|
|
1949 m. 25 spal.-lapkr.
ANTRAS VEIKSMAS PRASIDĖJO |
|
|
|
1. Emigracijos drama. Tremtiniai sparčiai virsta emigrantais. Kurie iš Vokietijos jau išvyko, ne vienam prašneko sentimentas: o vis dėlto čia buvo širdžiai ramiau; čia buvo žemė, kurios ribos susisiekia su mano tėvynės laukais; čia buvo sava stovyklos bendruomenė, kurioje žmogus buvai kaip augalėlis su lietuviškos žemelės velėna ... Vandenynai dabar atrėžė nuo tėvynės sausumos. Išbarstymas po visus kraštus sutraukė bendruomeninius ryšius. Tik dabar tremtinys pasijunta virtęs pilna prasme displaced person — išvietintasis.
Tai pradžia tremtinio dramos antro akto — emigracijos.
|
Skaityti daugiau...
|
Vienatvėj neramus subrendo, Kančios ir sielvarto sūnus. Jis eina vis rankas į tolumas ištiesęs: Jam plaukus vėjai taršo, mint šalnos kanda, Jam širdį kausto jausmas neramus — — — Gyvenimo pavojus nugalėjęs ir mirties, Suprato aiškiai iškovotą tiesą: Toks turi būt žmogus Gyvenime. Toks motinai sūnus.
* * *
Dabar jis eina per užgesusių fontanų aikštę. Ant akmeninės žemės gula aukštos nakties kolonos rusvos. Taip vaikščioja Tarp tų kolonų jis, galvodamas apie kovas įvykusias ir būsimas Ir apie tai, kaip po našta dienų Žmogus, daug kartų kritęs ir parklupęs — Pakils iš po tamsiųjų pelenų: Pavasariniai vėjai dangų plaks, Ir skambios upės, ištvinusios iki akiračio krantų, Į sunkiai iškovotus tolius plauks.
|
J.E. Vyskupo Pr.Bučio 50 metų kunigystės proga Jo Ekscelencija vyskupas Pranciškus — Petras Bučys šiemet švenčia savo kunigystės 50 metų jubiliejų. „Aidų“ redakcija, norėdama šį retą įvykį paminėti, prašė mane parašyti straipsnį apie garbingąjį Jubiliatą. Imdamasis šio darbo aš jaučiuosi, kaip nykštukas prieš milžiną, kuriuo tik iš tolo galima stebėtis, juo gėrėtis, bet niekada jo neapimti. Vysk. Bučio didinga, bet drauge ir kukli asmenybė savyje sukaupia tiek sričių, tiek dvasios turtų, kad apibūdinti tą apaštalų įpėdinį — vyskupą ir lietuvių tautos sūnų yra tiesiog neįmanoma. Vyskupas ir vienuolis, rašytojas ir mokslininkas, profesorius ir aukštųjų mokslų organizatorius, visuomenininkas ir atsiskyrėlis — vienuolis — tai vis sritys, kurios reikalauja atskirų studijų, ir kiekviena iš jų apimtų atskirą knygą. Todėl ir šio straipsnio autorius net nebando išsamiau charakterizuoti gerb. Jubiliato taip gausios darbo veiklos, nesiima analizuoti sudėtingos, bet drauge ir taip vieningos jo asmenybės. Teks pasitenkinti tik kurį laiką šalia Jubiliato stovėjusio stebėtojo pastabomis ir tuo būdu atiduoti padėkos duoklę tam, iš kurio taip daug gauta. Tai bus sūnaus savo tėvui pagarbos žodis.
Gražus laiko tarpas — 77 amžiaus metai — buvo toji dirva, kurioje visu pilnumu ir grožiu išsiskleidė taip turtinga ir daugeriopa J. E. vysk. Bučio asmenybė. Ir kas nuostabiausia, kad jo asmenybėje taip skirtingos ir įvairios darbo sritys susiderino į vieną gražią visumą, nesuskaldė jo asmenybės. Kokio darbo Jubiliatas ėmėsi, jis visur išliko tas pats Bučys. Kiekviena jo pasirinktoji darbo šaka yra savotiškai charakteringa, pasakytume bučiška. Kuri jų yra dominuojanti, sunku pasakyti. Prie kiekvieno darbo baro vysk. Bučys priėjo su giliu moksliniu pasirengimu, su gryna intencija ir meile, visur ir visada jieškodamas gėrio, gindamas tiesą, nuspalvindamas meile. Šios savybės iškėlė jį aukščiau laiko ir jo įvykių. |
Skaityti daugiau...
|
MARIŲ PASAKA
Neramu, sesele Aiste, Šiaurei uždegant pašvaistę. Šaukia ji tave namučio, Kai nuo marių vėjas pučia. Tik įspėja liūdnos bangos Ir grandinėse sužvanga. Neskubėk, jaunoji sese, Žilvinėlio neberasi. Jį birželio naktį tykią Buvo dalgiai pasitikę. Viesulai ant marių siuto, Atlinguoja kraujo putą. Juodos gilumos sujunda, Suvaitoja skaudų skundą. Vėl banga į širdį bloškia — Jį kaip dobilą nuraškė. Maldai rankeles sudėki, Gal nudžius veidai sudrėkę. Neramu, sesele Aiste, Šiaurei uždegant pašvaistę. |
Skaityti daugiau...
|
ŽMOGAUS KRIZĖ IR KRIKŠČIONYBĖ |
|
|
|
Beveik dešimties tūkstančių metų ilgoje istorijoje mes esame pirmasis laikotarpis, kada žmogus pasidarė pats sau problema, kada jis daugiau nebežino, kas jis yra (Plg. M. Scheler, Philosophische Weltan-schauung, Bonn, 1929 m.). Šiais žodžiais Scheleris apibūdina tą tragišką būklę, kurioje yra atsidūręs mūsų dienų žmogus — jis pats nežino, kas jis yra, jis yra praradęs save, nes jis yra užmiršęs tą didįjį Šaltinį, kuriame yra atskleista jo giliausioji esmė ir nubrėžtas jo likimas. Ši giliausioji žmogaus esmė ir likimas yra aprašytas didingais simboliais pirmuosiuose Šventraščio puslapiuose ir čia pat pasakyta, kas yra žmogus, kame yra jo vertė ir kame šitos vertės netekimas. Šitame amžinajame Šaltinyje yra simboliškai užbrėžti visi istoriniai įvykiai ryšium su žmogaus pagrindiniais klausimais ir nurodytas jų sprendimas. Šitame Šaltiny yra nupieštas žmogaus idealus vaizdas. Tačiau kiekvienas amžius turi savąjį žmogaus supratimą palyginti su tuo idealiuoju prototipu; jis turi atrasti jame savo tikrąjį supratimą ir, jei šis supratimas aptemdytas, jį vėl nuvalyti nuo amžių dulkių bei klaidų ir savo pirmykščiame grožyje jį vėl atstatyti.
|
Skaityti daugiau...
|
(TĘSINYS)
IV Lyg ėriukai kalvos būreliu sustoję, Taikstosi už dvaro prisiglaust kaitroj; Garbanėlės raitos kvepiančių šilojų, Rodos, jos nuo saulės suliepsnotų tuoj. Pūsteli vėjelis, lieknos pušys svirdi, Ir lyg kanklių stygos skamba taip ilgai. Aidas liūdną dainą atneša į širdį, — Ašarom nubyra kvepiantys sakai. Giminės ten kapas, vejele užžėlęs, Švokščiančių pušelių apsuptas ratu, Ten, kukliai pražydęs, žiūri bitkrislėlis, Kur nutįsta tiltai debesų baltų. Oi, prieš daugel metų čia įmintas pėdas Užnešė vėjeliai paupio smėliu, Rudenys nuskynė atminimų žiedus, Kažkada sodintų vasaros gėlių. |
Skaityti daugiau...
|
KODĖL RAŠOME AUKŠTAITIŠKAI? |
|
|
|
TARMĖS PROBLEMA LIETUVIŲ BENDRINĖJE KALBOJE
Kaip žinoma, šiandien mūsų bendrinės rašomosios kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių tarmė, t. y. pirmiausia Šakių, taip pat Marijampolės ir Vilkaviškio apskričių tarmė. Dabar ši tarmė yra nusistojusi ir apskritai niekas lietuvių nebekelia klausimo, ar nereikėtų tarminį bendrinės kalbos pagrindą keisti. Tiesa, pasitaiko vienas kitas balsas, — tik ne iš kalbininkų specialistų tarpo, — kuris paabejoja, ar ne geriau būtų, kad lietuvių bendrinė rašomoji kalba būtų pasirinkusi rytiečių ar žemaičių tarmę. Bet į tokius balsus rimtai nežiūrima. Šiaip visiems lietuviams atrodo, jog tarmės pasirinkimas mūsų bendrinėje kalboje yra išspręstas.
Taip yra šiandien, bet toli gražu ne taip buvo praeityje. Kokią pasirinkti raštui tarmę ir kaip ją tam reikalui pritaikyti — kelis šimtus metų buvo aktualus klausimas. Buvo mėginta rašomajai kalbai rinktis čia vieną, čia kitą tarmę. Todėl mūsų bendrinė kalba turėjo pergyventi gana ilgą kovų laikotarpi, kol pagaliau viena tarmė nugalėjo. Čia ir mėginsiu parodyti, kaip prie šios vienos, ir būtent vakariečių aukštaičių, tarmės įsigalėjimo prieita.
|
Skaityti daugiau...
|
Žygimanto Augusto privatus kabinetas („Gulbės Giesmės“ epilogas), išmuštas juodais apmušalais. Priešais sienoje natūralaus dydžio karalienės Barboros atvaizdas. Uždangai pakylant girdėti ilgesinga muzika.
1. ŽYGIMANTAS (apsivilkęs juodais drabužiais ir apsisiautęs ilgu trumpų rankovių apsiaustu, sėdi prie rašomojo stalo ir skaito pergamentą). KOTRYNA (tyliai įėjusi). Jūsų didenybe ... ŽYGIMANTAS (vis skaitydamas pergamentą). Tai jūs, karaliene? KOTRYNA. Aš norėčiau su jumis porą žodžių... ŽYGIMANTAS (nežiūrėdamas į ją). Gal rytoj, arba kitą dieną. KOTRYNA. Pasiuntinys iš Vienos atvežė karaliaus, mano brolio laišką. Aš norėjau pasikalbėti, ką jam atsakyti. ŽYGIMANTAS (pakėlęs galvą). Vis tiek. Kas jums patinka. KOTRYNA. Jei aš parašysiu teisybę, bus nemalonu ir jums ir mano broliui. ŽYGIMANTAS (trūktelėjęs pečiais). Tai ką gi aš galiu padaryti? Prie nemalonumų aš jau esu pripratęs. KOTRYNA. O aš — priešingai. Aš norėčiau apie mus ką nors gero parašyti. ŽYGIMANTAS. Jei ką randate, prašom. KOTRYNA. Deja, karaliau, jūs su manim kalbate taip, lyg aš būčiau ne jūsų žmona. |
Skaityti daugiau...
|
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POEZIJA |
|
|
|
INDIVIDUALIZMO ATGIMIMAS IR ĮSIGALĖJIMAS III. SĄJŪDŽIAI PO „KETURIŲ VĖJŲ“
„Keturi Vėjai“ (Apie „Keturius Vėjus“ ir keturvėjininkus A. Nyka-Niliūnas rašė straipsny, kuris buvo išspausdintas „Aidų“ Nr. 24. Taigi šis straipsnis apie individualizmo atgimimą yra ano tęsinys) savo gyvenimu ir pagaliau mirtimi paruošė dirvą naujai, geriau susikristalizavusiai, poetų kartai ir patys herojiškai mirė lietuviškos poezijos fronto pirmose linijose. Mirė jie todėl, kad jų kovos priemonės, kaip paprastai tokiais atvejais atsitinka, buvo dažniausiai fiktyvios — geri norai, entuziazmas ir begalinis noras kurti.
1. Piūvis (1928—1929). Pirmoji nauja kregždė buvo literatūros žurnalas „Piūvis“. Po didelių kovų, literatūros gyvenime laikinai ramybei viešpataujant, būrelis literatūros mylėtojų, tiesiog šios rūšies alkolikų — Motiejus Miškinis, Petras Juodelis, Jonas Kuosa-Aleksandriškis (Kossu-Aleksandravičius), Antanas Miškinis ir dar vienas kitas — susibūrė aplink šį naują žurnalą. „Piūviui“, o tuo pačiu ir jo bendradarbiams, charakteringiausia žymė — besąlyginė literatūros ir apskritai kultūros meilė. „Piūvis“ neskelbė jokių revoliucijų, bet pačiu ramiausiu būdu stengėsi kiek galint giliau įsiskverbti į literatūros gelmes, nagrinėti estetines bei formalines problemas.
|
Skaityti daugiau...
|
PIRMAS
Melsvam virpėjime išgeso snaigės. Dabar — apsvaigęs aš nuo žydėjimo. Kiekvieną lapą, taurelę gilią, saulė pripylė spalvų ir kvapo. Bet nei lelijos, nei mirtų kekės gražiai nusvirę, nebus kaip jos akys — nei tokios mėlynos, nei tokios tyros. |
Skaityti daugiau...
|
K N Y G Ų V E R T I N I M A I
(Psalmių knyga. Vertimas lotynų kalbon iš pirmykščių tekstų, parūpintas Biblinio Popiežiaus Instituto profesorių ir vertimas lietuvių kalbon su paaiškinimais. Parūpino Dr. Juozapas SKVIRECKAS, Kauno Arkivyskupas. LUX, Stuttgart 1949 m. in 12°, 522 p.)
Pasirodžius 1945 metais naujajam lotyniškajam psalmių vertimui, mes, atrodo, būsime viena iš pirmųjų tautų, kuri iš naujo psalmes išsivertė. Tai didelis įvykis religinėje mūsų literatūroje, tuo didesnis, kad tai įstengėme atlikti tremtyje, kur ir leidėjai yra nestiprūs ir skaitytojai negausūs. Po Naujojo Testamento ir Popiežių enciklikų Psalmynas yra vienas iš vertingiausių LUX leidinių. Kadangi šis Psalmynas patiekia lietuviškajai visuomenei abu naujus tekstus — lotyniškąjį ir lietuviškąjį, — tad apie juos abu ir teks mums kalbėti, padarius pradžioje keletą bendrų pastabų apie pačias psalmes.
|
Skaityti daugiau...
|
K. BRADŪNO „APEIGŲ“ LYRIKA |
|
|
|
Gimtojoj žemėj vokiečių okupacijos metais išleistus du Kazio Bradūno lyrikos rinkinius — „Vilniaus Varpus“ ir „Pėdas Arimuose“ — mažai kas tematė. Plačiau su Bradūno poezija žmonės tegavo susipažinti tik tremty. Pirmu Vokietijoj išleistu jo rinkiniu buvo „Svetimoji Duona“, kurią tremtiniai greit išgrobstė ir už kurią poetas buvo apdovanotas viena 1946 metų literatūros premijų (Liet. Raud. Kryžiaus).
1947 m. K. Bradūnas iš lyrikos pasuko į epą ir sukūrė „Maro“ poemą. Remdamasis žmonių lūpose užsilikusiais prisiminimais, jis kūriny vaizduoja XVIII amž. pradžios didįjį marą, kuris nušlavė Lietuvos gyventojus ir laukus nusėjo kapais kapeliais. Anas juodasis maras Bradūno sąmonėje, atrodo, susisiejo su dabar Lietuvoj siaučiančiu raudonuoju bolševikiniu maru. Poetas atskirais ano juodojo maro epizodais, susietais su metu laikais, su gamtos gaivalais ir Lietuvos peizažu, pavaizdavo ne tiek pačio maro plastinius paveikslus, kiek šiurpią klaikią maro nuotaiką. Todėl poema išėjo ne grynai epinė, bet vidurys tarp epo ir lyrikos — didelė baladė.
|
Skaityti daugiau...
|
P. TARULIO „ŽIRGELIAI PADEBESIAIS“ |
|
|
|
Petr. Tarulis, ŽIRGELIAI PADEBESIAIS. Apysakos. „Sudavijos“ leid. 1948 m. 148 psl. Viršelis A. Šepečio.
Po ilgos pertraukos vėl mūsų literatūroje pasirodžiusio P. Tarulio naujame rinkiny randame keturis pasakojimus, kuriuos autorius pavadino apysakomis. Bet iš tikro tai nevisai tikslus jų aptarimas. Pirmasis pasakojimas „Žirgeliai padebesiais“, kurio vardu ir visas rinkinys pavadintas, nėra ne tik apysaka, bet nė novelė. Tai tik eilė savo tarpe visai maža ryšio teturinčių atsiminimų pobūdžio epizodų: „Mažajame burtininke“ pasakojama apie autoriaus vaikystės draugą kaimyno piemenį Gabriuką, „Sidabriniame laikrody“ — kaip Gabriuką buvo įtarę laikrodį pavogus (atskirai paėmus, tai būtų nedidelė novelė), „Paveiksle po stiklu“ autoriaus nuotaikos, kai jam reikėjo vykti į miestą mokytis, ir „Motušės pyragas“ — autoriaus kelionės „karetka“ įspūdžiai.
|
Skaityti daugiau...
|
R E L I G I J A
Duoti išmaldą, sušelpiant neturtingąjį brolį, yra vienas iš pagrindinių artimo meilės darbų. Paskutiniajame Teisme Kristus klaus mūsų, ar mes pavalgydinome išalkusį j į, ar pagirdėme ištroškusį j į, ar pridengėme nuskurusįjį. Žmonės, kurie išmaldos neduoda, gali išvarinėti velnius, gali daryti stebuklų (plg. Mat. 7, 22), tačiau kadangi jie neturi meilės, jie yra tarsi „žvangantis varis“ (1 Kor. 13, 1), ir jiems Kristus tars aną lemtingą dieną: „Aš niekuomet jūsų nepažinau; atstokite nuo manęs, jūs piktadariai“ (Mat. 7, 23). Amžinąjį žmogaus likimą nulems ne jo padarytos religinės nepaprastybės — velnių išvarinėj imas, stebuklai, pranašystės, kalbų dovana, bet iš Dievo meilės kilusi ir darbais vykdoma artimo meilė. Išmalda yra pagrindinė ir aiškiausia šios artimo meilės apraiška. Štai, kodėl Bažnyčia nuo pat seniausių laikų išmaldą yra skelbusi, net statydama ją aukščiau už kitas krikščionies dorybes. Atkreipk dėmesio į išmaldos didybę, sako šv. Jonas Chrizostomas; jokia dorybė su ja negali susilyginti. Kristus nepasakė: ar saugojai dėl manęs mergystę. To nepasakė. Bet: buvau alkanas, ir mane pavalgydinote. Kilni yra mergystė ir kilnus yra pasninkas ir kitos dorybės, bet vis dėlto žemesnės už išmaldą“ (Homilia in elemos. Migne P. G. 64).
|
Skaityti daugiau...
|
V I S U OM E N Ė
Didelių sukrėtimų metai paprastai pagimdo eilę žmonių, kurie tarnauja visokiems dievams, kurie tačiau netrukus pasijaučia esą visiškoje tvarkoje, tarsi nebūtų su jais atsitikę nieko ypatingo ir tarsi jie būtų švarutėliai kaip krištolas. Tokių žmonių mes turime ir tarp savęs. Ties jais tad ir tenka mums valandėlę stabtelti.
Mesti smilkalo grūdelį į ugnį, degančią prieš Jupiterio statulą, juk buvo menkas dalykas. Nevienas tuo būtų galėjęs išgelbėti savo vietą, savo turtą, savo šeimą ir net savo gyvybę. Ir vis dėlto pirmieji krikščionys to nedarė. Jie verčiau pasirinkdavo pažeminimus, ištrėmimus, kankinio mirtį, bet ano mažučio grūdelio ugnin nemetė. Kodėl? Todėl, kad šis grūdelis — savyje smulkus ir menkutis — buvo stabmeldybės simbolis; todėl, kad anas metimas — savyje niekam iš tikro nekenksmingas — buvos savos religijos išdavimas. Ištikimybę savam Dievui — išviršinę ir regimą ištikimybę — pirmieji krikščionys statė aukščiau už visokias praeinančias ekonomines, politines, šeimines ar kurias kitokias kombinacijas. Ar mes šiuos „užsispyrėlius“ laikome nepraktiškais, negyvenimiškais žmonėmis? Anaiptol! Jie mums yra atsparumo ir ištikimumo pavyzdys. Jie mums yra karžygiai. Jie yra tie pagrindai, ant kurių stovi regimasis Krikščionybės rūmas.
|
Skaityti daugiau...
|
Kur pasuks vokiečių krikščionys demokratai? |
|
|
|
Viena pozityviausių vokiečių politinių partijų kaizerio imperijos ir Weimaro respublikos laikais buvo Centras, kuris stengėsi išlyginti antagonistines tendencijas tarp dešinės ir kairės. Kaip žinome, Centro partijos žmonės nemaža padėjo ir Lietuvai atsikuriant. Toji partija stengėsi ir Hitlerio nacionalsocialistų brutalų veržimąsi į valdžią atsverti, sušvelninti. Tačiau šičia jai nepasisekė. Pabalsuodama Reichstage už neribotus įgaliojimus Hitleriui ketveriems metams, ji save palaidojo, bet nei katalikų nei kitų padorių vokiečių nuo rudųjų brutalios diktatūros neapsaugojo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl po šio karo vėl į politinį gyvenimą išėję vokiečiai nebenorėjo atkurti senosios Centro partijos. Tiesa, dalis katalikų jai paliko ištikimi, tačiau dabar toji partija politiškai yra nereikšminga, nes parlamente teturi 7 atstovus.
Vietoj Centro katalikai ir tikintieji protestantai sudarė krikščioniškai demokratinę uniją (CDU), kuri tam tikrose provincijose vadinasi krikščioniškai socialine unija (CSU). Šitoji dvilypė uniją rinkimuose į naująjį atsikuriančios Vokietijos parlamentą (Bundestag) išėjo daugiausia ekonominiais šūkiais, nukreiptais prieš planuojamąjį ūkį ir giriančiais laisvąją ūkio sistemą. Tuos savo šūkius vokiečių krikščionys demokratai rėmė nesena praktika, kuri prasidėjo nuo 1948 m. valiutos reformos ir vokiečių ūky sukėlė nemažą gyvumą. Kad vokiečių krikščionys demokratai neiškėlė naujų projektų ir reformų, bet pasitenkino sena liberališkai kapitalistine ūkio sistema, daug svėrė ir vienas jų lyderis, Dr. Adenauer, nemaža prisidėjęs prie vokiečių valiutos reformos, kurios sėkmingas pravedimas žymiai pagerino vokiečių ekonominį gyvenimą.
|
Skaityti daugiau...
|
Kaip JAV platinti lietuvių spaudą? |
|
|
|
Kiekvienam galvojančiam žmogui yra aišku, kad gera knyga, geras žurnalas ir geras laikraštis yra svarbios priemonės ne tik pačiam šviestis ir kultūrėti, bet ir tautiškai stiprėti. Tai ypač svarbu JAV, kur lietuviškumas yra gerokai nusilpęs. O jį sustiprinti per lietuvišką knygą ar žurnalą atrodė lig šiol negalima, nes Amerikos lietuviai, kaip ir apskritai amerikiečiai, skaityti nemėgsta. Šitokia nuomonė kursavo Vokietijoj, kai vienas kitas tremtinys, kuris savo pažįstamiems už padarytą gerą buvo nusiuntęs į Ameriką knygų ir laikraščių, buvo gavęs maždaug tokį atsakymą: knygų ir laikraščių galite nesiųsti, nes mes popierio čia turime. Atrodo, kad šita nuomonė bus netiksli. Vienas mūsų bendradarbių, tuo klausimu rašydamas, duoda ir savo pasiūlymus. Jis rašo:
„Ligi šiol kažin kaip buvo įprasta kartoti, kad Amerikos lietuviai lietuviškų knygų neskaito, todėl ir jų leidyba čia buvo kone visai sustojusi. Tačiau dabar aš esu įsitikinęs, kad, privažiavus tremtiniams, jau reikia kalbėti ne apie skaitymo, bet apie platinimo krizę... Žmogus čia pasiutiškai įkinkytas į darbą. Reikia didelio pasišventimo, ryte 6 vai. išvažiavus iš namų ir vakare apie 6 vai. 30 min. grįžus, dar bėgti į paštą (bet ir jis dažniausia jau būna uždarytas), užpildinėti perlaidas ir t.t., kad gautum kokią nors Chikagoj ar kur nors kitur atmuštą knygą. Tai ryžtasi tik knygos alkoholikai. Bet argi dėl to Amerikos lietuvį galima kaltinti, kad jis knygos neskaito? Juk čia lietuvis po ranka neranda nė vieno lietuviško knygyno ar kiosko. Bet jeigu pati knyga aplankytų jį, po 12 val. grįžusį namo ir besiilsintį, tai jis mielai ją imtų, pirktų ir skaitytų. Čia ir iškyla pats pagrindinis knygos ir žurnalo platinimo klausimas. Kol jis nebus sutvarkytas, nieko rimtesnio padaryti nebus galima.
|
Skaityti daugiau...
|
DOSTOJEVSKIS IR MŪSŲ LAIKAI |
|
|
|
L I T E R A T Ū R A
Ryšium su egzistencialinės krypties išsivystymu filosofijoje ir chaotiška būkle šio meto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, vis dažniau pasigirsta Dostojevskio vardas. Knygų rinkoje pasirodo naujos jo veikalų laidos, nauji vertimai, naujos įdomios studijos apie patį rašytoją ir jo iškeltąsias idėjas. Dostojevskį dabar skaito visi, jo problemas diskutuoja ne vien tik literatūros studentai, kritikai, be taip pat ir filosofai, politikai, sociologai, juristai, pedagogai. Dabar jau niekas neabejoja, kad senojo renesansinio humanizmo kūrybinės jėgos jau išseko ir kadaise toks stiprus jaunatviškas džiaugsmas jau užgeso Ilgesys naujo, geresnio aukštesnio žmogaus nuo Nietzsches laikų iki šių dienų jau yra pasiekęs savo kulminaciją. Kai kurie tad, kaip Andrė Gide, nori sugretini Dostojevskį su Nietzsche ir laikyti juodu naujojo humanizmo tėvais ir pranašais.
Tačiau, kiek giliau ir sąžiningiau panagrinėję Dostojevskio idėjas, pamatom didelį šiųdviejų mąstytojų skirtumą. Tai, kas juos jungia ir leidžia statyti vieną šalia kito, yra aiškus nepasitenkinimas lėkštu ir apribotu humanistiniu žmogumi. Ir vienas ir kitas nori iškelti žmogų iš siaurų medžiaginės tikrovės varžtų, duoti jam laisvės sparnus nešančius į begalybę. Tik Nietzchės žmogus lieka pakibęs nerealioje viršžmogio idėjoje, tuo tarpu kai Dostojevskio žmogus savo atbaigimą ir nelygstamą vertę randa aukščiausioje realybėje — Kristuje. Šitai turint prieš akis, galima būtų kalbėti apie Dostojevskį kaip apie naujo, pagilinto krikščioniškojo humanizmo tėvą ir įkvėpėją.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIAMS RAŠYTOJAMS TREMTYJE |
|
|
|
(Atviras laiškas)
Kai kurie recenzentai, minėdami mano praeitąjį gyvenimo kelią, nepamiršta visuomenei ir man priminti, kad dar prieš 1939—1944 m. karą buvau keliais atvejais kalinamas Lukiškių kalėjime ir Kartūzų koncentracijos stovykloje. Kadangi šis faktas gali būti įvairiai suprantamas (Vilniaus krašto lietuvių tarpe, kaip ir kitur, būta kelių ideologinių srovių), nuo savęs, aiškumo dėlei, norėčiau pasakyti tik tiek, kad esu buvęs kairiojoj barikados pusėje. Priklausydamas „varsnininkų“ sąjūdžiui, skelbiau kovą ne tik tautinei, bet ir socialinei priespaudai, viešpatavusiai Vilniaus krašte. Gal todėl, o gal išeidamas iš to fakto, kad esu gyvenęs ne N. Lietuvoje, o „anapus“ (Vilniaus krašte ir kurį laiką Lenkijos gilumoje), esu laikomas „nuošaliai lietuvių literatūros arenoje“ (L. Miškinas).
|
Skaityti daugiau...
|
Dailininkas Petras Kiaulėnas |
|
|
|
M E N A S
Lietuvių menininkų tarpe Petras Kiaulėnas — vienintelis, kuris sėkmingai veikia dviejose labai skirtingose meno šakose: tapyboj ir architektūroj. Pastarojoj jis dar neturėjo progos pilnai pasireišti, bet tapyboj jis jau yra užsikariavęs garbingą vietą XX a. Paryžiaus modernistų tarpe. Tai įrodo ne taip seniai pasirodžiusi jo monografija, kurią yra parašęs prancūzų meno kritikas Maurice Scherer (Petras Kiaulėnas, Tuebingen, Patria.).
Kadangi minėto leidinio įžanga parašyta rimto meno kritiko ir nagrinėja bei apibūdina ne tik P. Kiaulėno kūrybą, bet apskritai liečia moderninio meno problemas, todėl pravartu apie tai painformuoti mūsų visuomenę, kuriai meno klausimai bent kiek rūpi.
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių kompozitoriai per vokiečių radiją |
|
|
|
Žinomas mūsų smuikininkas Iz. Vasyliūnas, prieš išvykdamas iš Europos ir kurį laiką gyvendamas emigracinėj Grohno stovykloj, kun. Šarkos rūpesčiu ir pastangomis atliko nemažos svarbos kultūrinį darbą. Būtent, š. m. rugsėjo 21 d. Iz. Vasyliūnas Bremeno radiofone smuiku su fortepionu įgrojo į elekromagnetines juostas visą eilę žymesniųjų kompozitorių kūrinių — V. K. Banaičio sonatą d-moll, St. Gruodžio sonatą d-moll, A. Račiūno „Nesileisk, saulele“ ir „Rymojo mergelė“, J. Gaidelio „Verpėją“ ir tremty sukurtas kompozicijas „Be tėvynės“ ir „Lietuvišką šokį“, V. Jakubėno „Melodiją“ ir B. Budriūno „Raudą“.
Bremeno radiofono muzikos skyriaus vadovybė pareiškė pasitenkinimo, įsigijusi vertingų muzikos kūrinių transliacijoms. Suprantama, kad ir mes negalime nesidžiaugti Iz. Vasyliūno atliktu darbu.
|
Lietuvių dramos teatras Amerikoj |
|
|
|
Chicagoj jau dabar tremtinių daugiau negu kadaise lietuviais gausiausioje Hanau stovykloje. Nenuostabu, kad tremtiniai su savo pastangomis įsijungia į chorą aktyvių meno kolektyvų, kurie čia veikia nuo seno. Šiuo metu išsikristalizavusios darbą pradėjo dvi grupės. Pirmąją sudaro „Atžalyno“ lietuviai vaidintojai, kurie J. Blekaičio vadovaujami su pastiprintu sąstatu ruošia tik du kartu Vokietijoj tespėtas suvaidinti V. Adomėno „Svetimas Plunksnas“ — gyvą teatrališką farsą. Kitą grupę sudaro St. Pilkos vadovaujami daugiau ar mažiau aktoriai profesionalai. Čia randame scenos veteraną P. Macį, kauniškį A. Brinką, šiaulietę Petro-kaitę, S. Kielaitę, K. Oželį ir kitus daugiau ar mažiau girdėtus vardus. Šis kolektyvas ruošiasi pastatyti J. Grušo „Tėvą“ (ankščiau St. Pilka buvo pastatęs S. Čiurlionienės „Aušros Sūnus“). Chicagoj apsistojo ir G. Velička, kuris, manoma, taip pat ką nors pradės ir tėvynės vaizdus atkurs tautiniais drabužiais.
|
Skaityti daugiau...
|
Argentinos lietuvių kultūrinė veikla |
|
|
|
Į V Y K I A I I R Ž M O N Ė S
Argentinos lietuvių kolonija vis aktyviau reiškiasi savo kultūrine veikla. Jos centras yra Buenos Aires Avellaneda, kur išeina mėnesinis žurnalas „Laikas“ (20 psl.). Negalėdami apžvelgti visos veiklos, čia norime pažymėti bent kelius momentus.
Vienas tokių yra literatūros ir poezijos vakarai. Jiems nemaža energijos paskiria jautrios sielos žymus pamokslininkas kun. A. Grauslys. Jis didelį dėmesį skiria prancūziškai rašiusiam lietuvių poetui O. V. Milašiui, nuo kurio mirties šiemet yra sukakę 10 metų ir kurio kūryba ir asmeniu pasaulis vis labiau ima domėtis. Kun. A. Grauslys tam poetui geriau pažinti yra suruošęs net du vakaru. Jis taip pat yra suėjęs į draugystę su O. Milašiaus draugu Lysandro Z. D. Galtier, kuris šiuo momentu verčia mūsų poeto kūrinius į ispanų kalbą (seniau į ispanų kalbą tebuvo išversta tik viena O. Milašiaus misterija „Miguel Manara“). Literatūrinei veiklai judinti Avellanedoj yra įsteigta Literatūros ir meno mylėtojų draugija, kuri taip pat nešioja O. Milašiaus vardą. Jos posėdžiuose svarstomi klausimai ir skaitomi referatai, kurie platesnei publikai yra sunkiau prieinami.
|
Skaityti daugiau...
|
TORONTO — KANADOS LIETUVIŲ CENTRAS |
|
|
|
Baigę darbo sutartis miškuose ir kasyklose, buvę lietuviai tremtiniai daugiausiai spiečiasi Toronto mieste, nes čia lengviau gauti butą ir darbą. Skaitoma, kad buvusių tremtinių Toronte jau bus apie 4 000, ir jų skaičius vis didėja. Kai kurie čia jau steigia savo krautuves ir įmones. Pernai susiorganizavę lietuviai studentai aktyviai dalyvauja Toronto universiteto studentų klubo veikloje. Dažnai Toronte būna ir kultūrinių pramogų. Rugsėjo 4—5 d. įvyko Kanados Lietuvių Sąjungos suvažiavimas, kuris išrinko naują centrinę valdybą. Lietuviams nemaža džiaugsmo suteikė ir pasisekimas lietuvių skyriaus Kanados tautinėje parodoje. Apie tai „Nepriklausoma Lietuva“ šitaip rašo:
|
Skaityti daugiau...
|
Reikalauja lietuvių kalbos JAV mokyklose |
|
|
|
„Keleivis paduoda šitokią vertą dėmesio žinią: „Worcesterio mokyklų superintendantas Power jieško lietuvių kalbos mokytojo vietos aukštajai (turbūt aukštesniajai? Red.) prekybos mokyklai. Pagal Massachusetts valstijos išleistą įstatymą, lietuvių kalba turi būti dėstoma aukštosiose mokyklose, jei 25 mokyklas lankančių vaikų tėvai to reikalauja. Worcesterio jau 29 lietuvių šeimos prašė įvesti lietuvių kalbą į dėstomų dalykų skaičių“. Konstatuodami šį džiugų faktą, norėtume paklausti, ar kitur panašių žingsnių negalima padaryti?
|
1. Neseniai latviškai išėjo Vinco Ramono „KRYŽIŲ“ romano I pusė. Ją išvertė Emil Skujenieks, mums gerai pažįstamas iš Nepriklausomybės laikų. Su dideliu nuoširdumu ir atsidėjimu jis yra išvertęs į latvių kalbą mūsų pačius geriausius veikalus. Būdamas mūsų Rašytojų Draugijos narys, jis ir tremtyje sielojosi, kaip praturtinti latvių literatūrą lietuvių veikalais. Radęs įdomesnį, aktualesnį ir literatūriškai geresnį kūrinį, jis su visu atsidėjimu jį išvertė ir paskelbė latvių visuomenei. Vinco Ramono knygos metrika latviškai atrodo šitaip: Vincs Ramons, KRUSTI, romans nuo lietuviu valodas 2. izdevuma tulkojis Emils Skujenieks, trimda, 1949, Arvida Sėlzemnieka apgads, 160 p. Antroji kryžių pusė kaip antras tomas pasirodys lapkričio mėn. Malonu, kad šiuo sunkiu laiku E. Skujenieks galėjo knygą taip gražiai — papuoštą gražiu lietuviško stiliaus viršeliu — išleisti ir šitaip tremtyje atnaujinti literatūrinį bendradarbiavimą, kuris tarp abiejų broliškų tautų buvo prasidėjęs laisvose tėvynėse. Būtų gražu, kad koks nors lietuvis rašytojas išverstų bent. vieną gerųjų latvių knygų, išėjusių tremtyje.
2. Taip pat šiomis dienomis išėjo gana stambi (112 psl.) dail J. Dobkevičiūtės — Paukštienės iliustruota Vinco Joniko lyrikos knyga „PAKELEIVIAI“. Ją išleido „Ventos“ leidykla. Apie šią knygą ketiname plačiau pasisakyti ateinančiame „Aidų“ N-ryje.
|
LIETUVIŲ PARODA AUGUSTDORFE |
|
|
|
Š. m. rugsėjo 8 d. tautinės šventės proga Augustdorfo stovykloj buvo suruošta dviejų dailininkų — J. Pautieniaus ir Tričio — paroda, kuri susilaukė netikėto pasisekimo. Per 4 dienas parodą aplankė 800 žmonių. Apie 90% lankytojų buvo svetimtaučai, nes mūsų tautiečių minimoj stoykloj nedaug.
Vokiečių spauda prieš parodos atidarymą informavo savo skaitytojus, o parodai besibaigiant, Westfalijos dienraštis „Freie Presse“ šiltais žodžiais atsiliepė apie dailininkų darbus, drauge primindama dabartinę Lietuvos tragediją. Iš tos parodos vieną J. Pautieno paveikslo nuotrauką spausdiname šiame numery.
|
Chicagoj leidžiamas lietuvių katalikų dienraštis „Draugas“ rugsėjo mėn. minėjo savo 40 metų veiklos sukaktį. Jis pradėjo eiti Wilkes-Barre, Pa. savaitraščiu. 1916 m. jis tapo dienraščiu. Nuo 1918 m. jį perėmė leisti Tėvai Marijonai, kurie juo tebesirūpina iki šiol. Nuo 1927 m. „Draugą“ redaguoja L. Šimutis. Pradėjus laikrašty gausiau bendradarbiauti tremtiniams ir į redakciją atėjus mūsų bičiuliui kun. Dr. Prunskiui, „Draugas“ dar labiau sustiprėjo ir pagyvėjo. Šiandien Amerikos lietuvių spaudoj jis užima pirmaujančią, vietą ir yra vienintelis lietuvių katalikų dienraštis pasauly. Sunkiame ir nedėkingame dienraštinės spaudos darbe „Draugo“ kolegoms redaktoriams ir visiems kitiems jo darbininkams linkime geriausios sėkmės.
|
„AIDAI“ NESUSTODAMI EIS TOLIAU |
|
|
|
Savo skaitytojams ir bičiuliams turime pranešti, kad „Aidų“,globą ir leidimą su šiuo numeriu perima Šv. Kazimiero Provincijos Pranciškonai, kurie, vadovaujami provincijolo T. J. Vaškio, per trumpą laiką nuo įsikūrimo JAV yra parodę didelį veiklumą. Ketindami apie naują „Aidų“ leidėją plačiau savo skaitytojus painformuoti kitą kartą čia norime pranešti, kad mūsų žurnalo dar vienas N-ris (26) išeis Europoje, o nuo Naujų Metų „Aidai“ jau eis JAV, ir juos redaguos mūsų žinomas rašytojas A. Vaičiulaitis, padedamas redakcinės kolegijos. Norėdami, kad mūsų žurnalas būtų prieinamas visiems pasaulio lietuviams, kuriems yra brangi lietuviškai krikščioniška kultūra, naujieji „Aidų“ leidėjai rado galimu žymiai nupiginti žurnalo prenumeratą (žiūr. plačiau paskutiniame viršelio puslapy). Ryšium su tuo tie „Aidų“ prenumeratoriai, kurie jau yra įmokėję pinigus, gaus žurnalą ilgesnį laiką, nes nuo šiol vienas „Aidų“ numeris JAV teskaitomas 50 centų, o kituose kraštuose 55 centai pagal atitinkamą valiutą.
Pranešdami visa tai savo skaitytojams ir bičiuliams, kviečiame juos paskatinti savo pažįstamus tuojau užsiprenumeruoti „Aidus“ pas vietos platintojus arba tiesiog pasiunčiant pinigus naujai administracijai: „Aidai“ Franciscan Monastery, Kennebunk Port, Maine, U.S.A.
|
Yra vienintelis lietuviškas, patriotinės krypties, krikščioniškos minties dienraštis pasaulyje. Jis Jus sutiks atvykstančius į Jungtines Amerikos Valstybes. Įsikūrę Naujame Pasaulyje, jį užsiprenumeruodami, ir sau turėsite gerą informacijų šaltinį ir paremsite lietuviškos kultūros reikalą. „DRAUGAS“ yra didžiausias ir pigiausias, lietuvių dienraštis išeivijoje. DRAUGO adresas: 2334 S. Oakley Ave., Chicago, III. | Visiems išvykstantiems į Kanadą, JAV ir kitas žemės rutulio vietas pranešama, kad
siunčiama visiems bargan, ligi jie užsidirbs apsimokėti: Kanadoje 3 dolerius, JAV, Anglijoje ir kitur 3,50 dol., ir Australijoje 4 dol. Geriausia pingus siųsti pašto arba banko perlaida. Adresas: „Nepriklausoma Lietuva“, 3 A -4th Ave., Ville Lasalle, Montreal, Que., Canada.
| TAUTINIAI DRABUŽIAI Gražius ir originalius tautinius drabužius užsisakykite prieš išvykdami į užjūrius. Informacijų reikalu rašyti: A. Mažeikai, (20b) Watenstedt/ū. Braunschweig, Litauerlager (Wohnheim 2/3). | AIDŲ atstovai J. Amerikos Valstybėse: J. Sakevičius c/o Mr. J. Balukas, 9853 So Lowe Ave, Chicago, I 11. Anglijoje: J. Dėdinas, Full Sutton Hostel, Stamford Bridge, Nr. York. Kanadoje: St. Dargis, 83 Euclid Ave., Toronto, Ont. Australijoje: Valerijus Gražulis, Railway Station, Exeter N. S. W. Venecueloje: J. Kukanauza; Quinta „Neyhda“, Av. Tachira, Urb. Guaicaipuro, Caracas, Venezuela, S. America.
________ A I D A I - Lithunian Monthly Cultural Magazine - E C H O E S Published under EUCOM Civil Affairs Divtsion Authorisation for United Nations Displaced Persons Publicatlon No. UN DP 204, 19 October, 1949 Editor and publisher — Paulius Jurkus Schwabisch Gmūnd, Bismarckstr. 1.
| Red. — leidėjas — Paulius Jurkus Redaktoriai — Jonas Grinius
Redakcijos ir Administracijos adresas: (14 a) Schwabisch Gmūnd, Bismarckstr. 1
Atskiras numeris 2 DM | Printed by Karl Hofmann, Schorndorf Circulation: 2000 |
|
|
|
|
|