| |
|
|
|
Parašė Jurgis Вlekaitis
|
RUDENS TEMA
Nutrūkstančių gaidų pulkais pasikėlė 
su lapais nuo tūkstančiarankių čelistų
rudens tema. — Ne, neklystu,
variniai bukai: mes — vėlės,
mes vejame vėjuose šermeninę
giesmę ir skriejam su ja pro metus,
mes — vėlės. Ir aš su jumis metu
save po lašą, po lapą mėlynėn—
kaip jie klykdami skrenda, kaip sminga į viršų,
žiūrėk — kaip jie krenta augštyn,
į žvangantį dangų, įniršę
vanagai mano šauksmo karšti!
MEDŽIOTOJAS
Tyliuos miškuos
skamba vienintelė švelni
muzika, kurią aš pakeliu:
dideli, mėlyni lietūs, nuplauną pėdsakus,
ir lapai, ir lapai, variniai lapai, apkloją pėdsakus
bėgančius pėdsakus žėrinčios Laimės.
Ją veja pavydūs vaikai —
medžiokliniai mano šunes.
Aš turiu jų šimtus,
alkanų, kaip strėlių,
niekada jos nemačiusių, vejančių, vejančių,
šimtus akimis, kurios regi tiktai už akiračio,
šimtų šimtus, o vienu vardu —
Norai.
O už akiračio,
seniai nutilusiais lapais,
sruvena skaidrus, vis gilyn į girią,
pėdsakų jos upokšnis.
SODAS PRIE NEMUNO
Mūsų sodas vėl aplankė mane,
nematytas dvidešimt metų!
Mano koja prisiminė, kaip dega
dilgėlės palietimas, kaip rasa,
ir kad žemė tik basą atpažįsta sūnų.
Grįžo skraistės iš nebaltintos tylos,
ant kurių bunda ankstyvas rytmetis,
nuklodamas nuo lapų vėsumą
ir leisdamas vėl judėti lengvai
medžių siluetams. Grįžo takas
tarp obelų ir serbentų, takas į upę.
Ir kažkokia balta mergaičiuke
tebelaksto sodu, ir noriu pas ją.
Mane vėl aplanko platūs sapnai,
ir jų šešėliai nutįsta į mano dieną
toli už vidudienio. Ir skauda.
METINĖS
žiemos šviesa užkrinta man ant veido:
— Pažadink man akis. Aš — pernai. Aš — čia pat. —
Bet medžiuose — bežadės šerkšno raidės.
Naktis, kaip kaukė, delnu užčiaupta.
Tik nemigui sidabro menas gaidos
iš anuomet — jos aidas, jos našta,
ir sudreba naktis, gedėjusi ir geidus,
kaip guolis jai, kaip skausmas, paruošta.
Jau metas man. Vaiduokliai nesiguodžia!
Veidai su veidrodžiais nuo sena sukeisti.
Aušra užsidega, skaudi, kaip atmintis,
ir gęstančias akis man geria godžiai.
Jau ašaromis laša spinduliai keisti:
tai man ant rankų prašos gimę žodžiai.
BALTOJI TEMA
Jau mėnesiais renkasi tylos aplinkui
mane, ir oras nuo jų kimus, kaip vata.
Dar nuojauta kartais pro sapną suklinka,
o ne — kaip lunatikė nuotaka, vaikšto balta.
Sueis nė sapnuos nematyti kaimynai
ir antikinėm kaukėm liūdnai linguos.
Ant sniego, absoliutaus, kaip tyla, ir gryno
eglių šakelių nebus. Languos
nebus vainikų. Ir artima
moteris sutemom neis palydėti.
Vos mano pirštų galais palytėta,
neišsapnuota, neišliūdėta,
plauko aplinkui baltoji tema.
(Iš spausdinamo rinkinio "Vardai vandenims ir dienoms")
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
