Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATŪRINIAI ŠVENTRAŠČIO ŽANRAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. DR. KLEMENSAS ŽALALIS, O.F.M.   
Šio amžiaus pradžioje katalikai įžengė į naują epochą Šv. Rašto studijoje, ypač apie literatūrinius jo žanrus. Tiesa, šis klausimas nėra šio amžiaus išradimas, nes jau Bažnyčios Tėvai jį yra lietę, žinoma, ne taip aiškiai ir ne tokiais terminais, kaip dabar. Apie literatūrinius žanrus rašė ir pereito šimtmečio šventraščio vadovėlių autoriai, tačiau ir šie negalėjo perdaug ką pasakyti, nes neturėjo reikiamų įrodymui argumentų. Padažnėjusių iškasenų Rytų šalyse ir atrastų dokumentų dėka šiuo metu Rytų kultūra pažįstama daug tobuliau, negu prieš penkiasdešimt metų. Pažįstant šią kultūrą, lengviau pažinti rašymo formas, rytiečių išsireiškimus ir jų psichologiją, kuriuos galima pritaikyti visiems šventraščio autoriams.

Niekas neabejoja, kad klasinėje literatūroje buvo tam tikrų žanrų, kurie varžydavo autorių ir jam neleisdavo laisvai išreikšti savo minčių. Jeigu jau pasirinkdavo vieną žanrą, turėdavo jo laikytis visame kūrinyje. Jei kas norėtų savo akimis tai ištirti, gali pastebėti, nors ir skaitydamas Tacito "De oratore".

Paprastai literatūriniai žanrai klasinėje literatūroje buvo trys: istorinis, didaktinis ir poetinis. Šie savo ruožtu turėjo smulkesnius padalinius. Pavyzdžiui, istorinis žanras galėjo teikti grynai tikrus įvykius, turinčius tam tikrą ryšį; istorinis žanras buvo ir metraščiai, kuriuose forma visai skirtinga nuo pirmojo, nes čia teduodavo įvykusius faktus pagal jų chronologiją. Tacitas vienaip rašė savo istoriją, kitaip metraštį.

 Tretysis istorinis žanro padalinys gali būti atsiminimu pasakojimas, arba dienoraštis, kaip Salustijaus atsiminimai ar Cezario "De bello gallico". Prie šių galima pridėti ir biografiniai aprašymai, kuriuose duodama vieno asmens gyvenimas. Tokį biografinį žanrą davė Kornelijus Nepos "De viris illustribus". Pasakėčios irgi yra vienas iš istorinių žanrų, nors jose pasakojimai išgalvoti dalykai, pav., Ezopo pasakėčiose.

Šventraštyje taip pat aiškiai pastebimi trys žanrai: istorinis, didaktinis ir poetinis. Šis bendras padalinimas nėra tobulas, nes, skaitant istorines knygas, galima pastebėti rašymo nevienodumų. Vienaip rašomi šventraštyje pirmieji vienuolika skyrių, kuriuose liečiama pasaulio įkūrimo ir pirmųjų žmonių istorija iki Abraomo laikų; kitaip rašomi tolesni skyriai, nors jų autorius tas pat Mozė. Vienaip parašytos Samuelio ir Karalių knygos, kitaip Kronikų knygos ir dar kitaip Juditos, Esteros, Jobo ir Tobijo. Jos visos yra istorinės, bet nevienodai paduoda istorinius faktus. Todėl savaime kyla klausimas, kokie gi žanrai yra istorinėse knygose, arba, geriau išsireiškiant, kokie istorinio žanro padaliniai yra randami tose knygose, kurios pirmąja savo forma atrodo pasakojančios istoriją. Kaip tik šiuo laiku, ypatingai paskutiniaisiais metais, po dabartinio popiežiaus Pijaus XII enciklikos "Divino afflante Spiritu", 1943 metais pasirodžiusios, literatūrinių žanrų klausimas yra aktualiausias šventraščio studijoje, ir šios studijos pasėkos žada atnešti daug vaisių pačioms knygoms suprasti ir sunkioms problemoms nušviesti, kaip pasaulio ir pirmųjų žmonių sutvėrimas, tvano problema, ir daug kitų..

Literatūrinių žanrų problema šventraštyje nėra vien šios knygos žinovų monopolinė studija, bet ji gali dominti ir kiekvieną žmogų, kuris rimčiau žvelgia į gyvenimą. Gali ji dominti ir tuos, kurie apskritai mėgsta literatūrą. Nesvetimas bus tai dalykas ir lietuviams inteligentams, kurie savo laiku studijavo klasinę ir kitų tautų literatūrą. Kodėl gi nesidomėti ir tąja literatūra, kuri skirta kiekvienam žmogui, gyvenančiam pasaulyje? Todėl ima noras ir lietuvių spaudoje panagrinėti šį opų šventraščio klausimą, pateikiant pirmiausia istorinę studijos fazę, o antroje dalyje kalbant apie esamus šventose knygose žanrus.

I.  ŠVENTRAŠČIO  ŽANRŲ  TEORIJOS ISTORIJA
Aiškumo dėliai, manytume žanrų teorijos šventraštyje istoriją padalinti į tris fazes: pirmoji — nelaimingoji — fazė nuo 1896 metų iki 1920, antroji — laimingoji — nuo 1920 iki 1943 — ir dabartinė laimėjimų fazė nuo 1943 m. rugsėjo 30 dienos, kai pasirodė Šv. Rašto Magna Charta — garsioji enciklika "Divino afflante Spiritu".

1. NELAIMINGOJI ŽANRŲ TEORIJOS FAZĖ
Racionalistai, ypač Kantas, paneigdami viską, kas yra antgamtiška, šventraščio knygas skaitė kaip paprastus senovės autorių parašytus darbus; todėl jas, esą, galima studijuoti, kaip ir kitas eilines knygas, kuriose gali pasitaikyti net ir klaidų.

Baigiantis 19 šimtmečiui, Wellhausen, pasigaudamas Hėgelio filosofinės sistemos, stengėsi natūraliai išaiškinti izraelitų religijos išsivystymą ir dėl to išgalvojo biblinių šaltinių teoriją, pritaikydamas ją pirmiausia penkioms Mozės knygoms. Šia teorija jis norėjo sugriauti tikrą tų knygų istoriškumą. Katalikai, žinoma, tuojau stengėsi įrodyti tų teorijų klaidingumą ir kartu apginti šventraščio neklaidingumą. Įvairioms problemoms išaiškinti jie sugalvojo taip pat savas teorijas.

Pirmutinis iš katalikų  T. M. - J. Lagrange bandė aiškinti šias problemas, suskirstęs visas istorines knygas į tris grupes. Pirmasis būdas rašyti istoriją esąs istorinis romanas, kuriame įvykiai paduodami pagal autoriaus numatytą tikslą; asmenys ir faktai daugiausia yra įsivaizduoti. Tokiame istoriniame romane neviskas buvo įvykę, todėl neviską reikią laikyti tikrąja istorija. Antrasis istorijos rašymo būdas esąs teisingas faktų pateikimas, kuris vartojamas šių laikų istorikų. Šiame žanre viskas teisingai perduota ir viskas reikia laikyti tiesa. Tretysis gi būdas esąs mišrusis, tai yra, pirmojo ir antrojo žanro vartojimas. Šis rašymo būdas kaip tik pasireiškiąs šventraštyje. Kaip kiekviena senovės tauta, taip ir izraelitai neturėjo tikrų savo tautos kilmes davinių. Apie jos atsiradimą buvo tiktai tradiciniai pasakojimai, kurie kartais būdavo papuošiami legendų pasakojimais, o jų istoriškumas esąs abejotinas. Išeina taip, kad šventraščio istorinis žanras turi tiek tiesos, kiek paduoda tikrus įvykius. Bet kaip išskirti legendų elementą? Kaip tik čia pasireiškė T. Lagrange teorijos netobulumas. Tą teoriją jis 1896 m. buvo išdėstęs dviejuose straipsniuose domininkonų laikraštyje "Revue Biblique", būtent: "L'inspiration des livres saints. Opinion theologique traditionnelle" ir "L'inspiration et les exigences de la critique".

Lagrange teorija rado pasekėjų. Ji buvo šiek tiek patobulinta Tėvo Prat, S. J. knygoje "Bible et histoire" (Paris, 1904 m.). Jis jau drįso aiškiai pasakyti, jog nė vienas literatūrinis žanras nėra svetimas ir šventraščio autoriams. Žinoma, toks pasisakymas sukėlė reakciją, nes nėra teisinga teigti visų žanrų galimumą. Juk tie žanrai, kurie priešinasi Dievo teisingumui ir šventumui, nėra suderinami su Šv. Rašto šventumu ir neklaidingumu.

Dar tais pačiais metais kitas jėzuitas, T. Fr. Hummelauer, išleido knygą "Exegetisches zur Inspirationsfrage mit besonder Beruecksichti-gung auf das Alten Testament" (Biblische Studien, 9 tomo laidoje, Freiburg 1904). Jo tikslas buvo apginti tikrą šventraščio, istorines žinias pateikiant, neklaidingumą ir teisingumą. Tam tikslui jis jau duoda sistemiškai suformuluotą žanrų teoriją. Pagal šią teoriją, istorinėse šventraščio knygose galima rasti devynis žanrus: pasakėčią, palyginimus, epinę kūrybą, religinę istoriją, senovės istoriją, tautinius padavimus, istorinį romaną, midraš ir pranašysčių bei apreiškimų žanrą. Kiekvieną žanrą turi atitikti istorine tiesa. Tokiu būdu nuo klaidų apsaugoj amos visos istorines knygos

Pasakėčia, arba fiktyvinis pasakojimas, neduoda tikros istorijos, nes joje veikėjai yra gyvuliai. Šiuo žanru norima tik duoti koks moralinis pamokymas, bet ne pasakoti kokią nors istoriją. Todėl ir šventraštyje esančias pasakėčias reikią priimti kaip paprastus pamokymus. Hummelauer mini dvi tokias pasakėčias. Tačiau tenka pastebėti, kad tos pasakėčios nėra šventraščio autorių išgalvotos, bet yra pateiktos  kaip kitų pasakytos. Pirmoji pasakėčia randama Teisėjų knygoje (9,8-15) Joatham lūpose: jis paniekina sichemiečius už jo tėvo atmetimą ir juos palygina su medžiais, kurie rinkosi sau karalių.

Ir antroji pasakėčia nėra šventraščio autoriaus, bet Joas ją pasakė Amazijui, palygindamas jo prašymą su vieno medžio reikalavimu iš kito atiduoti dukterį kaip žmoną (2 Karalių knyga 14, 9). Abiejose pasakėčiose tiek yra tiesos, kiek autorius mums pateikia Joatham ar Joas žodžius.

Palyginimo žanras randamas šventose knygose, ypač Evangelijose. Šis žanras irgi nėra istorinis, nes jo tikslas pamokyti žmones palyginimais. Tiesa, gali būti pavyzdžių ir istorinių, bet gali būti ir išgalvotų; pav., apie moteriškę, ieškančią pamesto pinigo, apie sėjėją, apie turtuolį ir Lozorių.

Epinis kūrinys, panašus į Homero "Rijadą" ar "Odisėją" ir Vergilijaus "Enejidę", yra istorinis žanras, kuriame forma ir tikslas nėra perduoti tikrą istoriją, bet po istoriniu rūbu perduoti meninę kūrybą, kuri žavėtų skaitytoją. Hummelauer atranda tokį žanrą 136 psalmėje apie izraelitų išėjimą iš Egipto, Išėjimų knygoje (persk. 15) apie egiptiečių mirtį Raudonojoje jūroje ir Išminties knygoje apie Dievo bausmes egiptiečiams, nenorintiems išleisti žydų į pažadėtąją žemę (16 p.). Tenka pastebėti, kad šiose trijose vietose nėra pasakojama istorija; Išminties knygoje duodami pamokymai, o kitose dviejose vietose yra poetinės dainos; todėl čia nereikia ieškoti istorijos, nes autorius poemose ar didaktiniame žanre yra laisvas ir neturi jokio tikslo atpasakoti istoriją. Tokiu būdu Hummelauer čia klaidingai išranda istorinėse knygose epinio kūrinio žanrą.

Ketvirtasis žanras būtų vadinamoji religinė istorija. Joje autorius duoda pamokymus, pasirinkdamas tik tuos faktus, kurie tarnauja jo tikslui. Ir čia reikia pastebėti, jog Hummelauer klydo, ne dėl to, kad išrado naują žanrą, bet kad tą žanrą pritaikė tik kai kurioms vietoms, kai tuo tarpu visos istorinės šventraščio knygos turi tikslą pamokyti žmones, o ne duoti išsamią žydų tautos istoriją. Duodant gi istorinius, parinktuosius savo tikslui, faktus, autorius nėra atleidžiamas nuo objektyvinės tiesos, todėl nėra tikslu šiame žanre ieškoti klaidų. Pavyzdžiui, vysk. Paltarokas, rašydamas Senojo ir Naujojo Įstatymo istoriją, skirtą religiniam tikslui, turėjo būtinai atpasakoti, nors ir savais žodžiais, tikrąją istoriją.

Penktasis Hummelauer išgalvotas istorinis žanras yra senovės istorija, kurioje paduotieji faktai nėra kritiškai perkošti, ieškant jų istoriškumo: senovės istorikai, anot jo, nors ir paimdavo iš šaltinių savo žinias, bet jų autentiškumo negalėdavo patikrinti, nes neturėjo priemonių, kokias turi dabarties istorikai. Priešingai, senovės istorikai mėgdavę išgalvoti ilgas kalbas ir jas įdėti į veikėjų lūpas, nors šie jų nėra ištarę. Čia istorija yra teisinga, bet laisvai atpasakota. Norint sužinoti tikrus faktus, reikia ją išvalyti nuo paties autoriaus priedų.

Šio žanro tikrai nėra šventraštyje. Jei Hum-melauerio laikais dar buvo galima tuo abejoti, dabar jau yra aišku, nes tai patvirtina atrastieji iškasenose dokumentai. Pasirodo, kad ir senovės istorikai norėjo parašyti tikrą istoriją, turėjo priemonių, nors ir netaip tobulų, kaip XX amžiaus istorikai, pagaliau, jie rašė tikrą istoriją. Turėjo taip pat savotiškų rašymo būdų, bet tai dar nesako, kad jie būtų klydę ar negalėję patikrinti dokumentų teisumo. Juk ir XX amžiaus istorikas, radęs kur nors piramidėje kokį dokumentą ir patikrinęs jo autentiškumą, nekelia jokio abejojimo dėl pateiktos tiesos ir dokumento davinius suvartoja kaip tikrą istorijos šaltinį. Hummelauer, išrasdamas šį žanrą, suteikė progos abejoti istorinių šventraščio knygų teisingumu, ir tokiu būdu gali atsirasti ir klaidų.

Šeštasis istorinis žanras, pagal Hummelauerį, būtų žmonių padavimai, kuriuose pasakojama kiekvienos šeimos kilmė ir istorija. Juose yra tiesos, bet yra ir legendų elemento, kuris įsiskverbė nejučiomis, norint iškelti į padanges bet kokį prosenį. Šventraštyje būtų toks žanras vadinamuosiuose t o 1 e d o t pasakojimuose, kurių priskaitoma iki dešimt: Dangaus ir žemės sutvėrimas (Gim. 2, 4), Adomo (5, 1), Nojaus (6, 9), Nojaus vaikų (10, 1), Semo (11, 10), Abraomo (11, 27), Ismaelio (25, 12), Izaoko (25,1), Ezavo (36, 1) ir Jokūbo (37, 2).

Šios giminių istorijos, aprašytos pirmoje šventraščio knygoje, pasak Hummelauerio, savyje tiek turi tiesos, kiek Bažnyčia ar pats autorius patvirtina. Ir čia jis klydo, nes senovės tautos labai skrupulingai pateikdavo savo giminių sąrašus, nors ir tai darydavo žodžiu, o ne raštu. Reikia pastebėti, kad rytiečiai turi labai puikią atmintį ir ištisas Šv. Rašto knygas mokėdavo mintinai, nepraleisdami nė vieno žodžio. Tokiu būdu jie galėjo teisingai pateikti savo giminės istoriją.

Istorinis romanas irgi yra vienas iš istorinių žanrų. Pasaulinėje literatūroje turime pavyzdžių kaip Walter Scotto kūrinius ar H. Sinkevičiaus "Quo Vadis"? Fonas šiame žanre yra istorinis, bet daug pridėta, padailinta. Šventraštyje Hummelauer norėtų rasti istorinio romano žanrą Tobijo, Rūtos, Esteros ir Juditos knygose. Šis žanras mažai kuo skiriasi nuo epinės kūrybos ir religinės istorijos. Nemanytume, kad galima rasti šventraštyje kokį nors istorinį romaną. Juk dar nieko nesako apie istorinį tikrumą, jei apie Tobijo, ar Rūtos, ar Juditos, ar Esteros veiksmus nekalba pasaulinė istorija. Galėjo būti parašyta tik maža istorijos dalelė, norint išaiškinti Purimo ar kitos šventės kilmę. Tobijo knyga yra didaktiškesnė, bet tai dar nereiškia, kad galima ten neigti istoriškumas ir ją priskirti istorinio romano žanrui.

M i d r a š yra grynai izraelitinis žanras, kuriam priskiriamos visos knygos, kokiu nors būdu liečiančios auklėjimą ar turinčios ką nors pamokančio.   Hummelauer norėtų   to surasti antroje Kronikų knygoje (13, 22), kur kalbama apie pranašo Addos m i d r a š, apimantį visas karaliaus Abi j o kalbas, visus žygius ir darbus, o taip pat ir kitoje vietoje (2 Kron. 24, 27), kur kalba eina apie Karalių knygų midraš. Ir šio žanro, atrodytų, negalima rasti šventraštyje, nors ir vartojamas žodis midraš, nes jis atsirado tik rabinų laikais, kada jie pradėjo aiškinti šventas knygas ir ias papuošdavo pamokymais.

Paskutinysis Hummelauerio teorijoje žanras būtų pranašystės ir apreiškimų žanras, irgi izraelitų kultūros nuosavybė. 'Rašant pranašystes ar apreiškimus, nėra imama tikra istorija. bet autorius būsimuosius įvykius paduoda simboliškai, ir ju prasmę tegalima suprasti tik po to, kai jie išsipildo.

Šie devyni žanrai, T. Hummelauerio išrasti, būtų lyg rėmai, į kuriuos reikėtų įdėti istorines šventraščio knygas. Autorius turėjo gerus norus: apginti tiesą ir paaiškinti, kad. esant kitam žanrui, toji tiesa nereikianti imti žodis žodin. Tačiau išvadoje ši teorija atidarė duris i klaidų ieškojimą šventose knygose, todėl negalėjo būti priimta. Ir iš tiesu tuojau pasisakė Bažnyčia: 1905 m. birželio 23 d. išėjo popiežiaus šventraščio komisijos nutarimas, pasirašytas Fr. David Fleming, O.F.M. ir ta pačia diena paties popiežiaus patvirtintas (žiūr. Enchiridion Biblicum, nr. 154). Nutarime, nors ir jos neminint, pasmerkiama Hummelauerio teorija, nes įsakoma istorinėse knygose priimti viską kaip tikrą istoriją, nebent atrodvtų, kad po istorijos skraiste būtų aprašytas koks nors palyginimas (parabola), alegorija, ar kitokia prasme turintis pasakojimas, o ne tikroji istorija. Hummelauer, kaip ir La-grange, atšaukė savo teoriją ir sustabdė knygos pardavinėjima. Tačiau dar buvo keletas autorių, kurie mėgino švelninti šią teoriją, bet vistiek turėjo nutilti, nes čia tikrai buvo klaidingas kelias: išrasti žanrus ir pagal juos taikyti tekstus.

Bažnyčia nenorėjo uždrausti žanrų teorijos, bet norėjo užkirsti kelią klaidingoms teorijoms. Tai pareiškė Benediktas XV savo enciklikoje "Spiritus Paraclitus", išleistoje 1920 metais paminėti 1500 m. nuo šv. Jeronimo mirtie"*. Su šia enciklika prasidėjo antra žanrų teorijos faze.

2. LAIMINGOJI ŽANRŲ TEORIJOS FAZE (1920 — 1943)
Katalikai, pamokyti Hummelauerio nepasisekimų, išdrįso žengti tikresnį žingsnį tik po Benedikto XV žodžio, kuris draudžia ieškoti šventraštyje tokių žanru, kurie priešintųsi Dievo teisybei ir Dievo žodžio neklaidingumui. Vadinasi, galima ieškoti žanrų ir jų rasti. Institutum Biblicum rektorius T. Augustinas Bea, S. J. pradėio skleisti žanrų teoriją tik mokinių tarpe ir ją trumpai palietė knygoje "De Scripturae sacrae inspiratione", Roma 1935 (antroji laida). Kiti, kurie pasekė ir viešai pasisakė dėl žanrų teorijos, buvo C. Vincent, J. M. Voste, A. Robert, A. Tricot. Šių autorių mokslas, o ypač A. Bea, buvo autoritetingai patvirtintas Pijaus XII encikli-


IVAN   NESTROVIC       MOZĖ

koje 1943 metais. Dabartinis popiežius aiškiai pabrėžia, jog po Tradicijos, po Bažnyčios Tėvų aiškinimų, svarbiausią vietą užima geras knygos žanro pažinimas. Pijus XII pripažįsta šventraščio žanrų buvimą ir tai išveda iš įkvėpimo idėjos, jo paties galutinai suformuluotos. Autorius yra Dievo įnagis, turintis protą ir laisvą valią, todėl rašymo metu jis atliko visai tą patį darbą, kaip atlieka kiekvienas pasaulinės knygos rašytojas. Išvada — šventųjų knygų autoriai turėjo rašyti tokia forma, kokia buvo priimta to laiko dvasioje, vadinasi,   jie turėjo vartoti   ir žanrus. Reikia atsiminti, kad autoriai gyveno ne vienu laiku: nuo pirmųjų Pentateucho knygų iki šv. Jono raštų yra prabėgę mažiausia 1500 metų. Kiekvienas gi amžius turi savo literatūrą, savo rašymo būdus ir panašiai. Taigi, kiekvienas autorius gali turėti skirtingą rašymo būdą ir skirtingą žanrą.

O kaip jį pažinti? Turinys ir forma jau daug pasako, bet didelį vaidmenį vaidina geras pažinimas to laiko pasaulinės literatūros žanrų, o juos pažinti, kaip pabrėžia Pijus XII, padeda archeologija su savo atrastais dokumentais, etnologija ir senovės klasinės literatūros mokslai. Jau šiandien, tiems mokslams padedant, galima drąsiai tvirtinti, kad žydų tauta turėjo tinkamų žmonių rašyti tikrą istoriją, kurie, būdami dar šv. Dvasios įkvėpti, turėjo ypatingą teisingo sprendimo dovaną ir galią rašyti religiniam tikslui istoriją.
Svarbiausia taisyklė dabartinėje žanrų teorijoje yra ta, kad visi senovės ir klasinės literatūros žanrai galėjo būti panaudoti ir šventraštyje, išskyrus tuos, kurie priešintųsi Dievo šventumui ir teisumui. Nors kiekviena enciklika trumpai ir kategoriškai duoda principus, bet "Divino afflante Spiritu" enciklikoje Pijus XII, norėdamas pabrėžti didelę svarbą, įsileidžia į smulkmenas ir jas paaiškina. Jis pabrėžia, kad žanrų pažinimas duoda gerų vaisių šventraščio aiškinime. Be jų egzegetas negali žengti nė žingsnio pirmyn. Taip pat tai padeda išspręsti daugelį problemų. Iš tiesų, šiuo metu dar daug klausimų nėra išspręstų, ir tik dėl to, kad nežinome, koks žanras buvo pavartotas. Pavyzdžiui, vien tik vienuolika pirmųjų skyrių Mozės žanras yra ypatingas. Ten specialiu būdu yra aprašoma istorija. Ten yra aprašytas pasaulio įkūrimas, pirmųjų žmonių istorija, Abraomo išrinkimas, pradedamas giminių sąrašas nuo Nojaus laikų. Visi faktai tėra žinomi tik iš šventraščio. Pasaulinė istorija apie tai nekalba. Priešingai, dabartinis mokslas įrodo, kad negalėjo žmonės ilgiau gyventi, kaip dabar, betgi pirmieji žmonės aprašomi gyvendavę apie 600—900 metų.
Šventraštyje randame, kad dar prieš tvaną Tubalkainas dirbęs vario ir geležies daiktus, kai tuo tarpu Rytuose geležis atsirado tik antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Iš Kaino ir Abelio istorijos darosi išvada, kad jie gyveno neolitinės kultūros metu, tuo tarpu gi pirmasis žmogus atsirado paleolitinėje epochoje, t. y. daug anksčiau. Pagaliau Babelio bokšto istorija ar tvanas irgi gali būti išaiškintas vien tik gerai pažįstant babiloniečių ar kitų rytiečių literatūrą.

Žodžiu, Pijus XII skatina ir ragina studijuoti žanrų klausimą: kokie žanrai gali būti šventraštyje, kurie nesipriešintų Dievo teisingumui ir šventumui, ir kurie negali, pav.: mitai, parno-grafiniai aprašymai, sofizmai, t. y. kurie tiesiogiai turi tikslą apgauti ar numoralinti patį žmogų. Be to, popiežius pageidauja, kad žanrai nebūtų suformuluoti "a priori", kaip įvyko Hum-melauerio teorijoje, bet studijuojant pačias knygas, jose ieškoti tos knygos žanro, o jį atradus, pritaikyti jo savybę išreikštai tiesai.

1943 metai buvo, galima sakyti, lemiami ir atidarė plačias duris į neišsemiamus šventraščio turtus, nes Pijus XII davė laisvę studijuoti pasaulinius mokslus ir juos pritaikyti šventųjų knygų aiškinimui; juk tiek šventraščio, tiek pasaulinių mokslų tiesa gali būti viena, o jei nesutinka, tai ar vienas priėjo prie netikslingų išvadų, ar šventraščio tekstas nėra teisingai mums perduotas. Jei tai tiesa, tada reikia imtis visų kritikos priemonių tekstui atitaisyti. Tada tikrai arba sutiks abi tiesos, arba mokslas padarė klaidingas išvadas ir turi dar kartą jas peržiūrėti. Vienu žodžiu, 1943 metai baigė teorijų svyravimą. Po autoritetingo žodžio buvo pereita į paskutinę fazę.

3. LAIMĖJIMŲ FAZĖ
Tepraėjo septyneri metai nuo enciklikos pasirodymo, o jau turime gražių vaisių žanrų moksle. Įvyko keletas kongresų, kuriuose buvo nagrinėtas žanrų klausimas. Visi sutinka dėl jų buvimo, bet kai kur skiriasi nuomonės, pritaikant juos praktikoje. 1947 metų rugsėjo 22-27 kongresas, skirtas nagrinėti vien žanrams. Pavyzdžiui, Torino prof. Jurgis Castellino davė gana išsamią sudiją apie pirmųjų šventraščio skyrių žanrus. Nepraslinko nuo šio kongreso nė keturi mėnesiai, kaip šventraščio komisija parašė laišką Paryžiaus kardinolui Suhard (mirusiam 1949 m.). Šiame laiške kaip tik ir eina kalba apie tuos vienuolika pirmųjų šventraščio skyrių, kurie pripažįstami istoriškais, bet turi ypatingų išsireiškimo, perdavimo būdų, simbolių ir panašiai. Pažįstant klasinę senovės literatūrą ir mokslo davinius, dabar jau drąsiai tvirtinama, jog pasaulis negalėjo būti sutvertas per 6 dienas (t. y. per 144 valandas), bet reikalavo ilgo laikotarpio, o žmonės atsirado paleolitinėje epochoje, t. y. prieš 30000 - 100000 metų. Šiuo būdu paleontologijos, archeologijos, antropologijos ir priešistoriniai mokslai padėjo pažinti tiesą, kuri stebėtinai patvirtino šventraščio tiesą. Juk nei Mozė nei kiti autoriai nenorėjo parašyti kokio nors mokslinio veikalo, bet paprasta kalba, tais laikais^ vartojama, prisitaikant taip pat prie tų laikų žmonių galvosenos, norėjo ir parašė istoriją įrodyti buvimui vienintelio Dievo, kuris sutvėrė pasaulį, kuris jį valdo ir yra teisus teisėjas: atlygina už gerus darbus, baudžia už blogus, kartu tačiau yra ir gailestingas.

Pirmiau buvo daug ginčijamasi dėl tų šešių dienų išaiškinimo, per kurias Dievas tvėręs pasaulį. Dabar gi jau nėra paslaptis, kad Mozė tą pirmąjį skyrių parašė kaip prologą, po to kai buvo parašęs visą knygą. Norėdamas dar kartą pabrėžti Dievo galybę ir meilę, jis pasakė: "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę, t. y. pasaulį". Visa kita parašyta, prisitaikant prie to laiko sąvokos apie pasaulį, apie saulę, mėnulį, žvaigždes ir dangų, kad žydams įrodytų, jog septintą dieną reikia švęsti, kaip kad Dievas, tvėręs pasaulį per šešias dienas, septintą ilsėjosi ir šią poilsio dieną palaimino.

Šis vienas pavyzdys jau gali parodyti, kaip pasauliniai mokslai gali padėti atrasti žanrus, o šių pagalba išaiškinti tas problemas, kurios liečia pasaulio ar žmonijos pradžią, blogio atsiradimą pasaulyje ir kitas mūsų tikėjimo ir gyvenimo problemas. Ypač šiuo laiku yra sprendžiama žmogaus atsiradimo problema, kurios išsprendimas paaiškins trumputį šventraščio^ aprašymą. Vienas dalykas yra svarbus: atpažinti knygos žanrą, o pagal jį aiškinti tekstą ir aiškinimų išvadas pateikti pasauliniams mokslams ir dar net parodyti kelią, nesukompromituojant šventraščio tiesos.

II. KURIE ŽANRAI  RANDAMI ŠV. RAŠTE
Peržvelgus Šv. Rašto žanrų teorijos istoriją, savaime kyla klausimas, kurie iš tiesų žanrai yra vartojami šventosiose knygose. Šioje, antroje, dalyje norėtume skaitytojams duoti, nors ir trumpai, keletą minčių apie kiekvieną literatūrinį žanrą, esantį Šv. Rašte, ir parodyti, kokiu būdu žanras atskleidžia Dievo mintį, tapusią rašytu žodžiu.

Apskritai jau nuo seno visos šventosios knygos buvo dalinamos į istorines, didaktines ir pranašų knygas, tačiau šis bendras padalinimas dar nepasako, kad knygose turi būti pavartoti klasinės literatūros žanrai: istorinis, poetinis ir didaktinis. Toie pačioje knygoje gali būti ir kiti žanrai, pagal kuriuos kaip tik reikia aiškinti autoriaus mintį.

1. ISTORINIS ŽANRAS ŠVENTRAŠTYJE
Didelė Šv. Rašto knygų dalis sudaro istorinę grupę. Visose knygose pasitaiko didaktinių, pranašysčių, poetinių dalių, bet svarbiausią vietą užima istorija, pradedant pasaulio sutvėrimu ir baigiant pirmuoju šimtmečiu po Kristaus. Apskritai visur, kur aprašoma istorija ir vartojamas istorinis žanras, reikia priimti kaip tikrą įvykių aprašymą, nebent stipriai argumentais būtų įrodyta, jog po istorine forma glūdi palyginimas, alegorija ar kokia kita perkelta prasmė. Daugelis abejoja apie Esteros, Tobijo, Juditos knygų istoriškumą, kiti gi tvirtina visišką istoriškumą, nes jose pasireiškia istorinis žanras. Todėl, pagal Bažnyčios mokslą, reikia pripažinti, kad šiose knygose yra atpasakoti įvykę faktai, nebent jei kas įrodytų tvirtais argumentais, kuriems nesipriešintų bendroji Šventų Tėvų ir Bažnyčios mintis, kad žanras yra panaudotas vien tik kaip rūbas, kaip išorinė aprašymo forma, o branduolys sukasi tikrai apie dėstomą idėją. Tada būtų galima galvoti kitaip ir aiškinti pagal turimus davinius. Paimkime Esteros knyga. Autorius nori atpasakoti Purimo šventės pradžią ir jos prasmę. Apie šią šventę tekalba tik knygos gale, o visas turinys sukasi apie Esteros gyvenimą pas persų karalių: jos išaukštinimas iki karalienės, vėliau kaip ji užtaria savuosius tautiečius. Visas dėstymas glaudžiai susijęs, faktai seka vienas po kito, prasideda intrygos ir baigiasi drama: užuot kad būtų nužudytas Mardochėjas, nužudomas pats budelis Amanas, ir žydų tauta užuot sunaikinama, tą pačią dieną triumfuoja ir gauna laisvę. Profaninė istorija nekalba apie šį faktą, bet autoriaus aprašymai visai sutinka su atrastais dokumentais apie persų papročius, įstaigas, apie topografiją. Norint paneigti Esteros knygos istoriškumą ir kelti balsą prieš jos istorinį žanrą, reikia turėti stiprius argumentus, bet jų kol kas nėra, ir todėl knygą reikia laikyti istorine, kurioje aprašomas įvykis nepastebėtas kitų istorikų. Jeigu kiti tyli, dar nereiškia, kad fakto nebuvo.

Tas pats ir su Juditos knyga. Ji yra istorinė; pasakojamas Juditos karžygiškumas, nukertant Holoferno galvą, Betulijos išgelbėjimas. Apie šį įvykį nekalba profaninė istorija nė šventosios knygos. Tylėjimas dar nereiškia tiesos paneigimo. Gi pavartojimas vardų, kurie prieštarauja istorijai, galima išaiškinti tuo, kad autorius juos ėmė kaip žydų tautos priešo simbolį. Iškasenos patvirtino autoriaus teisingumą aprašant Betulijos miestą. Taigi, kol bus atrasti tvirtesni įrodymai, Juditos knygą reikia laikyti istorine knyga, nes joje aiškiai matyti istorinis žanras.

Tačiau nemanytume, kad būtų istorinio žanro panaikinimas, jei kas įrodytų, jog autorius panaudojo Juditos istoriją, norėdamas aprašyti visos žydų tautos gyvenimą, jos kovas prieš visus priešus ir ypatingai monoteizmo kovą prieš ^pagoniją. Šiuo atveju, būtų specialus istorinis žanras, kuris ima įvairius tikrai įvykusius faktus ir juos meniškai sugrupuoja į Juditos istoriją.

Vienu žodžiu, pavartotas istorinis žanras visose šventosiose knygose talpina istorinę tiesą, tačiau reikia prisiminti, kad šis Šv. Rašto žanras skiriami nuo moderniųjų istorikų žanro.
Štai keletas tokių skirtumų.

Modernieji, cituodami kito pasakymus ar dokumentus, juos perduoda pažodžiui ir dar prideda pastabą, kurioje vietoje yra dokumentas ar kurioje knygoje ir kuriame puslapyje galima patikrinti paimtuosius sakinius. Senieji dar nebuvo sumodernėię kritinių veikalų rašymu. Jei jie cituodavo, nežymėdavo nei iš kur, kartais nei kas pasakė tuos žodžius. Be to, niekada jie nepaima dalyko pažodžiui, bet tik mintį.
Modernieji istorikai stengiasi duoti faktus chronologiškai, o senieji visai nekreipdavo į tai dėmesio; svarbu buvo pateikti tik faktą. Tai pastebima net ir iš evangelistų elgesio. Pagal evangelijas sunku nustatyti tikras, chronologiniu žvilgsniu, Kristaus gyvenimas. Sunku pasakyti, kada Jėzus pasakė vieną ar kitą pamokslą, kada pagydė ligonį, kada išsirinko apaštalus ir mokinius. Modernieji gi istorikai, kaip Ricciotti ar Prat, savo istorijose nuosekliai pasakoja visą Išganytojo gyvenimą, jo darbus ir pamokymus. Šių dienų istorikui svarbu aprašyti nuosekli ir logiška faktų raida o senovės rašytojams tai neturėjo reikšmės, nes jie norėjo pasiekti savo užbrėžtą tikslą ir pagal tą tikslą grupuodavo įvykius. Geriausias pavyzdys randamas šv. Mato evangelijoje. Jis grupuoja stebuklus, palyginimus, pamokymus, o kad būtų lengviau prisiminti, juos grupuoja po tris, septynis, dešimt. Be to, senieji rašytojai niekada fakto neaprašo tiesiog, t. y. neduoda iš karto visos istorijos, bet dalimis ir laipsniškai: pradžioje rašo apskritai, vėliau grįžta prie to paties dalyko ir smulkiau atpasakoja dalį įvykio, o trečioje vietoje paduoda kitas smulkmenas. Skaitytojas gali suprasti visą eigą tik iš kelių aprašymų.

Paduotuose giminių sąrašuose jaučiamas didelis skirtingumas tarp moderniųjų ir senovės istorikų. Modernieji juos pateikia ištisai, nepra-leisdami nė vienos kartos, o senieji, turėdami juridinį tikslą, gimines perduoda šuoliais; svarbu, kad tiktai būtų sąryšis tarp pirmųjų ir paskutiniųjų, kurie turi teisę į paveldėjimą. Semitų žodis "sūnus" turi daug platesnę reikšmę, negu dabar. Tokiu būdu Skaičių knygoje (26, 57—60) visai teisingai Mozės motina Jochebed yra vadinama Levio dukterimi, nors tarp Levio ir Jochebed yra 400 metų laikotarpis, nes ji yra tos pačios aini jos. Tai aiškiau matome evangelistų chronologijose. Šv. Matas visai natūraliai duoda nepilną Kristaus giminių sąrašą, praleisdamas tris kartas, o kad lengviau galima būtų palaikyti atmintyje, jis sugrupuoja į tris grupes po 14 kartų kiekvieną. Jis taip rašė, nes turėjo tikslą įrodyti, kad Kristus tikrai yra gimęs iš Abraomo ainijos. Šv. Lukas, norėdamas privesti net iki Adomo, paduoda tik 78 kartas, daugelį praleisdamas.

Štai kodėl, pažįstant šį istorinį geneologijos žanrą ir jo ypatybes, nūdien atpuola daugelis priekaištų prieš Šv. Rašto davinių teisingumą, ir tai padeda surasti tikrą kelią į chronologinį įvykių atstatymą, t. y., kad profaniniai mokslai turi padėti atrasti tas spragas, kurias šventieji autoriai paliko tyčia neužpildę, nes jiems pilnas giminių aprašymas nebuvo reikalingas.

Istoriniame žanre svarbu, kad skaičiai irgi nėra duodami matematiškai, kaip moderniųjų istorikų, bet turi simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, vienos kartos amžius buvo laikomas tarp 30—40 metų. Tokiu būdu, jei yra rašoma, kad žmogus gyveno 120 metų, nereiškia, kad tikrai tiek metų ir turėjo, bet, kad jis pergyveno tris ar keturias kartas, kurios galėjo turėti ir trumpesnį amžių. Juk ir šiais laikais 60 metų žmogus lengvai gali susilaukti proanūkių, tai yra, trečios kartos.

Pagaliau yra skirtingas ir biografinis žanras. Modernieji nuosekliai ir logiškai aprašo vieno kurio nors asmens ar karaliaus darbus, nors ir naudojasi įvairiais dokumentais ar raštais, bet juos moka taip sugrupuoti, kad išvadoje gaunamas darnus pasakojimas, o knyga kvepia paties autoriaus stiliumi. Kitaip buvo su senovės ir semitų biografais. Jie cituodavo dokumentus pažodžiui ar tik pateikdavo mintį ir kiekvieno dokumento duomenis dėdavo vieną po kito. Taip biografija tapdavo konglomeracinė: pastebimas įvairiose dalyse stiliaus skirtumas, pasikartojimas tarp veiksmų. Turėdamas prieš akis tokį veikalą, modernus kritikas konstatuoja, kad tai nėra parašyta vieno žmogaus. Tačiau reikia daryti skirtumas tarp modernių veikalų ir tarp senovės knygų, kuriose tokia konglomeracija buvo visai pateisinama.

Šventraštyje biografinis žanras aiškiai pasireiškia Samuelio ir Karalių knygose. Dovydo istorija yra jo biografija, labai objektyviai parašyta vieno žmogaus. Tačiau kronikų knygose nuodėmės jau nutylėtos, nes autoriaus tikslas buvo aprašyti tautos istoriją ir parodyti, kaip Dievas globojo ištikimą karalių.
Be šių skirtumų tarp moderniųjų rašytojų ir semitų, istorinis žanras yra panašus į klasinės ir modernios literatūros žanrą. Tiesa, Šv. Rašte yra vartojami palyginimai ir pasakėčios, bet kiekvienas skaitytojas tai lengvai gali pastebėti ir nelaikyti istoriniu dalyku. Kristus davė palyginimą apie sėjėją, apie moteriškę, praradusią savo pinigėlį, apie gerąjį samarietį; šie faktai galėjo istorijoje ir būti, bet galėjo ir nebūti. Savaime aišku, kad pasakėčiose minimo fakto nebuvo, nes nei gyvuliai nei medžiai negali kalbėti ar veikti kaip žmonės.

Baigiant kalbėti apie istorinį žanrą, reikia prisiminti bendrą dėsnį, kad visose istorinėse Šv. Rašto knygose dalykus, aprašytus istoriniu žanru, reikia laikyti istoriniais, o ne pasakomis, mitais, alegorijomis, simboliais, legendomis ar fictyviniais pasakojimais, nebent, kaip buvo minėta, po šio žanro forma slepiasi kitoks pasakojimas, o ne istorija. Bet šiuo atveju reikia visada dalyką įrodyti, bet ne teigti a priori. Įrodžius gi, Šv. Rašto tiesa nesusilpnės, bet, priešingai, bus atrastas tikslus minties išaiškinimas.

2. POETINIS ŠVENTRAŠČIO ŽANRAS
Reta tauta turi tokios gražios poezijos, kaip žydai. Katalikai ir nekatalikai, žydai ir pagonys vienu balsu pripažįsta semitų poezijos grožį ir meninę vertę. Ypač psalmėse pasireiškia visas meninis sugebėjimas, kuris tiesiog yra privilegijuotas žydams dėl jų kalbos, psichologijos ir specialių santykių su Dievu. Šventraščio poetinis žanras, kaip ir istorinis, daug kuo skiriasi nuo moderniosios poezijos, todėl tai poezijai suprasti reikia gerai pažinti jos įstatymus ir jos nevertėti nei klasinės nei moderniosios poezijos nuostatų akimis.

Pagrindinis poezijos įstatymas žydams yra paralelizmas, susidedąs iš dviejų eilučių, kurių antra arba pakartoja pirmosios mintį (sinoniminis paralelizmas), arba pareiškia priešingą nuomonę (antitetinis paralelizmas), arba plačiau pa-a skina (sintetinis, progresyvinis paralelizmas).

Keletas pavyzdžių įrodys šią pirmąją ypatybę.
36(37) psalmės pradžioje pastebimas gražus sinoniminio paralelizmo pavyzdys:

Nesijaudink dėl tų, kurie blogai elgiasi,
ir nepavydėk tiems, kurie papildo nedorybę.
Nes greit jie kris kaip šienas, ir kaip žalioji žolė supus.

Šiame sinoniminiame paralelizme mintis visada yra pakartojama kitais žodžiais antroje eilutėje.
Antitetinis paralelizmas, priešingai, turi tą ypatybę, kad antroji dalis priešinasi pirmajai, bet išvadoje esti vis ta pati mintis. Pavyzdžiui:

Išmintingas sūnus džiugina tėvą,
gi kvailas vaikas yra motinos liūdesys (Pat. 10,1)
Kas dirba žemę, visada bus sotus,
Kas leidžia laiką tinginiavime, pajaus trūkumus
(Pat. 28, 27).

Sintetiniame paralelizme nuomonė yra paaiškinama plačiau, bet mintis ta pati:
Viešpaties įstatymas yra tobulas,
atgaivinąs sielą; Viešpaties nuostatas yra tvirtas,
pamokąs bemokslį; Teisūs Viešpaties įsakymai,
pradžiuginą širdį; Tyras Viešpaties paliepimas,
apšviečiąs akis (Ps. 18, 3-9)

Be to, yra ir sudėtinių paralelizmų, kurie dažniausiai randami žydų poezijoje. Juose yra trys ar keturios eilutės. Šiuo atveju pirmajai atsako trečioji, o antrajai ketvirtoji.
(a)    Jei Viešpats nestatys namo,
(b)    veltui vargsta tie, kurie jį stato.

(a)    Jei Viešpats nesaugos miesto,
(b)    veltui budi sargas (Ps. 126, 1)

Arba pirmajai atsako ketvirtoji, o antrajai trečioji eilutė; pavyzdys iš žydų tremtinių gyvenimo :
(a)    Jei pamiršiu tave, Jeruzale,
(b)    tegu būna pamiršta mano dešinioji!
(b) Tegu prikimba liežuvis prie gomurio,
(a) jei tavęs neprisiminsiu.

Šitoks paralelizmo kaiteliojimas ir paįvairinimas suteikia poezijai tikrą grožį, jos neapsunkindamas monotoniškumu.

Tenka pastebėti, kad paralelizmo supratimas padeda suvokti ir autoriaus mintį, nes veiksnys ir tarinys abiejose eilutėse turi būti tas pats. Tuo pasinaudodami, Biblinio Instituto profesoriai, versdami psalmes, pataisė keliose vietose tekstą ir padarė jį visai suprantamą. Pavyzdžiui, 76, 6 psalmėje pirmiau skaitėme:
Galvojau apie praėjusias dienas,
ir amžinuosius metus turėjau mintyje.

Dabar, naujame vertime, skaitome:
Galvoju apie senąsias dienas,
ir prisimenu praėjusius metus.

Pagal šv. Jeronimą pataisytame Vulgatos tekste, antroji eilutė reikėtų suprasti apie būsimą laiką, bet paralelizmo įstatymas reikalauja panašios minties, t. y. apie praeitį. Todėl naujas vertimas yra teisingesnis ir mintis aiškesnė.

Be paralelizmo, antrasis žydų poezijos įstatymas yra išlaikyti ritmą pagal kirčiuotus skiemenis. Dažniausiai yra keturi kirčiai, ir jie atitinka sakinyje esančius žodžius. Skiemenų skaičius nėra nustatytas, todėl tarp kirčiuotų skiemenų gali būti vienas, du ar net trys nekirčiuoti. Iš to aišku, kad žydų poezija neturi metro, o tik ritmą. Jau šv. Augustinas (PL 32, 116) yra pasakęs, kad kiekvienas metras yra ritmas, bet ne kiekvienas ritmas yra metras. Todėl negali būti kalbos apie klasinį hegzametrą ar kurį kitą metrą Šv. Rašte.

Ypatingas žydų poezijos ritmas yra iš penkių kirčiuotų skiemenų. Jis apskritai vadinasi kina (rauda), nes vartojamas raudose, elegijose, skunduose. Šis ritmas puikiai imituoja skausmuose esantį žmogų, kuris išreikšdamas savo skundą, pusiaukelėje beveik suklumpa ir toliau nebegali tęsti savo aimanavimų. Daugiausia šį ritmą vartoja pranašas Jeremijas.

Kaip gali būti vienas — apgyvendintas miestas,
Tartum tapęs našlys — buvęs tautų karalius,
Pirmiau buvęs provincijų valdovas—dabar moka duoklę.

Poezijoje randamas ir kitas ritmas, kuris imituotų gyvenimo aplinkybes ar darbus.
Skaičių knygoje (21, 17) randame ritmą, imituojantį kasančius šulinį:

Kilk, šuliny, pašaukite aidą! Šulinį kasė karalaičiai, jį atvėrė tautos vadai savo skeptrais ir lazdomis.
Izaijas duoda giesmę, imituojančią geriančius:
Sukruskite, atnešu vyną!
Mes gersime gėrimus,
rytojaus diena bus panaši į šiandien —
didi, iš tiesų didi (džiaugsmo) diena! (56, 12)

Panašias dainas ar giesmes dainuodavo švenčių ar vestuvių proga. Šis paprotys atsispindi ir Giesmių knygoje, kurioje yra aprašyta sužieduotinių meilė, taip kaip buvo tais laikais. Tik visas aprašymas turi kitą mintį: pavaizduoti Dievo santykį su Izraelio tauta, ar Kristaus su Bažnyčia. Mums atrodo, kad toks žanras netinka šventraščiui, ir nūdieniai skaitytojai, kurie nepažįsta realios įkvėpimo prasmes, piktinasi ta forma. Tačiau, prisimenant dėsnį, kad autorius gali vartoti tų dienų žanrus, dabar galime drąsiai priimti šį Giesmių knygos žanrą, kuris skaisčiai, paprastai tų laikų žmonėms atvaizdavo aukštesnę mintį. Juk ir pranašas Ozėjas panašiai atvaizdavo tautos neištikimybę Dievui, aprašydamas vestuves su paleistuve.

Vienu žodžiu, skaitant poetinę Šv. Rašto dalį, kur yra vartojamas poetinis žanras, reikia prisiminti žydų tautos papročius, jų psichologiją, jų kalbos vaizdingumą, palyginimus išreiškiant ne abstrakčiomis idėjomis, bet realiai. Tada galima bus pajusti tikrą grožį ir kartu tikrą, Dievo įkvėptą, mintį.
 
3. DIDAKTINIS ŽANRAS ŠVENTRAŠTYJE

Nemažą svarbą turi šventosiose knygose didaktinis žanras. Turime nemažai didaktinių knygų, kuriose mokoma tiesos, išminties. Daugiausia naudojamos patarlės, o ne ištisas didaktinis veikalas. Sakinėliai trumpučiai, kiekvienas išreiškia atskirą mintį. Ir čia nesvetimas paralelizmas.

Bene daugiausia didaktiniame žanre yra vartojamos patarlės, vadinamos mešalim, kurios randamos Patarlių ir Pamokslininko knygose. Turime ir keletą psalmių, kurios parašytos didaktiniu žanru. Šis žanras buvo bendras semitams ir žydų tautoje buvo net speciali kasta, išminčių kasta. Jie turėjo susilaikyti net bet kokių kitokių darbų, nes kas yra žemdirbys, negali užsiimti išmintimi, ar dėl laiko stokos, ar dėl to, kad joje negali lavintis. Esant specialiai kastai, didaktinis žanras klestėjo; jis buvo dar tobulesnis, nes tą išmintį pats Dievas yra jiems davęs, ir tik Jeruzalėje tikroji išmintis klestėjo.

Be patarlių (mašal), buvo vartojamos mįslės. Jau Samsonas duoda mįsles trisdešimčiai jaunuolių (Teis. 14, 14): "Iš ryjūno išėjo atgal maistas, o iš stipriojo saldumas". Jo žmonai pakuždant, jie galėjo atsakyti: "Kas yra saldesnis už medų ir kas stipresnis už liūtą" (14, 18). Ir Sabos karalienė atėjusi pas Saliamoną mįslėms, į kurias jis atsakinėjo taip sumaniai, kad ji net stebėjosi ir patvirtino tiesą, kurią buvo girdėjusi apie žydų karaliaus išmintį (1 Kar. 10).

Palyginimai irgi dažnai vartojamas žanras. Antroje Samuelio knygoje 12 skyriuje skaitome puikų palyginimą apie turtingą ir beturtį, iš kurio turtingasis atėmęs vienintelę avelę. Pats pranašas Natanas duoda pritaikymą Dovydui, pasisavinusiam Urijo žmoną Betsabėją. Gausūs palyginimai randami Kristaus lūpose.

4. MIŠRUSIS ŠVENTRAŠČIO ŽANRAS
Be anksčiau minėtų žanrų ir jų padalinių, šventosiose knygose sutinkame ir mišrųjį žanrą, t. y. istorinį-didaktinį, poetinį-istorinį, poetinį-didaktinį. Pavyzdžiu galime paimti 103 psalmę apie pasaulio sutvėrimą, kur maišomas istorinis žanras su poetiniu. Tas klystų, kuris ieškotų čia tikros istorijos, bet tikrai ją supras ir išaiškins, jei psalmę skaitys kaip poetinį kūrinį apie pasaulio sutvėrimą, o ne įvykusių faktų aprašymą. Šiame žanre autorius yra daug laisvesnis išreikšti savo mintį.

5. PROFETINIS ŽANRAS
Pranašų knygos yra parašytos profetiniu žanru. Jis yra specialus ir jo aiškinimas yra gana sunkus. Aprašytieji įvykiai dažnai esti be jokios chronologijos, praeitis neryškiai jungiama su būsimais įvykiais. Pavyzdžiui, ir Kristaus kalboje apie Jeruzalės sugriovimą ir pasaulio pabaigą nėra daroma skirtumo, nors du įvykiai laiko atžvilgiu yra labai tolimi.

Kartais pranašystės yra aprašomos savotiška forma, ypatingai jei jungiamos su apreiškimais ar regėjimais. Tiesa čia paslėpta, paslaptinga, kalba gi — simbolinė, pseudonimai. Tokiu žanru rašė pranašai Danielius ir Ezekielis ir šv.Jonas apaštalas savo Apreiškimų knygoje. Apo-kaliptinio žanro supratimas yra be galo sunkus, nes nereikia suprasti viską pažodžiui. Svarbu pagauti autoriaus mintį ir pagal ją viską aiškinti istorijos daviniais. Apie būsimus įvykius aiškintojas nieko negali pasakyti, nes tai yra paslaptis, kuri žinoma tik vienam Dievui.

6. LAIŠKŲ ŽANRAS
Naujame Testamente turime 21 laišką, kurių rašymo forma yra skirtinga nuo kitų žanrų, todėl pravartu atskirti specialų laiškų žanrą. Lotynai skirdavo dvi laiškų rūšis: laišką ir raštą. Laiškas būtų privatus susirašinėjimas su privačiu asmeniu: stilius familiarus, pritaikytas sąlygoms ir liečiamam reikalui. Raštas (epistola) yra rašomas publikai, dėstomi dalykai vieši. Iš senesnių laikų turime laiškų, kaip Cicerono ir Epikūro, ir raštų, kaip Senekos.

Šventraščio laiškai yra vadinami epistolėmis, t. y. raštais, bet jų forma, bent išskyrus laišką žydams, yra paprastų laiškų forma. Šv. Povilas yra parašęs 14 laiškų, įvairiomis formomis. Laiškas Filemonui yra ne kas kitas, kaip vizitinė kortelė, kurioje rekomenduoja pabėgusį vergą ir apsikrikštijusį, prašydamas jį priimti atgal kaip dvasinį sūnų tikėjime. Panašios formos laišką yra parašęs Plinijus Jaunasis savo draugui Sabinianui, kurių viename prašo priimti pabėgusį, o kitame dėkoja už suteiktą malonę.

Kiti šv. Povilo laiškai yra įvairių formų. Juose duoda patarimus, paraginimus, papeikimus, atsako į klausimus. Dėl formos įvairumo jie yra sunkūs suprasti, bet įsigyvenus į tų laikų aplinką, į papročius, daug dalykų paaiškėja. Laiškai yra fragmentariniai ir rašyti esant progai, kiekvienas skirtingas. Nė viename nerasime sistemingo mokslo išdėstymo, todėl norint pagauti juose teologinę mintį, reikia gerai pažinti visus jo laiškus ir juos bendrai aiškinti. Tačiau aiškinant reikia prisiminti, kad jie yra laiškai, tai yra, kad juose nedaug kas plačiai aiškinama ir daugelis dalykų yra suponuojami skaitytojuose, kurie lengvai suprasdavo, apie ką eina reikalas. Štai kodėl reikia gerai pažinti aplinką, skaitytojų reikalus ir jų gyvenimo papročius.

Baigiant šį trumpą Šv. Rašto žanrų teorijos aprašymą, norėtųsi pastebėti, kad tai nėra pilnas ir galutinis pasisakymas, nes žanrų teorija, kaip tokia, yra vos tik vystymosi stadijoje, ir daugelis žanrų šventosiose knygose dar nėra tiksliai atpažinti, nes trūksta duomenų apie senąsias tautas, jų rašymo būdus. Straipsnyje tebuvo paliesti tik tikrieji žanrai, arba tie, kurie, mūsų manymu, yra jau tikrai atpažinti. Džiugu gi pastebėti, kad paskutinė šventraščio enciklika, "Divino afflante Spiritu", davė pilną laisvę šventųjų knygų aiškintojams studijuoti profaninius mokslus, tirti iškasenose atrastus dokumentus ir tokiu būdu paskatino naujoms studijoms. Tos studijos pamažu padeda atpažinti senovės tautų gyvenimą, jų rašymo formas, kurios nėra svetimos ir šventosioms knygoms, ir tuo pačiu padeda atpažinti tikrą Šv. Rašto neaiškių vietų mintį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai