|
|
Po įspūdingų popiežiaus Pijaus XII laidotuvių daugelio milijonų mintys buvo sutelktos į vieną klausimą — kas atsisės šv. Petro soste. Klausimas įdomus, kaip įdomi ir pati epocha, kurioje tenka popiežiams valdyti Bažnyčią. Apie 500 milijonų katalikų, griežtai nusiteikusių prieš bandantį įsivyrauti ateistinį materializmą, yra stipri jėga, pripažįstama bei pagarboj laikoma ir kitų religinių bendruomenių. Tačiau nėra abejonės, kad Katalikų Bažnyčios vaidmuo kovoje už dvasines žmogaus vertybes šiame kritiškame amžiuje daugeliu atveju priklauso nuo jos vado — popiežiaus. Iš jo šiame laikotarpyje yra gal net daugiau reikalaujama, kaip praeityje. Čia susiduriama net su keistu paradoksu. Žmonės, kurie laiko tikybą privačiu dalyku ir jai kliudo reikštis viešajame gyvenime, kovoje su komunizmu laukia iš Bažnyčios didžios išorinės akcijos — laukia tiesiog, kad ji viena išsaugotų pasaulį nuo tos grėsmės.
Tokių lūkesčių lydimi po popiežiaus Pijaus XII laidotuvių žengė kardinolai į Sikstinos koplyčią rinkti naujo Bažnyčios vado. Juos čia sekė ir kitos problemos, susietos su būsimojo popiežiaus uždaviniais bei gyvenamosios valandos reikalavimais. Sueiga arba konklava, palyginus su tolimesnėje praeityje įvykusiomis, nebuvo ilga. Ji truko tik tris dienas, kai tuo tarpu yra buvusių konklavų, užtrukusių net trejus metus. Žinoma, popiežiaus rinkimų eigą ir šiuo metu lėtina griežtas teisinis reikalavimas rinkimuose gauti virš dviejų trečdalių balsų. Šioje konklavoje pagaliau tiek jų gavo Venecijos patriarkas kard. Angelas Juozapas Roncalli, jau baigiąs 77 metus amžiaus,
Jonas XXIII yra kilęs iš varganos kalniečių šeimos šiaurinėje Italijoje. Gimė jis 1881 m.
lapkričio 25 d. bažnytkaimyje, vardu Sotto il Monte. Augo 13 vaikų būryje. Vos 11 metų įstojo Į Bergamo žemąją kunigų seminariją. Augštesniąsias teologijos studijas baigė Romoje ir 1904 m. buvo įšventintas kunigu. Būsimojo popiežiaus kelias nėra žymus didelėmis staigmenomis. Į bažnytinės hierarchijos augštumas jis kopė lėtais žingsniais. Visų pirmiausia jaunas kunigas Roncalli patraukė Bergamo vyskupo žvilgsnį, ir šis tuojau po šventimų pasirinko jį savo asmenišku sekretoriumi. Tose pareigose išbuvo apie 10 metų. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. kun. A. Roncalli buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje pradžioje dirbo sanitariniame skyriuje, vėliau tarnavo kapelionu, užsipelnydamas leitenanto laipsnį. Grįžęs iš karo, popiežiaus Benedikto XV jis, jau kaip prelatas, buvo pašauktas į Romą, kur dirbo Tikėjimo Platinimo Kongregacijoje.
1925 m. iš Romos Kurijos šis dvasiškis perėjo į diplomatinę tarnybą, kuri, galima tarti, apėmė visą jo gyvenimą. Pradžioje Pijaus XI buvo paskirtas apaštališku vizitatoriumi Bulgarijai ir pakeltas arkivyskupu. Ten išbuvęs 10 metų, tapo paaugštintas naujais titulais ir naujomis pareigomis. 1935 m. jis paskiriamas apaštališkuoju vikaru Turkijai ir Sv. Sosto delegatu Turkijai ir Graikijai. Čia vėl beve'k 10 metų praleido senajame Konstantinopolyje — Istanbule, kol po antrojo pasaulinio karo buvo atšauktas į Romą ir iš ten pasiųstas į Prancūziją nuncijumi.
Žinant pokarinę maišatį Prancūzijos viduje, naujoji arkivysk. Angelo Roncallio vieta daugelio buvo laikoma pati sunkiausia Vatikano diplomatinėje tarnyboje. Ją ypatingai darė opią Maršalo Pataino vyriausybės ankstesni ryšiai su Šv. Sostu. Naujojo nuncijaus uždavinys buvo laimėti daugiau palankumo Vatikanui prancūzų nuolat besikaitaliojančios valdžios sluogsniuose ir sužadinti pasitikėjimą krikščionybe šioje tautoje, bandančioje persilaužti po smarkių sukrėtimų. Persilaužimas gi tuomet buvo skaudus, linkstąs daugiau kariojon pusėn. Juo labiausiai naudojosi komunistai. Nuncijus Roncalli tokioje padėtyje išskleidė savo diplomatinius sugebėjimus. Jo įtaka, kaip diplomatų dekano, Prancūzijoje visą laiką buvo žymi. Ir čia vėl, bemaž per dešimtį metų veikdamas, nuncijus jau galėjo pastebėti savo triūso vaisius. Nesklandumai tarp vyriausybės palengva buvo išlyginti, pasitikėjimas krikščionybės gyvastinga jėga šioje tautoje sustiprintas. Pagaliau nuncijaus veikla ir Vatikane buvo pilnai įvertinta, 1953 m. pakeliant arkivysk. A. Roncallį kardinolu.
Dabar iš ilgos diplomatinės tarnybos jis perėjo į pastoracinę dirvą, kuri jam visuomet buvo arčiau širdies. Naujasis kardinolas paskiriamas Venecijos arkivyskupu—patriarku. Iš tos vietos jis atvažiavo ir į naujo popiežiaus rinkimus, tokiame vėlyvame amžiuje pats gal visai nebemanydamas tapti išrinktu. Bet kai Apvaizda numatė jį vadovauti Bažnyčiai, kard. A. Roncalliui nepritrūko jėgų nulenkti galvą ir tarti sutikimo žodį. Šis žygis gal visų labiausiai ir liudija jo dvasinę jėgą, tvirtą valią, nuolankumą ir pasitikėjimą dangaus lemtim.
Naujasis popiežius savo dvasine ir fizine jėga nuostabiai pradėjo reikštis nuo pat išrinkimo valandos. Suteikęs tradicinį palaiminimą šv. Petro aikštėje susirinkusiai miniai, jis paskelbė, kad konklava prailginama ir pasiliko su kardinolais iki ateinančios dienos. Per naktį paruošė savo pirmąją kalbą, kurią pasakė susirinkusiems jį sveikinti kardinolams. Joje palietė pagrindines problemas, taip seniai kankinančias žmoniją, tarp jų labiausiai iškeldamas taiką. Jonas XXIII taikos reikalu kreipėsi į valstybių galvas, kviesdamas nesigailėti triūso jai įgyvendinti. Čia jis pasirodė savo pirmatako Pijaus XII idėjų tęsėjas. Naujasis popiežius prisiminė ir komunizmo vergijoje esančius savo vaikus, ryžtingai pasmerkdamas religinės laisvės trukdvtojus ir pažymėdamas, jog tai nesiderina su civilizuotos žmonijos garbe.
Jono XXIII stiprumą liudijo ir vainikavimo iškilmės lapkričio 4 d. Tos ilgos ir didžiai įspūdingos apeigos, užtrunkančios apie penkias valandas, reikalauja iš žmogaus daug jėgų. Naujasis popiežius, jau baigiąs 77 metus amžiaus, jas atliko nuostabia ištverme. Jis pats atlaikė pontifikalines mišias šv. Petro bazilikoje, apsuptas augštųjų Bažnyčios dvasininkų, 57 valstybių oficialių delegatų, savo giminių ir gausios minios žmonių. Mišių metu jis tarė dar ir lotynų kalba žodį, kuris paprastai neįeina į popiežiaus vainikavimo apeigų programą.
Jonas XXIII savo kalboje ryškiai iškėlė savo kaip ganytojo vaidmenį. Ten jis pirmiausia išreiškęs džiaugsmą žmonijos maloniu dėmesiu popiežiui, priminė ir savo baimę šv. Petro įpėdinio pareigų šakotumu bei didžiu svoriu. Čia jis pažymėjo, kad vieni iš popiežiaus laukia, kad jis būtų diplomatas, kiti, kad gabus valstybininkas, treti, kad mokslininkas, organizatorius arba asmuo, atviras visoms modernaus gvvenimo pažangos formoms. Bet ten pat Jonas XXIII atkirto, jog tai nėra idealaus popiežiaus savybės. Popiežiuje labiausiai turi atsispindėti gerojo ganytojo — Kristaus — paveikslas. Čia jis ir pareiškė, kad didžiausias jo širdies troškimas yra būti ganytoju — ganytoju sielų, jau esančių Katalikų Bažnyčioje ir dar tebestovinčių už jos ribų.
Dabar Bažnyčia turi naują vadą, kurį tačiau slėgs tos pačios senos šios epochos problemos. Jų pati pagrindinė yra komunizmo rykštė, kaltai ir nekaltai čaižanti tautas. Paskiram žmogui vietoje reliErinių suraminimų ši ideologija žada rojų žemėje, tariamai "išlaisvindama" ji iš visų dvasinio pasaulio varžtų, bet tuo pačiu p"lenkdama po sunkiu materializmo jungu. Komunizmas skina sau kelią brutalia fizine jėga, nes nėra tautos, kuri laisvai jį priimtų. Betgi nuo pat pradžios komunizmas susiduria su didele priešingvbe — Bažnyčia, kuri prieš jį stoja be jokios fizinės jėgos, pasitikėdama vien tik dvasinėmis savo saliomis ir Dievo globa. Tai Dovydo kova su Golijatu. Popiežiaus Jono XXIII uždavinys bus žadinti ir telkti tai kovai visus dvasinius išteklius, dar glūdinčius krikščionybės versmėse.
Tam tikra prasme priešingvbėmis yra paženklintas ir paties popiežiaus kelias į šv. Petro sostą. Žėrinčiose vainikavimo iškilmėse šalia princų, kardinolų ir didžiųjų pasaulio valstybių ambasadorių buvo paruošta vieta ir naujojo popiežiaus giminėms — vargingiems kaimiečiams, liudijantiems pasauliui šv. Tėvo menką kilmę. Kai žmogiškomis akimis žvelgiant, tai kovai su ateistiniu materializmu vesti atrodytų reikalingas jaunesnio amžiaus žmocus, Dievo planuose jon parenkamas aštuntą dešimtmeti baigiąs senelis. Tačiau tos pripšingybės primena, jog aukščiausias valdovas Bažnyčioje yra Kristus, kuris savo pagalbininkais gali Dasirinkti ir kuklios kilmės, ir vėlyvo amžiaus žmones. Išvada gi yra sena: šios dieviškos organizacijos nepajėgia sugriauti tamsybių galios.
Popiežius Jonas XXIII
Kalbasi su Lenkijos kardinolu Steponu Višinskiu
|
|
|
|