|
|
MAŽOSIOS LIETUVOS LIETUVIAI |
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
MININT KLAIPĖDOS PRIJUNGIMO 30 METŲ SUKAKTĮ
Žvelgiant probėkšmiais į Mažosios Lietuvos praeitį, reikia sustoti ties trimis dėmesio vertais klausimais. Jie yra: 1) pastangos susijungti su Didžiąja Lietuva, 2) Mažosios Lietuvos ribos, 3) lietuvių elementas ir jo nykimas.
Pirmiausia reikėtų nors truputį pažiūrėti, kokia jau yra buvusi netolimoje praeityje to įdomaus klausimo politinė pusė.
1. Lietuvių pastangos (1919) prijungti Mažąją Lietuvą.
Versalio taikos sutartimi (§ 28 ir § 29) Rytprūsių šiauriausioji dalis, esanti dešinėje Nemuno pusėje, buvo išjungta iš Vokietijos sąstato. Bet aliantai tos atskiros srities Lietuvai neatidavė, o pasiėmė savo valdžion, nes Lietuvos vyriausybė santarvininkų dar nebuvo pripažinta.
Pats dešiniųjų Nemuno Rytprūsių apskričių atskyrimas nuo Reicho dar nebuvo stebinantis dalykas, nes ten lietuviškai kalbančiųjų buvo daugiau kaip pusė. Pvz., oficiali 1905 m. statistika rodė net Šilutės apskrityje 21,550 lietuvių, kai vokiškai kalbančių tebuvo 14,694. Bet tuoj kyla klausimas, kodėl lietuvių gyvenamas plotas, kuris tęsiasi organiškai ir į pietus už Nemuno, 1919 m. buvo nelaimingai perskeltas? Kodėl Mažoji Lietuva buvo padalinta, kai toji pat statistika (1905) pvz., rodė Tilžės apskr. lietuvių 17,735, o vokiečių 14,874. Juk toks dalinimas buvo nepateisinamas nei ekonominiu, nei etnografiniu požiūriu, nes Mažoji Lietuva nesibaigia Nemunu, o abiejose Nemuno pusėse sudaro vieną nedalomą, anksčiau lietuvių absoliučioje daugumoje gyventą, sritį (apie 10,000 kv. klm.).
Šiandien, nors ir miglotai žiūrint į ateitį, politinis gyvenimas diktuoja budriai sekti įvykius, nepadaryti praeities klaidų. Bet nejaugi anuo metu nebuvo jokių pastangų? Jų buvo žymiai daugiau, negu dažnai manoma.
Veiklioji lietuvių visuomenės dalis, pvz., jau 1914 m. Amerikoje buvo reikalavusi Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Tokį reikalavimą kėlė tada, dar vos tik prasidėjus Europoje karui, lietuvių seimai Chicagoje ir New Yorke. Tokias pat revindikacijas (savų žemių atgavimą) rėmė politinės lietuvių konferencijos Šveicarijoje, Švedijoje. Net lietuvių tremtinių manifeste Voroneže (1917. XI. 16-19) skaitome reikalavimą prijungti Mažąją arba Prūsų Lietuvą, nes "tuo būdu Lietuva turi gauti laisvą priėjimą prie Baltijos jūros tam, kad jos ūkiška raida būtų sveika". Tuo pat metu ir Berno konferencija (XI. 3-10) svarbiausiu ekonominiu reikalavimu laikė uosto gavimą.
Dar aktyviau lietuviai kėlė savo revindikacijas 1919 m. Įdomi tada buvo lenkų pozicija: Lenkijos delegacijos pirmininkas Paryžiaus taikos konferencijai, veiklusis endekas Dmowskis, (1919. II. 28) pasiūlė Lietuvai prijungti ir kairįjį Nemuno žemupio plotą. Tą reikalavimą jis keliais atvejais rūpestingai gynė. Tuo klausimu buvo rašoma brošiūrose apie Rytų Europos sienas. Jis buvo gyvai keliamas spaudoje. Lenkai, mat, tada dar tikėjosi, jog tokiu būdu padidinta Lietuva vis tik sueis bent federacijon su Lenkija.
Lietuvos delegacija (pirmininkas Aug. Voldemaras) — nors jai oficialiai ir nebuvo leista konferencijoj dalyvauti — įteikė platų memorandumą, reikalaudama sau ir Mažosios Lietuvos (1919. III. 24). Ji išdėstė taikos konferencijos pirmininkui Clemenceau, kad į planuojamą 125,000 kv. klm. (su 6 mil. gyventojų) Lietuvą reikia įjungti ir lietuvių kalbos žemes kairėje Nemuno pusėje, nors ten ir yra suvokietėjusiu gyventojų.
Oficiozas "Le Temps", pateikdamas žemėlapį (1919. II. 4), pagal lenkų mintį, tvirtino, jei
Rytprūsiai nebūsią padalinti, Lenkijos ateitis nebūsianti pakankamai laiduota, o Lietuvos laisvė liksianti svajonių srityje, nes 106,000 lietuvių teksią vilkti vokiečių jungą. Apskritai tada Paryžiaus spauda palaikė lietuvius ir Rytprūsių padalinimo mintį. Tik Augščiausioji Taryba, nesirūpindama, jos nuomone, neaiškia Lietuvos ateitimi, nuėjo kitu keliu. Ir pačioje taikoje Rytprūsių reikalas nebuvo reikiamoje plotmėje pastatytas. Į Lietuvos aspiracijas, galima sakyti, nė kiek nebuvo atsižvelgta. Taikos konferencijos lenkų reikalų komisija, kuriai pirmininkavo Prancūzijos diplomatas Julės Cambon, pateikė centrinei teritorinių reikalavimų komisijai savo išsamų raportą. Jame keistai buvo suformuluota, jog Nemunas turįs sudaryti Rytprūsių šiaurės rytų sieną, nes jis vaizduojąs beveik tikslią etninę ribą tarp lietuvių ir vokiečių. Kad šitas teigimas neatitiko tikrovės, parodo etnografiškai istoriški ir statistiniai duomens. Tiesa, jau tada teisingai buvo užakcentuota, kad Nemunas yra natūralus išėjimas į jūrą plačiai sričiai, kurioje daugiausia gyvena lietuviai ir gudai. Bet juk, norint tuo išėjimu plačiai ir nekliudomai naudotis, reikia valdyti abu jo krantus ir deltą. Be to, Nemunas yra, kaip sakyta, Rytprūsiuose gyvenančio elemento ne skiriamoji, o jungiamoji upė, nes lygiai taip pat gyvena lietuviai ir kairėje Nemuno pusėje, žiotyse, Kuršių Marių krante apie Pakalnę (Niederung), kaip ir dešinės Nemuno pusės srityje, kuri tik nuo 1919 m. imta vadinti "Klaipėdos kraštu".
Kai diplomatai ir politikai reiškė abejones, tuo pat laiku Prūsų lietuviai kėlė savo balsą, kuris betgi negalėjo pasiekti didžiūnų ausų. Tuoj po vokiečių pralaimėjimo, 1918. XI. 16, susirinkę Tilžėn, Prūsų lietuvių atstovai įkūrė Prūsų Lietuvos Tautos Tarybą, kurios buvo "svarbiausiuoju tikslu . . . suvienyti Mažąją Lietuvą (Prūsų Lietuvą) su Didžiąja Lietuva". Savo prašymą ji pasiuntė Taikos konferencijai Paryžiuje.
Kitu atveju per Lietuvos delegaciją (1919. IV. 8) ji rašė Clemenceau, nurodydama Mažosios Lietuvos ribas, kuriose prašė Rytprūsių lietuviams suteikti teisę laisvai pareikšti savo apsisprendimą. Konferencija turinti tą kraštą prijungti prie Lietuvos. Šalia tautinių reikalų buvo paliestas ir ekonominis momentas. Kiekviena valstybinė išmintis negalinti kitaip pasielgti, kaip tik pripažinti Lietuvai vandens kelią Nemunu. Be jo kraštas būsiąs panašus į žmogų, kuriam atimtos rankos.
Ir pati Lietuvos delegacija vis dar klabino (be kitko, 1919. IV. 12 laiškas maršalui Fochui) įvairias instancijas. Aug. Voldemaras padarė deklaraciją oficiozui "Le Temps" (1919. IV. 18). Buvo prašoma ypač atkreipti dėmesį į lietuvių re-vindikacijas Rytprūsiuose, grąžinti Lietuvai lietuviškas sritis, "tikrąją rytų Elzas-Lotaringiją, kurios Prūsijos administracija nepajėgė suvokie-tint". Šalia istorinių-etnografinių elementų buvo iškeliami taip pat ekonominiai: "Mes net laikome teisinga reikalauti sau navigacijos laisvės Prieglium iki Karaliaučiaus, nes Nemunas ir Prieglius yra vieninteliai gamtos mums skirti keliai į jūrą . . ."
Precizuodama savo reikalavimus, Lietuvos vyriausybė įteikė Taikos konferencijai komunikatą (1919. V. 2) apie Lietuvos sienas su vokiečiais ir lenkais. Remiantis vadinamąja Bezzen-bergerio siena (žiūr. toliau), buvo reikalaujama 10,000 kv. klm. su puse milijono gyventojų. Lietuvos plotan turėjo įeiti 13 apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Ragainės, Pakalnės (Niederung), Labguvos, Tilžės, Pilkalnio, Vėlavos, Įsručio, Gumbinės, Stalupėnų, Darkiemio ir Galdapės.
Rytų Europoje tačiau politiniai santykiai buvo neaiškūs. Vyko dar karas su bolševikais. Buvo teigiama, kad jie tuoj žlugs. Visa tai didžiųjų valstybių neskatino pripažinti Lietuvą.
Tiesa, aliantai žinojo lietuvių reikalavimus gauti ir kairįjį Nemuno krantą, kaip pastebi Versalio konferencijos dalyvis anglas H. J. Paton. Bet kairėje upės pusėje germanizacija buvusi "per toli pažengusi". Todėl, esą, būtų buvę "neprotinga" paisyti tų lietuviškai kalbančių gyventojų salų, kurios dar užsilikusios tarp vokiečių, kai padėtis į šiaurę nuo Nemuno esanti kitokia: "To krašto sritys aiškiai lietuviškos, lietuvių judėjimas ten stiprus, nežiūrint visų vokiečių pastangų į represiją . . ."
Kada jau buvo žinoma preliminarinė taikos sutartis, Lietuvos delegacija vėl kreipės į Taikos konferencijos pirmininką (1919. V. 20), primindama, jog taikos sutartis nerealizuoja lietuvių tautos vienybės, bet, teatskirdama nuo Vokietijos vos siaurutę lietuvių teritorijos dalį, amžinai užkerta kelią tai vienybei įsikūnyti. Visos kitos lietuviškos sritys kairėje Nemuno pusėje esančios paliekamos Prūsijai. Buvo nurodoma, jog taikos preliminariniai nuostatai paneigia plebiscitą tose srityse, net jei ten ir kiltų abejonių dėl gyventojų etnografinės sudėties. O patys gyventojai esą pareiškę noro atsiskirti nuo Vokietijos.
2. Mažosios Lietuvos plotas.
Kokie šiuo metu yra Rytprūsių šiaurinės dalies etnografiniai santykiai, galima šiek tiek nujausti iš spaudos. Ten steigiami sovchozai, kolchozai, ten, kaip laikraščiai rašė, nuo 1946 m. perkeliami nelojalūs LTSR piliečiai ir 1.1. Bet tikro vaizdo neturime. Mūsų turimas praeities paveikslas yra žymiai pilnesnis, ir jis, galbūt, turės ne paskutinės reikšmės, sprendžiant to krašto ateitį. Juk nuo 16 amž. turime daugybę faktų, rodančių Maž. Lietuvos lietuviškumą.
Artimiausioje praeityje stipriai apnaikintas lietuvių kalbos plotas seniau, iki vokiečių kolonizacijos, yra buvęs žymiai didesnis. Jis yra ištisai apėmęs lietuvių kompaktinę masę.
Prof. A. Bezzenbergeris nustatė senąją lietuvių kalbos ribą Rytprūsiuose pagal lietuviškųjų ir senųjų prūsų kilmės vietovardžių paplitimą. Tuo būdu jis nustatė apytikrį lietuvių gyventą plotą seniau. Ten, kur gyvenamųjų vietų pavadinimai iš lietuvių "kiemas" ("keimen") išvirsta j prūsišką "kaimas" ("kaymen"), ar lietuviškas "kalnas" virsta prūsišku "garbis", ar lietuviška "upe" pasidaro prūsiška "ape", esanti senoji lietuvių sodybų riba. Išeidamas iš tų kalbinių duomenų, Bezzenbergeris nustatė tokią lietuvių kalbos ribą: ji einanti nuo Kirsnakaimio (į pietryčius nuo Labguvos), per Ripkaimį (Į pietus nuo Vėlavos), per Kutkaimį (į vakarus nuo Norky-čių), Starkaimį (į rytus nuo Nordenburgo), per Koskaimį (Į pietus nuo Girduvos), Zilskaimį (į pietus nuo Bartų), per Vinkaimį (į pietus nuo Rastenburgo) ir toliau į pietų vakarus.
Ad. Bdticheris prie Maž. Lietuvos skiria dešimtį apskričių. Bet 19 amž. pradžioje lietuviškai kalbėta ne tik tose apskrityse (Klaipėda, Šilutė, Pakalnė, Tilžė, Ragainė, Pilkalnis, Įsrutė, Gumbinė, Stalupėnai, Darkiemis), bet ir rytinėje Deimenos srities dalyje, didelėje šiaurinėje dalyje Galdapės apskr., Plibiškių apylinkėje ir iš dalies Angerburgo apskr.
Įdomios yra Fr. Tetznerio išvestosios lietuvių kalbos ribos. Jos maždaug atitinka tas ribas, kurias nustatė Botticheris. Tetznerio duomenimis, 17 amž. baigiantis, dar visas tas kraštas į šiaurę nuo Priegliaus, net iki pat Karalaučiaus, priklausęs lietuvių kalbos sričiai. Taip pat Darkiemio ir Galdapės sritys ir visi plotai šiauriau jų. Alna ir Deimana buvusios pasienio upės (žr. leidyklos "Patria" išleistą Lietuvos sienų žemėlapį).
Tetznerio 1897 riba tačiau jau yra gerokai pasislinkusi į šiaurę ir į rytus lietuvių, elemento nenaudai. Toji siena, vaizduodama lietuvių ir vokiečių parapijų ribą (1897), nebesiekia Deimenos. Ji eina į pietryčius pro Mielaukius, Papel-kius, Beržkalnius iki Įsručio, o paskui kyla į šiaurę iki Aulavėnų ir, sukdama vėl į pietryčius, praeina pro Žaliąjį Šilą (Grūnheide), Pelinin-kus (Pelleningen), Malviškius, į Stalupėnus. Iš ten ji suka į šiaurės rytus link Eitkūnų. Atskirą kalbos plotą už Vištyčio sudaro Geryčiai (Gorit-ten), Enzūnai, Mielkiemiai, Žydkiemis (Szittkie-men) ir Dubininkai.
Fr. Tetznerio išvestoji lietuvių kalbos riba Rytprūsiuose nedaug kuo skiriasi nuo Al. Zwec-ko nustatytosios lietuvių ribos. Bet ir jo kalbos riba, apimanti 19 amžiaus galo duomenis, siekia Deimeną, išskyrus Tepliavos sritį. Šiauriau Priegliaus linijos (Vėlavos ir Gumbinės apskrityse), esą, lietuviškai nebekalbama, nors dar Pli-biškiuose prieš 40 metų buvę lietuviškai kalbančiųjų. Įsručio ir Stalupėnų apskrityse lietuvių kalba besanti silpnokai atstovaujama ir germanizacijos procesas einąs pirmyn. Bet vistik dar iki 19 amžiaus galo kai kuriose parapijose net jaunimo įžegnojimai (Einsegnung) buvo lietuviškai atliekami. Alb. Zweckas paduoda ir duomenis, kurie yra gana palankūs lietuvių elementui.
Lietuviai savo teises į Mažąją Lietuvą rėmė (1919 m.) ne vien tuo tik faktu, kad čia praeituose amžiuose būta masinio lietuvių elemento, kurio geroka dalis iki 1939 m. buvo apvokietinta. Tos teisės buvo grindžiamos istoriniu praeities ir ekonominio būtinumo titulu, kuris išplaukia ir iš esamos geopolitinės padėties.
3. Lietuvių elementas Maž. Lietuvoje iki didžiojo maro (1709-11).
Apskritai, rodos, niekas neginčija, kad 16 amž. Maž. Lietuvos gyventojai buvo lietuviai. Tam reikalui protestantai leido katekizmą (Mažvydas 1547), giesmynų ir t. t. Ar tie Maž. Lietuvos rašytojai (Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, Jonas Rėza, Sengstockas, D. Kleinas ir t. t.) būtų išleidę lietuviškų knygų, jeigu nebūtų buvę masės gyventojų, kuriuos reikėjo ne tik atversti, bet ir išlaikyti protestantizme? Iki 1625 m. buvo išleista 18 spausdintų lietuviškų raštų, o dar yra žinomų tik iš rankraščių arba buvo dingusių.
Nors Karaliaučius neįeina į Bezzenbergerio nubrėžtą lietuvių kalbos plotą, tačiau ir jame tada būta stiprių lietuviškų kultūrinių apraiškų. Nuo 1531 m. ten buvo "Didžiosios Špitolės" bažnyčioje pastoviai laikomos lietuviškos pamaldos. Jeigu buvo pamaldos, be abejo, buvo jos reikalingos. Jas kas nors turėjo lankyti, o lankytojų buvo žymus skaičius. Dar 17 amž. pradžioje Karaliaučiaus lietuvių protestantų parapijoje buvo skaitoma apie 1000 lietuvių parapijiečių. Priminsiu dažnai kartojamą faktą, kad 1546 m. Prūsų hercogas Albrechtas iš 24 stipendijų, kurios buvo duodamos norintiems išeiti į evangelikų kunigus, septynias buvo paskyręs mokantiems lietuviškai.
Nuo 16 amž. pusės lietuvių kalba pavartojama ir oficialiuose valdžios aktuose, ar tai darant priesaikas, ar įspėjant lietuvius mesti "stabu garbinimą . . . szinawimus bei burtawimus...", ar įsakant vengti Škotijos keliaujančių pirklių ir t. t. Pagaliau iš 17 amž. turime ne tik svarbią versmę — bažnyčių vizitacijų aprašymus "Įsručio ir kitose lietuviškose srityse", bet ir daug kaimų inventorių. Ištisi sąrašai Įsručio apskrities kaimų perdėm skamba lietuviškai. Ar gali, pvz., sukelti abejonių tokie vietovardžiai, kaip Degelgirey, Gaytzaiy, Kermuschinay, Oszinin-kay, Sauskepay ir. t. t.
Svarbus yra Šilutės-Klaipėdos sričiai 1545 m. inventorius. Žinomos monografijos apie Šilutę autorius, J. Sembritzki (1920), pagal pavardes, tame sąraše iš 458 činčininkų terado tik 38 vokiečius.
Ne tik žymiai gausiau lietuviai tada gyveno, bet ir žymiai toliau siekė anuomet lietuvių elemento ribos. 1563 m., pradėjęs klebonauti Labguvoje, J. Bretkūnas ėmė ten sakyti lietuviškus pamokslus. Tai neginčijamas įrodymas, kad toje srityje lietuviškai kalbėta. Minėtoji bažnyčių vizitacijos apyskaita lietuvišku laiko Šakių valsčių. 1623 m. Vėlavoje vienas mokytojas turėjo mokėti lietuviškai. Dar 1690 m., Leppnerio duomenimis, lietuvių būta Teplavos valsčiuje. 1748 m. Taplaukių valsčiuje buvo daug lietuvių, nes pamaldos dar laikomos lietuviškai. O Plibiškiuo-se nemokantį lietuvių kalbos kleboną parapijo-nys tada išmetė iš bažnyčios.
Apie Lagarbius (į pietvakarius nuo Girdu-vos) žinoma, kad ten 16 amž. gale buvo kalbama lietuviškai. Taip pat Engelšteine (į vakarus nuo Angerburgo) dar buvo tada lietuvis kunigas. Tokių žinučių galima ir daugiau prirankioti. Visi tos rūšies faktai rodo 16-17 amž. daug platesnes lietuvių kalbos ribas, negu jas vedė vėliau Tetz-neris ir A. Zweckas.
Nužymėtuose plotuose lietuvių gyventa ištisai - kompaktiškai, ypač ten, kur dar nebuvo vokiškų miestų. O miestų Mažojoj Lietuvoj iki pat 18 amž. galo buvo labai maža. Apie tai byloja šimtų šimtai lietuviškų vietovardžių, kurie 1935-38 m. įsakymo keliu buvo vokietinami. Visokie Berschkallen (Beržkalniai), Eggleningken (Egli-ninkai), Papuschienen (Papušyniai), Dagutschen (Degučiai), Ischdaggen (Išdagai), Gross-Skaisgir-ren (Did. Skaisgiriai), Uszballen (Užbaliai), Po-pelken (Papelkiai), Galbrasten (Galbrastai), Gross-Giratischken (Giratiškiai), Schillupischken (Šilupiškiai), Schlpsnen (Šilėnai) ir daugybė kitų įdomių pavadinimų rodo, kaip ten naturland-šaftas virto kulturlandšaftu, kaip lietuvis čia į girią kėlė koją ir ją kultūrino.
Pretorijaus, T. Leppnerio Prūsų lietuvių kultūros, jų švenčių, pokylių, šermenų, kasdienybės ir 1.1, aprašymai yra labai artimi Didžiosios Lietuvos lietuvių tos rūšies dalykams. Lietuvių liaudies menas, jų tautiški audiniai, tautosaka, lietuviams charakteringi namų apyvokos daiktai ilgai apie lietuvių pėdsakus bylojo ir dar daug kur iškalbingai tebeliudija. Tą patį galima pasakyti apie lietuvių statybą, toli nueinančių už 19-tame amž. žinomų kalbos ribų. Jau patys vokiečiai (Bezzenberger, A. Botticher, R. Virchow, G. Frohlich, Fr. Tetzner, R. Dethlefsen, R. Mielcke) savo laiku, kol dar Mažosios Lietuvos klausimas nebuvo tapęs politiniu klausimu, iškėlė lietuviškosios statybos charakteringuosius bruožus, ap-tinkavimus Maž. Lietuvoj.
Šitaip lietuvių etnografinis elementas Rytprūsiuose yra paliudytas istoriniais faktais, statistikomis, liaudies menu, statyba, folkloru ir 1.1. Apie kiekvieną tų klausimų yra nemažai medžiagos, kuriai dėstyti reikėtų atskirų monografijų. Juo toliau į praeitį, juo tas lietuvių elementas skaidresnis ir grynesnis. Tad tuoj ir kyla klausimas, kodėl tie žmonės, kurių gyslomis teka lietuviškas kraujas, kuriuose pastebimi lietuviški veido bruožai, kurių aplinkoje dar pasireiškia skęstančios, ar besibaigiančios lietuvių liaudies kultūros likučiai, vis tik savo lūpomis nebetaria lietuviško žodžio.
4. Lietuvių nykimo priežastys.
Du veiksniai nulėmė pasikeitimus lietuvių elemento nenaudai. Po didžiojo maro (1709-11) buvo prigabenta kolonistų, daugiausia iš Salzbur-go (Austrijoje) srities. O 19 amž. antroje pusėje imtasi stiprių valstybinių germanizavimo priemonių.
Svarbiausias smūgis lietuvybei Mažojoj Lietuvoj yra buvęs didysis maras ir jo pasėkoje plačiu mastu vykdyta vokiška kolonizacija. Maras buvo apskritai Rytprūsių, o ypatingai lietuvių didžioji nelaimė. Galutinų skaičių nėra, bet nuo maro Rytprūsiuose mirė 40% gyventojų: iš 600,000 gyventojų išnyko apie 200,000 - 240,000. Tas skaičius gali buti kiek ir perdėtas, nes žmonės paprastai serga didelių skaičių liga. Vokietis W. Sahm, kuris tą marą specialiai tyrinėjo, prirenka daug liūdnų statistikų. Visame krašte paliko 10,834 visiškai apleistos sodybos. Labiausiai maras palietė pasienio apskritis, būtent Oletzką, Angerburgą, Įsrutį, Ragainę, Tilžę, Klaipėdą. Mažojoje Lietuvoje išmirė 160,000 žmonių. Vien Įsručio sritis neteko 60,200 gyventojų. Kiemais arba sodybomis taip atrodė: Įsručio srityje 4,620 kiemų liko tušti, Ragainės srityje — 1,613 kiemų, Tilžės — 1307, Klaipėdos — 871. Tad visame Mažosios Lietuvos krašte 8,411 sodybų liko be gyventojų.
Priežastys tokio, ypač gausaus lietuvių, kritimo yra įvairiai aiškinamos. Skalweit'is (Skal-vaitis) samprotavo, kad Mažojoje Lietuvoje maro aukų skaičius buvęs ypač didelis dėl žemo gyvenimo lygio. Čia žmonės tiesiog skurdo sunkioje baudžiauninkų padėtyje, slegiami ir fiziškai kamuojami vokiškos administracijos "amtmanų", kurie viename revizijos akte pavadinti "plėšriais vilkais". Prieš tai baudžiauninkai buvo išgyvenę žiemkenčių nederlių ir pusiau badą. Blogai maitinami, negalėjo jie ir marui atsispirti. Pagaliau paties kritimo metu vokiečių administracija nesirūpino jais: "Iš pradžių mažas žmogelis iščiulptas, o dabar nebuvo sugebėta jam padėti" (A. Skalweit: Die Ostpreussische Domaenenver-waltung, 1906, 11 psl.).
Šitaip atsiradusiems apleistiems ūkiams ir laisvai žemei reikėjo gyventojų. Jie buvo kviečiami ir gabenami iš įvairių vokiškų vietų (Nas-sau, Magdeburg, Halberstadt, Pamarys-Pom-mern, Mark, Ansbach, Hessen, Pfalz, Šveicarija ir t.t.); stipriausią elementą sudarė tačiau salc-burgiečiai (apie 18,000). Jie buvo apgyvendinti didelėmis ir mažomis grupėmis miestuose ir kaimuose Įsrutyje, Darkiemyje, Galdapėje, Tilžėje, Klaipėdoje. Salcburgiečių centru pasidarė Gumbinė. Užtat toji, anksčiau lietuviška sritis, taip suvokietėjo. Tas pats pasakytina apie Įsruti ir Stalupėnus.
Lietuvių elementui buvo didelis smūgis, kada šalia jo ėmė rastis kolonistai vokiečiai. Šitaip per šimtą metų tie kolonistai-ateiviai ėmė sudaryti gyventojų masę, ir ten lietuvybei laikytis buvo atimtos sąlygos. Gumbinės, Stalupėnų, Įsručio ir Vėlavos apskričių su vokietė j imas yra betarpiška to pasėka. Paimsim čia vieną pavyzdį iš Darkiemio. Ten 18 amž. visose apskrities bažnyčiose dar buvo lietuviškos pamaldos ir lietuviški pamokslai. 1825 m., pagal vokišką statistiką, iš 23,850 gyventojų lietuvių bebuvo 2,992
ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ ŽVEJŲ SODYBA NIDOJE KILIMAS
(12,5'/ ). 1852 m. statistika toje apskrityje iš 32,957 gyventojų lietuvių berado tik 314 (1%). Koks didelis šuolis lietuvių nenaudai vienos kartos laikotarpy! 1910 m. iš 31,485 gyventojų lietuvių bebuvo tik 22 (0,1%). Žinoma, statistikas minint, tuoj prisimena anglų patarlė, kad žmonės trimis atvejais meluoja: po medžioklės, prieš parlamento rinkimus ir pateikdami statistikas.
O viešajame gyvenime lietuvių kalba taip stipriai nemažėjo, kaip buvo galima laukti po tos didžiosios nelaimės. Pagal prof. Vcl. Biržiškos bibliografiją, pvz., 1726-1775 buvo išleistos 47 lietuviškos knygos. Lietuvių kalba turėjo dar savo teises ir mokykloje. Buvo rašomi lietuviški vadovėliai, Mažąją Lietuvą ("Lithauen") liečia valdžios įsakymai skelbiami lietuviškai. Mažojoj Lietuvoje suklestėjo ir pasaulinė lietuvių literatūra (Donelaitis) ir t. t. Pastangos varyti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo dar neturėjo pasisekimo. Kitokia dvasia tačiau atsirado nuo 19 amž. pradžios, kai buvo imta gaminti įvairūs projektai, reikalaują padaryti vokiečių kalbą ir čia vyraujančia, kai buvo imta siekti vienodo vokiškai - tautinio auklėjimo. Pirmiausia ir buvo siūlyta išimti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir iš mokyklų, kad pagreitinus lietuvių kalbos nykimo procesą.
Ir iš tiesų, didžiulis smūgis buvo lietuvių elemento nenaudai prasidėjusi sąmoninga germanizacija valstybinėmis, t. y., prievartos, priemonėmis. (Čia praleidžiame mišrių vedybų, miestų, amatininkų, vokiečių kunigų ir kitų veiksnių įtakas).
Kai Bismarckas paruošė didžiulį ir daug lėšų reikalaujantį Prūsijos karalystės rytinių sričių kolonizacijos planą (1886 m.), lenkų ir lietuvių mažumos jau prieš tai buvo imtos sistematin-gai germanizuoti. Lietuviams pamažu buvo suvaržytos, o pagaliau atimtos mokyklos gimtąja kalba. Vaikas nuo pat pirmų metų turėjo visko mokytis vokiškai, net tikybos. Susiaurintos buvo lietuvių pamaldos bažnyčiose, įvesta spaudos cenzūra. Žinoma, daugiausia prisidėjo mokykla, kai buvo įvestas vokiškas dalykų dėstymas nuo pirmųjų mokslo metų. Nulietuvinimo keliu taip pat stipriai vedė karinės tarnybos prievolė ir apskritai valdžios bei administracijos įstaigos. Ir kur tik lietuvis bepasirodė, ar kaip vaikas mokykloje, ar kaip jaunuolis kariuomenėje, ar kaip teisybės j ieškotojas teisme, ar kaip pilietis įstaigoje, ar net iš dalies kaip maldininkas bažnyčioje, visur jis jautė, kad su savo lietuvių kalba ir lietuvišku pasireiškimu ar nusistatymu — nors ir labai lojalus kaizerinės valstybės pilietis — yra nedraugiškai sutinkamas, tiesiog nepageidaujamas.
Bet tokios psichologinės sąlygos labiau veikė silpnesniuosius. Ir įdomu, kad lietuvių būta atsparių. Ne tik per visą 19 amžių, bet iki pat mūsų dienų, pvz., Kuršių Marių kranto lietuviai žvejai Nemuno žemupyje nesidavė suvirškinami. Anos veiklios vokiečių pastangos vistik nepajėgė galutinai ištirpdyti lietuviškai kalbančio elemento.
Dvylikoje Mažosios Lietuvos apskričių 1825 m. iš 366,934 gyventojų su gimtąja lietuvių kalba buvo 120,264. Atmetus Klaipėdos, Tilžės ir Įsručio jau vokišką charakterį turinčius miestus, lietuvių buvo 119,956, t. y., 35,1% visų gyventojų. 1837 statistika rodo tose pat apskrityse 456,500 gyv., lietuvių 149,927 (38,8% ). Toliau toje dvylikoje Maž. Lietuvos apskričių lietuviškai kalbančių skaičius nežymiai mažėja:
1852 m. . 523,945 gyv. — 151,248 lietuvių — 28,9%
1858 " .. .. 544,918 " — 139,716 — 25,6%
1861 " .. 560,950 " — 137,346 — 24,5%
1890 " .. .. 718,690 " — 120,115 — 19,1%
1900 " 653,619 " — 109,311 — 17 %
1905 " . .. 554,581 " — 98,431 — 17,7%
1910 " . 643,131 " — 93,608 — 14,5%
(nuo 1905 m. vak. Labguvos apskr. dalis neįskaitoma)
Žinoma, šios statistikos nepavaizduoja tikrosios padėties. Daug senų vietinių gyventojų, dar kalbėjusių ar tebemokančių lietuviškai, ypač mišriose šeimose užsirašinėjo savo gimtąja kalba "vokiečių". Būdavo nemaža tokių, kurie paskutinėse dviejose statistikose pažymėdavo dvi gimtąsias kalbas. Tose statistikose dažnai figūruoja "vokiečių ir dar viena" kalba, kurią paprastai reikia suprasti "lietuvių". Tad lietuvių skaičius, pvz., 1910 m. greit pakyla iki 113,000 gyventojų. Bet tas skaičius būtų dar didesnis, jeigu tūkstančiai tokių gyventojų, kurie dar kalbėjo ar suprato lietuviškai, nors jie buvo užaugę vokiškoje aplinkoje ir nuo mažens pramokę vokiečių kalbos, būtų galėję užsirašyti, kad jie savo gimimu yra lietuviai, nors gimtoji kalba jau buvo vokiečių. Bet statistikos, kaip žinome, buvo vedamos pagal gimtąją kalbą. Pagaliau buvo visokių priežasčių ir įvairios naudos pasisakyti, kad priklausoma ne prie mažumų.
Nežiūrint stiprių germanizacijos ir kolonizacijos pastangų, iki antrojo Didžiojo karo pradžios buvo išlikęs didesnis ar mažesnis lietuvių procentas ne tik dešinėje, bet ir kairėje Nemuno pusėje, Kuršių Marių krantais net iki Labguvos, apei Tilžę ir t.t. Neminint detaliau duomenų apie Klaipėdos kraštą, kur lietuviškai kalbantysis elementas turėjo aiškią persvarą (pvz., 1825 m. Šilutės apskr. 71,9% liet., Klaipėdos apskr. — 1910 m. 86,2% liet.), anapus Nemuno ilgai būta Lietuvai palankių statistikų. 1825 m. Pakalnės apskr. buvo 49% liet., Labguvoje 21,3% liet., Pilkalnio apskr. — 31,8%.
Vokiečių, ypač salcburgiečių kolonizacija buvo stipriau paveikus pietines Maž. Lietuvos apskritis. Pagal 1825 m. statistiką Stalupėnų apskr. lietuviškai kalbančių bebuvo 20,7%, Įsručio apskr. — 30%, Galdapės apskr. — 14,3%, Darkiemio apskr. — 12,5%.
Mažosios Lietuvos suvokietėjimas yra labai vėlyvos datos. Čia būtų galima priskaityti ir daugiau priežasčių, kurios prisidėjo prie lietuvių nutautėjimo, pvz., nebuvimas tokios stiprios tautinės sąmonės, kuri atsirado Didžiojoj Lietuvoje 19 amž. antroje pusėje, nesugebėjimas suorganizuoti savo lietuviško kultūrinio gyvenimo taip, kaip jis atsirado už Nemuno. Turėjo nemažos reikšmės ir ta aplinkybė, kad Maž. Lietuvos lietuviai, nors sudarė techniškas sąlygas spausdinti didlietuvių laikraščiams ir knygoms, kurių jokia cenzūra nevaržė, patys iš seklios laikraštijos išeiti nepajėgė. Vadinasi, kada visur aplinkui kilo kultūrinis gyvenimas ir kada intensyviomis kultūrinėmis priemonėmis buvo stengiamasi sustiprinti tautinį reikalą, Prūsų lietuviai tose lenktynėse atsiliko.
Nūn reikia mesti žvilgsnį į ateitį. Liekasi viltis, kad po išgyventų vargų ir priespaudų tų vietos gyventojų likučių širdys galės suplasdenti Lietuvos laimei, ir kad apvokietintas kairiojo Nemuno kranto Prūsų lietuvis turės rasti kelią atgal.
|
|
|
|