|
PRANEŠIMAS IŠ APSUPTO MIESTO |
 |
 |
 |
Per senas griebtis ginklo ir kovoti kaip kiti
iš malonės gavau antraeilę istoriko rolę
rašau apie apsiaustį — pats nežinodamas kam —
reikia tikslumo tačiau neatsimenu kada jie pradėjo veržtis
prieš du šimtus metų gruodžio rugsėjo mėnesį vakar auštant
šičia nei vienas seniai nebejunta laiko
mums liko tiktai vieta tik meilė vietai
yra tik šventovių griuvėsiai sodų namų fantomai
jeigu neteksim griuvėsių neliks jau nieko
rašau kaip moku savaičių ritmas nebesikeičia
pirmadienis: maisto atsargos baigės pinigu virto žiurkė
antradienis: Miesto merą nušovė nežinomi teroristai
trečiadienis: vyksta derybos mūsų atstovai jose suimti
nežinom kur jie dabar kitaip sakant kur juos kankina
ketvirtadienis: cinamonų pirkliai siūlo nedelsiant kapituliuoti
po triukšmingų ginčų dauguma balsavo prieš juos
penktadienis: pirmosios maro aukos šeštadienis: nusižudė
N.N. atkakliausias gynėjas sekmadienis: nebėra nei lašo vandens atlaikytas
rytinių vadinamųjų Vienybės vartų puolimas
žinau visa tai monotoniška niekam nerūpi
vengiu pastabų susilaikau nuo jausmų aprašau tik faktus
rodos faktai turi vertės užsienio rinkoj
bet šiek tiek išdidžiai norėčiau pranešti pasauliui
jog per karą mes išauginom naują rūšį vaikų
jie nemėgsta pasakų žaidžia sušaudymus
dieną naktį sapnuoja sriubą duoną ir kaulus
lygiai kaip šunys ir katės
vakarais aš mėgstu klajoti ties Miesto riba
ten kur baigiasi mūsų abejotina laisvė
žiūriu iš viršaus į karių skruzdėlyną liepsnojančius laužus
klausausi būgnų dundėjimo barbarų riksmo
iš tikrųjų keista kad Miestas dar laikos
apsiaustis užtruko priešai be abejo keičias
teturi tiek bendro jog trokšta mus išnaikinti
gotai totoriai švedai Ciesoriaus armija Viešpaties kalno pulkai
kas gi juos suskaitys
vėliavų spalvos kitėja lyg miškas akiračio juostoj
švelnutis paukščio geltonis pavasarį paskui žaluma rudumas paskui tik žiemos juodybė
ir taip vakarais kada nebelieka faktų galiu pagalvoti
apie tolimą praeitį tolimus daiktus pavyzdžiui mūsų
bičiulius už jūrų marių žinau jie nuoširdžiai kenčia
siunčia miltus maišus užuojautos siunčia lašinius patarimus
ir net nebežino jogei anuomet mus išdavė jų tėvai
mūsų buvę bičiuliai antrosios Apokalipsės metais
sūnus neatsako už tėvą jam reikia dėkoti taigi dėkojam
jisai juk nežino ką reiškia apsiausties amžinybė
tas kurį ištiko nelaimė visada lieka vienas
Dalai Lamos gynėjas kurdas afganų kalnietis
dabar kai rašau šiuos žodžius atkakliųjų būrį
truputį viršija linkę susitarti su priešais
ką gi nuotaikos mainos likimas dar vis neaiškus
kapinės plečias gynėjų skaičius mažėja
bet mes tebesiginam ginsimės ligi galo
ir jei Miestas išnyks bet paliks bent vienas
jis nešis Miestą tremties keliais savyje
bus lygus Miestui
žvelgiam į bado akis į gaisro akis į mirties akis
ir į visų blogiausias — išdavystės akis
ir tik mūsų sapnų neįstengs pažeminti niekas
Varšuva, 1982
Iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
