Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APYSAKAITĖ SENIMUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas A. Jonynas   
Jaustis vienišu, nesuprastu, nepritampančiu yra būsena, kuri persekioja mus visus. Maždaug nuo lopšio iki karsto pagalvėlės. Dažnai ta vienuma tik įsivaizdavimas, įsikalbėjimas. Kartais ji būna reali.

Šiaip ar taip jau pats Danutės Brazytės - Bindokienės romano pavadinimas — Viena pasaulyje (Čikaga, 1971, p. 241, kaina 5 dol.) žada skaitytojui psichologinę plotmę. Juo įdomesnę, kad knygoj vaizduojamas atskalūnės lietuvaitės, atšalusios nuo tėvų, likimas. Tema, atseit, aktuali. Pabėgimai iš namų juk jau jokia sensacija, o gentkarčių tarpeklis — kasdienybė. O kas gali geriau tuos skaudulius pavaizduoti, jei ne čia išaugusi, mokslus baigusi, jaunimo problemas ir "subculture" pažįstanti jauna rašytoja, eilės apsakymėlių vaikams ("Mieste nesaugu" apdovanota 1970 JAV Kultūros Fondo premija) autorė?!

Iš tiesų, autorė įveda skaitytoją knygos pradžioj į pilną neaiškumų ir grėsmių atmosferą. Didmiesčio džiunglių pavojų nepažįstanti Vita Linaitytė atsikelia įtar-tinan kvartalan ir apsigyvena su svetimtaute. Neužilgo ji susigundo tapti padavėja naktiniame klube — "Katyte", sakoma knygoj, nors iš visko matosi, kad "Zuikučiu" (Bunny). Slėpiningumą didina dar ir tai, kad nuo pat pirmų knygos puslapių mūsų sesė lietuvaitė ima
tuštinti skotinukės ir konjakėlio stiklinaites. Jos kambario draugė, tiesa, normalių refleksų mergina, bet naivi ir minkštokos širdelės. Užtat ją suvedžioja lietuvis To-nius. Vita prisimena, kad ji pati tik per plauką išvengė panašios nelaimės, kai buvo įsimylėjusi svetimtautį pianistą, siūliusį jai tada keltis Kalifornijon ir gyventi "be bažnyčios, be altorių, be su-mainymo žiedų". Ji nepaskubėjo. Vyrukas nuėjo niekais ir nusižudė. Linaitytei liko sąžinės graužimas, kad ji esanti kalta dėl jo mirties, žodžiu, padangė debesuota — užuomazga gerai paruošta.

Debiutinio romano autorei skaitytojas yra linkęs daug ką atleisti — kompozicijos banalumą, stiliaus žalumą, sentimentalumą, pernelyg įmantrius dialogus, klišes (visokius "rudenio vėjus ateisiančius draskyti lizdelio" arba "joks žmogus nėra sala"). Deja, ilgainiui imama vis daugiau ir daugiau ko pasigesti. Labiausiai — romano. Galėjęs išsivystyti į pakenčiamą psichologinę apybraižą, Brazytės - Bindokienės veikalas tampa reportažiniu tįsalu. Lūkesčiai, kad autorė pažvelgs į buitį jauno žmogaus akimis, neišsipildo. "Viena pasaulyje" nėra knyga apie kažkuo tikintį individą, neinantį į kompromisus su savo sąžine ir todėl liekantį nesuprastą, vienišą. Debiutuojanti romaniste paprasčiausiai užsimiršta, kad romano paskirtis yra vaizduoti, o ne komentuoti gyvenimą, tai yra pilt savo pažiūras, įvelkant jas į apsakymo arnotą. Pagrindine knygos yda yra toji, kad autorė bando įrodyti teoremą: mišrios vedybos yra pragaištingos.

Tai atliekama kelių gyvenimo nutikimų atpasakojimu — pagraudenimais. Naivioji Sara netiki rasizmu ir tampa paleistuvio lietuvio Toniaus auka. Kai prireikia tuoktis, narsuolis pabūgsta mamos. Sarai pavyksta ištekėti už žydo — ji laimingai grįžta savo etninės grupės prieglobstin.

Antras pavyzdys — Jūratė. Per anksti išbandžiusi vadinamuosius vedybinio gyvenimo "malonumus", ji striokais išteka už svetimtaučio. Nors ir išlikusi veiklia lietuviškame gyvenime, ji tampa vyrogauda ir blaškosi kaip ta žuvėdra, stverianti bet ką šmukštelėjusio laivo vagoje.

Pagaliau esama Vitos Linaitytės atvejo. Pamokyta romantiško nuotykėlio su pianistu, ji laikosi draugių pulkelio, ir jos gyvenimas srūva senmergystės link. Jos buitis pažymėtinai blanki: darbas, poilsis, dažnėj antys išgėrimėliai. Niekas į Vitą nesikėsina. Net ir tas pats Tonius kažką jai mala apie paklydusiųjų kartą, lietuvybę ir pan. Nors norima pasakyti, kad ją pagavo didmiesčio sriautas, niekur neišryškėja, kad Vita būtų kuo susižavėjusi: muzika, beatnikų idėjomis, kova už negrų teises, okultizmu ir t. t. Vieniši ji todėl, kad nerašo tėvams. Autorė net įterpia epizodėlį apie žuvėdrą, simboliškai pavaizduojantį graudžią Vitelės mergautinę dalią. Pagaliau Vita susidraugauja (ak, nieko nuodėmingo! Tai veikiau tėtušio pakaitalas) su apyseniu, neįtikėtinai kultūringu daktaru. Tasai išsiskiria ir pasiperša. "Katytei" atsiveria tarptautinių vandenų platumos. Bet autorė nusprendžia, kad Vita turi išsigąsti mišrių vedybų. Dabar pats metas pranešti, kad motina sunkiai serga, kad jai gali būti mirties smūgiu sužinoti, jog dukrelė sumainė žiedus su kitataučiu. Melodramatiškoj situacijoj (vaikiukas verksmingai šaukia telefonan "Vi-tele, grįžk!) vienišoji instinktyviai puola maldon ir... (autorės pastūmėta) Toniui į glėbį.
Pažintine prasme gal ir esama šiokio tokio įnašo. Sakysim, patvirtinama, kad pirmosios emigrantų kartos vaikus persekiojąs "marginai man" kompleksas, arba kad, kaip buvo pastebėję William Foote Whyte "Steet Corner Socie-ty" ir Herbert Gans "The Urban Villagers"), Amerikos mažumų etikos kodekse esama dvigubos moralės — lytinis santykiavimas leistinas su kitatautėm. Bet literatūrine prasme pagrindinio veikėjo piešinys blankus ir nenusisekęs. Daugių daugiausia skaitytojui susidaro įspūdis, kad Vitos, sausos, šiurkščios ir bespalvės kaip kopų žolė, problema yra nepajėgumas mylėti, angažuotis. Didmiestis čia niekuo dėtas. Ji galėjo tokia išlikti ir provincijos miestelyje. Kas ią tokią išugdė — atlaidūs, kaip leidžiama spėti, tėvai, mokykla, lietuviškoji bendruomenė (Vita kažkada dalyvavo chore, bet bobos ten ją užėdė), amerikietiško j i propaganda apie jų "democracy", — nežinia. Kas ją atšaldė nuo tėvų, irgi skaitytojui neaišku. Vita prisimena (ir tai natūralu) kai kuriuos šviesius momentus, Kūčių tradicijas, bet niekur autorė neužsimena (ir skaitytojui apmaudu) apie negatyvius auklėjimo tautinėj dvasioj elementus, apie jokią konflikto situaciją. Jaunystės svajos ne išryškintos. Sakysim, Vitos darbas kostiumų srityje susilaukia, pasak autorės, pripažinimo. Bet ką reiškia Vitai dalyvauti kolektyvinio laimėjimo, kuriuo yra teatro spektaklis, kūrime, skaitytojui taip ir nepaaiškėja.

Faktiškai mamos, sengalvėlių sveikata, o ne kokia vėlai atbundanti lietuviška pasaulėjauta apsprendžia tiek Toniaus, tiek Vitos priklausymą lietuviškai bendruomenei. Tarp kitko, toji lietuviškoji kultūra itin fasadinė, paradinė ir pristatoma stebėtinai naiviai ir dirbtinai. Dainų ir šokių ansamblio pasirodymas aprašomas taip egzaltuotai ir nusaldintai, kad net ir į laikraščių kronikas įpratusiam skaitytojui darosi neskanu.
Nenuostabu, kad, nestatydama savo veikėjų į jokią aštresnę konflikto situaciją su savim pačiais (šalutiniai personažai, kaip Tonius, Tomas, nemažiau negaluoja proteinų stoka), D. Brazy tė - Bindokie-nė sukūrė vien naivią, schematišką lektūrėlę.

Savito stiliaus autorė dar neturi, bet būdingu jai bruožu yra pastanga vengti svetimžodžių. Kartais nueinama į kraštutinumą. Purizmo sąskaiton nukenčia koloritas, kai net tokie daiktai kaip "ketchupo dėmės" tampa "pami-dorų košės dėmėmis".
Baigiant tenka paminėti, kad knygos išorę gadina beviltiškai mėgėjiškas viršelis, vaizduojąs neaiškios lyties būtybę mūrelio fone.
Vytautas A. Jonynas






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai