|
|
Poetas: Kristijono Donelaičio 200 metų mirties sukaktuvinis triptikas |
|
|
|
Parašė Kazys Bradūnas
|
1. DONELAITIS SUSITINKA SU KAIMYNU LIETUVNINKU Susitiko jiedu netikėtai Dvidešimto amžiaus pakrašty, Erdvei lenkdamies žvaigždėtai, Žemei, kaip nusilenkia aukšti, Savo kaulus jon pakloję, medžiai.
Stovi jie dabar abu bežadžiai: Kaip tikėt žolynais kruvinais? — Čiagi mūsų tėviškė, o skradžiai Rusais apkrėsta kaip amarais.
Kur lietuvininkai, tavo taip mylėti? Kurgi vokiečiai, kur šveisteriai, prancūzai? Juos tu žodžių botagu lupai. O, Mažoji Lietuva, palūžai — Dykumos, ubagija, kapai.
Į negyvo Pričkaus šaltą delną Įrašyta lemtis. Įpusėjom statų skausmo kalną, O jį baigia įkopti mirtis.
Kristijonai! Tu gi kunigas, poetas, tu žinai, Ar čia visa tik akimirka, ar amžinai? Ką daryt su giesme, su malda, Kai krivūlės neatneš gal niekada?
Reik atversti Lazdynėlių akmenį, Nusipraust Vištyčio ežere, Reik atlaužti šventą rašto sakinį Tartum duoną, nusidirbus vakare.
Laikas neguli lyg akmenėlis vietoj -- Ritas kaip saulelė per metus. Baikim ašarų ir vargo pietus Žegnone į keturis kraštus . Dėkim žodį tartum Dievo pirštą Prie širdies, prie atviros žaizdos — Lietuva dar ir dabar nemiršta, Keliasi ir žengia be lazdos.
Ar kiekvieną jos įmintą pėdą Lyg alsavimą krūtinėje jauti? . . ......................................... Ant saulelė teka ir nusėda Donelaičio rankose skaisti,
Į Tolminkiemį ateina ir sustoja Prieš bažnyčios praviras duris, Ir aukštai vėl bokšte suplasnoja Varpas kaip didžiulis vyturys. 2. DONELAIČIO PAMOKSLAS PER SUKAKTUVIŲ MIŠIĄ Tai susirinkote, brangieji, Į mano jubiliejaus mišią, Bet ne gimtadienio — mirties. Iš kokių tolumų atėję! Matau, jog esate nuplyšę, Suėsti laiko, to paties, Kurs ir mane graužte vis graužė Du šimtmečiu be atvangos — Kryžių lyg vėtrungę nulaužė, Kad nebandyčiau niekados Prieš vėją pūsti ir prieš laiką Neičiau su atversta knyga, Su ta, kuri mus gyvus laiko, Kurioj nemirštam niekada — Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą, Tai tiktai raidės remdamies atsikėlėm . . .
Bet argi man dabartės dera Pradėti šitaip Dievo žodį Nuo jūsų rūpesčių ir nuo savęs? — O kas gi, Viešpatie, nuves Ir tartum kūdikiui parodys Kas bloga ir kas gera? Kas jus ir kunigą — mane Bandys kaip gintarą ugnia?
O mano broliai, mano būrai, Pasimečiau ir pamiršau — Juk mes jau amžinybės jūroj, Kur viskas vyksta paprasčiau, Ir Dievo mislys jau ne bedugniai mums pasirodo, Kad mes kartais Jo veidan pasidrąsinę žiūrim.
O šiandien grįžom vėl į žemę. Bet argi grįžom? — Žemė juk mūsų pelenai, Įminti jon sopagais, vyžom Po akmeniu, po moliu, aklinai, Kur šiandienos ir amžinybės durys Privėrė man ir jums pirštus — Štai Šventraštis krauju pasruvęs, Nelaimės liejas per kraštus. O džiaugsmo tik ... ................................
Kalbėjo ir kalbėjo Donelaitis, Klausiau, klausiau, ką pasakys . . . Atėjo dvi Tolminkiemio mergaitės. Atsiklaupė, pakeldamos akis —
Ir saulė kyla, kyla, kyla, Švinta vitražų atspindys, Į pabaigto pamokslo tylą Įsiveržia dundėdama širdis.
3. DONELAITIS ATSISVEIKINA PO PAMALDŲ Jau po viskam, Jau gęsta žvakės, Ir Donelaitis atsisveikina paskutiniuosius, Jau po viskam ... Bet po velėna vėl subruzdo šaknys Aplinkui sprogsta pumpurai, Ir šlama šakos tartum rankraščiai, Pavirsdami didžiuliais "Metų" puslapiais.
Po pamaldų įjuos pareina Sunkiu, lėtu žingsniu Lauras ir Kasparas, Pavaro jaučius, Įsmeigia noragą, Jau kasdieniniais persirengus Gryta Vėl skubinas į sukastąjį daržą, Ir, kiek tik akys mato, Į darbus bėga žmonės, Jų pėdos driekiasi per baltą knygos popierių, Kuris nuo saulės gelsta Lyg plotai nokstančių laukų . . .
O ten šventoriuje Dar vienplaukis klebonas Mus laimina ir atsisveikina — Pamokim jam žemėtom rankom . . . ..............................................
Ak, Donelaiti, Grįžki dabar bažnyčion, Atgulk į ąžuolinį karstą, Ilsėkis ir sapnuok Tolminkiemio ir Lietuvos Velykas: Subėgę būrai nurita nuo kapo akmenį — Prisikeliančioj o veidas tau pažįstamas! Toks panašus į užmuštąjį Pričkų. Toks panašus į mus . . .
|
|
|
|