Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
3. Insinuacijos beginant neliestus dalykus
a. Insinuacijos — įprastinė demagoginės kovos priemonė. — 60-ties balsas prieš mūsų kultūrinį lygį smukdančias jėgas pasiekė viešumą ir sukėlė "sąjūdį". Tačiau didele dalimi šis "sąjūdis" liko paprasta masės psichologijos iliustracija, kaip pasakoj apie griūvantį dangų. Tie, kurie pasijunta įžeisti išgirdę diletanto ar grafomano žodžius, tuoj šoko kelti paniką: "niekinama liaudis, niekinama tauta!". Susijaudino ir kiti išgirdę, kad 60 žmonių arogantiškai išniekino "visus": jei niekinama liaudis ir tauta, tai iš tiesų niekinami visi! Ir juo augo pasipiktinimas, juo 60-ties pareiškimas darėsi siaubingesnis netaktas, nelemtesnis nusikaltimas. Žinoma, pats 60-ties pareiškimas liko toks, koks buvo. Bet kas gali po kiek laiko jį tiksliai atsiminti, kartą laikrašty akimi permetus? Galima drąsiai pasitikėti žmonių užmirštimi, tik reikia vengti citatų ir drąsiai nusikaltėlius smerkti. Šiuo keliu ir vyko "sąjūdis" prie 60-ties balsą, pastarąjį iškreipiant taip, kaip kam patogiau atrodė. Net ir kai kurie dėl jo pasisakiusieji, atrodo, savo informaciją sėmė ne iš jo paties, o pakeliui prisiklausė apie jo baisybes ir prisijungė nuo "priešo baisaus" ginti laisvę ir lygybę, patriotizmą ir idealizmą, ginti visus nepultuosius, nuo veikėjų idealistų ligi "eilinio žmogaus". Iš tiesų, kai kurie straipsniai, puolę 60-ties pareiškimą, juo piktinosi taip, lyg 60 pasirašiusiųjų savo balsą būtų kėlę ne prieš kultūrinį nuosmukį, o patys jo reikalavę...

Tai gudri taktika: jei išgirsti ką nors *au nemalonaus, nesiginki pats, bet stoki ginti kitų ("liaudies", "tautos" eta). Nepatogų klausimą paliki nuošaliai ir su šventu pasipiktinimo jausmu ginki visiems brangius dalykus, nesvarbu, kad jie iš tiesų nebuvo neigti ar iš viso liesti. Tai labai efektyvi kovos priemonė: jei žmonės ir bus girdėję antrąją šalį, vistiek bus pakankamai primiršę reikalą, kad galėtumei juos "sumaišyti" ir pagaliau privesti prie nuobodulio ("nusibodo jau tas ginčas!'). Nieko daugiau ir nereikia: nepageidaujamasai balsas nustelbiamas ginčo maišaty, ir savaime laimi tie, kurie norėjo jį nustelbti. Turint tokį patikimą sąjungininką kaip nuobodulį, laimėjimas visada yra tikras.

Šia masės psichologija manevruota ir mūsuoju atveju. Pirmiausia labai gudriai 60-ties pareiškimo akivaizdoj buvo įsižeidžiama ne savo pačių, o "visų kitų" vardu. Toliau lygiai gudriai buvo vengiama svarstyti 60-ties pareiškime keltuosius klausimus: per mažą spaudos dėmesį mūsų kultūriniam gyvenimui ir per didelį partinį interesą net kultūrinių laimėjimų atžvilgiu, reikalą išlaikyti vertybių gradaciją vertinimuose ir kritikos uždavinį patikėti kom-petentingesniems asmenims. Nebuvo įmanoma atvirai ginti nuosmukio apraiškas. Reikėjo 60-ties pareiškime rasti kitokių "nusikaltimų", kad būtų galima imtis ginti "visus" ir visiems brangius dalykus. Tuo būdu "sąjūdy" prieš 60-ties pareiškimą iškilo tokie kilnūs šūkiai, kad tasai, kuris neskaitė paties pareiškimo, galėjo tik stebėtis, kaip mūsų tarpe galėjo atsirasti net 60 tokių baisių reakcionierių, tokių akiplėšų, beveik tokių išgamų...

Insinuacijų, savavališkų prasimanymų ir savų "išvadų", versmės yra dvi, bet jos abi lygiai yra būdingos nuosmukio liudytojos. Vienu atveju insinuacijų versmė yra intelektualinis nepajėgumas klausimus suvokti, nepaslankumas kito nuomonę lojaliai suprasti, neišsilais-vinimas iš savo "požiūrio", viską imant savo "šviesoj". Sakysime, "Naujienų" redakt., paskutiniais metais sirgęs rūpesčiu, kad naujieji ateiviai niekina senuosius, ir 60-ties pareiškime visų pirma įžiūrėjo "naujųjų" kaltinimą, kad "senieji lietuviai neturį kultūros". Antru atveju insinuacijas gimdo paprasta demagoginė valia, sąmoningas leidimasis į svetimos minties iškreipimą. Iš šalies neįmanoma spręsti, kuriuo atveju turime reikalo su kuria insinuacijų versme, juo labiau, kad dažnai abi šios insinuacijų versmės suteka į vieną šaltinį.

b. "Liaudžiai tarnyba" ir cenzūros baimė. — Pati niekingiausioj i ir plačiausiai skleistoji insinuacija buvo ta, kad 60 pasirašiusiųjų save iškėlė vieninteliais pajėgiais ir padoriais, o "visus kitus" ir "eilinį lietuvį" arogantiškai išniekino. Brutaliausiai ją suformulavo "Naujienose" J. Sula: "eiliniam lietuviui atsišaukėliai draudžia ne tik savą nuomonę reikšti, bet ir ją, kaip tokią, turėti". Iš kur toks kaltinimas ištrauktas? Nežinia, nes kaltintojas pagrindo nenurodo. Jei būtų jis nurodęs, iš kurio sakinio pasidarė tokią išvadą, skaitytojas būtų galėję3 ir pats spręsti, ar tokia išvada buvo teisėta ar ne. Patogiau buvo tokio "pagrindo" nenurodyti. Galimas dalykas, kad J. Sula savo išvadą padarė iš to, kad pareiškimas kėlė reikalą iš kritiko reikalauti kompetencijos. Taip spėju iš to, kad kitas "Naujienų" slapukas K.Šleiva savo feljetone drožė, jog "ne autoritetai turi galutinį kultūrinės veiklos ir darbų vertinimo žodi, bet visuomenė", nes "ji geriausiai atskiria, kur yra kūrybos šlamštas". Tai vis dėlto du skirtingi dalykai — drausti kam nors turėti savo nuomonę ir reikalauti kompetentingesnės kritikos. Šiuodu dalyku galima tapačiais laikyti tik tuo atveju, jei apskritai būtų imamasi paneigti kritiką ir ją pakeisti "visuomenės" sprendimu, atseit težiūrėti to, kiek kas rinkoj turi pasisekimo.

Žmonės yra visi lygūs kaip žmonės, bet ši principinė visų lygybė nepadaro visų lygiais specialistais visose srityse. Tačiau 60-ties reikalavimas kultūrinės kūrybos kritiką patikėti labiau dalyką išmanantiems žmonėms tuoj sukėlė audrą, kad neigiama lygybė ir niekinama liaudis. Tyčiojimąsi iš "elito" pradėjo "Naujienų" redaktorius, o toliau jį tęsė kiti to dienraščio bendradarbiai, šaukdami apie "genijų maištą", "bajorišką galvoseną", "baudžiavos meto išrūgas". Kaip "Naujienų" redaktorius skelbė, 60 pasirašiusiųjų niekinę Amerikos lietuvių spaudą "už tai, kad ji stengiasi, kiek pajėgdama, tarnauti liaudžiai, paprastiems žmonėms, o ne "elitui" ".

60-ties pareiškimas nekėlė kultūros filosofijai priklausančio klausimo, kas kultūrą kuria — lygiai "visi" ar atskiri individai. Jei toks klausimas būtų keliamas, sutikčiau su M. Žitkute, rašiusia tose pačiose "Naujienose", kad "kūryba yra kraštutiniai individualus asmenybės pasireiškimas". Laikau, kad ta pati autorė pakankamai atsakė "Naujienų" redaktoriui, ironiškai pastebėdama: "nedaug betrūksta, kad mes su-gebėsim demokratiškai piešti paveikslus, rašyti dramas, eilėraščius ir simfonijas". Kondensuotai šį "lygybės" santykį su kultūra "Dirvoj" (1958 nr. 73) nusakė V. Kavolis: "Kultūros tiktai paskleidimas gali būti demokratinis, kad visi galėtų jos geriausiais vaisiais naudotis. Nei kūryboje, nei jos vertinime nėra ir negali būti nieko demokratiško".

Tarnauti liaudžiai anaiptol dar nereikalauja piktintis augštesnio kultūrinio lygio reikalavimu. Priešingai, kvietimas kovoti už augštes-nį lygį drauge yra kvietimas kovoti ir už geresnę "liaudžiai tarnybą". Bloga tokia "liaudžiai tarnyba", kur liaudis randama verta tik surogatų. Kada 60-ties pareiškimas kreipėsi prieš prastų gaminių neatsakingą rekomendavimą vertingais kūriniais ir kada "Naujienų" redaktorius atsakė prisiekinėjimu apie "liaudžiai tarnavimą", atsiduriame prieš anekdotinę išvadą: liaudžiai tinka ir grafomanija! Be abejo, to nemanė "Naujienų" redaktorius, nes tokia pažiūra reikštų liaudies įžeidimą, o ne jai tarnavimą. Ir "liaudis" verta autentiškų meno kūrinių. Žinoma, visuomenėj yra įvairūs sluogsniai ne tik socialine padėtimi, bet ir kultūriniu lygiu. Tačiau ir pačio žemiausio kultūrinio lygio sluogsniai yra verti būti augščiau keliami, ne žemiau smukdomi. Jokiu atveju nėra pagrindo neliečiamu kanonu dogmatizuoti primityvų skonį. Beje, primityvus skonis gali būti sutinkamas ne tik liaudyje, bet ir šviesuoliuose. Labai natūraliai kiekvienas lieka primityvaus skonio toje srityje, kuriai jis yra likęs svetimas. Tarp visų balsų, pasirodžiusių "nuosmūkine" tema, savo atviru nuoširdumu jaudino vieno šviesaus teisininko pasisakymas ("Naujienose"), kaip modernusis menas baisisi tiems, "kurie užaugome Lietuvos kaime ir, vėliau išėję iš jo, bendravom su giminėm kaimiečiais".

60-ties pareiškimas kėlė reikalą mūsų spaudai laikytis tam tikrų principų. Nors tie principai yra savaime implikuoti spaudos paskirty ir jos etikoj, buvo šokta šaukti apie laisvės neigimą, apie cenzūros reikalavimą. Ir šiuo atveju pirmasis laisvės ginti išėjo "Naujienų" redaktorius, 60-ties kreipimesi radęs "labai aiškių tokios "autoritarinės" galvosenos žymių", nes "įsakoma redaktoriams, kaip jie "privalo" ir kaip "neprivalo" redaguoti laikraščius". Be abejo, redaktorius neapsiėjo 60-ties pareiškimo savaip nesutirštinęs. 60 pasirašiusiųjų nesiėmė ne savo laikraščiams leisti "įsakymų". Nebuvo nieko "įsakoma", o tik pasakoma, kad, pasirašiusiųjų nuomone, diletantizmo klausimas netektų savo aktualumo, jei viešąją opiniją formuojanti spauda "atsakingiau laikytųsi kultūrinio gyvenimo atžvilgiu ir vadovautųsi...principais" (toliau jie formuluojami). Kur čia pagrindas rasti "labai aiškias autoritetinės galvosenos žymes? Negi toj kaltėj, kad nebuvo atsiklausta autoritetų ir be jų žinios pasisakyta? "Naujienų" redaktorius iš tikrųjų nusiskundė, kam "su redaktoriais visai nematyta reikalo pasikalbėti". Todėl "Naujienų" redaktorius savo straipsnį prieš 60-tį baigė patetišku užtikrinimu: "JAV — laisva šalis ir spaudos cenzūros čia nėra. Nėra ir nebus!". Už šį užtikrinimą laikytis prieš "diktatorinius pasikėsinimus prieš kūrybinę laisvę" tuoj padėkojo dailininkų vardu M. Šileikis. Iš "Naujienų" cenzūros panika vėliau pasiekė ir "Draugą", kurio politikas J. Varnas diletantų vardu (jo paties pasisakymu) pareiškė,
 
L. VILIMAS    AMŽINAS ŽYDAS
V. Maželio nuotr.

kad kreipimasis prieš diletantizmą yra "šaukimasis cenzūros".
Patetinę retoriką palikus nuošaliai, cenzūros gali ilgėtis tik viena kuri srovė, nepasitikinti savimi pačia ir, be to, nerespektuojanti kitų laisvės. Tuo tarpu 60 pasirašiusiųjų yra iš visų mūsų visuomenės srovių, ir dauguma tokių, kuriems greičiau būtų galima prikišti individualizmą, o ne norą užgniaužti laisvą minties reiškimą. Kad rimtesnių straipsnių reikalavimas lygus cenzūros reikalavimui, kaip tose pačiose "Naujienose" pastebėjo M. Žičkutė, "juokinga ir diskutuoti tokiu klausimu". Ta autorė toliau labai teisingai pasakė: jei ir sunku rasti gerų bendradarbių, tai bent "išdrįskime pažiūrėti jai (tai problemai — mano pastaba) tiesiai į akis, o ne, spausdindami neišmanėlių straips nius, dangstykimės spaudos laisvės principais". Dorai pasielgė "Naujienų" redaktorius, įdėdamas į savo paties laikraštį šį blaivų atsakymą jam pačiam ir visiems kitiems, kėlusiems cenzūros paniką.

Laisvėj visa galima, niekas nieko nedraudžia. Bet užtat ir yra pareiga kovoti, kad laisvė nebūtų išniekinama, ją piktnaudojant skleisti tamsai. Kiekvieno redaktoriaus valia turėti tokį laikraštį, kokio jis nori. Bet kada esame kviečiami lietuviškuosius laikraščius skaityti ir jiems rašyti, taip pat esame laisvi jų norėti tokių, kad nereiktų iš gėdos rausti.

c. Patriotizmas, realizmas ir "gubos" — Ką tik paliestasai  insinuacijų spiečius  sukosi apie "liaudį". Nemenkesnis insinuacijų sūkurys užvirė ir "tautos" vardu, visų pirma nuo 60 pasirašiusiųjų beginant "tautinį meną". Šiai polemikai vadovavo "Naujienų" J. Pr.(onskus?) ir tie dailininkai, kurie save vadina "realistais".

Prieš imantis pasisakyti dėl šio insinuacijų rato, tenka padaryti dar vieną pastabą. Kadangi mūsuose sunkiai įsivaizduojama, kad būtų imamasi kokį nors klausimą iškelti be asmeninio užkulisio, tai ir pasirodžius 60-ties pareiškimui vienoje korespondencijoj skaičiau žmones besiklausinėjant: "kas čia su kuo vėl supyko, kad prisireikė tokių viešų diskusijų". Kadangi buvo žinoma įtampa dailininkų tarpe, tai ir buvo nuspręsta, kad tai visa tėra dailininkų vidaus barnis ("Vienybės" bendradarbis V. Meškauskas dar konkrečiau paaiškino: "kai kurių mūsų dailininkų noras į bendruomenės seimo proga rengiamą parodą neįsileisti kitų dailininkų"). Šią versiją uoliai palaikė ir patys dailininkai "realistai". Vos spėjo "Naujienų" redaktorius pasisakyti prieš 60-ties kreipimąsi, tuoj su viešomis jam padėkomis atskubėjo Z. Kolba ir M. Šileikis. O savo polemikoj "Drauge" A. Rūkštelė nedailininkus išjungė kaip pasirašiusius pareiškimą "kuriuo nors nesusipratimo keliu". Žodžiu A. Rūkštelė garsinosi, kad 60-ties pareiškimas buvęs tik prieš jį nukreiptas. Be reikalo A. Rūkštelė taip save pervertina tik dėl to, kad 60-ties kreipimasis nerimto rašymo pavyzdžiu nurodė jo straipsnį apie Picasso. Panašių straipsnių pakankamai yra buvę ir kitose srityse, ir kitų autorių. Užsimintasis straipsnis akis specialiai dūrė tik tuo, kad jam spausdinti nebuvo jokio reikalo, todėl nė to įprastinio pasiteisinimo, kad "nebuvo kas parašo, o reikėjo dėti". Jei nebuvo gauta rimto straipsnio apie Picasso, be straipsnio apie jį laikraštis tikrai galėjo apsieiti. Kaip ne dėl vieno to nelaimingo straipsnio, taip ir ne dėl vienų dailininkų 60 asmenų paskelbė savo pareiškimą. Nuosmūkinių jėgų veikla pakankamai intensyvi ir kitur, visų pirma literatūros kritikoj.

Grįžtame atgal prie 60-ties pareiškimo in-sinuacinių iškraipymų. J. Pr. "Naujienose" (1958 IX. 8) taip perteikia 60 pasirašiusiųjų mintis: "Tame manifeste svarbiausia buvo reikalaujama: 1. kad visos lietuvių kultūrinio pasireiškimo sritys, ypatingai literatūra ir spauda, išpažintų tik vieną dieną — moderninį tapybos meną ir tik jį vieną garbintų; 2. kad lietuviai menininkai liautųsi smūtkelius, rugių gubas ir tėvynės ilgesio sukeltus vaizdus piešę, o derintųsi į "tikrąjį meną", kokį skelbia modernistai, ir 3. kad visi vieninteliu meno tėvu pripažintų Picasso ir jo apaštalus modernistus". Pasakiau, kad grįžtame prie insinuacinių iškraipymų. Iš tikrųjų cituotasis J. Pr. 60-ties pareiškimo perteikimas yra daugiau, negu jo iškreipimas. Tai yra tikras vulgarios demagogijos pavyzdys, kiaurai melagingas. Juo liūdniau jis liudytų mūsų spaudos nuosmukį, jei už J. Pr. slėptųsi ne šiaip koks slapukas, o "Naujienų' redakcijoj dirbąs rašytojų draugijos ir žurnalistų sąjungos narys.

60-ties pareiškimas visiškai neliečia "realizmo" ir "modernizmo" klausimo dailėj, nes apskritai 60-ties pareiškimas nėra susietas su jokia atskira kryptimi. Pasirašiusieji priklauso į-vairioms kryptims ne tik pasaulėžiūros, bet ir kūrybinio kelio prasme. Juos visus pasirašyti pareiškimą sutelkė ne srovinė giminystė, o tik bendras rūpestis mūsų kultūriniu lygiu. O lygis nepriklauso nuo krypties bei srovės.

Berods, niekam neatėjo mintin 60-ties kreipimesi j ieškoti vienos krypties gynimo literatūroj matant tame pat sąraše labai skirtingus vardus. Iš dailininkų gi iš tiesų kvietimą pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui pasirašė "modernistai", o priešais pasirodė "realistai". Imu abu šiuos epitetus kabutėse, nes abu jie mūsų šio meto spaudoj yra įgiję specifinę prasmę, mažai ką bendro beturinčią su tų terminų normalia prasme.

Realizmas buvo poromantinės epochos apraiška pereito amžiaus vidury. Kaip visos istorinės apraiškos, taip ir realizmas turėjo savo istorinę prasmę (buvo "modernizmas" priešais romantizmą). Kitas klausimas, kiek jis mūsų dienomis gali turėti prasmės. To klausimo ne-liečiu, nes jo.nelietė ir 60-ties pareiškimas. Man norisi tik pareikšti abejonę, ar teisingai realizmo vardą savinasi tie mūsiškiai dailininkai, kurie keikiasi "modernizmu". Man atrodytų, kad didesne teise kai kurie jų aktyvistai galėtų vadintis komerciniais sentimentalistais ta prasme, kuria jiems yra būdinga ne grūmimasis su tapybos ir žmogaus joje išraiškos problemomis, o piešimas peizažų ir portretų, skirtų "patikti". O tai, kas "patinka", visada turi tuos pačius bruožus: truputis švelnumo, truputis giedros, truputis melancholijos, žodžiu, melodrama dažais. Tai visada "sujaudina" tą, kuris turi pinigų į-sigyti maloniam "gamtos kampeliui" ar sau pačiam drobėj solidžiai "įsiamžinti'. Tačiau nuo šio sentimentalizmo labai toli ligi tikrojo realizmo, kuris buvo kietas, o ne sentimentalus. Antra vertus, bent dalis ir iš tų, kurie vadinasi "realistais", yra formuoti ir porealisti-nių meno krypčių, pvz. impresionizmo. Vargiai jie patys sutiktų su J. Pronskumi ("Naujienos' 958.VII.2 ir VII.9), kuris drauge su kažkokiu kanadiečiu "realistu" modernistinėmis "mozonė-mis" vadino kūrinius ir tokių kūrėjų, kaip Cézanne, Van Gogh, Braque, Chagall, Rouault.
 
Dar daugiau painiavos su "modernisto" terminu, kuris apskritai neturi konkrečios prasmės. Vienų lūpose jis reiškia tuos, kurie pirmose eilėse kovoja už laiko problemas. Antrų lūpose jis yra keiksmažodis tiems, kurie laužo "tradicijas". Mūsų šiandieninėje polemikoj "modernistais" vadinami tie dailininkai, kurie yra susitelkę į Lietuvių dailės institutą. Tačiau faktiškai institutininkai nesudaro jokios atskiros "mokyklos". Tiesa, beveik visi jie ne tik kaip žmonės, bet ir kaip dailininkai gyvena mūsų amžiuje, atseit daugiau ar mažiau atstovauja mūsų amžiaus (bent jo pradžios) meno kryptims. Tačiau daugelio jų "modernizmas" yra labai nuosaikus. Bet jei mūsų dailininkuose būtų ir radikalesnio modernizmo, kas būtų bloga? Nieko. Kiekvieno laiko menas stovi prieš tam tikras problemas, anksčiau nekeltas, ir j ieško jų sprendimo. Tai visai natūralu. Nėra mene kaž kokių amžinų "kanonų" kūrybai, nes patys visi kanonai yra taip pat sukuriami. Kūrėjas visada j ieško naujų kelių ir tuo pačiu kuria naujus kanonus. Jei to nebūtų, tai nebūtų nė kūrybos. Užtat kūryba ir nėra išmokstama,. Galima išmokti ir dailės amato, bet išmokimas piešti peizažus ar portretus dar nepadaro dailininko kūrėju.

"Realistų" ir "modernistų" terminai šiandieninėj mūsų spaudos polemikoj greičiau tėra sukti šūkiai visuomenei klaidinti: žiūrėkite, "realistai", esame su jumis, su visuomene, o anie, va, "modernistai" jus niekina, nusigręžia nuo visuomenės! Čia, šioj demagogijoj, ir atsiranda reikalas kalbėti apie nuosmukį. Nebūtų nieko blogo, jei mūsų mene stipriai grum-tųsi dvi skirtingos, bet lygiai gyvastingos meno kryptys. Galėtų viena jų būti ir realizmas ar kas tik nori. Bet bėda yra ta, kad niekuo nedėtas istorinis terminas yra vartojamas ne tiek skirtingai meno sampratai išreikšti, kiek užslėpti steriliam konservatyvizmui, susirūpinusiam paklausos rinka. A. Rūkštelė "Drauge" (958.VIII.30) nuoširdžiai džiaugėsi, kaip sekasi rasti "šiltą ir gausią auditoriją", ir įtikinėjo, kad rūpestį dėl mūsų kultūrinio lygio padiktavęs tik "silpnojo žmogaus tragizmas", "baimė nepatekti į istoriją". Labai sveika dar gyvam jaustis įrašytam į istoriją, ne tik pardavusiam paveikslų. Niekam negalima pavydėti geros savijautos, bet lieka teisė abejoti, ar gera savijauta jau liudija ir gerus kūrinius sukūrus. Kartais taip, kartais ne. Sunku už istoriją atsakyti, bet dabar, ne "istorijoj", atrodo, kad kai kuriais atvejais labiau kova vyksta ne tarp "modernizmo" ir "realizmo", o "tarp kūrėjų ir nekūry-bingų, bet karingų individų" ("Tėviškės Žiburiai", 1958. IX. 26).

"Modernizmas" yra neblogas baubas, bet ne visus jau jis taip baugina. Daug plačiau žmones jaudino kita insinuacija: "modernistai" neigia tautinį meną, o su jais drauge tą patį daro ir 60 pasirašiusiųjų! J. Pr. "Naujienose" (1958.VI.21) informavo, kad 60-ties pareiškimo autorius "griežčiausiai uždraudęs tautinį meną iš šeimos aplinkos nešti į viešumą". O Z. Kolba padėkoj "Naujienų" redaktoriui pasirašiusiuosius kaltino iškeitus "tautinį stilių į internacionalinį". Taigi, viskas labai paprasta: "realistai" kuria tautinį meną ir tautiniu stiliumi, o "modernistai' draudžia tautinį meną ir propaguoja internacionalinį stilių!

Kuo gi tačiau "realistų" paveikslai priklauso "tautiniam menui" ir kuo gi "modernistų" kūriniai jam nepriklauso? Griežtai imant, nėra nei tautinio, nei internacionalinio stiliaus, nes visų pirma tėra paties individualaus kūrėjo stilius. Kiek tačiau atskiras kūrėjas yra išaugęs iš savo tautos, tiek ji atsispindi ir jo kūryboje. Antra vertus, kiek visų tautų menininkai (bent dabarty) yra savitarpio kontakte, tuo pačiu laiku jie visi stovi prieš tas pačias tapybos problemas. Todėl įvairios meno kryptys nėra ribotos viena kuria tauta, o labiau yra būdingos atskiroms istorinėms epochoms. Aišku iš to visų pirma tai, kad tautinio meno negalima tapatinti su jokia atskira meno kryptimi. Realizmas šiuo atžvilgiu neturi jokios išskirtinės teisės jaustis labiau "tautišku" už kitas kryptis. Sutapatinti tautinį meną su kuria atskira meno kryptimi būtų lygu tautą aprėžti vienu kuriuo istoriniu jos laikotarpiu. Ir mūsų tautinio meno negalima tapatinti tik su tuo sentimentaliu realizmu, kuriam atstovavo A. Žmuidzinavičius ir jo ben-dralaikių dauguma. Priešingai, net to meto pajėgiausi ir tuo pačiu reprezentatyviausi dailininkai K. Šklėrius ir J. Vienožinskis nebuvo realistai, nekalbant apie individualųjį M.K. Čiurlionį. Tie kūrėjai yra tautiškiausi, kurie yra pajėgiausi, nes tik jie, išsakydami save, išsako ir pačią tautą.

Kaip tautinio meno negalima tapatinti su viena kuria meno kryptimi ir tik ją vieną vadinti tautine, taip lygiai jo negalima tapatinti nė su vad. tautine tematika. Kūrėjas yra laisvas rinktis bet kokią tematiką, ir kiekvienoj tematikoj jis galės būti lygiai "tautiškas", jei tik bus pajėgus talentas. Yra primityvus nesusipratimas meninį grožį matuoti grožiu to, kas vaizduojama. Ne modelio ir ne aptiktojo gamtos kampelio gražumas padaro paveikslą gražų. Toks pat primityvus nesusipratimas yra ir ta meno tautiškumo samprata, kuri kūrybos tautiškumą imasi matuoti "tautiniais siužetais". Prieš  tokį  primityvų   tautiškumo   įsivaizdavimą kreipėsi 60-ties pareiškimas, pasmerkęs kūrybinio impotentiškumo dangstymą apeliavimu į patriotinius jausmus tėviškės gubomis. Ak, tos gubos! Nevienas piktinosi, kad šios vargšės gubos įnešusios "asmeniškumo". Be pagrindo piktinosi tie, kurie manė A. Rūkš-telę ar kurį kitą tik dabar gubas atradus. Gubos yra jau sena tipinga mūsų dailininkų puošmena žiūrovams papirkti. Dar prieš I pasaulinį karą gubas piešė A. Žmuidzinavičius, J. Šileika ir kt. Pačios gubos nieko dėtos, kaip ir bet kuris kitas dalykas. Galima ir gubas piešti. Metropolitano muziejuje New Yorke yra P. Brueghelio gubos. Ir kokios puikios gubos! O kaip galingai daugely Van Gogho paveikslų banguoja javų laukai! Ir mūsiškiai dailininkai gali rinkti gubas, laukus ir ką tik nori. Bet kas bebūtų renkamasi, visur galioja ta pati tiesa: tol nebus meno kūrinio, kol nebus jame išreikšta paties kūrėjo individualybė. Kol liks tik gubos nupieštos, be nieko daugiau, būtent be savęs pačio, tol ir bus nupiešti tik šiaudai, visam pasauly tie patys, neturį teisės nei į tautiškumą, nei į meniškumą, nes be kūrybinio individualumo nėra nei vieno, nei antro. 60-ties kreipimasis turėjo teisės perspėti prieš dangstymąsi "apeliavimu į patriotinius jausmus". Nėra ko demagogiškai ginti patriotizmą. Niekas patriotizmo nesmerkė, niekas jo nesmerkia. Bet spekuliacija patriotizmu yra iš tiesų smerktina.

Trečioji J. Pr. insinuacija, kad 60 pasirašiusiųjų reikalavo Picasso pripažinti "vieninteliu meno tėvu", nėra verta nė atsakyti. 60-ties pareiškimas nei Picasso augštino, nei jį niekino. Pareiškime Picasso buvo paliestas tik tiek, kiek nerimto rašymo pavyzdžiu buvo prisimintas apie jį straipsnis. Ką kuris iš 60 pasirašiusiųjų galvoja apie Picasso, nežinau. Man pačiam jis nėra joks aistros objektas — nei garbinti, nei niekinti. Kiekvienu tačiau atveju mūsų šimtmečio mene Picasso yra tokio poveikio figūra, kad tenka jį rimtai imti. O menininką rimtai imti reiškia net ir tuo atveju, kai su juo kovoji, jį vertinti meno, o ne kuriuo kitu požiūriu. Picasso savo poveikį mene laimėjo kūryba, o ne komunizmu. Užtat ir buvo nerimta jo meną niekinti šneka apie komunistinį satanizmą. Juk, savo menine kryptimi komunistui Picasso yra giminingas ir katalikas Rouault, žymiausias mūsų amžiaus religinio meno atstovas. Ar ir jį tenka kaltinti šėtoninio komunizmo skleidimu? Nereikia daryti juokų, nenorint pačiam pasidaryti pajuokos objektu.

d. "Gerbiami mėgėjai" ir "pikti kenkėjai". — Pirmieji du insinuacijų sūkuriai (demokratinių principų niekinimas ir tautinio meno nei-
26 gimas) sukosi apie tai, ko 60-ties pareiškimas apskritai nelietė. Trečiasis insinuacijų sūkurys pagaliau prieina tą klausimą, kuris buvo 60-ties pareiškimo pagrindas. Tai grėsmė mūsų kultūriniam lygiui vėl slinkti į "primityvų mėgėjiškumą". Kas norėjo 60-ties kreipimąsi lojaliai suprasti, tas ir suprato. Bet kam šis kreipimasis dūrė į širdį, tas puolė isterikon. "Naujienų" Skaitytojas 60-ties kreipimąsi rado "spio-vimu į veidą visai gyvajai lietuviškai veiklai šioje šalyje" ir "grubiu paniekinimu šimtų ir tūkstančių mūsų kuklių patriotų—kultūrininkų, kurie, lyg darbščios skruzdės, tyliai dirbo ir dirba šviesų tautinį kultūrinį darbą". O J. Sula išaiškino, kad "nuo dabar dainuos, lenciūgėlį šoks, sales pritūps anie 60 "kultūros apaštalų", o visi kiti lietuviai — po velnių, nesi-maišykite Dievo pašauktiesiems po kojomis!", žinoma, jei šie du ir kiti panašūs "kuklūs patriotai — kultūrininkai" (kuklūs, turbūt, dėl to, kad slapukauja) būtų galėję ramiau peržvelgti 60 pasirašiusiųjų sąrašą, būtų pastebėję, kad kreipimąsi pasirašė ir tokie asmenys, kurie patys veda chorus, vadovauja dramos mėgėjams ir pan. Tai būtų vertę atidžiau ir patį pareiškimą perskaityti.

Kultūrinė mėgėjų saviveikla choruose, dramos mėgėjų ar tautinių šokių būreliuose etc. yra prasminga. Niekas jos neneigė. 60-ties pareiškimas visiškai jos ir nelietė. Gal būt, nevieną isterinis šokas ištiko radus 60-ties pareiškime sakinį: "kultūrinė kūryba yra sritis, kurioj mėgėjiškumui viešumoj vietos nėra". Bet tenka šį sakinį taip skaityti, kaip jis parašytas. Būtent, šis sakinys kalba apie kultūrinę kūrybą, o ne apie kultūrinę veiklą apskritai. Chorai, dramos mėgėjų būreliai, tautinių šokių grupės priklauso kultūrinei veiklai, bet vis dėlto netenka jų laikyti kultūrine kūryba. Žinoma, ir jų atveju galioja principas neiti viešumon su kitu titulu, kaip su tuo, kuris teisėtai priklauso, būtent su mėgėjų titulu.

60-ties pareiškimas kreipėsi ne prieš mėgėjų saviveiklą, o prieš diletantų spaudoj įsipi-lietinimą specialistais, prieš kūrybinių impotentų vedamą įžūlią autoreklamą. Daug nesusipratimo poleminiame sąmyšy kėlė diletanto sąvoka. Tiesa, ši sąvoka, kaip ir daugelis kitų, nėra vienaprasmė. Bendrąja neutralia prasme diletantas yra kurios nors srities paprastas mėgėjas. Šia prasme visi esame diletantai. Dar daugiau: visi esame ir visiški neišmanėliai, profanai daugely, labai daugely sričių. Nieko čia negalime kito, kaip, nepasitenkindami viena iškarpa — savo specialybe, stengtis save praplėsti bent mėgėjiniu domesiu ir kitoms sritims. Nėra nieko blogo kurią nors sritį mėgti. Priešingai,  mėgėjinis  atvirumas  gali  būti  tik
 
Z. Kolba  Šv. Rokas (vitražo eskizas)

giriamas. Be reikalo buvo siundomi 60-ties pareiškimu įsižeisti visi, kurie dalyvauja choruose, vaidina ar tautinius šokius šoka, užpildo koncertų ir vaidinimų sales, lanko dailės parodas. Toks siundymas tebuvo sulų ir varnų bei jų draugų paprasta demagogija.

Peikiamojo atspalvio diletanto žodis įgyja specialesne prasme, būtent tuo atveju, kai tesamą mėgėju, o viešumon išeinama žinovu ar kūrėju, pirmuoju atveju stokojant nusimanymo, antruoju — kūrybinio pajėgumo. Šiuos atvejus turėjo minty 60-ties kvietimas pasipriešinti mūsų kultūrinio lygio smukdymui. Mėgti iš tiesų dar nereiškia nei pakankamai žinoti, nei pajėgti. Kada, tai pamiršus, išeinama vaidinti specialisto ar kūrėjo, tada iš "gerbiamo mėgėjo" virstama "piktu kenkėju". Tai šitie žodžiai daugelį papiktino. Ir vis dėlto šie žodžiai yra teisingi, nežiūrint viso jų kietumo. Ramiau pagalvokime: ar būtų rimta, jei žmogus paskaitytų pora populiarizacijos veikalų ir jau pasijustų tos mokslo srities mokslininku? Tik pas mus kažkodėl įsivaizduojama kritikai nereikiant pasirengimo, pakankant "mėginio". Prisimenama kelios sąvokos iš gimnazijos (tegu ir iš universiteto!) ir imamasi "ugdytis" į literatūros kritiką. Kada ir skaitytojuose nuo seno laikosi pažiūra, jog literatūros kūriniui vertinti pakanka "patikimo" ar "nepatikimo" kriterijaus, tai ir diletantiškiausia kritika neatrodo juokinga (apsipratimas nustelbia juoką). Antra vertus, kada tokia diletantiška kritika nebėra atsitiktinis kuriozas, o "kultūros priedų" normalus reiškinys, nebegalima tik juoktis. Žinoma, tam, kuris daugiau nusimano ir mato, ko tokia kritika yra verta, ji nieko nepakenks. Lygiai tokia kritika nieko nereikš ir "istorijai", ateities sprendimui. Bet dabarty neišmanėliška kritika kenkia įvairiais atžvilgiais. Kritikos uždavinys — būti tarpininke tarp kūrėjo ir visuomenės. Viešumoj pasirodęs kūrinys turi teisės būti kompetentingai į-vertintas. Jei tokio įvertinimo nesusilaukiama, kūrėjas turi jaustis lyg tuštumai savo kūrinį paskelbęs. Diletantas kritikas su savuoju "patikimo" ir "nepatikimo" kriterijų gali tik kūrinį suniekinti, jei nepatiko, ar tik išgirti, jei patiko. Bet jis niekada nepajėgs skaitytoją kūriniu sudominti. Ką čia daug kalbėti apie sudominimą, jei neretai pas mus kritika baigiama perspėjimu ir geros knygos neskaityti... Toks pat piktybinis atvejis yra ir tada, kai gana kuklios vertės knyga reklamai išaugštinama vos ne epochiniu laimėjimu. Tai išaugštintai knygai padedama rinkon išeiti, bet užtat apskritai knygai užkertamas kelias į skaitytojus: ir paprastą skaitytoją galima tik kartą, tik kitą, o ne visą laiką apgaudinėti. Buvo atėjęs laikas viešai pasisakyti, kad tai nėra normalu. Panašiai ir kitose srityse.

Viešam reiškimuisi spaudoje reikia būti specialistu, ne tik mėgėju, apie dalyką nusimanyti, ne tik jį "mėgti". Antraip visuomenė tik suvedžiojama, ne šviečiama. Bet net ir tuo atveju, kur klausimas eina apie žiniomis išsilavinimą, nepakanka tik "formalių titulų" (diplomų). Reliatyviai kūrybinio talento reikalauja ir kritika. Todėl net ir šioje srity vistiek pirminiu dalyku lieka prigimtinė jėga. Dar labiau tai galioja, kur klausimas eina apie kūrybą tikrąja to žodžio prasme. Čia nieko nereiškia, ne tik mėgti, bet ir "žinoti", čia reikia pačiam pajėgti. Kas čia nepajėgia, yra ne tik diletantas, bet ir impotentas (grafomanas, teplomanas etc.). Impotentas yra dar graudesnė figūra už diletantą. Jis nėra kaltas, kam gimė ne su talentu, o tik su nelaiminga manija. Galima jį užjausti ir taktiškai palikti sau pačiam. Taip normaliai ir yra. V. Alantas "Dirvoj" ramino, kad ir anksčiau buvo J. Piliponis ar broliai Tomdykai. Buvo ir romaniste Rūtelionienė, ir dramaturgas J. Labužėlis, ir daug kitų. Bet kadangi jie buvo imami tuo, kuo buvo, niekas klausimo nekėlė. Ir be V. Alanto tai žinojo 60 pasirašiusiųjų: "niekur ir niekada netrūksta diletantų, bet normaliose sąlygose jie nesudaro problemos". Nebuvo pas mus anksčiau šio klausimo, nes, nežiūrint tomdykų ar labu-žėlių buvimo, grafomaniniai veikalai nebuvo premijuojami (jury komisijai vadovaujant pačiam rašytojų draugijos pirmininkui). Bet ir tada rūpintasi neleisti sąmyšiui plėstis. Prapliupus Rūtelionienės, Gilbonio ir brolių Tomdykų gamybai, "Literatūros Naujienos" (1934. nr. 4) reagavo kietu straipsniu, įvardintu "Literatūros žudikai". Niekas tada nešoko kaltinti "arogancija ir panieka kitaip manančiam bei kitaip veikiančiam" (B. Markaitis, S.J., Laiškai Lietuviams, 1958 nr. 9). Tomdykai, la-bužėliai, rūtelionienės tada nebuvo laikomi tik skirtingos krypties rašytojais: jie apskritai nebuvo laikomi rašytojais. Dabar gi viešoji o-pinija pasirodė iš tiesų jau tiek dezorientuota, kad lygiomis jai eina ir autentiški kūrėjai ir neabejotini impotentai. Tai, va, šis viso vie-nan katilan maišymas ir buvo pagrindas 60-čiai pakelti balsą prieš tolesnę dezorientaciją. Kilusi reakcija paliudijo, kad nebebuvo ko ilgiau belaukti.

Beveik choru visi "diletanto" gynėjai įtikinėjo, kad kūrėjai išsivystą iš diletantų. Ši "mėgėjo" metamorfozės į kūrėją teorija man neatrodo solidi. Ten, kur klausimas eina apie intelektualinį pasirengimą, galima sutikti, kad per studijas specialistu išaugama iš "diletanto". Tik šiuo atveju faktiškai ir nėra reikalo bestudijuojantį žmogų vadinti diletantu, nes, kol jis nepasiruošęs, tol jis ir neina viešumon reikštis. Tačiau visiškai klaidinga tikėti, kad kūrėjui reikia pereiti per "mėgėjo" stadiją. Žinoma, reikia darbo talentui išplėtoti. Bet ir tol, kol jis nėra savo talento pakankamai išplėtojęs, negalima pajėgų žmogų vadinti nei impotentu, nei diletantu. Svarbiausia: jei kas stokos talento, jo sau neįdiegs jokiu darbu, tegu ir pačiu atkakliausiu. Nei uoliausios studijos, nei geriausia mokykla negali talento suteikti, kam prigimtis jo nesuteikė. Ne diplomas liudija kūrybinį pajėgumą. Teisingai daugelis nurodinėjo, kiek daug kūrėjų nebuvo dak-taruoti ir diplomuoti. Bet buvo nesusipratimas tai laikyti argumentu prieš 60-ties pareiškimą, nes šis pastarasis niekur neteigė, kad kūrėju reikštis reikia daktaro laipsnio ar bent diplomo. Priešingai, kaip pastebėjo vienas iš pasirašiusiųjų, A. Rūkas, klausimas buvo skirti diplomuotus amatininkus nuo nediplomuotų kūrėjų. Kas nepajėgus, tas ir mokykloj gali išmokti tik amato, o ne kūrėju išaugti. Kai praeity karalių ir didikų dvarai buvo rinka poezijai, nemaža užsiiminėjo ir eilių amatu, rimuodami panegirikas. Šiandien grafomanija nebėra amatas, o tik mėgėjinis užsiėmimas. Bet portretams ir peizažams rinka tebėra, nors fotografija ir išaugo konkurentu. Nieko čia baisaus: duoną pelnyti nėra gėdos jokiu darbu. Bet jau kitas klausimas, kai verslinėj reklamoj amatiniai gaminiai keliami kūrybiniais laimėjimais, kai viešai giriamasi komplimentais šeimininkių laikrašty kaip "pasauliniu" pripažinimu; kai profesinės sąjungos imamos traktuoti kūrėjų sambūriais ir kai biografijose tokių sąjungų narystė žymima lyg koks oficialus liudijimas esant kūrėju. Toks amato pakėlimas į kūrybą ir amatininkų lygiomis ėmimas su kūrėjais nėra galimas toleruoti, visvien, ar jis vyksta iš paprastos neišmonės ar iš sąmoningo suktumo. Abiem atvejais pagrindinė atsakomybė tenka spaudai, nes ji vykdo šį "viso vienan katilan maišymą". Viešai vyksta šis maišymas, todėl ir 60 pasirašiusiųjų turėjo teisės taip pat viešai prieš jį pasisakyti.

Daugeliu atvejų jeremiados apie lietuviškosios kultūrinės veiklos paneigimą 60-ties pareiškime tebuvo vaidyba sukelti triukšmui dėl to, kas nebuvo pulta, ir tuo būdu nukreipti dėmesį nuo sau nemalonių dalykų. Bet tikiu, kad J. Kreivėnas nuoširdžiai prašė pasirašiusiųjų: "frente iš pozicijų nevarinėkite žmonių, nes per siauri kadrai" ("Draugas", 1958.VI.21). Žinoma, kad daugiau darbo mūsų laukia, negu turime darbininkų. Tiek visuomeninėj, tiek kultūrinėj veikloj yra pakankamai uždavinių visiems ir visų pajėgoms. 60-ties pareiškimas nesiėmė nieko iš lietuviškojo baro varyti. Jis tik priminė: "nėra patriotinės pareigos imtis kūrybinių uždavinių, kuriems neturima jėgų. Yra pakankamai būdų atlikti savo patriotines pareigas, nesiimant žeminti mūsų meno lygio". Visiems yra darbo, tik bet kurį darbą reikia tinkamai atlikti. Tačiau bet kurį darbą galima tik tada tinkamai atlikti, kai nepervertinama savo jėgų. Geros valios ar nuoširdaus patriotizmo nepakanka. Netinkamai atliktas darbas virsta reikalui kenkimu ir tuo atveju, kai žmogus yra sąžiningai stengęsis "krutėti". Sakysime, iš patriotinės pareigos, o ne iš ambicijos pasiimama vadovauti naujai kuriamai institucijai, bet nepajėgiama uždavinio atlikti, ir visa patriotinė auka lieka tik pakenkusi reikalui, nes bergždžiai užtęsusi negrąžinamą laiką. Todėl vis dėlto reikia žiūrėti savo pajėgų ir "nešokti augščiau bambos" net iš tokio kilnaus jausmo, kaip patriotizmas. Galima savo patriotizmą įkūnyti ir pasirinkus uždavinius pagal savo pajėgas. Tas pats žmogus, kuris pirmininkaudamas morališkai sužlugdo garbingą organizaciją, gali būti buvęs neblogas jos reikalų vedėjas taktiško ir išmanančio pirmininko priežiūroj. Tas pats žmogus, kuris yra geras reporteris, pasidaro kenksmingu atsisėdęs į redaktoriaus kėdę, reikalaujančią daugiau išmanymo ir nusimanymo. Tas pats, kuris save pajuokai išstato grafomaniniais bandymais, galėtų pozityviai pasireikšti paprastu laikraštiniu darbu, pvz. pedagoginiais straipsniais. Tas pats, kuris pajėgia sėkmingai chorui vadovauti, be reikalo įsigeidžia ir simfoniniam orkestrui diriguoti, nes, kaip visais panašiais atvejais, vietoj garbės susilaukiama tik gėdos, ir ne tik sau, bet ir visiems, pačiai tautai.

Palieku nuošaliai "Naujienų" redaktorių. Savo požiūriu jis teisingai nurodė, kad Amerikos lietuvių spauda padarė pažangos per 50 metų. Bet jis nesuvokė, kad 60-ties kreipimasis kultūrinio lygio klausimą kėlė anks-tcsn.ais normaliais matais, o matuodamas tuo, kokia Amerikos lietuvių spauda buvo prieš 50 metų. Įsivaizduojame ją iš dar užsilaikiusių "atstovų".
(bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai