiškia visokiais apstabais (formomis), kur tam yra tinkamų sąlygų, visai nuostabiu būdu. Žemėje žmonėms tai visai gerai žinoma. Nuolatai čia dygsta, auga, gyvena ir pranyksta visokie augmenys, gyviai ir žmonės. Dažnai jie ir naikinami, aštriausiai žmonių. Jie kartais visai baisiai ir vienas kitą žudo. Ką tai reiškia, turėtų būti apmąstyta. Pavidalas sužalojamas, kartais ir visai sutriuškinamas, bet ar tuo ir gyvybė, kuri juo apsireiškė, nugaluota, lieka daugumui neaišku. Išminčiai visuomet sakydavo, kad gyvybė tokiu būdu neišnyksta, pasilieka tik neryški paprastam žvilgsniui. Ji veikia toliau, gaivina ar slegia atsikeršydama. Reikia suprast, kad gyvybė nepasidaro iš pavidalo, bet kad ji jį kuriasi, ap-sireikšt siekdama. Toliau labai pastebėtina, kad gyvumo gaminiai yra įvairūs pagal kraštą, kuriame jie sukuriami. Vienur auga tam tikros žolės, krūmai, medžiai, veisiasi visokie gyviai, kitur kitokie. Taip yra ir su žmonėmis. Iš to matyti, ką gyvūnam reiškia dygimo ir gimimo vieta žemės rutulyje. Vieniems viena šalis tinka geriau jų gyvėjimui, kitiems kita. Atrodo taip, kad kiekvienos vietos ypatumas atsispindėtų tuo, kas ten gimsta ir tarpsta. Tiesa, galima tai, kas kur nors auga, nukelti į visai kitokias šalis, bet jo tarpimui priešinasi visokie kliudymai. Dar kiek pakenčiami! jie yra gyviams, o dar daugiau žmonėms. Vis dėlto gimtinės šalies reikšmė tuo nepašalinama. Bet primintinos yra labai ypatingos tūlų paukščių kelionės. Su laiko pakitimu jie skrenda iš šiaurės kraštų pietuosna ir tada vėl grįžta į gimtinę šalį. Taipgi labai nuostabu yra, kad tūli vandens gyviai pasiryžta labai tolimoms kelionėms, surasti tinkamą vietą tarpti savo perams. Kalbant apie gyvybės apraiškas, labai svarbu stebėti jų skirtumus. Rodos, nelabai įdomu yra, kad augmenys gyvi. Daug geriau vertinamas visų gyvių gyvumas, ypačiai gyvulių. Bet jį reikia suprasti, kaip dvejopą. Gyvuliui įmingant, liekasi tiktai gyvas jo kūnas. O nors jis yra gyvesnis kaip augmuo, jame vyksta visai tat, kaip augmenyje. Jis minta iš daiktiško, tiesa, jau augmenų prisunkto, kvėpuoja orą kaip augmuo savo lapais, jame sravi nuolatai drėgmė, kaip ir augmenyje. Jame ir susikuria diegai, bręsta jame, atsiskiria nuo jo, glaudžiasi prie žemės ir kartoja savo kilmės kūno ypatumus. Visa tai vyksta gyvulio kūne ir tada, kai jis miega. Bet gyvuliui atsibundant, gyvasis jo kūnas užplūstamas naujo gyvumo. Tada ir kūnas lyg dar gyvėja. Bet kas juo tada apsireiškia, yra visai dar kita kas, būtent — visokie palinkimai, geiduliai, karščiavimai. Ir taip aiškėja, kad gyvybė yra laipsniuota. Daug aiškiau tai įsirodo žmoguje. Jo kūno gyvumo vyksmai yra ir visai tie patys, kaip ir augmenyse. Augšt jo stebėtinas nuotaikos gyvumas, kuris apsireiškia ir iš gyvių, gyvulių. Bet žmogus žino ir savo minčių gyvumą. Žmogaus asmenybė suglaudžia savyje tris gyvumo sritis. O visas tas jis nušviečia savo sąmone. Apie visas jas žino. O tai reiškia, kad jo esmė, būtent dva-sia-siela, kuri numanoma kaip sąmonė, yra visai kita kas, kaip kiti asmenybės gyvumo laipsniai. Visi jie iš žmogaus esmės įgyja aiškesnę gyvumo išvaizdą. Bet kūnas su visa tuo, kas jame vyksta, liekasi tiesioginei žmogaus patirčiai lyg už kokios uždangos. Visai maža jis tesužino apie tai, kas čia darosi, jam kvėpuojant, valgant ir virškinant, atsiilsint ir pasidarbuojant. Žemesnieji žmogaus asmenybės gyvumo laipsniai laikosi žemės įtakoje. Vietiniai jos ypatumai veikia juos. Todėl kūno ir nuotaikos gyvumas laibai priklauso nuo gyvenamo krašto, kad ir dar labiau nuo kūno, iš kurio jis gimė. Žmogui nukilus į svetimą šalį, jam kartais rodosi, kad jis silpnėja. Ir jis ilgstasi Tėvynės. Vis dėlto visame tame veikia dar ir kita kas. Žmogaus esme nėra erdvės ir laiko dalykas, o visai ne žemės dalelė. Žinomas yra senas Išminties žodis, kad žmogus tapęs gyva siela iš Kūrėjo kvapo, kurį Jis įpūtė į žemės gabalą. Tur būt, manytina, kad Kūrėjo kvapas nėra pragaištas reiškinys. Kaip Kūrėjo gyvumo įrodymas, jis tegali būt, kaip Jis, pastovus amžinai. Kitas senas Išminties žodis skelbia, kad žmogaus_ esmė yra spindulys iš Amžinosios Šviesos. Todėl ji ir negali būti mirtinga. Sugaišti tegali visi žemiški pavidalai, kurie kuriami, taip ir žmogaus asmuo. Bet kaip jis suauga, yra labai stebėtina. Tiriant žmogaus gemalo pakitimą, įsirodo, kad jis, prasidėjęs iš menkiausio gyvo krislelio, įgyja pamažu vis tobulesnį pavidalą. Visi žemesnieji gyvi apstabai kartojasi, kol nepasiektas pats žmoniškasis. Tada tik jis atsiskiria nuo motinos kūno. Iš to reikėtų suprasti, kad visi gyviai yra lyg bandymai sukurti žmoniškai esmei tinkamiausią kūną jos apsireiškimui. Daug tikriau ir artimiau ji yra Kūrėjo apraiška. Tvirtinti, kad žmogus atsigimęs iš beždžionės, yra labai nepagrįsta. Kūrybos vyksmu žemėje žmoniškoji esmė yra žymiausias veiksnys visame žemiškame gyvenime ir net reikšmingiausioj i čia galia. Iš to galima ir pasidaryti išvadą, kodėl šis veiksnys pritaikinamas tam tikrai žemės sričiai ir jos gyvumui, ir taip tada susikuria jam visokie ypatumai ir gabumai. Iš to tada iškyla žmogui, kurs gyventi turi svetimoje šalyje, dar gilesnis Tėvynės, ar gal tiesiog gyvybės ilgesys. Skirtingi ir ypatingi žmonių gabumai ir būdai yra lyg gimtinės jų šalies sužadinti ir įgalioti. Bet jie laikosi juose ir tada, kada jie nukyla į svetimus kraštus. Pastebima tai ir prie augmenų ir gyvulių, kad ir šiokie tokie pakitimai pasirodo. Bet žmonėse gali dar kas pasidaryti, kas labai reikšminga. Žmogus gali su savo mąstymu ir protavimu prisigretinti prie svetimos šalies žmonių ypatumų, greičiausiai, jeigu jis pamiršta prigimtą savo kalbą ir įpranta vien svetimąja apsireikšti. Yra tada, lyg jis silpnėtų savo esmėje. Ir tik ypatingomis pastangomis jis gali savo žmoniškume stiprėti. Tiesa, svetimoji šalis iš lengvo vis stipriau paveikia žmogų. Yra net matyta, kad naujos žmonių eilės svetimoje šalyje ir kūno išvaizda vis daugiau prisilygina tos šalies žmonėms, nors kraujas likosi grynas. Iš visa to aiškėja, kad kaip augmenys ir gyviai geriau tarpsta gimtinėje savo šalyje, taip ir žmonės. Tėvynėje jie gali lengviau ir tikriau apreikšti visišką savo žmoniškumą. Todėl žmogui jo Tėvynė yra kartu jo gyvenimo ir uždavinys. Čia jam skirta taurias savo ypatybes kuo tikriau praskleisti. O jeigu jam sukyla noras toli nukilti, tada gal jį verčia nusimanymas, kad jam čia yra kliudymų pasiskelbti iš esmės. Bet kad žmonės ištremiami iš Tėvynės, tada čia jau kas reiškiasi, kas dar giliau siekia žmogų paveikti.
Būtina numanyt, kad viskas, kas pasaulyje vyksta, nėra tai iš pagrindų atskirų veiksnių: daiktu, gyvūnų, žmonių padariniai. Čia Kūrėjo veiksmo apraiškos. Vokiečių žynys J. W. Goethe prasitarė, kad kurs mato mažybę visumoje, tas visumą ir nuvoksta mažybėje. O išmintingai tikintysis numano, kad visoje Visatoje reiškiasi ir veikia pagrinde viena galinga valia ir galia. Visi vyksmai jos sukeliami. Todėl ir skaudžios tautos patirtys yra prasmingos. Tam išmanyti reikia dėti visas pastangas. |
|
|
|