|
|
Parašė Faustas Kirša
|
LAISVĖS PRARADIMAS
Valio, dalgele, dobiluos,
Žiedai ant pradalgėlių!
Žvaigždelės vakarą myluos
Laukų aidus ir darbo gėlą.
Pakils ugnelė ant smilties,
Dalgelė išpustyta!
Kertu barelį iš peties
Sidabro ašarom barstytą!
Atslenka audros iš rytų,
Barus nuvėtys vėjai. ..
Nors marios plėšytų krantus,
Dalgelę rankai patikėjau. ..
Ant vieškelio takų paliko mano lyra,
Kaip gervė po audros, apipulta vampyrų,
Išniekinta, plakta ir gėdai palikta:
Ir stygos išplėštos, ir perskelta kakta!
Kaip vergas be širdies ilgai nešiojau gėdą,
Kad dainos be aidų ir psalmai nebegieda!
Nors vieškelių dar daug, retežių jau gana:
Ateik manon pirkion svajonė ir daina!
O, srovės kruvinos, kraujais aptekus žeme,
Išgarbintą tave keiksmai ir raudos semia .,
Ir tavo himnas — juodai būčiai aimana.
O lyra vieniša, kaip žemė sopulinga!
Ne meilės paslapčiai, — žiedai ant kapo sninga
Su verkiančiais varpais, su žodžiais nemariais:
Kas iš tautos gelmių, ir mirs tas su kariais!
Kas krikštytas sūnum, to krikšto vardas dega —
Joks priešas ant kaktos jam išdaviko rago
Nenupaišys . . . Tokia iš tėvo paslaptis, —
Jaunuolio garbanas tėvų dvasia sklaistys!. . .
Ir kas yra malda? Ir kas yra tas žodis?
Prieš žemę prarastą,— ką šauks šarvuotos odės?
Kam tyruos dar tuščiai pašūkaus išmintis?
Ak, kaip dažnai per Nemuną laivelis plaukė:
Vieni lydėjo jį, kiti jo grįžtant laukė;
Balandžiai virš galvų virpenosi ratu,
Ir medžiai su mergom lingavo nuo krantų;
Ir saulė ant irklų su peteliškėm žaidė,
Ir brukęs po dugnu smalsi banga dviveidė;
Bet statmenu vairu tvirta, laisva ranka
Praskyrė vandenį į dvi srovių šakas.
Nekyla Nemunas, nors skaldo jį kasdieną
Ir svetimi laivai ir pūvančios skerdienos:
Jis slepia amžinas dainas ir pasakas . ..
Iš Vilniaus Joninių vainikai, kaip rožančiai,
Atsisupa lig Kauno žydinčiais pakrančiais.
Miesteliai, sodžiai, gryčios darbu ir daina
Alsavo amžiams kaip šaltinio puriena.
Artojai ir tėvai žvelgimais erdves raižė
Ir duonos trupiniui klojimuos varpas aižė.
Nery ir Nemune skersai ir išilgai
Jaunimas krykštavo ir maudėsi žirgai. . .
Širdie, nubusk! Širdie, pajusk! Dangus paraudo!
Šilkiniai debesiai šiaurės pamėnuos maudos!
Ir kelias debesynuos šmėkliški veidai!
Po Lietuvą žiema, — giedojo dainius didis.
Nors saulės buvo daug, javuos gulėjo brydės,
Žirgai kaip rentiniai, ir vaišino bet ką,
Skanėstus papuošė ir duona ir druska.
Bet volungė laisva nelinksmino, kai suokė,
Ir laisvas gomurys nekėlė laisvo juoko.
Ne žodžiai šūkavo, pasakė daug tyla,
Ir plaukė ašarom pavasario sula.
Tai caras vergė žmones, bandymų gadynė,—
Lietuviškas mintis satrapas kojom mynė;
Ir Lietuva vargais rasojo kaip uola.
Giedrėjo prarajos, kalnai rūstybės švito,
Sudegintos krauju nuo rankų grandys krito.
Ir laisvė plaukė per marias ir per šilus,
Ir purtė džiaugsmas mus kaip žirgas brizgilus.
Išlaisvintas akis nužėrė lobių žemė —
Sava ranka ir nuodėmes ir auksą sėmėm,
Savam akiraty brangi ir dargana,
Ir grūdo kiautas rankoj — džiaugsmui atmaina...
Ak, kaip trumpai, kaip žvaigždės krintančios liepsnelė,
Sušvitus laisvė niaukęs ašarom ant kelio . . .
Vėl atgimė plasnoti ilgesio daina . . .
Antra Respublika žiedais smiltis nudaigstė —
Pražydo Lietuva ir ašarom ir aikštėm.
Javų ir gėlynų per amžius mums gana,
O ašarų našta — valdovų dovana.
Daug amžių vėtrų marios supė mūsų kraštą;
Po žydinčios tylos nauji verpetų grąžtai
Kiekvieną širdį, sąmonę ir net sapnus
Paženklino mirtim per ašarų klanus.
Antra Respublika — tai ne sapnų gražybė,
Tai šiurpo eisena beprotnamio menkybių,
Tai Kaino giminė atsirišė sparnus . . .
Būk sveikas, vėl sapnuos karalių mielas krašte,
Tave nakties vagiai užplūdo keist ir teršti,
Užplūdo juodos nagos, žvairūs paakiai,
Nors tu tiesa kaišeis ir kruvinai verkei,
Užplūdo amžių gėdai, pragarui ir kerštui,
Užplūdo su naganais, grandimis ir varžtais,
Užplūdo amžių bokštus žerti pelenais,
Užplūdo artojėlį smūgiais kruvinais . .,
Užplūdo klaidžios mintys, pažadai, suktybės,
Nužmoginta tiesa ir išpūstos didybės,
Ir širdis užvertė tamsos rūkų kalnais . ..
Angiai sušliūrino tėvynę mano gražią
Ir suvertė kapan kiekvieną seną ežią:
Ir sodas — nebe sodas, rožė — ne gėlė,
Net niaukėsi kapuos saugi tėvų vėlė!
Išvydę po laukus klajojančiąją erkę,
Šermukšniai ir žilvičiai vieškeliuose verkė.
Lietuviška širdis jautresnė už lapus
Nelinko svetimiems, kur vėjas ją papūs.
Ir atnašas, ir sąnašas kaip žemės nuodus
Gyvybei sėmė smegenys ir valgių puodai,
O rytdiena dainavo kančią ir kapus .. .
Mačiau tuos ežerus, kur žuvys saulėj žaidė;
Krantus, kaip veidrodin, šviesion gelmėn nuleidę,
Jie tvino ramumu ir paguoda darbuos...
Bet kilo panieka ir priešas drumstė juos, —
Ir šypsena jauna ant išsvajoto kranto
Su kruvinais randais partizanu parkrenta. ..
Be iškilmių vestuvėms, be maldų kapams
Jaunystė tavo! Tik didi auka laikams .. .
Gyvenimas vienos dienos skaistus žibintas,—
Tai varpas skamba dar, bedugnėn nuskandintas!
Tik drėgno grumsto graužas žėri palaikams . ..
Klaikus birželis mums, nors žiedo pats skaistumas!
Visi lizdai pilni, o koks gurklių sotumas!
Ir lobiuose kiekvienai garbanai vertė,
Ir dvelkė dilgėle puvėklinė kertė!
Godžiai išėjo žmonės vaisių pasitikti,
Palikę gruodo dienai erzelius ir pyktį.
Dubuo pakvipo žiedu ir vitaminu,—
Taip smulkūs akiai rodės metraščiai kainų!...
Jėga ir raumenys! Dvasia ir amžinybė!
Gyvenimas ir grožis! Meilė ir brolybė!...
Tiek daug, tiek daug keliuos gajumo skiemenų!
Nutįso slibinas: ugnis, šarvai ir badas,
Ir pagieža ir žodžių svetimų kaskados;
Išalkę kraujo kilo vėliavų ženklai
Ir keršto baimę sėjo šmėkliškai aklai;
Keno akla širdis, aklos malonės guolis,
Ant brolio ašarų kaip žvėrys raustis puolė;
Didžiai grožėjosi su ginklais prieš minias,
Pažeidę garbę, pažadus ir krūtines . . .
Visi stiebai iškėlė kruvinas marškones,
Bet trūko išminties, žmogaus ir skonio . ..
Melagiai skelbė pekliškai kreivas žinias!
Birželis nesaugiai skambėjo ir žydėjo . . .
Vėl dulkes užnešė ant javo ir pjovėjo!. . .
Jau urzgia motorai, — tai dvyliktą nakties
Vėl hunų padermė skubiai kaimus užlies. ..
"Vagiai namuos!" pašokęs šaukė senas tėvas.
Pašonės ūkavo. Dauboj kvepėjo jievos.
Diena be rytdienos . . . Kaip pakirsti stuobriai
Sustojo vyrai, moterys, vaikai, — būriai!. . .
Išskrido širdys . . . "Sibiran!" kaip trenksmas trenkė
Ties praraja, tarp žodžių skambančių nešvankiai
Ir rūmuos pašvęstuos ir kvepiančiam ore . . .
Languos tik šmėklos raivėsi: šautuvai, pikės . . .
Šuo pravirko. Šaukė žąsys ir avikės.
Jau motina pakibo tėvui ant pečių,
Stati vaikai ant lovų klykė paryžiui,
Jaunimas kėlė ugnį raumenų sveikatai . . .
Visų viena mintis . . . "Nejau mus skersti keta?
Medžioklė pradėta: už sprando ir plaukų
Į motorų plokštes juos metė nuo takų . . .
Kai kas dar meldė Dievą, kitas kryžių daigstė,
Bet valdė ašaras naganas ir pagaikštis!
Koks džiaugsmas aziatui! Hunui neklaiku!. . .
Užgriuvo šiurpios mintys ant pečių darbingų!
Po ratais verkė žemė maršą gedulingą.
Tėvų laukai nukaito varpų kupini,
Kur žagrės lankstėsi ant kalno ir slėny . . .
Tėvai su plaštakais kančioj akis užspaudė,
Žvalaus jaunimo priesaikom krūtinės graudė:
"Mes neištirpsime kaip vandeny druska:
Ant priešo mirštančio iškils teisės rankas!"
Ir paukštis žino, kur ir kaip jis lizdą kraustys,
Bet tu, žmogau, žinai: tave prakeiks ir kaustys!
Ir veltui tavo šauksmas: "Viešpatie, už ką?"
Pravirko Vilniaus rūmai, Kaunas ašarojo,
Laisva Tėvynės žemė slydp iš po kojų.
Kur Palanga — Merkinė, Plungė — Zarasai, —
Aidėjo aimanos per Lietuvą skersai.
Pilių ir kryžių žemė kruvinai tuštėjo, —
Birželio mėnesį šiauriniai dūko vėjai . . .
Žalių laukų vainikuos galvos akmenų
Tuščiai vis laukė dar pavasario dienų . . .
Mirties bangų plasta lyg maro metų skraistė
Ir giminės ir žemės dovanas išsklaistė,
Ir spaudė valandos nežinomų dienų . . .
Parpuolė žmonės keliais prie baltų altorių:
Ne duonai jų malda, ne nuodėmes jie korė, —
Jie meldė laisvės oro — visatos žiedų,
Kaip varpos bąlančios brandinamų grūdų.
Aistrų pasotinti, naganais skaldė aikštes,
Už nugarų žvaliai žmonių skerdikai švaistės . . .
Kodėl vergų pirkliams sava galva brangi?:
Kuriems tikslams, žmogau, mirties klaidas regi?
Sprendimo be teisės žvarbus žengimas girdis:
Tėvynė parblokšta, sūnų pakirdo širdys,
Net saulės spinduliai lyg stūgautų drauge!.. .
"Sudiev žali laukai!... Sudiev bažnyčių bokštai!
Vandens!. . . Vandens nors gurkšnį! Alkstame ir trokštam!"
Taip šaukėsi seneliai, jauniai ir vaikai
Vagonuos užkaituos ir sugrūsti plikai.
Kaip šlykštūs priešų snukiai ir trikampės šnervės.
O koks platus dangus ir sveikinančios gervės!
Tenai, už miško spindi laisvė ir garsai,
Net mielą angį glaudžia švelnūs pataisai!. . .
Pabėgiai žviegia peiliais, o vagonai dunda.
Kaip ratai velkami širdy alsuoja skundai . . .
Tik tu, kančių pirkly, sau patalą taisai!
Ėjau per kalnus, per dirvas, pro Dievo kančią:
Kalnai stebėjosi, šilai rymojo menčiais,
Medinis veidas, gniauždamas sausas rankas
Prašneko: "Toliai jums! Mane čionai pakas!"
Bet amžina ugnis sušvito debesynuos
Nelaužoma, nevergiama kaip oras grynas;
Nesusprogdinama jėga ant želmenų
Paliko amžiams šviest, kaip atgarsiai dainų ...
Budėjimo iš amžių nepakerta plienas,
Nors širdys sutrupa kaip rudenio rugienos —
Nuo karščių, vėtrų, liūčių, gruodo, darganų . . .
Kaip uždanga nuslinko mylimos vietovės:
Šileliai, girios, upės, liepos ir alkovės.
Tušti namai laukuos šeimynos nesulauks,
Tiktai šunytis ilgus vakarus dar kauks . . .
Prie lango sodrios gėlės: kvapnios, garbanuotos —
Sapnuos Kazachstane žaliuos kaip vakar puotoj.
Jei liko kas, neklaus, kur brolis, kur sesuo —
Baiminga nežinia kovoja ir su juo . . .
Per dvidešimto amžiaus penktąją dešimtę
Tauta prarado laisvę ir vergovę kentė,
O ant sūnų pečhį — šėtoniškas akmuo . . .
Paliko Nemunas, Šventosios upės slėnys,
Ir miestai ir ženklai su proseniais ir ainiais.
Antra Respublika — tau pasas: Sibirai. . .
O lobius renka sau kraujaplūdžių vorai . . .
Priremk rankas, brolau, prie svetimos palangės,
Kovodamas su gyviais, padarais ir angiais;
Viena laki mintis dar laisvės dovanos,
Nors tavo sunkų žingsnį lig mirties burnos . . .
Ir pranašų ženklai paliko garso svoriais,
Ir vagos susiglaudžia varpoms apsikorę,
Ir tavo pelenų vaikai nesužinos . . .
Lietuvi, riterių, vadų, valdovų aini,
Artojų pasakoj ir nemirtingų dainių,
Nenoriu pasakyt, kas būtų tau skaudu,
Kad ir tavy yra menkų žmogaus pradų.
Mes ne dievai. Bet amžių vėtymai ir kančios
Už krotų dėl minties ir geležiniai pančiai
Dėl meilės praeičiai ir vilčiai ateitin, —
Mus krikštija kovos tiesa petys petin!. . .
Ne vienas mūsų laivas dužo ir paskendo,
Ne vienas kraujo žygis — spindinti legenda,
Kas amžius šviečia kartoms, neriasi mirtin!. . .
Širdie, užverk akis prie sąžinės gėlyno:
Čia pasaka lapus grožėtis prirakino.
Kvepenam dovanom iš veido ir širdies,
Bet gyvai ašarai nuometą kas paties!
Kaip skaldūs akmenys sudūžta tyruos žodžiai —
Tik plaukus viešpačiams be prasmės mirksnį skrodžia?
Tik skundas nerimu palaksto paakiais, —
Ir vėl pirkliai ant aukso sąžines pakeis.
Bet smūgiai girdimi į širdis ir į sienas —
Juk narvuose ne tik balandžiai, — ir hijenos:
Juk amžiai keitė kalnus, jie ir veidus keis!
|
|
|
|