|
|
LIETUVIŲ KALBOS MOKYMAS ŠEIMOJE |
|
|
|
Parašė Marija Papaurelienė
|
Rimantas Žukas: Jaunos šeimos portretas (nuotrauka, jaunimo kongreso foto parodoj laimėjusi I premiją).
Montrealy gyvena šeima, kuri vartoja tris kalbas — kiekvieną iš jų spontaniškai. Tėvas — lietuvis. Motina — prancūzė. Jie abu tarp savęs susikalba angliškai. Vaikai su tėvu kalba lietuviškai, su motina prancūziškai, o visi kartu angliškai. Šiais metais mūsų sūnus pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Pradžioje iš lovos kėlėsi kas rytą susirūpinęs, ar tą dieną jam geriau seksis, kaip praėjusią? Mat, jo klasę sudarė grupė vaikų, kurie mokėjo tik prancūziškai, o prancūzė mokytoja mokėjo tik kelis išsireiškimus angliškai. Mūsų Jonas mokėjo lietuviškai ir šiek tiek angliškai: jam buvo sunku išsireikšti. Bet neužilgo visos abejonės dingo: jis pramoko prancūziškai, visi kiti — kiek angliškai.
Būtų galima surasti daug tokių pavyzdžių, kurie liudytų, kad ne tik įmanoma išmokti kelias kalbas, bet net keliomis kalbomis vienoj šeimoj laisvai susišnekėti. Kad galima, reikalui esant greitai išmokti antrą ir trečią svetimą kalbą, namuose išmokus tik lietuviškai. Aišku, reikia tam tikros aplinkos, kuri sudarytų galimybes išmok'i kitas kalbas ir įgalintų tų kalbų naudojimą. Manau, kad čia mes susiduriam su painiausiu kelių kalbų mokėjimo klausimu. Mažai kas abejoja, kad galima daug kalbų mokėti. Mums svarbiau žinoti, kokios yra galimybės, kad gimtoji kalba neprarastų savo svarbos, nepradingtų, pasirodžius kitai gyvenamoj visuomenėj svarbesnei kalbai? Kokios yra galimybės, kad namuose išmokus vieną kalbą, iš namų išėjus būtų galima lengvai be akcento išmokti kitas kalbas? Lietuviai yra ypatingai prisirišę prie savo tėvų kalbos. Tačiau jie atvirai pripažįsta, kad gyvenant ne savoj tautoj reikalinga mokėti ir tas kalbas, kurios praktiškam pragyvenimui svarbesnės. Gal būt, tam ir statome klausimus, lyg norėdami įsitikinti, kad tikrai įmanoma kelias kalbas išmokti, neprarandant nė vienos ir išlaikant kiekvienos kalbos skirtingą tarties grynumą. Mūsų sūnus namuose išmoko lietuviškai be svetimo akcento. Tačiau, mokykloj girdėdamas ir priverstas kalbėti prancūziškai su vaikais, kurių tartis buvo grynai "k la cjuėbecois", jis aplinkoj pasisavino kartu ir kalbos akcentą. Sakau kartu todėl, kad tas akcentas girdimas tik tada, kada jis kalba prancūziškai. Prancūziškas akcentas nepajuntamas, kada jis kalba lietuviškai. Abejoju, ar Jonas būtų galėjęs taip išskirti tų kalbų grynumą, jeigu aš būčiau užsiskyrusi ji namuose mokyti prancūziškai. Mano prancūzų kalbos akcentas nėra "quėbecois", bet "pseudo francaise". Jonas būtų praradęs tam tikrą Quebec prancūzų kalbos akcento grynumą. Bet geriausia ir gryniausia tartis mažai ką reiškia, jeigu vaikas neturi žodžių, kuriais gali išsireikšti. Jono mokyklinis pasaulis sukosi apie tai, ką jie turėjo klasėje — žaislus, kalades, ginčus, kas žais su kuo. Jo prancūziškas žodynas ribojasi tuo, kiek jam reikia esamoj aplinkoj išsireikšti. Namuose jis prancūziškai nekalba, tik pasisavina kai kuriuos žodžius, kuriems neturi atitinkamo lietuviško išsireiškimo, pvz. "maudit!" skamba gražiau, švelniau kaip "biaurybė!". Namie jau seniai kalbėjo lietuviškai, ir jam nekyla klausimas, lietuviškai ar prancūziškai išsireikšti. Mes savo lietuvių bendruomenėj galėtume čia kai ką išmokti. Labai norime, kad mūsų vaikai namuose kalbėtų tik lietuviškai. Mes visi sutinkam, kad namuose puiki proga išmokti lietuvių kalbą aplinkoj, kurioje ji svetima. Taip pat norime, kad mūsų vaikai tobulai rašytų, skaitytų, ir mūsų lietuviškoj bendruomenėj, ir su draugais kalbėtų lietuviškai. Visi sutinkame, kad lituanistinė mokykla turėtų tam vaiką paruošti, nes ir geriausioj lietuviškoj šeimoj yra sunku sudaryti tinkamas sąlygas, kurios galėtų atstoti lituanistinę mokyklą. Šeima ir mokykla turėtų papildyti viena antrą. Tačiau tie vaikai, kurie lanko šias mokyklas, kurių tėvai tiki, kad mokykla atvers duris Į lietuvišką kultūrą, jau daug metų su tėvais nesutinka, kaip viso to stebuklo pasiekti. Jau daug metų dejuojame, kad lituanistinės mokyklos arba vaikams per geros — jie jų neverti, arba kad tos mokyklos vis tik nedaug ko pasiekia. Matome, kad dėl vienos ar kitos priežasties vaikai nenori ir nekalba lietuviškai. Gal būt, to priežasčių reikėtų ieškoti ir lituanistinėse mokyklose. Už ką yra statomi pažymiai, kurie verčia kai kuriuos tėvus stengtis vaiką papirkti pažadais: "Vaikeli, jeigu gerai baigsi lituanistinę mokyklą, nupirksiu tau . . . motociklą, mašiną". Tokių tėvų yra nemažai, kurie tikisi, kad vaiką papirkti yra lengviau ir praktiškiau, kaip atvirai su juo pasidalyti mintimis, sužinoti, kodėl jų nuomonės taip nesutinka, kodėl jų pasauliai atrodo tokie svetimi? Už ką statome pažymius? Ar už linksniuočių išmokimą? Ar už "blah-žodžių" pažinimą? Ar už tėvų tautos istorijos įvykių detalų pietistinį atkartojimą? Ar už, klausimas kieno (?), žodžiais išreikštas "patriotines" tuštybes . . .? Pasižiūrėkim, už ką nėra statomi pažymiai. Ką mes mažiausiai įvertiname? Ar ne tą norą ir ieškojimą žodžių išreikšti tai, kas vaikui rūpi apie save ir savo pasaulį? Ar mums rūpi lietuviškas žodynas — terminai, su kuriais jis susiduria plaukiant laivu, vairuojant mašiną, statant namą ar ką nors kitą darant. Kiekvienas žmogus, kuris nori naudotis keliomis kalbomis, turi žinoti tuos žodžius, kurie išreikštų jo norus ir mintis. Jeigu jų vienoj kalboj neras ar nemokės — ieškos kitoj kalboj. Čia ir prasideda kalbų maišymai. Čia ir yra pagrindas kalbos pamiršimui. Ir mes tą pagrindą patys sudarome, reikalaudami, kad mūsų vaikų pirmi įspūdžiai lietuviškoj bendruomenėj — mokykloj — būtų užgožiami žodyno, kuris pritaikytas tik gramatikos taisyklių ir praeities žygių išmokimui ir kuris neturi nieko bendro su tuo, kas ji, tą mūsų vaiką, asmeniškai domina — jo pergyvenimai, jo žaislai, jo kasdieninės nuotaikos. Jų draugai amerikiečiai, prancūzai ir kiti jam palankesni. Jie išmoko ten pat gatvėse ar kieme, kaip žodžiais apsiginti, kaip pokštus krėsti, kaip pasakyti "palik mane ramybėje . . .". Šitie išsireiškimai mūsų visų vaikams svarbūs. Tai rūpesčiai, kurie gal ir nekyla taip dažnai namų, šeimos atmosferoj. Bet jie jam svarbūs. Kartą viena kalba išreikšti virsta pagrindu ir mažiau svarbiomis nuotaikomis pasidalyti ta pačia kalba. Ateina laikas, kada namų reikalai užima antrą vietą vaiko gyvenime. Jeigu jam pritrūksta lietuviškų žodžių išsireikšti ne naminėms nuotaikoms, netrukus ir namų nuotaikos bus sveriamos kita, ne lietuviška kalba. Mums. tėvams, yra nepaprastai svarbu, kad lituanistinės mokyklos neliktų vien tik praeities pažinimo įstaigos, bet pilnai atitiktų ir kitus lietuviškumo reikalavimus — arba ieškoti kitų priemonių, tokios vaikų bendruomenės, kur vaikai galėtų išmokti naujų žodžių, — žinoti, kur susirasti, kad patys galėtų savo mintims pritaikyti išsireiškimo priemones. Jeigu į tai nekreipsime dėmesio, mūsų lietuviškasis švietimas ir toliau menkės su pirmu vaiko žygiu į kiemą, gatvę, mokyklą. Tokiu atveju mums visai neapsimoka rūpintis apie jokį dvikalbiškumą. Marija Papaurelienė
|
|
|
|