|
|
1.
"Metas taikintis, jungtis, giliau ir toliau, nei tik su šia diena galvoti! Nejau tokia didžiule tautos nelaime nepagimdys naujos politinės etikos, gilesnių dvasinių idėjų, naujų formų, planų ir akiračių, su kuriais būtų pasitiktas naujas ir skirtingas gyvenimas?" Šiais neabejotinai nuoširdžiais žodžiais Br. Raila "Nemuno" žurnale (1951, 5 nr.) rūpinosi keliu iš dabarties negerovių j viltingesnę ateitį. Bet "taikintis, jungtis" jis kvietė ne visus mus, o tik tuos, kuriems jis pripažino "liberalo" vardą. Nesiimdamas pozityviai liberalizmo aptarti (nors ir pabrėždamas "labai įvairų aiškinimą"), jis liberalizmą tapatino su antiklerikalizmu. Iš vienos pusės Br. Raila pripažino, kad, jo žodžiais, klerikalinis "vitaminas" yra "reikalingas mūsų tautinio potencialo elementas" ir "susidedamasis lietuvių tautos kūno ir dvasios tarpsnis". Bet iš antros pusės Br. Raila rado, kad dabartinis "klerikalizmas" yra "be galo netolerantingas" ir "kvepiąs visais totali stinės ir diktatūrinės nuotaikos požymiais". Tokie sunkūs kaltinimai, sviedžiami tokia lengva širdimi, nevisai derinosi su ankstesniu kvietimu "taikintis" ir su toliau užgirtu prez. K. Griniaus kvietimu "paskelbkime vieni kitiems amnestiją", paties Br. Railos teisingai pripažintu "gal giliausiu ir politiškai etiškiausiu tikro valstybininko šūkiu". Palikus nuošaliai klausimą, ar mūsų "klerikalizmas" yra jau toks "be galo netolerantingas" ir ar mūsų liberalizmas visur, priešingai, yra "be galo tolerantingas", iš to straipsnio man kilo du klausimai.
Pirmasai klausimas: ar liberalizmo esmė nėra pagrindingai iškreipiama, kada jis visų pirma aptariamas tik antiklerikalizmu, tik neigiama pozicija? Argi iš tiesų pakanka antiklerikalizmo jaustis liberalu? Ar pačiame klerikalizmo keiksmažodyie (Br. Raila tikrai gerai jaučia lietuvių kalbą, kad nežinotų, jog šis žodis vartojamas plūstamąja prasme) beslypinti panieka ir neapykantos liepsnelė nėra tiesiog priešinga liberalizmo reikalaujamai tolerancijai net ir priešo atžvilgiu? Tiek to būtų su "klerikalizmu", iei šis žodis būtų vartojamas aiškiai apibrėžta ir objektyvia jo prasme, turint mintyje neteisėtą klero siekimą naudoti savo dvasini autoritetą jam nepriklausančiais klausimais. Bet Br. R^ila klerikalizmo žodžiu mintyje turi v'sus katalikus. Tuo būdu faktiškai liberalizmui jis teikia antikatalikiškumo apskritai prasmę. Bet ar tai nėra liberalizmo sutapatinimas su laicizmu? Vartojamas liberalizmo žodis, bet faktiškai manomas laicizmas. Tai betgi nėra tapačios sąvokos. Iš vienos pusės, liberalizmas yra platesnė sąvoka už laicizmą: yra liberaluose laicistų, bet ne kiekvienas liberalas yra jau laicistas. Principiškai liberalizmas nereiškia priešybės nei katalikybei, nei religijai apskritai. Tuo tarpu laicizmas yra jau ateizmo visuomeninio reiškimosi forma. Iš antros pusės, ne kiekvienas laicizmas yra jau liberalus. Kaip istorija liudija klerikalinio fanatizmo pavyzdžiu, taip ji pilna ir laicistinio fanatizmo pavyzdžių. Yra laicizmo, kuris faktiškai tėra laisvamaninis "klerikalizmas" (sektantinis fanatizmas).
Sutapatinęs liberalizmą su laicizmu. Br. Raila atitinkamai formulavo ir praktinį liberalų santarvės pasiūlymą. Telkdsmas liberalus prieš klerikalus, Br. Raila iš karto ir globališ-kai rado klerikalizmą (faktiškai katalikus apskritai) pas mus "kvepiantį visais totalistinės ir diktatūrinės nuotaikos požymiais". Jam nežinoma, kad mūsuose katalikai politiniame gyvenime reiškėsi demokratinėmis partijomis, atstovaudami krikščioniškąją demokratiją. Nėra ko c'aug stebėtis šiuo "nežinojimu": politikoje nuo seno kultivuojamas menas užmiršti tai, kas liudytų prieš įteiginėjamą tezę. Daug nuostabiau tai, kaip nekaltai ir atlaidžiai liberalų eilėsna Br. Raila įrikiuoja ir tuos, kurie skelbė liberalizmą Lietuvoje "sukompromituotą", o parlamentinę sistemą apskritai kaltino "demagogija" (turiu prieš akis prez. A. Smetonos kalbą visuotiniame tautininkų suvažiavime 1933. XII. 15). Liberalizmas nėra tapatus su laicizmu, bet esmiškai susijęs su demokratija. Gindami savąją liberalizmo sampratą, laicistiniai liberalai gali ginčyti liberalizmo ir laicizmo išskyrimą, nes jie asmeniškai tuodu dalyku jungia į vieną. Bet joks liberalas nekels klausimo, kad kas yra svetimas demokratinei minčiai, tas yra svetimas ir liberalizmo dvasiai. Kas gi beliktų iš liberalizmo, paneigus demokratiją, nuosakiai plaukiančią iš jo esmės?!
Konstatuoju tai ne tam, kad šviesčiau nepasitikėjimą nuoširdumu tų, kuriems akis pravėrė diktatūrų žlugtis II pasaulinio karo pasėkoje. Nelaikau lemtu dalyku globališkai vadinti vadistais visus tautininkus, nes žymi jų daMs visai nuoširdžiai atsivertė į demokratiją (ypačiai tie, kurie susibūrė į Rezistencinę Santarvę). Ir pati Br. Railą laikau vienu iš nuoširdžiausių demokratinių konvertitų (ar, jo žodžiu tariant, neofitų). Bet kaip tik todėl ir stebiuosi, kokiu būdu jis labiau liberalizmą sieja su antiklerikalizmu, negu su demokratiškumu apskritai. Lyg antiklerikalinė aistra būtų pati demokratijos esmė! Kodėl daugelio tautininkų atsisakymas diktatūrinių nusiteikimų turi būti imamas jų atsivertimu į antiklerikalinį "liberalizmą". Žinome gi, kad tautininkuose buvo ir yra įvairių pasaulėžiūrų žmonių.
Dalykams pridengti (apskritai betgi Br. Raila yra iš tų žmonių, kurie turi drąsos dalykus atvirai imti) Br. Raila kalba apie tautininkus, kūrusius autoritetinę santvarką, pakeičia šneka apie "nacionalizmą". Pasiekiamas šiuo būdu labai įdomus efektas: užuot bedugnės tarp diktatūrines ir demokratinės dvasios atsiskleidžia idiliška mūsų liberalizmo ir mūsų nacionalizmo giminystė. "Tai, kas tik vėliau buvo pavadinta tautininkais, yra tas pats kudirkinis liberalizmas", mano Br. Raila. Jo nuomone, tautininkų aršiausi vadai buvo liberalai ir "jie tik sustiprino tautinio, nacionalinio prado pabrėžimą mūsų liberalizme, kas jam nebuvo kenksminga, greičiau naudinga, jei nesakyti būtina". Dievaži, kaip elegantiškai peršokta per demokratijos ir diktatūros bedugnę! Kaip nekaltai trumpų nepriklausomybės metų užtemdymas diktatūrine priespauda (tegu ir netokia grubia, kaip kitur) liberalo Br. Railos rastas "greičiau naudingu, jei nesakyti būtinu" nacionalinio crado pabrėžimu mūsų liberalizme! Lyg V. Kudirka nebūtų pats pakankamai pabrėžęs tautinį pradą! Lyg jo nebūtų pakankamai pabrėžę ir tie patys "klerikalai"! Lyg demokratija nepakankamai pabrėžtų tautiškumą! Lyg jam pabrėžti būtų reikėję įvesti diktatūrini režimą! Žinoma, to dabar nemano Br. Raila. Bet čia buvo kitas reikalas. Jei vadintumei dalykus tikrais vardais — demokratija ir diktatūra, negalėtumei to paties po šiais vardais rasti. Bet kada tai pakeiti liberalizmo ir nacionalizmo žodžiais, galima pradėti jieškoti giminystės. Iš tiesų, tautiškumas nėra svetimas liberalizmui.
Ak, tačiau, tos visos giminystės! Prisimena man šioje vietoje diskusijos, sukeltos V. Ramono "Kryžių". Vieni džiaugėsi, autoriui "įrodžius", kad liberalizmas yra bolševizmo tėvas. Antri atsikirto "įrodymu", kad ir katalikybė yra toks pat totalistinis, sąjūdis, kaip ir bolševizmas. Nebeliko mūsų tarpe niekam teisės į demokratiją! Laikiausi nuošaliai nuo šių diskusijų, nes laikiau beprasmišku dalyku meniškai vertingos knygos pasirodymą paversti suveltomis politir nėmis pjovynėmis. Naudojuosi betgi šia proga pasisakyti, kad, mano nuomone, abu "įrodymai" buvo tos pačios vertės, lygiai vieni kitus įžei-džiantieji, lygiai be pagrindo. Reikia didelės neapykantos katalikybei rasti ją esant tokiu pat totalizmu, kokiu yra bolševizmas. Bet lygiai reikia nepateisinamo poleminio įniršio liberalizmui apkaltinti bolševizmo tėvyste. Su tikru pagrindu dėl šio apkaltinimo įsižeidė visi, kurie save liberalais laikė. Kaip būtų absurdiška jieškoti istorinio sąryšio nuo Asyžiaus Šventojo į inkviziciją, taip lygiai absurdiška bolševizmo iškilimą istoriškai grįsti liberalizmu. Jei neklystu, regis, ir Br. Raila buvo tarp tų, kurie viešai (ir pagrįstai) kėlė balsą prieš tokią demagoginę istorijos interpretaciją (post hoc, ergo propter hoc — vėliau, taigi dėl to).
Eet ar galutinėje sąskaitoje ne tokios pat rūšies yra ir paties Br. Railos vedama giminyste (ar tėvystė) tarp demokratiją ginančio liberalizmo ir diktatūrą vykdžiusio mūsų nacionalizmo? Į panašias kalbas, diktatūrinį nacionalizmą (nacionalsocizmą ar rasizmą) tapatinusias su liberalizmu, H. Blazas gražiai atsakė, kad čia yra "tas pat, kaip tvirtinti, kad pamišimas kilo iš proto arba, kad protingumas yra pamišimas" ("Varpas", 1953, 1 nr.). Man regis, kad šis H. Blazo atsakymas įvertina ir Br. Railos aptiktą "giminystę", kad "tai, kas tik vėliau buvo pavadinta tautininkais, yra tas pats kudirkinis liberalizmas".
2.
Neatsitiktinai po penkių metų prisimenu Br. Railos straipsnį (gerai žinau rizikuojąs asmeninę polemiką, kurioje Br. Raila nevisada išlieka liberalus, nes apskritai bet kokia rūstybė mažai paiso liberalizmo). Per šiuos metus mūsų spaudoje vyko daug "kovų" liberalizmo klausimu. Kun. St. Ylos straipsniu "Lietuviškasis liberalizmas nacionalizmo ženkle" ši "kova" rado atgarsio ir mūsų žurnale. Esu iš tų, kuriuos minimasai straipsnis nustebino. Klausiau pats savęs, iš kur autorius susikūrė tokį "liberalizmą". Atsakymui nepakako, kad daugelį savo cituojamųjų autorių kun. St. Yla subjektyviai interpretavo, rasdamas juos teigus, ko iš šalies nesimatė buvus teigta. Radau atsakymą, kai susijieškojau anksčiau analizuotą Br. Railos straipsni. Nors ir paradoksiškai skamba, susidariau Įspūdžio, kad kun. St. Yla savąją liberalizmo sampratą greičiausiai bus susidaręs iš Br. Railos pagrindinių tezių. Užuot leidęsis į autentiškus liberalinės minties šaltinius, kun. St. Yla atrodo patikėjęs, kad Br. Railos sugestionuotoji liberalizmo interpretacija yrą pakankamai reprezentatyvi liberalizmui apskritai.
ROMAS VIESULAS
MERGAITĖS SU PAUKŠČIAIS
Iš tiesų, Br. Raila, pagalvojęs ar nepagalvojęs, liberalizmą pavadina "pilna pasaulėžiūra". Kadangi taip iš tiesų nėra (liberalizmas implikuoja ne "pilną pasaulėžiūrą", o tik pasaulėžiūrinę laisvę), kun. St. Yla randa liberalizmą formaliai tuščią ir imasi ginti "turinį" nuo formos beidėjiškumo. Antra, Br. Raila liberal zmą praktiškai visų pirma ryškina neigiama pozicija, nusistatymu prieš klerikalizmą. Pro šį Br. Railos nusistatymą ir kun. St. Yla užmiršta, kad iš tiesų liberalizmas kreipiasi prieš prievartą (iš kur ji ateitų — iš klerikalų ar laicistų) ne iš noro visa neigti, o iš noro teigti laisvę, ir imasi liberalizmą kaltinti "tikėjimu griaunamąja laisve". Trečia, Br. Raila liberalizmą tapatina ne tik su antiklerikalizmu, bet ir su antikatalikišku nusistatymu (jei ne su antikrikščioniškumu apskritai), nes faktiškai klerikalais jis turi mintyje visus katalikus. Pilnai patikėjęs asmeninę Br. Railos interpretaciją esant pačia liberalizmo tiesa, kun. St. Yla ir mato liberalizme "bereliginę prarają", nors ir pats Br. Raila, nežiūrint viso, įsakmiai primena liberalizmą tarp visų laisvių ginant ir religinę laisvę. Pagaliau, kun. St. Yla visai be kritikos pasisavina iš Br. Railos liberalizmo ir nacionalizmo giminystę: "lietuviškasis nacionalizmas faktiškai išaugo iš tų pačių liberalinių šaknų" ("Aidai", 1955, 7 nr., 254 psl.). Bet ar iš tiesų taip buvo, tenka suabejoti: pavyzdžiui, iš tautininkų jaunimo sąjungos "Jaunosios Lietuvos" keturių garbės narių trys buvo kunigai — Tumas, Tamošaitis ir Mironas (ketvirtasis narys Vydūnas buvo taip pat religinis mąstytojas), o sąjungos himnui žodžius parašė prel. J. Mačiulis-Maironis. Taigi, tautininkų istorinės kilmės klausimas painesnis, negu atrodo Br. Railai ir kun. St. Ylai. Be abejo, kun. St. Yla minėtų savo konfratrų nelaikys liberalais, nes jis liberalizmą tapatina su bereli-giškumu. Antra vertus, greičiausiai ir Br. Raila šių kunigų nekaltins buvus "be galo netoleran-tingais klerikalais". Pagarba šiems vardams. Bet ar jie nesumaišo "kortų", kunigams patenkant į "bereliginę prarają" (kun. St. Ylos žvilgiu), ir drauge atsirandant "liberalų" tiesiog pačiame klere (Br. Railos žvilgiu)?
Kun. St. Yla priima liberalizmą esant tuo, kuo jis yra Br. Railai, nekeldamas klausimo, kurios šio pažiūros išreiškia liberalizmą ir kurios atspindi tik jo asmeninius laisvamaninius nusiteikimus. Šia prasme, formaliai imant, abu vienodai supranta liberalizmą, nors, žinoma, nevienodai jį vertina. Br. Railai liberalizmas yra "daugiau ne tik pasaulėžiūra ir politika", pats žmogiškosios būties raison d'ėtre, tautos ir žmogaus laisvės simbolis, kuriam gresia tik "be galo netolerantingas" klerikalizmas. Priešingai, kun. St. Yla randa liberalizmą esant "atsietą nuo vertybių", skelbiant "proto, logikos, idėjų ir pasaulėžiūros baimę", nepripažįstant "prigimtinės moralės".
Turiu prisipažinti, kad toks dialogas tarp "klerikalizmui" kovą skelbiančio liberalizmo ir tokios liberalizmo kritikos, kokią pateikė kun. St. Yla, paliko nejaukų įspūdį. Jei neitų klausimas apie tokį rimtą reikalą, būtų galima juokauti: nebežinai žmogus tiesiog kur pasidėti, pastatytas prieš alternatyvą — arba "totalistinėmis ir diktatūrinėmis nuotaikomis" kvepiąs klerikalizmas, arba tiesos ir proto, vertybių ir doros nepaisąs liberalizmas (abu oponentai sutaria, kad šie du keliai yra pagrindiniai mūsų pasirinkimui). Argi iš tiesų katalikybė ar krikščionybė apskritai yra jau tokia laisvės priešininkė ir tokia "be galo netolerantingo" klerikalizmo skelbėja? Argi iš tiesų liberalizmas yra jau toks viso protingo ir doro neigėjas, nepaisąs "ką ir kaip žmogus galvotų — protingai ar paikai, ir ką bei kaip jis veiktų — tinkamai ar netinkamai" ("Aidai", 1955, nr. 7, 256 psl.)?
Man regisi, kad tokios rūšies dialogas neišvengiamai turėjo likti ir bergždžias. Nors ir daug prirašyta liberalizmo klausimu, nieko nelaimėta giliau suprasti laisvės ir tolerancijos idėjoms. Vietoj dalykų išaiškinimo, prieita prie dar didesnio sąvokų suvėlimo: iš abiejų pusių liberalizmas painiotas su laisvamanybe ar su liicizmu apskritai, bet nė iš vienos pusės nekreiptas dėmesys į liberalizmo esmę, slypinčią laisvės ir tiesos santykio klausime. Tiesa, liberalizmo klausimas mūsų spaudoje kilo ne iš teorinio domesio, o iš praktinių motyvų (Br. Railai rūpėjo "antiklerikalinių" jėgų sutelkimas į liberalų santarvę, o kun. St. Ylai — iškėlimas daug ko destruktyvaus veikloje, dengiamoje liberalizmo vardu). Bet ir tada, kai klausimai keliami praktinėje plotmėje, privalu neužmiršti bent pagrindines sąvokas aiškiai apibrėžti ir jomis disciplinuotai operuoti. Antraip, vietoje minties dialogo išsivysto daugiau ar mažiau aistringas tarpusavio niekinimasis, padarąs visas kalbas ne tik bergždžiomis, bet ir žalingomis. Ar Br. Raila nebūtų galėjęs rūpintis "liberalų" santarve be piktų kaltinimų "klerikalizmui"? Ar tam tikrų lietuviškojo gyvenimo neigiamybių iškėlimui nebūtų buvęs kun. St. Ylai sėkmingesnis kelias tiesus dėl jų pasisakymas, negu toki globaliniai kaltinimai, kurie neteisingai vienan katilan sukišo kaltuosius su nieko nedėtaisiais (ir ta prasme, kad neskyrė "liberalų" nuo "nacionalistų", ir ta prasme, kad teturėjo mintyje politinius veikėjus, o bendrieji kaltinimai lietė visus)?
Daugelyje susidarė tokio kartelio, kad nebenorima nė klausimo liesti (paskutinieji kun. St. Ylos straipsniai veik nebesusilaukė nė atsakymo). Nenoriu savuoju pasisakymu dar vieną lašą įlašinti į nesusipratimo taurę. Tikiu betgi, kad verčiau rizikuoti, negu laikui palikti "išlyginimą", nes laikas per ilgai užtrunka su visais jam patikėtais uždaviniais. Juk, tas pats "liberalizmo" ginčas užsiraugė jau senokai, nelemtosiomis polemikomis dėl V. Ramono "Kryžių". Imuosi rizikos į kalbą įsijungti, turėdamas didelės pagarbos abiems oponentams. Visada esu gėrėjęsis "Pilnutinės katalikybės" autoriaus raštais ir asmenybe, pas mus tiesiog simbolizuojančia apaštalavimo kelią, kur tiesos meilė neatsiejama nuo pagarbos žmogui. Jei neskirtų keli amžiaus metai, drįsčiau kun. St. Ylą laikyti ne tik didžiai gerbiamu asmeniu, bet ir asmenišku brangiu bičiuliu. Nesu turėjęs progos gyvai susitikti su Br. Raila, bet reiškimasis spaudoje ir man, kaip daugeliui, yra padaręs jį geru pažįstamu. Esu visiškai skirtingos pasaulėžiūros, bet branginu jį kaip vieną tiesiausių lietuviškosios sąžinės žadintojų, turintį drąsos dalykus atvirai imti. Tikrai užtat apgailiu, kad šiuo atveju negaliu sutikti nei su tokia liberalizmo interpretacija, kokią mums teikia Br. Raila, nei su tokia jo kritika, kokią plėtoja kun St. Yla. Tikiuosi betgi, kad nuomonių skirtybė nebus palaikyta asmenine priešybe nei vieno, nei antro.
3.
Tiesa, kad liberalizmo sąvoka istoriškai yra labai išsišakojusi ir įvairių prasmių įgijusi.* Bet užtat juo labiau reikia nepamesti iš akių pagrindinės jo prasmės. Kur slypi liberalizmo esmė? Ne nusistatyme prieš ką nors (taigi, ir ne antiklerikalizme), o pagarboje žmogui kaip žmogui. Liberalizmo pagrindas yra tikėjimas nelygstamu asmens vertingumu ir santykiuose su žmogumi atsisakymas bet kokios diskriminacijos (religinės, politinės, rasinės, tautinės). Šisai principas nėra naujas krikščioniškojoje civilizacijoje, nes kaip tik krikščionybė pirmoji istorijoje iškėlė nelygstamą žmogaus vertę, visuotiniu meilės reikalavimu pralauždama klanines nuotaikas, težinojusias "savųjų" solidarumą prieš "svetimuosius". Šia prasme Henri Bergson yra kalbėjęs apie evangelines demokratijos versmes. Bet reikėjo laiko meilę žmogui išskleisti Į tolerancijos ir sąžinės laisvės sampratas, su kuriomis liberalizmas yra esmiškai susijęs. Meilė yra daugiau, negu tolerancija, nes mylėti savo priešą yra daugiau, negu tik jį gerbti bei pakęsti. Krikščionis gali sakyti, kad šia prasme liberalizmas nieko daugiau neatnešė, ko nebuvo implikuota krikščioniškojoje artimo meilėje, įpareigotoje ir pačiame prieše matyti artimą. Bet, istoriškai imant, klausimas buvo sudėtingesnis, negu toks atsakymas prileidžia. Jei iš tiesų buvo reikalaujama artimo meilės net priešui asmeninės dorybės prasme, tai betgi viešajame gyvenime ligi pat liberalizmo (ir su juo drauge išplėtotos demokratinės valstybės sampratos) viešpatavo senas dėsnis, valdovą daręs ne tik kasdieninių reikalų, bet ir sąžinių viešpačiu. Principiškai meilė yra iš tikrųjų daugiau, negu tolerancija, bet kur nepakylama iki tolerancijos, nėra teisės kalbėti nė apie meilę. Per laiką tik išsiskleidė sąmonė, kad meilę iš asmeninės dorybės tenka pakelti ir į viešojo gyvenimo principą. Tai i"vko su tolerancijos vertybės praregėjimu. Ne dėl to žmogaus akis praregėjo tolerancijos vertybę. kad žmogus tik optimistiškiau į save pažiūrėjo (nelaikau pagrindžiamu kun. St. Ylos daromo siejimo tarp liberalizmo ir optimistinės pažiūros į žmogų, kaip laikau be pagrindo ir jo daromą prievartinės valstybės siejimą su pesimistine pažiūra i žmogų: argi kaip tik ne prievartinėms valstybėms yra būdingas oficialus optimizmui įpareigojimas?). Greičiau tolerancijos vertę žmogui atskleidė amžių patirtyje sukaupta prievartos kančia. Tolerancijos vertvbė nušvito drauge su j ieškojimu kelio visiems laisvai gyventi toje pačioje erdvėje. Liberalizmas pirmine ir pagrindine to žodžio prasme yra šis žmogui meilės susiejimas su laisvės meile. J. Ortega y Gasset žodžiais, jis yra "teisė, kurią dauguma pripažįsta mažumai, ir todėl kilniausias sprendimas, nušvitęs mūsų planetai: jis skelbia ryžtį drauge gyventi su priešu, dar daugiau — su silpnu priešu". Šia savo moraline prasme, kuria liberalizmas nuosakiai išsiskleidžia demokratine visuomeninių santykių forma, jis yra bendras visiems, kurie išpažįsta demokratiją, vienaip ar kitaip grindžiamą atskirų pasaulėžiūrų pagrindu.
*Imdamasis principinio pasisakymo liberalizmo klausimu, turiu mintyie anksčiau aptarta moralinę liberalizmo prasmę, kuria .iis yra bendras visiems demokratams ir kuria jo tiesiogine priešybė yra totalizmas. Įsakmiai tai pabrėžiu dėl to, kad kasdieninėje kalboje dažnai liberalizmo žodis vartojamas žymiai siauresne prasme, semiančia savo turini ne iš humanistinės žmogaus sampratos apskritai, o iš tų partijų, kurios tradiciškai žinomos liberalų vardu. Tai tos partijos, kurios savo programos pagrinde turi vadinamąjį ūkinį liberalizmą (priešybė socialistinei demokratijai) ir kurios daugelyje kraštų, bent seniau, taip pat būdingos "anti-klerikaliniu" laicizmu (priešybė krikščioniškajai demokratijai). Nors šiedvi skiriamosios "liberalų" partijų žymės tam tikru būdu istoriškai ir yra susijusios su liberalizmo plėtote, iš pačios liberalizmo esmės jos neplaukia. Tai rodo ir pačių liberalinių partijų istorinė kaita: nebėra liberalų, kurie absoliučiai gintų ūkinio liberalizmo dogmą laissez faire. laissez passer, nes suprasta, kad valstybė turi uždaviniu ne tik saugoti asmens laisvę, bet ir rūpintis socialine teisybe. Iš antros pusės, moralinis įsisąmoninimas demokratinę valstybę privalant atsisakyti bet kokios pasaulėžiūrinės prievartos, verčia, jei ne paties laicizmo atsisakyti, tai bent nebeteikti jam priešreliginės kovos pobūdžio. Gi anglosaksų kraštuose ir anksčiau liberalizmas nesietas su ateizmu. Todėl ir manau, kad, norint nesusipratimų išvengti, nereikia liberalizmo painioti nei su "kapitalizmu", nei su "antiklerikalizmu", nes tai nėra su pačia liberalizmo esme susieti nusistatymai. Kaip pabrėžiau, šiame straipsnyje visur turiu mintyje liberalizmą principine, o ne specialiai partine prasme.
Tačiau: kaip buvo nelengva žmogui praregėti tolerancijos vertybę, taip nelengva jam ją ir išlaikyti. Klausimas slypi tam tikroje tiesos ir laisvės dialektikoje. Jei anksčiau, nors ir skelbiant meilę, nebuvo praregėta jos implikuojamos tolerancijos, tai dėl to, kad per nesusipratimą buvo norima teikti tiesai pirmenybę prieš laisvę. Ar tiesa neišskiria laisvės? Ar tiesa nėra tai, kas yra, o ne tai, ko noriu? Iš antros pusės: ar nėra pareigos tiesą visiems lygiai teigti, nes tiesa tėra viena? Jei tiesa yra gėris, kodėl jos nereikalauti iš visų, nors ir prievarta? Šita klausimų pynė išreiškia dvasią to laiko, kuris tikėjo, kad tiesos akivaizdoje laisvė netenka savo prasmės. Sutiksime ir šiandien, kad tiesa išskiria laisvę ta prasme, kad ne mes apsprendžiame tiesą, o tiesa mus apsprendžia. Bet šiandien žinome du dalykus. Pirma, nors tiesa neimplikuoja savyje laisvės ir kaip tokia nėra nei laisva nei nelaisva (tiesa ir laisvė yra skirtingų plotmių dalykai), bet tiesos jieškojimas yra reikalingas laisvės. Antra, tiesa prieinama savu keliu, ne svetima prievarta. Jokia prievarta negali žmogui tiesos atskleisti. Greičiau kiekviena prievarta visada yra neteisi, traktuodama žmogų ne sąmoninga būtybe, o dresūros objektu. Tik pats žmogus — ir todėl tik laisvai — gali rasti tiesą, ir būtent ne įsakymu iš augšto, o tik pačios tiesos vidiniu jam nušvitimu. Prievartinis apaštalavimas yra prieštara savyje. Todėl, ir tikint tiesos vienumu, reikia pakęsti minčių skirtybę kaip žmogiškojo tiesos j ieškojimo sąlygą. Nėra todėl galutinėje sąskaitoje priešybės tarp tiesos ir laisvės. Teisingai sakoma: tiesa išlaisvina žmogų. Bet kaip tik užtat ir nereikia tiesos sieti su prievarta.
Šiandien, kada tolerancijos vertybė visų daugiau ar mažiau praregėta, jau veik banaliai skamba perspėjimas nesieti tiesos su prievarta. Bet mūsų laiku iškilęs kitas pavojus. Jei anksčiau laikyta pareiga teikti pirmenybę tiesai prieš laisvę, tai šiandien yra tendencijos teikti laisvei pirmenybę prieš tiesą. Tai tokia tolerancijos samprata, kuri imasi pakeisti tiesą apskritai. Konkrečiau tariant, tai tasai nusistatymas, kuris iš to, kad valstybė neturi teisės lemti sąžinę, imasi daryti išvadą, jog visi nusistatymai yra lygiai reliatyvūs, jog apskritai objektyvios tiesos sąvoka tėra dogmatinio fanatizmo liekana. Iš tokio nusistatymo toliau vedamas reikalavimas apskritai atsisakyti pasaulėžiūrinio jaunosios kartos auklėjimo. Vietoje tiesos meilės įdiegimo jaunimui sugestionuojamas tik "jieškojimo" reikalas. Teisinga, kad žmogus turi tiesos jieškoti, bet nelemta jieškojimą suabsoliutinti pačios tiesos sureliatyvinimu. Jei nėra tiesa tai, kas galėtų būti žmogui perduota lyg koks daiktas, tai lygiai ji nėra ir toks pamestas daiktas, kurį būtų galima atsitiktinai rasti. Tiesos jieškojimas vyksta visą žmogaus gyvenimą, nes tiesa (turint šiuo žodžiu mintyje ne atskirą faktą ar dėsnį) skleidžiasi žmogui visa jo minties ir gyvenimo patirtimi. Bet kaip tik todėl tiesos jieškojimas nevyksta lyg vis liekant tuščiomis rankomis, o jau turimo gilesniu išskleidimu. Tik toks tiesos jieškojimas neišsigims į jieškomojo dėl jieškojimo psichozą,' rankų laisvei išsaugoti minantį po kojų ir tai, kas būtų verta į rankas imti. Priešais tokį jieškojimą dėl jieškojimo tenka sakyti: laisvos rankos žmogui duotos ne tuščiomis likti, o tiesai nešti!
Kaip buvo nesusipratimas (šiandien mums sunkiai besuprantamas) teikti tiesai pirmenybę prieš laisvę, taip lygus nesusipratimas yra nūdieninė pagunda teikti laisvei pirmenybę prieš tiesą. Čia skirtingų plotmių susidūrimas, ir todėl vienokia ar antrokia pirmenybės yra lygiai beprasmiškos. Nebuvo nieko tiesai laimėta, jos vardan griebiantis prievartos. Nebus nieko laisvei laimėta, paliekant tuščiomis rankomis. Tuštumą, tegu ir laisvės aistros gaivinamą, netruks užlieti fanatizmo vandenys. Kaip anksčiau įsakmiai pabrėžiau, laikau absurdiška teze liberalizmą skelbti bolševizmo tėvu. Bet neginčijamai tam tikri sluogsniai tų, kurių liberalizmas tebuvo minties tuštuma, daugelyje kraštų pasidarė bolševizmo talkininkais pačiu saVo neatsparumu. Netenka šiuo faktu imtis "akių deginti" tiems liberalams, kurie tokio atsparumo parodė, bet ir šiems nedera užsidengti akis prieš tikrovę.
Reikia skirti pagrindinę liberalizmo prasmę, išreiškiamą nelygstamo žmogaus vertingumo, tolerancijos bei sąžinės laisvės idėjomis, ir tą specifinę liberalizmo interpretaciją, kuri laisvės vardan imasi pačios tiesos reliatyvinimo ir subjęk-tyvinimo. Pirmąja pagrindine prasme liberalizmas yra integralinė demokratinės sąmonės dalis. Betgi tasai liberalizmas, kurį pavadinau "specifine interpretacija", nėra esmingai susijęs nei su demokratija apskritai, nei su pačiu liberalizmu. Kaip krikščionybės visuomeninei doktrinai nepriklausė esmiškai nei monarchinė valstybės samprata, nei juoba absoliutizmas (nors ilgai tai nebuvo suprastą), taip panašiai liberalizmo esmei nepriklauso nei reliatyvizmas, nei laicizmas, nors ir yra tų, kurie iš tiesų liberalizmą sieja su skepticistiniu reliatyvizmu ar su laisvamanizniu laicizmu. Bet tai nėra pagrindas vartoti liberalizmo žodį ten, kur iš tiesų eina klausimas ne apie jį, o apie reliatyvizmą ar laicizmą. O tai, man regis, kaip tik ir atsitiko su kun. St. Ylos liberalizmo kritika.
4.
Liberalizmas nėra "pilna pasaulėžiūra", kaip teigia Br. Raila, nes, griežtai imant, jis apskritai nėra savita pasaulėžiūra. Polemikoje su kun. St. Yla tai labai teisingai nurodė mūsų jaunas sociologas V. Kavolis. Pasaulėžiūra yra ištisa pažiūrų į pasaulį sistema. Tuo tarpu liberalizmas yra ne tokia pažiūrų sistema, b tam tikras moralinis (ir toliau politinis) nusistatymas, būtent, kaip anksčiau iškėlėme, nusistatymas laikytis tolerancijos santykyje su žmogumi ir kovoti už sąžines laisvę visuomenėje. Taigi, užuot buvęs pilnu atsakymu, kokiu yra pasaulėžiūra, liberalizmas iš tiesų yra tam tikras santykis tiek su žmogumi, tiek su tiesa. Galima šita prasme liberalizmą vadinti "formos", o ne "turinio" dalyku. Bet tai joks pagrindas kalbėti apie "beidėjinę prarają" ar "atsisakymą esminio, idėjinio turinio". Yra nesusipratimas laikyti "formą" neigiamybe dėl to, kad ji nėra "turinys", nes apskritai negalima tam, kas yra "forma", statyti reikalavimo būti "turiniu". Klausimas gali būti keliamas tik dėl to, ar ta ar kita "forma" yra žmogiškai vertinga. Laikau, kad tolerancija yra tiek pat vertinga santykių su žmonėmis "forma", kaip fanatizmas yra žmogų žeminantis dalykas. Nėra betgi klausimo, kad tolerancija išskirtų tiesą ("turinį"): pakęsti skirtingus įsitikinimus nei implikuoja, nei reikalauja neturėti savų įsitikinimų. Tolerancija išskiria ne pasaulėžiūrą, o tik pasaulėžiūrinę neapykantą ar pasaulėžiūrinę prievartą... Priešingai, laikyti pasaulėžiūrą asmens, o ne valstybės dalyku kaip tik yra lygu tiek pat išpažinti nelygstamą žmogaus vertingumą, kiek ir pačią pasaulėžiūrą nelygstamai vertinti (todėl išimti iš valstybės kompetencijos). Kitas reikalas yra tie atvejai, kur iš tiesų tolerancijos prasmė yra iškreipiama, ją grindžiant ne žmogaus vertinimu, o tiesos nuvertinimu. Čia iš tiesų tolerancijos žodis gali slėpti tik beidėjinę tuštumą, besibaiminančią objektyvios pasaulėžiūros. Bet šiuo atveju ir tenka kalbėti tiesiog apie beidėj iškurną, nesiimant juo apibendrinti liberalizmo išpažinimą apskritai.
Kada liberalizmas randamas tik tuščia forma, savaime ir pati jo skelbiama laisvė atrodo grynu neigimu — tiesos ir proto, idėjų ir vertybių, pagaliau, pačios prigimtinės moralės neigimu. Kad tolerancija neimplikuoja savyje tiesos neigimo, esame jau anksčiau nurodę. Nedaugiau pagrindo kalbėti ir apie proto paneigimą. Greičiau daugelis liberalų perdaug pasitiki protu, manydami, kad ir moralines problemas galima išspręsti tuo pačiu metodu, kuris galioja gamtos moksluose. Kad V. Alantas lietuvybę laiko ne "vien tik šalta argumentacija, bet ir tikėjimu" ar kad J. Kardelis tiki laisvą mintį esant "visokeriopo progreso alfa ir omega", nematau jokio pagrindo daryti išvadoms apie "protinės argumentacijos" atmetimą ar "proto, logikos, idėjų ir pasaulėžiūrų baimę". Kiekviena pasaulėžiūrinė tiesa yra ne tik proto, bet ir viso žmogaus dalykas pačiu tuo, kad ji reikalauja būti gyvenama, ne tik teoretiškai pripažįstama. Tuo pačiu pagrindu būtų galima proto niekinimu kaltinti ir krikščionybę — tuo pačiu nesusipratimu tai ir daro laisvamaniniai liberalai, vadovaudamiesi senu racionalizmu. Panašiai, man regis, be pagrindo sviedžiamas ir "idėjų baimės" ar tiesiog "priešidėjiškumo" priekaištas. Argi žmogaus nelygstamos vertės, tolerancijos ir sąžinės laisvės principai nėra tiek pat idėjiniai principai, kiek ir vertybiniai principai? Kun. St. Yla citavo gražius St. Žymonto žodžius: "Demokratija nėra vien formų ir institucijų klausimas. Ją sudaro tam tikros vertybės", kylančios "iš tikėjimo kiekvieno individo verte, jo teise būti gerbiamu, visvien, ar jis priklausytų daugumai ar mažumai". Tai visiškai teisingai išsakyta demokratijos esmė, ir po šiais žodžiais galiu be rezervų pasirašyti (tarp kitko, panašiai demokratijos moralinį, ne tik formalinį charakterį ir pats šiame žurnale savo laiku akcentavau). Šios vertybės yra lygiai brangios visiems demokratams, nežiūrint jų pasaulėžiūrinių skirtybių. Jų išpažinimas negali būti siejamas su "prigimtinės moralės" nepripažinimu, nebent jei pastarojon būtų įjungiamas ir prigimtinis žmogaus polinkis į fanatinę priešo neapykantą. "Prigimties" žodis nėra nedviprasmiškas, nes daug kas žmogui yra prigimta. J. Ortega y Gasset yra iš tiesų pavadinęs "priešgimtiniu" nusistatymą drauge gyventi ne tik su priešu, bet ir su s'lpnu priešu. Tolerancijos vertybės praregėjimas yra iš tiesų susijęs su prigimtinio polinkio į klaninį fanatizmą nuveikimu. Bet toks "prigimties" suveikimas yra ne moralės paneigimas, o jos nušvitimas. Kiekvienam žmogui pagarba, apykanta net priešui, sąžinės laisvės viešajame gyvenime respektas yra didelės moralinės vertybės. Jos yra pagrindu, įgalinančiu toje pat erdvėje gyventi be tarpusavio vieni antrų prievartavimo. Kur šios vertybės išblėsta, ten ir pati demokratinė santvarka neišvengiamai išsigimsta į daugumos diktatūrą, galinčią būti tokią pat brutalią, kaip ir mažumos diktatūra.
Įsiskaičius visus kaltinimus liberalizmą tesant "griaunamąja laisve", atrodo, kad jie grindžiami individualizmo baime. Individualizmo sąvoka irgi reikalinga aiškesnio aptarimo. Jei individualizmu laikoma "visiška nieko nepriklausomybė", bet koks visuotinių bei objektyvių normų atmetimas, tai iš tiesų toks "individualizmas" gresia laisvės pavertimu į anarchinę sauvalę. Bet tokiam "individualizmui" turime kitą vardą — anarchizmą. Nėra reikalo anarchizmą tapatinti su individualizmu, tikrąja savo prasme reiškiančiu ne sauvalės apologiją, o tikėjimą žmogaus asmens nelygstamybe. Todėl ir liberalizmo įsivaizdavimas nepaisymu, "ką ir kaip žmogus galvotų — protingai ar paikai, ir ką bei kaip veiktų — tinkamai ar netinkamai" yra neteisingas. Moraliniai žmogui pagarbos ar priešui tolerancijos principai kaip tik reikalauja didelės savitvardos ir neturi nieko bendro su nieko nepaisymu. Ta pačia proga tenka pastebėti, kad, besibaiminant individualizmo, nėra pagrindo apskritai nuvertinti individualybę: "individualus gali būti ir tas, kuris nėra pasiekęs proto ar jį praradęs" ("Aidai", 1955, nr. 7, 256 psl.). Tai visiškai klaidingas teigimas. Būties tobulėjimas eina drauge su individualybės gilėjimu.
ROMAS VIESULAS MERGAITĖ SU VAISIAIS
Medžiaginiame pasaulyje individualybės kategorija visiškai negalioja. Gyvosiose būtybėse apie individualizaciją irgi galima kalbėti labiau analogine, negu tikrąja prasme. Tik su dvasine žmogaus asmenybe iškyla tikra individualybė tuo būdu, kad žmogaus skleidimasis vyksta kaip tik jo asmenybės individualėjimu. Vaiko individualybė tebėra neišvystyta, "protą praradusiojo" (bepročio) — sunykusi.
Pagaliau, ar iš tiesų liberalizmas imtinas "bereligine praraja"? Tiesa, kad nemaža liberalų yra ateistai. Bet tai joks pagrindas globališkai liberalizmą tapatinti su ateizmu. Pirma, yra liberaluose ir nemaža krikščionių. Kai kurios protestantų šakos yra itin artimai susijusios su liberalizmu. Antra, yra žmonių, kurie, nesiedami savęs su jokia konfesija, tiki Didžiąja Paslaptimi. Negalima be atodairos juos laikyti "netikėliais". Dar labiau negalima šį žodį imti ir moraline doros nepaisymo prasme. Kaip žmogus save pats bevertintų, jis lieka faktiškai toks, kokį jį Viešpats sukūrė. Sąžinės balsas nėra išblėsinamas nė ateizmu. Kaip nuodėmės pagunda lieka gyva tikinčiajame, taip lygiai lieka gyvas sąžinės balsas ir netikinčiajame. Dorieji ir nedorieji neišsiskiria taip, kad jų skiriamoji linija sutaptų su tikinčiųjų ir netikinčiųjų išsiskyrimu. Tai elementariai aišku, bet reikia tai visada prisiminti, kada iškyla farizeinė pagunda bereligiškumą be niekur nieko imti lygiomis su nemoralumu. Jokia kritika niekada negali būti vaisinga, jei kritikuojamieji prikišami tai, ko nėra jų mintyse. Užuot ką nors laimėjusi, tokia kritika virsta jų akyse tik įrodymu intelektualinio nesąžiningumo tų, kurie norėjo kalbėti tiesos vardu.*
*Ribojausi šiame pasisakyme tik liberalizmui apskritai darytaisiais priekaištais, palikdamas nuošaliai priekaištus, specialiai taikytus mūsų "nacionalizmui". Tačiau, tiesos vardan, noriu bent išnašoje pasisakyti, kad ir čia daugelis priekaištų atrodė man daryti be teisingo supratimo. Koks gi, pavyzdžiui, pagrindas kaltinti principiniu pesimizmo skelbimu, tesiremiant pasisakymais prieš tą ar kitą mūsų gyvenimo negerovę? Imant gi principiškai mūsų nacionalizmą, jo klausimas yra gana sudėtingas pačiu tuo, kad jis, kaip "vidurio srovė", susiformavo iš įvairių įtakų. Jei nėra teisinga jį kildinti iš liberalizmo, tai lygiai nebūtų teisinga jame tematyti diktatūrinį sąjūdį. Net pačiu tuo metu, kada jis kūrė autoritetinį režimą ir vykdė tam tikrą diktatūrą, buvo jame žmonių, svetimų prievartos ideologijai (pvz. kad ir V. Gustainis, nekalbant apie kan. J. Tumą ir jam panašius žmones). Man regis, kad daugiau už visas ideologijas lietuviškąjį nacionalizmą formavo rėmimasis "gaspadoriškuoju" lietuviškumu ir ypačiai susitelkimas apie valdžion atėjusio A. Smetonos asmenį.
5.
Besirūpinant liberalizmo klausimu, reikia saugotis asmens nelygstamosios vertės, tolerancijos ir sąžinės laisvės principus suplakti į vieną su laisvamaniniu laicizmu. Dar kartą pabrėžiame: šie principai, sudarą liberalizmo esmę, yra bendri visiems demokratams. Jie patys tiek pat nėra niekuo laicistiški, kiek ir demokratija apskritai. Šių principų prasme visi demokratai turi lygią teisę į liberalizmo vardą. Bet kadangi liberalizmas šių principų prasme tėra "forma" (santykis su tiesa ir žmogumi, o ne pasaulėžiūrinė ideologija), tai liberalizmo žodis pasidaro nepakankamas išreikšti kuriai atskirai pasaulėžiūrai. Šituo būdu praktiškai, ypačiai politikoje, liberalizmo vardas dažnai savinamasis tik tų, kurie iš tiesų pasitenkina tik "laisvos minties" šūkiu, liberalizmo "formos" nepripildydami "turiniu" (atseit savita pasaulėžiūra), arba kurie liberalizmo "formą" pripildo tik antiklerikalizmo turiniu. Iš čia susidariusi ir ta populiari pažiūra, kuri liberalizmą tapatina su "antiklerikalizmu". Žinoma, žodis tėra sutartinis ženklas: jo prasmė priklauso nuo to, kas sutariama juo vadinti. Bet kaip kurio nors žodžio prasmė būtų susiaurinta, esminė jo prasmė negali būti iškreipta. Visur, kur besisavinamas liberalizmo žodis, teisė į jį turi būti pagrįsta ištikimybe pagrindiniams jo principams.
Beskaitant, kokia pabaisa yra liberalizmas, nepaisydamas "proto ir logikos", atmesdamas "vertybes" ir skelbdamas "griaunamąją laisvę", man atėjo mintin toks klausimas: ar nebūtų teisingiau liberalizmo žodžiui išsaugoti pagrindinių jo skelbiamų vertybių prasmę, negu jį versti politinės polemikos keiksmažodžiu? Nėra pavojaus nei pagarboje žmogui, nei tolerancijoje, nei rūpestyje sąžinės laisve. Niekada šių dalykų nebus perdaug. Priešingai, greičiau visada mūsų gyvenime jų liks permaža. Kaip visos moralinės vertybės, taip ir šios savo vykdymui reikalauja didelės savitvardos, visada gresiamos būti paskandintai kasdienos aistrose. Tikro liberalizmo kaip tik dažnai stokojame. Jo neliudija nei tai, kad pakanka tų, kurie vadinasi liberalais, nei tai, kad liberalizmas pakankamai agresyviai reprezentuojamas. Bet čia ir yra klausimas, ar kaip tik pats šis agresyvumas nėra tikro liberalumo stokos ženklas. Garsiai plūstis dar nereiškia liberalizmo įkūnijimo. Priešingai, tikrasis liberalizmas greičiau reikalauja nieko neplūsti ir niekuo neplūsti, klausimus spręsti dalykų aiškinimusi, o ne "priešų" plūdimu.
Citavau anksčiau J. Ortega y Gasset žodžius, piešusius liberalizmą kilniausiu sprendimu, nušvitusiu mūsų planetai, — ryžtimi drauge gyventi su priešu. Bet, kaip pats ispanų liberalų filosofas primena, sunku mūsų žemelėje tokiam kilniam sprendimui šaknis giliau įleisti. Sunku jam įsišaknyti ir mūsuose. Tebesu neužmiršęs to sunkaus įspūdžio, kurio paliko pernai metų rugsėjo 3-5 dd. įvykusio DDT (Demokratinio Darbo Talkos) suvažiavimo rezoliucijos. Dalyvavo šiame suvažiavime liaudininkų ir socialdem. veikėjai, taigi tie, kurie tiesiog oficialiai atstovauja liberalizmui (ypačiai pirmieji, bet kultūrinėje srityje jo pagrindo šaukiasi ir antrieji). Skaitėme spaudoje šias rezoliucijas: "Buvo iškelta ir pabrėžta, kad nepakantus konfesinis dogmatizmas marina paskiro žmogaus ir visuomenes kūrybines jėgas ir polėkius". Jis dažnai paverčiąs "gražiausius lietuvių tautos siekimus intrigų ir demagogijos pelkėmis". Jis prisidėjęs "prie to, jog Lietuva buvo ir tamsi ir juoda". Jis ir šiandien mus vedąs "į dvasinį merdėjimą, atsilikimą ir — per lietuviškos savigarbos praradimą — į nutautėjimą". Toliau pasmerkiamas patriotizmo supratimas, tapęs "populiariu mitu, kad tik bajorų, klebonų ir diktatorių Lietuva yra verta lietuvio maldų ir vilčių". Taip padėtį vertindamas, suvažiavimas "sutarė, kad. . . reikia visų pirma kitokio dvasinio klimato". Toje pačioje rezoliucijų pastraipoje toliau sibiliškai atgimimo viltis remiama "tikėjimu, kad priaugančios kartos — ypač mūsų akademinis jaunimas, pasilikęs savų ir svetimų despotų prievartaujamam Krašte — sugebės atsikratyti to mirusiųjų palikimo, kuris stabdo ir varžo gyvųjų žygį į šviesesnį Lietuvos rytojų". Pavadinau šios vilt;es reiškimą sibiliniu ta prasme, kad jis iš tiesų neaiškus: visi baiminamės, kad bolševikinė propaganda gali giliai užnuodyti Krašte beaugantįjį jaunimą, o tuo tarpu DDT suvažiavimas tikisi jį atsikratysiant "mirusiųjų palikimo". Spaudoje buvo keltas klausimas, ar DDT suvažiavimo buvo džiaugiamasi viltimi okupantui pasiseksiant išplėšti tikėjimą iš jaunimo širdžių. Namačiau šį klausimą blaiviai atsakytą, temačiau klausėją išjuoktą. Linkčiau tikėti, kad DDT suvažiavimas tikrai neturėjo mintyje "naujo lietuvių tautos atgimimo" viltį grįsti tik pasitikėjimu bolševikus pakankamai nureliginsiant mūsų jaunimą. Jei tai būtų buvę mintvje turėta, tektų sakyti, kad tai ne tik nežmoniška, bet tiesiog sataniška viltis. Bet ir palikus nuošaliai šią sibiliškai formuluotą viltį, sunku tikėtis "kitokio dvasinio klimato", kada jis ruošiamas tokia aitrios neapykantos dvasia. Laikraščiuose pasitaiko visokių straipsniu, bet iie teliudija savo autorių išmonę ir moralini lygi. Šiuo tačiau atveju klausimas ėjo apie ištiso mūsų visuomenės sluogsnio vadovaujančių politikų ir kultūrininkų pasisakymą. Galima būtų aiškintis, kad visos šios rezoliucijos tokios atsirado per nelaimingai pasirinktą jų rengėją: juk, paprastai visos rezoliucijos nuplo-jamos ir priimamos be gilinimosi. Bet šį kartą jos buvo ir viešai paskelbtos. Visi jas priėmusieji turėjo progos įsiskaityti, kaip jų mintys buvo formuluotos. Neteko girdėti, kad jos būtų buvusios atšauktos. Todėl susidaręs liūdnas Įspūdis lieka reišblaškytas. Jo negalėjo išblaškyti tolesni kalbėjimai apie "pilnutinę demokratiją" ir "humanistines vertybes", skambėję tik ironija po pirmųjų rezoliucijų, skleidusių įnirtusią neapykantą. Jei iš tiesų liberalizmas neturėtų mums daugiau pasakyti, kaip pasakė DDT suvažiavimas, tektų sakyti be reikalo polemizavus su kun. St. Yla, nes jį buvus teisų, jei ne apskritai, tai bent mūsų liberalizmo atžvilgiu.*
Tačiau nėra teisės nusivilti faktais, kur eina klausimas apie idėjas. Paliestieji atvejai liudija, kiek daug mūsuose įniršio, einančio ligi neapykantos ir tarpusavio niekinimo. Visų mūsų jėgų sutelkimas lietuviškosios kultūros tolesniam kūrybiniam skleidimui imperatyviškai reikalauja gilios tolerancijos. Iš tiesų, tenka su Br. Raila šaukti: "nejau tokia didžiulė mūsų tautos nelaimė nepagimdys naujos politinės etikos, gilesnių dvasinių idėjų, naujų formų"! Reikia tikėti tolerancijos jėga nuveikti fanatinę tarpusavio neapykantą. Skirtybių nepanaikinsime. Bet skirtybes besiaiškinant, reikia vengti globalinių kaltinimų, kur pakanka paprasto dalykų ar minčių aiškinimosi. Kur yra tolerancijos, bus pajėgiama bendram darbui susitelkti ir skirtingų pažiūrų žmonėms. Ar nėra tokiu pavyzdžiu "Literatūros Lankai?"? Jų randamasai atgarsis mūsų akademiniame jaunime yra šviesiu ženklu, kad yra žengiama viltingesnėn ateitin, kur labiau bus baiminamasi nemintijimo, negu skirtingo mintijimo, kur bus stengiamasi skirtybes liudyti ne tarpusaviu plūdimusi (radikalus minties iškreipimas tam tikrais atvejais taip pat yra savo rūšies plūdimasis), o kūrybinėmis savęs išreiškimo pastangomis.
*Užsiminiau DDT rezoliucijas, ne tam, kad susidarytų proga naujam neapykantos išsiveržimui. Laukiu ne poleminių plūdimų, o blaivaus jų paaiškinimo (jei tik žodžiai buvo nelaimingai parinkti), nes laikau pačios DDT interesu nesudaryti apie save tokios pažiūros, kokią diktuoja anosios rezoliucijos. Jei jos būtų iš tiesų išreiškusios visų suvažiavimo dalyvių nusistatymą, tektų daryti išvadą, kad liberalinę nuotaiką pas mus už lopina stipresnis antireligines aistros, negu demokratines dvasios įsigalėjimas. Neįsivaizduoju liberalo (kad ir to paties anksčiau cituoto J. Ortega y Gasset ar jo tautiečio S. de Madariaga), galinčio pasirašyti tokias rezoliucijas, kokias mums paskelbė DDT suvažiavimas, kaįp neįsivaizduoju, kad panašias rezoliucijas paskelbtų demokratų ar respublikonų partijos. Nors ir "pažangiosios kultūros" vardan paskelbtos, anos rezoliucijos yra dokumentu, kaip galima dvasiškai grįžti į fanatizmo laikus net ir po liberalizmo šimtmečių. Kaip visi idealai, taip ir liberalizmas gali būti išduodami tų pačių, kurie tariasi juos vykdą, nes visi didieji idealai reikalauja būti tarnaujami su meile, o ne su neapykanta.
6.
Baigdamas šį pasisakymą, turiu prisipažinti, kad būčiau laimingesnis jautęsis, jei nebūčiau matęs reikalo jo imtis. Įsakmiai pabrėžiu, kad straipsnį laikau "diskusiniu", atseit išreiškiančiu tik mano paties mintį ir neangažuojančiu nei šio žurnalo, nei kitų kolektyvų, kuriems priklausau (pas mus vis tebesilaiko paprotis už atskirą žmogų bausti visą "giminę"). Žinau, kad, griežtai imant, visi straipsniai yra diskusiniai, nes nėra minties, kurios nebūtų galima esmiškai ar tik advokatiškai ginčyti, tikslinti ar tiesiog paneigti. Sakysime, nebus nieko lengvesnio, kaip manąją liberalizmo sampratą, mano paties žodžius prieš mane atgręžus, pavadinti taip pat "specifine interpretacija", kokia man atrodė ta liberalizmo samprata, kurią kritiškai vertinau. Lygiai žinau mano mintį stokojus to "aiškumo", kuris buvo būdingas tiems visiems atvejams, dėl kurių jaučiau reikalo pasisakyti. Bepigu būti minčiai "aiškiai", kur, kaip kirviu, atribojama balta nuo juodo (kaip, pavyzdžiui, "Keleivis" galėjo trumpai drūtai pasakyti DDT tarusis kaip "sumušti pažangiosios kultūros duobkasius — juodąjį klerikalizmą ir įvairaus plauko demokratijos priešininkus"; 1955, nr. 36, 8 psl.). Aišku, kada iš karto pasakai, kad klerikalizmas yra "juodas" ar kad liberalizmas pagimdė bolševizmą. Iš karto tada žinai, kam patiksi, ir būtent juo labiau patiksi, juo energingiau priešą "patiesi ant žemės". Savo atveju žinau betgi iš anksto nė vienos šalies nepatenkinsiąs, abi lygiai užrūstinsiąs. Iš vienos pusės laukiu patvirtinamas, kad dar kartą įrodžiau savo straipsniu "klerikalizmo" netolerantingumą, suktumą ir visas kitas savybes, paverčiančias "gražiausius lietuvių tautos siekimus intrigų ir demagogijos pelkėmis" (dar kartą prisimenant DDT rezoliucijas). Iš antros pusės tikiuosi pikčiau ar švelniau perspėjamas "per liberaliai" imąs dalykus, per naiviai pasitikįs "priešu", per mažai griežtai gi^ąs "principus". Susilaukęs tuo pačiu laiku apšaukimo ir "klerikalu" ir "liberalu", galėčiau juokauti: pliusas su minusu naikinasi, liudydami, kad sunku gyvą mintį etiketėmis išreikšti. Etiketės yra iš tiesų nesvarbios žmogui. Bet juokas nebūtų lengvas, žinant, kad abi etiketės būtų lipdomos bendra plūstamąja prasme. Tai betgi ir būtų liudijimas tos dvasios, prieš kurią šiuo pasisakymu kreipiausi. Galime visi lygiai sutikti, kad reikia naujo dvasinio klimato. Bet nebus vilties jam laimėti, jei visi lygiai nelaikysime savo garbe nieko neplūsti ir niekuo nesiplūsti. Tam savo ruožtu reikia atsisakyti ne tik "etikečių", bet ir paties "etiketinio mąstymo". Turiu mintyje pastaruoju žodžiu tą mąstymą (ar nemąstymą), kuris dalykų svarstymą paverčia "blokų" kova, kuris visa traktuoja tik politiniu matu. Sakysime, ir tą pačią "klerikalizmo" ir "liberalizmo" klausimą galima svarstyti visai be šių "etikečių" lietimo, būtent svarstant tiesos ir laisvės santykio klausimą. Bet tai jau būtų filosofinis klausimas! Tiesa, tai ir yra filosofinis klausimas, nors turįs dominti kiekvieną žmogų. Žinoma, filosofiškai svarstant, jis nebeneštų politinių "nuošimčių". Greičiausiai jis nebūtų politikų nė pastebėtas: tas pačias mintis, kuriomis grindžiau šį pasisakymą, buvau savo laiku šiame pačiame žurnale reiškęs filosofiniame kontekste, ir "nė šuo dėl jų nesulojo". Kam tai, kas visų pirma yra pasaulėžiūriniai klausimai, savo svarstymui reikalaują tam tikros filosofinės kompetencijos, turi būti verčiama politinių piautynių šūkiais? Ir pačiame politiniame gyvenime būtų daug laimėta tolerantingesniam klimatui sudaryti, jei domesys būtų telkiamas į savus klausimus ir savus darbus. Jei nebūtų pasipiktinta Voltaire vardo suminėjimu, norėčiau šį pasisakymą baigti šio prancūzo žodžiais: il f aut cultiver son jardin, reikia rūpintis savo darželiu. Ne siauruose interesuose užsidarymo, o nuo "kovų" į darbą susitelkimo prasme. Darbas jungia žmones: pasiektieji laimėjimai daro jų autorius visiems lygiai brangiais. Tuo tarpu žodinė "kova" težadina tuos prigimties instinktus, kuriuos suvaldyti visiems yra lygi pareiga.
Dorchester, 1956. III. 15
|
|
|
|