|
|
IŠEIVIJOS LIETUVIŲ DAILININKŲ PASIRINKIMAI GALIMYBĖS GALVOSŪKIAI |
|
|
|
Jei dailininko kūrybos tikslą apibūdinsime kaip galimybę reikšti savo prigimtį per aplinką bei gyvenamo laikotarpio prizmę, tai pastebėsime, kad dauguma išeivijos dailininkų augo ir kūrybiniai brendo įvairių kraštų kultūrinėse aplinkose — Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje ir 1.1. Jie pajuto ir pažino svarbiausias tuolaikinio meno sroves pasaulyje ir dalyvavo adoptuoto krašto kultūros raidoje, šiame fone ieškodami ir bandydami savo kūrybinę individualybę.
Čia bandysiu galimai daugiau apibūdinti Niujorko aplinką ir joje tarpstantį meno pasaulį. Taip pat paminėsiu keletą lietuvių dailininkų, kurie, atsidūrę Vakaruose (visi jie gimė Lietuvoje), ieškojo naujų meno išraiškų.
Dalis mūsiškių, išvykusių iš Lietuvos, pradėjome ir tęsėme meno studijas įvairiose vokiečių meno mokyklose, o kiek vėliau — V. K. Jonyno įsteigtoje mokykloje École des Arts at Métiers Freiburge. Gavę iš tos mokyklos stipendijas, Paryžiuje studijavome tapybą bei skulptūrą, ir muziejuose gėrėjomės naujausiais to meto Prancūzijos avangardinio meno milžinais, kaip Picasso, Matisse, Braque ir kitais.
Tada mes visi svajojome pasilikti pasauliniame meno centre Paryžiuje, tačiau pokarinės sąlygos buvo labai sunkios. Nors keletas mūsų dailininkų pasiliko Paryžiuje (Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys), kiti gi emigravo į Ameriką, neturėdami nė mažiausio supratimo, kad Niujorke būsime liudininkais bei dalyviais drastiškų pasikeitimų meno arenoje. Atvykę į Ameriką po 1950-ųjų metų, čia radome triumfuojantį abstraktų ekspresionizmą. Mat apie 1948 metus meno kritikas Clément Greenberg, sukūręs formalistinę meno teoriją, teigė, kad Niujorkas jau yra tapęs meno kultūros centru, pakeisdamas Paryžių. Paryžius gi, po karo pavargęs, tylėjo ir nesigynė. Jo mūza užmigo ir atsibudo tik 1960 - 1970 metais.
Pranešimas, skaitytas Kultūros kongrese Toronte 1988 m. birželio 26 d.
Atsidūrę Amerikoje, radome skirtingą aplinką ir kultūrą. Tai ne Europa. Mūsų idealistinė-humanistinė pasaulėžiūra buvo pastatyta prieš materialistines, pragmatines idėjas ir pliuralistinę aplinką. Šitokių galvojimų įtampoje bei konflikte vystėsi mūsų kūryba.
Dalis lietuvių dailininkų apsigyveno Niujorke. Šio milžiniško miesto atmosfera dvelkė šaltumu ir nužmoginimu. Žmogus atrodė kaip mažas ratelis didelės mašinos — industrinės civilizacijos sūkuryje. Veikiai supratome, kad greičio ir nuostabaus lėkimo sukurtieji pasikartojančių formų ir spalvų ritmai, nesibaigiantys reklaminiai vienetai deklaruoja pagrindinę dolerio vertę. Reikėjo rasti būdų užsidirbti pragyvenimui. Vieni ėjo į komercinę sritį, kiti mokytojavo, o dar kiti pasuko į kokias nors specialybes. Patyrėme, kaip tai buvo sunku ir kiek daug pareikalavo mūsų brangaus laiko. Iš grynojo meno pragyventi nebuvo įmanoma. Be to, Europoje mes augome autoritetingoje bei centralizuotuoje meno aplinkoje, Amerikoje gi autoritetingumo centras pranyko, ir pačiam dailininkui teko orientuotis ieškant savo kūrybinio kelio.
Tuo pačiu laiku Niujorke vyko avangardinio periodo vystymasis. Willem de Kooning ir Hans Hofmann dominavo ligi 1963-ųjų metų. Šie dailininkai taip pat buvo atvykę iš Europos. Jiedu skleidė mintis, kad abstraktus ekspresionizmo kūrybinis procesas prasideda iš aplinkos; kad būti moderniu — nereiškia kurti vien abstrakčiai; prie objekto turi būti prieinama skirtingai, negu tai darė praeities dailininkai.
De Kooning'o neramus, dviprasmiškas drąsių spalvinių dėmių išdėstymas tapyboje išplaukė iš aplinkos. Jis kelis kartus keitė savo stilių, rinkdamasis naujus dar neišbandytus būdus; jis atsisakė patogiai derintis priėjau atrasto stiliaus. Taip tad iki šios dienos Amerikoje, Niujorke, vienu didžiausių menininko tikslų yra originalios meno išraiškos ieškojimas.
Lietuviai dailininkai naujoje aplinkoje taip pat ieškojo skirtingų formų ir kelių mene išreikšti Amerikos, o kartu ir savo pasauliui. Lietuviams nebuvo svetimos De Kooning'o ir Hofmanno skleidžiamos idėjos, prisimenant Paryžiaus muziejuose matytą Paul Monet paskutinį kūrybos etapą. Tie jo darbai dabar atrodė nelyginant lyg koks tiltas į Amerikos abstraktų ekspresionizmą. Nemažai lietuvių dailininkų Amerikoje buvo to Monet stiliaus paveikti. Pvz., Adomas Galdikas jau Freiburge tapė suabstraktintus peisažus. Atvykus j Niujorką, tie jo pei-sažai darėsi dar labiau abstraktūs, nors niekados neprarado peisažinės tikrovės. Spalvine liepsna degančios kompozicijos dvelkė dramatiniu ekspresionizmu.
Pranas Lapė, grafikas, baigęs studijas Švedijoje ir daug metų gyvenęs Niujorke, pasuko į tapybą ir, apsigyvenęs Maine, jo gamtos įtakoje sukūrė abstraktaus ekspresionizmo stiliaus paveikslų. Henrikas Šalkauskas, studijavęs V. K. Jonyno meno mokykloje taip pat grafiką, išvyko į Australiją ir ten sukūrė abstraktaus ekspresionizmo stiliuje darbų, kurie atkreipė net muziejų ir meno kolektorių dėmesį.
Romas Viesulas, grafikas, baigęs Freiburgo meno mokyklą, atvykęs į Ameriką, taip pat susidomėjo abstrakčiuoju ekspresionizmu. Man teko matyti jo parodą Brooklyne 1974 metais. Dideli grafikos darbai su abstrakčiomis dinamiškai išreikštomis formomis ėjo serijomis. Kitoje salėje eksponuojamos išspaustos formos, sudarančios bareljefo įspūdį, buvo palydimos senovės liet. liaudies dainų. Viesulo kūriniai šiose dviejose salėse rodė jo ieškojimus ir bandymus išreikšti savo meną nuo praeities skirtingomis sąvokomis ir priemonėmis.
Pradedant abstrakčiu ekspresionizmu, avangardinės meno srovės mainėsi, vystėsi ir maištavo viena prieš kitą. Atsirado populiarus menas, Optinė iliuzija, Hard Edge, Happenings, Conceptual Art, Minimalizmas, tęsinys konstruktyvizmo ir 1.1. To laiko amerikiečiams rūpėjo kuo daugiausia atverti duris į naujus dar neužkariautus meno plotus.
ELENA URBAITYTĖ SKULPTŪRA (53" x 140")
Dažytas medis
Reikėtų dar šiek tiek sustoti ties Popular Art, arba Pop Art. Pop Art, arba naujasis realizmas, yra pirmasis avangardinis menas, kuris laikomas autentišku amerikietiškų menu, sukurtu jau Amerikos gimusių dailininkų. Amerikos liaudies menas, dada ir surrealizmas buvo jų protėviai.
Nežinau lietuvio, kuris būtų įsijungęs į šią meno srovę, bet ši meno išraiška darė įtakos mūsų galvosenai ir padėjo susidaryti pažiūras į dabartinę Amerikos civilizaciją, kuri veikė išeivių dailininkų kūrybą.
Amerikiečiai menininkai šiame stiliuje drąsiai rodo technologijos sukurtąjį komercinį Amerikos veidą — optimistišką, nekritišką, banalų ir vulgarų. Pop menininkai teigė, kad dabartinė mus supanti technologija tampa nelyginant mūsų antrąja gamta. Šitokie pareiškimai privertė mus permąstyti ir persvarstyti savo pasaulėžiūrą.
Mums, lietuviams, užaugus gamtoje ir staiga atsiradus tarp esfalto, dangoraižių, mašinų ir kitų moderniško gyvenimo apraiškų, teko pergalvoti Europoje sukurtas sąvokas apie žmogaus su gamta tiesioginį santykį. Buvo klausiama, kaip veikia žmogų nuolatinis kontaktas su technologija. Dailininkai keitė savo pažiūras, kaip išsireikšti šioje ypatingoje aplinkoje.
Sustosiu ties optinių iliuzijų meno srove, prasidėjusia 1960-ųjų metų pradžioje. 1965 metais Niujorke, Moderniojo meno muziejuje, įvyko apžvalginė Op Art paroda "Responsive Eye". Ši kūrybinė srovė buvo priešinga statinei harmonijai: ieškojo dinamizmo, besiremiančio optiniais efektais. Šio stiliaus šaknys išeina iš italų futuristinio laikotarpio ir prancūzų teoretikų. Kazimieras Zoromskis, daug metų išgyvenęs Niujorke, po ilgų kūrybinių ieškojimų, inspiruotas Op Art, sukūrė savitą vizualinę išraišką optinio meno stiliaus rėmuose. Jo grafiškai nutapytos linijos pereina vienos per kitą, suteikdamos dinamiškumo ir judėjimo įspūdį keliose dimensijose.
1960 metais pasirodė meno stilius, vadinamas Minimai art. Tie dailininkai maištavo prieš abstraktų ekspresionizmą. Jie skelbė, kad mene labiau reikalinga ieškoti universalios, o ne asmeninės tiesos. Skulptūra buvo industriniai gaminama, kad nesijaustų dailininko rankos. Pirmaujančią vietą mene turėjo forma ir jos suprastinimas. Minimalizmo stiliaus dailininkai kūrė monumentalių dimensijų kūrinius. Jie priešinosi tradicinei kompozicijai, grožiui, sentimentui ir asmeninei emocijai.
Po minimalizmo skėčiu tilpo daug menininkų su šiek tiek skirtingomis, savo esmėje panašiomis pasaulėžiūromis. Minimalizmas iki šios dienos daro įtakos daugeliui dailininkų, neišskiriant nė lietuvių.
Kazys Varnelis, atvykęs į Ameriką, jau buvo linkęs savo tapyboje akcentuoti formą. 1960 m. jis matė parodas "Primary Structures" ir "Responsive Eye" ir pajuto, kad šios parodos rodo kelius, kaip jam toliau žengti. Varnelis pasuko absktrakčia nekonvencine linkme. Jo kūrybinis planavimas reiškiasi pačiomis paprasčiausiomis formomis, atsieit linija ir geometriniais vienetais. Priešingai minimalizmui — jis niekados nenaudojo mechaninių priemonių.
1950-ųjų ir 1960-ųjų metų gale Niujorko menininkai bandė meno srovę, kuri vadinosi "Happenings", sudedami krūvon kelias meno formas, kaip vangardinį teatrą, šokį, muziką, poeziją, filmą ir 1.1. Ir tasai momentas, kuomet publika į improvizaciją sureaguodavo spontaniškai ir nelauktai, vadinosi "Happening". Šios formos šaknys kilo iš Europos spontaniškų kabareto spektaklių per Dada ir Anti-art periodą. "Happenings" mylėtojai kievienas kitaip stengėsi pavadinti savo meną. Jurgis Maciūnas, architektas, baigęs mokslus Niujorke, susidomėjo "Happenings' forma ir 1960 metais pradėjo eksperimentuoti, pavadindamas ją "Fluxus". Maciūnas atidarė AG galeriją Niujorke, Madison Ave., ir ten vystė tos rūšies meną. Galerijoje apsilankė avangardinės muzikos kompozitorius John Cage, kuris buvo vienas iš pirmųjų, supratęs tą svarbų "Happenings" momentą, kuomet spontaniškas publikos reagavimas į jai pateiktą improvizaciją iššaukdavo tą stiprų emocijų išsiliejimą. Galerija ilgai neišsilaikė. Užsidarė dėl lėšų. Vėliau Maciūnas tęsė šios formos meną ne tik patalpų ribose, bet taip pat ir lauko erdvėje. Pavyzdžiui, jis suorganizavo kelių eilių dviratininkus, kurie buvo sujungti horizontalių linijų balkiais. Tai sudarė lyg judančios platformos įspūdį, užpildžiusį gatvės dimensiją, sulaikant mašinų judėjimą. Publikos reakcija sukėlė "Happening".
Elena Gaputytė, šiuo metu gyvenanti Londone, meną studijavusi (skulptūrą) Freiburo meno mokykloje, dar skulptūros studijas tęsė Paryžiuje ir Londone. Gaputytė išvystė meno formą, giminingą minėtai srovei "Happenings". Ji sukūrė vidaus ir lauko poetinių skulptūrų — iliustracijų. Aplinka, kurioje tos iliustracijos vyksta, yra viso kūrinio integralinė dalis. Skulptūrinės formos yra sujungtos su garsu, žodžiu, ugnimi, ir per šiuos elementus dailininkė simboliškai išreiškia jai norimą idėją.
Elena Urbaitytė savo studijoje
1980 metais Niujorke meno pasaulis tapo kaleidoskopinis. Avagardiniai stiliai toliau vystėsi įvairiais naujais niuansais. Šiandien nėra vienos kurios nors dominuojančios meno išraiškos. Štai keletas jų krypčių:
Geometrinis menas sugrįžo su nauju vardu Neo-Geo .Tai yra geometrinės formų kompozicijos, surastos ne menininko abstraktaus galvojimo, bet paimtos iš kitų vizualinių šaltinių. Abstraktaus ekspresionizmo krypties tolimesnio išsivystymo menininkai tapo labai rafinuoti. Tos krypties geresni tapytojai perteikia savo vizualinę estetiką jautriai ir su dideliu pasitikėjimu. Kiti dailininkai jungia kelias koncepcijas viename darbo vienete, kartais naudodami įvairias medžiagas. Dar kiti bando atgaivinti tradicinę tapybos kryptį, pavadinę ją "romantiniu klasicizmu". Tai klasikinės figūros kompozicijos 20-tojo amžius perspektyvoje. Didelio formato tapyba ir skulptūra kuriama gana ilgą laiką ir toliau tęsiama. Modernioji architektūra nuolatos pateikia naują erdvę, kurią galima naudoti meno kūriniams. Didelės baltos sienos, be ornamentų ir suskaldymų, įgalina sutalpinti didelio formato tapybos darbus. Jie patys tampa nelyginant savotiška siena ir, norint užpildyti šią erdvę, dailininkui teko ieškoti naujų estetinių sprendimų.
Dail. Kęstutis Zapkus Niujorke tapo ant labai didelio formato drobės. Jo tapyba nėra langas, per kurį matai fizinį pasaulį. Ji susideda iš judėjimo ekspresyvių spalvinių pabraukimų, kurie tepami ant jau esančių linijinių geometrinių formų. Tai yra dviejų dimensijų tapyba, neturinti centro ir jungianti jausminį ir intelektualinį elementą. Per visą Zapkaus kūrybą prasimuša lyrizmas, taip būdingas lietuvio prigimčiai.
Įdomu dar tai, kad tobulesnis technologijos išsivystymas suteikia galimybių naujom meno formom, kaip kompiuterio, video, fiber optikos, holografijos, kurios šiuo momentu tarpsta.
Sunku suminėti visus dabartinius meno išsivystymus, bet galima bendrai pabrėžti, kad visų krypčių menininkai turi daug bendro — jie visi savo kūryboje ieško svarbiausio jiems elemento: unikalios, originalios vizualinės koncepcijos, per kurią jie išreiškia dabartinį pasaulį.
Norint būti pripažintu menininku Amerikoje, reikalinga priklausyti hierarchinei galerijų struktūrai, kuri yra privačių asmenų rankose. Galerijų savininkų svarbiausias tikslas — pasipelnyti. Žymiosios galerijos ieško originalių kūrinių, nes jie neša pelną. Galerijų direktoriai išpūstomis reklamomis parduoda meno kūrinius vis tiems patiems klientams bei kolekcionieriams. Vaikantis vien tik originalumo, galerijų sprendimai kartais tampa nepatikimi, bet Amerikos kolekcionieriai paprastai paiso prestižinių galerijų nuomonių, nes susidaryti savąją yra sunkus uždavinys, reikalaująs erudicijos ir meno istorijos pažinimo. Niujorke yra šimtai meno galerijų, kurių savininkai dažnai patys nežino, ko jie nori. Kad galėtų kūrinius parduoti, jie tai seka prestižinėmis galerijomis, tai bando prisitaikyti prie visuomenės skonio.
Tačiau yra kelių dailininkui į pripažinimą ir be galerijų. Tais atvejais jie ne tik kuria, bet lygiagrečiai ir daug laiko skiria savo kūrinių reklamai spaudoje. Taip pat sugeba organizuoti savo kūrinių pardavimą. Tie amerikiečiai dailininkai, kuriems pavyko išgarsėti, puikiai žino meno rinkos kelius arba susidaro rėmėjų su verslo talentais.
Lietuviams išeiviams dailininkams ilgai truko, kol suprato Amerikos verslo bei prekybos pasaulį, o kai suprato, vieni nieko bendro su juo nenorėjo turėti, kiti savo jėgomis bei išmanymu į jį veržėsi, nepaisydami sunkumų. Lietuvių išeivija savo dailininkams didelio supratimo nerodė ir paramos neteikė.
Iš kitos pusės, mums trūksta lietuvių meno vertintojų, kurie supažindintų visuomenę su moderniuoju menu. Trūksta iniciatorių parodoms rengti, nėra mecenatų. Retkarčiais skiriamos 1000 dol. premijos neapmoka nei dažų, nei drobės.
Baigiant norėtųsi pažymėti, kad išeivijos lietuviai dailininkai, nors įvairių kraštų kultūros veikiami ir kitokių sunkumų varginami, sukūrė ir tebekuria meną, kuris yra ir pasiliks visų lietuvių, o sykiu ir pasaulio daugiaveidės kultūros integraline dalimi.
Pabaltiečių dailininkų meno paroda Kultūros židinyje Niujorke 1982 m.
|
|
|
|