| |
|
|
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
TEATEINA TAVO KARALYSTĖ
Skelbdamas Tave, kaip šventas Jonas,
Atėjau prie žydinčio Jordano —
Teka upė metų milijonuos,
Teka mano dienos, Dieve mano ...
O kur Tu, skaistus sūnau Betliejaus,
O kur Tu, alyvos žiede, Kristau?
šaukiam fariziejai, šaukiam mylimieji:
— Teateina Tavo karalyste...
JĖZUS SINAGOGOJ
Išminčiai, išmintį iš knygų sėmę.
Kur dingo jūsų Dievas? Jo nėra.
Jūs kaip žmogaus širdies didžiausią dėmę
Nuplovėt Jį ir džiaugiatės: tyra
širdis. Ir žodžiai jūsų tyro vario
Tarp sinagogos sienų įkyriai,
Beprasmiškai, kas nesveriama, sveria
Ir tampa negyvais. Ir kaip taurėj
Nuodų ir velnio džiaugsmo kupinoj
Gyvenimo nerado tūkstančiai, taip čia
Krūtinėj dieviškojo Kūdikio jaunoj
Neranda rabinai dėmės; skaisčia
Tikėjimo ugnim jo, vaiko, žodžiai žėri.
Ir niršta jie varduos Talmudo pasinėrę.
KRIKŠTYTOJAS
Nuskęs diena, ir vandens Galilėjos
Neras dugnan nuskendusios dienos,
Pakrančių nendrėse užmigęs tyrų vėjas
Skaisčios skenduolės vardo nežinos ...
O mes, Rebeka, per nakties pasaulį
Raminsim eidami širdžių žaizdas,
Kad neužstotų žmogui Dievo saulės,
žvaigždžių pririnksim kupinas maldas.
Kad neužstotų Dievo saulės skausmas,
Kad neužstotų meilė, nei puota,
Kad neužstotų Dievo saulės džiaugsmas,
Kad neužstotų laimė prarasta,
Kad neužstotų auksas augšto sosto,
Kad neužstotų turto vergija,
Kad neužstotų molai melo uostų,
Kad neužstotų elgetos gija ...
. .. Užmigo nakčiai vandens Galilėjos
Ir miega usnys žemės ir žmogaus,—
Tik krikšto krislas krinta nesilsėjęs
Iš amžiais budinčio dangaus.
PIRMAS SEKMADIENIS
Be Viešpaties jie buvo mirę visą dieną,
Neradę rytą Jo po antkapiu akmens;
Ir netikėjo jie Marijai Magdalenai,
lt pasakai apylinkių piemens;
Ir netikėjo jie Joanai ir Jokūbo
Dievotai motinai Marijai, ir tada,
Kai patys parnešė namo marškonį rūbą,
Dar jų tikėjimo nebuvo gimus valanda.
Ir niekur jie, vienuolika, nerado
Ramybės ir vilties, našlaitiškai vieni,
Ir prakeikimas, rodės, amžiais širdį maus;
į aukso viltį būtų virtęs luitas ledo
Ir nesutirpęs amžių pragaro ugny ...
Ir atsitiko tai — miestelyje Emaus ...
JĖZUS PRIE SAMARIJOS ŠALTINIO
Esu aš gyvojo gyvenimo šaltinio
Versmė; kas gers, tikėdamas mane,
Kaitroj keliaudamas į tolimą tėvynę
Netrokš ir nesuklups po saule ugnine.
Esu srovė aš upėje Jordano,
Esu Genezareto ežero banga,
Esu vanduo aš viso okeano,
Kur supasi saulėleidžiai degą
Ugnim nualpusios dienos ir paskutiniais
Į naktį skęstančiosios žemės atdūsiais,
Esu vidurnaktį nemiegantis šaltinis,
Kurio čiurlenimo, pabudusi, klausais;
Ir jis tau primena — tai mano balsas gyvas,
Ir jis tau primena — tai Viešpaties naktis,
Ir nepili sauson lempelėn tu alyvos:
Tamsoj nušvinta tau juodžiausia paslaptis —
Esu aš šulinio Samarijos giliausia
Gelmė, kur amžių amžiais neišdžius,,
Ir randa tas mane, kas sieloj kelio klausia,
Ir girdau širdį aš žmogaus, ir girdau žemės paukštį,
Ir tyruliuose šaukiančius mane medžius.
RAMYBĖ SU JUMIS
—Pabūki, Jėzau,— prašė Jį minia apstojus,—
—Pabūki, Jėzaus, visą dieną su mumis . . .
Ir plovė Jam Genezareto bangos kojas,
Gražiai giedodamos sidabro vilnimis.
O buvo Jam pabodę Kapernaumo sinagogos,
Pavydūs Senojo Įstatymo sargai,
Ir tarė: "Aiman, žemas jūsų rūmų stogas,
Ir jūsų žodžiai skamba tartum pinigai..."
Ir pasidarė jie pilni didžios rūstybės,
Ir tarė: "Eik iš mūsų Viešpaties namų!"
Ir tarė Jėzus: "Mano žmonės paprasti bus
žvejai ir nusidėjėliai — pas juos einu".
Ir Jį laukų taku keliaujantį lydėjo
Akli ir lozoriai ir piemenys bandos,
Ir Jį netikę muitininkai įtikėjo
Nuo sutikimo pirmutinės valandos.
Ir plovė Jėzaus kojas vandenys Genezareto,
Gražiai giedodami sidabro vilnimis,
Lyg jie palaiminimu tuo minioms žėrėtų:
RAMYBĖ SU JUMIS,
RAMYBĖ SU JUMIS...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
