|
|
KATALIKO KRITIKO UŽDAVINIAI |
|
|
|
Šių metų vasario 13 d. popiežius Pijus XII priėmė audiencijon Milano žurnalo "Lettere" suorganizuoto dvasiškių spaudos kritikų suvažiavimo dalyvius ir pasakė jiems kalbą, kurioje pateikė tam tikrų direktyvų, kurių turi laikytis kunigas spaudos kritikas. Popiežiaus žodis gali būti padrąsinimas ir viso pasaulio, visų tautų kunigams, kurie imasi kritiko plunksnos.
Manoma, kad popiežiaus pamokantis žodis gali būti įdomus ir lietuviškai visuomenei, nes ne per seniai ir lietuviškoje spaudoje pasigirdo smarkių pasisakymų prieš "moralistus", kurie "nesupranta moralės uždavinių", kurie "nori savo kompetenciją praplėsti ir fiktyviems rašytojo vaizduotės kūriniams—personažams" ir "įvesti savo jėzuitų (rusų keiksmažodis! J. S.) regulą". Esą, "moralistai neturi teisės per anksti stengtis sunaivinti rašytoją" (žiūr. A. Sietynas — A. Škėmos eksperimentas, "Lit. Lankai" 1953, nr. 3, 28-29 p.).
Visas tas reikalas, pavadintas "rašytojo ir moralisto konfliktu", kilo dėl to, kad vienas kunigas išdrįso vieną knygą panagrinėti katalikų moralės požiūriu. Iš paskiro fakto išvesta bendra taisyklė, kad lietuvių literatūrai yra "nemažiau pavojinga ir neblogiau (už politikus, kurie braunasi į literatūrą. J. S.) ginkluota armija — moralistai, reikalaujanti duoti naujagimį ("Šventoji Inga". Cia nekalbėsime apie žodžio "šventoji" profanaciją, pavartojant jį visai ne šventiems dalykams pavadinti. J. S.), kad pažymėtų amoralumo dėme, o patį autorių kaltinti viešosios moralės įžeidimu" (ten pat.). Kitaip tariant, iš paskiro fakto padaryta tikras literatūros baubas — "ginkluota moralistų armija", kuri pasiryžusi sunaikinti literatūrą, ją pasmaugti. Tuo būdu iš anksto apsiginkluojama prieš moralistus, kad jie nė nebandytų imtis kritikos plunksnos ir neliestų to, ką literatai sukūrė.
Kyla tad klausimas, ar kunigas, kuris sugeba rašyti, kuris domisi literatūra, gali imtis kritiko rolės, ir ar jis turi teisės nagrinėti veikalą krikščioniškosios moralės požiūriu ir jį vertinti pagal moralės dėsnius?
Paklausykime, kaip popiežius vertina kataliko (kunigo) kritiko darbą: "Mes kiekviename jūsų matome patikimą ir veiksmingą bendradarbį Mūsų ganytojiškoje tarnyboje, galingą užtvanką išsiliejusioje menkaverčių ir visai beverčių leidinių jūroje, kuri grasina apskandinti klaidos ir iškrypimo purve žmogaus prigimties augštąjį kilnumą. Nereikia čia nė minėti, koks didelis yra reikalas, koks kilnumas ir svarbumas geros kritikos, nes jūsų įsitikinimas, kad skaityba daro didelės įtakos papročiams, likimui individo ir visuomenės, jus paskatina imtis sunkaus darbo, kurio pareikalauja iš kritiko šių dienų gausi literatūra. Mūsų laiko visuomenėje, kuri taip pavydulingai gina spaudos laisvę, garbinga kritika, atremta į šventą teisę, tikriausiai yra vienas iš sėkmingiausių būdų sukliudyti, kad blogis nesiplėstų, o ypačiai, kad nebūtų, vienu ar kitu pretekstu, platinamos klaidos, paslėptos po gėrio skraiste; neskaitant tų atvejų, kada, esant rimtam pavojui sieloms, yra reikalingas augštesnės vyresnybės įsikišimas. Taip kritika, vartojama pagal tiesos ir etikos normas, gal yra labiausiai atsakanti moderniojo žmogaus mentalitetui, kuris mėgsta pats susidaryti nuomonę ir įve"tiiti dalykus, pasinaudodamas kaip tik kritiko paslauga".
Kaip matome, kataliko kritiko uždavinys yra pasitarnauti tiesai, užkirsti kelią blogiui, nurodyti skaitytojui, kur slypi pavojus, iškelti, kaip popiežius sako, "šventą tierą". Tai yra ne kas kita, kaip kunigiškoji tarnyba, išplaukianti iš šventimų ir pareigos, — būti krikščioniškosios dorovės saugotoju ir skelbėju visose viešojo gyvenimo srityse. Jei kritikas nėra kunigas, bet paprastas tikintysis, jis taip pat neatleidžiamas nuo pareigos pasitarnauti tiesai, ją kelti, kovoti su klaida, blogiu. Drausti tad, kad ypačiai kunigas tylėtų ten, kur paliečiama tiesos ir moralės sritis, yra ne kas kita, kaip noras kunigą izoliuoti, išstumti iš viešojo gyvenimo sričių. Cia kartojasi sena laicistų taktika — kovoti su "klerikalizmo" baubu ir, jo vardu gąsdinant kitus, daryti visa, kad kunigai nesikištų į viešąjį gyvenimą, o šiuo atveju į literatūros sritį. Šaukiama, kad "moralistas peržengia savo teisių ir kompetencijos ribas tuomet, kai jis pradeda kištis į patį kūrybinį procesą (tarsi tas procesas būtų koks neliečiamas tabū. J. S.), reikalaudamas priimti savo įstatymus, kitaip sakant, rašytoją norėdamas paversti moralistu ir pačią literatūrą įjungti į savo teritoriją sovietinės respublikos teisėmis".
Kaip matome, kaltinimai katalikui kritikui ("moralistui") yra ir smarkūs, ir perdėti. Pirmiausia, perdėti dėl to, kad katalikas kritikas visai nemano kištis i "kūrybinį procesą", o tik imasi jį nagrinėti, vertinti. Jis nereikalauja priimti "savo įstatymus", o tik nurodo, ar veikalo mintis, idėja atitinka krikščioniškosios moralės dėsnius (kurie yra augštesni už patį kritiką ir ne jo išgalvoti), ar ne. Kokiais įstatymais katalikas kritikas turi vadovautis, gražiai paaiškino to paties italų kunigų kritikų suvažiavimo da'yviams to suvažiavimo globėjas kard. Ottaviani:
"Pirma visa ko kritikas turi būti Dievo žodžio saugotojas. Kad jis sėkmingai atliktų savo misiją, reikia dviejų dalykų: kad vadovautųsi mokslu Bažnyčios, kuri yra amžina to mokslo skelbėja, ir kad pats tuo mokslu gyventų".
Ar katalikas (kunigas) kritikas, be iš augščiau jam uždėtos krikščioniškosios moralės atstovo ir saugotojo bei mokytojo pareigos, imdamasis nagrinėti literatūros veikalą, turi dar turėti ir kitų savybių, kurios leistų jam kompetetingai "kištis į kūrybos procesą"?
Šiuo klausimu pop. Pijus XII ragino kunigus kritikus neapsiriboti vien tik moralės aspektu, bet taip pas susidaryti stiprius mokslinius, literatūrinius ir meninius kriterijus, kad tie, "kurie naudojasi kritiko patarnavimu, gautų pilnesnį vaizdą apie kritikuojamąjį veikalą; o pats katalikas kritikas tuo būdu ne tik įsigytų didesnio autoriteto, bet drauge pasitarnautų ir bendrajai kultūrai, kaip atstovas Bažnyčios, kuri atidžiai seka žmogaus minties raidą ir jos formas".
Kataliko kritiko didelę atsakomybę popiežius taip nusako: "Augštumos, į kurias pakyla, ar žemumos, į kurias nukrinta ypačiai šių dienų literatūra, iš dalies priklauso nuo kritikos, kuri nurodo, kokiame kelyje yra veikalas".
Iš kritiko reikalaujama objektyvumo ir drąsos: "Kritikas turi taip elgtis, kad skaitytojas juo pasitikėtų; taipgi turi būti objektyvus. Tačiau ir tada, kai jo objektyvi kritika nėra priimama ir įvertinama, jis neturi nustoti drąsos ir savimi pasitikėjimo. Ne jis yra kaltas, jei kartais skaitytojai yra psichologiškai deformuoti, iš anksto nusiteikę kataliko kritiko pastabų nepriimti ir nevertinti".
Popiežius gana smulkiai nurodo, kokio metodo turi laikytis kritikas savo darbe: "Geras kritikas nėra vien pranešėjas. Jis turi duoti sprendimą, kuris suponuoja įgimtąsias ir įsigytąsias dvasios savybes. Jis turi ne vien veikalą pagirti, bet ir nurodyti jo trūkumus, prieštaravimus, klaidas, šiame dalyke jis turi būti objektyvus ir turėti atlaidumo autoriui, nebent pozityvūs ir svarūs argumentai verstų kitaip elgtis. Charakterio kilnumas ir širdies gerumas yra tinkamiausias ginklas kiekvienoje kovoje, taigi ir kritikoje, kur turima reikalo su priešingomis idėjomis ir nuomonėmis. Tačiau kilnumas ir gerumas neturi išvirsti į naivumą ir į vaikišką visa kuo tikėjimą, kur nėra nei žmonių pažinimo, nei gyvenimo patirties".
"Kritikas turi mokėti išdėstyti savo mintis ir nuomonę be baimės ir ramiai, o paskui, jeigu reikia, apginti savo pareikštą nuomonę, tačiau visuomet pasilikdamas tiesos sargyboje. Teisėjas, jei nemokėtų ginti įstatymų ir jų taikyti, turėtų atsistatydinti iš savo pareigų; panašiai ir kritikas, jei jis nemylėtų tiesos ir jos neskelbtų".
"Kritikas neturi pataikauti nei autoriui, nei leidėjui, nei skaitytojui, nesivaduoti simpatija ar antipatija, netgi nesivaduoti savo jausmais. Jis neturi elgtis prieš savo sąžinę, jos objektyvią tiesą; turi vengti klaidinančios kritikos, kuri nepastebėtų klaidų, ar neįžiūrėtų pavojaus skaitytojams. Jis neturi nutylėti tai, ką kritikas privalo pasakyti".
"Kritikas savo darbe turi vaduotis meile. Tačiau jis kartais gali atsidurti prieš dilemą: arba pasakyti visą tiesą, kuri gali autorių įžeisti ir sudaryti jam nemalonumų, arba, vaduojantis meile, nutylėti tiesą, kurią reiktų iškelti ir apginti, šiuo atveju dieviškasis įsakymas yra aiškus: "Jei pasiliksite mano moksle... pažinsite tiesą ir tiesa jus padarys laisvus" (Jon. 8, 31-32) ir "Įstatymo vykdymas yra meilė" (Rom. 13, 10), "Laikydamies tiesos, meile augsime" (Efez. 4, 15). šv. Jonas pataria netgi nesisveikinti su tais, kurie pažeidžia tiesą. Taigi meilės pagrindas yra tiesa. Jei tiesos pagrindas griūva, nėra nė meilės ... Kritikas, saugodamas tiesą ir vykdydamas meilės įsakymą, turi neužmiršti, kad meilės reikia parodyti ne tik autoriui, bet ir skaitytojui, kuriam geriausiai meilėje pasitarnaujama. kai atskleidžiama tiesa".
Iš šių popiežiaus pamokymų aiškiai matyti, kaip kai kurie katalikai klaidingai supranta savo, kaip kritiko, uždavinį. Jie vengia paliesti veikalo turinį, o ima nagrinėti tik literatūrinę formą ir elgiasi tarsi literatūros mokytojai, kurie nurodo savo mokiniams, kada veikalas atitinka literatūros mokslo reikalavimus ir kada jis su jais apsilenkia. Nagrinėjant veikalą vien literatūriniu požiūriu (dažniausiai pagiliant literatūrinę formą), stengiamasi neliesti veikalo turinio, minties, idėjos, pasiteisinant, kad tai kritikui nepriklauso. O jei kas išdrįsta ir šią sritį panagrinėti, tuomet imama šaukti, kad, štai, "moralistas peržengia savo teisę ir kompetencijos ribas". Dar daugiau: sukuriama keista teorija apie literatūros kūrinio moralę: "Tikras meno kūrinys negali būti nemoralus, kaip stovintis už tikrovės, taigi ir už moralės ribų... Silpnas kūrinys visuomet yra tam tikra prasme nemoralus, kaip prieštaraujantis tiesai... Tai ką moralistai vadina purvu, yra nepalyginama su nieku gyvenimiškoji tiesa" (A. Sietynas, cit. vietoje).
Kaip matome, "moralistas" ir "literatas" pradeda, lyg prie Babelio bokšto, nesusikalbėti dėl to, kad pastarasis painioja moralės ir tiesos sąvokas. Kas "moralistui" yra nemoralu, purvas, tas "literatui" — tik "su nieku nepalyginama gyvenimiškoji tiesa". Pagal "literatą", veikalo forma nėra moralės objektas. Ji gali būti geresnė ar silpnesnė, bet dėl to nesikeičia turinys, idėjos, moralė. "Gyvenimiškoji tiesa", kuri kai kam atrodo tikroji tiesa, lygiai gali būti moralinis purvas, į kurį kritikas negali neatsižvelgti ir prieš kurį negali užmerkti akių, neįspėjęs skaitytojo, kad tas į tą purvą neįklimptų.
Cia iškyla įdomus santykis tarp autoriaus ir jo veikalo. Pagal laicistų teoriją kritikas "moralistas" neprivalo liesti fiktyvių rašytojo vaizduotės kūrinių — personažų, nes jie nėra tikri, taigi jiems negalima taikyti moralės normų. Kitaip sakant, čia autorius pasislepia už veikalo fiktyvaus veikėjo ir liepdamas tam kalbėti, veikti, pats nori liktis nematomas, necenzūruojamas.
Šį klausimą svarstant, reikia nepamiršti ta pagrindinė tiesa, kad kiekvienas literatūrinis veikalas, nors jo autorius kaip besigintų, išreiškia tam tikrą autoriaus turėtą ir paskelbti norėtą tiesą, idėją, pasaulėžvalgą. Nėra veikalo, kuris būtų vien abstrakti literatūra. Nekas literatūros veikalų nelaiko personažų kūriniais, o , visada jieško autoriaus, už jų stovinčio. Juk ir garsusis Don Kichotas nėra to apgailėtino idalgo kūrinys ar mintis, o tik autoriaus —Cervantes, kuris į Don Kichoto lūpas ir elgesį įdėjo savo mintį ir tikslą. Tai, rodos, savaime aišku, kai pažvelgiame j pasaulinę literatūrą, kurioje išsiskleidžia įvairiausios idėjos. Gali autorius kažkiek gintis, kad jis neturėjęs minties ir intencijos skelbti tą ar kitą idėją, o vistik ji lengvai išskaitoma jo veikale.
šiuo klausimu įdomiai pasisako pop. Pijus XII, sakydamas, jog paprastai autorius teisinasi, kad jo raštuose kalba ne pats, o tik jo sukurti fiktyvūs asmenys. Tačiau toks pasiteisinimas, tvirtina popiežius, nėra tikslus, nes beveik nėra galima kitaip galvoti, kitaip rašyti. Žodžiu, autoriui sunku paslėpti savąsias mintis, kad jos vienu ar kitu būdu neišduotų autoriaus įsitikinimų. Taip autorius, — tęsia popiežius, — turi būti nuoširdus ir neužsigauti, jei kritikas jo mintis išskaito iš veikalo eilučių. Iš kitos pusės kritikas turi kritikuoti tik veikalą, o ne patį outorių. Tuo būdu bus išvengta nesusipratimų, kurie kartais iškyla tarp rašytojų ir kritikų. Kritikas turi išeiti iš prielaidos, kad parašytieji žodžiai turi tiesioginę prasmę ir kad jie yra pateikti viešumai objektyvine prasme. Kritikas turi surasti, ar rašytojo žodis reiškia ir jo mintis. Tačiau, jei objektyvinė žodžių prasmė slepia klaidą, kritikas turi ją atskleisti, nurodyti net ir tada, kai subjektyvinė autoriaus mintis yra kitokia.
Ar iš tiesų yra toks glaudus ryšys tarp autoriaus žodžio ir jo minties? Į tai gražiai atsako popiežius minėtoje kalboje: "Verbum oris — verbum mentis, — tai yra. žmogus rašo tai, ką jis galvoja. Kas nori pažinti autoriaus mintį, turi įsiklausyti, ką jis sako. Kritikas e'gtųsi klaidingai, jei jis savo kritikos pagrindan detų ne autoriaus pasakyti žodį—mintį, o brautųsi į autoriaus privatišką gyvenimą, jo polinkius. Tad ir autorius, kadangi j!s sprendžiamas pagal jo žodį, turi būti atsargus, nes iš jo raštų jis bus sprendžiamas ir vertinamas".
Iš kitos pusės, "nors kritikas turi atsinešti į veikalą sine ira et studio — be pasijos ir šališkumo, tačiau jam leista kartais ir stipriau bei gyviau išreikšti savo pasipiktinimą, pvz. prieš parnografinę literatūrą, kuri žaloja jaunimą ir nelieka be įtakos ir suaugusiems. Kritikui lygiai negalima primesti šališkumo, kai jis, kaip ir kiekvienas paprastas krikščionis, ima ginti krikščioniškas tiesas, jų pilnumą ir grynumą".
Šios kelios mintys tebus paskatinimas katalikams kritikams dažniau imtis plunksnos atlikti savo pareigą ir daugiau gvildenti nekartą literatūros medumi apteptus nuodus. Katalikai kritikai turėtų neužmiršti ir tai, kad Bažnyčia į draudžiamųjų knygų sąrašą įtraukia ne tik mokslo veikalus, kurie skleidžia mintis, priešingas Dievo apreikštajai tiesai, bet ir literatūros kūrinius, ir tai ne dėl jų netinkamos literatūrinės formos, o dėl katalikams žalingo turinio, minties, idėjų. Bažnyčios įstatymai (kan. 1399 ir kit.l daugelį knygų ipso iure draudžia katalikams skaityti. Katalikas kritikas turėtų atidžiau su šiais nuostatais susipažinti ir vaduotis, darydamas sprendimą apie veikalo tinkamumą katalikų lektūrai. Pas mus šiuo atveju yra perdaug atlaidumo ir nepaisymo Bažnyčios įstatymų, jos mokslo apie knygų vertę. Jei katalikai kritikai uoliau atliktų savo pareigą, o skaitytojai, kritikų vadovaujami, rūpestingiau pasirinktų išėjusius veikalus, kurie nežaloja jų sąžinės ir nesikėsina į amžinąsias vertybes, tada tikrai sumažėtų tokie dalykai, kaip "nusikaltimai literatūrinės higienos įstatymams" (cit. vietoje).
|
|
|
|