|
|
Parašė Nelė Mazalaitė
|
Nelė Mazalaitė - Gabienė
Mergaitė buvo samdinėlė ir — buvo našlaitė.
Sako, jog tokie žmonės yra liūdni, baimingi, pavydūs, sako, jiems atrodo, kad kiti žmonės nieko kito ir negalvoja, kaip tik skriausti tokius nelaimingus. Sako, bet kas gi žino, kaip yra iš tikrųjų? Nes mergaitė juokdavosi linksmai, jei buvo dėl ko, o dainuodavo dažnai — nes, kaip ji sakė, balsas negali išturėti neprasilaužęs iš gerklės — gal taip yra su paukščiais.
Ji buvo ir kantri ir žinojo, kad reikia dirbti visą amžių — to išmoko iš namų, to žinojimo. Tik, Dieve geras, nežinojo, kaip greitai galima tapti našlaičiu.
O ne taip seniai sužinojo ir kitką: kodėl jos mintys vijosi apie jaunesnįjį šeimininkų sūnų, ir tai pradėjo darytis vis sunkiau, tarytum nusilaužei pažaisti smilgą, o pasirodo čia aštrus akėtvirbalis. Ir vakarais, kai atsisėsdavo ant akmens, kuris buvo vienintelis laiptas į jos kamarėlę, ir žiūrėjo į žvaigždes — nė mintyse nedainavo — taip buvo nelinksma. O jei dar mėnulis tokį vakarą — ji galvojo, kaip gera šuniui, kai kaukia atvertęs galvą, ir niekas nesistebi nei bara, nei klausinėja: kodėl? Bet netrukus, kaip debesys užkrenta dienos darbų nuovargis, pagauna miegas — o sapnai yra kvaili ir neperkeliami į dienos gyvenimą.
Bet užtenka, jog rytmetį pro durų plyšius pamatai, kad yra skaidri saulė — ir jau skubi gyventi, šios dienos darbai, vakarykščiai apkalbėti, yra kitokesni ir lengvesni, ir gražūs.
Tai darželių ravėjimas, tai darželiuose atskirų darželių pagražinimas — abi šeimininkų dukterys ir jinai derino savo sumanymus ir pasipriešinimus: ar čia reikia aptverti baltomis karklų vytelėmis, ar, smaigstant aplinkui, sukryžiuoti vyteles, ar tik lankus sulenkti? Tiek galvojimo! Jos buvo prisiauginę naujų gėlių, ir persodinėjo pernykščias, jos sklaidė, atsargiai, kaip šilko naujas skareles, jau pasirodančius žiedus —gyrė jas ar truputį apkalbėjo tas, kurios po žiemos atrodė apsmilkusios. O abu vyrai? Kokia iš jų pagalba darželyje — tiktai prilupo žievelių nuo karklo vyčių, ir paliko tas išnaras mergaitėms išnešti, aišku. Ir šiaip, apžūrinėjo, ir pajudino kiekvieną tvorelių žiogrelį — vyriški darbai.
O mergaitė - samdinė toji. pro viską juto jaunąjį brolį, ir matė liauną liemenį, kaip vytelę, ir tamsius plaukus, ir akis. kurios lakstė kaip žebenkštys. Ji akimirką pagalvojo, jog niekuomet nėra net pažvelgus kaip reikiant į vyresnįjį. Bet, kad nėra ko ir lyginti! O be to, juk širdis yra maža vieta, ji negali sutalpinti daugiau negu vieną.
Tai su tokia savo neišmintinga širdimi, ji baigė darbus su kitais darželiuose, ir šlavė takus kieme, ir barstė juos geltoniausiomis smiltimis — kur tie vyrai ir surado tokių, stačiai spindi prieš saulę.
O pavakariais pajuto, kad yra pavargusi: matai, nieko, kad darbai buvo nesunkūs, ir, kaip pati vadino, gražūs — nežinia, nuo ko žmogus lūžta. Ji bėgo padaržėmis už sodo, ant kalvelės, kur, kaip bandos, ganėsi visokiausios laukinės žolės — ten ji visada jautėsi labiausiai namie.
Ji bėgo basa, ir ūmai šūktelėjo — taip sudiegė: pasilenkė ir mato, kad buvo užlipusi ant nulinkusio dagio lapo.
Ji jau buvo bepradedanti apkaltinti jį, kad auga nevietoje — ir ėmė juoktis: ji pati yra kalta, kad nežiūri kur koją stato — ko ji skuba, visada, lyg nežino, kad niekas jos nelaukia. O dagys seniau, negu ji atsirado sodyboje, jau buvo pasirinkęs vietą — jis gali skleistis nuo žemės aukštyn, kiek tik išsigali. Ji ir atsisėdo prie jo, apėmus delnu kojos padą.
— Matai, kaip tu paūgėjai, tikras krūmas, — pasakė pusbalsiu, ir ūmai pasidarė griaudu: — Tu toks pat, kaip aš — ir esi, ir gyveni, ir geriau, kad nebūtum.
— O, ne! — sušnero, ir ji suprato žolės kalbą. — Nesakyk! Labai gražu gyvent. O ko tau skųstis — tu juk gali vaikščioti, tu gali ir kitur išeiti.
— Negaliu, — sako ji, beveik šnibždomis, — negaliu, širdis neleidžia.
— Žinau, sako dagys, — tu esi kaip aš — nori negalimų dalykų. Pažiūrėk, tavo kojos padas kruvinas. Nerūstauk, aš nenorėjau. Bet ir čia mes panašūs — pažvelk į mano viršūnę: aš turiu žiedą — rytoj jis jau bus pilnai prasiskleidęs, bet ir dabar gali {žiūrėti jo spalvą: kaip tavo kraujas.
Ji atsargiai ir labai švelniai palenkė viršūnę: žiedas buvo susuptas į žalią taurę, tačiau aiškiai galėjai pažinti spalvą.
— Jis gražus, — pasakė ji džiaugsmingai, — tikrai gražus.
— Bet kodėl niekas nemato to grožio, — suvirpėjo lapai, labai aštriai, ir mergaitė pagalvojo: — Jis verkia! — Kodėl jūs nepamerkiat manęs nė į kamarėlės tamsą, ir niekuomet, su kitomis gėlėmis į gegužės giesmių altorių seklyčioje? Nepriimat. O man atrodo — aš mirčiau iš laimės, kad galėčiau būti taip išaukštintas — būti su žmonėmis, kurie meldžiasi Dievui.
Mergaitė tylėjo — nebuvo ko sakyti: nei guosti, nei atsikalbinėti — čia girdėjai ištartą teisybę. Tiktai.
— Niekas nekaišo kasų, — linguoja dagys, kaip moterys sielvarte, — pamano mergaitė, — nors ir gražiausiai šviesčiau prie ausies, raudonuočiau kaip ugnelė. Niekas neįsideda žiedo į maldaknygę —jokia nuotaka neįriš manęs į savo vainiką.
Mergaitė tylėjo, ji galvojo apie save, bet, atsistojus eiti, ji pasilenkė ir pabučiavo dagio lapą, prie pat žiedo — juk negalėjai iš arčiau paliesti, kad nesulaikytum pražydėjimo . . .
O rytojaus rytą, Sekminių rytą, mergaitė atbėgo, ūkčiodama nuo rasos vėsumo. Ir ji paklausė dagį:
— Ar atiduosi man savo žiedą? Aš noriu neštis jį į bažnyčią.
— Aš negaliu ir kalbėti iš džiaugsmo, — sušnerėjo visai užkimęs dagys. — Ar tu tikrai nori pasiimti? Neštis jį? Į bažnyčią? Sekminių šventėje?
Ji atvožė pirštus, ir ten, delne gulėjo lenktinis peiliukas — kai atskleidė jį, jo ašmenys sublizgėjo — taip labai jis buvo sunešiotas, kad beveik pavirto bekūniu spinduliu. Tai jos tėvo peilis, ir jis buvo pasakojęs, kad gavo jį kaip dovaną iš savojo tėtušio. Tokį jis būtų palikęs ir savo vaikui — mergaitė žinojo, bet ji tebuvo tas vienas vaikas, ir ji tarėsi, jog teisėtai pasiėmė sau, kai jau turėjo išeiti svetur. Palikimą.
Per savo gyvenimą ir tarnybą, —galvojo mergaitė, — tas peilis buvo užsipelnęs pagarbos, ir lyg kokiu pašventinintu įrankiu, ji nupjovė rasotą, visai prasiskleidusi dagio žiedą. Ir įdėjo jį į maldaknygės viršų, kaip į krūmo viršūnę. Ir šakelė rūtos buvo pridėta šalia.
Taip jau saugojo jį kelionėje į miestelį — pintas krepšelis, dugne išklotas šilko skarele, ir dar buvo ten nosinė, su mezginėliais aplinkui — o surištas į mazgelį, taip sulankstytas, kad kuo mažiau užimtų vietos — gulėjo litas: jeigu būtinai reikės kur pinigo. Batelius ji nešėsi rankoje, nes šiandien jie negalėjo būti kartu su maldaknyge, kurioje žydėjo gėlė.
Bažnyčioje gi ji meldėsi visaip: ir iš knygelės, ir iš žiedo, kuris tvaskėjo ir spindėjo, ir negalėjai suprasti, ar tiek ilgai jis išlaikė rasą, ar tai buvo jo ašara.
O viduryje gražiausios Sekminių giesmės, kuri pripildė bažnyčią iki pat sklautų, o žmonių širdis pakėlė ir už jų — ji viduje sudejavo: žiedas buvo nulinkęs, lyg perversta gęstanti žvakė, nusvirusi jo galva per maldaknygės kampą. Kaip baisu! — sušnibždėjo ji, — ir ūmai atsiminė, ko buvo troškęs dagys: žiedas mirė iš laimės.
Ir ji išgyveno Sekminių šventę, nuostabiai pagauta stebuklų — susimąsčiusi, nusižeminusi ir laiminga . . .
Ji labai skubėjo namo. Svyravo krepšelis, jame gulėjo batai, skarelė, nerūpestingai nurauta nuo kasų, ir nosinėlė su mazgeliu — ten gulėjo litas. O maldaknygę nešėsi, kad galėtų karts nuo karto pasižiūrėti į žiedą, kuris skaisčiai raudonavo.
Atsitiko taip, kad ją pasivijo maždaug puskelėje šeimininkų sūnus — vyresnysis. Ir buvo taip, kad staiga ji pradėjo pasakoti apie dagį, kuris augo sodyboje. Paskui ji stačiai išsigando, kad turėjo drąsos pasakoti tokius mažus dalykus. Gal todėl, kad jis klausėsi kaip labai svarbių.
Ir to negana, kad kalbėjo — ji sustojo ir jis. Ji atvėrė maldaknygę ir parodė žiedą, labai skaisčiai raudoną.
Ir tai dar ne viskas. — Kažin, ar tą žiedą nunešti į krūmą, ar pasilikti sau? Juk tokių dalykų negali būti daugiau.
Atrodė, jog ji laukė patarimo, tačiau tuojau buvo perimta naujo, kažko naujo — tai jauno vyro žvilgsnis! Akys . . . Nelakstė jos kaip žebenkštys — jos buvo gilios, bet gelmėje ji regėjo, jog taip žiūrėti tegalima tiktai į vieną.
|
|
|
|