|
|
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS
|
1. Kaip diskutuojame klausimus?
Mūsų žurnalo birželio numeryje išspausdin-tasai mano straipsnis susilaukė, palyginti, gyvos reakcijos. Deja, negaliu džiaugtis, kad ši reakcija verstų mane gailėtis be reikalo rašius. Kaip tiktai ji greičiau dar kartą patvirtino ano straipsnio pagrindinį rūpestį, jog per vienašališkas politiškai partinio intereso įsiviešpatavimas virsta tikru mūsų gyvenimo vėžiu.
Ir būtent, ši reakcija dvejopai patvirtino mūsų rūpestį dėl per vienašališko paskendimo partiškai politiniuose klausimuose. Visų pirma tuo, jog ir anuo straipsniu buvo susidomėta ne dėl pagrindinių jame paliestų klausimų, o greičiau tik dėl politikos "užlietimo". Jei būtų buvę sielotasi tik dėl per mažo dėmesio gyvybinėms tautinėms problemoms, be abejo, ir anas straipsnis būtų praėjęs be jokio atgarsio, kaip praeinami ir kiti retkarčiais pasirodą panašaus pobūdžio straipsniai. Bet kada buvo iškeltas klausimas, ar tam tikra prasme mūsų tautinio abejingumo šaknys neglūdi per vienašališkame nusi-kreipime į partines grumtynes, tuojau pat buvo šokta reaguoti. Deja, buvo šokta reaguoti tokiu būdu, kuris tik akivaizdžiai parodė, jog buvo rimto pagrindo iškelti tuos pavojus, kurie slypi sielos pardavime politikai. Buvo anas straipsnis sutiktas su visu įprastiniu partinių ginčų aparatu: sąmoningu ar nesąmoningu autoriaus nesupratimu, visokių nesakytų dalykų prasimanymu, įtarinėjimu visokiais "slaptais" motyvais, eta, etc. Ir ko tik nesužinojau anuo straipsniu pridaręs. Gynęs "bespalviškumą", bet norėjęs tik savo partijai pasitarnauti- Dar daugiau: kėsinęsis įvaryti pleištą tarp katal:kų apskritai ir supjudyti katalikus kultūrininkus su katalikais politikais. Cituodamas atitinkamas savo straipsnio vietas, nurodžiau savo oponentui, kad visi tie ir panašūs priekaištai bei įtarinėjimai yra nerealūs, nes pagrįsti ne mano mintimis, o tik savotiškais paties oponento "įspūdžiais". Tačiau, vietoj atsiprašymo už nesąžiningą minčių iškraipymą, susilaukiau naujų priekaištų, ir dar didesnių. Būtent, suplakąs aš gėrį su blogiu, statąs tautybę viršum religijos.
Pamatęs, jog lojalioms diskusijoms nėra vilties, neberadau reikalo toliau aiškintis. Nemanau ir šioje vietoje to imtis, nes žurnalo skaitytojai patys prisimins panašių dalykų mane neskelbus nei aname straipsnyje, nei kur kitur. Užsimenu šią reakciją dėl ano straipsnio tik iliustracijai, kaip toks nuskendimas "politi-kon" yra didžiai grėsmingas. Juk manasai straipsnis buvo beveik "nekaltas", nes nelietė konkrečiai jokių partinių ginčų. Ir vis dėlto kokių insinuacijų susilaukiau! Bet kai liečiami konkretūs partiškai politiniai klausimai, išsivadinti vieniems kitus deglosiomis, besiknisančiomis po Lietuvos pamatais (ne prasimanau, o tik naudojuosi vieno savaitraščio vedamuoju), atrodo visiškai padoru: ir demokratiška, ir patriotiška. Jei tokių dalykų pasirodytų tik retkarčiais, per redaktorių neapsižiūrėjimą, nebūtų gal ko kalbėti. Bet kai panaši "polemika" tiesiai įsiviešpatavusi mūsų spaudoje, sunku tylėti, nes vieną momentą išsivadinus deglosiomis, negali būti lengva kitą momentą pasijusti broliais lietuviais. Ne dėl ko kito toks sunkus mūsų kelias ir į bendruomeninį susitelkimą.
Palikdamas patiems skaitytojams spręsti, kiek būsiu blogo pridaręs anuo "klaidingu" (pagrindinio oponento žodžiais) straipsniu, noriu šį kartą pasisakyti dviemis klausimais. Pirmasai buvo iškeltas jau aname straipsnyje. Antrasai klausimas man buvo vėliau pastatytas ryšium su anuo straipsniu.
2. Ar būtina partijoms veržtis į PLB?
Baigiamosiose ano straipsnio išvadose, tarp kitko, buvau pasisakęs: ne visos partijos turi būti lygiai Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje atstovaujamos, o greičiau visos partijos privalo susilaikyti nuo veržimosi į jos vadovybę. Tai principinis pasisakymas prieš kai kieno pastangą PLB organizuoti tuo pačiu politinių partijų koalicijos pagrindu, kokiu funkcionuoja VLIKas (kitas klausimas: kaip sėkmingai?). Verčia mane tokio nusistatymo laikytis du dalykai. Visų pirma: patikėti PLB vadovybę partijų koalicinei vadovybei būtų lygu bendruomenei atšaldyti visus tuos, kurie nėra susirišę su jokia partija. Toli gražu nevisi priklauso partijoms. Galėtų būti jie išvadinti nesusipratėliais. Bet lygia teise galėtų ir šie atsakyti, jog nebūtinai didelį susipratimą reiškia ir žaidimas partijomis svetimame krašte. Vienas dalykas domėtis klausimu, kaip būtų tiksliau organizuoti politinį gyvenimą, atstačius savo valstybę, ir kitas dalykas dabar jau telktis į politines partijas. Kai tradicinių partijų žmonės įsitikinę, jog nėra nieko naujo jieškoti, tai daugelis šalia jų stovinčiųjų nėra tokie tikri, ar nevertėtų pajieškoti naujų kelių ir pačiai partijų sistemai būsimoje Lietuvos valstybėje. Kiekvienu atveju: jei norima PLB sutelkti visus lietuvius, tai savaime ji negali būti paversta tik partijų dalyku. Bet dar labiau tenka baimintis PLB patikėjimo partijų koalicijai dėl antro dalyko. PLB pačia savo giliąja intencija turėtų įkūnyti visuose mumyse lietuviškąją vienybę. Bet tikėti, kad tai pasisektų partijų koalicijai, būtų lygu pasitikėti, kad ir vilkai galėtų būti avių piemenimis. Savaime aišku, šiuo palyginimu nenoriu nei partijoms prikišti vilkinį plėšrumą, nei visai lietuviškajai visuomenei avinį bejėgiškumą- Bet viena yra aišku: būdamos pačia savo prigimtimi skirstymosi išraiška, partijos negali būti pagrindu tam, kas kaip tik turėtų partini susiskirstymą nuveikti aukštesne lietuviškosios vienybės sąmone. Imkime, pavyzdžiui, ir tą patį VLIKą. Regis, bendrasai jo uždavinys yra toks, jog iš tiesų būtų galima vieningai dirbti. Tačiau partinės ambicijos visada sugeba sukurti visokių "problemų", kurios ir iš šio organo baigia padaryti paprastą partinių rietenų klubą. Nekitaip atsitiktų ir su PLB, jei ši nelaimingai pasiduotų vilionei lietuviškosios vienybės jieškoti tik partijų koalicijoje.
Kas dėtųsi su PLB, šiai save atrėmus į partijas, nebetenka pranašauti, nes pakanka ir to pavyzdžio, kuriuo pasitarnavo Kanados Lietuvių Bendruomenė savo pirmuoju organizaciniu tarpsniu. Dalis kanadiškių lietuvių, susispietusių apie laikraštį, dar neseniai reklamose vadinusį save "su jokia partija nesurištu", atstovavo nusistatymui žiūrėti į bendruomenę kaip į partinės kovos areną. Todėl savaime visi kiti, kurie nebuvo arčiau susirišę su šiuo "nepartiniu" laikraščiu, buvo laikomi "partiniais". Ir kadangi nepartinis laikraštis nuolatos deklaravo toleranciją (lyg tolerancija turėtų būti ne gyvai rodoma, o tik žodiškai deklaruojama!), tai lygiai savaime visi "partiniai" buvo insinuojami fanatizmu. Ir kadangi mūsų amžiuje fanatizmas iš tiesų išėjęs iš mados (deja, ne iš gyvenimo!), tai vėl lygiai savaime buvo prileidžiama, jog "partiniai fanatikai" tegali būti nereikšminga mažuma. Todėl, galų gale atėjus bendruomenės organų rinkimams, atrodė, jog pakaks tik viešai "demaskuoti", kurie kandidatai išstatyti "partinių", ir visuomene žinos, ką pasirinkti. Deja, tie visi "loginiai" apskaičiavimai sudužo į rinkikų valią, išrinkusią "partinių" daugumą. Dabar teko vėl aimanas pradėti, jog per mažai bendruomenės narių dalyvavo rinkimuose ir jog užtat išrinktoji vadovybė mažai verta pasitikėjimo. Neatrodo iš to, jog to laikraščio būtų ruošiamasi ir į sekančius rinkimus eiti kita nuotaika- Greičiau tik dar bus sustiprintas "partinių" puolimas ir "nepartinių" organizavimasis. Sunku laukti nusiimant partinius akinius iš to, kuris nebeatskiriamai su jais susijungęs. Bet su tikra nuostaba skaičiau, kaip ir vienas JAV savaitraštis, šiaipjau ypačiai susirūpinę mūsų tautine vienybe, savo bendradarbio pranešimą apie Kanados Lietuvių Bendruomenės susiorganizavimą palydėjo šia redakcijos pastaba: "Ruošiantis rinkimams mes buvome gavę eilę pranešimų, kad krikšč. demokratų srovės veikėjai vysto didelį aktyvumą. Mums neaišku, kodėl kitos srovės negalėjo pasekti ir rinkimus daugiau išlyginti. Dabar, kada tik 11% lietuvių tedalyvavo rinkimuose, kaltės reikia paj ieškoti ir savo tarpe. Mes nemanome, kad vienas ar du kunigai piktesniais pamokslais rinkimus nulėmė. Juos nulėmė aktyvesnieji ir iš to reikia gerai pasimokyti ateičiai" (Dirva, š. m. rugsėjo mėn. 11 d. numeris).
Kviečiu visus, nežiūrint kokių politinių pažiūrų bebūtų, atsakyti sau klausimą, ar siūlo-masai kelias "gerai pasimokyti ateičiai" nėra labiau persunktas partine aistra, negu bendruomenine dvasia. Be abejo, iš tiesų liūdna, kad kanadiškiai tiek mažai dalyvavo savo bendruomenės organų rinkimuose. Tai liudija, jog sun-
kiai sekasi bendruomenės mintimi uždegti mūsų plačiąją visuomenę- Bet yra klausimas, ar didele dalimi ir kanadiškių absentizmas nereiškė to paties Įsigrisimo partinėmis rietenomis, kurios jau daugeliui pasidariusios tiesiai kokčios. Ir užtat manyčiau, kad teisingesnis kelias bendruomenės minčiai kūnyti būtų ne partinis "aktyvumas, o bendruomeninis nuoširdumas... Pirmiausia: kam iš viso naudotis demagogija? Nors tai ir kietas, bet tiesus žodis, nes kuo gi kitu pavadinti ilgamečio politinės partijos oficiozo redaktoriaus pasiskelbimą "nepartiniu", visus kitų pažiūrų apšaukiant krikščionimis demokratais. Juk nevienas šitaip apšauktųjų ne tik nėra iš tiesų krikščionys demokratai, bet dargi nėra buvę iš viso jokių katalikiškųjų organizacijų nariai. Ir jei "partiniai" pasirodė turį didesnį pasitikėjimą kanadiškėje visuomenėje, tai, galimas dalykas, greičiau dėl to, jog jie iš tiesų neatstovavo jokios politinės partijos. Bet svarbiausia: kam reikėjo į bendruomenės organų rinkimus žiūrėti tik lyg į kokį politinį jėgų bandymą. Juk ne koki politinės reikšmės rinkimai buvo vykdomi, o tik parenkami žmonės darbui, skirtam visiems lygiai rūpimai kovai už mūsų tautinę gyvybę. Būtų buvę beprasmiška, jei "laimėjusieji" būtų džiūgavę dėl savo "laimėjimo": niekam nebuvo jokio laimėjimo, o tik tam tikriems žmonėms prisiėmimas nelengvo darbo naštos. Bet lygiai buvo beprasmiškai aimanuoti dėl "pralaimėjimo", nes jokio pralaimėjimo iš tiesų ir nebuvo: jei buvo daugiau kandidatų, negu renkamųjų, tai savaime visi negalėjo būti išrinkti. Tačiau ir nepatekimas į vadovybę nepaneigia darbui galimybės, žinoma, ne ruošimusi sekantiems rinkimams, o nuoširdžia talka tiems, kuriems šį kartą buvo patikėta vadovybė.
Nenustebčiau, jei būčiau išvadintas "nerealiu" dėl šio kvietimo į visus bendruomeninius vadovybės rinkimus žiūrėti tik kaip žmonių darbui parinkimą, o ne politinių jėgų demonstravimą. Žinau ir pats, kad partinės aistros yra labai realios: visur jos kužda žiūrėti ne žmogaus, o partijos. Bet viena yra aišku: jei norime sukurti bendruomenę, turime joje nutildyti partines aistras. Nebus tai lengva. Bet kaip tik užtat ir sunku bendruomenei įsikūnyti. Jei pagaliau formaliai ir sukurtume bendruomeninį mechanizmą, vistiek jis tol nieko nereikštų, kol būtų ne darbas vieningai dirbamas, o tik žiūrima savosios partijos "laimėjimo". Savaime plačioji visuomenė šiuo atveju pagrįstai laikytųsi nuošaliai nuo Fo, kas tebūtų paprasta partijų kovos arena. Arba bendruomeninė dvasia pajėgs nutildyti partines aistras, arba iš viso nepasiseks sukurti vieningos bendruomenės.
Principiškai pasisakydamas prieš bendruomenės vienokį ar kitokį supartinimą (visvien ar partijų koalicijos forma, ar vienos partijos "laimėjimu"), nemanau šituo principiškai paneigti teisę politikams kandidatuoti į bendruomenės organus. Prisimenu tai, nes kai kas buvo norėjęs ir šitaip mane išaiškinti. Nesekčiau anuo ksnadiškiu laikraščiu, kuris piktinosi, kam sutiko į bendruomenės organus įeiti kunigai- Bendruomeninei dvasiai yra priešinga bet kokia diskriminacija. Bet tuo pačiu savaime seka, kad kiekvienas renkamasis į bendruomenės organus jaustųsi atstovaująs ne tam tikrą frakciją, o lygiai visus. Nebūtų sveika, jei jau pats bendruomenės organų sudarymas būtų apnuodytas tarpusavine kova ir "mažumai" neišvengiamu porinkiminiu kartėliu dėl "pralaimėjimo". Kiekvienas kandidatas turėtų jaustis ne tą ar kitą partiją atstovaująs, o tik sutinkąs prisiimti laukiamo darbo naštą. Lygiai ir kiekvienas rinkikas tūrėtų žiūrėti ne kuris kandidatas "savas" ir kuris "nesavas", o kuris galėtų būti labiausiai darbui tinkamas savo visuomeniniu pareigingumu ir savo tolerantiškumu. O šios dvi pagrindinės savybės nėra išskirtinai vienos kurios partijos monopolis, nes jos tėra kiekvieno asmeniškai laimėtas dalykas. Yra fanatikų visur. Bet iš kur jie beateitų, bendruomeniniam darbui jie netinkami. Taip į dalyką visiems žiūrint, savaime atkristų visi džiaugsmai dėl "laimėjimų" ir visos aimanos dėl "pralaimėjimų". Nebebūtų rūpinamasi daugiau "savųjų" suverbuoti, o greičiau laimėli visų pasitikėjimą. Toks kelias turėtų būti visiems į bendruomenę. Ne kitoks ir politikams, atseit ne per savo partiją, o per lygų pasitikėjimą visų politinių pažiūrų žmonių tarpe.
3. Ar dera kultūrininkams veltis į politiką?
Tai klausimas, kurį man "Drauge" iškėlė K. Mockus: "Ar gerai, kai aiškūs kultūrininkai ir stambūs vardai savo srity veliasi į kasdieninę emigracijos sąlygose ypač painią politikos sritį? Ar kartais nuo to nenukenčia abi sritys: kultūrininkas, įsivėlęs į politiką, nebetenka laiko savo tiesioginiam mums taip svarbiam kultūriniam darbui, o pačioje politikoje jo vaidmuo mažų mažiausiai gali nebūti toks reikšmingas, koks yra kultūrinėje srityje".
Nors ir keldamas tik klausimą, K. Mockus, atrodo, būtų linkęs laukti neigiamo atsakymo, ar bent pats klausimą neigiamai atsakytų. Norėdamas asmeniškai pasisakyti, greičiau norėčiau vienaprasmišką atsakymą pakeisti distinkcija tarp "principiškai" ir "faktiškai". Nematyčiau pagrindo, kodėl principiškai kultūrininkai turėtų vengti politikos. Nors "Draugo" publicisto J. Gobio ir buvau nepagrįstai insinuotas politiką laikąs "tik blogybe", tačiau tokios pažiūros nesu. JVors dažnai politika esti ir nedora, tačiau visada ji turėtų būti švari. Jei politika iš viso būtų "tik blogybė", tai ne tik kultūrininkas, bet ir kiekvienas padorus žmogus turėtų nuo jos bėgti. Bet nėra reikalo absurdiškomis insinuacijomis verstis. Demokratinė bendruomenė suponuoja kiekvieną pilietį esant politiku. Žinoma, aktyviau leistis į politinį gyvenimą imasi tik tie, kurie turi vado savybių ir kuriuose stipresnė garbės pagunda. Yra ir poetų bei mokslininkų, kurie yra aktyviai metėsi politinėn veiklon. Ne visi lygiu sėkmingumu: kai vieni ir politikoje suvaidino rimtą vaidmenį, kiti tik "pažaidė" politika ilgesniam ar trumpesniam laikui. Ypačiai šiuos žmones politika yra gundžiusi tais lūžtviniais laikotarpiais, kai klaus mas ėjo ne apie eilinių rinkimų laimėjimą, o apie naujų pcl'tinių ar socialinių idėjų realizavimą. Kaip tik daugelis pačių pagrindinių visuomeninių idėjų buvo iškeltos toli gražu ne profesionalų politikų. Sakysime, ir už demokratinės valstybės koncepciją turime būti visų pirma dėkingi filosofo John Locke kovai dėl tolerancijos.
Kitas dalykas — nebe principinė, o ta faktinė padėtis, kurioje K. Mockus ir kelia klausimą. Atvirai pasisakant, beveik ir aš būčiau tos pačios pažiūros, nors ir nelengva š'rdimi. Džiaugiuosi, jog K. Mockus įsitikinęs, kad kūrybinį darbą neverta paaukoti politikos kasdienybei. Nors šiandien politika pasirodžiusi ir ne taip jau nepraktiška "profesija", vistiek nebūtų kilnu vien tik dėl to ja susidomėti. Bet be šio motyvo yra dar kitas motyvas, kurio negalima nematyti. Tai, būtent, pavojus patekti į demagogijos dumblyną. Ačiū Dievui, galime laisvai, nors ir nerealiai, politikuoti: nėra ko bijoti už tai būti atleistam iš plieno liejyklos ar iš kitos panašios įstaigos, kaip kadaise kiekviena "opozicinė" nuotaika grėsė pašalinimu iš darbo. Esame visi laisvi šnekėti, ką norime. Užtat ir šnekame, kiek pajėgiame, ir šnekame taip, kad pašalinis, visų mūsų prisiklausęs, nebesitikėtų mūsų tarpe rasti nė vieno padoraus žmogaus. Esame vieni "klerikalai" ir kiti "laicistai". Gal ir nebūtų ko dėl žodžių įsižeisti. Bet kai jie tariami, lyg kokius baisius nusikaltimus turint mintyje, negali jų nelaikyti keiksmažodžiais. Tai dar pusė bėdos: visi drauge koliojamės, ir todėl niekas neturime teisės dėl to specialiai įsižeisti. Bet kai žmogus išeina aktyviau į politikos gyvenimą, tai nuo šio anoniminio kolioiimosi savaime turi pereiti į tiesioginį jo asmens purvinimą. Ir tai dar būtų pusė bėdos, jei žmogus būtų tik politikas. Tegu niekam nėra smagu būti dergiamam, bet galima guostis: jei visuomenės akyse ir būsi sujuodin-tas, gali likti pats savyje švarus. Jei tačiau į politinį gyvenimą leistųsi žmogus, kuris drauge, sakysime, būtų rašytojas ar mokslininkas, jis dumblinimui išstatytų ne tik savo asmenį, bet ir savo kūrybą. Būtų laikoma savaime suprantama partine pareiga niekinti ne tik jo politinę veiklą, bet ir iš viso jo kūrybą. Pakanka tik būti ryškesnės pasaulėžiūros (be jokio politinio aktyvumo), kad būtų žiūrima nebe darbo svorio, o stengiamasi tiesiai ir paprastai nuneigti bet kokią jo vertę. Tik beidėjinės menkystės gali būti tikros visų lygiai ramiai sutinkamos ir pagiriamos.
Nenuostabu užtat, kad, tų, kuriuos pavadinome kultūrininkais, nuo seniai beveik ir nebesimato mūsų politikoje. Kaip visa pakitę nuo to laiko, kai Kudirka formavo lietuviškąjį liberalizmą, o Maironis su Jakštu rašė krikščionims demokratams programą. Kitoki poetai, bet kitokia ir politika. Bet čia ir susvyruoju. Pirma buvau sutikęs su K. Mockumi, jog neverta kultūrininkui veltis į kasdieninę "emigracijos sąlygose ypač painią politikos sritį". Ką K. Mockus labai mandagiai pavadino "ypač painia" sritimi, atviru žodžiu tektų pavadinti greičiau pavojinga sritimi. Bet jei iš tiesu šiose sąlygose politika gresia virsti tokia sritimi, kurios tenka saugotis, lyg kokio dumblyno, iškyla klausimas, ar nėra vėl laikis ateiti į politiką žmonėms, kurie kovotų už tai, kad ir politika nebebūtų niekam pavojinga. Žinoma, kurie drįs kovoti už švarią politiką, bus iš anksto apkaltinti tuo pačiu priekaištu, kurio susilaukė ir manasai straipsnis, būtent, politikos juodinimu. Iš tiesų gi politika yra kaip žmogus: ji gali būti švari, kaip gali būti ir nedora. Bet tik farizeinė logika gali švarios politikos reikalavimą laikyti politikos juodinimu. Būtų gerai, kad tai, kas turėtų būti švaru, švaru ir būtų. Deja, visos idealinės normos mus teisia, o ne dengia: negalime ko nors švariu laikyti vien dėl to, kad tai turėtų tokiu būti. Sofizmais tikrovės nepakeisi.
|
|
|
|