|
|
TIKROSIOS BŪTIES BEIEŠKANT |
|
|
|
Parašė A. LIAUGMINAS
|
Mūsų aplinkos daiktai yra laikini ir nepastovūs: jie atsiranda ir pranyksta. Kiekvienas daiktas, ar jis būtų žmogus ar gamtos kūrinys, atsirado, susiformavo laike ir erdvėj ir vieną gražią dieną pabaigs savo egzistenciją. Nekalbant jau apie gėles, augalus ir kitokius gyvius,net gelžbetoniniai pastatai, net nerūdyjančio metalo paminklai, uolos ir kalnai, ir tie pamažu keičia savo išvaizdą, praranda vienas formas, įgyja kitas, atsiranda nykimo ženklai. Jei žmogaus amžius būtų bent kelis šimtus tūkstančių kartų ilgesnis, mes matytume savo akimis, kaip keičia išvaizdą net negyvoji gamta: vieni kūnai nyksta, kiti jų vieton formuojasi. Tad kas gi pagaliau yra pati realybė? Kur ji? Matome, kad mes gyvename grynų apraiškų pasauly. Visa mūsų matomybė tėra nuolatinis tapsmas ir nyksmas, ant kurio, kaip nepastovaus pagrindo, negalime statyti savo ir visuomenės gyvenimo pamatų.
Kiekvienas statybininkas puikiai žino, kad ant smėlėto, vandens paplaunamo ir nuolat keičiančio savo struktūrą podirvio negalima statyti jokio namo, jei neįmanoma surasti "gruntinio" žemės sluogsnio. Kaipgi tad šių dienų žmonija, paskendusi nuolat kintančioj matomybėj, nori nustatyti savo gyvenimo pastovius dėsnius? Jų čia neras. Štai kur visų šių dienų negerovių priežastis: socialinės nelygybės, tautinės neapykantos, karų ir t.t. Per toli nužengė gamtos, chemijos ir kiti tikslieji mokslai, nes jie turi aiškius materialinius pagrindus; jiems nebespėja ir seka juos įkandin šlubuodami teisės ir pozityvinės moralės bei pedagogikos mokslai, nes šie, sekdami anais. pametė sau iš po kojų tikrajį pamatą ir, atsirėmę į amžmai nepastovią medžiaginę realybę. panoro išspręsti visas problemas. laikydamiesi materialistinės pasaulėžiūros. Visa tatai veda šių dienų žmogų iš medžiaginės gerovės į socialinę negerovę, nesantaiką, neapykantą. Tai gali sunaikinti net pačią medžiaginę gerovę, į kurią buvo atsirėmusi nūdienė pasaulėžiūra. Atsipeikėjusi žmonija po įvykusios katastrofos, pasiges tikrosios realybės, ims vėl ieškoti antgamtinių savo gyvenimui pamatų. Visų šių faktų akivaizdoje ir Didžiosios Dievo įsikūnijimo žmoguje šventės proga, noriu kaip paprastas pasaulietis panagrinėti, kas yra ta antpojūtinė realybė, kurią skelbė Kristus per visą savo žmogiškąjį gyvenimą, kokia pagaliau jos reikšmė žemiškuose reikaluose. Jau tūkstančiai metų, kai pasaulio mąstytojai ieškojo ir tebeieško ko nors pastovaus tarp kintančių pasaulio daiktų; ieškojo nekintamų ir amžinų medžiaginės matomybės pradmenų arba, kaip graikų filosofija ją vadino bendru vardu— Archė, pirmapradė. Graikų priešsokratinės epochos filosofai, vadinami hilozoistais (hylė — medžiaga + zoe — gyvybė) ieškojo medžiagos pirmapradės pačioje materijoje. Antai, Talės milazietis, Krezo ir So-lono amžininkas (gyvenęs 6-me a. pr. Kr.), įrodinėjo, kad vanduo esąs visos gyvosios ir negyvosios gamtos pirmapradė, nenykstantis ir nesunaikinamas elementas, kuriam tirštėjant ar skystėj ant susidarą visi kiti gamtos kūnai. Vandeniu apsupta didžioji žemės dalis, vanduo sudarąs 95% visų gyvių kūnu ir t.t. — Kek vėliau Jonijos filosofas Fmoedoklas (g'm. 490 pr. Kr.) tvirtino, kad medžiaginės substancijos amžimeii elementai era keturi: ugnis, oras, vanduo ir žeme. Šie. betirštėdami ir jungdamiesi vieni su kitais, formuoją kintančius ir nepastovius gamtos kūnus. Demokritas iš Abderos (gim. 460 pr. Kr.) marė, kad pasaulis sudarvtas iš nekintamų, nebedalomų ir amžinų medžiagos dalelyčių, vadinamų atomais. Šie atomai, jungdamiesi vieni su kitais, kažkokios būtinybės dėsnio ribose sudarą gamtos kūnus. Demokrito atomizmas davė kaipo vaisių šių dienų dialektinį materializmą. Nebeminėdami kitų tos gadynės dar primi-tyviškesnių mąstytojų, paliesime tris graikų filosofus, kurie, mūsų akimis žiūrint, užima tarpinę vietą tarp anų hilozoistų (ieškančių daiktų pirmapradės pačioj medžiagoj) ir kitų vėlyvesnių filosofų. Pirmas tokių buvo Anaksimiandras iš Mileto (g. 610 pr. Kr.). Pagal šį filosofą, visos matomybės pirmapradės (arche) yra "neap-spręstasis" (=Apeiron). Tai kažkoks junginys, kompleksas medžiaginės ir dvasinės būties. Iš jo diferencijos keliu atsiradę visi daiktai ir dvasiniai reiškiniai. Ši sąvoka galėtų būti prilyginta romėnų poetų apdainuojamajam chaosui. Šioje pasaulėžiūroje vos pradeda ryškėti ir dvasinis pradas, kurs dar stipriai susiliejęs su materija. Pitagoras (g. 530 pr. Kr.), taip pat Jonijos filosofas, tvirtino, kad jeigu yra kas pastovaus tarp kintamosios ir neamžinosios materijos, tai bus skaičius. Skaičiai esą visų matomųjų daiktų ir reiškinių pagrindas ir esmė. Žinoma, Pitagoro skaičius turime suprasti kaip gamtos dėsnius, kurie tikrai yra pastovūs ir išreiškiami skaitmeninėmis formulėmis. Vadinasi, pagal šį anų laikų filosofą ir matematiką, šie dėsniai sudaro realybės nekintamą pagrindą ir esmę. Pažinti juos reikštų pažinti tikrąją nekintamąją realybę. Tuo pačiu metu kitas Jonijos filosofas, Pitagoro amžininkas, Heraklitas prieina dar kitos išvados, būtent, kad jei yra kas pastovaus pasaulyje, tai tiktai pats jo tapsmas ir nyksmas, vadinasi, pats procesas. Juk visi daiktai kinta. Iš čia jo žinomasis posakis: "Pantą chorei". Žodžiu, nieko nėra, viskas yra Tapsmas. Tokiu būdu pasaulio pirmapradė esanti Ugnis, tik ne mūsų akimis suprantamoji ugnis, o kažkokia nematoma, sudvasinta, pilna gyvybės jėga. Ji visa sugyvina, duoda jėgos, yra visa ko judinančioji priežastis. Todėl vėlesnieji filosofai tą Heraklito ugnį lygino su tokiomis sąvokomis, kaip Dzeusas, Dievy bė, Logos ir pan. Iš šių kelių pavyzdžių matome, kaip žmogaus protas pamažu skverbiasi pro mūsų pojūčių skraistę į antpoj utinį pasaulį, antpoj utinę realybę, kuri yra pagrindas ar substratas visos matomosios esamybės. Po šitų gana primityvių priešsokratinės gadynės filosofų samprotavimų sustosime kiek ilgiau ties kitu graikų 5-j o amž. filosofu — Platonu, dėl jo genijalių minčių vadinamu dieviškuoju. Platonui tikroji ir pastovioji būtis tėra Idėja (eidos), nes visi daiktai tėra laikini, nuolat kinta pavidalai, o idėjos yra medžiaginė tikrovė ir todėl nesunaikinama. Maža to, nebūtų daiktų, jei nebūtų buvę jų idėjų. Juk, pav., idėjos, kaip grožio, teisingumo, egzistuoja nepriklausomai nuo jų įgyvendinimo ar neįgyvendinimo praktikoj. Pav., mūsų Tėvynėj šiuo metu yra pamintas teisingumas ir teisė, bet tuo tačiau nėra panaikinta pati teisingumo ar teisės sąvoka. Priešingai, kai nėra idėjos, negali būti daiktinės jos apraiškos, nėra apskrito kvadrato idėjos, ir praktikoj niekas negali nei padaryti nei nupiešti tokio kvadrato. Idėjos, pagal Platoną, pergyvena daiktus, kuriuose jos realizuojasi matomomis formomis, ir egzistavo prieš jiems atsirandant. Kiekvieno didelio darbo, pastato ar paminklo gema pirma idėja; pamažu ji realizuojama ant popieriaus architekto planuose, kol pagaliau ji įsikūnija cemente, bronzoje ir kitose medžiagose. Galima sunaikinti šį pastatą, bet tų dėsnių, kurie jame įgyvendinti, apskritai, jo pačios idėjos jokia atominė šių laikų bomba negali sunaikinti: ji lieka jei ne žmogaus sąmonėj, tai visatoj. Elektros dėsnis jau egzistavo kaip idėja be pritaikymo ar pasireiškimo medžiagoje pirmiau, negu buvo atrasta pati elektra. Kiekvienas žmogaus ar gamtos kūrinys yra tam tikros idėjos laike ir erdvėj, t. y. medžiagoje, realizavimasis. Tad daiktai tėra idėjų apraiškos matomuose pavidaluose. Platonas lygino matomuosius daiktus su šešėliais bei apraiškomis tikrosios nekintamosios ir nesunaikinamosios realybės, kurią sudaro daiktų esmės arba idėjos. Jis skyrė du pasauliu: pojūtinį pasaulį ir suprantamąjį, protu neprieinamąjį pasaulį. Žmogus savo pojūčiais patiria daiktų spalvas, svorį, formas ir medžiagą, iš kurios jie padaryti, bet šios savybės tėra apsireiškimas kažko, kas yra už pojūčių ribų, t. y. pačios daiktų esmės ar idėjos apraiška. Šios savybės, kaip kiekvienas mes galime nesunkiai suprasti, nėra esminės. Pav., aš galvoju stalą. Kad stalas būtų stalu, nėra būtina, kad jis būtų juodas, baltas ar geltonas. Tad spalva nėra esminė jo žymė. Toliau tą patį galime pasakyti dėl jo formos: jis gali būti apskritas ar keturkampis. Todėl galvojant stalo sąvoką, nėra būtina jo forma. Galime ją minty atmesti. Pagaliau ir jo medžiaga: nesvarbu, ar šis stalas yra medinis, skardinis ar marmurinis. Jei tokiu būdu atmesim visas minėtąsias šio daikto savybes, liks grynai abstraktus jo turinys — sąvoka. O jeigu mes sąvoką paimsime platesne prasme, ne kaipo žmogaus mąstymo produktą, bet kaip pačią suprantamąją daikto esmę, kiek ji nepriklauso savo atsiradimu nuo mūsų proto, turėsime idėjos sąvoką. Šiaip suprastos idėjos yra matomųjų daiktų pirmapradės, arba, kaip Platonas jas vadino, daiktų pirmavaidžiai Dievo prote. Tų idėjų visuma ir sudaro vadinamąjį Idėjų pasaulį. Kuo bendresnė idėja, tuo daugiau joje tikrovės. Pav., trikampio idėja turi daugiau tikrovės, kaip lygiašonio trikampio idėja, o geometrinės figūros idėja — daugiau negu visus trikampius sudėjus krūvon. Pati bendriausia idėja yra Būties idėja, kurioje slypi visų kitų daiktų ir reiškinių idėjos, lygiai kaip trikampio idėjoje slypi visų galimų įsivaizduoti stačiųjų, lygiašonių ir lygiagrečių trikampių idėjos. Jei kas sugebėtų panaikinti trikampio idėją, tuo būtų panaikinta visų kitų galimų trikampių idėjos. Tad Būties idėją galime pavadinti Idėjų Idėja, iš kurios išplaukia visų matomų daiktų idėjos, o su jomis ir mūsų matomasis pasaulis. Toje Idėjų Idėjoje glūdi visos medžiaginės ir dvasinės realybės pagrindai, šaknys ir dėsniai. Šią Idėją Platonas vadino Gėrio idėja todėl, kad šiame Idėjų pasauly nieko nėra blogo. Mūsų patiriamasis blogis tėra nukrypimas nuo ano idėjinio plano, stoka jo realizavimo žemėj. Štai kur turi būt nukreiptas žmogaus žvilgis, štai pagal ką turi rikiuotis ir vadovautis mūsų privatus, socialinis ir politinis gyvenimas. Jei visa fizinė realybė pastatyta ar sutverta pagal ano idėjinio pasaulio dėsnius, kaipgi šių dienų žmogus nori kurti socialinę ir valstybinę santvarką, spręsti tarptautinius klausimus, paneigęs minėtojo Idėjų pasaulio dvasinius dėsnius? Kaipgi mes pretenduojame įgyvendinti klasių ar tautų santarvę, atsirėmę vien į materialistinę, jau prieš 2000 metų su viršum atgyvenusią, pasaulėžiūrą? Susipažinę su abiem realybės aspektais — materialiniu ir dvasiniu — ir pamatę, kur yra viso matomojo pasaulio esmė ir pagal ką turi rikiuotis, į ką turi atsiremti žmogaus ir tautų veiksmai, baigdami šitą ekskursiją į metafizinę sferą, apspręskime, kas yra mūsų prieitoji Idėjų Idėja, Būties arba net Gėrio Idėja. Kadangi idėja, kaip matėme, turi daugiau tikrovės negu jos apraiška bei daiktas, kuriame ji realizuojasi, galime perfrazuodami "Idėjų Idėją" vadinti Būčių Būtimi. Kadangi joje slypi visos realybės šaknys ir nuo jos priklauso visos esamybės egzistencija, ji turi būti savo pačios egzistencijos priežastimi (Cnusa sui), nes jei ji tuo nebūtų, turėtume pris'leisti kitą būtį, aukštesnę už ją, ir ši pastaroji jau būtų savo ir visų kitų egzistencijos priežastimi. Kiek filosofinių pažiūrų, tiek šitos Būties vardų. Juk tai, kas yra bendriausia, neapspręsta nei laike nei erdvėje, laisva nuo bet kokių medžiaginių bei žmogiškų savybių, yra labai sunku, jei net ir visai neįmanoma, apibrėžti. Tai yra viskas, idėjiniu požiūriu imant, ir niekas, stebint materialinės bei juslinės patirties akimis. Ne be reikalo Šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad yra lengviau nusakyti, kas Ji nėra, negu kas Ji yra (Plg. jo negatyvinę Dievo definiciją). Visos pasaulio tautos ir visais amžiais ieškojo tos pačios būties, kuri tačiau tesiskyrė vardais, kuriais ją vadindavo. Vieni ją vadino Pirmuoju Pasaulio Judintoju bei Pirmąja Priežastimi*), Grynuoju, laisvu nuo inertiškos medžiagos, veiklumu**), kiti vėl — absoliutiškai neap-spręstąja, begaline Būtimi***), arba substancija****). Net viso pasaulio religijos nuo pat priešistorinių laikų ligi pat mūsų dienų, turėdamos galvoj tą pačią Pasaulio Sutvėrėjo sąvoką, ją vadino tai Dzeusu, tai Jupiteriu, tai įvairiausiais kitais vardais, kol pagaliau visos pasaulio tautos šiandien jau sutartinai tatai vadina Dievu! Kaip matome, peržvelgę kai kurias filosofines pažiūras, priėjome prie Dievo sąvokos, kuris yra mūsų matomosios realybės priežastis ir tvarkytojas. Jame slypi sutvertosios visatos dėsniai. Pagal jo įsakymus turėtų būti tvarkomas mūsų asmeninis, socialinis ir politinis gyvenimas. Tad kyla vėl klausimas: o kaipgi pažinti Jo įsakymus ir valią, pagal kurią mes turime tvarkyti savo gyvenimą? Negalėtume, berods, skųstis, kad neturime galimumo pažinti šios Būčių Būties ir jos dėsnių. Pirmiausia Jis apsireiškia per pačią prigimtį, — tai natūralinis Apreiškimas. Toliau turime Jo apreikštąjį žodį per Sen. Įstatymo pranašus ir pagaliau, kai ir to buvo negana, Dievo Žodis "įsikūnijo ir gyveno tarpe mūsų". Tai didžiausioji krikščioniškojo tikėjimo paslaptis. Kaip tik per Kalėdų šventes viso pasaulio krikščionys pamini šią didžiąją Dievo Įsikūnijimo sukaktį. Tai šventė, kurią visas tikintysis pasaulis yra kviečiamas pakilti savo mintimis į aną aukštesniąją antpojūtinę ir net antgamtinę realybę, susikaupti bent trumpam laikui ir atsinešti iš ten absoliutinių tiesų. *) Plg. Aristotelio išsireiškimus: Primum Movens inmobile arba Prima Moventia non mota. **) Plg. Aristotelio ir šv. Tomo Akviniečio sąvoką Actus Purus. ***) Plg. panteisto filosofo B. Spinozos definiciją: "Ergo vel nihil existit, vel Ens absolute infinitum, hoc est Deus, necessario etiam existit". Ethica, Def. VI. ****) Pagal Descartes Substancija yra "res qua ita existit. ut nulla alia re indigeat ad existendum". |
|
|
|